literatūros žurnalas

Marija Mažulienė. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 11

 

Mėnulio delnai

 

Vasara krenta
Į vėjo pūkus išsisklaido
Mažas drugelis neranda
Prakiurusio laido

Rudas kamienas
Į vaško lapus įrašytas
Mezgamas vienas
Skaičiuoja atodūsius ryto

Niekas seniai
Į mėnulio rankas nebežiūri
Suskilę delnai
Ir užgesusios miego kepurės

Senė šnekėjo:
Čia buvo numirėlio kapas
Dabar tik gyvieji
Po žemėmis šnekas

 

 

Kvadratas

 

Eilėraštis yra tas taškas,
kur susikerta linijos,
sueina plokštumos
ir erdvės,
laikas susipina į mazgąir staiga atsiriša –
ir viskas paaiškėja
kelioms sekundėms.

 

Nokstančios slyvos

 

ačiū šitam pasauliui
už tai, kad skauda,
už tai, kad gýva,
kad sėdžiu po nokstančiom
slyvom
tamsų vidurvasarį,
viena kaip paskutinė
siela,
išgyvenusi atšilimą,
žmonijos rūšių išnykimą,
tą pačią istoriją,
seną kaip maldą,
vėl ir vėl,
bet kaip naują,
ir ačiū, nes gýva,
nes nesiruošiu mirti
po nokstančiom slyvom,
nes nesiruošiu mirti
išgyvenusi atšilimą,
paaukojusi vėsiam vakarui
paskutinę savo sielą,
aš turiu dar daug ką papasakot
bent mėnesienai,
aš nesiruošiu mirti, kol skauda,
nes kol skauda – tol gýva.

 

Pernokusios vynuogės

 

lapkritį atsiveria pasaulio skausmas
jį atidengia nukritę medžių lapai
jis akivaizdus kaip pernokusios
vynuogės už lango
jis tirštas ir aštrus
jis trykšta iš kiekvieno objekto
vasarą aš maniau,
kad jis kažkur toli,
bet ne – jis čia pat,
jis visur, aš niekada
nuo jo nepabėgsiu,
tik norėjau tikėti,
kad jo nėra mano pasaulyje,
bet tai nebuvo drąsa,
nes mes visi juo
alsuojame ir jis
yra kita to paties
švelnaus aksomo pusė
visas pasaulis pasiūtas
iš tos pačios medžiagos,
visas pasaulis sukasi
toje pačioje
skausmo ir džiaugsmo
beprotybėje,
taip buvo visada
mes tik išmokome nematyti
to, kas akivaizdu
tampa vėlyvą rudenį,
nukritus medžių lapams

 

Raudonas asfaltas

 

Pasaulis tikresnis
ir netikresnis,
nei kada nors buvo,
būtent dabar, šią akimirką,
kai garuoja ką tik išlietas
naujutėlis, raudonas
asfaltas palei upę,
kai ore tvyro dervos
tvaikas,
o saulė plieskia kaip pašėlusi,
dabar, būtent dabar,
Dievas dar vieną kartą
ateina į šį pasaulį,
apsidairo, įkvepia oro,
nulydi akimis pro šalį
tursenančius kurtus
ir suvokia:
pasaulis teka kaip milžiniška
srauni upė,
kuriai reikia pratekėti
pro adatos skylutę,
nagi, pirmyn,
ir Dievas
nusirengia marškinius
ir neria į upę,
ir neria į Nerį,
ir nuplaukia nerimu
tolyn į ateitį,
kurioje jis – lyg žuvis
vandenyje,
lyg vandenis,
pagavęs žuvį.