literatūros žurnalas

Buvo ir yra – Valdas Kukulas

Valdemaras Kukulas (1959–2011) – įvairiabriaunė asmenybė. Iš jo kritikos straipsnių, eseistikos, literatūros apžvalgų galima sudėti išsamų literatūros panoramos žemėlapį. Tuose tekstuose iš įvairių pusių prisiliesta prie neišsenkančių literatūros gyvybės, esmės klausimų, tarp kurių atsiduria skirtinga kūrybine branda ir patirtimi pasižymintys kūrėjai, gausu refleksijų apie skaitymo kultūrą, postmodernizmo, literatūros vidutinėjimo apraiškas. O kartais – nuostabos, pasirodančios ne vien iš darbinės reikiamybės rašyti, o todėl, kad rašanti, skaitanti pastabi asmenybė literatūros ir jos kritikos procesą matė it jautrią terpę. Galima pastebėti, kad V. Kukulas, savo ilguose sąrašuose dėliojęs varneles ir minusus, į viską nežvelgė lyg „iš šalies“, bet jautėsi esąs viduje tarp įvairių dirgiklių.
V. Kukulas pasižymėjo tiesiog pavydėtinu poetine klausa, vis iš naujo gali apstulbinti jo sugebėjimas savaip pajusti kiekvieno autoriaus savitumą, stilistinius pokyčius, varijuoti kontekstais, neapsiribojančiais vien Lietuva. Jis ne vien įžvalgiai plėtojo ilgiausius, vis iš rūpesčio „kandančius“ tekstus. Atmintyje V. Kukulas gali įsirašyti kaip tas autorius, kuriam atrodė ne gėda (ir svarbu) pasakyti „nežinau“. Jo lūpose net abejonė ir motyvuotai kintanti nuomonė atspindėjo ne autoriteto balso silpnėjimą, bet žmogiškumą ir literatūros proceso gyvybę.
Siūlome dar kartą paskaityti tris „Metuose“ skelbtus V. Kukulo tekstus, kuriuose dar kartą galime jį girdėti – analitišką kūrėją, skaitytoją ir kritiką.
-nb-

1996 m. Nr. 7

Valdas Kukulas. Kaip parašyti vienintelį savo eilėraštį

Keistas klausimas: kaip parašyti eilėraštį, kuris priklausytų tik tau, o ne pačiai literatūrai, ne, tarkim, dešimtmečio ar pusės amžiaus tendencijai, pagaliau ir tavo paties kūrybos kontekstui? Kaip parašyti vieną eilėraštį kurį skaitydamas žmogus tave atpažintų iš vieno kvėptelėjimo, vieno sakinio, vieno žodžio? Ką jau kalbėti apie skaitytoją, jei net patys profesionalai, patys poetai retą eilėraštį sugebėtų priskirti konkrečiam autoriui, jei nebūtų virš teksto jo pavardės. Pabandykite kokią nors antologiją, almanachą skaityti iš kito galo, idant nesugestijuotų autoriaus pavardė, ir pamatysite, kiek nedaug eilėraščių sugebate autorizuoti. Čia galbūt nieko keisto:visi eilėraščiai rašyti maždaug vienu metu, ir kūrinio savitumo neišgelbsti nei didžiuliai skirtumai, nei pasaulėžiūrų prieštaravimai. Daug įdomiau galvoti apie ką kita, – apie epochos bejėgiškumą prieš eilėraščio niveliaciją. Kiek daug S. Nėries eilėraščių, jei nežinotume jos kūrybos visumos, galėtume perkelti, pavyzdžiui, D. Kajoko rinkinius, A. A. Jonyno rinktinę! Ir atvirkščiai. Kiek daug K. Binkio futuristinio laikotarpio eilėraščių tiktų ankstesniajam maištininkui G. Patackui arba devyniasdešimčiai šiandieninių jaunųjų, užpildžiusių pusę šių metų „Poezijos pavasario“ almanacho. Man regis, ši situacija didele dalimi lemia kartų nesusikalbėjimą, kūrybinius šūkius ir iššūkius: instinktyviai jaučiamas pavojus, kad gali būti atpažintas tavo neautentiškumas, kad būsi įterptas į kokią nors tradiciją, nors taip norisi galvoti, kad tradiciją kuri pats ir niekas kitas. Paprasčiausiai ratas apsisuko ir atmetė jaunuosius atgal. Savitumo kryptimi ryškiau buvo einama gal iki J. Juškaičio ar J. Vaičiūnaitės. O gal tik taip atrodo todėl, kad šios kartos poetus jau spėjome kanonizuoti, kad svarstome, kiek S. Gedos eilėraščių gali būti jaunesniųjų poetų rinkiniuose, o ne atvirkščiai. Pagaliau gal ne tai ir svarbu. Svarbiau tai, kad eilėraštis vien dėl savo prigimties neišsilaiko be kokios nors aplinkos, be kokio nors konteksto. Vienas ji neapsigina nei intonacijomis, nei žodynu, nei savo grafika.
Tai kas vis dėlto daro poetą poetu, jei jo neliudija jo paties eilėraštis? Ar tik nebus taip, jog poetas turi, privalo parašyti paprasčiausiai pluoštą prastų eilėraščių, kurių nebūtų įmanoma „vaikyti“ po visą poeziją, po giminingos pasaulėjautos poetų knygas? Paprastai tie eilėraščiai būna „angažuoti“, liudijantys religinę, politinę, etinę autoriaus ideologiją, bet jie apnuogina svarbiausių, kertinių poeto žodžių ir sąvokų prasmes. Kam Just. Marcinkevičiui reikėjo rašyti „Mažąją trilogiją“, jei yra didžioji? Kodėl J. Juškaitis savo rinkinį „Pučia vėjas į širdį“ suskaido į skyrius „Geltona“, „Žalia“, „Raudona“? Deklaratyvu, tačiau ta akivaizdi nuoroda „sukabina“, motyvuoja šiaip jau efemeriškus jo eilėraščių įvaizdžius, gana „gamtišką“ žodyną. Kiekvienas, rašantis kritikos straipsnius ar recenzijas, paliudys, jog, kalbant apie poetą, daug parankiau cituoti ne pačius geriausius autoriaus eilėraščius, o tuos, kuriuose yra aiški pozicija, autoriaus laikysena, kuriuose aptinkame tegu ir metaforišką, bet f o r m u l u o t ę. Tokie eilėraščiai yra geriausias įkaltis poetui, tačiau be jų geriausieji jo kūriniai iš tiesų pasidarytų visų ir niekieno, nes iš įvaizdžių visumos vargiai įskaitytume autoriaus pasaulėžiūrą, jo pasaulio sampratą. Angažuotieji eilėraščiai, nors jų žodynas poetine prasme akivaizdžiai nefunkcionuoja (tai publicistikos leksika), visuomet budi tarp neutraliausių žodžių, neutraliausių vaizdų ir palyginimų. Gerų eilėraštį visada lydi ir prastesnių kūrinių žinojimas, pažinimas. Tai – poeto kūrybos kontekstas, ir bepigu atpažinti autorių, kuris jau yra išleidęs keletą knygų. Žmogui, jų neskaičiusiam, geras eilėraštis lieka vėl vienas ir niekieno. O poetui norėtųsi, kad ir vienas eilėraštis būtų jo ir tik jo. Lietuvių poezijoje žinau tik vieną tokį eilėraštį – P. Morkūno „Šaipėrantą“. Ir keista – šio eilėraščio niekas nesugebėjo pamėgdžioti, nors paskui kitus, net pačius moderniausius, poetus driekėsi ir driekiasi pasekėjų ir epigonų virtinės, subanalinančios net originaliausius jų atradimus. Bet negi kiekvienas poetas privalo kurti naują fonetiką, savo morfologiją, savo sintaksę? Tiesa, yra dar vienas panašaus eksperimento pavyzdys, nelabai kieno ir pastebėtas – tai jaunojo B. Sruogos bandymai versti muzikalųjį P. Verlaine’ą.
Poetai instinktyviai priešinasi, kai kritikai prabyla apie kokios nors mokyklos, kokio nors konkretaus poeto įtaką jų kūryboje. Ir tai yra suprantama, nes patys poetai vis dėlto geriau nei kritikai jaučia, kaip griežtai mes esame apriboti visų pirma nacionalinės, lietuviškos pasaulėjautos. Mūsų poezijos žemėlapį nesunku išmarginti kelių pasaulėjautų, kelių pasaulio sampratų punktyrais: S.Nėries linija, futuristiškojo K. Binkio linija, V. Mykolaičio–Putino linija ir pan. Nuo septintojo dešimtmečio atsirastų dar keletas punktyrų. Nors ir suprasdamas jaunų žmonių ambicijas ir užmojus, nemanyčiau, kad jų kūrybai poezijos žemėlapyje reikėtų naujos linijos, naujo punktyro. Ar ne be reikalo jie, užuot kūrę poetinius tekstus, pirmiausia deklaruoja nelabai logiškas programas.
Mes niekur nepabėgsime nuo savo prigimties, kuri gauta iš šitos žemės ir palaikoma šitos kalbos. K. Navakas kažkada yra priekaištavęs, kad mūsų poetai neskaito Vakarų poezijos. Jei jos neskaito, tegu skaito bent jau išeivijos poetus Sutinku, kad, tarkim, švediškas eilėraštis, švediška pasaulėjauta yra nesumaišomi su lietuvišku eilėraščiu ir lietuviška pasaulėjauta. Bet tai – kalbant apie poezijos visumą. Atskiras švedų poeto eilėraštis taip pat lengvai galėtų nuskristi į kurio nors modernesnio mūsų poeto knygą. Galbūt todėl labiau pasitikėčiau ne poetika, o turinio autentiškumu – A. Žukausko eilėraščiu iš kasdieninių detalių, atsiminimų, kad ir, sakysim, iš kelionių su V. Kybartu po literatūros vakarus. Man regis, būtent autentiškas patyrimas nulemia ir A. Žukausko poetika, jo žodyną ir dzūkiškas, įsisiūbuojančias intonacijas…
Vadinasi savo eilėraščio parašyti neįmanoma? Turbūt taip. Bet skaitančiajam kūrinio autorystė vis viena būtina, gal net labiau už patį eilėraštį. Poetas kuria pats save visu savimi – ne vien kūryba, bet ir gyvenimu. Tas pats turbūt pasakytina ne tik apie eilėraštį, o ir apie novelę, visus smulkiuosius antologinius žanrus. Šitaip jie praktikoje ir reprezentuojami: XX amžiaus lietuvių poezija, XX amžiaus lietuvių novelė ir pan. Tos antologijos skaitomos rečiau ir mažiau, nes yra tarsi anonimiškos. Kas kita – romanas, dienoraščių ar laiškų tomas. Gyvenimo istorija visiems suprantama ir pažįstama. O eilėraštis turi. privalo ištirpti būtyje, gamtoje, žmogaus prigimties slėpiniuose. Kitaip jis – paprasčiausiai prastas eilėraštis.

2001 m. Nr. 2

Valdas Kukulas. Iš „Tūkstančio kalbų mokymasis“

Skaityti, kaip ir rašyti, reikia laiku. Nežinau, ar teisingas gero eilėraščio kriterijus, kurio jau daugelį metų laikausi: pavykęs kūrinys tas, kurio šiandien, po daugelio metų, iš naujo jau neparašysi. Ir net neištaisysi. Jei įmanoma idėją, išgyvenimą pakartoti, vadinasi, juos pakartoti gali ir bet kas kitas. Su skaitymu manding tas pats, ir šiandien jau bijau grįžti prie knygų, kurias kažkada mylėjau, laikiau gydančiomis ir prikeliančiomis (didžiausias patyrimas – antrąkart perskaityta J. Steinbecko „Mūsų nerimo žiema“: Viešpatie, ką aš anąsyk čia tokio suradau?!). Žinoma, yra poetų, prozininkų, prie kurių nuolat grįžtu, bet šiandien jau grįžtu prie atskirų jų kūrinių, o ne kūrybos visumos (išimtis čia gal būtų F. Dostojevskis ir kai kūne poetai, kurių klaidos ir paklaidos man atrodo prasmingesnes už chrestomatinius kūrinius, bet čia turbūt įsijungia ir kritiko, analitiko kompleksas). Tai būtų visai natūralu, jei nesijausčiau lyg „perkrautas laivas“: galbūt šiandien man nebūtų tiek daug nepriimtinų pasaulio garsenybių, jei kaip skaitytojas būčiau augęs ir brendęs kiek nuosekliau, jei patyrimus, būtinus sukaupti viename ar kitame amžiaus tarpsnyje, būčiau sukaupęs laiku. Šiandien jau galiu prisipažinti savo didžiausią nuodėmę: mokykliniais metais mums buvo privalomi tokie užklasinio skaitymo sąsiuviniai, kuriuose reikėdavo aprašyti perskaitytų knygų siužetus ir įspūdžius, ir kokioje ketvirtoje penktoje klasėje tie mano sąsiuviniai būdavo klaikaus storumo, su tūkstančiais knygų pavadinimų. Ir išties iš bibliotekos nešdavausi baisius glėbius knygų, bet per–skaitydavau iš jų tik po keliolika puslapių, o visa kita sufantazuodavau, ir nežinau, mano mokytoja, ko gero, skaičiusi daugelį tų veikalų, galvodavo. Skaityti pradėjau tik tada, kai ėmiau knygas pirkti pats. Bet pirkdavau irgi viską, kas tuo metu išeidavo (ačiū Dievui, dabar iš to ketvirtaklasio penktaklasio fondo savo bibliotekoje turiu gana fundamentalių veikalų kad ir iš istorijos, kalbotyros). Bibliotekose imdavau tik „uždraustas“ knygas, tokias kaip „Dekameronas“, kurių šiaip jau tokio amžiaus vaikams neduodavo (su tuo – parašyti klasiokams savąjį „Dekameroną“ – susijusi ir mano pirmojo bei paskutiniojo „romano“ istorija). Užtat likau neskaitęs nei „Trijų muškietininkų“, nei „Lobių salos“, nei kitų tuo laiku privalomų knygų, o vėliau, kai, tarkim, ėmiau skaityti kokį nors „Raitelį be galvos“, pasirodė, kad viskas pavėluota. Užtat šiandien esu, ko gero, pačios prigimties priverstas skaityti visus „Mikes Pūkuotukus“, visus „Brolius Liūtaširdžius“, visus įdomesnius vaikiškus eilėraščius ir pan. Ir tai dar viena specializuota kalba, kurios mokausi. Kita vertus, pirmiausia knyga ėmęs domėtis kaip daiktu, knyga pačia savaime, iki šiol išlaikiau pagarbą pačiai knygai, kurios, kad ir seniausiai jau nereikalingos, negaliu išmesti. Tegaliu tik dovanoti, atiduoti, bet kam, sakysim, reikalinga penkiolikos metų literatūrologijos knyga, kurios nei pacituosi, nei interpretuosi, kai viskas seniausiai moderniau ir aktualiau perrašyta?

1998 m. Nr. 8-9

Valdas Kukulas. Buvo – yra

Dešimt metų netyla kalbos: nebėra literatūros kritikos. Knygos nerecenzuojamos. Trūksta bendresnių literatūros proceso skerspjūvių. Tėra „visokie pasišnekėjimai bei pasiplepėjimai (kas dažniausiai ir laikoma kultūra)“, – sako A. Marčėnas. Ir šiandien aš tikrai nežinau, ar neklystu, kai galvoju, kad anuomet, kai literatūros kritikos buvo per akis, ta pati kritika apie ją apskritai nekalbėjo.
O gal ta kritika buvo tokia, kad apie ją net kalbėti nebuvo verta? Bet paradoksalioji logika tuomet išvis nuvestų į lankas: jei apie poeziją šiandien rašoma daugiau negu apie prozą, dramą (lenktyniauti galėtų tik teatras), vadinasi, poezijos šiandien nėra. Juk dabar mes visur – politikoje, ekonomikoje, kultūroje, švietime, taigi ir kritikoje – pirmiausia kalbame apie tai, ko nėra, bet ko skausmingai ilgimės, trokštame, nors dažnai ir nepagrįstai, net liguistai.
Todėl nebijau ilgėtis to, ko nėra. Tarkim, šiandien aš norėčiau skaityti M. Martinaičio „Poeziją ir žodį“, rašyti apie tą knygą, bet jos nėra Ta knyga buvo labai seniai. Pagaliau kas ji būtų šiandieniniame kontekste – esė, apmąstymai, kritika? Anuomet A. Žirgulys savo tekstologo užrašuose apie tą knygą rašė: susidūrus su tokiu tekstu redaktorius neturi teisės keisti nė žodžio. Šiandien yra M. Martinaičio „Papirusai iš mirusiųjų kapų“, bet vien todėl, kad jie yra, apie knygą rašyti nesinorėtų. Be to, ar ir pats autorius apie publicistinį tekstą galėtų pasakyti, kad čia negalima keisti nė žodžio? Kaip keičiasi laiko kontekstai, jei tai, ką parašai, pats redaguotum!
Tarkim, šiandien norėčiau skaityti V. Daujotytės knygą „Kas tu esi eilėrašti?“, bet tos knygos nėra. Ji buvo labai seniai. Šiandien yra Kalbos kalbėjimas“. Bandau įsivaizduoti, kas iš anų, gyvenusių prieš du dešimtmečius, pirmakursių perskaitytų ir įskaitytų šią knygą? Ir ką G. Bleizgys parašytų apie „Kas tu esi, eilėrašti?“ šiandien? Kiekvienas per gyvenimą einame ne tik su savo, individualiąja, kultūra bet ir su universaliu kultūros patyrimu. Kiekvienas pergyvename kelias kultūrų, ideologijų pervartas. Ir kiekvienas išgyvename kelis save. Besikeičiančias kultūrines, ideologines programas galima suprasti, „įsisavinti“, bet kaip nepaklysti keliuose savo pavidaluose?
Apie tai, kas yra, neberašome. Rašome tarsi abipus. Neberašome todėl, kad šiandien tarsi nebėra laiko net išgyventi – eilėraštį, straipsnį, knygą. Ką ten rašyti… Drauge su anomis kritikos, eseistikos knygomis išnyko dialogai, polilogai apie literatūros klasikus, apie anų dešimtmečių literatūros atmosferą, dingo teminiai rinkiniai, skirti atskiriems literatūros klasikams ir kultūrinio, meninio gyvenimo šiandienai (tiesa, kai ką juose skaitydami šiandien šiurptume, bet garantuoju – vakarykštę konjunktūrą juose pakeistų ne mažiau šiurpinanti šiandieninė konjunktūra). Ar šiandien įsivaizduojame „Literatūros panoramą“, tęstinį leidinį „Šiuolaikinės literatūros problemos“ (išėjo šeši tomai, skirti poezijai, prozai, vaikų literatūrai, kritikai, rusų literatūrai ir – o tu siaube! – net meniniam vertimui), ar šiandien turėtų paklausą kas dvejus metus leidžiamos knygos „Literatūros kritika ir dabartis“, kur būdavo surenkamos geriausios, įdomiausios publikacijos iš periodikos, ar įmanoma organizuoti seriją „Skaitykime kartu“, „Istorinės prozos byla“ (daug sumanytų šios serijos knygų mirė, paklususios rinkos dėsniams)? Žinoma, ideologinio ir metodologinio balasto ten buvo, bet jo būtų ne mažiau ir šiandien. Dėl to galime nesijaudinti. Kiekvienas laikas atsiveda savo pranašus ir savo autsaiderius. Bet, po ranka turėdami panašius aktualijų sąvadus, kritikai darytų bent jau mažiau faktinių klaidų, o jei padarytų, oponentas visada turėtų šaltinį.
Bet ne dėl to apie anas knygas užsiminiau. Butų galima operuoti ir įvairesniais kontekstais: nuo aktualijų vis nenusigręžiančia rusų kritika: A. Maurois tipo eseistiniais portretais ar prancūzų kultūroje nuo „naujojo romano“ laikų populiariais alcheminiais žanro tyrinėjimais (kuriuos dar ir dabar vadintume rašytojų spekuliacijomis). Anas, jau mirusias, knygas minėjau dėl to, kad jos dažnai būdavo surankiojamos iš periodikos, o joje darniausiai sugyvendavo klasikinė recenzija ir autorinė nuomonė; akademinio, istorinio, pozityvistinio, struktūralistinio (net semiotikos bandymų ėmė rastis) tipo recenzija; analizė ir tiesiog nuomonė, interpretacija ir kontekstualumas. Vadinasi, tokia buvo ir periodikos kritika. Autorine teksto prasmę tiksliai restauravo J. Riškutė, o S. Žukas aktualizavo žodžio semantiką, M. Jonaitis keliavo per skirtingiausius bendraamžių kūrybos kontekstus, o E. Baliutytė eilėraštį lokalizavo to paties poeto kontekste. Nereikia čia sąvado. Reikalingos kelios atsitiktinės pavardės, liudijančios, kaip keliaujant per skirtingus istorinius, meninius, asmenybinius kontekstus, susitinkama viename laiko kontekste ir jame ginčijamasi, neigiama ir vis dėlto – stengiamasi papildyti vienas kitą. Ši litanija man reikalinga, kad pasakyčiau: toks jog šiandien kritikoje liko nuomonė. Ir stropiai tebetęsiamas knygų ciklas „Interviu su rašytojais“, kurį išsileisti greičiausiai teks patiems autoriams.
Įspūdis toks, tarsi literatūros etiniai, estetiniai, ideologiniai kontekstai prasideda ir baigiasi rašančiojo literatūrine patirtimi. Žinoma, nieko čia blogo: skaitomi pirmiausia draugai, ir net T. Venclova, paklaustas apie literatūrines simpatijas, operuoja pirmiausia savo draugų J. Brodskio ir Cz. Miloszo pavardėmis. Bet juk verčia jis ne tik juos.
Įspūdis toks, tarsi nebūtų literatūros istorijos, ir abejoju, ar daug šiandieninių recenzentų susidomėtų faktais, kad pradėti skelbti testamentu ilgam „užkeikti“ A Venclovos dienoraščių fragmentai, kad paskutiniajame „Literatūros ir kalbos“ tome, skirtame K. Korsakui (tai paskutinis serijos tomas, nes K. Korsakas seriją ir pradėjo), skelbiama jo laiškų ir dienoraščių, kad unikalioje V. Katiliaus knygoje „Židiniai ir žmonės“ pateikiama tokia prieškario avangardizmo mozaika, kurią būtina žinoti kaip tik jauniausiems. Idant bent jau žinoti, kad veik viską pažodžiui, paraidžiui kartoja. Ir visose knygose – pirmiausia faktologija, o tik paskui interpretacija.
Kita vertus, atsiribojimas nuo literatūros vakardienos šiuo požiūriu ir pozityvus: jei galime autentiškai (žinoma, kiek įmanoma) rekonstruoti prieškario kultūrinį gyvenimą, tai tik iš idėjinių, meninių priešpriešų, paliudytų laiškuose ir (kaip tik) recenzijose. Iš srovių, ideologijų karo. Nūnai kas dveji treji metai kiekvienos kartos skelbiamas karas kitoms kartoms turi galbūt pirmiausia istorinę vertę.
Ir vis dėlto pernelyg didelis kontekstų kaitos intensyvumas jaučiamas visų mūsų nuovargiuose – ir rašančiųjų, ir neberašančiųjų. Rašančiųjų – kad jiems įdomi tik labai apibrėžta lietuvių meninio žodžio patyrimų teritorija. Neberašančiųjų – kad jie, gal ir galėdami vertinti, interpretuoti, negali priimti šiandieninių kovos, karo taisyklių. O jos neišvengiamos, nes šiandien literatūroje įsitvirtinama lygiai taip pat kaip ir J. Tysliavos, S. Šemerio, B. Sruogos laikais – triukšmu ir pečiais. V. Daujotytė „Metuose“ prisipažįsta: „Kitaip dabar poeziją skaitau: jau esu iškritusi iš aktyviųjų vertintojų–kritikų (jei ten kada buvau), nebegrupuoju, nebegalvoju apie dominuojančias tendencijas, bruožus“. Tai žmogaus iš vieno konteksto atodūsis. Kito konteksto žmogaus atodūsį išgirdau, kai S. Parulskis buvo klausiamas, kodėl pasitraukia iš „Lietuvos ryto“: nebegaliu kasdien rašyti įsipareigodamas, daug geriau parašau apie tai, kas man pačiam įdomu. (Įsidėmėtina, kad tai sako šiandien populiariausios, jei ne vienintelės recenzijos–nuomonės, recenzijos–atsiliepimo ideologas. Jungiamąjį, vienijantį balsą išgirdau V. Kubiliaus knygoje „Literatūra istorijos lūžyje“: „Nevienalytį jaunosios poezijos kontekstą stebėjau su įdomumu, kai kuo žavėjausi, kitur ginčijausi, bet jį pamilti ir su juo sutapti man jau buvo sunku“.
Bet tai tik teorija. Praktika, su kuria susidūrė šiandieninė literatūros kritika, devyniasdešimčiai procentų ankstesnių generacijų kritikų pasirodė netikėta, nepažįstama, net neįtikėtina. V. Sventickas, apibendrindamas šiemetinį Poezijos pavasarį, pirmasis prabilo apie tai, apie ką daugelis jau seniai tarpusavy šnabždamės: „Nieko gero, kai gerai rašoma apie prastą poeziją ir prastai apie gerą. <…> Yra poetus aptarnaujančių kritikų. Juos susekti būtų operatyvinės tarnybos užduotis“. Nežinau, ar išties yra poetus aptarnaujančių kritikų. Nežinau, kas jiems moka – redakcijos ar patys poetai. Matau tik tai, kad apie visai nežinomą autorių tai vienur, tai kitur pasirodo visai nežinomo autoriaus atsiliepimas. Nemanau, kad toks atsiliepimas turėtų reikšmės literatūros procesui ar autoriaus prestižui. Galbūt tik jam pačiam malonu į knygelę įsidėti iškarpą. Ir pats knygos faktas, ir atsiliepimas apie ją darniai įsilieja į bendrą šiandienos vertybių sumaištį. Beje, neaplenkusią ir kūrybinių organizacijų. Bet žinau tikrai skaudų, neteisingą reiškinį: šiandien to konteksto žmogaus atodūsį išgirdau, kai S. Parulskis buvo klausiamas, kodėl pasitraukia iš „Lietuvos ryto“: nebegaliu kasdien rašyti įsipareigodamas, daug geriau parašau apie tai, kas man pačiam įdomu. (Įsidėmėtina, kad tai sako šiandien populiariausios, jei ne vienintelės recenzijos–nuomonės, recenzijos–atsiliepimo ideologas. Jungiamąjį, vienijantį balsą išgirdau V. Kubiliaus knygoje „Literatūra istorijos lūžyje“: „Nevienalytį jaunosios poezijos kontekstą stebėjau su įdomumu, kai kuo žavėjausi, kitur ginčijausi, bet jį pamilti ir su juo sutapti man jau buvo sunku“.
Normaliam literatūrinio gyvenimo funkcionavimui būtini bent trys keturi savo darbą išmanantys kritikai, kurių vertinimai turėtų reikšmės ir pačiam literatūros procesui. Ką šiuo metu gali literatūrinė spauda? Ji moka už parašytą tekstą, ir tai trupinius. Profesionalui kritikui reikėtų mokėti už skaitymą, kuris sudaro devynis dešimtadalius viso darbo. Profesionalus kritikas niekada netaps „rašytojus aptarnaujančiu kritiku“, nes jau pirmoji klaida „numuš jo kainą“.
Kritikos nėra, nes nėra profesionalesnių kritikų. Vieną kitą reikšmingą dalyką parašo aspirantai, disertantai. Bet tik tol, kol aspirantai, disertantai. Poezijos recenzavimas paliktas patiems poetams. Jų įsipareigojimas – poezija. Ir jei anksčiau juokingai graudu būdavo girdėti, kaip, rengdamasis kritiko darbui, R. Pakalniškis keldavosi ir guldavosi su V. Belinskio tomu rankose, tai dabar graudu, kad niekas nebegula ir nebesikelia su R. Bartho ar M. Bachtino tomais rankose. Negana to, greta dar reikia visas kišenes prisikišti poezijos knygelių, kad atpažintum eilėraštį, kai pradėsi jo ieškoti. Vėl grįžtu prie pradinės šio straipsnio tezės: mes rašome apie tai kas abipus mūsų. Prieš karą taip pat pliekdavosi patys poetai, pritariant „klapčiukams“: kuris pirmasis bus pamatytas. Bet paklausykite: profesionalas kritikas K. Korsakas, pasirodžius „Pjūviui“ perspėja A. Venclovą: žinoma, tai buržuazinės pakraipos leidinys., reikia polemizuoti, bet polemizuoti turime tuo pačiu lygiu. Mes neturime tokio lygio intelektualo kaip P. Juodelis, kuris gali laisvai nardyti viso pasaulio literatūroje. Tai kairiųjų ir „centristų“ dialogas, atstovaujamas kritikų profesionalų. Gal dėl tokio podirvio stokos šiandieninė eseistika neįdomi literatūros refleksijos požiūriu: parašytos gražios, žaismingos gyvenimo impresijos. Bet kas kur turi ištirpti – gyvenimas literatūros išgyvenime ar literatūros išgyvenimas skleistis žmogaus patyrime, – iki šiol nežinau.

Valdemaras Kukulas. Dienoraščių fragmentas

2019 m. Nr. 2 / Kaskart, kai prisimenu, kad jau kadu kadės nerašiau nieko dienoraščiui, išsigąstu, ir vėl – nerašau. O išsigąstu dėl to, kad suabejoju savo dienoraščio samprata: aplink griūva pasaulis, keičiasi ir eižėja valstybė, o aš fiksuoju tik savo asmeninius išgyvenimus.

Viktorija Daujotytė. Kas gaudžia anoje distancijos erdvėje?

2005 m. Nr. 1 / Valdemaras Kukulas. Didžiadvasių žodžių eros pabaiga. – Vilnius: Homo liber, 2004. – 214 p. Šio pamąstymo apie Valdemaro Kukulo knygą „Didžiadvasių žodžių eros pabaiga“ pavadinimą pasirinkau iš straipsnio „Viktoras Katilius ir žmonės“.