Gynė Dineikaitė. Eilėraščiai

2004 m. Nr. 8–9

*

Pražydo
tyla širdyje.

Prisiminiau
paukštį,
vaikystėj čiulbėjusį
prie mano lango.

 

*

Už lango
tamsi naktis.

Ant palangės
balta orchidėja.
Apgaubia
ramybė iš dangaus.

 

*

Nakties gūdumoj
su virpuliu laukiu,
kol iš dangaus juodų gelmių
ims trykšti aušra
lyg mėlynas angelas,
nešantis ramybę.
Geriu tą ramybę.

Žinau, kad ji peraugs
mano širdyje
į tyrą baltumą,
bus nušviesta
auksinių, o gal rausvų
varsų – – –

Žinau, ir vėl
juoda naktis užklos,
kad vėl
su virpuliu laukčiau
mėlyno angelo,
nešančio ramybę
iš dangaus.

*

Į mano sapną
iš Mažosios Lietuvos
atjoja Liudvikas Rėza,
permirkęs senobinėm dainom.

Net žirgas žvilga
žalių raliavimų rasa.

Iš aromato senobinių dainų
pietų vėjelis
supūtė mano širdy
raudoną rožę.

Šypsausi žiedlapių
šlamėjimui,
o kotas aštriais spygliais
dalija širdį pusiau.

Aušta.

*

Būdavo –
vaikystės laukų žydėjime
rugiai gelsvu šnarėjimu
kvapnią bičiulystę skleidė.
Ir dabar skleidžia,
kai maldoje
apglėbusi laikau
pasaulį
tarsi rugių lauką.

*

Tarsi būčiau
ištirpusi snaigė
tavo delne –

akla
akloj nakty
esu nešama
palaimingai

palaimingai
nešama
akla

akloj nakty

Palaimos
pilnatvėje.

*

Padėjusi po galva
nešlifuotą gintaro gabalą
su įklimpusia pušies sėkliuke
užmigau.

Mėnesienos šviesoj
nuo skausmo
lyg nuo vilko bėgdama
įlipau į aukštą pušį.
Ir taip saulėtekį
viršūnėj sutikau.

*

Sielos alkis blyksi
tarsi tolimos vaikystės
kūdra mėnesienoj.

*

Lakštingaloms nutilus
naktis pragydo.

Ilgesingą lygumų aidą
ligi šiol menu.

Tai senelio pėdos
įspaustos moly.

*

Tu praėjai
pro drumzlinus vandenis,
ir jie tapo švarūs –
atspindintys Tavo žvilgsnį.

*

Prie lango
šimtametė kriaušė
baltutėlė po minkštais
sniego patalais,
švelni švelni, tyra tyra,
kad norisi priglaust
ir pabučiuot genį,
ramiai tuksenantį
tą šimtametę kriaušę
ritmingai ir skambiai.