Adam Zagajewski. Poezija kelia baltą vėliavą

2019 m. Nr. 1

Iš lenkų k. išvertė Kazys Uscila

Paskaita, skaityta Tiubingeno universitete 2016 metais, „Leopold Lucas Preis“ įteikimo ceremonijoje

 

Ši antraštė kiek perdėta. Vis dėlto ji gal ir atitinka mūsų istorinę akimirką. Štai pažiūrėkime, išėjo arba išeina įžymių poetų karta. Jei apsiribosime tik lenkiškai rašiusiais poetais, mus paliko iš tikrųjų graži plejada – Czesławas Miłoszas, Zbigniewas Herbertas, Wisława Szymborska, Tadeuszas Różewiczius (o be lenkų – Josifas Brodskis, Seamusas Heaney’is, du garsūs švedai – Tomas Tranströmeris ir Larsas Gustafssonas, taip pat amerikietis C. K. Williamsas).

Tie didieji poetai egzistavo dviejose erdvėse: privačios, intymios, gal svarbiausios lektūros srityje, bet ir visuomeniniame, viešajame, kaip sako anglosaksai, – public space – pasaulyje. Jie padėjo mums, skaitytojams, išgyventi ir suprasti baisingus XX amžiaus įvykius. Nepajėgė pakeisti pasaulio, bet sugebėjo sušvelninti paprastiems žmonėms suduotus smūgius. Gal tai ypatingas atvejis, nes lyrinės poezijos poveikio erdvė šiuolaikinėje Europoje yra ribota; paprastai joje išlieka ištikimų išpažinėjų sekta, įžvalgūs profesoriai ir jų studentai, tie, kurie sureikšmina metaforą, kitiems poezija atrodo tiesiog nuobodi. Ir tai viskas. O tuo metu mano šalyje nueita toliau – neteigiu, kad poezijos knygų tiražai labai padidėjo ar milijonai mano tėvynainių nubėgo į knygynus. Ne, to nebuvo, bet yra ir subtilesnių kelių, kuriais literatūra pasiekia protus; šiaip ar taip, yra tokių eilėraščių, kaip Miłoszo „Vargšas krikščionis žiūri į getą“, Herberto „Dvejojanti Nikė“, Różewicziaus „Gyvenimo vidury“, Szymborskos „Katinas tuščiame bute“, kuriuos žino visi išsilavinę žmonės.

Kadaise Jungtinėse Valstijose kalbėdamasis su viena pažįstama apgailestaudamas pasakiau, kad „poezija neteko savo centrinės pozicijos“, o ji pažvelgė į mane nustebusi ir atsakė: „Ji niekada joje ir nebuvo.“ Niekada nebuvo, aišku, Jungtinėse Valstijose. Taigi šio mano rašinio antraštė rizikinga. Bet poezija apskritai yra rizikinga – šiandien ji gyvuoja visuomenės veiklos ir domėjimosi paraštėse, tam tikra prasme yra tokia kukli sritis, kad iš esmės net filatelistai į poetus gali žvelgti iš aukšto. Ji kukli, silpna. Dideli dienraščiai retai spausdina eilėraščius, nebent tik tada, kai tai jiems patogu techniniu požiūriu („laužant“ skiltis). Dauguma leidėjų, pasiūlius poezijos, energingai purto galvas, atsako trumpai drūtai: „Poezijos neleidžiame.“

Ką ir kalbėti. Be to, ir pačių poetų sąžinė nešvari. Jie iš esmės susitaikė su vyraujančiu požiūriu, sutinka su tuo, kad jiems teko anaiptol ne laimingiausias likimas – nors pasitaiko, kad kartais išgyvena didelio pakilimo valandėlių, ir tada, tą akimirką, tampa galiūnais. Bet kaip trumpai tatai trunka…

Kiekvienas iš mūsų, skaitančių arba ir rašančių, poeziją suvokiame šiek tiek skirtingai. Jei pakvietėte į gražųjį Tiubingeną, gal norėjote išgirsti mano nuomonę, tad surizikuosiu ir pasakysiu, kas ji yra man (laimei, tikros poezijos definicijos nėra, yra tik nuomonės, požiūriai, apibūdinimai, paliečiantys vos kraštelį karališkojo apsiausto).
Manau, kad tikra poezija, verta to, kad dėl jos gyventum, skirtum jai daugiau dėmesio, lauktum akimirkos, kol jis ateis, ir kankintumeis, jei neateina (autoriui neišvengiama būsena, kai jis kuriam laikui visiškai netenka gebėjimo rašyti, kai vaizduotė užšąla kaip tvenkinys žiemą), negali egzistuoti be susitikimų su dvasiniu pasauliu, su dvasia. Tai yra tikra problema. Štai paminėjau problemiškiausią žodį. Nemadingą. Gal net pavojingą. Nes kas yra dvasia? Pavartojau šį žodį, bet ne itin gerai žinau, ką jis reiškia. Jeigu tarp mūsų būtų blaiviai mąstančių, praktiškų žmonių, tų, kurie daro alų, arba, pavyzdžiui, užsiima ekologiniu atliekų šalinimu, o gal taip pat naudingu moksliniu darbu fizikos ar biologijos srityje, jie tik šyptelėtų. Nes kas yra dvasia? Nežinome. Vokiečiai tai vadina der Geist, kitos kalbos verčiasi kaip išmano, turi tam žodžių (spirit, espirit, liv ir kt.), bet dažniausiai nėra labai jais patenkintos. O ir tie, kurie turi tinkamą žodį, nežino, kas tai yra.

Ketinau pasakyti niekniekį, kas yra poezija, ne – kas yra dvasia. Ir privalau valandėlę skirti šiai sąvokai. Žodžiui, senoviniam kaip paveldėta senelės komoda. Guodžia mane tik tai, kad esu Teologijos fakulteto svečias ir todėl gal nebūsiu išjuoktas – nebent tik diskretiškai, kaip kitados juokdavosi damos, prisidengusios lūpas batisto nosinaite. Jau keliskart mėginau rašyti apie dvasią, visada baimindamasis. Aprašomoji (ostensinė) definicija – kai atidžiai klausausi muzikos (tai atsitinka ne kasdien, dažnai klausausi jos nelabai atidžiai), žavėdamasis, ir akimirką man atrodo, jog žinau, kas yra gyvenimas, kad suvokiau jo prasmę. Ir kai mane apima laimės pojūtis (jis netrunka ilgai). Arba kai skaitau eilėraštį lenkų ar gal vokiečių poeto – pavyzdžiui, Friedricho Hölderlino, kuris, kaip visiems žinoma, gyveno šičia, Tiubingene, pas stalių Zimmerą, ramiai, niekam neužkliūdamas, daug metų, arba graikų ar gal rusų poeto. Eilėraštį, kuris ūmai prabyla į mane visa jėga, kad pajuntu tą pačią akimirką didelį džiaugsmą ir didelį liūdesį, absoliučiai vienu metu patiriu sielvartą ir džiaugsmą, tada žinau – arba žinosiu po kurio laiko, kai jau liausis tas saldžiai kankinantis teroras, – žinosiu, kad išgyvenau dvasinį momentą.

Po jo netapsiu daug išmintingesnis, neatsitiks taip, kad trumpas suvokimas, suteikęs man laimės akimirką, išliks visam ar ilgam laikui, kad tapsiu inteligentiškesnis. Arba būsiu brandesnis? Gal po ištisos tokių išgyvenimų serijos – galbūt, bet tai visai nepadės man gyventi. Priešingai, gali apsunkinti mano gyvenimą, gal kiti laikys mane keistuoliu, arba, kas paradoksalu, išpuikėliu, kuris dedasi esąs didesnis už prie televizoriaus prilipusią ar diskotekose šėlstančią žmoniją. Girdi, puikuojasi, klausosi Gustawo Mahlerio, Bacho, Chopino ar Mozarto, o ne heavy metal grupės.

O juk čia svarbu ne hedonizmas. Dvasios momentas taip pat yra ir refleksijos akimirka, bet refleksijos ne specializuotos, ne profesionalios. Čia poetas staiga tampa filosofu, filosofas poetu, teisininkas muziku. Tas momentas leidžia mums įgauti, kaip čia pasakius, nevartojant didingų žodžių, „filosofinę“ poziciją: vėl egzistuoja pasaulis su jo daugiasluoksniškumu, vėl miškas yra tikras, ošiantis ir kvepiantis mišku, o ne mediena, kuri domina baldų pramonę, jūra vėl yra pavojingas ir gražus gaivalas, o ne didelis akvariumas, kuriame plaukioja tiksliai suskaičiuoti tunai ir dorados, vėl gieda strazdai, ne ornitologams, o tik mums, kurie nesame ir nenorime būti specialistais, vėl atsiranda nesavanaudiškumas, vėl gimsta keistas nuostabus transcendencijos pažadas, vėl esame Viešpaties vaikai – atrodo, tai tinka net ir agnostikams.

Vienas žymiausių XX amžiaus lenkų poetų buvo Aleksandras Watas, kuriam buvo lemta spalvinga, bet sunki biografija. Jis gimė Varšuvoje 1900 metų gegužės mėnesį žydų šeimoje, kuri didžiavosi savo kilme iš viduramžių filosofo Solomono ben Isaaco Rashi; jaunystėje Aleksandrą žavėjo futuristų manifestas, paskui susisaistė su komunistiniu judėjimu. Po trumpo intensyvios avangardinės kūrybos laikotarpio tapo garsiu leidėju, Varšuvos leidėjų patarėju. Antrojo pasaulinio karo metais, kaip ir daug Europos komunistų, atsidūrė sovietiniuose kalėjimuose, tremtyje Kazachijoje.

Kalėjimų metai, sovietiniai laikai Watui tapo dar vienu universitetu – kitados buvęs futuristas, kurį ankstyvoje jaunystėje pavergė laisvės, maišto, anarchijos, „antiburžuazinės“ mintys, sovietiniame kalėjime išgyveno pokytį, grįžo prie graikiško logoso kulto, prie prasmės gynimo, prie kontempliacijos vertės atradimo. Jis puikiai papasakojo apie savo gyvenimą, apie savo dvasinę evoliuciją didžioje knygoje „Mano amžius“ („Mój wiek“), nepaprastoje ir tuo, kad ji radosi iš dialogo, diktavimo. Tą sunkiai sirgusio poeto diktantą priėmė ne kas kitas, o Czesławas Miłoszas.

Po karo laimingai grįžęs į Varšuvą jis, iš tiesų, ne iškart tapo pastabiu, nepermaldaujamu komunizmo kritiku. Bet visų pirmiausia po tylos metų atgimė kaip poetas. Buvo įžymus kūrėjas, suvokiantis, kas yra poezija. Buvęs futuristas matė poezijoje jėgą, kuri sieja tai, kas sena, seniausia, ir tai, kas aktualu. Sieja net abu Testamentus, žydų Bibliją ir Gerosios Naujienos testamentą. Buvo poeta doctus, poetas mokslininkas, ir kartu skausmo poetas (sirgo nepagydoma nervų liga).

Buvo vienas tų intelektualų, kurie nešioja savyje naujausių laikų atminimą, ir kartu ilgą mūsų kultūros atmintį – kai toks žmogus miršta, dar kartą sudega Aleksandrijos biblioteka.

Savo „Dienoraštyje be balsių“ („Dziennik bez samogłosek“) jis kadaise (1963 metais) suformulavo: „Tam, kad rašyčiau, mažų mažiausiai turiu jaustis karaliaus sūnumi. Būtent juo, ne didžiu rašytoju, ne genijumi.“

Karaliaus sūnumi! Ne karaliumi, ne valdovu, ne kuo nors, kas stato ir griauna, kas gali suteikti malonę pasmerktajam, kas įsakinėja, kas gali išvesti kariuomenę iš kareivinių arba sugražinti ją ten atgal. Karaliaus sūnus turi tik vieną dalyką (sutinku, kad jis mėgaujasi ir įvairiausiomis privilegijomis, bet taip pat jo tyko daug pavojų: kiek karalių sūnų buvo nužudyta konkuruojant dėl sosto!), turi tik vieną – ateitį, turi, jei galima taip tarti, ateities transcendenciją. Jo rankose nėra nieko konkretaus, tik didybės pažadas, o visa tai – jeigu yra labai jaunas karaliaus sūnus – turi žaisdamas, juokdamasis, vaikštinėdamas.

Tik tiek, kad karaliaus sūnus, tikras sosto paveldėtojas, tikras ar gal veikiau genetinis, yra juo visada, non stop, žiemą ir vasarą, dieną ir naktį, gal net tada, kai bunda paryčiui, primena sau: ak, taip, aš karaliaus sūnus, paskui užmiega vėl… Ir jam pusryčiaujant vėl grįžta mintis ar tik minties ūkelis: esu sosto įpėdinis, prašau dar vieną kavos. Bet poetas karaliaus sūnumi būna retai, labai retai, ir tikriausiai negali užmigti su tokiu saldžiu įsitikinimu kad ir dėl to, jog tas praeinantis, trumpai trunkantis ir palaimingas įsitikinimas ne migdo, o, priešingai, budina, budina labai energingai ir jeigu kur nors veda, tai tik į nemigą.

Poetui ta būsena ar ta kondicija, kurią taip gražiai pavadino Aleksandras Watas, yra dovana – šykščiai skiriama ir vis atimama, nepaaiškinus, už ką ja apdovanojamas ir kodėl jos netenka. Karaliaus sūnus – priešingai nei absoliutus valdovas – priklauso nuo galių, apie kurias žinome nedaug.

Neieškau definicijų, bet jeigu mane kas remtų prie sienos, pasakyčiau, kad apie dvasią kalbėti rizikinga, taip pat kaip ir kalbėti apie poeziją. Privalau pasakyti tai šitaip: tikroji poezija randasi iš susitikimo su dvasia, nusispalvina ir klausimais, ir entuziazmu, tikrumu ir abejonėmis, nusispalvina jais kaip metalas – nebūtinai sunkusis, – kuris perėjo išbandymą liepsna. Kas iš mūsų vaikystėje, vyresniems baisintis, nebandė kyštelti sidabrinio, sidabruoto ar pigaus metalinio šaukštelio prie ugnies, žvakės liepsnelės ar dujinės viryklės degiklio? Ir tada – mūsų vaikiškas siaubas pamačius, kad ta jo pasikeitusi spalva jau nepašalinama, nepadeda niekas, nei indų plovimo skystis, nei šluostė, niekas… O po valandėlės namo grįš tėvai. Tas spalvos pokytis jau nepanaikinamas. Ir tai, kas įbaugina vaiką (ir gal tėvų susierzinimas), yra brandos amžiaus privilegija, privilegija tų, kurie patyrė tokių akimirkų: tas spalvos pokytis nepašalinamas, susitikimas su dvasia šį tą po savęs palieka.

Gal tas spalvos pasikeitimas – gal, tiksliau, nusispalvinimas – yra poezijos esmė. Ugnies pėdsakas ant metalo.

Josifas Brodskis vienoje savo esė sako: „Nesugebėsime atkurti praeities įvykių taip pat, kaip nemokame išsiaiškinti mūsų būties prasmės.“ Nežinome būties prasmės, ir niekada jos nesužinosime. Inžinieriai (išskyrus Hansą Castorpą) šioje vietoje pasakys – baikite, humanistai, savo bergždžias pastangas. O vis dėlto būdravimas keliant tą niekada galutinio atsakymo neatnešantį klausimą yra kažkas neišvengiama ir, regis, toje kordegardijoje, kurioje pakaitomis snaudžia ir būdrauja mūsų humanistai, vyrai ir moterys, galima sutikti ir poetų, ir filosofų, nors jie kartais vieni į kitus skersakiuoja.

Patiria tai ir poetai, ir skaitytojai. Ir vėl: tai neturi jokios utilitarinės reikšmės. Vis liekame nesavanaudiškumo sferoje.

Bet nesu teologas – po to trumpo susitikimo su dvasia (trumpo, kaip ir visi susitikimai) tenka eiti į kitą pusę, į kuo pasaulietiškiausią pusę. Nes mūsų laikais tie poetai, kurie, apleisdami lygumas, tik ropščiasi į dvasios kalną, labai rizikuoja, pasirinkdami keistą, nelabai šiuolaikinį toną, rizikuoja visiškai nutolti nuo skaitytojo, pasmerkia save egzaltacijai, retoriškumui, susiduria su įnirtingu mūsų mylimos, taikios – ir negausios – publikos priešinimusi. Kai prieš keletą metų išspausdinau rašinį, kuriame pagyriau „aukštą stilių“, stengdamasis atimti iš šio termino bet kokią patetiką, ir apginti kai ką, kas peržengia mūsų vartotojiško gyvenimo trivialumą, visur esančią sociologiją, stebinčią ir aprašančią tik platonišką didelį žvėrį ir nenorinčią eikvoti laiko dėl pavienės sielos, buvau kai kurių kritikų ir skaitytojų išbartas. Neneigdamas ironijos, neniekindamas humoro jausmo (niekada jo neniekinau), siūliau atkreipti dėmesį į ką nors aukštesnio, kažką, ko nemoku gerai apibūdinti, nes nesu nei ideologas, nei teologas.

Manęs nenulinčiavo, bet nepašykštėjo aštrios kritikos žodžių, man nepritarė net kai kurie mano bičiuliai. Jie teigė, kad tapau jau atgyvenusio, archajiško, nuo šiuolaikinių poreikių ir šiuolaikinės ekspresijos atitrūkusio mentaliteto šalininku. Jie gynė vadinamąjį konversacijos stilių, gynė poeziją, kuri nenutolsta nuo mūsų pokalbių. Bet gal jie ne iki galo mane suprato – visai nesiekiau tokios schizmos, pasitraukimo nuo mūsų laikų kalbos. Kalba, kaip maniau, nėra bloga, ji neprivalo ieškoti „aukšto stiliaus“ senų retorinių suskirstymų prasme – tačiau tegu nepraranda ryšio su kažkuo kitu, tegu neatsisako to „nuspalvinimo“, susitikimo su liepsna.

Bet paveiktas tos kritikos dabar noriu kreiptis į kitą pusę, į tą tikrovės dalį, kuri yra visai pasaulietinė, besijuokianti arba apsiverkusi, į tą žmonijos dalį, kuri pasirenka blaivų ir normalų gyvenimą, kuri renkasi paprastą, dažniausiai nekaltą užsiėmimą. Į tą žmonijos dalį, kuri mielai lankosi kine ir pažiūrėjusi gerą kino filmą mėgsta valgyti ledus kavinės terasoje gegužės vakarą, valgyti ledus ir jaustis saugiai, gerai įvykdžius prievoles, bet kitomis savaitės dienomis sunkiai dirba, sielojasi dėl savo sveikatos, ginčijasi su viršininkais, serga, sveiksta, keliauja, tikrina biržos vertybinių popierių kursus, kuri stebi futbolo rungtynes, domisi rinkimų rezultatais (kartais labai įsijautę, nes politinės aistros juk leidžia mums bent kiek užmiršti, kad esame mirtingi), sensta, žiūri į veidrodį, klausosi paukščių čiulbėjimo.

„Kas gi yra poezija, kuri neišgano nei tautų, nei žmonių?“ – klausė Czesławas Miłoszas gražiame eilėraštyje „Įžanga“ („Przedmowa“). Poezija išgano, nes ne tik nenusigręžia nuo to, kas yra kasdieniška ir įprasta kaip duona, bet a t s i ž v e l g i a, yra solidari su paprastu žmogumi, iš tiesų, ieško to, kas iškiliau, bet nesitaiko lyg snobas į aukštesnes sferas, o visada grįžta prie nuolankių paprastų žmonių ir dalykų. Ir jeigu šitaip elgiasi, daro tai ne tik dėl etinių sumetimų, bet taip pat ir gal visų pirma todėl, kad semiasi jėgų iš dviejų, ne iš vieno, šaltinių, ją stiprina ieškojimas to, kas yra aukščiau mūsų (kokios skurdžios tos srities metaforos), bet jai taip pat reikia ryšio su žeme, su artimųjų likimais, su miesto gatve, kurioje eilėraščių autorius sutinka dešimtis žmonių – dešimčių žmonių veidus – ir į kiekvieną mėgina įsižiūrėti; norėtų įminti tuose veiduose slypintį gyvenimą, kitaip negu romanų autorius.

Romanų autorius, einantis ta pačia gatve, irgi žiūrės į praeivius, klaus gimimo datos ir tėvų socialinės kilmės, karčiame sutikto žmogaus šypsnyje ieškos nusivylimo meile pėdsako, klausinės apie aplinkybes – ką jis pasakė, ką ji pasakė. Poetas numos ranka į tas detales, norės tik pagauti kiekvieno veido esenciją, kaip tie kvepalų gamintojai, kurie iš gėlių pasiima tik kvapą. Bet ir šis palyginimas nėra geras, eilėraštis neturi nieko bendra su kvepalais, duonos kepalas jam artimesnis nei kvepalų flakonėlis.

Užmirštoje esė apie vaizduotę anglų rašytojas Charlesas Morganas kadaise (ketvirtajame dešimtmetyje Sorbonoje skaitytoje paskaitoje) atkreipė dėmesį, kad kūrybinės vaizduotės aktas yra ne intelektinio, o tik ekstazės pobūdžio, ir todėl yra artimesnis maldai ar mistiniam išgyvenimui negu filosofiniams traktatams ar mokslingų humanistų veikalams. Bet tas ekstazės aktas vis dėlto turi remtis tam tikra tikrove; jis nėra vien veidrodinis paties savęs atspindys, nėra narcizinis, jam reikia žmonių veidų ir likimų, jis krypsta į istoriją (ypač mūsų skaudžioje epochoje), ieško materijos, kurią tuoj pat mėgins paversti eilėmis, menu. Ieško konkrečių dalykų, nes poezijos menas šiandien negali atitrūkti nuo konkretaus gyvenimo, negali kalbėti apie „paukščius“ ir „medžius“, privalo – kas yra sunku – chirurgiškai tiksliai apčiuopti konkrečią akimirką, konkrečią vietą. Skaitytojas mano, kad jis turi gauti konkretų dalyką, ne apibendrinimą. Tegu apibendrina kiti, filosofai, politikai, sociologai, net ir teologai, bet eilėraščio „tikroviškumo“ įrodymas yra konkretumo žymė. Tai metamorfozei, tam alcheminiam virsmui poetui praverčia susitikimas su dvasia. Gal net yra būtinas. Gal apskritai toji metamorfozė neįvyktų, jei kurią nors dieną dvasios sparnai nepaliestų mūsų autoriaus.

Tai nėra nei lengva, nei akivaizdu. Nes, primenu, gyvename ironijos amžiuje, o reikia ekstazės akto. Eilėraščio rašymas šiandien – jei tai ne dar vienas nusilenkimas ironijos dievukui, kas pasitaiko labai dažnai, yra sunkus uždavinys, iššūkis orui, kuriuo kvėpuojame. Ekstazės aktas negali būti su ironijos žyme. Arba arba. Net ir trumpiausias ekstazės momentas tam tikru būdu yra būties pagarbinimas ir susijęs ne tik su tos akimirkos „psichologija“, bet taip pat – būtinai – su poetine teze, kurios prisodrintas tada gimęs eilėraštis (čia ne vieta diskutuoti, kuo skiriasi „poetinė tezė“ nuo „tezės“ apskritai, nuo statement, o skiriasi jos iš esmės). Kaip pasakė E. M. Cioranas: „Šventoji dvasia nėra skeptikas.“

Gal todėl, ką lengva pastebėti, labai jauni poetai, kai jiems tenka skaityti savo eiles publikai, neretai tarsi jų gėdijasi ir skaito prastai, laikydamiesi atstumo, beveik bjaurėdamiesi, tyčiomis, lyg rodydami savo klausytojams kiek įtartiną objektą. Jie gerai žino, kad stovėdami publikos akivaizdoje yra ironijos amžiuje, jaučia žvilgsnius savo amžininkų, kurie gaudo kiekvieną juokingumą, nes šiandien į autorinius susitikimus ateina anaiptol ne ispanų mistikai. Bet – bent kai kurie jauni autoriai – puikiai prisimena, kad rašė savo eilėraščius, daugiau ar mažiau vykusius, tarsi kitame šimtmetyje, ekstazės amžiuje, ištikti nušvitimo, kančios ir įkvėpimo entuziazmo. Ir kaip čia suderinti tuos priešingus gaivalus? Neįmanoma. Kaip gyventi iškart dviejuose šimtmečiuose?

Poetai šiandien apskritai nenori girdėti apie tuos dalykus – du poezijos vektorius. Jie mėgsta ironiją, kuri padeda jiems gintis nuo jaudulio. Gyvename tokiu momentu, kai – kaip sakiau prieš akimirką – išėjo generacija rimtų poetų. Jie galynėjosi su pasauliu, mėgino suprasti nelaimę XX amžiaus, skendusio nekaltų aukų kraujyje, stengėsi išsaugoti tęstinumą dvasinio gyvenimo, kuriam grėsė totalitarizmas ir nuobodulys, tai, kas masinėje kultūroje kvailiausia, trivialiausia.

Tačiau nenoriu teigti, kad liko vien vidutiniški poetai, poezijos pusiau inteligentai, ne, vis randasi tikrų talentų. Jeigu – kaip kraštutinis konservatorius, koks nesu ir nenoriu būti – visiškai išpeikčiau dabarties epochą (kuri, beje, turi tiek visiškai kitokios prigimties rūpesčių, problemų), tektų ir pačiam sau paskelbti pasmerkimo nuosprendį, o tuo gerbiamoji vertinimo komisija nebūtų patenkinta, nes ir ją, ir net niekuo dėtą publiką paliestų mano pesimizmo šešėlis. O to niekas nenori.

Ir, beje, žinome, kad tokiuose pasmerkimuose slypi kažkas panašaus į viltį, kad visai nėra taip blogai; kas kalba apie galą, nuosmukį su kartėliu ir nuoskauda, tarp savo smerkimo eilučių išsako viltį, kad ne viskas prarasta, nes priešingu atveju nesakytų nieko, kaip tie liūdni seniai, kuriuos kartais matome gatvėse, turguje, murmantys kažką sau ir neieškantys nei supratimo, nei pritarimo.

Spalvos pakeitimas – arba veikiau „nusispalvinimas“, kad išvengtume net ir šešėlio ko nors negatyvaus – metalas ir liepsna, tebūnie, bet juk daug poetų ir daug skaitytojų tuojau pasakys: mes visai to nenorime, vėl jūs pasisakote prieš konstituciją mūsų epochos, kuri yra ironiška, kaip ironiškas yra liberalizmas, kuris visiems mums (išskyrus fanatikus, ideologus) dovanoja laisvę, o laisvė turi būti ironiška. Mes naudojamės ta laisve, mūsų drungnos eilės nėra ne tik tos laisvės išdavystė, veikiau yra jos garantija. Mūsų poezija yra liberali, ir kas jau kas, o asmuo, kuris savo šalyje kovoja už liberalių taisyklių politiniame gyvenime sugrįžimą, privalo tai suvokti.

Kai Montaigne’is rašė savo esė, jis nieko nenorėjo surasti, norėjo tik ieškoti (kaip apie tai puikiai rašo Stefanas Zweigas esė, gimusioje paskutiniais tragiškais jo gyvenimo mėnesiais, – kai prancūzų rašytojo asmenyje atrado beveik brolį dvynį, kuriam iškilo religinių karų teroro grėsmė – taip, kaip Zweigui, kuriam nacistai negalėjo atleisti už jo žydišką kilmę, iškilo grėsmė penktajame dešimtmetyje – net ir Brazilija negalėjo jo išgelbėti). Poetai irgi bijo, kad suras ką nors, kas juos sustabdys, kas nutrauks jų klajonę, jų ieškojimus.

Tai paverčia juos netobulais teologais. Bet turi ir kur kas didesnių rūpesčių, apie kuriuos nemėgsta mąstyti. Verčiau pasvarsto apie kalbą, sudėtingas ir paprastas metaforas. O vis dėlto šiandienos poezija yra įpėdinė didžių praeities menininkų… Kaip ir didelių praeities nelaimių.

Vis tvirtiname, kad menas yra laisvas, kad poezija yra laisva, bet ar tikrai? Ar poezijos menas, slegiamas tokio paveldo, tokių priešingybių, iš tikrųjų yra laisvas? Ar nėra veikiau taip, kad poezijos prasmė yra mums tam tikru būdu užduota, kad laukia mūsų ramiai, pasislėpusi, kantri?

Yra dar vienas dosnus poezijai būtinų sąsajų šaltinis, tai – tebus man atleista už šio pavyzdžio lengvapėdiškumą – masinė kultūra. Manau, kad gerbiamiesiems teologams ir teologėms ji nesudaro daug problemų, nes jie gali tą reiškinį tiesiog ignoruoti ar studijuoti jį, jei galima taip sakyti, su pirštinaitėmis. O tuo metu šimtai eilėraščių, spausdinamų dešimtyse žurnalų, liudija, kad dažniau negu Dante, Miltonas, Goethe ar Mickiewiczius tuose kūriniuose pasirodo Johnas Lennonas, Robertas De Niro, Andy’is Warholas, Greta Garbo ir Marilyn Monroe (specialiai miniu jau „istorines“ pavardes, ne praeitos savaitės ar praeitų metų herojus, nes jų, iš tiesų, tiesiog nepažįstu).

Bet pažvelkime į tai iš kitos pusės: kitaip, negu teologas, matematikas, psichiatras, numizmatas, ekonomistas, politologas (sąrašas gali būti gana ilgas), poetas nėra specialistas. Kitaip tariant, yra ne specialistas par excellence (šiuo požiūriu panašus į savo tolimus pusbrolius romanų autorius ir tam tikru mastu eseistus, deja, mirštančios literatūros rūšies menininkus), ir gal į filosofus (ne filosofijos istorikus). Yra ne specialistas, iš esmės jį domina visos žmogaus gyvenimo pusės. Bet čia esama problemos: specialistas, astronomas, ginekologas, archeologas, konstitucinės teisės žinovas kartkartėmis siekia kai ko, ką vadiname jo srities žargonu, šiai vienai sričiai orientuotos kalbos – jo specialybės broliai supras jį iš pusės žodžio, kiti jam nerūpi.

Ogi poetui, tam nespecialistui, bet kokio „žargono“ pavartojimas reikštų pilietinę mirtį. Poezija ir žargonas – ne, tokios simbiozės nėra. Poezija yra demonstratyvus antižargonas. O vis dėlto poetai, nors nesusitepę žargono vartojimu, privalo rasti bendrą kalbą su skaitytojais, kurie neretai negali iš jo išsivaduoti, turi čia sąjungininkų: Dante’ę ir Geothe’ę, Keatsą ir Miłoszą, Zbigniewą Herbertą ir George’ą Herbertą. Visa pasaulio istorija, karų ir trumpesnių ar ilgesnių ginklų nenaudojimo laikotarpių istorija, minojiečių kultūra, tamsūs vėlyvųjų viduramžių šimtmečiai, Bizantijos žlugimas ir Vestfalijos taika, bet taip pat ir meno, muzikos istorija, Rembrandto paveikslai ir Monteverdžio kūriniai, Cézanneʼo peizažai, rūsčios Bacono drobės ir Mahlerio simfonijos, taip pat visa pasaulinė literatūra tampa tarsi brolybe per paveldo bendrumą.

Šiame bendrume persipina žinios (nors paprastai tai nėra elitinės žinios, prieinamos tik eruditams, eliminuojančios daugelį, veikiau tik civilizacijos kursas pradedantiesiems – ir ištroškusiems išminties) ir gilus pomėgis praeities, paskendusios laike, ir simpatija, veikiau meilė mūsų pirmtakams. Ir tiems genialiems, garsiems, ir anoniminiams, kurių užgesusias egzistencijas galime bandyti įžvelgti praeities pėdsakuose, niekada nebūdami tikri, ar gerai jas įskaitome.

Bet jeigu – grįžkime dar valandėlei prie masinės kultūros – kas nors pasakytų: jūs, kurie privalote tarnauti sielai, galų gale nusileidote žemuose rajonuose, arti stadionų ir televizijos serialų dirbtuvių (nė neminint naujausių interneto pagundų), galima būtų gana oriai atsakyti: siūlome mūsų gerbiamiems fiktyviems kaltintojams gražią ir garsią Charlesʼio Baudelaireʼo esė „Konstantinas g., naujų laikų gyvenimo tapytojas“. Apie ką ten daugiausia išgirsime? Apie to meto Paryžiaus madą, apie skrybėlių formas, apie visuomenės paraščių pasaulėlio damas. Tai yra apie to meto šiuolaikinį gyvenimą. Apie masinę kultūrą.

Tačiau toje pačioje esė rasime ir grožio definiciją, kuri daug ką paaiškina. „Grožį, – sako Baudelaireʼas, – sudaro elementai amžino, nekintamo, kurio kiekį itin sunku apibrėžti, ir elementai kintamo, priklausomo nuo aplinkybių, tokio, kaip mada, dorovingumas, aistringumas, paimti atskirai ar viskas kartu. Be to, antro elemento, kuris yra tarsi dangiško skanėsto pakuotė, žaisminga, kurstanti ir aštrinanti apetitą, pirmas būtų nevirškinamas, neįvertinamas, netinkamas ir svetimas žmogaus prigimčiai. Abejoju, ar galima rasti pavyzdį kokio grožio, kurio nesudarytų abu elementai.“

Tai leidžia mums bent priimti tą poezijos lengvapėdiškumą, sumišusį su didžiausia rimtimi. Paryžiaus stilisto dėka čia dvasia gali susitaikyti su mada. Ar ilgam, sunku pasakyti. Tokios sąjungos nebūna amžinos.

Ar poetai iškėlė baltą vėliavą? Nežinau, ar rasiu atsakymą į šį klausimą. Taip, jie pernelyg ironizuoja. Klydinėja filosofinių priešingybių, kuriomis apžėlė poezijos pavėsinė, tankmėse. Rašo per daug eilėraščių. Bet gal tai mažos nuodėmės.

Baudelaire’as nepaaiškina mums visko, bet leidžia geriau suprasti dvilypę poezijos prigimtį. Suprasti – bet ne pažinti. Labai sunku įminti tą didelę mįslę. Yra tamsus pasaulis, kurio neperprantame. Yra žodžiai, kuriuos metame į laiką ir tamsą. Niekas nelaukia atsakymo. Poetai kaip botanikai; ir tuo pat metu vyrai su kariniais mundurais ir šalmais lipa į tankus, jų gigantiškos mašinos išspjauna nešvarių išmetamųjų dujų debesį, naikina gyvybę. Paskui būna pertrauka, ir vėl pavasaris, kas nors atsideda botanikai. Gal poezijos reikia tam, kad vėl nesuprastume pasaulio.

Aistringai mylime pasaulį, kaip tie zoologijos sodų liūtų ir tigrų prižiūrėtojai – jie juk, be abejo, myli savo gražiąsias bestijas; bet retkarčiais kuris nors jų žūva savo numylėtinio sudraskytas. Ir tada jau nieko neįmanoma pasakyti, ničnieko.

Versta iš: „Zeszyty Literackie“, 2018, Nr. 2 (142).