literatūros žurnalas

Donatas Petrošius. Malkos ir laikraščiai poteisybės epochoje

2019 m. Nr. 1

1.

Prieš keletą dešimtmečių mano krašte, Pietų Žemaitijoje, šnekamojoje kalboje frazeologizmas „po teisybei“ buvo labai dažnai vartojamas, bet dabar – kuo toliau, tuo rečiau beišgirstu. Gal dėl to, kad pašnekovai vienas po kito išsikrausto į nežinomus pasaulius. Arba plėšrusis tiesą sakant išstumia žioploką po teisybei iš gimtųjų perimviečių.

Kai susiduriu su terminu post-truth, kurį linkstama versti į „post-tiesa“, mano vidinėje ausyje kažkas kliūva. Postmodernizmas įrodė, kad post iš niekur neatsiranda ir niekur neišnyksta. Priedėlis post apskritai nieko, kas būtų verta dėmesio, nežymi. Laiko ašyje kiekviena praėjusi sekundė yra post. Kiekvienas mąstymo judesys yra žingsnis į tam tikrą post-tiesą, arčiau mokyto nežinojimo, arčiau žinojimo, kad nieko nežinai.

Visi žmonijos civilizacijos amžiai buvo tamsūs. Istorikai ir entuziastai neprieitų prie vieningų išvadų, kada buvo tamsiau – ar Egipte, kada visiems ramziams ir tutanchamonams vergai statė piramides, ar viduramžiais, kai tų laikų rašytojams dažnų metų gale nebūdavo ko įrašyti į analus, ar XX amžiuje. Man tamsiausias – dvidešimtasis amžius. Mokslo atradimus ir visas civilizacijos pažangas nusveria kelių šimtų milijonų žudynės. Pats amžius – nevientisas, jo gale radosi šviesių vilčių, tačiau šio amžiaus pradžia rodo, kad žmonija nenori mokytis. Arba nesugeba.

Arba per daug prisirišusi prie mitų ir literatūrinių siužetų. Nebeprisimenu, kuris klasikas yra rašęs, kad visa posthomerinė literatūra yra tik pastabos „Iliados“ ir „Odisėjos“ paraštėse. Kad yra tik du amžini siužetai: apie karo sugriautą miestą ir apie klajones. Su tuo galima sutikti arba įtaigiai oponuoti, tačiau šių laikų pasaulis tik patvirtina, kad į tikrovę žvelgiama tarsi į pakartotiną klasikinių siužetų ekranizacijų peržiūrą. Po sovietijos griūties naivus vizionierius Francis Fukuyama suskubo skelbti istorijos pabaigą, globalią liberaliosios demokratijos pergalę, tačiau jau pirmasis Čečėnijos karas tą gražią teoriją smarkiai išklibino. Vėliau – Irakas, Gruzija, Ukraina, Sirija. Nebereikia nė karo žurnalistų – bombardavimus, šaudymus ir sudarkytus kūnus online režimu transliuoja smart technika. Turbūt evoliucijoje būtina buvo, kad žmonių psichikoje susiformuotų apsauginės ugniasienės: pasauliu netikiu, o pasaka tikiu. O geriausi pasakininkai dabar yra politinių technologijų meistrai, propagandistai, post-tiesos, poteisybės, lipdytojai.

Karai nuo mūsų santykinai toli. (Ne, informacinių nepripažįstam, nes jei visokius kibernetinius niekus priimtume už gryną pinigą, tektų ko nors griebtis, o ko nors griebtis yra tingu.) Net jei žiniasklaidoje ir pasirodo neaiškios kilmės svarstymų apie Suvalkų koridorių ar priešų strategų virš Panevėžio planuojamą susprogdinti atominę bombą, mūsų sąmonė tai operatyviai nusiunčia į poteisybinio šlamšto aplanką. Juk visa tai dabar nevyksta. Ir beveik nulis šansų, kad įvyks kitą savaitę.

Tačiau kito amžinojo siužeto variantas – modernioji odisėjavimo karštinė – yra mūsų realybė. Tarp ekonominių ar laimės klajūnų kiekvienas turim pažįstamų ar giminių. Vieni tautiečiai išdūmę su konkrečiu tikslu – susikrauti kapitalą ir grįžti, kiti – išdumti ir niekada nebegrįžti. Treti, po teisybei, dar neapsisprendę. Pažiūrės, laikui bėgant, kaip geriau. Yra tokių, kurie iš čia iškeliavo, kad praplėstų akiratį. Nes provincialu mūsuose, ir jie savaip teisūs. Mūsų diskursai – flegmatiški, archajiški, o neretai ir hermetiški. Lietuvoje nieko nevyksta. O jei kas ir įvyksta, tai tik tai, kas Vakaruose seniai pasibaigę.

Mūsų klimatinė zona, ekonominė padėtis, įtarumas, fatalizmas, uždarumas ir kitos per daug ryškios (post?) trauminės savybės tarnauja kaip siena nuo iš naujo įsisiūbavusio tautų kraustymosi. Ir nors emigracija yra mūsų fizinė ir egzistencinė tikrovė, į tą reiškinį mes žvelgiame su tokia pat aistra bei atida, tarsi į Homero laivų katalogą.


2.

Tikrovė nėra tokia niūri, kai žvelgi į smulkmenas. Nuo 2019-ųjų sausio pažadėta ženkliai sumažinti PVM malkoms ir spaudai. Tarsi ir yra kuo džiaugtis – kasmet turiu reikalų su abiem reiškiniais.

Pats medžių malkoms neperku. Kaime randu išverstas kieme. Važinėja, siūlo ir įsiūlo mamai. Supjaustau, suskaldau, suvežu. Būna keletas rąstų geresnių – keli beržai, uosis. Eglės ir drebulės daugiausia. Ir alksniai. Gerai būtų, jei šiemet visi medžiai nupjauti. Bet ne – visada pasitaiko senų perdžiūvusių ar įmirkusių, pelkėse pagulėjusių išvartų išpuvusiomis šerdimis. Smulkus malkų prekeivių sukčiavimas yra toleruojamas. Iki tam tikros ribos.

Niekaip nesuprantu, kaip teisingai įvertinti mišrios medienos kainą? Kas ten suskaičiuos, kiek procentų – kaitriai degančios medienos, kiek – popiermalkės? Kiek – įpuvusios, sutrūnijusios? Rytiniams aukštaičiams ir dzūkams gerai, vienos pušys. O kur rasti oficialias ir teisingas mišriosios medienos kainas? Nėra tokių ir nebuvo. Ketinimai gražūs, bet naivūs – dauguma neapsukrių pirkėjų kaip permokėdavo tarpininkams, taip ir ateity permokės. Sutaupys nebent tie, kurie turi apsukrumo genų.

Ką išloš spaudos pasaulio nykštukai ir elfai – regioninė ir kultūrinė spauda? Kaskart, nusipirkęs kokiame rajono centre vietinį tūkstančio–trijų tūkstančių egzempliorių tiražu leidžiamą laikraštuką už dvidešimt devynis ar šešiasdešimt centų, mėginu suvokti, kokie aitvarai suneša leidybos kaštus padengiantį kapitalą? Pavartai ir iškart matyti, kuris laikraštėlis – kietas kaip uosis, o kuris – suvargęs alksnis. Vieni patys stebuklingai kapanojasi laisvosios rinkos sąlygomis, kitus ištempia neįvardinti rėmėjai. Visą šį žurnalistinį „duokim garo“ gelbsti tai, kad jų skaitytojai arti, čia pat. Ir tie laikraštukai apie juos nuosekliai rašo nuo 1946-ųjų. Vienus išlaiko skaitytojų ištikimybė, kitus – leidėjų neviltis, nes uždarę vargstantį leidinį neturėtų kur dėtis.

Su kultūrine spauda labai panašiai. Iki šiol leidiniai ėjo paneigdami ekonominę logiką, todėl neaišku, kiek papildomos gyvybės įneš tas PVM impulsas? Keletas šimtų ar keletas tūkstančių papildomų pajamų – ką tai gali pakeisti? Papildoma B grupės vitaminų dozė kojų nevaldančiam neįgaliajam. Kad kultūrinė spauda vaikščiotų, ją reikia užsakyti visoms bibliotekoms ir visoms mokykloms. Pradžiai – bent tiek.


3.

Po teisybei, mes, rašytojai, regionuose neegzistuojame. Taip, per visą Lietuvą yra daugiau nei dešimt pavyzdingai veikiančių bibliotekų, kurių darbuotojas pažįsta diduma rašytojų. Yra kelios dešimtys tradicinių „Poezijos pavasario“ punktų – vienur pažiūrėti poezijos paukštės suguža per šimtą klausytojų, kitur – mažiau nei dešimt.

Apie tai būtų galima nerašyti ir pasistengti pamiršti. Bet juk yra dviejų ministerijų – Kultūros ir Švietimo – naujai parengtos skaitymo skatinimo strategijos – su smaigaliu, nutaikytu į regionus.

Gerieji pavyzdžiai yra malonios išimtys, nes apskritai virtualiajame kultūros politikos juodraštyje punkto apie literatūros ir skaitytojų ryšius nėra. Jei pakliuvai į mokyklinius literatūros vadovėlius, neskubėk džiaugtis, nes tai nereiškia, kad vaikai ištraukas iš tavo knygų perskaitys. Nes mokykla nėra vieta, kur vaikai smaginasi. Tai nervinga vieta, kur vaikai yra ruošiami išlaikyti abitūros egzaminus.

Kiekvienas turime gerųjų patirčių, galime pateikti susigalvotų viltingų pavyzdžių, bet nutylėsime tamsias. Nes apie neįvykusius kontaktus nėra ką kalbėti. Rašytojų nebereikia, nes nebėra kontakto. Visi buvę kontaktai trūkinėti pradėjo iškart iškovojus nepriklausomybę. Korifėjai išmirė. Televizinė pramogų kultūra nemirtinga ir lankstesnė – ji geba transliuoti homeriškus siužetus vartotojui tiesiai į miegamąjį. Ir nereikalauti tokių nesąmonių kaip autorefleksija, savikritika. Taip, TV atrajoja daug jausmų, emocinių perkrovų, kitaip sakant – meilės bei neapykantos peripetijų. Bet meilė irgi yra karo forma. Tik klastingesnė, labiau ištęsta laike.

Kad ir kiek žmonių iš provincijos emigruotų, pasilikusiųjų ir niekur neišvyksiančių yra šimtai tūkstančių. Jie perka malkas ir laikraščius. Malkas supjausto, suskaldo, šildosi. Laikraščiuose – prieš sudegindami – perskaito apie orus, kriminalus, TV programas. Skelbimus. Apie tai, kas palaiko iliuziją, kad pasaulis yra pastovus ir nekintantis. Nors televizoriai rėkia, kad viskas yra ne taip, bet juk ten – žinios iš kitur. Iš ten, kur neramu. Provincijos spauda saugo savo skaitytojus nuo tikrovės. Ta užuovėja trapi. Todėl ir rašytojai iš didelių miestų yra pavojingi, negeidautini ir nelaukiami, nes jų kalbos, knygos ir buvimo pasaulyje būdai griauna paprastus pasaulėlius.

Tuos buvusių kaimų dykrose likusius žmones galima vadinti išgyvenusiais fermų ir vandens bokštų civilizacijos griūtį. Kitaip sakant – postmoderniaisiais klajūnais, atsibeldusiais iš niekur į miglotą čia ir dabar. Didelė dalis jų nebeturi jokios vientisos kultūrinės atminties (tik padrikus kulinarinius-etnografinius), nesuvokia dabarties ir nemato jokių perspektyvų ateityje. Žiauri diagnozė? Bet tikroviška. Ir kasmet tokios tikrovės sluoksnis vis storesnis ir tamsesnis.

„Poezijos pradžiai reikia alkio, blizgančių akių, lengvo pamišimo“

2019 m. Nr. 5-6 / Poetą Donatą Petrošių kalbina Gediminas Kajėnas. / Man savęs nebereikia įtikinėti – verta ar neverta rašyti, kurti. Tai mano galvoje ir popieriuose vyksta be mano norų, sutikimų ar planavimų.

ŠIMTMEČIO ANKETA: Dalia Staponkutė, Donatas Petrošius, Elžbieta Banytė

2018 m. Nr. 3 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

Donatas Petrošius. Tarp plieno ir anglių

2017 m. Nr. 10 / Jei ne „Brexitas“, turbūt taip ir nebūčiau radęs akstino pasikapstyti, kas slypi už mano paviršutiniško kaleidoskopinio – tarsi žinojimo – kokioje ekonominėje ir geopolitinėje sanklodoje gyvename.

Donatas Petrošius. Kada ir kam dingo Vytautas P. Bložė su visa poezija?

2017 m. Nr. 2 / Rudenį skaitydamas Sigito Gedos literatūros kritikos straipsnių rinktinę „Ežys ir Grigo ratai“, rašinyje, skirtame Jono Juškaičio lyrikos recepcijai, užkliuvau už sakinių, kur teigiama…

Aidas Marčėnas. Iš didžiosios d, iš oriosios O

2005 m. Nr. 1 / Donatas Petrošius. Iš tvermės D. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – 85 p.