literatūros žurnalas

Virginija Cibarauskė. Eilėraščiai, peržengiantys ribas

2019 m. Nr. 2

Giedrė Kazlauskaitė. Gintaro kambarys. ‒ Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. ‒ 112 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Ne visi žino, o ir mane pačią kaskart apie tai pagalvojus apima šiokia tokia nuostaba, tačiau Giedrė Kazlauskaitė debiutavo kaip prozininkė: 2001 m., laimėjusi Rašytojų sąjungos leidyklos organizuojamą „Pirmosios knygos“ konkursą, išleido apysakų rinkinį „Sudie, mokykla“. Ir nors po debiutinės prozos knygos pasirodė keturi poezijos rinkiniai, G. Kazlauskaitė interviu ne kartą minėjo, jog eilėraščių rašymą vis dar laiko atokvėpiu ir tikisi grįžti prie prozos. Prozos, tiksliau, literatūrinės esė struktūra ryški ir poetės eilėraščiuose, ypač antrajame rinkinyje „Meninos“ (2014). Eilėraščių eilutės itin ilgos, grafinei funkcijai teikiama minimali reikšmė, atsisakoma instrumentuotės, dėmesį kaustančių metaforų, vyrauja neutrali, kasdienei artima leksika, nevengiama svarstymų, samprotavimų. Reprezentatyvūs tokio tipo tekstų pavyzdžiai „Meninose“ – „Silentium“ p. 17–18), „Kaip aš buvau berniuku“ (p. 82–84). Šių tekstų strofos primena prozos, fiksuojančios gana nuoseklų pasakojimą apie paskirą įvykį ar įvykių grandinę, pastraipas, susietas asociatyviniu principu.

Kitas reprezentatyvus G. Kazlauskaitės eilėraščių ypatumas – autobiografiškumas, išpažintinės poezijos registrai. Studijos Dailės akademijoje, mokslai Vilniaus universiteto Filologijos fakultete, neparašyta disertacija, santykiai su tėvais, homoseksualumas, buvimas poete ir šio pasirinkimo nulemtas socialinis statusas (priklausymas dvasinei aukštuomenei ir nuolat patiriami materialiniai nepritekliai), motinystė, problemos, su kuriomis susiduria tos pačios lyties asmenų šeima, – esminės „Heterų dainų“ (2008), „Meninų“ ir „Singerstraum“ (2016) temos. Poetė ne tik eilėraščiuose, bet ir interviu save atvirai įvardija kaip „queer“1, todėl taki, heterogeniška tapatybė, santykiai su LGBT-Q bendruomene, Romos katalikų bažnyčia ir jos mokymu, vyriškumo, moteriškumo ir „gėjiškumo“ stereotipais sudaro pirmųjų trijų rinkinių probleminį centrą. Kadangi šie teminiai laukai, kuriuos analizuoti kritika vis dar privengia, eilėraščiuose tyrinėjami aktualizuojant praktinį, asmeninį santykį, o ne idėjinį-teorinį ar estetinį, kaip, pavyzdžiui, homoerotinių motyvų prisodrintoje intertekstualioje Laimos Kreivytės poezijoje, jokių vienareikšmių atsakymų nepateikiama. Galima sakyti, daugiareikšmiškumas, o gal tiksliau – daugiareikšmiškumo siekis – taip pat viena esminių G. Kazlauskaitės eilėraščių ypatybių.

Paradoksalu, bet naujausiame rinkinyje „Gintaro kambarys“ minėti ypatumai tuo pat metu ir aktualizuojami, ir transformuojami: temos bei meninės priemonės, taip pat ir kalbančiosios balsas atpažįstami, bet yra ir nauji, kitokie. Visų pirma, pakinta eilėraščio formalioji struktūra – artėjama prie to, ką, pristatydamas rinkinį „Švaraus buvimo“, Marius Burokas vadina poetiniu minimalizmu, švariu tekstu. G. Kazlauskaitės eilėraščių eilutės trumpėja, strofų epicentrais tampa koncentruoti, paskirą istoriją bei ją gaubiantį emocinį foną lakoniškai nusakantys įvaizdžiai, o ne pasakojimai, atsisakoma samprotavimų, aiškinimų. Viename eilėraštyje paprastai persikloja keli prasminiai klodai, tačiau dėl to jis netampa fragmentiškas – paskiros linijos glaudžiai sukimba, viena kitą papildo, komentuoja.

Pavyzdžiui, eilėraštyje „Minčių medžioklė“ (p. 64–66) persidengia šeiminio gyvenimo kasdienybės vaizdai („Viename kambaryje tu žiūri bjaurų / muzikinį šou <…> / Kitame aš repetuoju savo Requiem partiją <…> / Paskui mudvi turime galimybę pasimylėti / nes duktė išvežta pas močiutę“), vis šmėkšteli atsiminimai apie nusiskandinusią draugę („Giedosiu už upėn įšokusią N. / <…> Gal murkdys į užšalusią upę. / Ji visada primins N.“), mirties ir asmeninių santykių aiškinimosi fragmentai, vyrų dominuojamoje visuomenėje funkcionuojančios moters savijautos, persunktos agresija ir kalte („Daugeliui vyrų išpjoviau. / Mintimis. Jie net nežino. / Už frazes „boba už vairo“, keiksmažodžius, / šlykštų juoką gaujoj. // Paskutiniajame būsiu už tai teisiama“). Tačiau visos šios plotmės – buitinė, retrospektyvioji, romantinė, vaizduotės – veda link paradoksalaus, su pradine situacija tarsi nieko bendro neturinčio, tačiau būtent iš jos ar joje kylančio suvokimo: tapatybė nėra nei nuosava, nei vienalytė, individas vidine savastimi generuoja neišsenkantį daugiaprasmiškumą, taigi, jis yra savotiška daugiabalsė monada: „Aš esu dvi. Kartais miegu ir jaučiu, kad kita aš stovi prie lovos. // Tai mano demonas, kaltintojas, / vilioju jį medžiokle.“ Asmenybės, o kartu ir paties pasaulio takumą, nuolatinę kaitą, kuri nei egzaltuojama, nei keikiama ar apraudama, simbolizuoja ir dažnas upės vaizdinys. O eilėraštyje „Komunarka“ (p. 69–70) lakoniškai papasakota NKVD kalėjime nukankinto ir Komunarkoje (šalia Maskvos esantis vadinamasis specialusis objektas, kuriame buvo likviduojamos Josifo Stalino teroro aukos) užkasto prosenelio istorija persipina su šiandien įvairiuose „terapijos kambariuose“ apie vidines traumas kalbančiųjų išgyvenimais. Įspūdinga eilėraščio pabaiga: nebeaišku, kas yra kalbantysis – prosenelis, jo palikuonis, nuasmenintas pasakotojas, savotiška (lyrinio) subjekto atmaina, o gal visi kartu?

Specifinė tiek „Komunarkoje“, tiek kituose tekstuose, pavyzdžiui, „Daugiau niekada“ (p. 17–18) arba „Dvasių kambarys“ (p. 44), pasitelkiama meninė priemonė, tampanti naujojo rinkinio raktu – paralelizmas tarp asmeninių, t. y. individualių, ir istorinių traumų, tokių kaip Stalino teroras ar Holokaustas. Šis paralelizmas itin ryškus minėtame „Daugiau niekada“, kuriame šiandiena, vadinamasis ramybės ir pertekliaus, prekybos centrų ir mobiliųjų telefonų metas persipina su genocido patirtimis – informacinės visuomenės atstovai su nuolat kišenėje skimbčiojančiais telefonais guli duobėse ir niekaip negali numirti: „Gyvenome įspūdingais laikais – / turėjome visokių skanėstų / ir ko tik širdis geidžia. // Ir vis dėlto genocidas vyko / labai lėtai, visą gyvenimą – / metų metus šliaužėme tuo keliu / link duobių“ (p. 17). Toks ėjimas rizikingas, ypač moterims poetėms – vyrų, kalbančių kultūrinių herojų, kankinių, šventųjų, Jėzaus Kristaus ir paties Dievo balsais, eilėraščiai paprastai vertinami daug palankiau ar tiesiog atlaidžiau, nei tokią „aroganciją“ sau leidžiančių moterų. Net Pulitzerio premijos laureatės Sylvios Plath kūryba, ypač chrestomatiniai eilėraščiai „Tėveli“ ar „Lozorė“, iki šiol kai kurių literatūros tyrėjų, pavyzdžiui, žymiojo Haroldo Bloomo, laikomi gana įžūliu ir „neskoningu“ bandymu trivialias asmenines (t. y. menkas, moteriškas) traumas, tokias kaip komplikuoti santykiai su tėvu ir vyru poetu Tedu Hughesu, prilyginti Holokausto aukų kančioms2.

„Gintaro kambaryje“ G. Kazlauskaitė aktualizuoja ne tik Holokausto vaizdiniją, bet ir Jėzaus Kristaus perspektyvą: šmaikščioje, bet subtilioje Bernardo Brazdžionio eilėraščio „Ką sakė mūrininkas Jėzui tą naktį“ to paties pavadinimo parafrazėje-atsakyme viską pragėrusiam ir Kristui ypatingą artumą išpažįstančiam mūrininkui Jėzus atsako visai ne tai, ko galima būtų tikėtis. Mūrininko rauda ant kryžiaus kabančiajam neįdomi, o jo pastatyta bažnyčia – ankšta („Namai, kuriuos pastatė mūrininkai (ir laisvieji) – / gražūs, tačiau kiek ankšti; jaučiuosi uždarytas į butelį“, p. 38). Eilėraštyje akivaizdi ir ironiška užuomina apie „dievoieškos eilėraščius“, iš tingumo, autentiško santykio ar talento stokos rašomus nusidėvėjusia, banalia kalba: „Parapijonys, apgaubti tingaus laimingumo, / savo galvose rašys eilėraščius / nusidėvėjusia liturgine kalba. // Tai nebedaro man jokio, / net pačio menkiausio įspūdžio.“ „Bet labiausiai už visus šiuos žmones rūpi dvi – / tuštumos ištikta paleistuvė / ir tavo vaikų motina“ – mūrininkui replikuoja G. Kazlauskaitės Jėzus. Tuo tarpu B. Brazdžionio subjektui labiausiai rūpėjo paties skausmas, kai aplinkiniai nepatvirtino jo ypatingumo, vertės („Jėzau, namie — tu žinai, kokis mano namas — / yra septynetas vaikų ir jų motina / ir neturi ko padėti ant Kalėdų stalo / ir neturėjo šį vakarą plotko. // Aš viską, aš viską pralaku, / kaip alkanas šuo <…> // O jeigu aš ir šią naktį pas paleistuvę / gulėsiu beprotis ir nuo savęs nusigrįžęs, / kas apspjaudytą, kruviną ir pervertą, / kas nuims tavo kūną nuo kryžiaus – – –“3).

Ambicingi, drąsūs ir ars poetica tipo eilėraščiai, pavyzdžiui, „Voverės ratas“ (p. 46–47). Kitaip nei Orfėjo mitą aktualizuojančiame Aido Marčėno „Aš sėdėjau prie knygos ar Sigito Parulskio „Garde“, sureikšminančiame poetų bendrystę ir kančią, „Voverės rate“ poezijos menas gimsta iš vulgarios buities, valios pastangų ir banalaus danties skausmo („Plaukų kuokštai ant kilimų, aliejaus purslai virš viryklės, / katino tualetas, šlapimo gumulai kraike, / kandys arbatose, veltinis iš siurblio. // <…> // Eilėraščiui reikia mentalinės arklio jėgos / ir voverės kvailumo, kremtant riešutą / skilusia danties šaknimi“ (p. 46–47). Specifiška, kad su vyraujančia vyriškąja poezija polemizuojama subtiliai ir produktyviai: nesiekiama sumenkinti ar dekonstruoti visos paradigmos – steigiama alternatyvi pozicija, dažnai aktualizuojanti vyraujančio registro atmestus, marginalius vaizdinius, laikysenas. Todėl vietoje didžiųjų mitų kultūrinių herojų dėmesio centru tampa triviali buitis, vietoje egzaltuoto ego (ir egzaltuoto ego skausmo dėl nepripažinimo) mąstoma apie skausmo visuotinumą ir banalumą (išimtis, su kuria G. Kazlauskaitės eilėraščiuose niekuomet nesiidentifikuojama – biurgeriai, miesčionys). Toks pats banalus, nors iš pažiūros grėsmingas, yra ir subjektę persekiojantis demonas – savotiška alter ego struktūra, kuri, užuot išaugusi iki nežemiškų dydžių, tėra įkyrus zirzimas („Su demonais dramatiškų kovų nebūna, ‒ / sakė, ‒ jie tik zyzia aplinkui“, p. 71). Patoso netenka ir mirties artumas. Eilėraštyje „Vaikų maratonas“ (p. 42–43), parafrazuojant J. D. Selingerio romano „Rugiuose prie bedugnės“ pavadinimą, mieste vykstantis vaikų bėgimo maratonas tampa proga medituoti memento mori ketureiliuose, kurių rimai primena vaikišką skaičiuotę ar improvizuotą dainelę: „Visi jie bėga į bedugnę prie rugių – / tiktai rugių nėra, nes miestas. Keturmečiai / užlieja gatvę dideliu būriu, / o mes tik žiūrim ir galvojam – nebe mes čia“ (p. 42).

Rizika steigti įvairaus pobūdžio paralelizmus G. Kazlauskaitės eilėraščiuose pasiteisina, nes vadinamoji asmeninė patirtis, asmeninės traumos kuo toliau, tuo labiau kvestionuojamos įžvelgiant savotiškus dėsningumus, atitikmenis su tuo, ką išgyveno kiti – „Kaip šachmatų figūros (juk jų iš esmės nedaug), / kurios turi skirtingą subordinaciją, / taip ir mes išsiskaičiuojame / pameistriais ir amatininkais, o meistrus / paskiria jiems to nežinant“ (p. 70); „Maironis, beverkdamas dėl pilies, / pranašavo kartotę“ (p. 82). „Meninos“ buvo išpažintinės, autobiografinės poezijos pavyzdys, o „Gintaro kambaryje“ asmeninė biografija užleidžia vietą kitiems balsams. Meninė priemonė, kai kalbėjimo teisė suteikiama kitiems – mirusiesiems, gyviesiems, gyvūnams, augalams – vadinama prozopopėja arba tiesiog personifikacija, nors lietuvių literatūrologijoje personifikacija paprastai apibrėžiama kaip negyvų būtybių, gamtos stichijų sužmoginimas. „Gintaro kambaryje“ savitą veidą įgyja gimtieji ir kartu svetimieji Kėdainiai, jų apylinkėse esantys dvarai su savo istorijomis, grafų Tiškevičių rūmų, virtusių banaliu Gintaro muziejumi, gyventojai (skyriai „Tranai“, „Saturnijos“). Santykis su praeitimi ir praėjusiais nėra patetiškas, tačiau ir ne ironiškas, nesivaikoma sensacijų – asmeniškai man jis visų pirma nuoširdus. Nesiekiama pabrėžtinai tapatintis, akcentuoti savo ypatingo ryšio su kultūros paveldu, tačiau akivaizdu, kad asmenybės, kurių biografijos, o per jas ir gyvenimai, prisimenami, artimos – užmirštos kilmingos aukštuomenės panelės ir moterys (knygnešės, švietėjos, emancipuotos merginos, fotografės), anksti mirusi grafaitė, keistuolis Benediktas Henrikas Tiškevičius.

Kita vertus, neteisinga manyti, kad vyriškumas (ar dominuojančios vyriškosios poezijos tradicija) vien tik ironizuojamas jaukiai užsidarius moterų pasaulyje. Nors pirmoji rinkinio eilėraščio eilutė – nuoroda į Nijolės Miliauskaitės „Uždraustą įeiti kambarį“ (1995) ir to paties pavadinimo eilėraštį, centrine knygos figūra pasirenkamas tėvas („Uždraustas įeiti kambarys – / tėvo vardas Gintaras“, p. 9). Tėvas subjektę supažindina su sendaikčių pasauliu, restauracijos paslaptimis, tėvo dirbtuvėse kabantis Juozapo Tiškevičiaus kardas teikia galimybę bent vaizduotėje priešintis neteisybei, kvailumui (eil. „Juozapo Tiškevičiaus kardas“, p. 106). Gintaro kambarys tuo pat metu yra ir daugialypis simbolis: tai ir Antrojo pasaulinio karo metu pradingęs vokiečių bei danų meistrų Prūsijos karaliui Frydrichui I sukurtas kambarys iš gintaro, ir psichoterapijos kambarėlis, ir po vandeniu esantys Gintaro rūmai, kuriuose gyvena Jūratė. Net atskiri rinkinio skyriai sudaryti taip, kad eilėraščiai, jų emocinis tonas, prasminiai dėmenys nuolat mainytųsi: „Depresarijose“ viltį sufleruoja kai kurių tekstų pabaigos, prisodrintos modernistinio grožio („tylinčių akmenų soduose / kraujuojančiomis mineralų gyslomis / tviska paparčių žiedai“, p. 14; „Tik per dangų ropojo / prieš šviesmečius apšviestos / žvaigždės“, p. 18), bet „Velnio nagas“ šį grožį negailestingai ironizuoja („Niekšai rašo poeziją, nes nieko daugiau parašyti negali, / o lapai jiems kriaukliškai ošia“, p. 45).

Dažnai tenka išgirsti, kad rašytojai skaito recenzijas, nes tikisi patarimų, kaip rašyti dar geriau. Kartais šį tą patarti iš tiesų galima, tačiau Giedrės Kazlauskaitės „Gintaro kambarys“ – knyga, kuriai patarimų nereikia. Džiugu, kad poetė netapo savo pačios eilėraščių ir jų atnešto pripažinimo įkaite, metai iš metų rašančia tą patį tekstą. Šiam rinkiniui, skirtingai nei ankstesniems, nebūtina ir pati autorė, jos sukauptas simbolinis kapitalas, biografijos detalės – jam reikia vien skaitytojų-interpretatorių, norinčių ir gebančių mąstyti keliomis kryptimis vienu metu.



1 „Popierėli, popierėli, kaip šiandien atrodo mano tekstas?“ – Giedrę Kazlauskaitę kalbina Skirmantė Ramoškaitė, www.voxart.lt, 2015 06 30.
2 Bloom H. Introduction // „Sylvia Plath“, ed. by Harold Bloom, New York: Bloom‘s Literary Critisism, 2007. – P. 1–5. Taip pat žr. Susan Gubar, „Prosopopoeia and Holocaust Poetry in English: Sylvia Plath and Her Contemporaries“. – Ten pat. – P. 165–192.
3 Brazdžionis B. Ką sakė mūrininkas Jėzui tą naktį. – Prieiga internetu: http://www.tekstai.lt/antologijos/6352-naujosios-poezijos-antologija-antrieji-vainikai-1936-bernardas-brazdzionis-poezija.

Kultūrinė spauda: alternatyva ir lėtas laikas

2019 07 24 / Kalbasi kultūros leidinių redaktoriai: Monika Krikštopaitytė, Erika Drungytė, Gytis Norvilas, Giedrė Kazlauskaitė, Neringa Černiauskaitė, Antanas Šimkus

Atvirumas ir „atviravimas“: dienoraščių rašymo paskatos ir strategijos

2019 m. Nr. 1 / Virginijos Cibarauskės ir Lauryno Katkaus pokalbis / Pernai vasarą Antakalnio „Miesto laboratorijoje“ įvyko Katkų literatūros draugijos organizuota diskusija…

„Aš nemoku būti komandoje“

2018 m. Nr. 12 / Poetę Giedrę Kazlauskaitę kalbina Jurga Tumasonytė / Nauja poetės Giedrės Kazlauskaitės knyga „Gintaro kambarys“ tik paimta iš spaustuvės pirmiausia atsidūrė „Poetiniame Druskininkų rudenyje“ …

Virginija Cibarauskė. Pasaulin panirusi poezija

2018 m. Nr. 11 / Stasė Lygutaitė-Bucevičienė. Laikas nekaltas yra. – Vilnius: Homo liber, 2018. – 304 p.

ŠIMTMEČIO ANKETA: Vytautas Martinkus, Virginija Cibarauskė

2018 m. Nr. 5-6 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą

Virginija Cibarauskė. Buksuojanti esė mašina

2017 m. Nr. 7 / Sara Poisson. Grožio mašina. – Vilnius: Alma littera, 2016. – 264 p.

Giedrė Kazlauskaitė. Gaidžio žingsnis

2017 m. Nr. 1 / Turbūt ne vienas šios Rašytojų sąjungos premijos laureatas* citavo Vinco Mykolaičio-Putino eilėraštį „Sausis“, kuriame autorius, pats gimęs sausio šeštąją, apmąsto…

Virginija Cibarauskė. Eilinė apokalipsė, arba Kodėl svetimo šuns balsas dangun neina

2016 m. Nr. 12 / Ernestas Noreika. Andalūzijos šuo. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 96 p.

Ramutė Dragenytė. Liudijantis poetas

2016 m. Nr. 5-6 / Gvidas Latakas. Lokenos. – Vilnius: Naujoji Romuva, 2015. – 104 p.

Virginija Cibarauskė. Naujai senas Sigito Parulskio romanas: vyro-kūrėjo kančia ir postmodernizmas

2016 m. Nr. 5-6 / Sigitas Parulskis. Nutylėtų lelijų miestas – Vilnius: Alma littera, 2016. – 240 p.

Virginija Cibarauskė. Nuobodžios paslaptys tapybiškam fone

2016 m. Nr. 2 / Birutė Jonuškaitė. MARANTA. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 356 p.