Viktorija Daujotytė. Savaime, bet juk ne tik

2018 m. Nr. 10

Valentinas Sventickas. Dar gurinių. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 397 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Taip galima sakyti apie Valentiną Sventicką, apie jo naują knygą, ir toliau sėkmingai rankiojančią gurinius, – iš literatūros, visuomenės, iš gyvenimų – savo ir kitų. Mūsų protėviams ir duonos trupinys buvo skalsus. Tas skalsumas ir žodžius išlaikė, kad ir tą dzūkų gurinį. Jis ėmė ir pravertė literatūros kritikui V. Sventickui, įvardijusiam savo knygas: „Guriniai“, „Dar gurinių“. Galima numatyti, kad bus „Ir dar gurinių“.

„Pratarmėje“ autorius sako guriniais vadinantis savo užrašus, atsirandančius savaime. Tai intriguoja. Kokį sąmonės intensyvumo, nukreiptumo lygmenį reikia pasiekti, kad guriniai kaip grybai po šilto lietaus rastųsi savaime. Na, grybų ir grybavimo tema knygoje svarbi, tad ir paralelė pateisinama. Ir vis dėlto tas savaime prašosi išlygos – ne, ne tik savaime, bet ir valingai veikiant literatūros bei gyvenimo stebėjimo, reflektavimo, vertinimo linkme. Yra tame įvairiopame gyvenime ir ką pamatyti, ir ką pasakyti. Tik reikia būti V. Sventicku, vis patvirtinančiu, kad jis – literatūros kritikas. Ir kad knygoje „Dar gurinių“ sudėti ne šiaip užrašai, o literatūros kritiko užrašai. Užsirašyta, kas buvo pagalvota, pastebėta, taip pat kai tikėtasi, kad šis tas bus praplėsta, papildyta. Tokios būna natūralios rašančių, o kartais ir rašinėjančių reakcijos. Ir užsirašinėjančių netrūksta. Bet V. Sventicko guriniuose esama kažko visai atskiro, savito. Žinojimo, sukaupto per ilgus leidybinio darbo, redaktoriavimo, vadovavimo, ne tik Rašytojų sąjungai, bet ir kultūros organizacijoms, netgi Nacionalinių kultūros ir meno premijų komisijai, metus. Prisižiūrėta į žmones, į jų pasirinkimus, situacijas, reakcijas.

Bet iš to žinojimo guriniuose nedaug, ir ne jis ką nors lemia. Guriniui dvasią įpučia koks dvasios atodūsis, kad ir mąstant apie Alfonsą Maldonį: „Tas žmogus tai daug buvo supratęs“ (p. 370). Prie tokių paliudijimų suklūstama, jais pasitikima. Yra žmonių, kurie pajėgia daug suprasti, ir daro tai bet kuriomis, net sunkiausiomis gyvenimo aplinkybėmis. Už gurinio frazės stovi knygos apie A. Maldonį, susitikimai ir darbai, nepraeinantis, nesibaigiantis galvojimas, kol savaime pasirašo toks paprastas sakinys – paliudijimas.

Nebūtina atverti, kas yra tas daug. Gal ir žinoma, kad neatsivers. Užtenka paliudyti. Arba tik prasitarti: „Labai trūksta man Juozo Apučio.“ Nujaučiamai trūksta ir Romualdo Granausko; pajudinančio kasdienybę, atveriančią daiktus. Gal ir meistravimas artina. Bet lyg ir nieko svarbiau apie R. Granauską už Leonardo Gutausko intonaciją gurinyje („Šiandien, kai…“): „O, Granauskas, ką tu…“ Pasisakydamas apie R. Granauską, L. Gutauskas tiksliai pasisako apie save, o V. Sventickas nei vieno, nei kito neiškreipia. Justinas Marcinkevičius, gal jau ir Marcelijus Martinaitis – nebe kasdienybė, jau kiti rūpesčiai: knygos, rankraščiai, atminimo sauginiai. Asmeniškoje asmenvardžių rodyklėje, kurią pats autorius pavadina keistenybe (bet juk ir pozicija taip pat), Just. Marcinkevičius stovi aukščiausiai. Pastarojo meto V. Sventicko darbuose šiam poetui ir jo likimui tenka daugiausia vietos, daug kas ir padaryta, ir pasakyta jo pastangomis.

V. Sventickas pasikliauja atskirų žmonių dvasios pajėgumu, jų įsikirtimu į gyvenimą. Į šį pasikliovimą remiasi ir svarbiausia gurinių linija, atkakliai brėžiama ir neištrinamai įbrėžiama: „Jokios nuomonės ir jokie vertinimai negali pakeisti to, kas yra įvykę ir tapę gyvenimu“ (p. 371). Tai mintis iš geros esė „Ištrinti“. Ja ir dar keliais tekstais dera pristatyti kitą knygos žanrinį aspektą: ne tik užrašai, bet ir esė. Ir kartu praplėsti kritiko supratimą. Taip, literatūros kritikas, o literatūra labiausiai jaučia atogrąžos į save poreikį, literatūros kritika užima tarpinę padėtį tarp literatūros mokslo ir į meninę kūrybą gravituojančios esė. Kuo laisviau literatūros kritikas mąsto apie kūrinį, tuo labiau tą laisvumą turi kompensuoti sankabomis su gyvenimu, su moraliniais ir socialiniais rūpesčiais. Geras literatūros kritikas tampa ir visuomenės kritiku. Tokia literatūros ir visuomenės kritikė buvo Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė, parašiusi ir Kritišką žvilgsnį į Lietuvos inteligentiją (knygos „Lietuvoje“, išleistos 1910 metais, paantraštė).

V. Sventickas kartais pasigenda sociologijos peties (kadaise, raginama šviesaus atminimo Algimanto Valantiejaus, bandžiau svarstyti literatūros mokslo ir sociologijos ryšių ir sąryšių galimybes), bet dažnai jį ir tarsi savaime pajunta: kai pabando suvokti Petro Gražulio „fenomeną“ („Už Lietuvą, vyrai!“), kai vykusiai prasitaria apie politikavimo kičą (p. 56), kai bando išsiaiškinti, kodėl mes, lietuviai, taip nebranginame vienas kito. Arba kai rašo laišką Ministrui Pirmininkui dėl Gedimino pilies kalno. Tiesa, neišsiunčia to laiško, bet juk perspėjimas išlieka: jei tas kalnas grius, „tai grius ant Jūsų galvos“. Panašu, kad kalnas bus išgelbėtas, bent tam kartui. Pasirašo tą neišsiųstą laišką kaip literatūros kritikas, bet juk veikia ir kaip visuomenės kritikas. Jei laiško ir neišsiunčia, o esė, kurioje kažkas lyg ir paaiškėja, ištrina („Delete“), veiksmas yra įvykęs. Kritiko veiksmo scena yra sąmonė. Bet kartais veiksmas persikelia ir į viešą erdvę, į kokią konferenciją Seimo rūmuose („Konferencija“), vykstančią tuščiomis apsukomis. Ironija kritikui kaip savigarbos šarvas. Kartais tokia kritiška laikysena netgi pasiseka ką nuveikti – bent pristabdyti biurokratinių paragrafų dauginimą kokioje paraiškoje: „Kitam posėdžiui buvo visgi parengta supaprastinta, humanizuota paraiškos forma“ („Toliau apie tą patį“).

Lyg ir savaiminis gurinių rašymas, kai artėjama prie knygos, netenka aiškesnės struktūros. Ji knygai tarsi ir suteikiama, bet tokia negriežta, lyg vandens – teka, perteka, kai kur lyg ir labiau susitvenkdama: I – kas savarankiškiau, kas tiko ir publikacijoms; II – apie viską; III – apie literatūrą, jos leidybą; IV – „labiau apie save“. Tad rašoma apie viską, šiek tiek apie save literatūroje, labiau kaip apie darbininką, leidėją, redaktorių, o daugiausia – apie literatūrą savyje, jau ir nebeatskiriamą nuo asmeninio gyvenimo. Ir toje neatskiriamybėje darosi svarbios ir benamės katės prie konteinerių, ir mįslingi jų maitintojai („Katės ir kt.“). Lyg ir arti kačių temos būtų „nedidukas rudas šunelis pamušta koja“. Bet ne. Jis – atskiras veikėjas, devynis gurinius gražiai surišantis į įdomią fragmentų novelę – „Draugužis“. Ar tai tas pats šunelis, jau matytas prieš gerą dešimtmetį? Ar tik besikeičiantis vaizdinys, atliekamas vis kito personažo, patiriančio gyvenimą, siunčiančio „pranešimus“, kurių, deja, nesuprantame. Ir pačiam pasakotojui tas gyvenimas kiekviename žingsnyje, ypač Antakalnio pradžioje, pilnas literatūros, likimų. Reikia kalbėti apie Salomėją Nėrį Alytuje, pabandyti atsakyti ir į sau pačiam išsikeltą klausimą, kaip ši klasikė veikia dabartinės Lietuvos politiką, kultūrą ar net ekonomiką. Sunku net patikėti, kad apie tai – rimtu tonu. Bet juk veikia. Ir žinomu, ir nežinomu būdu. Užtenka kelių sakinių, kad tie žinomi ir nežinomi būdai susikirstų:

Ta pati diena. Grįžęs iš Alytaus. Vilniuje pasnigta. Tiesa sakant, naktis jau.

Kalbėdamas visgi nesiėmiau atsakyti į šį klausimą.

Būtų gerai skaitant šio klausimo neužmiršti, bet jis neprimenamas. Ir tai, ko gero, mažam fragmentui leidžia virsti guriniu, suimamu pirštais. O draugužis, jis yra, jis jau bėgioja po namo langais. Toks pat šlubas, bet lyg paaugęs. „Staiga stabtelėjo, pažvelgė į mane.“ Ne tik matome, esame ir matomi. Gal tik tada, kai matomi, ir patys pamatome. Matymas, kuris fenomenologiškai žvelgiant yra arti mąstymo, o gal ir iš tiesų tai – tas pats, kaip kažkur prasitarta ir Arvydo Šliogerio. O fenomenologija gal pirmą sykį gurinėtojui rimtai parūpsta, jis beveik linkęs galvoti, kad fenomenologija ir yra tai, kas yra savaime, ir kad ne savaime artintis prie fenomenologijos nėra fenomenologiška. Yra riba, bet kur ji – nežinome. Ta personažė („Personažas atsisveikina“), kuri pasirodo prie R. Granausko karsto Šv. Jonų bažnyčioje, ar dabar neatrodo, kad ir mes ją matėme? Gal tik iš V. Sventicko gurinio. Šiame gurinyje, kuriuo knyga ir pradedama, yra pastaba, tarsi pačiam sau, bet juk ir ne tik: „Nemoku pasakodamas sustoti ten, kur mokėjo Granauskas.“

Tik R. Granauskas ir mokėjo sustoti ten. J. Aputis sustodavo kitur, bet jam tai irgi buvo ten. Mokėti sustoti ten, ten, kur reikia, nėra paprasta. Įdomu, kad kaip tik šiuo guriniu V. Sventickas ir parodo ribą, kur reikėjo sustoti. Po „Pasiuntinė! Granausko prozos personažas“. Bet gal tik man ta riba matoma taip. V. Sventickui gal kitaip. Iš tiesmukos priešpriešos ar tiesmuko sugretinimo sunku ką giliau įžvelgti, lyg užgožta; tada ir kreipimasis pagalbos į skaitytojus nepadeda („Prisiminiau, kad…“, p. 56). Tai tiek ir tebus pasakyta apie „trūkumus“ – didžiausius savo trūkumus, taip pat ir kūrybos, mes žinome patys. Tas žinojimas priklauso kūrybingumo branduoliui. V. Sventickas gana savikritiškas, apskritai sėk-mingai susitvarko su savo ego, o juk savaime atsiveriančios lankos savimylai kelia nemenkų pagundų.

Dar kiek apie tekstą, kaip žinantį daugiau už mus. Tekstas turi žinoti, kur jam eiti ir kur jam sustoti. Pasiremkime Antonu Čechovu, panašu, kad iki šiol V. Sventickas jį paskaitinėja. Ir aš paskaitau – kokiu „Juoduoju vienuoliu“ negalėdama ir atsistebėti, kad paprastas gyvenimas ir tai, ką vadiname mistika, yra taip arti vienas kito. Bet ne iš jo, o iš „Nežinomo žmogaus apsakymo“ mintis apie objektyvų santykį su gyvenimu, tad ir su viskuo, kas tame gyvenime, taip pat ir su tekstu. Kuo objektyviau, tuo mažiau rizikos, reikia tol gilintis, kol išvysi priežasčių priežastį. Bet juk ir Čechovas prieš Čechovą – ta priežasčių priežastis pasirodo esanti be jokios priežasties.

Atsitinka taip ir V. Sventicko guriniuose, tekstas įgyja savarankiškumo. „Pratarmėje“ patikinama, kad „tikri įvykiai, potyriai, liudijimai, kaip užsirašymo akstinas, neabejotinai vyrauja“. O jei ir nevyrautų, juk kalbos gurinio tikrumas dėl to nesumažėtų.

Dar šiek tiek apie paskutinį skirsnį, apie IV, kur „labiau apie save“. Pirmiausia – Sventickiuko, gal aštuonmečio, su gal dar sibirietiška „rubaška“, nuotraukėlė, jau dokumentų reikalams – su kampučiu. Įspūdinga – neabejotinai kritikas, rūstesnis, nei vėliau pasidarė. Mama („Patiko lopyti“) turėjo į šį skyrių patekti, greta „Iš mamos“. Patikimas liudijimas, kad „pusbadžiu gyvenęs ir išgyvenęs taigos kaimelio vaikas tebėra, – jeigu kas, jis pasinaudos savo įgūdžiais neūbaudamas“ („Netekau, gavau“). Prieš glebumą, ištižimą. Už gebėjimą tvarkytis, laikyti gyvenimą rankose. Vis ką nors dirba, meistrauja. Vis ką nors redaguoja. Kada rašo pats sau, menkiau matyti. Bet juk dar yra balkonas Mildos gatvėje su paties susimeistrautu suoleliu, o jo kojos – X formos. Naktinėjantis žmogus. Tas Mardasavo „ūkis“ tiesiog išeitis žmogui, kurio ne tik galvai, bet ir rankoms vis reikia krutėti. Be to, susidaro ir svarbi siužetinė linija – tarp Vilniaus Mildos gatvės ir gimtosios Dzūkijos kampo. Naujos galimybės pasirodyti ir sutuoktiniu, ir seneliu. Trys anūkai, vyresnis, tas, kur trylikametis iš Karoliniškių pasiklausinėdamas keliavo į Mildos gatvę, antras, violončelininkas, ir trečias, šiaip talentingas, dar po vasaros ranka, grybautojai. Neįmanoma ką pasakyti apie save, nepasakant ko ir apie savuosius. Pavyzdžiui, kad vairuoja žmona ir kad ji iš Zervynų buvo atvežusi į Mardasavą J. Aputį, nusistebėjusį dideliu kiemu, per jo tai baidarės plaukia. Santūrus, net žurnalistui pasiteisinantis: „Nemoku taip patetiškai.“ Ko nemokame, dažnai yra ne mažiau svarbu kaip tai, ką mokame. Sakosi instinktyviai vengiantis „suliteratūrinto elgesio“, ir giminės subuvimuose stengiąsis būti „kaip visi“. Deja, kartais (ir tai jau žinota M. Martinaičio Kukučio): „neįmanoma pasidaryti tokiam / koks savaime esi“ („Eksperimentas“). Ir sunkiausiu „Gurinių“ skyriumi V. Sventickas pasiekia tą lygmenį, kuriame pasirodo toks, koks „savaime yra“. O savaime jis yra svarbus mūsų literatūros darbininkas, sunkiadarbis (sudarytojas, rankraščių skaitytojas, redaktorius). Bet tų lapelių, tų trupinių, sulimpančių į gurinius, prisirenka, ir gana. Ko negali išvengti, tas turi būti. Rodos, kad su lapeliais, tad gal ir su išspausdintais guriniais autoriui kiek lengviau nei su televizorium – simpatiškesnis pats sau, skaitantis lyg ir kito kokio žmogaus, „užklupto minties, atsitikimo, būsenos, užrašus“. Ir nieko, įdomu.

Teisybė, įdomu, patikima. Knyga ir graži, ir gražiai atrodo, labai tinkamas jos drabužis (dailininkė Deimantė Rybakovienė). Puikiai sutvarkyta (tikėtina, kad ir redaktorius Justinas Kubilius dar turėjo ką veikti, kad ir redaguodamas redaktorių).

Knyga apie tai, kas yra kalboje, iš jos ir už jos, kas gyvena, gyvenasi. Kas yra, atsiranda, kai pamatoma. Lyg ir savaime. O gal ir ne. Literatūrai vis labiau įmantrėjant, tai, kas neypatinga, ima labiau traukti akį, tuo paprastumu labiau pasitikima.