literatūros žurnalas

Eriks Ādamsons. Abakuko kritimas

2018 m. Nr. 10

Iš latvių k. vertė Laimantas Jonušys

ERIKAS ADAMSONAS (1907–1946) – poetas ir prozininkas, laikomas latvių literatūros klasiku. Gimė Rygoje, studijavo teisę, bet vėliau vertėsi rašymu bei vertimais. Spausdintis pradėjo 1924 m., jam gyvam esant išleistos penkios poezijos ir keturios prozos knygos. Poezija buvo paveikta estetizmo principų, dėmesio įvairioms tradicinėms formoms, kartais pasižymėjo humoru. Prozai būdingas dėmesys žmonių mąstysenos keistybėms, paradoksai. Taip pat parašė pjesių; vertė iš anglų ir kitų kalbų. Anksti mirė nuo tuberkuliozės.
Publikuojamas apsakymas išleistas knygoje „Smalkās kaites“ („Subtiliosios ydos“) 1937 m.

 



Jau dešimt metų Aleksandras Papyras siuvėjo pono Kufielo Sprungino gatavų drabužių įmonės buhalterinėje knygoje aštuonias valandas per dieną dailiai kaip Hamurapio laikų kaligrafas rašė penkių, šešių ir septynių ženklų skaičius. Sėdėdamas tarp paltų ir frakų, tarp juodų ir rudų, pilkų ir mėlynų audinių rietimų, jis priminė milžinišką kandį, palengva dūstančią naftaline. Nelaimingas buhalteris! Priminė ir sugedusį barometrą, kuris visada – net ir saulėtais orais – pranašauja:

– Lietinga, apsiniaukę, vėsu.

Laibas, drovus, jis kas rytą negirdimai leisdavosi žemyn iš savo tėvo buto penktame aukšte ir kas vakarą dar tyliau kopdavo aukštyn šio penkiaaukščio namo laiptais, nesąmoningai perbraukdamas per jau gerai pažįstamas lenteles ant namo gyventojų durų: Valteris Eilandas, notaras; Chaimas Joselovičius, dantų gydytojas; Karlis Pypė, privatus detektyvas; Jordisa Tėberga, langų užuolaidų ir lovų užtiesalų siuvėja; Brunas Peskutas, inžinierius chemikas; Jazepas Borodovskis, bel canto balso formuotojas senovės italų metodais ir t. t.

Šio penkiaaukščio namo laiptinėje žiojėjo neįrengta lifto šachta, bet Aleksandras Papyras į ją niekada neatkreipė dėmesio, kol į jo vienodą gyvenimą kaip pleištas į juodalksnį įsikirto netikėtas įvykis.

Vieną gegužės rytą ant ketvirto aukšto laiptų jauniausias Jordisos Tėbergos berniukas žaidė su puošnia spalvota paveikslėlių knyga ir mediniu žmogeliuku. Tuo metu pro šalį leidosi Aleksandras Papyras, bet buvo toks drovus, kad net vaiko nedrįso užkalbinti. Todėl labai susigėdo, kai ketverių metų berniukas drąsiai sušuko:

– Ei tu, ar nematai, kur eini? Nesumindžiok Abakuko!

– Kas tai yra?

Berniukas pasižiūrėjo į klausėją, paskui į pilką nejudantį medinį žmogeliuką ir išdrožė:

– Tu!

Bet Abakukas pro geležinius turėklų ornamentus kažin kaip nuslydo į neįrengtą lifto šachtą ir nukrito žemyn. Berniukas pažvelgė į šachtą ir nusijuokė; Aleksandras Papyras taip pat pažvelgė į šachtą – ir tuoj pat užsimerkė.

„Kokia juoda, gili, šalta tamsa! – ūmai išsigandęs pagalvojo jis. – Kaip šiurpu – šitaip nukristi!“

Jis atsitraukė kelis žingsnius nuo turėklų ir atsimerkęs sau prie kojų išvydo atverstą paveikslėlių knygą. Perskaitė tokį posmelį:

Kūliais virsdamas juokingai kaip ožiukas

Žemyn galva krito Abakukas!

Galvodamas apie šį posmelį jis lengvai nudulkėjo laiptais žemyn. Ten apačioje gulėjo sudužęs didysis gimnastas Abakukas. Jo pakaušis buvo skilęs perpus. Tada Aleksandras Papyras pažvelgė aukštyn ir sudrebėjo. Kokia baugi aukštybė! Bet nuo ketvirto aukšto, iškišęs galvą pro geležinius turėklų ornamentus, vaipėsi Jordisos Tėbergos vaikas it raudonuodegė pilkoji papūga.

Aleksandras Papyras nuskubėjo į darbą. Norėdamas užmiršti nemalonų nuotykį, visą dieną ypač kruopščiai rašė sąskaitas ir didžiąją raidę „S“ raitė su tokiais sudėtingais atsišakojimais, kad joje patogiai būtų galėjęs nutūpti pats puikusis fazanas argusas ryškiai raudonomis kojomis, jei tik būtų netikėtai atklydęs į šią kontorą.

Penkių ženklų skaičius, pavyzdžiui, 79439, jis rašė taip grakščiai, kad net niūrusis viršininkas – Kufielas Sprunginas – patenkintas nusišypsojo, o ir pats buhalteris džiaugdamasis garbingu darbu pamiršo savo rūpesčius.

Vis dėlto vakare grįžtantį namo ir kopiantį laiptais Aleksandrą Papyrą vėl apėmė slogus, nemalonus jausmas. Anksčiau jis eidavo kaip pakliūva ir nepastebėdavo, ar lipa palei sieną, ar prie turėklų. Šįkart taip tvirtai laikėsi pastarųjų, kad plaštakos pajuodo nuo tiršto dulkių sluoksnio. Ketvirtame aukšte jis sustojo atgauti kvapo, žvilgterėjo žemyn ir staigiai atšoko nuo turėklų. Kokie jie apvalaini, lygūs, nugludinti! Kaip lengvai galima juos perlipti ir nukristi! Kitą rytą jis jų nebesilaikė ir ėjo palei pat sieną.

Nuo tos dienos jis kasdien taip kildavo ir leisdavosi laiptais. Į neįrengtą lifto šachtą net žvilgterėti nebedrįso. Net jeigu jam matant kiti tai padarydavo, jį persmelkdavo išgąstis. Kartą jis pajuto pavydą Šajai – Joselovičiaus žmonai. Smarkiai persisvėrusi per turėklą, ji iš trečio aukšto besišypsančiu veidu šaukė apačioje esantį vyrą:

– Chaimai, Chaimai, Chaimai!

„Štai kokia ji drąsi, kokia laiminga! – pagalvojo Aleksandras Papyras. – O ar Valteris Eilandas, Jazepas Borodovskis bijo lifto šachtos? O Karlis Pypė? Visai ne! Tiktai aš!“

„Ak ne! Tiesiog priešingai, – toliau jis mintijo, – ko gero, daugelis bijo tokių neįrengtų liftų šachtų. Esu vienas iš daugelio, ne kitaip! Atsirado mat juokdarys!“

Taip jis eidamas laiptais neretai sau svarstydavo ir palengva susitaikė su savo nelaime.

„O jeigu pasidarys blogiau?“ – kartais klausdavo savęs, ir jį suimdavo silp-numas.

„Kvailystės!“ – vėl jis drąsinosi ir, kad užsimirštų, pernelyg uoliai vykdė kasdienines pareigas Kufielui Sprunginui ir tėvui, į pensiją išėjusiam miesto tarnautojui, tad šie, nieko nenujausdami, dar labiau nei lig šiol džiaugėsi Aleksandru Papyru ir be saiko jį išnaudojo. Bet sunkus darbas nūnai tikrai labai tiko, nes šitaip buhalteris kai kuriomis dienomis visai užmiršdavo lifto šachtą ir lėkdavo laiptais žemyn bei aukštyn lengvai kaip voverė pušies kamienu.

Būdamas mažesnis, silpnesnis ir bailesnis už kitus, Aleksandras Papyras jau nuo vaikystės niekada nedrįso daryti to, kas jam labiausiai patinka. Tapo buhalteriu, nors labiausiai troško prabangaus, spalvingų nuotykių kupino gyvenimo. Taip pat vengė moterų, nors tarp jų jautėsi laimingesnis negu kolibris orchidėjose.

Bergždžiai jis bandė įveikti šį silpnadvasiškumą, kol galiausiai, degdamas nepatenkintuose įnoriuose lyg flamandų eretikas ispanų šventame lauže, susitaikė su savo vargu.

Bet nuo tos dienos, kai pamatė didžiojo gimnasto Abakuko baisųjį kritimą, neįrengta lifto šachta jo gyvenime darėsi vis lemtingesnė.

Taip jis vieną liepos dieną, įkopęs į ketvirtą aukštą, kaip buvo įpratęs, sustojo atsipūsti ir giliai įkvėpęs užuodė sieros smarvę. Atrodė, kad smirda šimtas senų kiaušinių. Sieros vandenilio – H2S – kvapas, sklindantis nuo inžinieriaus Bruno Peskuto chemijos laboratorijos, lifto šachta kilo aukštyn. Jis greitai pažvelgė į ją ir kaip per stebuklą nebepajuto baimės. Galbūt ją numaldė pyktis, sukeltas bjauraus kvapo. Lifto šachta ūmai jam priminė ugnikalnio kraterį. Iš tikrųjų – tai baisus penkiaaukščio namo krateris, garuojantis sieros ir nevėdinamų kontorų kvapais. Jis nusijuokė iš tokio keisto įsivaizdavimo ir dar linksmiau nusijuokė prisiminęs vieną pradinėje mokykloje girdėtą geografinį pavadinimą – Popokatepetlis.

„Po-po-ka-te-pet-lis! Matyt, tai vulkanas, – spėjo jis, – bet kurgi toks yra? Azijoje? Afrikoje? Ne, rodos, Amerikoje!“

Jis visai pralinksmėjo: „Aš jau dabar galiu žiūrėti į šachtą su šypsena veide, panašiai kaip dantų gydytojo Joselovičiaus žmona Šaja.“

Ir nutiko neįtikimas dalykas. Džiaugdamasis pasveikęs drovusis Aleksandras triskart sušuko:

Chaimai, Chaimai, Chaimai!

Bet nuo šachtoje nuskardėjusių šūksnių „Chaimai“ jis taip ūmai krūptelėjo, kad nuo galvos nuslydo skrybėlė ir nukrito žemyn. Ir vis tiek Aleksandras Papyras nusijuokė:

„Pasidariau ne tik kaip Šaja, bet ir kaip Tėbergos vaikas, kuriam taip patiko siaubingas didžiojo gimnasto kritimas.“

Ir jis padeklamavo Abakuko posmelį:

Kūliais virsdamas juokingai kaip ožiukas

Žemyn galva krito Abakukas! –

kuris jam nuo pat pradžių atrodė kupinas gilios išminties ir paslaptingumo. Iš vaikiško džiaugsmo jam magėjo dar ką nors numesti žemyn. Bet laiptais kilo du ponai ginčydamiesi dėl Olandijos guldenų, Italijos lyrų ir Švedijos kronų. Jiems iš paskos kopė notaras Eilandas su ponu girininko uniforma. Kiek galėjai suprasti, jiedu kalbėjosi apie žemės registravimą. Aleksandras Papyras susigėdo ir, mandagiai pasisveikinęs su notaru, nulipo pasiimti kepurės.

Nuo tos dienos – kartkarčiais veltui stengdamasis prisiminti, kur yra Popokatepetlis, – jis vėl galėjo žiūrėti į neįrengtą lifto šachtą. Bet jam atsirado keistas noras – nuo penkto, ketvirto, trečio aukšto mėtyti įvairius daiktus. Naiviai džiaugdamasis žiūrėdavo, kaip jie krenta ir dūžta. Užėmęs kvapą, rausdamas ir nedrąsiai apsidairydamas, išsimokslinęs ilgametis Kufielo Sprungino buhalteris vieną rytą į lifto šachtą įmetė nosinę, kitą rytą kiaušinį, po dviejų savaičių jau gėlių vazonėlį.

– Prakeikti berniūkščiai! – rinkdama vazonėlio likučius kiemsargė keikė Jordisos Tėbergos berniukus ir skundėsi namo šeimininkui. Aleksandras Papyras girdėjo kiemsargės bėdojimą. Įtraukė galvą į apykaklę ir užsimerkęs sušnibždėjo sau:

„O jei šeimininkas, kiemsargė arba mano tėvas sužinos, koks aš išdykėlis!“

Nors tai buvo pavojinga, vis dėlto – kai tik eidavo palei lifto šachtą – jį apnikdavo toks linksmas, neįveikiamas noras, kad kaskart ką nors numesdavo – dažniausiai stiklinį ar molinį daiktą, kuris šaižiu trenksmu suduždavo, ir ant grindų likdavo šukių krūva.

Kartą jis išdrąsėjo labiau nei bet kada ir panoro nusiauti batą, kad pamatytų, kaip tas skrenda, bet staiga bejėgiškai atsirėmė į turėklus.

„Aš tol mėtysiu savo daiktus, – tarė sau, – kol pats nušoksiu. Ir jei ne šiandien, tai rytoj.“

Jį ėmė slėgti negeras liūdesys. Ką reiškia visas šis didžiojo gimnasto Abakuko kritimas, bjaurus sieros kvapas, kuriuo jis taip ilgai kvėpavo, šūksniai „Chaimai!“, kiaušinio, vazonėlio ir indų numetimas? Ar tai nereiškia, kad jis visiškai atsidūrė lifto šachtos, šio pikto Popokatepetlio, valioje ir yra be paliovos jos gundomas, viliojamas, kviečiamas? Jau keletą mėnesių – gegužę, birželį, liepą, rugpjūtį – jis susisielojęs ir išsigandęs lipa laiptais žemyn aukštyn. Ne, toliau taip nebegalima!

Prie notaro Eilando durų jis pamatė ant turėklų užmestą gobeleną ir šalia – drabužių mušeklį. Į gobeleną buvo įaustas smagus spalvingas vaizdas – stotingas, Gustavo Adolfo laikų drabužiais vilkintis medžiotojas apkabinęs pusnuogę nimfą, o aplinkui laksto paukštiniai šunys. Aleksandras Papyras pažvelgė į nimfą ir, kaip visada pagalvojus apie moteris, jį apėmė pasibjaurėjimas, o kartu neaiškiai malonus jausmas, verčiantis smarkiai susigėsti. Jis greitai čiupo drabužių mušeklį ir stipriai tvojo per gobeleną, tarsi norėdamas išsivaduoti nuo tos šiurpios naštos, kamuojančios jį jau daugiau kaip metus.

Bet tada pro Eilando duris išskubėjo notaro tarnaitė. Ir Aleksandro Papyro tėvas, prie savo buto durų ką tik sumokėjęs kiemsargei nuomos pinigus, sutrikdytas baisaus triukšmo, lydimas kiemsargės nusileido kelis aukštus žemyn, mat notaras gyveno antrame aukšte. Tėvas, kiemsargė ir tarnaitė suglumę spoksojo į Aleksandrą Papyrą. Šis metė drabužių mušeklį ir užbėgo tris aukštus viršun – į tėvo butą. Ten abiem rankom suėmė didžiulį gumamedžio vazoną, ir jaudulys jam suteikė tiek jėgų, kad nepaprastai sunkų medį jis lengvai nešė prie buto durų. Kelią užtvėrė tėvas. Ir sušuko:

– Vaikeli, ką tu darai?

– Pats matai, – atkirto Aleksandras, – nešu gumamedį!

– Kurgi jį neši?

– Įmesiu į lifto šachtą!

– Ką?

– Taip, numesiu žemyn! Jau esu numetęs kiaušinių, vazonų, o dabar gi tegul krenta gumamedis!

– Tu? Tu… tu… Tėbergos vaikai, ne tu, – sakė kiemsargė.

– Aš, aš, aš! Tiktai aš! – ir Aleksandras Papyras su gumamedžiu metėsi laiptų link. Bet tėvas, atsikvošėjęs nuo baisaus netikėtumo, griežtai sušuko:

– Padėk tą gumamedį!

– Ne!

– Padėk!

– Ne!

– Aš tau sakau! – tėvas grasindamas pakėlė kumštį.

Tada Aleksandras Papyras pastatė gumamedį ant grindų, atsisėdo prie jo ir šypsojosi.

Tėvas, smarkiai nusigandęs, vėl sušuko:

– Kas tau darosi? Ko tu šypsaisi?

Aleksandras, lyg į šoną įdurtas ugnine ietimi, pašoko ant kojų ir puolė lauk – pro duris, už kurių klausėsi Jordisa Tėberga su vaikais, notaro tarnaitė ir kiemsargė. Plaikstantis retų šviesių plaukų kuokštams, jis nuo penkto iki pirmo aukšto pradūmė pro Tėbergos, Peskuto, Borodovskio, Joselovičiaus, Pypės, Eilando butų duris ir išlėkė į gatvę.

– Velniai rautų! – šūktelėjo jis ir nusijuokė. – Nagi aš – trisdešimties metų – pradėjau tikrai gyventi! Nagi darosi įdomu!

Jis smagiai žingsniavo liepų alėja. Kairėje pro šalį lėkė automašinos, o dešinėje tramvajai. Jam atrodė, kad tuoj pat bus patenkintas pašėlusių nuotykių troškulys.

Ant vieno reklamų stulpo, pastatyto keturių gatvių sankryžoje, pamatė ryškią afišą – tarp dviejų indėnų vadų galvų užrašas skelbė:

„Kultūrinis filmas. Šiaurės Amerika“.

Jam patiko kultūriniai filmai, jau supažindinę jį su Europa, Azija, Afrika ir Australija, – tik su Naujuoju Pasauliu dar ne, su šia ateivių, šia puikia laimės ir nuotykių ieškotojų žeme!

Kino teatras buvo artimiausioje skersinėje gatvėje, ir, Aleksandrui Papyrui į jį įėjus, ekrane jau buvo matomos juodos ornamentuotos raidės:

„Šiaurės Amerika“.

Beveik valandą Aleksandras Papyras stebėjo Aliaskos fjordus, Arkties archipelagą, Niujorko dangoraižius, Čikagos kiaulių skerdyklas, aligatorių veisyklą Floridoje, Labradoro ežerų laukines žąsis, gulbes ir antis, indėnų karo šokius, San Fransisko kinus, vynuogių rinkimą Kalifornijoje, Ilinojaus vyšnynus.

Pakerėtas žiūrėjo į beržus keružius, raudonuosius ąžuolus, saldžiąsias pušis, pelkinius kiparisus, tulpmedžius. Paskui ekranas rodė Bermudų salų kokoso palmes, bananų giraites Kosta Rikoje ir metisų lūšnas Kubos saloje, o galiausiai, skambant metisų romansui, ant baltos drobės blykstelėjo trimatis užrašas:

„Meksika!“

Aleksandrui darėsi vis linksmiau.

„Na, reikia dar pasėdėti, pasižiūrėti“, – galvojo jis ir, kylant metisų šokių dainų garsams, perskaitė tokius paaiškinimus:

„Meksikos vėliavą sudaro vertikalios juostos – žalia, balta, raudona.“ – ir toliau:

„Meksika – sidabro žemė. Kasmet čia išgaunama apie du milijonus kilogramų sidabro.“

Po šių paaiškinimų pasirodė puikūs vaizdai: raudonmedžiai, vilnamedžiai, ugniniai medžiai, mimozų medžiai, žydintys kaktusai, Šočikalko actekų piramidė su baisingais siaubūnų bareljefais, Čapultepeko rūmai, plaukiantys sodai, augantys ant plaustų, Rytų Siera Madrės kalnynai, su didžiuliais kriokliais ir upių slenksčiais, ir staiga žiūrovų akims atsivėrė rūkstantis, sniegu apklotas ugnikalnis.

Istaksihuatlis,

paskui antras kalnas, amžinai gražus

Sitlaltepetlis,

ir pagaliau –

Popokatepetlis.

Virš šiaurinio skardžio ledynų, virš slėnių ir tarpeklių, virš miškais apaugusių kalnynų kyšojo beveik užgesusi, 5568 metrų aukščio dūmų kalno viršūnė, kuri po 400 metų tylos 1925 metais vėl ėmė spjaudytis ugniniais purvais ir pridarė baisingos žalos.

Aleksandras Papyras vos nesuriko perskaitęs žodį „Popokatepetlis“. Jam atrodė, kad atėjo lemiamas jo gyvenimo metas. Sukaitęs, kupinas lengvabūdiško ir podraug tauraus džiaugsmo, jis ūmai atsistojo ir, dundant senoviniam indėnų kovos maršui, patraukė prie išėjimo ir ten įsivaizdavo, kad virš jo plevėsuoja žalios baltos raudonos Meksikos vėliavos.

Taip jis išėjo į gatvę, keliskart pakartodamas žodį „Meksika“, ir jam pasirodė, kad šis žodis kartu išreiškia meilę, gyvenimo džiaugsmą ir mirtį. Ėjo gatve apimtas tokio jausmo, lyg būtų nesuvaldomiausias nuotykių ieškotojas pasaulyje.

Čia nuo kažkokios krautuvėlės durų atskambėjo švelnus ir malonus balsas:

– Pone, nupirkite nuotakai batus!

Aleksandras Papyras, džiugiai susijaudinęs, pasižiūrėjo į krautuvės iškabą:

„Madam Ženija. Moteriški batai“.

Pardavėja skatinamai tęsė:

Koks dydis tiks jūsų nuotakos kojytėms?

Šie du sakiniai – „Nupirkite nuotakai batus!“ ir „Koks dydis tiks jūsų nuotakos kojytėms?“ – Aleksandrą Papyrą apsvaigino kaip vanilės medžio kvapas atogrąžų miške, ir jis įtikėjo, kad iš tiesų turi nuotaką, kuriai reikėtų nupirkti batus. Ši mintis jį taip pradžiugino, kad nedelsdamas priėjo prie pardavėjos ir tarė:

– Na, parodykit!

– Gal šlepetes?

– Taip, taip, šlepetes!

– Sakykite, koks numeris – 35?

– Ar tai didelis numeris?

– Ne, pone, ne! Bet gal 32? Tas yra mažoms kojytėms, visai mažoms!

– Mano nuotakos kojos labai didelės ir gražios!

Ir šią akimirką jis visai neabejojo, kad turi nuotaką labai didelėmis ir gražiomis kojomis.

– Tai imkite 40-tą numerį, – šūktelėjo pardavėja. – Štai čia – su geltonu kutu, geltonu pamušalu – labai dailios.

– Gerai.

– Tik penkiolika latų.

– Gerai, gerai!

Aleksandras Papyras juokėsi, pirko moteriškas šlepetes ir kartkarčiais garsiai šūktelėdavo:

– Na, matot, ko tik nenutinka Meksikoje!

Pardavėja, manydama, kad tai koks pokštas su gilia prasme, kurios ji, kvailelė, nesupranta, šypsojosi.

Su smagia balta dėže po pažastim Aleksandras po pusvalandžio parėjo namo labai geros nuotaikos.

Tėvas, baugiai į jį žvelgdamas, tuoj pat paklausė:

– Kur tu išbėgai?

– Šlepečių!

– Kokių šlepečių?

– Va!

Ir Aleksandras Papyras padavė tėvui baltą dėžę. Tėvas paskubom ją atrišo ir nerimastingai sušuko:

– Moteriškos šlepetės!

– Malonios, brangios šlepetės!

– O kam jos?!

– Mano nuotakai!

– Tavo nuotakai?!

– Taip – jos didelės gražios kojos!

– Nuo kada tu turi nuotaką?

– Nuo šiandien!

– Kas gi ji tokia?

– Pardavėja!

– Kuo vardu?

– Ženija!

– Nemeluok!

– Na taip! Ženija!

– O kur ji gyvena?

– Ant Popokatepetlio!

– Ką?

– Taip, ten gyvena mano nuotaka. Bet aš turiu ir daug meilužių: notaro tarnaitė, Tėberga, Chaimo Joselovičiaus žmona, kiemsargė…

Tėvas, Aleksandro jau šiurpiai nustebintas nesuprantamu notaro gobeleno daužymu, gumamedžio nešimu ir moteriškų šlepečių pirkiniu, dabar suprato, kad jo šeimą aplankė juoda nelaimė. Bet kodėl – tai jis bergždžiai stengėsi suprasti.

Jis nuėjo į virtuvę ir įsipylė vandens į mėlyną kavos puodelį, bet ranka taip drebėjo, kad jis nesugebėjo pakelti puodelio prie lūpų.

Po kelių sunkių akimirkų ir Aleksandras, užsidėjęs naują juodą skrybėlę, lengvas ir linksmas, įėjo į virtuvę ir pasuko prie išėjimo į laiptinę.

– Aleksandrai! – apimtas nevilties sušuko tėvas.

Abakukas, ne Aleksandras, – atsakė sūnus.

– Kas tau darosi?.. Kas tau darosi?..

– Labai gera nuotaika! – tarė sūnus. – Pas Sprunginą aš nebeisiu! Ir į neįrengtą lifto šachtą nebemėtysiu kiaušinių ir vazonų! O žinai, ką darysiu? Darysiu tai, ką visi! Linksminsiuosi! Juoksiuosi, bučiuosiuosi, šoksiu! Valio! Valio, valio, valio! – dar tris kartus pakeldamas kepurę herojiškai sušuko, ir jam vėl pasirodė, kad virš galvos plevėsuoja žalios baltos raudonos Meksikos vėliavos. Tada išėjo į laiptinę. Tėvas, visai palūžęs, nespėjo paskui jį.

Kai Jordisa Tėberga, notaro tarnaitė ir kiemsargė, užmiršusios savo darbus, savo vyrus ir vaikus, jau antrą valandą kieme aptarinėjo Aleksandro Papyro keistenybes, jų balsams, kaip kupranugarių bliovimui prieš žemės drebėjimą, kylant iki baltų debesų, Aleksandras Papyras, tarsi svarstydamas, į kokius dar pašėlusius nuotykius leistis, nes jau niekas jam neatrodė neįmanoma, atsirėmė į ketvirto aukšto laiptų turėklus.

Bet tuo metu pro šalį ėjo jauna grakšti moteris. Išsimokslinusiam buhalteriui, visiškai apkvaišintam kaktusų ir sidabro žemės dūmų kalnų didybės, moters akys priminė pilkai žalią persų turkį, o akių blakstienos – juodus žvakių dagčius. Smulkūs vasariniai taškeliai jos veide jam atrodė patrauklūs – kaip pipirai ant meliono. Paprasčiausia saulėgrąža, praeivės nešama kairėje rankoje, jam priminė indėnų religinių apeigų simbolį – „echino“ kaktusą.

Bet, Aleksandro Papyro visai nepastebėdama, ji įėjo į inžinieriaus Peskuto butą.

„Jeigu būčiau tikras vyras, o ne toks Abakukas, – ūmai prislėgtas pavyduliavimo galvojo Aleksandras, – tai jau sėdėčiau jai prie kojų ir matuočiau šlepetes. O ji, matyt, bučiuojasi su Brunu Peskutu! Ką man daryti?“

Nei moterys, nei vyrai, nei seni, nei jauni, nei turtingi, nei vargšai, nei protingi, nei kvaili, nei ligoti, nei sveiki – niekas o niekas jo niekada nepastebi. Jeigu jis kokiam giminaičiui ar pažįstamam sumanydavo ką nors papasakoti, visi įvykiai, apie kuriuos jis dėstydavo, pasidarydavo tokie nuobodūs ir nereikšmingi, nes jo pasakojimo būdas buvo pernelyg negrabus ir padrikas, kad klausytojai bemat nekantriai atsisveikindavo. Tai gerai suvokė ir pats pasakotojas, todėl nebedrįsdavo prie nieko artintis, nors nieko taip aistringai nemylėjo kaip žmonių.

Jam taip galvojant, jaunoji moteris išėjo iš inžinieriaus Bruno Peskuto buto, šelmiškai kąsdama raugintą agurką. Aleksandrui iškart atlėgo širdis. Agurkas moters pirštuose jam atrodė net mielesnis nei kviečio varpa Cereros rankose.

Ir šį kartą eidama pro Aleksandrą ji pažvelgė jam į akis ir nusišypsojo.

Kurį laiką jis suglumęs sekė ją žvilgsniu. Ji taip gundomai kraipė klubais, kad žiūrint į jos eigastį norėjosi kartu ir keiktis, ir bučiuoti laiptelius, prie kurių lietėsi savo didelėmis gražiomis kojomis.

Aleksandrui atrodė, lyg jis būtų įkvėpęs viso žydinčių jazminų miško aromatą – taip jį apsvaigino džiaugsmas.

„Ko tik nenutinka Meksikoje! – juokingai mindžikuodamas save džiugino. – Kaip įprasta, Jordisa Tėberga lupa savo berniukus, Jazepas Borodovskis formuoja balsą senovės italų metodais, Karlis Pypė kuria grasinamuosius laiškus, Chaimas Joselovičius rauna dantis, Valteris Eilandas registruoja nesančią žemę, Brunas Peskutas gamina sierą, o Aleksandras Papyras – Papyras, Papyras, Papyras…“

„Asilas! – susigriebė jis. – Kol tu čia mindžikuoji, ji išeis – išeis visam laikui! Paskui ją! Stverti!“

Jis nubėgo kelis laiptelius žemyn, tada, nė kiek nesibaimindamas neįrengtos lifto šachtos, smarkiai persisvėrė per turėklą ir visai apačioje – pirmo aukšto laiptų aikštelėje – pamatė moterį, ji pažvelgė aukštyn ir vėl kviečiamai nusišypsojo.

Aleksandras Papyras nulėkė keturis, aštuonis, trylika laiptelių žemyn, bet apačioje jau dusliai trinktelėjo sunkios paradinės durys. Taigi, moteris išėjo į gatvę.

Dar keturi aukštai! Greičiau!

Nubėgti žemyn nebebuvo laiko.

Nušokti, nušokti, nušokti!

Mikliai kaip kengūra Aleksandras Papyras liuoktelėjo per ketvirto aukšto laiptų turėklą ir, panašiai kaip didysis gimnastas Abakukas, per ketvirtą, trečią, antrą ir pirmą aukštą, smarkiai trankydamasis į turėklus, pernelyg džiugiu šuoliu lifto šachta staigiai krito žemyn, į tamsą.

Laimantas Jonušys. Pėsčiomis

2023 m. Nr. 3 / Mums nežinomi vieškeliai ir kaimo keliukai, miškeliai, upės ir pievos ramiai tūno savo tyloje, laukdami, kol mes juose pažadinsime save.

Jānis Joņevs. Metodas

2022 m. Nr. 7 / Iš latvių k. vertė Laimantas Jonušys / Latvių rašytojas Janis Juonevas (g. 1980) pagarsėjo romanu „Jelgava 94“ (2013), jis išverstas į daugiau kaip dešimt kalbų (2018 m. pasirodė lietuviškai).

Vladis Spāre. Nelaimės paukštis

2021 m. Nr. 11 / Iš latvių k. vertė Laimantas Jonušys / Vladis Sparė (g. 1953) – latvių rašytojas ir leidėjas. Jo apsakymų vertimų publikuota „Metuose“ ir kitur, 2020 m. lietuviškai išleistas romanas „Piknikas krematoriumo šešėlyje“ (vertė Jurgis Banevičius).

Laimantas Jonušys. Kelionė iš niekur į nebūtį

2021 m. Nr. 1 / Tikroji kelionė yra vidinė. Keliaudamas žeme tik bėgi nuo savęs. Išminčius, gyvendamas ir medituodamas kalnų trobelėje, pažįsta daugiau dvasinės esmės (to, kas svarbiausia) negu tie, kurie blaškosi po fizinį pasaulį.

Thomas C. Foster. Niekada nestovėk prie herojaus

2020 m. Nr. 10 / Amerikiečių literatūrologo Thomo C. Fosterio knyga „Skaityk literatūrą kaip profesorius“. Knyga skirta visiems, norintiems gilintis į literatūros kūrinių potekstę, simbolius, siužeto bei personažų modelius ir visa kita…

Ieškant stiliaus ir savitumo: 2019-ųjų knygos

2020 m. Nr. 4 / Literatūrologai Gintarė Bernotienė, Laimantas Jonušys, Donata Mitaitė ir Jūratė Sprindytė aptaria 2019 metų įdomiausias knygas.

ŠIMTMEČIO ANKETA: Laimantas Jonušys, Daina Opolskaitė

2018 m. Nr. 11 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

Lietuvos šimtmetis literatūroje

2018 m. Nr. 2 / Dalyvavo eseistas, vertėjas Laimantas Jonušys, poetė Aušra Kaziliūnaitė, kultūros istorijos tyrinėtojas Darius Kuolys, literatūrologė Jūratė Sprindytė, istorikas Aurimas Švedas, literatūrologas Regimantas Tamošaitis.

Joseph Campbell. Horizontų nebėra

2017 m. Nr. 12 / Iš anglų k. vertė Laimantas Jonušys / Josephas Campbellas (1904–1987) – įžymus JAV mitologijos tyrinėtojas. Lietuviškai išleistas jo fundamentalus

Laimantas Jonušys. Tarp prisitaikymo ir laviravimo

2016 m. Nr. 11 / Tarp estetikos ir politikos. Lietuvių literatūra sovietmečiu. Sudarytoja Dalia Satkauskytė. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2015. – 519 p.

Laimantas Jonušys. Įkvėptoji ir paprastoji literatūra

2016 m. Nr. 8–9 / Norėčiau pradėti nuo paprastų techninių, konjunktūrinių dalykų. Konjunktūra, deja, iš tikrųjų daug nulemia bandant platinti mūsų literatūrą užsienyje. Įsivaizduokime tokią simbolinę didelę knygų spintą…

Laimantas Jonušys: Aistra skaityti, drąsa nerašyti

2016 m. Nr. 3 / Literatas Laimantas Jonušys atsako į Romo Daugirdo klausimus / Tu, kaip Ričardas Gavelis, Kornelijus Platelis, Vytautas P. Bložė, daug metų praleidai Druskininkuose. Nelengva rasti…