literatūros žurnalas

Tomas Venclova. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 10

Eos

 

Valtį gena pirmyn spalio atodūsiai.
Ji netrukus aplenks tvinksintį švyturį.
Jai atsiveria jūr
Nuo aptemusios Istrijos

Lig Leukadės uolų. Žvejas, nuvargintas
Šalčio, velka slidžias įlankos dovanas.
Graikų duona ir vynas
Miega kūne ir gyslose.

Šitaip traukias mirtis. Artinas gaidgystė
Ir suklūsta kregždė – ten, už takoskyros,
Kur Aigėjas, apviltas
Juodo įtempto audeklo,

Atsigėrė bangų. Šiąnakt tu vienišas.
Į motorą remies, pamario smėlyje
Po dešimtmečių radęs
Savo paliktą pėdsaką.

Viržių guolis, akmuo vietoje priegalvio.
Moters balsas kieme, sklaidantis įmygį.
Kol tavęs čia nebuvo,
Laikas plaukė kitoniškai.

Putos vilgo bures, svilina baltymus.
Atkaklus spindulys perbraukia smilkinį,
Kad rainelėj sustingtų
Debesų geometrija.

 

 

Skrydis

 

Tikratikis meldžiasi prieš įlaipinimą, atkreipęs veidą į ten, kur turėtų būti Kaaba.
Įpusėjus jo ritualui, patraukiu laužtine koridoriaus linija į apšviestą erdvę, kurioje gal dar liko gurkšnis Europos oro.
Ten kitokia, šimtą kartų girdėta litanija – ką reikia daryti, kai leidžiamės jūron ar krinta slėgimas.
Visada šiek tiek nejauku, kol ratai atitrūksta nuo tako, ir uosto pastatas ima mažėti tarytum penalas.
Nors ką gi reiškia mirtis po šitiekos metų, kraštovaizdžių, susitikimų, kai laikas jau išsipildė?

Debesynai viršum dangoraižių įlankos, slegiantis skliautas, lyg Uranas meilės ekstazėj.
Jis apglėbia Gają, pradėdamas Kroną – tą, kuris ryja savuosius vaikus.
O drauge jos įsčiose mezgas kitokios dievybės – Okeanas ir Mnemosinė.
Po sparnais pažįstama žemė, ji priglaudžia keleivį, bet niekad netampa sava.
Baltos lentinės vilos sodų pavėsy tarp greitkelių – nedidukas miestelis, kurio nevadinsi namais.
Paskui estuarijos, archipelagai, aptirpęs Grenlandijos ledas.
Siauraakė miela stiuardesė kiekvienam pageidaujančiam įpila vyno.

 

Esi tarp Cap Farewell ir Hebridų, o gal tarp savojo laiko ašigalių, jo pabaigos ir pradžios.
Pramaišiui susiklosto žemynai, marios, epochos.
Okeano sesers Mnemosinės valdoj, tarytum ekrane ant krėslo atkaltės, gali stebėti tundras ir poliarinius kalnagūbrius, dykas stepes, didžiulių šiaurės upių deltas – oikumeną, kurią istorija skyrė ano meto kartoms.
Gali neskubėdamas peržvelgti buvusius reginius – apkasų grandines, artilerijos sviedinius viršum galvos, užrašus „Jedem das Seine“, betono sienas, anapus kurių nematyti kalėjimų, gatvių, valstybių.
Žmogus nepasirenka laiko ir vietos, bet pasirenka savo likimą.
Per tuos metus tu pasakei jau viską – ar beveik – ką tau pakuždėjo daimonion.
Kalbėjai neaiškiai ir netobulai, bet kaip teisingai pasakė tavo pašnekovas, viskas turi vykti neaiškiai ir netobulai, idant žmogus nepasiduotų išdidumo pagundai.
Nes visa, kas neginčijama ir skaidru, tėra pasaulyje, apie kurį nežinome nieko, išskyrus tai, kad be jo negyvensi.

Škotija, Bergenas. Ką gi, praėjo era.
Kai kurie draugai dar gyvi, bet jų ratas mažėja. Nukaršo merginos, į kurias pažvelgus tau atimdavo amą.
Kitame laiko tarpsnyje – įsauly kaistančios grindys, uogienės stiklainiai verandos lentynose.
Didžiulėj tapytoj lentoj, nelyginant freskoj, moterys vasaros rūbais raško obuolius ir renka juos į pintines.
Dagerotipo ovale senelė, ką tik ištekėjus. Tu dar nežinai, kaip ji mirs, ir to geriau nežinoti.
Nasturtų lysvės, toliau sidabrinė eglė ir sodas, kurio medžius vadinai žvėrių vardais iš Brėmo penktojo tomo.
Jeigu tie medžiai gyvena, tai nebent Platono erdvėj ar Viešpaties sąmonėj.
Aplinkui naujų bendralaikių balsai, kurių iššifruoti jau negali. Prakaituotuos keleivių delnuos mažučiai Babelio bokštai – tų elektroninių burtų taip pat nesuprasi.
Supranti vien tik tai, kad imperijos girgžda ir tautos nemato tautų, o artilerija vėl susiranda sau darbo.
Molinėse gūžtose miega sukilėliai, ir mašinos važiuoja į priemiesčių tamsą. Daugiakalbės minios plūsta sostinių gatvėmis, dažnas jose nesuvokia savosios nelaimės.
Bėglių lavonai Viduržemio valtyse ir sienos, apsaugančios senbuvių laisvę. Jedem das Seine.
Skliautas tarytum Uranas meilės ekstazėj. Gajos įsčiose bręstantis Kronas.

 

Rugpjūčio elegija

Z. B.

 

Kaip tau sekasi, kaip gyveni
mums kol kas nepažįstamoj zonoj?
Užmaršties ir drėgmės kupini,
viršum įlankos plaukia sezonai.

Slidų grindinį slegia šutra,
ir sraigtasparnis tikslina kryptį,
pastebėjęs: kažko nebėra.
Tai beveik negalėjo įvykti.

Apardytų laivų kamšaty
į betoną sugūra verpetai,
ir tuojau įpusės septinti
keistą tuštumą kaupiantys metai.

Ką nugirsiu iš ten, kur tylu,
balkone atsigerdamas vyno
be tavęs – svetimų patalų
nukariautojo, skeptiko, dvynio,

bendrasielio? Bemaž visada
dar neištartą mintį atspėjai.
Nuo dabar tau beliko gamta –
vienas Dievas, kuriuo įtikėjai,

kurs pabuvo saugia slėptuve
nuo mūsiškės beprotės valstybės,
ką godojai labiau nei save –
strazdo įgūdžiai, lūšių gudrybės.

Gal iš tikro esi miglose
ir plėvelėje žvilgančios naftos,
išblaškytuose rašmenyse
prie krantinės, kur stumdosi jachtos,

oro gurkšnyje telpa varpai,
kelio kilpos virš įkalnės brėžias
(ten bičiulis užtrunka trumpai,
nors eikvoja gyvenimą priešas).

Gal iš tikro esi spinduliuos,
ten, kur dugną šlifuoja moliuskas,
aprūdijusiuos Vingio spygliuos
ir molekulėj Kotoro druskos,

čia, kur sklaidos pajūrio garai,
ir smėlyne už tūkstančio varstų.
Tu ir pats pasakytum: „Gerai,
kad gamta išsiverčia be verksmo.“

Apie literatūrinį pasaulį su lietuvišku akcentu

2019 05 14 / Pirmojo pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimo atgarsiai: Tomo Venclovos, Antano Šileikos, Evelinos Gužauskytės, Dalios Staponkutės, Vasilij Jaškino ir Akvilinos Cicėnaitės-Charles mintys

Tomas Venclova. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 11 / Ne iš karto suprasi, kodėl akyse Paryškėja, tarytum pro stiprų binoklį, Art déco ornamentas šakų spragose, Nušlifuoti laipteliai, apspurę vijokliai. Prieš vidurdienį žingsniai nuaidi gatve, Nepasiekę terasoje leipstančio sodo. Melsvas kupolas ilsisi

„Geram poetui būtini trys dalykai – skonis, santūrumas ir amato mokėjimas“

2017 m. Nr. 5-6 / Poetą, vertėją Tomą Venclovą kalbina Saulius Vasiliauskas / – Gerbiamas Tomai, pasikalbėti pasiūliau jau žinodamas, kad esate paskelbtas 2017-ųjų „Poezijos pavasario“ laureatu.

Tomas Venclova. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 10 / Ką mylėjai, sakyk? Vieną miestą, kurį palikai, Kūno paslaptis, Haydną, ochrą pastelės ūke, Marių šlaitą, kur šūkauja moters ir žaidžia vaikai, Margą rankraščių pluoštą po lempa (geriau – po žvake).