literatūros žurnalas

Vidmantė Jasukaitytė. Ciklas. Eilėraštis

2018 m. Nr. 8-9

I

Vanagas skrenda virš miško, dviratis rieda keliu,
Saulė nuo ryto išblyško, – niekaip pabust negaliu.
Skęsta širdis vandenyne, gelbstinčio rato nėra.
Medžiai du, apsikabinę, miršta po rūko skara.

Virtinė žodžių ant kaklo, žodžiai pavirsta garsais,
Kalbos padargai apako, veltui žvelgi ir klausais.
Jau neištarsi „Tėvynė“, nepasakysi „myliu“,
Šviečia žvaigždė paskutinė šliaužiant iš lėto keliu.

II

Orkaitė lekia per miestą. Kas viduje – gal ten aš?
Gal kas norėtų prisėsti ir vakarienei užkąst?
Ant šonų kryžius raudonas – juodas gal būtų blogiau…
Jei pamatysite juodą – žinokite – aš ten; degiau.

Visuotinis apsirijimas vakaro šito pirty.
Dūmai, degėsiai, irimas ir atgimimas – mirty.
Prisėskit, bičiuliai, ir grokit, – cimbolais ar gitara,
Šito vakaro šoky vieno šokėjo nėra.

Aš kaulėtos padavėjos tikrai nė kiek nebijau.
Ką sukramtėte ir užgėrėt, nesužinosite jau…

III

Dance macabre

Dainuoti liepia galvai nukirstai
Ir šokt, pakilus. Dieve, – kas gi tai?
Ar Dance macabre jums pakeisti gali
Gyvos širdies arterijos lumzdelį?

Ar jums smagu? Ar jums tikrai smagus
Iš lėto tyliai slenkantis žmogus
Šį vakarą, kada laidai dainuoja,
Kai vien šešėliai paukščių jam pamoja, –

Tam vienišam, tam slenkančiam, tam tylinčiam,
Bebalsiui tam, bet skaudžiai skaudžiai mylinčiam
Visus, kur Dance macabre mėgsta šokti –
Pastumt, sužeist ir garsiai nusijuokti
Iš savo išmonės beprotiškos.
Sudie…

Tylėki ir toliau, širdie…

IV

Išplėšia tavo kepenis, nes jų
Palesti alkanam ereliui reikia.
Gyvybė švokščia, springdama krauju,
Nes sielos kamertonai nebeveikia.

Ji klaidžioja kažkur debesimis
Virš Hado pievų, angelai kur ganos
Ir žaidžia auksavilnėm avimis –
Kas perkels ją per Stiksą – neišmano.

Ji transe, ji laisva, ištrūkusi
Iš pančių, kurie primena skaistyklą.
Iš pavojingo Stikso upės sūkurio –
Ta upė tapo panaši į stiklą.

Ją apšvietė žvaigždė ir jau gali
Ja grįžt iš juodo spindesio, ir žengia
Ja piemenys, kariai ir savimi
Karaliai karūnuoti ją uždengia.

Sugrįši, Siela, pailsėjai jau –
Turi… Žvaigždė grąžino vėl kelionės galią.
Mergelė-Motina ir kūdikėlis tau
Vėl tiesia laime inkrustuotą dalią.

Sugrįši, Siela, – rasi prie namų
Belaukiančius Tikėjimą ir Viltį.
Sugrįši, Siela, ir visiems ramu
Bus, sugebėjusiems tave pamilti.

Atrasi, Siela, miros, smilkalų,
O aukso dulkės liudys tavo garbę.
O virš pasaulio – virš tavų namų
Lauks Išmintis ir ilgas ilgas Darbas

Vidmantės Jasukaitytės gegužės 24 d. atsiųstas eilėraštis, be pabaigos taško. Nededame jo ir mes.

Romas Gudaitis. Atsisveikinant su Vidmante

2018 m. Nr. 8-9 / Dievas miršta vienišas, žmogus miršta vienas… Kodėl, Vidmante. Todėl, kad rašytojas panašus į Atpirkėją, kuris turi iškentėti pasaulio ligas, kad šis taptų sveikesnis?

Vidmantė Jasukaitytė. Mirtis niekada nepavargsta. Romano ištraukos

2016 m. Nr. 3 / Buvo vasara. Karas ėjo prie pabaigos. Rusai stūmė vokiečius atgal. Vokiečiai sustojo prispausti prie jūros – trauktis nebebuvo kur. Nuo Šventosios iki Liepojos įsisukusi beprotiška karo mėsmalė traiškė žmones…