literatūros žurnalas

Dovilė Kuzminskaitė. Vanilinė tamsa

2018 m. Nr. 8-9

Karolis Baublys. Geležinė vėjarodė. – Kaunas: Kauko laiptai, 2018. – 112 p. Knygos dailininkė – Inga Paliokaitė-Zamulskienė.

„Geležinė vėjarodė“ – debiutinis Karolio Baublio poezijos rinkinys, kuriame, remdamasis plačiu kultūrinių referencijų lauku, autorius gilinasi į dvi pagrindines temas, motyvuojančias ir knygos struktūrą: pirmojoje dalyje „Užmirštas vaikystės dviratis“ dėmesys telkiamas į šeimos problematiką, apimančią tėvoieškos klausimą, įvairias, dažnai sudėtingas vaikystės patirtis, ryšio su motina kontempliaciją. Antroji, „Prasilenkiančios valtys“, skirta erotiniams išgyvenimams, čia analizuojamas ryšys su kitu, nuo neišsipildymo nuojautos iki kone idealizuotų mylimojo aprašymų. Abu skyrius į vienumą jungia iš teksto į tekstą keliaujantis geležinės vėjarodės motyvas, tampantis universaliu simboliu, chameleoniškai prisitaikančiu prie kiek-vieno eilėraščio. Ypač aiški knygos struktūra savotiškai disonuoja su klampiais, tirštais poeto tekstais, įsupančiais skaitytoją į nesibaigiantį daugiasluoksnių vaizdinių šydą.

Rinkinys pradedamas eilėraščiu gana provokuojančiu pavadinimu („Kas bijo Karolio Baublio?“), kuris tvirtina vieną iš autoriaus poetinių intencijų: pasaulis svarstomas per autobiografiją, poezija tampa savotišku egzistenciniu priešnuodžiu (šis bruožas leistų K. Baublio rašymo stilių sieti su Linos Buividavičiūtės poetikos tendencijomis, kur pasitelkiant poeziją taip pat užsiimama sąmonės archeologija). Daug dėmesio skiriama rašymo tematikai, pavyzdžiui: „metas perrašyti blunkančią praeitį / šviežiu rašalu / ir nauja plunksna paversti bėgantį laiką / patirties palimpsestu“ (p. 13); „mano pragaras – tai mano knyga“ (p. 59); „ir tėvystė tėra / niekas – / sutrikęs ritmas tarp dviejų eilučių“ (p. 22). Tekstai, rašymas, knyginis pasaulis tampa vienu pirmųjų K. Baublio atspirties taškų ir vienu iš tų uostų, į kurių demonišką ramybę vis bandoma grįžti.

Kitas pagrindinis stilistinis motyvas, kuris leistų atpažinti K. Baublio braižą, tai vaizdinio vingrumas. Gana akivaizdžiai siekiama tamsos, dekadanso įspūdžio, eilėraščiai dekoratyvūs, barokiniai, teatrališki, prireikia kiek laiko, kad skaitytojas įprastų prie tokio sunkaus kalbėjimo. Gausu personifikacijų, sakytume, autorius bando prikelti visa judesiui ir gyvenimui, tokiu būdu kuriamas jo pasaulis atrodo ypač judrus ir dinamiškas. K. Baublio tekstai kinetiški – juose ne tik daug kalbama apie kitimą, tačiau gausu ir vaizdinių kaitos, amžino mutatis mutandis. Tiesa, ne vieną sykį skaitydama prisimindavau Conde de Lautréamont’ą ir jo knygos sukeliamą efektą, kai iš didelio bandymo skaitytoją visaip bauginti ir šiurpinti vargiai kas beišeina, nes naudojami motyvai kartais tiek „perspaudžiami“, kad tampa nebeįtikinami, kaip pieštos teatro dekoracijos, kurios, kad ir kaip kraupina, tėra artefaktas. Taigi K. Baublys kreipia skaitytojo dėmesį į savitą poezijos dekoratyvumą, manieringumą, į jos „fizinius“ aspektus, primindamas, kad eilėraštis nėra objektyvus liudijimas (nors toks požiūris lietuvių poezijos kontekste jau gana įsišaknijęs), o autoriaus darbo rezultatas. Galbūt tam įtakos turi ir tai, kad rašytojas – audiovizualinių menų žinovas, tad natūraliai ir jo tekstai persisunkę regimybės ir judesio. Kita vertus, tokia knygos tankmė turi ir neigiamą poveikį: pripratęs skaitytojas nebegvildena kiekvienos metaforos, slysta paviršiumi ir jo sąmonėje kuriasi savotiškas fragmentų kaleidoskopas, kuris neleidžia susikaupti prie vieno ar kito teksto, šie praranda išskirtinumą.

Kartais gerokai persistengiama ieškant sukeistinimo, pavyzdžiui: „virti kiaušiniai mūsų lėkštėse švenčia nemirtingumą“ (p. 73); „anapus trupančių žodžių / šventasis Sebastijonas dėvi baltas / pirštinaites / kurios rankas paverčia veidu / o kūną – makštimi“ (p. 36). Kartais kyla noras suprasti, ar autoriaus apskritai mėginta kas nors pasakyti, ar tiesiog mėgaujamasi pačiu rašymo procesu, siekiama užsupti skaitytoją tamsa ir butaforija: „dvi gotės Juditos iš ketvirto aukšto / juodą akmenų tušą pila kibirais seniokams / ant plikių ir šaligatviui ant pilvo su aukso / apyrankėm ir pirštais auskarų / žvangėjimu ir nukirstom apsvaigusių / taksistų galvom“ (p. 57). Iš citatos matyti, kaip poetas ne tik į viena pina keistus vaizdinius, bet ir komplikuoja sintaksinę sakinio struktūrą, taip apsunkindamas teksto suvokimą. Po vieno kito tokio pasažo norisi daugiau švaros, juo labiau kad rinkinio apimtis tikrai nemaža. Kai kurie palyginimai atrodo neapgalvoti ir verčia mąstyti apie gana koktų, banalų ir giliai įsišaknijusį mačizmą: „laukimas / pavertė į laisvamanę moterį mane“ (p. 95). Nelabai aišku, kuo čia dėta laisvamanė moteris, kodėl laukimas išvis turi ką nors paversti į „laisvamanį“ individą, ir kas apskritai yra ta laisvamanė moteris. Apmaudu, kad XXI amžiuje neva modernūs autoriai vis dar griebiasi tokių apverktinų palyginimų, grindžiamų atgyvenusiais stereotipais.

Loginiu požiūriu įdomus žingsnis taip pat matyti eilėraštyje „Pradmuo“ (p. 49), kuriame lyrinis subjektas svarsto apie savo egzistencijos pradžią minėdamas įvykius, nutikusius jo gimimo metais: savitas pasirinkimas save apmąstyti per tai, kas tau iš esmės yra objektyviai nepažinu. Tai galėtų būti dar viena priedanga, dar vienas teatrališkas K. Baublio gestas poetiniame „Geležinės vėjarodės“ vaidinime.

Kita vertus, nepaisant išvardytų keistų momentų, knygoje esama preciziškų eilučių, kurios stebina ir žavi subtilumu, grynumu ir tikslumu: „nukirsk gyvatei galvą / ir parnešk jos liežuvį / tėve“ (p. 16); „mėginam tikėti / balzganu rytojum“ (p. 74); „mama / tik su tavim galiu dalintis praeities komunija / ir tik tavo rankos / gelbsti mane / nuo kryties“ (p. 40). Įdomu tai, kad visi šie „švystelėjimai“ atsiranda eilėraščių pabaigose. Šios eilutės skaitytoją stabdo ir leidžia kiek atsikvėpti K. Baublio poetikos tankmėje.

Kalbant apie erotiką, reikėtų paminėti, kad tai vienas retų (jei ne vienintelis toks) pavyzdžių Lietuvos poezijoje, kai laisvai ir be autocenzūros kalbama apie homoseksualumą (ar, veikiau, ne apie, o iš šios perspektyvos), kas jau vien kaip faktas yra teigiama, nes atveria naujų plotmių. Tiesa, daugiau į šią autoriaus pasirinkto žvilgsnio temą recenzijoje nebus gilinamasi, nes svarstymas apie literatūrą spraudžiant ją į lyties ar orientacijos rėmus nėra prasmingas. K. Baublio aprašomas meilės pasaulis dvejopas: viena vertus, kalbama apie emocinius išgyvenimus, mezgamo ryšio trapumą, suaugusius vyrus (ir moteris), akcentuojant jų tvirtumą, kita vertus – esama čia ir juodojo princo miegamojo, ir berniukų bei mergaičių, svyruojama tarp rimties ir saldaus infantilumo („mano pasauly / berniukai myli berniukus / ir kvepia cinamonu ar vanile / jų švelni oda“, p. 58). Šie du poliai kertasi kurdami savotišką efektą, dar labiau stiprindami teatrališkumo ir dviveidystės įspūdį: tiek pat, kiek ir grotesku, mėgaujamasi saldėsiais. Iš esmės K. Baublio poetika man primena Lotynų Amerikos modernistų eilėraščius, kur taip pat gausu dekadanso, daiktiškumo, o mylimas kūnas vienu metu siejamas ir su kūdikišku švelnumu, ir su antikos griuvėsiais ar pragaro vartais.

„Cukrinius“ įvaizdžius poezijoje lydi ir keletas paaugliškos kalbos detalių, kurios gerokai kertasi su bendru šio rinkinio tonu, pavyzdžiui: „kolekcionuoja vienatvės nuorūkas“ (p. 18); „naktimis mano kūnas vaikšto Vienatvės gatve / už skverno slėpdamas neužtaisytą revolverį“ (p. 88). Tokios eilutės, viena vertus, skamba kaip pažodiniai vertimai iš romanų kalbomis rašomos poezijos, kur tokia metaforika būdinga ir netgi madinga. Kita vertus, tokiu raiškos nuogumu tai primena mokinių kūrybos konkursą.

Karolio Baublio pasaulis labai aiškus – tematika ir problematika universalios, leidžiančios kone kiekvienam skaitytojui atrasti ką nors tinkamo sau. Autoriaus subjektyvusis buvimas tekste justi, tačiau nėra įkyrus, kaip dažnai būna su autorefleksine poezija, todėl neatstumia nuo eilėraščio ir nesukelia įspūdžio, lyg dalyvautum kieno nors privačiame psichoanalizės seanse, o tai jau yra sveikintina. Žinoma, esama eilėraščių, kurie, mano galva, galėtų būti „valytini“, nes dusina skaitytoją beprasmėmis vingrybėmis, kelia nuobodulį arba verčia jaustis kaip išsyk suvalgius kokį kilogramą cukraus vatos. Vis tik „Geležinę vėjarodę“ rekomenduočiau skaityti jau vien dėl to, kad lietuvių poezijoje pamatytume ką nors naujesnio, kitoniškesnio, o tai kurti nėra tokia lengva užduotis.

Dovilė Kuzminskaitė. Fantasmagoriški poetiniai sausiukai

2019 m. Nr. 2 / Gintaras Bleizgys. Xeranthemum. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 86 p.

Regimantas Tamošaitis. Mėlynojo kraujo poezija

2018 m. Nr. 12 / Dovilė Kuzminskaitė. Obsesijos. – Vilnius: Naujoji Romuva, 2018. – 80 p.

Dovilė Kuzminskaitė. Pasaulis, kurio nebėra

2018 m. Nr. 2 / Algimantas Mikuta. Kelias į Laumes. – Kaunas: Kauko laiptai, 2017. – 112 p.

Dovilė Kuzminskaitė. Išrengtieji

2018 m. Nr. 1 / Lina Buividavičiūtė. Helsinkio sindromas. – Kaunas: Kauko laiptai, 2017. – 138 p.

Dovilė Kuzminskaitė. Gilyn

2017 m. Nr. 10 / Gytis Norvilas. Grimzdimas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 111 p.

Dovilė Kuzminskaitė. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 7 / iš ilgesio Juan Gelman kaukdavo tuščiose Buenos Airių gatvėse Sor Juana išėjo į vienuolyną Horacio Quiroga parašė pluoštą keisčiausių apsakymų ir nusižudė César Vallejo parašė pluoštą…

Dovilė Kuzminskaitė. Tai skirta ne mums

2017 m. Nr. 2 / Vytautas Stankus. Skruzdžių skandinimas. – Vilnius: Versus aureus, 2016. – 112 p.

Dovilė Kuzminskaitė. Du viename

2016 m. Nr. 11 / Dainius Dirgėla. Re:plikos / Stebėto jo užrašai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 78 p.

Mario Bojorquez. Nepasitenkinimo poezija

2016 m. Nr. 10 / Iš ispanų k. vertė Dovilė Kuzminskaitė / Meksikos poetas Mario Bojórquezas šiemet viešėjo Lietuvoje – jis buvo kviestinis 2016 m. „Poezijos pavasario“ svečias. Publikacija parengta pagal pranešimą, skaitytą festivalio konferencijoje

Dovilė Kuzminskaitė. Stiprūs dūriai

2016 m. Nr. 4 / Dainius Gintalas. ADATOS. – Vilnius: Tyto alba, 2016. – 78 p.