literatūros žurnalas

Kasparas Pocius. Meilės ir gruoblėtumo poezija

2018 m. Nr. 8-9

Marius Burokas. Švaraus buvimo. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 104 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Švari. Maloniai gruoblėta. Malonu paimti į rankas. Tokios mintys apima vos atvertus naują Mariaus Buroko poezijos rinkinį „Švaraus buvimo“, kuriam pavasariško grožio ir lengvumo suteikė dailininkės Deimantės Rybakovienės ranka, vedžiojanti skaitytojo akį po gatvių tarsi kanalų išraižytas Vilniaus senamiesčio arterijas, į rizomą susipinančius gamtos ir pastatų atvaizdų raizginius, kuriuos poetiškai perteikia amerikiečių poetas Jackas Gilbertas – jo posmas pasirinktas vienu iš epigrafų. Jau meninis knygos apipavidalinimas, šviežiai melsvi jos tonai sufleruoja pagrindinę temą – švarų, skaidrų, dažnai aštriau gyvenimą stebėti leidžiantį buvimą.

Ši knyga, M. Burokui jau ketvirtoji, išties yra brandi, tai jau gyvenimo mačiusio ir šį tą savo kailiu patyrusio žmogaus knyga. M. Buroką pažįstame ne tik kaip poetą, bet ir kaip almanacho „Vilnius Review“ redaktorių, aktyviai prisidedantį prie „Poezijos pavasario“ ir kitų svarbių literatūrinių renginių organizavimo, žmogų, kuris puikiai sugeba pateikti pasaulio skaitytojams lietuvių literatūrą, o Lietuvos skaitytojui savo puikiais vertimais ir knygų apžvalgomis leidžia pajusti šiandieninės pasaulio literatūros pulsą.

Turbūt todėl rinkinys pradedamas keturiais epigrafais, leidžiančiais suvokti esmines autoriaus orientacijas rašant šią knygą. Iš jų du – anglų kalba: M. Burokas puikiai žino, mėgsta ir nuolat verčia į lietuvių kalbą anglosaksų poeziją. Galbūt iš jos semiasi nugludinto, aiškaus, bet ryškaus žodžio, renkasi abstrakčią, kartais minimalistinę ir todėl išties talpią sintaksę. Prie šio poeto kūrybos bruožo sugrįšime recenzijos pabaigoje.

Jau įvadiniame knygos tekste „Sugrįžus“ (p. 6) kalbama apie galimybę, kaip sako Gilles’is Deleuze’as, kūrybingai reteritorizuotis, iš naujo ir kitaip – su kitokia meile – pamatyti savo aplinką. Tokį grįžimą galima laikyti ir atsigręžimu atgal į savastį, kai jau suvokiamas, juntamas ir reflektuojamas pasaulinis meninės patirties kontekstas. Toks galbūt galėtų būti ne tik dažnai keliaujančio „globalaus“ menininko, bet ir emigranto sugrįžimas į savo šalį, leidžiantis savastį susieti su galimybe improvizuoti, praplėsti jos horizontus, mąstyti ją platesnėje perspektyvoje.

Jau pirmuosiuose rinkinio eilėraščiuose galima pastebėti tai, ką pavadinčiau fotografiniu efektu. Šis efektas – pats M. Buroko kuriamo teksto fotografiškumas – pirmiausia atveria prisiminimų, o gal nesąmoningos, nevalingos atminties klodus. Tiems, kurie seka poeto veiklą socialiniame tinkle, fotografijos sąsajos su jo tekstais neturėtų kelti nuostabos – apie tą saitą dar pakalbėsime vėliau. Ir vis dėlto ta fotografinio vaizdo įtaka su atmintimi susijusiems eilėraščiams daugiau menama. Mąstoma vaizdais, vaizdo plokštuma ilgainiui įgyja trečiąjį – skonio ar kvapo matmenį, o galiausiai prasiveržia šiapus atminties ekrano, yra sudabartinama („ir tik / šilumos pasigedus / tyliai iš patalų / išsliuogia / katytė“, p. 15.)

Čia pat išryškėja kitas rinkinio komponentas, kurį įvardyčiau kaip meilę. Meilę žmonėms – nedeklaratyvią, dažnai išsakomą kukliai, kartais metafora, bet gilią ir tikrą. Tai – meilė artimiausiems žmonėms, rūpestis dėl dukterų. Lietuvių poetų kūryboje retai aptinkama tokios meilės poezijos: tekstai dažniau skiriami jausmo ar geismo objektams, akcentuojamos traumos ar sublimacijos pastangos, demonstruojama iš krūtinės išplėšta širdis ar bent jau rūpinamasi, kad meilės tekstai virstų dainomis. Šioje knygoje viskas kiek kitaip. Tai nereiškia, kad čia nėra aistros, – esama ir subtilios erotikos, ir intymių užuominų, jomis „garuoja“ net keletas puikių eilėraščių – „Esi naktižiedė…“ (p. 20), „Įsiskaičiau į tave…“ (p. 22), „Para“ (p. 23). Tuo tarpu eilėraštis „U ir J“ (p. 24) apskritai turėtų tapti naujosios tėvystės, naujai atrandamo vyro santykio su vaikais kertiniu tekstu – ir labai svarbu, kad jis atsiranda būtent dabar. Tradiciniam vyriškumui patiriant vis didesnį (post)feministinių diskursų spaudimą ir nenoriai užleidžiant savo normatyvines pozicijas, menas padeda kurti naują pokalbį, naują santykių harmoniją ir naują šilumą. Asmeniškai man šis knygos elementas pats stipriausias.

Šalia meilės pastebimas noras perteikti žinojimą, perduoti tradiciją – ir šis noras neatsiejamas nuo subtilių senosios lietuvių kalbos inkliuzų. Tokie tekstai kaip „Pavietrė“, paremta XIX–XX amžių sandūros tautosakininko Mato Slančiausko surinktomis pasakomis ir sakmėmis, rodo, kad tokie tiltai, leidžiantys perimti ir perduoti tradiciją, išlieka. Žinoma, neapsieinama ir be folkloru besidominčios Mariaus gyvenimo bendrakeleivės Jurgitos Jasponytės įtakos. Ir vis dėlto siekį šią pastangą gretinti su ankstesnės kartos poetų – Sigito Gedos ar Marcelijaus Martinaičio – pastangomis kūrybingai atgaivinti folklorą galima užginčyti puikiu M. Buroko nusimanymu ne tik šiuolaikinėje literatūroje, bet ir kituose menuose. Skaitant eilėraščio „Pavietrė“ eilutes „pavietrė / kaulo kojom / atbarška // pro liepą / pro mūrą / pro vasarą“ (p. 49) ausyse tiesiog skamba roko kompozitoriaus Neilo Youngo garso takelis žymiajai Jimo Jarmuscho juostai „Negyvėlis“, vainikuojantis amerikiečių folklorui būdingą mirties perteikimo tradiciją. Taigi, vėl pastebime, kad šiuolaikinis poetinis tekstas yra smarkiai deteritorizuotas, jis patiria įvairių kontekstų įtaką, ir matyti jį vienos tradicijos ribose būtų klaidinga.

Taip pat savitai atrodo santykio su Dievu ieškojimas eilėraščių cikle „Kreipiniai“ (p. 29–33). Kyla klausimas, ar tik šio santykio tema į knygą neateina kartu su pagrindine švaraus buvimo tema – Dievas čia matomas kaip pernelyg stipri šviesa, kaip tamsus vanduo. Kaip tai, kam tinka ambivalentiškas žaismas žodžiais „nevertas / atvertas“ (p. 30). Turbūt tik taip galima autentiškai nusakyti šį sudėtingą santykį, į kurį gilintis kartais nėra jėgų, lengviau ištverti tiesiog nusisukimą. Kita vertus, tarsi ieškoma to švytinčio tamsos taško, nuo jo sunku nusigręžti, jam nelengva būti abejingam (p. 33), ieškoma tikėjimo ženklų ir jo poveikio („dabar / nuskusk mane vėju / kaip žuvį // su visom pleiskanom / šeriais / luobu“ (p. 31). Autentiškas dabartinio žmogaus santykis su Dievu yra ne kas kita kaip didžiulė įtampa, siekis apsivalyti, atsikratyti luobo, gruoblėtumo, tai liudija ir šis ciklas, ir eilėraštis „Vasaris“ (p. 34).

Ir vis dėlto tas gruoblėtumas išlieka tiek viduje, tiek išorėje, kūniškumas ir fiziologija kuria rinkinio faktūrą ir intymumą. Kartais atrandama galimybė tą gruoblėtumą personifikuoti – jis panašus į žmogų, pavaizduotą kanadiečių fotomenininko Fredo Herzogo darbe „Man with Bandage“, kurį kartu su keletu kitų darbų cikle „Užrašytos fotografijos“ (p. 72–78) M. Burokas perkelia į poetinį tekstą. Čia poetas išlaiko tą savo kūrybinį kodą, kuris buvo akivaizdus jo ankstesnėje knygoje „Išmokau nebūti“, – kalbos erdvumą, taupumą, aiškumą, aštrumą, mokėjimą ieškoti žodžio. M. Burokui būdingas polinkis sudėtingus dalykus apie save pasakyti paprastai, bet įtikinamai. Kuklumas, neatskiriamas nuo gilios refleksijos, mokėjimo ne tik veikti, bet ir būti veikiamam, patirti efektą kaip afektą („jis stovi / nudiegtas“, p. 75). Toks išskirtinis patoso atsisakymas, noras išretinti kalbą siekiant ją suintensyvinti irgi išsiskiria kaip savitas poetinis sprendimas, saviraiškos kodas.

Dar vieną grupę eilėraščių galima vadinti socialiniais, atsiradusiais reflektuojant santykį su visuomene, ją stebint. Jei kai kurių jaunesnių poetų, ypač Aušros Kaziliūnaitės, poezija neatskiriama nuo kolektyvinių patirčių, nuo jų kuriamo džiaugsmingo rūko, tai M. Buroko lyriniam subjektui tokia atvertis svetima. Visuomenė, viešuma matoma nebe per „nebrandumą“ liudijančius rožinius akinius, o realistiškai („kaip prie kapitalizmo“). Eilėraštyje „Miestelėnai“ randame tokias eilutes: „nežiūrim / į viršų. vengiam / akių. vogčiomis / dairomės. tempiam / iš paskos vaikus“ (p. 50). O paskui: „nes rytoj / mes kibsim / artimui savo / į gerklę“ (p. 51). Kova tarp miestelėnų – tai ne tik nepakenčiamas kasdienis trynimasis viešumoje stengiantis grumtis už savo būvį. Ji dažnai persikelia į socialinius tinklus, į komentarus, kuriuos taip pat svarbu ištverti, egzistenciškai atlaikyti, kad neištiktų „Didvyrio mirtis“ (p. 64). Toks (savi)ironiškas santykis su dabartimi keičiasi jautriai girdint ir bandant aktualizuoti pasaulinio masto humanitarines problemas („Alepas“, p. 94–95). Viešuma tampa tuo, ką patogiau stebėti ekrane, atsitraukus, laimėjus laiko ir vietos refleksijai. Tai šiek tiek liūdina, bet tokios yra šiuolaikinio kūrėjo, humanitaro galimybės.

Tarsi atsvara tokiam socialiniam pojūčiui tampa eilėraščio „Knygos yra mano takeliai“ (p. 56–57) pabaiga, kur deklaruojamas noras „būti / vienu iš tų // su šarvais / hegzametru / kinkytame / vežime“. Noras išlikti poetinėje lygoje ir kartu tarsi atkartojant Trojos žygdarbius lėkti į akmenines dievų nugaras deklaruojamas kaip lyrinio subjekto siekimas, jo trokštamas kolektyvinis matmuo.

Belieka tarti, kad su ketvirtąja knyga dar labiau įtvirtindamas – nors ir nepaliaujamai keisdamas – savo poetinės kalbos kodą, Marius Burokas vis labiau artėja prie šio troškimo išsipildymo ir įsitvirtina ne tik kaip vienas žinomiausių, bet ir kaip vienas subtiliausių šiuolaikinės lietuvių poezijos autorių.

Ramutė Dragenytė. „Poezijos pavasario“ almanachas: kai muilas – nė krust

2019 m. Nr. 5-6 / Poezijos pavasaris 2019. – Sudarė Elžbieta Banytė, Marius Burokas, Viktoras Rudžianskas, Audinga Peluritytė, Vytas Dekšnys (užsienio poetai). – Vilnius: Rašytojų sąjungos fondas, 2019. – 274 p. Knygos dailininkė – Lina Sasnauskaitė.

Allen Ginsberg. Eilėraščiai

2010 m. Nr. 5-6 / Ištrauka iš vieno garsiausių JAV poetų, bitniko, aktyvaus politiko, žmogaus teisių gynėjo, budisto ir vizionieriaus Alleno Ginsbergo „Staugsmo“.

Edward Hirsch. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 1 / Mano senelio eilėraščiai. Pamenu, rašydavo juos atbulomis, jidiš kalba, smulkute, įkypa, paukštiška rašysena, eilutės, regis, kilo, ropštėsi nuo puslapio sparnuotų raidžių…

Vladimir Rafejenko. Dienų ilguma

2018 m. Nr. 8-9 / Vladimiras Rafejenko (g. 1969) – rusakalbis ukrainiečių poetas ir prozininkas. Trijų poezijos rinkinių ir šešių romanų autorius. Naujausias V. Rafejenko romanas „Dienų ilguma“

Marius Burokas. Laiškas apie tautas irgi kalbas

2018 m. Nr. 5-6 / Gerbiamas redaktoriau, prašei įspūdžių – sunku juos sudėlioti į kokią nors rišlią sistemą. Jaučiuosi kaip jūreivis, įpusėjęs kelionę aplink pasaulį. Skirtumas tik toks, kad man kiekviename uoste šiemet tenka skaityti poeziją arba jos klausytis.

Marius Burokas. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 1 / šalto rasoto puodelio mėnuo vaikystė troškulys dar jaunas it kumeliukas už lango – žalumos sūkurys it sapne lėtas ir begalinis šviesuliai amžiams sustingę zenite

Verstinė poezija: dingusi ar vėl atrandama?

2017 m. Nr. 10 / Pokalbyje dalyvavo Kornelijus Platelis, Vladas Braziūnas, Marius Burokas, LRS leidyklos vyr. redaktorius, vertėjas Saulius Repečka, „Metų“ publicistikos skyriaus redaktorius Gediminas Kajėnas

Ishion Hutchinson. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 10 / Iš anglų k. vertė Marius Burokas / Ishionas Hutchinsonas (Išionas Hatčinsonas) gimė 1983 m. Port Antonijuje, Jamaikoje. Dviejų poezijos knygų – „Tolimasis rajonas“ ir „Lordų ir Bendruomenių rūmai“

Marius Burokas. Nivalijos

2016 m. Nr. 12 / Kaip sunku žiemą keltis, patamsyje, šeštą ryto, kai už lango nėra sniego. Kai nenujauti to blausaus švytėjimo, visus nelygumus užklojančio baltumo. Keliesi, rengiesi, krapštai iš lovų įsiraususius, šnarpščiančius vaikus…

Marius Burokas. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 8-9 / Iš ciklo „Užrašytos nuotraukos“ 1. Fred Herzog. Man with Bandage, 1968 / įsipjovė skusdamasis klijavo kru opščiai iš įtūžio virpančiais pirštais pleistro kryželį ir išlėkė kaip stovi marškinėliais baltais tuščia mieste tik juodosios našlės

Julija Šukys. Užrašytas Onos Šimaitės gyvenimas

2016 m. Nr. 2 / vertė MARIUS BUROKAS / Julija Šukys – rašytoja ir dėstytoja, gimusi Kanadoje, lietuvių šeimoje, 2001 m. baigusi lyginamosios literatūros doktorantūrą Toronto universitete. Ji yra daugybės straipsnių ir esė...

Anna Halberstadt. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 1 / Vertė Marius Burokas / Atsisveikinant. Pro metų rūką įžvelgiu vaikystės smėlio paplūdimius ir pušis, drumstus upės vandenis Vilniaus priemiestyje, kur pirmąkart mėginau plaukti, vienišą traukinių švilpesį, mažyčius tėvo ir motinos pavidalus