Violeta Kelertienė. Brydė per sniegą kaip sielų kalbos įrašas

2018 m. Nr. 8–9

Valdas Papievis. Brydė. – Vilnius: Odilė, 2018. – 336 p. – Prano Gailiaus paveikslo fragmentas.

Pasislėpęs ir pačiam autoriui mįslingai atsiradęs Valdo Papievio rankraštis virto romanu „Brydė“ ir išvydo šviesą 2018 m. knygų mugėje. Tokių dingusių ir atsiradusių rankraščių mūsų literatūros istorijoje ne tiek jau daug, tad įdomu pasvarstyti apie šios knygos vietą mūsų tradicijoje ir apskritai šiuolaikinėje visuomenėje, juolab laimingu knygos pasirodymu švenčiant Lietuvos šimtmetį, kurį romanas savotiškai tarsi pagerbia, tampa lyg ir visuotinės šventės dalimi. Kokia yra ta kritikų dažnai pasitelkiama literatūrinės tradicijos samprata? Kaip teigia žinovai, tai yra pasakojimai, įprasminantys žmogaus ar visuomenės išgyventą patirtį. Žvelgiant siauriau, tai yra vienos krypties rašymo ir pasakojimo stilius, galintis išsieikvoti dėl pasikeitusio laiko ar istorinių sąlygų. Tada rašymas taip pat pakrypsta kita vaga, ir tik retsykiais, iškilus naujai kartai, tradicija būna atnaujinama.

Viena stipriausių lietuvių prozos linkmių sruvo nuo Jono Biliūno: socialiai angažuota, jautri žmonijos nuoskaudoms, melancholiška, graudi, – toks savotiškas, pasaulyje gana retas lietuviškas realizmas, dažnai vadinamas lyriniu. Gal jis šiek tiek buvo primirštas per lietuviškojo pasaulio perėjimą iš kaimo kultūros į urbanistinę, išblėsęs optimistiškesniu tarpukario metu, kai mūsų literatūroje būta nemažai inovacijos bei įvairių ieškojimų. Tačiau ši graudulio tradicija, atitinkanti engiamo krašto laiko dvasią, vėl atgijo okupuotos Lietuvos sąlygomis, ypač ji ryški Juozo Apučio, Romualdo Granausko ir Broniaus Radzevičiaus kūryboje. O tęsta ji V. Papievio dar Lietuvoje rašytame romane „Ruduo provincijoje“ (1989), ir, atrodo, ta nuotaika bei stilistika buvo jo ne tik išmokta, įsisavinta, bet ir išreiškė įgimtą šio rašytojo pasaulėjautą. Rimtesnėje prozoje toks literatūrinis motyvas (topos) gal būtų ir užsibaigęs, tačiau neseniai atsirado pamirštas anuomet dar jauno dvidešimt šešerių metų autoriaus rankraštis iš Michailo Gorbačiovo laikų. 1988 m. pradėtas kūrinys lyg ir sudaro anos lyriškosios tradicijos kulminaciją, – ne tik lietuviškojo kanono požiūriu, bet ir tarp pripažintų rašytojų, nes vėliau nei pats V. Papievis, išvykęs gyventi į Paryžių, nei jo bendraamžiai, nei dar jaunesni autoriai taip jausmingai neberašė. Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad šis V. Papievio veikalas yra vėluojantis, priešingai – gera literatūra niekada nevėluoja. Taip pat nenoriu teigti, kad jis yra anų, dabar jau mirusių mūsų literatūros grandų imitacija; nėra tai ir postmodernistinis intertekstualumas, nors buvusios tradicijos „aidus ir ataidus“ (čia iš V. Papievio leksikos) literatūrologas gali pamatyti, juos galėtų įžvelgti ir šiaip išsilavinęs skaitytojas, kokius dabar JAV populiaru vadinti intelligent general reader. Be to, net ir su lyrinio realizmo pagrindais šis kūrinys pasitelkia daug naujesnių techninių bei kitų meninių priemonių, todėl teigčiau, kad jis yra pakankamai šiuolaikiškas tokiu papievišku „lydiniu“: kūrinio struktūra (kai kas sakytų – struktūros nebuvimu), savaip jungiančia veikėjų vidinius pasaulius, fragmentiškumu, žanrų maišymu, gebėjimu pereiti iš vieno personažo sąmonės į kitą nepametant audžiamo teksto ir poetiškumo. Dėl kai kurių ypatybių romaną būtų galima priskirti naujoviškai Winfriedo Georgo Sebaldo srovei, bet tokio teiginio patvirtinimui reikėtų daugiau tyrimų. Šiuo metu galėčiau pasakyti tik tiek: paviršutiniškų panašumų su išgirto W. G. Sebaldo rašymo stiliumi yra nemažai, tačiau V. Papievis ne tik skaitomesnis, šiltesnis, bet ir tam tikrais požiūriais novatoriškesnis, jis ir literatūriškai nebijo rizikuoti daugiau¹.

Bevardis (ir nepabaigtas) rankraštis buvo rašomas dar perestroikos laikais, kai visų ankstesnių dangstymosi priemonių – ezopinės kalbos, nutylėjimų, poteksčių ir to, ką kritikai anais laikais vadindavo sąlygiškumu, – nebereikėjo. Vis dėlto šis romanas atskleidžia autoriaus iš ne taip jau senos tradicijos įsisavintus ne vien stilistikos, rašymo strategijos bei technikos dalykus, o kiek rečiau sutinkamus charakterio ir sensibilité bruožus: jautrumą, atidą artimui, turtingą vaizduotę, sugebėjimą užjausti ir net įsikūnyti į kito likimo ir kitos epochos žmones, suvokti partizanų, stribų ir aplinkinių gyventojų daugiasluoksnę realybę pokario metais. Tiesa, pradžioje rašytojas įsiklausė į jam žinomus kaimo žmones aplink Anykščius, kurie patyrė trėmimus bei kruvinas kovas tose apylinkėse, jis bendravo su gyventojais, atidavusiais savo sūnus vienai ar kitai pusei, atlaikiusiais vienų ir kitų šalpos reikalavimus ir puolimus. Žinoma, tokio paruošiamojo darbo neužteko. Jeigu būtų išrašyta tik tokia medžiaga (reikia pabrėžti, kad V. Papievis užrašų nevedė), galėjo rastis knyga, panaši į žurnalistės, Nobelio premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič knygą „Laikas iš antrų rankų“, kurioje atrinkti ir sudėlioti tiesiogiai istorijos lūžius išgyvenusių žmonių pasakojimai. Gana nuodugniai išsipasakodami šie žmonės tuo pat metu atsakinėja į žurnalistės užduodamus klausimus, o ji iššifruoja jų atsakymus ir taip sudaro knygą su istorijas paaiškinančiais komentarais. V. Papievio darbas reikalauja kitokio talento ir yra sunkesnis – tai kūryba, o ne žurnalistika. Jam teko įsijausti į personažus, sukurti juos remiantis savo išmone, savo vaizduote. Artimiausias kūrinys, su kuriuo galima lyginti „Brydę“, būtų R. Granausko šedevras „Šventųjų gyvenimai“ (2013), kuriuo pripažintas literatūros meistras pastatė paminklą paprastiems pokario žmonėms (Viktorija Daujotytė švelniai juos vadina „neišsiskiriančiais“²), pakeldamas juos į savotiškus šventuosius su jų šiurpiais išgyvenimais, su žemaitiškos tarmės inkliuzais, su jų stiprybe ir drąsa, su dar nesugadinta sąžine ir morale. Neįmanoma nesižavėti šiuo R. Granausko pasiekimu, ir aš visom progom skatinu jo vertimą į anglų kalbą.

Vis dėlto įdomu palyginti V. Papievio knygą su R. Granausko „Šventaisiais“, paieškoti sąlyčio taškų ir skirtumų tarp dviejų, tiesa, tik vietomis tematiškai panašių veikalų ir gana nepanašių autorių. Vien faktas, kad V. Papievis „Brydę“ rašė beveik savo kūrybinio kelio pradžioje, o R. Granauskas – pabaigoje, ir kad V. Papievis rašė romaną, o R. Granauskas – vadinamąją novelių apysaką, sugestijuotų ieškoti ne šiaip požiūrių į pokarį skirtumų (to jau užtenka prisimenant Mariaus Ivaškevičiaus romaną „Žali“, 2002), bet kokių nors apčiuopiamų kūrybinių bruožų, savitų literatūrinių užmojų, tuos autorius skiriančių žymenų. Bene labiausiai įsimintina R. Granausko knygoje – ypatinga autoriaus empatija savo personažams, kurie, beje, gali būti kilę iš tikrų žmonių ar girdėtų istorijų. Abu šiuos autorius galima jungti taikant jiems literatūros kritikoje jau įsitvirtinusią sąvoką, paimtą iš Ludwigo Wittgensteino, „a family resemblance“, reiškiančią giminišką panašumą, kokį matome žiūrėdami vienos giminės kelių kartų asmenų atvaizdus fotografijose. V. Papievis, būdamas ne mažiau jautrus savo personažams, turėjo ganėtinai ambicingų tikslų: išskleisti romane platų laiko kontekstą, pakylėti visą kūrinio diskursą į intelektualią plotmę, įtraukti daugybę kitų aspektų, be priešsąjūdinių intarpų, perteikiančių įžvalgas bei komentarus apie neseniai išgyventą epochą. Jo personažai (atsiminkime, sukurti dvidešimčia metų anksčiau negu R. Granausko), sakyčiau, taip pat galėtų pretenduoti į granauskiškus „šventuosius“, nors juos V. Papievis parodo sudėtingesnius, visapusiškus, gilesnius, bet jų likimai vienodai tragiški. Aišku, romano žanras tokių tikslų įgyvendinimui palankesnis; per tris šimtus puslapių įmanu veikėjų savybes atskleisti kaip kintančias, dramatizuoti vidines kovas, jiems besistengiant išlikti žmonėmis, tuo pačiu rizikuojant prarasti viską, net ir gyvybę.

Nuo savo pirmojo romano „Ruduo provincijoje“ V. Papievis neįtilpo į vieną pasakojimą, vieną siužeto liniją. Sluoksniuodamas naratyvą vis siekė jį komplikuoti, priartinti prie tikrovei būdingo sudėtingumo.

Romane „Brydė“ rašytojo žvilgsnis sukiojasi kaip kokio operatoriaus kameros objektyvas, kurdamas vis daugiau plotmių, nepasitenkindamas vienu personažu; kiekvienas skyrius turi jų vis kitą, o kartais net du ar tris. Kai kurie veikėjai išlieka aktyvūs per visą romaną, bet vis atsiranda naujų, siužetas nesilaiko vienos linijos, laisvai krypsta pirmyn ir atgal, tačiau bendra teminė gija nenutrūksta, vystosi pagal autoriaus numatytą intenciją, o visas procesas gal net jam pačiam yra ieškojimai ir atradimai. Veikėjai dažnai mainosi, bet chronotopas išlieka tas pats: fonas – kaimeliai aplink Anykščius, partizanų buitis, pokario trėmimai, gyventojų vargai ir kančios, šeimų, ypač moterų, dramos, partizanų vidiniai išbandymai, aprašomas net susišaudymas tarp partizanų ir stribų miestelio varpinėje, po kurio lieka sužeistų ir žuvusių.

Kas galėjo pagalvoti, kad V. Papievis moka plėtoti tokius siužetus? Jis pats dabar stebisi, kad kai kurios romano dalys panašios į „trilerį“; aš pakoreguočiau – į psichologinį trilerį, nes skyriai, pasakojantys jau istorija tapusią praeitį, ją pateikia iš vieno personažo taško, ir pasakojimas plaukia beveik vidinio monologo srautu su stipraus, bet neįkyraus naratoriaus intarpais. Šis veikalas skiriasi nuo kitų, aprašančių panašius išgyvenimus, būtent rašytojo jautrumu, įsijautimu į kiekvieną personažą, aktualizuojant pasąmonės planą, vaizduojant jų kovas ne tik su aplinkybėmis, bet ir su savim, taip pat ir kintančius veikėjų santykius su pagautais ir prievartaujamais artimaisiais, su subtiliomis meilėmis (Magdė, Juzė, Vienuolė). Charakteriai kinta, bręsta įvykių sūkury, veikėjai priversti rinktis, kai krašte klesti prievarta, kuriai nėra galimybių pasipriešinti, pavojai tyko visur, o dažnam ir sąžinės balsas nenutyla. V. Papievio veikėjai nėra „plokšti“ (pagal Edwardo Morgano Forsterio sistemą), jie ne vien geri arba blogi, o gyvi ir įtikinami savo painumu, autentiškumu. Negali numatyti, kaip jie pasielgs, bet visa tai kyla turbūt ne tiek iš kuriamo siužeto, kiek iš autoriaus suvokto žmogaus egzistencialistinio prado: l’existence précède l’essence. V. Papievis savo veikėjams suteikia laisvę, o romanas nuo to pasidaro tik įtaigesnis.

Iš pirmo žvilgsnio romanas susideda iš dviejų dalių – pokario laikų prie Anykščių ir priešsąjūdinių Vilniuje, – bet tai apgaulinga. Iš tikrųjų pokaris romane tarsi irgi skaidomas, jo vaizdas sudarytas iš realių rašytojui pasakotų istorijų, kurios davė impulsą sukurti kelias persipinančias šeimų linijas, įsivaizduojant, kas joms nutiko³. Įtarčiau, kad berašant romaną tų tikrų pasakojimų nebeužteko, veikėjai „pabėgo“ su autoriumi ir „atsivedė“ kitus: mokytoją Kalvaitį su mokiniais, Vienuolę su jos mistišku portretu ir įtaka, komendantą Medvedjevą ir mano simpatiją mokinį Juozapėlį… Šie keturi personažai pradeda dinamiškai reikštis antroje knygos pusėje, jie įsipina ir į pradinių veikėjų ratą, praturtina visą romaną. Tuo tarpu tai, kas būtų naracijos laikas (Erzählzeit), maždaug sutampantis su tikruoju rašymo laiku, yra suskaidytas ir išlenda įvairiuose skyriuose.

„Brydė“ formaliai vadintina romanu, tačiau svarbus jo bruožas yra fragmentiškumas, lemiantis kūrinio talpumą, leidžiantis autoriui panorėjus įvesti epizodinius personažus, nesilaikyti griežtos chronologijos, remtis gal daugiau sapno alogiškumu ar net košmaro stilistika; veikėjai tai atsiranda, tai dingsta, tai vėl pasirodo. Veiksmas tarsi įsuptas į sniego sūkuriavimą, veikėjai blaškosi po snieguotus laukus, – ko gero, sniegas ir yra tas pasakojimą vienijantis veiksnys, kuriantis mistišką viso kūrinio nuotaiką, jo nenuspėjamumą, intrigą bei įtaigą. Skaitytojams, manau, nekils noro kvestionuoti V. Papievio siūlomų posūkių ir viražų, kadangi poetiškas kalbos ir stiliaus grožis skaitantįjį įtraukia, veikėjai per ilgai puslapiuose neužsibūna, sniego sūkuriai siužetą neša vis kitur, varo jį į priekį, palaiko įvykių tempą.

Tik ketvirtame skyriuje po daugybės jaudinančių įvykių išlenda pats naratorius ir atskleidžia nemažai patirčių iš bendravimo su pašnekovais Anykščių apylinkėse: ką jis iš jų pasiėmė ir ką padarė su gauta informacija. Nors magėtų cituoti visą pastraipą, apsiribosiu tik paskutiniu sakiniu, išreikštu šitaip:

Supratau, kad nieko neišmanau apie istoriją, kad jos turbūt išvis neišmokstama, – reikia, kad pasąmonėj slūgsanti ji atsigaubtų nuo praeities ir susigertų tavin kaip patirtis, tau perduota ir tavo paties išgyventa. (p. 53)

Autorius prikelia istorinius pokario įvykius, kurie bendrais bruožais visiems žinomi, romane jie sutraukiami į vientisą vyksmo etapą be tikslių nuorodų į istorinį laiką. Tad teksto žavesys – ne istorinių įvykių priminimas ir ne dinamiškas veiksmas, – nors pastarojo romane irgi nemažai, beveik kaip kokiame amerikietiškame „action“ filme; smurto ir nenudailintų karo lauko aprašymų irgi pakanka. Nežiūrint to, raktiniai citatos žodžiai, mano galva, būtų toks imperatyvas: kad tų žmonių patirtys „susigertų tavin“ ir taptų „tavo paties išgyventa“. V. Papievio naratoriui pavyksta pasinerti į romano veikėjų charakterius, įsijausti į juos ir unikaliai interpretuoti. Su kai kuriais iš jų jautrios asmenybės rašytojas itin susilieja, suartėja per vidinius, psichologiškai pagrįstus, gilius bei subtilius monologus, todėl šie veikėjai skaitytojui pasidaro gyvi ir artimi kaip šeimos nariai. Įstabu tai, kad skaitytojo supratimo ir atjautos susilaukia miško broliai, kurie pavaizduoti su visomis ydomis bei kasdienybės smulkmenomis, todėl atrodo ne itin herojiškai. Autorius skaitytoją tarsi įkelia į tų veikėjų patiriamas situacijas, leidžia gyvai pajusti jų rūpesčius, abejones, baimes. Tiesa, V. Papievis neįmeta skaitytojo į niekšų patirtis, išskyrus į vieno iš stribų – Untanioko, bet ir šito tenka gailėtis, kadangi jis yra varganas kuprius, ir gyvenimas jam yra negailestingas. Niekingieji išdavikai – Aitvaras ir Gizelis – parodomi veikiantys, jie sukelia kovą, bet jų motyvaciją autorius palieka nuošalyje.

Rašytojas įdomiai sužaidžia su bent keliais personažais, parodydamas, kaip žmogus, įsuktas į įvykių verpetus, gali keistis ir atskleisti savo individualybės ambivalentiškumą. Tad žmoguje nieko nėra pastovaus, jam visada reikia rinktis, per išbandymus kurti save. Iš komplikuoto siužeto galima išskirti kelis pavyzdžius, parodančius, kaip personažų veiksmai nulemia jų raidą ir koks randasi jų psichologinis portretas ar profilis. Napalys jau pačioje kūrinio pradžioje, Magdės epizode, matomas kaip narsus ir gilus charakteris, bet tai tik jo tapsmo pradžia. Jau pabėgęs į mišką jis porą kartų užeina pas savo buvusį mokytoją Kalvaitį. Pirmą kartą lyg ieškodamas atsakymo į varginančius klausimus, klausdamas patarimo, kaip elgtis. Tačiau suvokęs, kad mokytojo atsakymai jo nebetenkina, jis net ima remti šį prie sienos ir kaltinti: „Įtikti ir vieniems, ir kitiems, išsaugoti švarias rankas ir tuo įrodyti, kad blogį galima įveikti tik vienu būdu − jį iškenčiant?“ (p. 133). Pabuvęs miške, išgyvenęs mylimosios Magdės praradimą, palaidojęs ją ir pagerbęs jos atminimą pastatydamas kryžių, pasodinęs jų meilės simbolį – šermukšnį, Napalys moralinėmis nuostatomis jau yra pralenkęs savo mokytoją. Nors tai tiesiogiai nepasakoma, bet iš šio veikėjo kalbos ir elgesio yra aišku, kad vien iškentėti žiaurią okupaciją ir išlikti gyvam Napaliui nėra tinkamas kelias. Kai Napalys su partizanais išdavikais sustabdo mokytoją ir, krėsdamas jį, užčiuopia įtartiną popieriaus gniutulą kišenėje, jo rankos praslysta pro šį įkaltį, taip mokytojas apsaugomas nuo bėdos. Šis epizodas charakterizuoja ne tik Napalį, bet yra savotiškas argumentas prieš rusų okupantų propagandą, kad Lietuvoje tuo metu vyko pilietinis karas. Iš tikrųjų visi save gerbiantys lietuviai buvo vienoje pusėje, ką autorius romane dažnai ir parodo. Knygoje paprasti žmogeliai, dažnai moterys, daug svarsto apie situaciją krašte, aiškinasi, kaip ją supranta, ir tai daro dažnai kur kas įžvalgiau negu politikai ar net kokie „intelektualai“, o ką jau kalbėti apie technokratus. Tad tos V. Papievio moterėlės mąsto giliai ir teisingai, ypač kai klausia apie tiesą ir esmines vertybes. Taigi galima konstatuoti, kad V. Papievis savo knygoje nors ir neskiria moterims pagrindinių vaidmenų, bet nenustumia jų ir į periferiją, pasakotojo santykis su jomis išlieka šiltas, net savotiškai pagarbus.

Napalys ir brolis Algirdas labai panašūs išvaizda, bet visai nepanašūs charakteriais. Algirdas ūmus, nesimpatiškas, blevyzgoja, užgaulioja kitus, ypač Napalį, jis neranda sau nei merginos, nei vietos po saule. Skaitytojas mato jį kaip nedorėlį, nors po Magdės laidotuvių jis vienijasi su partizanais. Vėliau susišaudyme sužeistas, stribų pagautas, uždarytas į rūsį ir tik Napalio bei kitų pastangomis išlaisvintas Algirdas visiškai sušvelnėja ir ima vertinti ne tik šeimą, bet ir savo kraštą. Gražiausias skyrius visoje knygoje, o tokių skaitytoją pavergiančių skyrių yra ne vienas ir ne du, supintas iš Juzės minčių, kai ji su broliais Napaliu ir Algirdu grįžta namo per snieguotus laukus. Ėjimas trunka ilgai. Jie eina iš eilės: pirma Algirdas, Juzė vidury, Napalys gale. Jie nesikalba, bet Juzė tartum skaito jų mintis intuityviai, galima sakyti, telepatiškai, suvokia, kas vyksta brolių viduje.

Apmąstymus lydintis diskursas apie „žmonių sielų kalbą“ išreikštas neva iš Juzės žiūros taško, tačiau ji tokių minčių nesugebėtų suformuluoti. Visame skyriuje Juzės mintys, pasakotojo balsas, taip pat Algirdo ir Napalio balsai eina lygiagrečiai kaip koks vidinis monologas, panašiai kaip jų paliekama brydė sniege, kuri vėliau pasidaro reikšminga, tarsi būtų tos kalbos įrašas. Beje, iš čia ir kilęs knygos pavadinimas.

Sielų kalba aptariama pradedant mintimi, kad Juzė „jautėsi persmelkta… įspūdžio, kad… tereikia tik susikaupti ir įsiklausyti“, kad „žmonių sielos visąlaik bylo, tiktai ji, toji žmonių sielų kalba, – bežodė, bebalsė“ (p. 263). Ji pagrįsta „širdies nuojautomis“ ir „skleidžiasi iš tylos per tylą“. Per Algirdo „praregėjimą“ visame skyriuje turiningai apmąstomos miško brolių motyvacijos bei įžvalgos, kurios nebūtinai sąmoningos, bet taip sukuriama poetiška odė, įprasminanti kilnius žmogaus jausmus tėvynei. Tai padaryta nebanaliai ir įtaigiai, ir tai didelis rašytojo laimėjimas.

Kaip V. Papievis to pasiekia? Iš tikrųjų tai, ką vadinu diskursu, apmąstymu ir panašiais iškiliais žodžiais, yra pasakojimo konstrukcija, grįsta kelių pamatinių sąvokų išskleidimu. Šis metodas kartojasi ir kai kuriuose kituose skyriuose, kai autorius bando sukurti personažų psichologinę gelmę, parodyti jų veiksmų sudėtingą priežastingumą, pateisinti jų motyvaciją. Algirdo atveju diskursas sukasi aplink dvi abstrakčias sąvokas: tylą („iš tylos per tylą“) ir tiesą, ypač po įvairių įvykių aptarimo, pavyzdžiui, kaip Algirdas buvo išgelbėtas, kaip jis apsistoja prie ilgesnio tiesos išsakymo, jos aiškinimo sau. Sąvoka „tiesa“ tekste vartojama keliomis reikšmėmis: tiesa kaip teisybė ir tiesa kaip gyvenimo tiesa, atitinkanti realybę, gebanti duoti žmogaus veiksmams postūmį ir parodyti teisingą kelią. Svarstydamas apie tai autorius siekia apibūdinti, ką Algirdas savo praregėjimu ir visa esybe suprato, t. y. savo ryšį su Lietuvos žeme. Algirdas pajunta bendrumą su žeme ir jos žmonėmis, susilieja su gamta ir gyvūnija, šį santykį net pavadina „tapatybe“, nors ši sąvoka tiesiogiai neplėtojama. Dažniau diskurse analizuojami metafiziniai suvokimai, juos apraizgant poetiškais intarpais, dekoruojant pakylėta tonacija; tekste atsiranda religinių motyvų bei palyginimų: litanija, sakramentas, galų gale atsiranda net kreipimasis į Viešpatį. Šis Algirdo sąmonėje aidintis ir kartojamas fragmentas gali būti romano partizanų priesaika: „Kad visa tai būtų. Kad visa tai ir toliau būtų.“ Jis leidžia Algirdui suvokti, kad dėl to jis ėjo į mišką, ir savęs klausdamas: „Tik tiek?“ – pats atsako: „Bet juk tai viskas“ (p. 271). Iš Napalio, brendančio per sniegą paskui brolį ir seserį, įstringa irgi iš tylos atėjęs jo (vadinasi, partizanų) buvimo prasmės argumentas: „Kad netgi tada, jeigu čia visiškai nieko neliktų, liktų tai, ką jūs ištylėjot… – užgniaužėt, ką paslėpėt giliai širdyse ir išsaugojot… – ką pakylėjot…“ (p. 274). Nežinau, ar kur nors, knygoje ar filme, būčiau aptikusi jautresnę partizanų misijos interpretaciją.

Po tokio crescendo, atrodytų, jau nieko nereiktų rašyti, tačiau negalima nepaminėti dar dviejų veikėjų: mokytojo ir mokinio Juozapėlio dueto. Mokytojas Kalvaitis – sudėtingas ir intriguojantis V. Papievio sukurtas charakteris. Panašiai kaip Algirdas jis išgyvena tam tikrą atsivertimą, tik šis trunka ilgiau lyginant su Algirdo, jo eigai autorius skiria daugiau dėmesio. Kaip matėme iš epizodo su Napaliu, mokytojas gana pasyvus, prisitaikėliškas, atsisakęs universitetinio mokslo Kaune, pasiryžęs ramiai iškentėti okupaciją. Tačiau ir jo sąžinė ima busti, nors ir labai pamažu. Napalio pirmas netikėtas vizitas sukelia mokytojui nepasitenkinimą savimi ir nerimą, kaip ir Juozapėlio buvimas klasėje ir šio aiškiai opozicionieriškas elgesys. Mokytojas supranta, kad kiti jo mokiniai abejingi, o Juozapėlis mato jį kiaurai, suvokia, koks bailys mokytojas iš tikrųjų esąs. Kai Kalvaitis priverstas priimti majorą Medvedjevą mokykloje ir užliūliuoti ano budrumą mokinių pasirodymu, pilnu netikrumo ir melo, degtine ir kitais triukais, kad partizanai galėtų išvaduoti Algirdą iš rūsio, jis pasibjaurėja savo elgesiu ir pajunta, kokį neigiamą pavyzdį rodo nekaltiems vaikams. Jo mintys sukasi apie tai, kad jis kolaboruoja su režimu, išduoda savo principus, bet jo ryšiai su partizanais vis stiprėja, jie kreipiasi į jį pagalbos. Visa sudėjus ir dar Vienuolės ramus buvimas persveria jį kiton pusėn, suteikia jam drąsos pereiti pas partizanus. Juozapėlis vis šmėkščioja Kalvaičio aplinkoje kaip koks jo sąžinės bendrininkas, neleidžiantis jam patogiai jaustis ir save apgaudinėti. Juozapėlis mokytojui teikia vilties dėl krašto ateities, širdyje jis žino, kad iš berniuko išeis tikras patriotas. Sunku šiame kontekste rašyti „patriotas“, kadangi V. Papievis tokių skambių žodžių nevartoja, tarsi bando prigesinti bet kokias emocingas nuostatas knygoje, atsargiai išlaikydamas objektyvumą, parodydamas personažų silpnąsias vietas tiek pat aiškiai, kaip ir teigiamus bruožus. Per savo veikėjus apmąstydamas nesenus krašto įvykius, autorius kuria istorinės atminties, o ne kokios didaktikos tekstą.

Rašytojas giliai įsiskverbia į mokytojo sielą, išstudijuoja visus jos užkaborius, jo argumentus pro ir contra, parodo, kaip žmogui sunku palikti saugią vietelę užkampyje ir įsitraukti į aktyvią veiklą. Glaustai atpasakojant siužetą neišryškėja svarbiausi kūrinio privalumai, tarkim, kad ir mokytojo psichologinės kolizijos, kurios tekste nepateikiamos banaliai, kaip tai būtų paprastame, kasdienybės logika pagrįstame realistiniame naratyve. Šios kolizijos nėra išdėstytos tiesiog priežasties ir pasekmės tvarka, jos greičiau primena pasąmonės ar sapno būsenas, kurios veiksmo draminio lūžio situacijoje perteikia veikėjo sielos chaosą ir leidžia patirti, kaip iš tikrųjų turėjo jaustis žmogus, priverstas gyventi tokioje sistemoje.

Knygos skyriai pasižymi savita naratyvine technika: iš pradžių į mokytoją žiūrima tarsi iš išorės („apsmukusios, per kelius išduobtos kelnės“, p. 306), tačiau kai Kalvaitis patiria visą savo „paskutinės dienos“ krizę, pasakojimas pereina į antrąjį asmenį – jis kalbasi su savim, kritikuoja save, drąsina. O į šį naratyvą antruoju asmeniu įterpta jo paskutinė pamoka vaikams, kreipiantis į mokinius „jūs“. Ir taip pasakojimas juda vingiais: tai mokytojas kalbasi pats su savimi, tai jis kalba vaikams. Pirmą kartą jiems kalba nuoširdžiai, išsako tai, kas jo širdy pritvinko per visą jų bendravimo laiką, ką visą laiką norėjo jiems pasakyti, bet anksčiau nedrįso, ir tik dabar išsilaisvino ir įsiklausė į savo „širdies kryptį“⁴. Mokytojas bando duoti vaikams pamoką visam gyvenimui, tačiau yra tikras tik dėl vieno – kad jį iš karto supranta Juozapėlis. Mokytojas ir pats tik šios pamokos metu suvokia, kad tai jo atsisveikinimo kalba, kad korta jau mesta ir kad po tokio atsivėrimo jam kelio atgal nebėra: jis pasirinko tiesą, pasirinko mokinius, jis apginklavo juos mintimis, kurios bus reikalingos tuomet, „kai nuo širdies klyksmo kažkur pulti ir kažko griebtis net akyse tems“ (p. 308). Jis mokė, kaip būti stipriam, kai situacija darosi nebepakeliama, kaip pasipriešinti neteisybei, prievartai, svetimai jėgai. Nėra čia kokios nors litanijos, yra tik patarimas sustoti ir įsiklausyti į tylą, nes tai veda į „nušvitimą… proto ir širdies nušvitimą“ (p. 308). Pats mokytojas savo apsisprendimo akimirkas irgi sustyguoja pagal tam tikras sąvokas, pagal slaptažodį, datą, ženklą, ir tai jį priveda prie pasiryžimo – „šios dienos vardas – paskutinė diena“, tai diena prieš apleidžiant mokyklą ir išeinant partizanauti į bunkerį. Tokiose lemtingose vietose V. Papievis rašo nebe prozą, bet gryną poeziją, ir tik taip reikia ją skaityti ir taip ją priimti, nes ji daugiau pasako nei proza ir yra įtaigesnė nei proza, kadangi kreipiasi į skaitytojo širdį.

Prasminga, kad už kelių skyrių knyga tarsi baigiasi / nesibaigia; neaišku, kieno sąmonėje atsidūrėme, ar mokytojo Kalvaičio, o gal net Juozapėlio, nes jis vienintelis matė mokytoją išeinantį. Kartojasi kai kurie vaizdiniai iš mokytojo paskutinės pamokos, kurie galėjo įstrigti Juozapėliui į galvą, nes jam ir taip mokytojas vaidenasi, jis vis mato mokytojo figūrą, tai atsirėmusią į langą, tai nueinančią tolyn. Jiedu susidvejina, susilieja, laikas susimaišo:

Ir keistas būto ir dar esamo susipynimas, ribuliavimas akimirksnyje būsimo laiko, kai aiškiaregystės nuojautos tvilkomas, visa esybe tirpsti, ūmai susivokęs, jog tai, ko netenki, − lemtinga, ko gero, dar lemtingiau už visa, kas lieka. (p. 333)

Romanas baigiamas panaudojant savitą iš kino pasiskolintą techniką, vadinamąjį išblukinimą, fade-out, kai vaizdas, šiuo atveju tekstas, pradeda raibuliuoti ir pamažu visai ištirpsta:

Čia šioje platumoje, šioje dienovidžio jau nebekertamoje, tie du pasauliai: pasaulis, kurio tvarumą ir tvarką žemiškos gravitacijos jėgos palaiko, ir pasaulis, kuriame viską lemia tavo valia ir vaizduotė, − tiek priartėja vienas prie kito, tokie lygiai tikri, lygiai netikri tampa, kad ribos tarp jų beveik nebelieka, ji nyksta, nesulaikomai tirpsta ir tie du pasauliai, kuriuos ji, neįmanomu peržengti slenksčiu skyrė, ima artėti, smelktis vienas į kitą, dvejintis ir dvilypuotis, vienas iš kito gaisuoti, degti, vienas kitame lydytis – jie tampa vienu.
Vienu pasauliu − tarsi sapnuojant…
Pasauliui jau bundant, bet dar neprabudus… (p. 335)

Kai svarstau, kodėl V. Papievis nutarė vienoje knygoje kontrastingais intarpais aprašyti du Lietuvos istorijos laikotarpius, – pokarį ir Sąjūdžio pradžią, kuriuos jau tada, 1988–1990-aisiais skyrė beveik penkiasdešimt metų, atrodytų, reikia pasitelkti intuiciją, bandyti numanyti, ką toks laikotarpių sugretinimas sugestijuoja. Mano nuomonė gali būti tik viena greta kitų, kritika, be abejo, prieitų ir prie kitokių išvadų, nes prasmingas tekstas gali sukelti įvairių diskusijų, be to, rašytojas mano išvadą gali visiškai atmesti, sakydamas, kad tokios intencijos jis visai neturėjęs, tačiau, kita vertus, autorius šiais laikais retai laikomas galutiniu savo teksto interpretatoriumi. V. Papievis ne vienintelis rašė apie partizaninį karą, ką jau kalbėti apie vadinamąją egodokumentiką, memuarus, dienoraščius, bet jis supynė tą siužetą su Sąjūdžio išvakarių naratyvu, todėl galima manyti, kad tarp šių periodų yra bent jau sąlygiškas ryšys. Kiek atsimenu dainuojančią revoliuciją ir jos tuometinius ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio žurnalistų bei mokslininkų aiškinimus, buvo bandoma teigti, kad mūsų partizaninis karas ir jo aukų prisiminimas padėjo išjudinti piliečius iš sąstingio, kad prabilo LDK palikimas, todėl buvome pirmieji, išdrįsę 1990 m. atkurti Nepriklausomybę ir išklibinti nepajudinamus SSRS pamatus. Todėl ir „Brydė“ man siūlo tokią interpretaciją, kad partizanų patirčių aprašymas, ypač jų vidinių kovų bei pasirinkimų iškėlimas, Algirdo ir mokytojo sunkūs svarstymai dėl kovos tikslo ir tos mokytojo pamokos vaikams padeda pamatus vėlesnės Nepriklausomybės idėjai. Neabejotina, kad suaugęs Juozapėlis, mokytojo Kalvaičio įpėdinis, būtų buvęs vienas aktyviausių Atgimimo demonstracijų dalyvių, jei ne dar koks nors svarbesnis veikėjas.

Dar kelios mintys apie V. Papievio ir jo knygos stilių bei formą. Kaip vėliau pasitvirtino ir kitose šio autoriaus knygose, jis kaip retas šių dienų rašytojas puikiai valdo žodį, turi ypatingą lietuvių kalbos žodyną, šioje knygoje jis dar nenutolęs nuo kaimo, vis dar pasinėręs į natūralią prigimtinę aplinką, žino jos savitą leksiką, į pasakojimą kartais įterpia, matyt, anykštėnų tarmės elementų („keliūtė“), bet jie reti. Net ir dialogai, apie kuriuos čia nekalbėta, knygoje tvirtai sustyguoti, visai nėra tuščio plepėjimo, kaip dažnai atsitinka kitų rašytojų kūriniuose. „Brydė“ – jaunatviško idealizmo viršūnė, laisvėjančios Lietuvos išraiška, kai istorinės žinios mirgėjo spaudoje, o žmonių entuziazmas gaudė gatvėse. Šioje knygoje ypač ištobulintas sakinio ritmas, pasikartojimai, pakylėjantys prozos tekstą link poezijos ir estetikos. Knygoje yra vietų, kur aidi R. Granausko „Jaučio aukojimo“ (1975) moduliacijos bei ritmas, saviti ritualinio kalbėjimo proveržiai, tačiau V. Papievis jau ir tada turėjo savo stilių, nesupainiojamą su niekieno kito. Jo prozos kontraforsai randasi iš abstraktaus žodyno – tyla, tiesa, taika, tikslas, data, ženklas, slaptažodis – tai tokios sąvokos, apie kurias sukasi svarbiausios kūrinio įžvalgos. Ypač imponuoja trys kalbos: Medvedjevo oracija mokiniams, mokytojo Kalvaičio neautentiškoji kalba majorui klausantis ir autentiškoji, paskutinės dienos kalba-pamoka.

Kadangi esu stebėjusi V. Papievio kaip rašytojo brendimą per keletą jo knygų bei daugelį metų, įstrigo kai kurios jo kūrybos konstantos, buvusios pradžioje ir išlikusios šiandienos tekstuose, rašytuose Paryžiuje. Jis nekuria tipiškų romanų, ir man kyla mintis, kad tokių tikėtis iš šio autoriaus apskritai neverta. Visuose jo kūriniuose yra pirmojo asmens pasakotojas, todėl susidaro įspūdis, kad kūrinys veda pasakotoją / autorių, o ne priešingai. Siužetus V. Papievio knygose skaitytojui sunkoka atrasti, o jeigu jie ir yra, kaip, tarkime, „Brydėje“, vis tiek siužetinio vientisumo nerastume: tekstas skleidžiasi tarp kelių laikų, kelių naratyvų, kuriuose dažnai veikia visai kiti personažai (pavyzdžiui, sesuo ir jos draugas Justas), ir į tuos kitus naratyvus autorius lengvai nuklysta kada panorėjęs, be jokios prievolės laikytis siužetinės linijos, t. y. nukrypimai nuo temos jo istorijose leidžiami ir jų buvimo pagrįsti rašytojas nemato reikalo.

Dažnai kituose V. Papievio veikaluose pasakojimas nukrypsta į tai, kas atrodytų kaip tikroviškos pastabos ar reminiscencijos, tik kad literatūros teorijos tradicija neleidžia naratoriaus tapatinti su autoriumi, nors kartais kritikui ir labai maga juos suplakti. Paskutiniuoju metu Vakarų literatūroje atsiranda vis daugiau tarpinių žanrų, pavyzdžiui, esė ir memuarai, kelioninis esė ir romanas, kurie imami vadinti hibridiniais tekstais. Sakydama „esė“, neturiu omenyje lietuviškosios esė „mokyklos“, kuri su Giedra Radvilavičiūte, Sigitu Parulskiu, Rolandu Rastausku nuėjo įdomia kryptimi, – kai V. Papievis rašė savo „Brydę“, tos mokyklos dar net nebuvo. Pasvarstyti galima nebent apie tokius rašytojus kaip W. G. Sebaldas (kuris savo pirmą kūrinį vokiečių kalba išleido panašiu metu kaip V. Papievis, 1988 m., – matyt, Europos ore tiesiog tvyrojo toks Zeitgeist), o šiais metais Bookerio premiją pelnė lenkė Olga Tokarzcuk su sunkiai žanro požiūriu įvardijamu kūriniu – „Flights“, kuris, sakyčiau, irgi yra hibridinio žanro veikalas.

V. Papievis puikiai įsirašytų į tokią hibridinio tipo literatūrą jau nuo pirmojo savo romano, išleisto 1989 m., „Brydės“ kūrimo metu. Jame irgi buvo Alberto dienoraštis, kertantis pagrindinį Viliaus pasakojimą, o „Odilėje“ taip pat yra dar du trumpesni naratyvai: pačios veikėjos Odilės dienoraštis, kita jaunystėje jos kurta apysaka.

Kaip minėta, šiam autoriui jau seniai per ankštas vienas žanras, tad net nenorėčiau jo sprausti į jam per siaurus romano žanro rėmus. V. Papievis tikriausiai irgi seka savo „širdies kryptimi“, nes, viešuose pokalbiuose paklaustas, kaip rašo savo kūrinius, dažniausiai atsako, kad rašo taip, kaip jam išeina, nes kitaip ir neišeina. Taip ir jaučiasi šio autoriaus ypatinga sau pačiam duota laisvė keliauti vaizduotės keliais ten, kur širdis veda, o tas jo pasakojimo nuoširdumas bei autentiškumas – be kitų teksto įdomybių – užburia tuos skaitytojus, kurie įsigilina į jo keistai supintus banguojančios kalbos pasaulius.

---