literatūros žurnalas

Vytautas P. Bložė. Žiemos prirašyti lapai

2004 m. Nr. 12

žiūriu pro langą: kur jie? mano
ąžuolas, uosis, išstybus vyšnaitė, vargani
šešėlio nusiaubti krūmeliai? žaliųjų mano vasarų
Dharma, kur visa tai? tik šakų skeletas

jokio šešėlio, tik stingdanti saulė
persmelkianti viską: tik žemėje, tik giliai
giliai – šaknys, tik paviršiuje (man ant širdies
ir stalo) lapai lapai, geltoni, bet jau ir

apnešti sniego, o štai po
ąžuolu, keliose vietose, sniegas prataršytas
paviršiun išbrūkti rusvi
lapai: girios paukščių tai darbas: bet ką jie ten

randa? o štai
ir jie patys, atskrido, ir nepasakyčiau kad
baikštūs: bet kokia varna
tuoj pat būtų pastebėjusi mane lange

įrėmintą (paveikslus ne visi suprantam) seniai būtų
nuskridusi, o tie plunksnapalaikiai
kapstosi: bet ne kaip vištos kad nagais: ne:
snapeliu snapeliu verčia verčia lapus

ir meta į šalį, per vieną sparną, per kitą – į dustančią atmintį
(Barbutė dar tebeserga, ji Vilniuj, ligoninėj
ją smilkina chemija, o gal jau ir sąmonę (kaip pradžioj
buvo sakyta) švitina: net turėt

savo nuomonės negaliu: nekankink manęs, man ir taip
sunku – nuolatinė tiksli jos teisybė
po ko privalai nutilt: tavo valia, t. y. Dievo valia
kas bus tas: nušalintas, neišmanėlis, likimo bausmė

man) paukšteliai kažką, matyt, randa
giles? ar ne per
didelės jiems? gal greičiau randa kas jom, tom gilėm
minta? ką aš žinau –

nušalintas, popiergraužis, akla knygų pelė
tik tiek kad va brūkšt brūkšt ir surašau
sukeverzoju šį bei tą: ant ūkanų
ritinio, nuo širdies besidriekiančio: popiet, į
pavakarę (kaip kad dabar) amžinas klausimas: kas ką?

lapai paukštį? paukštis giles? pelės urvelius?
aš popiergalius? kuriais mintu (nieko nebevalgydamas
bet kada užmigdamas, ir bet kur, arba visai
nemiegodamas: rami ilga malda ir meditacija

atstoja miegą) ar ne taip
paukšteliai? medžių skeletai? pro girių šonkaulius
šviečianti sėdanti saule? tolimi artimi
šių lapų skaitytojai? snapeliais

užčiuopiantys pulsą, kaktos raukšleles
smegenų begalybę: plotį ir gylį, punktyro
trukmę: tiems, kas palieka mus: taip taip, panašūs kiek
į šarkas, tik tylesni ramesni (šarkos būtų seniai

sukėlę triukšmą: ko stypsai
lange kaip kapinių paminklas: nė krust) ilgesnėm laibesnėm
uodegom, gražumo gražūs ir kaip
gyvenime – nebaikštūs (kai grįžau namo

po autobuso, nors silpnaregis, gerai nužiūrėjau, matyt
žino, kad – toks ir toks, tad prisileidžia per du tris sieksnius)
kasmet kiti paukšteliai, o kodėl mes
tie patys? tik ar tie patys? nežinau nežinau, neilgam neilgam

paskui atsigrįžau išgirdęs kad ąžuole tuk tuk tuk
kažkuris iš jų stuksenam, aišku genys, bet ne man
jo morzė: per trumpai cypėj
sėdėjau, nebuvo kada
išmokt paukščių kalbos: panašus į mus
ir tas stukačius: žiūri kaip aš
imu ir metu per petį prirašytus suglamžytus
skrebengalius, prakurom: perkusijai: tuk tuk, tuk tuk
širdis? smilkiniai? pasaulio intrigų
pulsas? klipų aidai? kur orumas

kad kaip višta kapstaisi? skubraščiuose vienas
pats, dar iš pasakų babytės? kažkiek apie juos
apie pagrabų apgiedotuosius, su svieto margumu
lygintinus, gintinus – kiek apie juos girdėjęs būsi

paukšteli pasakų, padavimų, prajukinimų, pasityčiojimų
ne, ne jie, ne žmonės, ne simboliai, ne pamestinukai –
troškimų įsikūnijimai –
paukšteliai, mano pirštų nageliai

Donatas Petrošius. Kada ir kam dingo Vytautas P. Bložė su visa poezija?

2017 m. Nr. 2 / Rudenį skaitydamas Sigito Gedos literatūros kritikos straipsnių rinktinę „Ežys ir Grigo ratai“, rašinyje, skirtame Jono Juškaičio lyrikos recepcijai, užkliuvau už sakinių, kur teigiama…