literatūros žurnalas

Giedrius Saulytis. Pirmieji Šventojo Rašto vertimai į lietuvių kalba: teologinė perspektyva

2018 m. Nr. 8-9

Kartu su manimi karščiausiai melskite Dievą, kad per jo begalinę malonę <…> pagaliau kada nors ir mūsų, lietuvių, gimtąja kalba būtų skaitomas Senojo ir Naujojo Testamento Šventasis Raštas ir iš ten savo pačių protu bei pagal kurio nors komentatoriaus aiškinimus būtų semiamasi Šventosios Dvasios išminties ir atitinkamo nusiteikimo1.

Danielius Kleinas

Lietuviams, kaip ir daugeliui Europos tautų, Reformacija padovanojo ir gimtąjį, ir Šventąjį Raštą. Mūsų protėviai skaityti ir rašyti gimtąja kalba mokėsi žiūrėdami į dešimt Dievo įsakymų. XVI amžiuje pirmaisiais lietuviškais žodžiais knygelės pačios prabilo lietuviams ir žemaičiams, dovanodamos Žodį dangaus karalystos. Iki Reformacijos Biblija išliko terra incognita, atrasta tik saujelės išrinktųjų, mokančių skaityti lotyniškai. O Reformacijos šaukliai patikėjo, kad ši Pažadėtoji žemė, plūstanti dangišku medumi ir pienu, priklauso ne jiems vieniems, ir siekė parūpinti priemonių, kad joje apsigyventų visi: bajoras ir valstietis, amatininkas ir pirklys, jų žmonos ir vaikai.


Biblijos vertimų į lietuvių kalbą istoriografija

Pirmąją lietuviškos Biblijos istoriją 1625 metais parašė Karaliaučiaus universiteto profesorius Jonas Bėmas. Ji buvo išspausdinta Jono Bretkūno versto psalmyno „Psalteras Dowido“, kurį redagavo Karaliaučiaus lietuvių parapijos klebonas Jonas Rėza, pratarmėje. Pirmosios lietuvių kalba išleistos Biblijos rengėjas Johanas Jakobas Kvantas į pratarmę taip pat įtraukė lakonišką lietuviško Šventraščio istorijos apžvalgą (1735). Tekstas pakartotas ir antrajame šios Biblijos leidime (1755), kurio poetiškoje pratarmėje, rašytoje Adomo Frydricho Šimelpfenigio, vieno iš pirmosios spausdintos lietuviškos Biblijos vertėjų bei jos antrojo leidimo redaktorių, vėl vardinami pirmųjų lietuviškų knygų rengėjai bei vertinami jų darbai.

Išsamiau apie pirmuosius Biblijos vertimus į lietuvių kalbą papasakojo trečiojo J. J. Kvanto Biblijos leidimo redaktorius Martynas Liudvikas Rėza istoriniame filologiniame veikale „Lietuviškos Biblijos istorija“ (1816)2. Vėliau panašų, jau XX a. siekiantį naratyvą „Senųjų lietuviškų knygų istorijoje“ mums perdavė Vaclovas Biržiška (1953)3. Nemažai istoriografinių duomenų apie ankstyvuosius biblinius tekstus lietuvių kalba suteikia baltistiniai Viktoro Falkenhahno ir Jocheno D. Range’s tyrimai. Šių dienų mokslininkai gilinasi į atskirus Šventojo Rašto ar jo ištraukų leidinius, pavyzdžiui, Jolanta Gelumbeckaitė – į „Wolfenbüttelio Postilę“, Gina Kavaliūnaitė – į Samuelio Boguslavo Chylinskio verstą Bibliją. Tačiau akademinių straipsnių, o juo labiau monografijų, skirtų lietuviškos Biblijos istorijai, kol kas nėra.


Šventraščiai lietuvių kalba XVI a.

Tikėtina, kad pirmasis Prūsijos kunigaikštis, Karaliaučiaus universiteto steigėjas Albrechtas Brandenburgietis (Albrecht von Brandenburg) ragino Stanislovą Rapolionį imtis Biblijos vertimo. Mat laiške, rašytame vos kelios dienos po S. Rapolionio mirties, jis mini, kad mirtis sutrukdė šiam išversti Šventąjį Raštą. Tiesa, neaišku, ar šis darbas buvo pradėtas ir ar versta į lietuvių, ar lenkų, ar į abi kalbas. Šiaip ar taip, Teologijos katedros, kuriai vadovavo S. Rapolionis, studentai toliau puoselėjo mintį išleisti Bibliją lietuvių kalba. Augustinas Jomantas buvo pradėjęs versti Naująjį Testamentą, taip pat psalmyną, kelios jo verstos psalmės buvo įtrauktos į Martyno Mažvydo giesmyną. Vis dėlto nei S. Rapolionio, nei A. Jomanto rankraščiai neišliko arba kol kas nėra surasti.

Iš išlikusių selektyvių biblinių tekstų, vadinamų perikopėmis, ir jais paremtų homilijų rinkinių, vadinamų postilėmis (pavadinimas kilęs iš lotyniškos frazės post illa verba textus, reiškiančios tekstas po šių žodžių), visų pirma reikia paminėti „Wolfenbüttelio Postilę“ (1573/74), taip vadinamą pagal paskutinę laikymo vietą ir išlikusią rankraštinės knygos pavidalu. Postilės antraštė nurodo, kad joje surinktos homilijos priklauso skirtingų autorių plunksnoms, kaip antai Martynui Liuteriui (Martin Luther), Pilypui Melanchtonui (Philipp Melanchthon) ir kitiems. Prūsijos lietuvių parapijų dvasininkai, rengdami pamokslų tekstus, išsiversdavo iškilių evangelikų teologų tekstus bei homilijas ir, atsižvelgdami į vietinį kontekstą, jas adaptuodavo. Juozo Karaciejaus nuomone4, A. Jomantas galėjęs telkti ir skatinti pastorius kiekvieno atskirai parengtus pamokslus sudėti į vieną knygą – štai taip greičiausiai ir gimė „savitarpio pagalbos tekstas“5, „Wolfenbüttelio Postilė“. Vieningos nuomonės, kas sudarė, perrašė ir redagavo postilę, nėra. Svarstyta, kad nuorašo autoriumi galėjo būti A. Jomantas arba Mykolas Sapūnas, įrašęs savo asmenvardį antraštiniame lape, taip pat ar tik J. Bretkūnas nebus prisidėjęs prie rankraščio rengimo. J. Gelumbeckaitė postilės rankraščio sudarytoju-rengėju nedvejotinai laiko Joną Bylaukį6. Pirmosios lietuviškos postilės rengėjo klausimu sutarimo tarp akademikų nėra, bet kitų dviejų XVI a. lietuviškų tekstų, sudarytų iš Biblijos ištraukų, autorystė nekelia dvejonių – tai Baltramiejus Vilentas ir po jo mirties ganytojišką katedrą Karaliaučiaus lietuvių parapijoje „paveldėjęs“ J. Bretkūnas. B. Vilento „Evangelijos bei Epistolos“ buvo išleistos Karaliaučiuje 1579-aisiais, o J. Bretkūno „Postilė“ – 1591 metais.

Vis dėlto paskiri Biblijos skaitiniai, naudoti pamaldų metu, kaip ir katekizmai bei giesmynai (kurių šiame straipsnyje neturime galimybės aparti), laikytini tik pirmaisiais žingsniais, paruošiamaisiais darbais, iki bus išverstas visas Šventojo Rašto kanonas. Šio milžiniško darbo ėmėsi „neturtingas našlaitis“ Johannessas Bretke – taip J. Bretkūnas apibūdinamas Karaliaučiaus universiteto matrikuluose. Visą Bibliją jis vertė su pertraukomis beveik vienuolika metų (nuo 1579 iki 1590 m.), rankraštį sudaro net aštuoni tomai. J. Bretkūno Biblija tyrinėtojų laikoma lietuvių kalbos rašto paminklu. Tik iki šiol lieka neatsakytas klausimas, kodėl toks reikšmingas tiek religine, tiek kultūrine prasme triūsas taip ir liko neišspausdintas. Vieni mano, kad kunigaikštis leidybai neskyrė lėšų, nes materialiais Prūsijos poreikiais rūpinosi labiau nei dvasiniais (taip teigė L. Rėza), kiti – kad trukdė politiniai motyvai, t. y. siekis germanizuoti lietuvius (V. Biržiška), taip pat daryta prielaida, kad J. Bretkūno amžininkai galėjo pavydėti jam „lietuviško Liuterio“ garbės (Jonas Palionis ir Julija Žukauskaitė), galiausiai svarstyta, ar nesutrukdė rankraštyje dažnai pasitaikantys neužbaigti vertėjo sprendimai, – sinonimai, alternatyvūs išsireiškimai bei taisymai, – kuriems reikėjo galutinės redakcijos (Ingė Lukšaitė).

Pastarasis požiūrio taškas yra itin įtikinamas, nes versdamas J. Bretkūnas surašydavo kone visus jam žinomus lietuviškus atitikmenis vienam originalo žodžiui ir vertimą koregavo iki mirties. 1602 m. gegužės 1 d. laiške Prūsijos kunigaikščiui jis rašo, kad savo darbą dar kartą peržiūrėjo ir pataisė. Konsistorijos nariai, kuriems buvo pavesta rūpintis J. Bretkūno vertimo įvertinimu, Naujojo Testamento išleidimui pritarė – tai pažymi J. Bretkūno laiško, gauto 1599 m. rugsėjo 19 d., kunigaikščio kanceliarijos prierašas. Tačiau nei į jų nuomonę, nei į paties J. Bretkūno prašymus (šiuo klausimu jis bent penkis kartus laiškais kreipėsi į kunigaikštį) taip ir nebuvo atsižvelgta. Mano manymu, aiškinantis, kodėl įstrigo J. Bretkūno vertimo leidyba, galima dar viena hipotezė. Formuojantis liuteroniškai ortodoksijai, M. Liuterio Biblijos vertimas buvo laikomas norminiu ir tapo kone neklystamu šventu tekstu, panašiai kaip Romos katalikams Vulgata, o J. Bretkūnas nuo jo per daug nutolo.

Reikšminga, kad Biblijos vertimo J. Bretkūnas ėmėsi ne politinės ar konfesinės valdžios raginimu, bet laisva valia. Laiškuose Prūsijos kunigaikščiui jis svarsto apie savo pašaukimą skelbti Dievo žodį lūpomis bei plunksna ir Biblijos vertimą suvokia kaip Dievo paskatą ir sykiu jo garbinimą, ugdantį krikščionis. Pro teologo žvilgsnį neprasprūs J. Bretkūno aliuzijos į Jėzaus palyginimą apie paslėptą talentą (Mt 25, 14–29) bei skatinimą imtis Kristaus jungo (Mt 11, 28–30). Lygiai kaip apaštalas Paulius bei kiti Naujojo Testamento autoriai, save J. Bretkūnas vadina Dievo žodžio ir Kristaus tarnu:

Maloningasis Kunigaikšti ir valdove, kadangi mūsų mielasis Dievas nori, kad kiekvienas žmogus pagal savo luomą ir pašaukimą užsidėtų naštą, kurią jis paskyrė jam, ir laikytų pareiga ją užsidėti visų pirma dieviškai garbei, o paskui artimo patarnavimui, tai ir aš supratau, jog esu įpareigotas, kiek man visą laiką buvo įmanoma padaryti, vykdyti šią Dievo valią. Dėl to, kad jo visagalybė pašaukė mane savo šventojo žodžio tarnu ir tose pareigose išlaikė mane trisdešimt šešerius metus, aš savo menkos talento naštelės, kurią jis man suteikė iš savo malonės, nenorėjau užkasti, o tik užsidėti ant pečių. Atsižvelgiant į tai, kad lietuvių Bažnyčia, ypač šioje Prūsų kunigaikštystėje, iki šiol neturėjo savo kalba Biblijos, Dievas nukreipė mane savo garbei ir savo bažnyčios naudai ją išversti iš garsingo pono Liuterio vokiško vertimo į lietuvių kalbą ir su dieviška pagalba atvedė iki galo7.

J. Bretkūnas pagrįstai laikomas lietuvių literatūrinės kalbos kūrėju, – Bibliją jis vertė ir „Postilę“ rašė neturėdamas nei lietuvių gramatikos, nei žodyno, – tačiau jo indėlio į lietuvių kultūrą nereikėtų vertinti vien filologiškai. J. Bretkūnas buvo pirmasis lietuviškai rašęs teologas. Jo tekstai patvirtina, kad autorius buvo ne tik geras lingvistas, bet ir išmanus egzegetas. Deja, teologiniu aspektu J. Bretkūno raštai mažai tyrinėti. Jokiu būdu nenoriu nuvertinti filologų, lingvistų ir knygotyrininkų darbo, vis dėlto jų tyrimams labai stinga teologinio požiūrio taško. Teksto tyrinėjimas žodžių darybos, linksniavimo, asmenuotės bei sintaksės aspektais negali apčiuopti teologinės teksto potekstės. Pavyzdžiui, minėto laiško kunigaikščiui citata atskleidžia Biblijos vertimo priešistorę ir motyvus: pirma, Dievas pašaukė J. Bretkūną skelbti Šventąjį Raštą žodžiu, tada palaikė jį šioje nelengvoje tarnystėje, o galiausiai nukreipė išversti visą Bibliją į lietuvių kalbą. Nors laiškas nėra teologinis tekstas, tačiau būtent teologinė perspektyva padeda suprasti, iš kur J. Bretkūnas sėmėsi jėgų, kodėl niekieno neremiamas rūpestingai ėmėsi versti Dievo žodį. Mokslininkų, tyrinėjusių jo tekstus, darbuose ne tik pasigendu teologinio požiūrio, bet atrandu ir neleistinų klaidų. Kaip pavyzdį paminėsiu Albino Jovaišo monografiją „Jie parašė pirmąsias lietuviškas knygas“, kurios antrajame papildytame leidime po J. Bretkūno rankraščio fotografija teigiama, kad tai „šv. Petro pirmojo laiško romiečiams pradžia“8. Laišką romiečiams parašė Paulius, o ne Petras, ir tik vieną.

Kadangi pirmieji Biblijos vertimai formavo Europos tautų kalbas ir plėtojo jų raštiją, Reformacija neretai vertinta kaip humanistinis švietėjiškas sąjūdis ekleziniame savo epochos kontekste. Tačiau pagrindinis motyvas, skatinęs reformatorius skleisti Evangeliją gimtąja kalba, buvo teologinis, o dar tiksliau – soteriologinis. Evangelija buvo skelbiama, idant patikėjusieji būtų išganyti ir, gilindamiesi į ją, pasiektų tiesos pažinimą. Gimtąją kalbą reformatoriai laikė esminiu kiekvienos tautos tapatumo dėmeniu ir sykiu soteriologiniu instrumentu. Anot M. Liuterio:

Kalbas galime palygint makščiai, į kurią kišamas Dvasios kalavijas, brangenybių dėžutei, saugančiai brangakmenius, statinei vyno, kamarėlei maisto ir, kaip pati Evangelija sako, kalbos yra tarsi pintinės su duona, žuvimi ir trupiniais9.

Verčiant Biblijos tekstus į gimtąsias tautų kalbas, buvo viliamasi, kad tolimas Dievas ir svetimas žydų Mesijas taps artimu ir mylimu Išganytoju. Sielos išganymo motyvas nuolat atsikartoja Karaliaučiuje leistų Šventraščių ir giesmynų pratarmėse. Štai Frydrichas Šusteris Naujojo Testamento pratarmėje meldžiasi, „idant visas Šventas Raštas lietuviškai būtų išspaustas / ant praplatinimo švento žodžio / ir ant garbės Dievo / ant išganytingos naudos lietuvninkams / ir ant nemirštančios šlovės Maloningiausiam prūsų karaliui“10. Danielius Kleinas savo parengto giesmyno pratarmėje skaitytojui teigia, kad šiuo leidiniu siekia to, „kas yra teisinga, pamokoma ir gali būti naudinga sielos išganymui“11. Soteriologinį akcentą būtina pastebėti ir garsiojoje Mikalojaus Daukšos „Prakalboje į malonųjį skaitytoją“, kuria pradedama jo iš lenkų kalbos versta „Postilė“, išleista Vilniaus jėzuitų akademijos spaustuvėje 1599 metais:

Argi nematom, kad daugelis mūsų Didžiosios Kunigaikštystės kampų žūva dėl savo tikėjimo ir vėlės [t. y. sielos, – G. S.] išganymo dalykų nežinojimo? <…> Kaipgi tamsus žmogus supras gerus ir išganingus dalykus, jei tas, kuris turi mokyti, jo kalbos nemoka arba nekenčia? Kaip klausys ir tikės, sako šventas Povilas, jei neturi vertiko? Ką reikia daryti, jei nesupranta mokytojo? Pasigailėkim savo pačių kraujo, kuris žūva dėl tokio negirdėto išganymo dalykų nepažinimo. Pasigailėkim savo pačių sąnarių, nes mes esame vienas kūnas ne tik Kristuje, bet ir tėvynėje12.


Šventraščiai lietuvių kalba XVII a.

XVII amžiuje Šventraščio leidyba Mažojoje Lietuvoje nedaug pasistumia į priekį. 1612 metais Lozorius Zengštokas išleido naują B. Vilento „Evangelijų ir epistolų“ redakciją, o dar po trylikos metų (1625) pasirodė J. Rėzos redaguotas „Psalteras Dowido“ lietuvių ir vokiečių kalbomis. Šis leidinys turėjo labai praktišką siekį – liuteronų bažnyčias, kuriose pamaldos vykdavo vokiečių ir lietuvių kalbomis, aprūpinti identiškomis to paties teksto versijomis. J. Rėza, remdamasis J. Bretkūno rankraščiu, gana tiesmukai jį vienodino su M. Liuterio versija. Vaizdingus lietuviškus posakius keitė germanizmai, kurie, pasak L. Rėzos, apskritai „buvo nesuprantami kitapus Nemuno“, t. y. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK). Jau XIX a. pradžioje L. Rėza kritiškai vertino savo bendrapavardžio išleistą „Psalterą Dowido“, pažymėdamas, kad „Bretkūno vertimas neabejotinai artimesnis Senojo Testamento originalo kalbai, o Rėzos psalmynas – liuteriškai versijai“13. Taigi vėlesnių amžių biblistai, lygindami J. Bretkūno verstą Biblijos tekstą ir jo pagrindu atliktą J. Rėzos redakciją, suprato, kad redakcija vertimą tik pagadino. Vis dėlto pats faktas, kad XVII a. pradžioje konfesinė valdžia J. Bretkūno vertimą laikė nutolusiu nuo M. Liuterio ir taisytinu, patvirtintų mūsų prielaidą, kad J. Bretkūno vertimas neatitiko savo meto konfesinių Biblijos vertimo vertinimo normų.

Kito lietuviško Šventraščio leidimo Prūsijoje teko laukti kone visą amžių, o tuo tarpu LDK pasirodė spaustuvininko Jokūbo Morkūno išleistas Mikalojaus Rėjaus (Mikołaj Rey) evangeliškos postilės vertimas iš lenkų kalbos, užvardytas „Postilla lietuwiszka“ (1600), ir dar kelios katalikų parengtos knygos su parinktais Naujojo Testamento tekstais. Konstantinas Sirvydas, garsėjęs įtaigiais pamokslais, kuriuos sakydavo lietuvių ir lenkų kalbomis Vilniuje, išleido savo pamokslų konspektus „Punkty kazan od Adwentu aż do Postu“ (I dalis 1629 m., II d. 1644 m.), vėlesniuose pakartotuose leidimuose jau su lietuvišku pavadinimu „Punktay sakimu nu Adwenta iki Gawienes“. Formos požiūriu knyga mažai kuo skiriasi nuo kitų to meto postilių, tačiau originalios teologinės refleksijos ir netikėtos įžvalgos ją priartina prie miniatiūrinių religijos filosofijos kūrinių, pavyzdžiui, Blezo Paskalio (Blaise Pascal) „Minčių“, parašytų tame pačiame amžiuje, nors šiek tiek vėliau. Apmąstydamas biblinius skaitinius, K. Sirvydas remiasi Augustinu, Tomu Akviniečiu ir kitais krikščionių mąstytojais. „Punktai sakymų“ pranoksta M. Daukšos postilę ne vien todėl, kad šioji tebuvo lietuviška Jokūbo Vujeko (Jakub Wujek) postilės „Postilla catholicka“ versija, bet svarbiausia dėl gilaus autentiško žvilgsnio bei Dievo žodžio ir žmogiškos tikrovės koreliacijos. K. Sirvydo bendražygio Jono Jaknavičiaus į lietuvių kalbą išverstos evangelijų ištraukos „Ewangelie polskie y litewskie“ (1637) buvo naudojamos Šventojo Rašto skaitymui per mišias ir per du amžius susilaukė bene trisdešimties pakartotinų leidimų. Bent žodžiu reikėtų užsiminti ir apie Kėdainiuose reformatų išleistoje „Knygoje nobažnystės krikščioniškos“ (1653) esančią postilę, pavadintą „Summa“, laisvai verstą iš lenkiškos Grzegorzo iš Žarnovieco (Grzegorz z Żarnowca) postilės.

Svarbiausias ir savo apimtimi didžiausias XVII a. Biblijos vertimo darbas priklauso S. B. Chylinskio plunksnai. Visą Šventąjį Raštą – tai pažymima ir antraštiniame Biblijos lape – S. B. Chylinskis išvertė uźmarioſe14. Įtakingų Oksfordo profesorių dėka bei Anglijos ir Škotijos karaliaus Karolio II įsaku 1660 m. jo versta Biblija pradėta spausdinti (trijų tūkstančių egzempliorių tiražu) Londone. Tačiau LDK evangelikų reformatų sinodo sprendimu jos leidyba buvo sustabdyta. Išsamesniam S. B. Chylinskio Biblijos aptarimui reikėtų atskiro straipsnio, čia galime paminėti tik šaltinius, kuriais rėmėsi jo vertimas. Išsamūs G. Kavaliūnaitės tyrinėjimai įtikina, kad pagrindiniu atramos tašku S. B. Chylinskis pasirinko olandų Bibliją, „Statenbijbel“ (1637), o pagalbiniu – lenkišką Gdansko Bibliją (1632)15. Pabrėžtina, kad S. B. Chylinskio knygelė „Biblijos vertimo į lietuvių kalbą pagrindimas“ („An Account of the Translation of the Bible into the Lithuanian tongve“), išleista Londone anglų (1659) ir vėliau lotynų (1659/1561) kalbomis, atskleidžia dvasinę vertėjo brandą ir puikų Šventojo Rašto išmanymą. O Naujojo Testamento rankraščio gale esantis sąrašas knygų ir Biblijos komentarų, kuriais versdamas S. B. Chylinskis naudojosi, neleidžia abejoti jo teologine kompetencija. V. Biržiškos svarstymai, esą „Chylinskis nieko nenusimanė įvairiais Biblijos klausimais“, yra visai nepagrįsti16. Regis, antrasis visos Biblijos vertimas į lietuvių kalbą, kaip ir pirmasis, nebuvo išleistas ne dėl prastos kokybės, bet dėl konkurencijos ir politiškai motyvuotų konfesinių ambicijų kalvinistinėje LDK bendruomenėje. Drauge su I. Lukšaite tenka apgailestauti, kad siauri, medžiagine nauda paremti reformatų sinodo sprendimai atspindėjo regresyvų požiūrį ir sykiu tarsi ženklai liudijo, „kad Reformacija kaip kultūrinis, visuomeninis ir net tikybinis judėjimas baigiasi, užsisklendžia ištvėrimo rutinoje“17.


Šventraščiai lietuvių kalba XVIII a.

Šį niūrų paveikslą šiek tiek praskaidrina XVIII a. pradžioje dienos šviesą išvydęs LDK reformatų verstas, bet Karaliaučiuje atspausdintas Samuelio Bitnerio parengtas Naujasis Testamentas. Buvo tikimasi, kad juo galės naudotis lietuvių parapijos tiek LDK, tiek Mažojoje Lietuvoje. Tačiau Rytų Prūsijoje gyvenantiems lietuviams ši versija buvo svetima dėl gausių polonizmų ir savitos leksikos. Nepadėjo net F. Šusterio redakcija – skliausteliuose įrašyti lenkiškų skolinių ir žemaitiškų posakių atitikmenys, – S. Bitnerio versija neprigijo. Vis dėlto lietuviškos Biblijos istorijoje S. Bitnerio vertimą reikėtų laikyti žingsniu į priekį, nes versta iš graikų kalbos. L. Rėzos analizė atskleidžia, kad verčiant nebuvo orientuotasi nei į Vulgatą, nei į M. Liuterio vertimą. Pastarasis, be abejo, ir negalėjo būti LDK reformatų vertimo pagrindu. Todėl kur kas tikslingiau būtų patyrinėti, kiek S. Bitnerio versija buvo artima lenkiškiems vertimams. Be to, patikrinti galimas sąsajas su J. Bretkūno vertimu, nes LDK reformatai į Kėdainius iš Karaliaučiaus buvo atsivežę J. Bretkūno rankraštį18. Kad ir kaip ten būtų buvę, S. Bitnerio Naujasis Testamentas (ir tai, kad jis neprigijo Rytprūsiuose) paruošė dirvą naujam Biblijos vertimui.

1735-ieji lietuviškos Biblijos istorijoje yra įsimintini – pirmą kartą lietuvių kalba buvo išleistas visas Šventasis Raštas (Naujasis Testamentas ir psalmynas atskiru leidiniu pasirodė jau 1727 m.). Šio darbo ėmėsi iškilus Karaliaučiaus universiteto profesorius ir vyriausiasis karaliaus rūmų pamokslininkas J. J. Kvantas. Tiesa, jis pats nevertė ir nežinia, ar apskritai mokėjo lietuvių kalbą19, o tik surinko nemažą būrį, L. Rėzos žodžiais tariant, „nusipelniusių ir dievobaimingų pamokslininkų“, gerai išmanančių lietuvių kalbą ir Šventąjį Raštą, o pats prižiūrėjo teksto parengimą ir pasiekė, kad jo spausdinimui karalius Frydrichas Vilhelmas I būtų skyręs reikalingų lėšų. Knygos pavadinime skelbiama, kad ji išversta pagal wokißką perguldimą D. Mertino Luteraus20.

Jau minėjome, kad liuteroniškose valstybėse, taigi ir Prūsijos karalystėje, vokiškas M. Liuterio vertimas laikytas norminiu. J. J. Kvantas Senojo Testamento pratarmėje pažymi, kad „vertėjai rėmėsi iš dalies ir kitų tautų pavyzdžiais, o jos savo Biblijas buvo išsivertusios iš Liuterio, tai vertimai į žemutinių saksų, vendų, švedų, danų, suomių, laplandų, islandų ir lenkų kalbas“21. Vis dėlto jau to meto biblistai pabrėžė, kad M. Liuteris Šventąjį Raštą vertė iš originalo kalbų ir kad šio principo reikėtų laikytis verčiant ir į kitas kalbas. Gotfrydas Ostermejeris „Lietuviškų giesmynų istorijoje“ (1793) apgailestavo, kad J. J. Kvanto išleista pirmoji lietuviška Biblija buvo versta iš vokiečių kalbos, ir svarstė, ar ne geriau būtų buvę pasinaudoti S. Bitnerio parengtu Naujuoju Testamentu, verstu iš pirminio šaltinio22. Tos pačios nuomonės buvo ir L. Rėza, kuris gero vertimo kriterijais laikė ištikimybę originalui ir kalbos, į kurią verčiama, vaizdingumą. Tačiau J. J. Kvanto leidinio rengėjai turėjo išsikėlę visai kitą tikslą:

Pagrindu paimtas Liuterio vertimas, tačiau ne todėl, kad jis būtų laikomas tobulu. Mes gerai suprantame, kad nei Liuterio, nei koks nors kitas vertimas negali prilygti originalui <…> vertimas buvo pritaikomas toms lietuvių parapijoms, kuriose pamokslai sakomi vokiečių ir lietuvių kalbomis, ir buvo siekiama suartinti tekstus23.

Taigi vokiškas šaltinis buvo pasirinktas praktinės pastoracijos tikslais – idant parapijiečiai nesutriktų suvokę, jog Šventasis Raštas vokiečių ir lietuvių kalbomis gali skirtis. Paradoksalu, bet toks J. J. Kvanto pasirinkimas (kaip ir J. Rėzos, redaguojant J. Bretkūno vertimą „Psalteras Dowido“) prieštaravo paties M. Liuterio vertimo metodikai.


M. Liuterio vertimo metodika

Savo požiūrį į Šventraščio vertimą M. Liuteris gana išsamiai išdėstė „Atvirame laiške apie vertimą“ („Ein Sendbrief vom Dolmetschen“, 1530) bei „Psalmių įvaduose ir vertimo priežastyse“ („Summarien über die Psalmen und Ursachen des Dolmetschens“, 1531–1533). Reformacijos tėvas buvo įsitikinęs, jog, siekiant sklandaus biblinių tekstų vertimo, reikia laikytis trijų pagrindinių kriterijų. Pirma, ta pati mintis skirtingomis kalbomis išreiškiama visai kitais žodžiais, todėl prasminis ad sensus vertimas pranoksta pažodinį ad verbum. Antra, Biblijos vertėjas turi būti nuovokus teologas. Ir trečia – ne mažiau svarbios yra jo vidinės nuostatos.

M. Liuterio išverstoje Biblijoje (1534, NT 1522) ir kituose jo raštuose galime įžvelgti glaudžias sąsajas su šnekamąja kalba ir tautosaka. Savo kritikams, kodėl jis vietomis nutolsta nuo originalo, M. Liuteris aiškino, kad to reikalauja sklandi vokiečių kalba. Pavyzdžiui, Jėzaus posakis „juk lūpos kalba tai, ko pertekusi širdis“ (Mt 12, 34) paraidžiui iš lotynų būtų verstinas kaip „burna kalba iš širdies pertekliaus / gausos“. Tačiau, anot M. Liuterio, tūlas vokietis, išgirdęs apie „širdies gausą“, tik sutriks, nes jam tai asocijuosis su namų, viryklės ar laktos gausa. Vokiečių kalboje esama savito frazeologizmo (wes das hertz vol ist, des gehet der mund über), tiksliai atitinkančio lotyniško išsireiškimo prasmę (lietuviškas atitikmuo, ko gero, būtų: kas širdyje, tas ir ant liežuvio). Vertėjas privalo nuolatos galvoti apie skaitytoją, kuriam ir yra skirtas išverstas tekstas:

Bergždžia paisyti lotyniško rašto, norint sklandžiai išsireikšti vokiškai. Geriau jau klausti motinos namuose, vaikų gatvėje, prastuolio turguje. Jų kalba ir kalbos maniera padės susigaudyti, kaip reikia versti. Tuomet jie supras be vargo, kad mes kalbame vokiškai. <…> pažodinė lotynų kalba yra didelė kliūtis, kalbant grynai vokiškai24.

M. Liuteris prisipažįsta, jog, versdamas Penkiaknygę, siekė, kad Mozė kalbėtų kaip vokietis ir niekas net neįtartų jį buvus žydu!

Ne mažiau svarbus jam buvo ir teologinis kriterijus. Nepakanka gerai išversti atskirus paragrafus, reikia nuodug-niai išmanyti visą Šventąjį Raštą, gebėti atskirti persipynusias teologines gijas, paisyti pagrindinių temų nuoseklumo. „Laiško romiečiams“ tekste – „<…> taigi mes laikomės nuomonės, kad žmogus nuteisinamas tikėjimu, be Įstatymo darbų“ – M. Liuteris įterpė žodelį tik (vok. allein), kurio nėra nei graikiškame originale, nei Vulgatoje: „<…> žmogus nuteisinamas ne Įstatymo darbais, o tik tikėjimu“ (Rom 3, 28). Jo nuomone, žodelis tik yra legitimus vertimo intarpas, nes paryškina Įstatymo darbų ir Kristaus tikėjimo antitezę bei pabrėžia, jog išganymas nėra žmogaus pastangų nuopelnas. M. Liuteris net apgailestauja, kad neįterpė dar poros žodelių – alle ir aller, tuomet Pauliaus mintis būtų tapusi dar aiškesnė: „<…> išgelbsti tik tikėjimas, be jokių įstatymų ir jokių darbų.“

Teologinį argumentą M. Liuteris pasitelkia ir aiškindamas, kodėl ne paraidžiui išvertė angelo Gabrieliaus sveikinimą Marijai. Su jam būdinga ironija jis svarsto, jog vokiečiui pažodinis vertimas „sveika, malonės pilna“ (lot. ave gratia plena) visų pirma primintų pilną bokalą alaus arba storą piniginę. Graikišką κεχαριτωμένη (kecharitōmenē) ir lotynišką gratia plena M. Liuteris verčia malonioji (vok. holdselige) ir tokį pasirinkimą grindžia bibliškai. Mat Senajame Testamente tas pats arkangelas Gabrielius buvo siųstas pas Danielių. Jo hebrajiškiems kreipiniams חֲמוּדוֹת (hámûdôt) (Dan 9, 23) ir אִישׁ־חֲמֻדוֹת (’îš-hámùdôt) (Dan 10, 11, 19), kurie verstini kaip brangus, mylimas vyre, evangelistas Lukas, kuris puikiai išmanė tiek hebrajų, tiek graikų kalbas, parinko graikišką žodį κεχαριτωμένη. Tai paprasčiausias malonybinis kreipinys, o ne, kaip manyta viduramžiais, teologinę reikšmę turinti sąvoka. Anot M. Liuterio, jis būtų dar tiksliau perteikęs originalo mintį, jei Marijai adresuotą pasveikinimą būtų išvertęs „sveika, brangioji“, „sveika, mieloji“ arba net „sveika, mylimoji“ (vok. liebe).

Tikėtina, kad pirmieji lietuvių vertėjai buvo gerai susipažinę su M. Liuterio „Atviru laišku apie vertimą“. Antai B. Vilentas arkangelo kreipinį išvertė „Buki ſweika iſch malones numiletoghi“, taip apjungdamas originalą ir vokišką šaltinį. J. Bretkūnas laikėsi originalo, tačiau paminėjo ir M. Liuterio variantą, jį versdamas númileta. Prisimintinas ir katalikiškas J. Jaknavičiaus vertimas „ſweyka milistos piłna“, kuris paradoksaliai artimas M. Liuterio egzegezei. Tikriausiai šis ryšys atsitiktinis ir jį lėmė ne artimas teologinis požiūrio taškas, o slavizmo mylista (lenk. miłość, brus. мiлacць), turinčio ir malonės, ir meilės reikšmes, pasirinkimas25.

M. Liuteris buvo įsitikinęs, kad Biblijos vertimas į gimtąją kalbą yra ištisas menas, reikalaujantis ne tik puikaus biblinių kalbų – hebrajų ir graikų – išmanymo, bet ir gimtosios kalbos pojūčio. Šventojo Rašto pažinimas ir teologinis išprusimas nėra vienintelis gero vertimo laidas. Idant tinkamai išverstų Dievo žodį, vertėjas turi nuoširdžiai mylėti Dievą, branginti jo apreikštą tiesą ir ieškoti šlovės ne sau, o Dievui. Savo kritikams M. Liuteris prisiekia, kad neturėjo jokių paslėptų motyvų – Naująjį Testamentą ėmėsi versti ne dėl atlyginimo ir ne siekdamas iškilti. Šį sunkų, daug pastangų ir stropumo reikalaujantį darbą reformatorius vertinąs kaip „patarnavimą brangiems krikščionims ir šlovei Sėdinčiojo aukštybėse, kuris laimina mane kiekvieną mano gyvenimo valandą“26. Bene geriausiai M. Liuterio požiūrį į Šventraščio vertimą apibendrina citata apie vertėjo širdį:

Ak, versti ne kiekvienam duota, kaip mano kai kurie pakvaišę šventieji. Vertimas reikalauja teisios, pasišventusios, sąžiningos, tyros, dievobaimingos, krikščioniškos, išlavintos, išsimokslinusios ir patyrusios širdies. Aš laikausi nuomonės, kad joks netikras arba sektantiškos dvasios krikščionis negali būti geru vertėju27.


J. Bretkūnas kaip lietuvių M. Liuteris

M. Liuterio vertimo principų šviesoje ryškiausiai sušvinta J. Bretkūno Biblijos tekstas. Pirmieji lietuviškos Biblijos vertėjai liuteronai konfesiškai angažuodamiesi titulinio puslapio antraštėje nurodydavo vokišką vertimo šaltinį, bet iš tiesų versdavo ir iš kitų šaltinių. Tiek J. Bretkūno, tiek J. J. Kvanto Biblijų titulinės antraštės pateikia nuorodą į M. Liuterio versiją, kaip į pirminį vertimo šaltinį. Jau minėjome, kad J. Bretkūno verstas psalmynas kur kas artimesnis originaliam hebrajiškam tekstui nei jo vėlesnė J. Rėzos redakcija, siekusi J. Bretkūną priartinti prie M. Liuterio. Evangeliją pagal Luką J. Bretkūnas vertė iš Vulgatos, tai liudija jo paties įrašas: Iſch latiniſchka perguldyta. J. Gelumbeckaitės nuomone, iš lotynų kalbos J. Bretkūnas galėjo būti išvertęs ir kitas evangelijas, bet vėliau jas perrašė, remdamasis M. Liuterio versija28. Šie faktai pagrįstų hipotezę, kad J. Bretkūnas, savo iniciatyva ėmęsis versti Šventąjį Raštą, suvokė arba buvo patartas, kad Biblijos leidyba bus įmanoma tik orientuojantis į M. Liuterio versiją. Eglė Bukanytė, tyrinėjusi M. Liuterio versijos įtaką J. Bretkūno išverstoms evangelijoms, svarsto, kad vokiškosios sintaksės elementai į J. Bretkūno tekstą galėjo patekti ne tik per M. Liuterio vertimą, bet ir iš gyvosios kalbos – per XVI a. Prūsijos lietuvių dialektus29. Aišku viena, kūrybinė J. Bretkūno laisvė pranoko ad verbum vertimo principą, kurio buvo tikimasi iš to meto Biblijos vertėjų liuteronų.

Manau, kad J. Bretkūną pagrįstai galėtume vadinti lietuvių Liuteriu, išvertusiu Šventąjį Raštą gyva ir vaizdinga savo meto kalba. J. Bretkūnui buvo artima M. Liuterio vertimo metodologija, ypatingą dėmesį skirianti gimtajai kalbai. Pakaks pacituoti L. Citavičiūtę:

Bretkūno kalba – sodri, glausta ir aiški, stilius artimas šnekamajai kalbai. Jis stropiai stengėsi neiškreipti originalo prasmės, išradingai gryna lietuviška išraiška perteikdamas rytietiškas realijas, vengė germanizmų ir svetimybių. Jo raštuose daug gyvų lietuviškų pasakymų, mažybinių-maloninių daiktavardžių formų, vaizdžių palyginimų, folkloro elementų, naujadarų, frazeologizmų (pavyzdžiui, netupėk bažnyčioje ant suolo kaip žąsis kokia ant lizdo; kurį Dievas myl, tą ir plak)30.

Mano manymu, J. Bretkūno vertimo spausdinimas galėjo būti vilkinamas ir galiausiai apskritai įstrigo dėl to, kad, lyginant pažodžiui, neatitiko M. Liuterio Biblijos. Ona Aleknavičienė teigia, kad J. Bretkūnas „atsiplėšia nuo „šventųjų kalbų“, kad nebūtų pažeistos lietuvių kalbos normos“31. G. Kavaliūnaitė, lygindama XVI–XVII a. Šventojo Rašto vertimus į gimtąsias Europos tautų kalbas, J. Bretkūno Bibliją priskiria prie vertimų, atliktų vadovaujantis ad sensum principu, kaip ir M. Liuterio bei Brastos Biblijas32. Konfesinės vienybės požiūriu J. Bretkūno kaip vertėjo laisvė galėjo kelti nemažai nerimo. Vis dėlto pastebėtina, kad J. Bretkūnas, kaip liuteronų kunigas, stropiai laikėsi savo eklezinės vyresnybės potvarkių. Todėl, nors jau buvo išvertęs visą Šventąjį Raštą, rengdamas „Postilę“ jis naudojo konfesiškai pripažintas Baltramiejaus Vilento, o ne savo verstas Naujojo Testamento ištraukas (tiesa, jas redagavęs)33.

Tyrimai teologiniu aspektu padėtų geriau suvokti, kodėl vienur J. Bretkūnas nesvyruodamas žengė M. Liuterio pramintais takais, o kitur drąsiai ieškojo originalių lietuviškų sprendimų. Mano atlikta analizė atskleidžia, kad arkangelo pasveikinimą Marijai J. Bretkūnas vertė iš graikiško teksto arba Vulgatos, tačiau žodžius malonės pilna pabraukė ir virš jų mažu šriftu įrašė liuterišką alternatyvą númileta. Aptartą „Laiško romiečiams“ sakinį J. Bretkūnas bei kiti vertėjai liuteronai, nepaisydami originalo ir sekdami M. Liuteriu, Pauliaus teiginį papildo intarpu tik. Jis pranyksta tik trečiojoje J. J. Kvanto Biblijos redakcijoje, parengtoje L. Rėzos (1816). Kita vertus, LDK vertėjai kalvinistai, laikydamiesi originalo, žodelį tik praleidžia. Tai būtų vienas iš pavyzdžių, kaip konfesinė tapatybė daro įtaką Šventraščio vertimui. Tolesni pirmųjų Šventojo Rašto vertimų į lietuvių kalbą tyrinėjimai teologiniu aspektu padėtų išsiaiškinti ir daugiau iki šiol neatsakytų klausimų.

Šventasis Raštas lietuvių kalba nelengvai skynėsi kelią. Nors pirmasis visos Biblijos vertimas, priklausantis J. Bretkūno plunksnai, pasirodė XVI a. pabaigoje, jis taip ir liko neišleistas. Panašaus likimo sulaukė ir XVII a. viduryje Anglijoje pradėta spausdinti, tačiau vertėjo bendražygių sustabdyta S. B. Chylinskio Biblija. Visas Šventasis Raštas lietuvių kalba pirmą kartą buvo išleistas tik 1735 m. Karaliaučiuje, vadovaujant J. J. Kvantui.

 


1 Rėza M. L. Lietuviškos Biblijos istorija // Senoji Lietuvos literatūra. – Kn. 23. – 2007. – P. 233.
2 Rhesa L. Geschichte der litthauischen Bibel, ein Beitrag zur Religionsgeschichte der Nordischen Volker von D. L. J. Rhesa, Professor der Theologie und Prediger. – Königsberg: gedruckt in der Hartungschen Hofbuchdruckerei, 1816.
3 Biržiška V. Senųjų lietuviškų knygų istorija. – Chicagos lietuvių literatūros draugijos leidinys, 1953.
4 Karaciejus J. Wolfenbüttelio Postilė. – Vilnius: Žara, 1995.
5 Taip „Wolfenbüttelio Postilę“ apibūdina Ingė Lukšaitė, žr.: Reformacija. – Vilnius: Baltos lankos, 1999. – P. 380.
6 Gelumbeckaitė J. Die litauische Wolfenbütteler Postille von 1573. – T. 2. – Wiesbaden: Harrassowitz, 2008.
7 Bretkūnas J. Rinktiniai raštai. – Vilnius: Mokslas, 1983. – P. 321–322.
8 Jovaišas A. Jie parašė pirmąsias lietuviškas knygas. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2009. – P. 141.
9 Luther’s works. American Editon. – T. 45. – Philadelphia: Muhlenberg Press, 1962. – P. 360.
10 Naujas Testamentas Wieszpaties musu Jezaus Kristaus, drukawójo arba iszspáude spáustuwoj Reusnéro Karalaućiuj’, 1701.
11 Citavičiūtė L. Įsruties apskrities bažnyčių ir mokyklų vizitacijos potvarkio Recessus generalis (1639) reikšmė lietuvių raštijai ir jo vykdytojas Danielius Kleinas // Archivum Lithuanicum 11. – 2009. – P. 26.
12 Daukša M. „Postilės“ prakalbos / Sudarė Arnoldas Piročkinas. – Vilnius: Mintis, 1990. – P. 35.
13 Rėza M. L. Lietuviškos Biblijos istorija. – P. 230.
14 Visas S. B. Chylinskio Biblijos pavadinimas: „BIBLIA tatey ira Rasztas Szwętas seno ir naujo TESTAMENTA. Pirmą kartą dabar perguldytas Lietuwiszkań lieźuwiń. uźmarioſe. nog Samuelies Baguslawo CHylinska. Lietuwniko. ó nakłodu Diewo-baymos Karalistes Anglios, uź karalawima Jo Milistos Karalaus, KAROLO ANTROIA Karalaus Anglios, Szkocios, Irlandios ir Francios“.
15 Kavaliūnaitė G. Įvadas // Samuelio Boguslavo Chylinskio Biblija. Senasis Testamentas. – T. 1: Lietuviško vertimo ir olandiško teksto originalo faksimilės. – Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2008.
16 Biržiška V. Senųjų lietuviškų knygų istorija. – P. 144.
17 Lukšaitė I. Samuelio Boguslavo Chylinskio Biblija // Archivum Lithuanicum 10. – 2008. – P. 224.
18 Kavaliūnaitė G. Samuelio Boguslavo Chylinskio Biblija. – T. 3: Samuelio Boguslavo Chylinskio Biblijos istorijos šaltiniai. – Vilnius: Vilniaus universitetas, 2015. – P. 492, 497–498. L. Rėza neįžvelgia sąsajų tarp J. Bretkūno ir S. Bitnerio vertimų, tačiau mini, jog Danielius H. Arnoltas „Prūsijos Bažnyčios istorijoje“ teigė, kad S. Bitnerio vertimas rėmėsi J. Bretkūno rankraščiu. Žr.: Rėza M. L. Lietuviškos Biblijos istorija. – P. 239–240.
19 Rėza M. L. Lietuviškos Biblijos istorija. – P. 245. L. Rėza teigia, kad J. J. Kvantas lietuvių kalbos nemokėjo, bet L. Citavičiūtė atkreipia dėmesį į jo biografo L. E. Borovskio pastabą, kad J. J. Kvantas gana gerai mokėjęs lietuvių kalbą.
20 Visas knygos pavadinimas: Biblia, / Tai eſti: / Wiſſas / Sʒwentas / Raſʒtas, / Seno ir Naujo / Teſtamento, / Pagal Wokiſʒką Perguldimą / D. Mertino Luteraus / Su / kiekwieno Pérſkyrimo / trumpu Praneſʒimu, / ir / reikalingu Paʒ́enklinnimu tû pacʒû Ʒodʒiû / kurrie kittoſe Perſkyrimoſe randami, / N kelû / Mokytojû Lietuwoj; / Lietuwiſʒkay pérguldytas. / Karaláucʒuje, 1735. / Ráſʒtais iſſpáuſtas pas Joną Artungą, o parddamas / pas Pilippą Kriſtupą Kanterį.
21 Rėza M. L. Lietuviškos Biblijos istorija. – P. 256.
22 Ten pat. – P. 247.
23 Ten pat. – P. 255.
24 Dr. Martin Luthers Werke. Ein Sendbrief vom Dolmetschen. – T. 30. – Sk. II. – Weimar: Hermann Boehlaus Nachfolger, 1909. – P. 639.
25 Jono Jaknavičiaus 1647 metų Ewangelie Polskie y lytewskie / Parengė Milda Lučinskienė. – Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2005. – P. 397 [162]. Pastebėtina, kad greta esančiame tekste lenkų kalba pavartotas žodis łáſka.
26 Dr. Martin Luthers Werke. Ein Sendbrief vom Dolmetschen. – P. 641.
27 Ten pat. – P. 642.
28 Gelumbeckaitė J. Vulgatos prielinksnių konstrukcijų santykis su inesyvu J. Bretkūno „Evangelijos pagal Luką“ vertime // Baltistica. – XXXI (2). – 1996. – P. 155.
29 Bukanytė E. Martino Lutherio Naujojo Testamento (1522-1546) įtaka Jono Bretkūno Naujojo Testamento vertimui (1579–1580) sintaksės aspektu. – Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2007. – P. 17.
30 Citavičiūtė L. Jonas Bretkūnas // Senosios Lietuvos literatūra 1253–1795. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2011. – P. 143–144.
31 Aleknavičienė O. Ar Jono Bretkūno Biblija buvo jo „Postilės“ redagavimo šaltinis? // Archivum Lithuanicum 2. – Vilnius: Petro ofsetas, 2000. – P. 32.
32 Kavaliūnaitė G. Reformacija ir Biblijos vertimai: Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė europiniame kontekste // Konferencijos „Reformacija Lietuvoje ir jos poveikis kultūros atsinaujinimui“ medžiaga. – Vilnius, 2017.10.26.
33 Ten pat. – P. 42. Anot V. Biržiškos, „pirmosios lietuvių kalba išleistos Biblijos ištraukos Prūsijos kunigaikštijoje buvo iš karto paskelbtos oficialiaisiais tekstais“, O. Aleknavičienė šį teiginį laiko pagrįstu.