literatūros žurnalas

Wallace Stevens. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 8-9

Iš anglų k. vertė Dominykas Norkūnas

Wallace’as Stevensas (1879–1955) – vienas žinomiausių XX a. Amerikos poetų. Gimė ir užaugo Rydinge, Pensilvanijos valstijoje. Baigęs teisę Harvardo universitete, didžiąją dalį gyvenimo praleido vadovaudamas nuosavai draudimo kompanijai Hartforde, Konektikute.

Poetas žavėjosi estetikos filosofija, poeziją suvokė kaip galutinį vaizduotės ir objektyviosios tikrovės susijungimą. Dėl itin subtilios poetinės technikos ir komplikuotos tematikos kai kurie ano meto kritikai W. Stevensą vadino sąmoningai sudėtingu poetu. Autorius ligi šiol pripažįstamas kaip iškilus abstrakcionistas ir provokuojantis mąstytojas. 1955 m. buvo apdovanotas Pulitzerio premija.



Slėnio žvakė

Mano žvakė degė vieniša didžiuliam slėny.
Milžinės nakties spinduliai susiliejo viršum jos,
Kolei vėjai švilpė.
Milžinės nakties spinduliai
Susiliejo viršum jos vaizdinio,
Kolei vėjai švilpė.

 

 

Nepaprastas bastūnas

 

Kai beribė Floridos rasa
Ištiesia
Sparnuotą delną
Ir šėlstantį vynmedį žaliuojančio pykčio,

Kai beribė Floridos rasa
Neša himną po himno
Iš lūpų stebėtojo,
Žvelgiančio į žalius šlaitus
Ir auksinius jų pakraščius,

Ir palaiminti rytmečiai
Susiburia kelionėn į aligatoriaus jauniklio akis,
Žaibuojančios spalvos
Manyje veržiasi sviesdamos
Pavidalus, liepsnas ir liepsnų snaiges.

 

 

Rudenės auroros (iš ciklo „Rudenės auroros“)

I

Čia gyvena gyvatė, bekūnė.
Jos galva – tai dausos. Josios pakaušyje
Naktį atsiveria akys ir žvelgia į mus iš visų padangių.

O gal iš kiaušinio kalas dar viena,
Dar vienas vaizdinys urvo gilumoj,
Dar vienas bekūnis, ieškąs kūno išnaros?

Čia gyvena gyvatė. Čia jos lizdas,
Šitos pievos, šitos kalvos, šie užspalvinti toliai
Ir pušys, siūbuojančios palei jūrą ir virš jos.

Tai pavidalas, godžiai ryjąs beformiškumą,
Oda nužaibuoja į geidžiamas prapultis,
Ir gyvatės kūnas blykčioja beodis.

Iškyla viršūnės ir jųjų pašlaitės,
Šios šviesos galiausiai apčiuopia savo ašigalius
Gūdžiausiam vidunakty ir suranda gyvatę

Kitam lizde, kaip valdovę kūno
Ir oro, pavidalų ir vaizdų labirinto,
Nepermaldaujamai apsivijusią džiaugsmą.

Tai jos nuodai: kad net visu tuo tikėti
Mums neleistina. Ji medituoja paparčiuos,
Kai pajuda vos vos, kad įsitikintų saule ir

Įtikintų mus ne ką menkiau. Regėjom jos galvoj,
Išraižytoj juodam akmeny, dėmėtą gyvį,
Šliaužiančią žolę, indėną savose laukymėse.

 

 

Žavingas vakaras

 

Labai jau vykęs vakaras,
Herr Doktor, ir to pakanka,
Nors bedugnių briaunos tavam delne gal ir gedi

Susibūrusios pastogėje šviesos
(Kuri nepaiso, kaip debesynų
Uolos po vandeniu slenka):
Nurausvintos sodo žolės;

Eglaitės ištįstančių rankų;
Prietemos kirmėlėtų
Metaforų sklidinos.

 

 

Skaitytojas

 

Kiaurą naktį sėdėjau skaitydamas knygą,
Sėdėjau skaitydamas knygą
Gūdžiais puslapiais.

Buvo ruduo ir krentančios žvaigždės
Užliejo raukšlėtus pavidalus,
Susigūžusius mėnesienoje.

Jokia lempa nedegė man skaitant,
Balsas murmėjo: „Viskas
Krenta atgalios į šaltį,

Net ir kvapnūs vynmedžiai,
Melionai, išraudusios kriaušės
Belapiam sode.“

Gūdžiuos puslapiuos nebuvo nė vienos raidės,
Išskyrus liepsnojančių žvaigždžių takus
Apšerkšnijusiam danguj.

 

 

Juodumos viešpatija

 

Naktį, prie židinio,
Spal̃vos krūmų
Ir kritusių lapų,
Kartodamos save,
Sukos kambary
Tarsi patys lapai,
Sukdamies vėjo gūsiuos.
Taip: bet spalva želiančių erškėčių
Atėjo milžino žingsniais.
Ir aš atsiminiau povų klyksmą.

Jų uodegų spalvos
Buvo tarsi patys lapai,
Besisuką vėjo gūsiuos,
Prieblandų gūsiuos.
Jos pažiro po kambarį,
Krisdamos žemėn, kai apleido
Šakas želiančių
Erškėčių.
Girdėjau povus klykiant.
Ar jie klykė prieblandoms,
Ar patiems lapams,
Kurie sukos vėjo gūsiuos,
Kolei liepsnos vijosi ugny
Viena apie kitą;
Kurie sukos tarsi povų uodegos
Riaumojančioj ugny,
Riaumojančioj kaip erškėčiai,
Kupini povų klyksmo?
O gal jie klykė erškėčiams?

Pro langą regėjau,
Kaip būrės planetos
Tarsi patys lapai,
Sukdamies vėjo gūsiuos.
Aš regėjau, kaip atėjo naktis,
Atėjo milžino žingsniais tarsi spalva želiančių
Erškėčių.
Aš išsigandau.
Ir atsiminiau povų klyksmą.

 

 

Žvakė – tai šventasis

 

Žaliuoja naktis, jos žali prakurai ir žalias apdaras.
Tai ji vaikšto tarp astronomų.

Tai ji žengia viršum triušio ir katės,
Kilnus siluetas, nusileidęs iš dangaus,

Tvyrąs tarp miegančiųjų, tarp tų,
Kurie sugulę gieda – žaliuoja naktis.

Žaliuoja naktis iš beprotybės nuausta,
Iš beprotybės, kuri veši astronomuose

Ir jame, kurs regi, kaip kitapus astronomų akių
Šokuoja bespalvis triušis ir sėlina smaragdo katė,

Kurs regi viršum jų, kurs regi, kaip viršum jų
Iškyla kilnus siluetas, visų esmių šešėlis,

Tvyrantis ir buvojantis, vaizdinys, palinkęs virš savo versmės,
Neapčiuopiama senovės viešpatė. Žaliuoja naktis.

 

 

Regimybės frontonas

 

Jauni vyrai eina į girią
Medžioti didžiojo ornamento,
Regimybės frontono.

Jie medžioja pavidalą, kuris pats savaime,
Neišdabintas deimantais, herbais ar skydais, ar
Aplinkybių grandinėmis,

Kuris pats savaime, savo simetrija
Ir aukščiu, yra akmuo,
Kurio jie ieško:

Pirmykštis skaidrumas. Jie žengia giedodami –
Pasaulis esu aš pats, gyvenimas esu aš pats,
Įkvepiantis orą,

Kupinas savo bjauraus viešpaties,
Tariąs žodžius, kurie seka paskui reginį
Šio esmių ornamento

Girios tankmėje, šią išsiskleidusią gegužę,
Supratimo mėnesį. Frontonas iškelia savo rūstybę
Prieš jaunų vyrų akis.

Artis Ostups. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 7 / Latvių poetas Artis Uostupas gimė 1988 m. Maduonoje. Jis yra baigęs filosofijos magistrantūrą ir išleidęs tris poezijos knygas. Pirmasis jo eilėraščių rinkinys pasirodė 2010 m. ir iškart susilaukė palankaus kritikų įvertinimo…

Rimas Užgiris. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 4 / Devynios ryto melsvas / dangus gruodžio / šalna mano sūnus / gimė šiąnakt / vaiskiam žvaigždėtam / įkvėpy / dabar apsiblaususiom

Dominykas NORKŪNAS. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 3 / Gimė 1993 m. Vilniuje, baigė Užupio gimnaziją, studijavo vokiečių filologiją Vilniaus universitete. Jo poezija ir vertimai ne kartą publikuoti „Literatūroje ir mene“…