literatūros žurnalas

Birutė Jonuškaitė. Mylima, arba Ne, mylima. Mylimas, arba Ne, mylimas

2018 m. Nr. 8-9

Mylima, arba Ne, mylima


Kai ji paskambino ir pasakė, ko pageidautų, administratorė neslėpė nuostabos:

– Norite, kad sudegintume kartu?

– Taip.

– Neįmanoma, visų pirma – netilps į krosnies angą, o antra…

– O be dėklo?

– Atsiprašom, bet ir be dėklo negalima. Mes kartais įdedam kokį mažą daiktelį į karstą, bet ne…

– Tai gal atskirai: pirmiausia karstą, o paskui – ją.

– Jūs ką, siūlote ją kremuoti kaip žmogų?

– Siūlau tiesiog kartu sudeginti. Galiu užmokėti dvigubai.

Supratusi, kad interesantė lengvai nepasiduos, administratorė paprašė palaukti ir išėjo pasitarti. Matyt, su tais, kurie degina.

Ilga tyla ragelyje Ją erzino, bet kartu ir teikė vilties, kad pasakys: taip, galima. Tačiau po poros minučių išgirdo:

– Alio! Ačiū, kad palaukėte. Atsiprašome, bet tokių paslaugų mes neteikiame. Tačiau yra kita išeitis: galite ją palaidoti kartu su urna.

Ne, tai ne išeitis, – mąstė Ji. Bet negi aiškinsi svetimiems, kas ir kaip. Net ir vaikams sunkiai sekėsi pasakoti. Ypač dukrai, kuri tėvo beveik neprisiminė ir tylėjo nuleidusi galvą, it būtų kuo nors prasikaltusi, kai motina kartojo:

– Ak, mieloji, jeigu būtum mačiusi jį grojantį!

Iš Vivaldžio roką? Kodėl ne. Iš Mocarto, Bacho? Žinoma!

Prietrankos. Ne, virtuozai. Ypač tas su violončele. Ugninis.

Jis groja užsimerkęs. Trumpas pertraukėles tarp akordų ir kūrinių praleidžia raudoną galvą nunarinęs virš stygų, nuolatos mušdamas ritmą koja, nė akimirkai negalėdamas (nenorėdamas?) grįžti į tikrovę. Kiti persimeta tarpusavyje žodeliu, pasižvalgo, mirkteli kokiai merginai, tik Jis vienas visada transo pagautas, visada apkabinęs tokiu pat skaisčiu raudoniu, kaip Jo plaukai, blizgančią Violą da Gamba. Užsimerkęs braukia stryku per stygas ir šypsosi, arba užverčia galvą aukštyn, prasižioja tarsi nuo staiga ištikusio, palaimą teikiančio skausmo. Jo lūpos kruta lyg dainuotų, lyg melstųsi, kartais pro jas ir dantys suboluoja.

Jis, žinoma, nieko nenutuokia apie savo grimasas. Jam visiškai nerūpi, kokį Jį mato žiūrovai.

Kartais atsistoja ir, apžergęs instrumentą, trypia apie jį puslankiu, pasilenkia virš stygų vos ne nosimi jas liesdamas, krato galvą kaip pamišėlis, Jo raudonos garbanos tai susilieja su Viola, tai atsiplėšia nuo jos lyg koks liepsnos liežuvis ir šokinėja aukštyn žemyn – atrodo, Jis šoka ritualinį meilės šokį, kuris veda iš proto ne tik Violą.

Tada Ji mato tarp tų degančių plaukų kupetos ir marškinių apykaklės šviečiantį raudonplaukiams būdingos švelniai rožinės sprando odos ruoželį. Jis braukia stryku per stygas, o Ji tuo pačiu ritmu savo nematoma ranka vedžioja per tą šviesią juostelę – švelniai švelniai – tik vienu piršteliu. Jaučia – sutrukdyti Jam – grojančiam – būtų šventvagiška, bet Jis turi jausti, kad Ji šalia. Bent to Ji geidžia visa širdimi.

Būna, pasideda violončelę ant kelių kaip gitarą ir pradeda pirštais virpinti stygas. Tai ypatingos Jo solo partijos. Viola alpsta Jo gnaiboma, barbenama. Žiūrovai ploja, trypia iš pasitenkinimo, o Jai kvapą užima vidinis karštis – tarytum ne prie stiprintuvo violončelė būtų prijungta, o prie Jos širdies – nepajėgia suvokti, ar tirpsta iš malonumo, lyg pati gulėtų Jam ant kelių, ar per kraštus, lyg koks verdantis vanduo, liejasi žvėriškas pavydas: Viola ir Jis – kur kas daugiau nei pizzicato – čia vyksta tik jųdviejų jaučiamas, tik Jos tarsi pro rakto skylutę regimas aistringas meilės išpažinimas. Ir Ją užlieja gėdingas raudonis.

Jis atsimerkia tik po visų bisų, kai publika pradeda skirstytis. Bet žiūri nieko nematydamas, tarytum koncertas būtų ką tik pasibaigęs negyvenamoje saloje. Ir kaip dabar reikės joje gyventi?

Ji užmiega tą žvilgsnį regėdama ir nubunda su juo – lyg su kokiais lęšiukais, kurių neįmanoma išsiimti.

Bėk nuo jo – nudegins ir paliks, rudžiai – ne gyvenimui, vaike, tuo labiau – muzikantas, – pataria tėvai.

Ar pagalvoji, kokie bus ryžikai vaikai? Juk jis – vienos strazdanos, tikriausiai ir ant… – kikena draugės.

Šios vaikinų grupės visiems reikėjo. Jie buvo „ant bangos“. Ypač Jos ugninis daug kam kėlė nuostabą.

Ji nepraleido nė vieno jų koncerto. Važinėjo kaip koks Jo šešėlis iš miesto į miestą, iš miestelio į miestelį. Ir buvo labai laiminga: kai Viola nutildavo, Jo glėbys keletą nakties valandų priklausydavo tik Jai.

Taip, kol abu baigė Muzikos akademiją.

Tada Jam atsirado dar daugiau galimybių – kvietė orkestrai, kvietė kitos instrumentinės grupės.

Jis pamažu tapo ryškia ugnine ne vien jos žvaigžde.

Ji, supratusi, kad greitai negalės Jo visur lydėti, pasiūlė: susituokim.

Ak, kaip Jis grojo!

Grojo namuose! Tik Jai!

Nuojautą – kad gali būti ir kitaip, vis dažniau uždusindavo kaip jos tėvas nepageidaujamus kačiukus: vos atsiradusius – į maišelį ir po žemėm. Net cyptelt nesuspėdavo. Bet moters nuojauta – ne kačiukai. Ji ir iš po žemių išlenda.

Ji liovėsi koncertus lankyti – reikėjo čiūčiuoti pirmagimį.

Kartais su sūneliu klausydavosi tėvelio Violos. Bet retokai.

Dar rečiau su antru, su dukryte – tik per pirmą jos gimtadienį.

Juk Jam nuolatos repeticijos ir koncertai. Nepyk, mažute.

Jo žvilgsnis – kaip buvo, taip ir liko liūdnas. Tik vis drumzlinesnis.

Gal nuo kelionių, nuo vaišių. Gal nuo pramiegotų dienų negyvenamoje saloje.

Nes Jis gyveno tik grodamas. Jo išvykos ilgėjo – parsirasdavo po poros savaičių, po mėnesio.

Jos akys bluko metai po metų.

Nuo darbų, nuo vaikų ligų, nuo skersvėjų piniginėje.

Nuo ašarų.

Naktys trumpėjo – Ji lakstė per du darbus.

Sugrįžusi į namus Viola da Gamba tylėjo it mumija pastatyta šalia lovos: kruopščiai įvyniota į baltą maršką, sandariai uždaryta juodame dėkle, su jo kišenėje besiilsinčiu stryku.

Namuose neliko nė vienos melodijos.

Retkarčiais kažkur nugirsta nata skaudžiai perverdavo Jos ausį.

O gal atmintį.

Tą rytą Ji kasė lysves. Prie namo, kuriame glaudėsi su vaikais dviejų kambarių butelyje, turėjo lopinėlį žemės.

Iki pusryčių, kol vaikai susikels, dar spės pasėti ridikėlių, salotų…

O tos žemės kietumas! Ne tik nugarą, bet ir delnus plikina skausmas.

– Vargeli mano, dar saulė nepakilus, o tu jau darže?! – Jis išlipo iš automobilio: raudona ševeliūra tarsi antra saulė nušvietė kiemą, koncertinis švarkas ant rankos, marškiniai prasegti, atsirišęs kaklaraištis plaikstos ant krūtinės, blyksteli lakuoti batai… – Palauk, mažute, aš tuojau, tuojau tau padėsiu, tik tu palauk…

Apėjo automobilį, atsidaręs priekines dureles, atsargiai, tarsi neįgalią keleivę, švelniai iškėlė savo Violą, nusinešė į namą.

Ji nusibraukė atgalia ranka prakaitą. O gal ašarą.

Ir su dar didesniu įniršiu puolė molingą dirvą. Kasė, pureno, bėrė sėklas.

Jis išsinešė iš namo taburetę. Pasistatė ant takelio prie jos daržo.

Atsisėdo, įsmeigė į žemę Violos kojelę, suderino, valandėlei priglaudė veidą prie jos kaklo, lyg atsiprašydamas, lyg guosdamasis, paskui ėmė griežti.

Ji pirmiau pamatė, nei išgirdo: virpt, virpt, virpt – sujudėjo dirvoje grumsteliai ir ėmė strikinėti tarytum lietaus lašeliai, atšokę nuo lygaus vandens paviršiaus, – vis aukščiau ir aukščiau, lyg kas juos iš apačios nematomais plaktukėliais būtų šokdinęs pagal žemės gelmėse skambantį galingą ritmą.

Atsisuko.

Iš visų pašalių kilo ir lėkė Jo link seniai išbarstytos natos. Nusipurčiusios metų dulkes jos susiplakė į vieną tirštą spiečių ir suko ratą virš Jo galvos.

O Jis grojo. Užsimerkęs, ugninę galvą pakėlęs aukštyn. Ryto saulėje maudėsi jo strazdanos ir virpčiojo šviesiai auksinės blakstienos.

Jo strykas griežė ne per stygas, – kanifolija sutepti ašutai braukė Jai per paširdžius, kibo prie odos, palikdami degančius dryžius, smigo vis giliau ir giliau, kol skausmo pliūpsnis pasiekė smegenis, staigiai nuplėšdamas metų metais ant įtrūkių jose dedamus tvarsčius.

Lėtai, lyg brisdama ne per žolę, o per sunkius vandenis, priėjo prie vyro, sustojo ir laukė, kol baigs groti. Kai jis atsimerkė, tarė:

– Išvažiuokit. Tuojau pat. Jeigu ne – sudeginsiu Violą.

Grįžo į daržą, įsitvėrė kastuvo.

Kai vėl išsekusi atsitiesė, automobilio kieme nebebuvo.

Tik spengianti tyla ir… ant namo laiptų visi trys vaikai: basi, su naktiniais marškiniais, nuo vyriausio iki jauniausios, degančia, kaip tėvo, galva.

Tokia kurčnebylių tyla būna, kai gyvenimas prasideda, o gal… kai baigiasi?

Klausė ji savęs tądien.

Klausia ir šiandien, žiūrėdama į krosnies angoje liepsnojantį ne paprastą, o talpų, gražų, ąžuolinį karstą. Ne vienas – du ugniniai kamuoliai glebėsčiuojasi, susisuka į spiralę ir ratais, ratais, kol išsikvepia, išblykšta iki raudonplaukiams būdingo blakstienų aukso.

Kai jie visai išnyksta, Ji sušnabžda dukrai į ausį:

Atlikta. Daugiau Jis man naktimis negros.

– Ir man, – netikėtai išsiduoda ši.

Tik akimirkai Ją sukausto nuostaba, paskui abi susikimba rankomis: sąmokslininkės, raganos. Visam gyvenimui.

 



Nemylimas, arba Ne, mylimas


Kur gyvensim, Lineli?

Kaip kur? Čia.

Su tėvais?

Tėvai aname gale, o mes – šiame.

Bet čia net spintelės duonai pasidėti nėra, nei jokio stalo…

Stalą gausiu iš darbo – nurašė senus rašomuosius.

O kur maistą gaminsiu?

Kaip kur? Čia.

Tai kad nėra jokios viryklės.

Pas tėvus pasišildysim. Kiek čia mums reikia…

Ant seno, visokiausiais lipdukais apklijuoto rašomojo stalo – trys puodai, keptuvė, keturios lėkštės, vazelė, žvakidė, knygų rietuvė, o jo stalčiuose – šaukštai, peiliai ir šakutės, servetėlės, žirklės ir samtis, lipni juosta ir valerijonų lašai, šratinukai ir pieštukai, pleistrai ir citramonas – kone visas ūkis.

Atskirai stovi tumbačka, ant jos – vienam puodui skirta elektrinė spiralė – bendradarbė jai padovanojo.

Pirmiausia ji išverda bulves, susuka jas į šluostę, paskui į patalą. Tada sriubą – valgyk, kol neatvėso. Kol jis valgo – čirškina kotletus, išvynioja iš patalų bulves – puikiausi šilti pietūs. Tik laiko ta viryklė daug praryja. Ir…

Ir vėl aptaškei sieną, juk sakiau, atitrauk toliau, pasižiūrėk, kokios dėmės ant tapetų!

Seni, baisūs, naujus užklijuosim.

Kurgi ne. Motina pyksta, kad neini pas ją, ant krosnies neverdi.

Ir neisiu. Nemoku ant krosnies.

Galėtum išmokti.

O kur mes prausimės, Lineli?

Kaip kur? Čia.

Tai kad vandens nėra.

Atsinešim iš kiemo. Juk turim šulinį.

O kame prausimės?

Kaip kame? Didesnį dubenį iš motinos paimsiu.

Jie prausiasi atskirai: jis šaltu vandeniu – kieme, po obelim, ji – prisišildo patį didžiausią – septynių litrų – puodą. Nukelia nuo tumbačkos viryklę, užsikelia pilką aliuminio dubenį. Stengiasi kaip įmanydama, bet kur čia nepritaškysi.

Jeigu šitaip kiekvieną dieną turkšies, tai po mėnesio grindų nebeliks.

Tai kad čia ne grindys, o drožlių plokštė.

Ateina žiema. Linelis sėdi tėvų gale šalia prikūrentos krosnies ir žiūri televizorių.

Ji likusi viena kambarėlyje, lovoje, su striuke, apsikamšiusi patalu, skaito storą knygą. Dar vis mokosi.

Šalia lovos ant spintelės – ta pati įjungta spiralė, bet šilumą ne jaučia, o užuodžia – sausas degančių dulkių ir riebalų kvapas kutena nosį.

Čiaudo.

Galėtum eiti ir tu pas tėvus, tiek elektros nepleškintum.

Jūs ten sėdite tamsoje, kaip aš skaitysiu?

Per dieną neprisiskaitai?

Kad anksti temsta.

Naktį, kai kambaryje aštuoni laipsniai šilumos, kai, gulėdama po pūkiniu patalu ant dviejų sustumtų kušečių ir norėdama prisiglausti prie Linelio, į griovelį įdumba, ji dažnai svajoja apie mažytį savo butuką anapus geležinkelio: su virykle ir vonia. Su virtuviniu stalu ir dviem taburetėmis, su šiltais radiatoriais, knygų lentyna ir bent truputėlį platesne lova. O gal ir su lovele vaikeliui…

Išsinuomokim, Lineli, kiek galima šitaip? Kasdien į stotelę per geležinkelį, arba tuo tuneliu, ir rytai, ir vakarai tamsūs – man baisu…

Visi taip eina ir nieko.

Ne vienas jau ir žuvo ant bėgių, o kiek užpultų…

Meras sakė – greitai ir Zuikių gatvės gyventojai turės pėsčiųjų tiltą.

Visi merai žada, taip žadėjo dar tavo seneliui, jį traukinys sutraiškė, ir tavo tėvo kaimyną, o tilto lig šiol nėra… Išsinuomokim.

Tai iš ko taupysi?

Vaikelis gimsta anksčiau, nei ji tikėjosi.

Sveika, rubuilė dukrytė.

Kur vystyklus skalbsim, Lineli?

Kaip kur? Prie šulinio.

Pabandė. Šaltu vandeniu prastai išsiplauna.

Geriau jau virinsiu.

Užkaičia didžiausią puodą, paskui su juo – į lauką. Šaltu tik perplauna. Padžiauna tarp obelų. Vystyklai balti, vėju kvepia. Vaikelis laimingas.

Jos rankos – raudonos, oda suskeldėjusi. Atėjus žiemai susikrausto su visu fabriku į kambarį.

Potvynis!

Tik tu pasižiūrėk, potvynį namuose padarė – vystyklus viduje skalbia!

Klausyk, ar negalėtum palaukti, kol motina kur nors išeis? Arba aš pats išnešiu ir perplausiu.

Motina retai išeina, dukrytė nuolatos siusioja.

Linelio paprastai nebūna, kai vystyklai išsivirina.

Ji labai labai stengiasi ir pagaliau per darbovietę gauna vieno kambario butą anapus geležinkelio.

Nusiperka:

skalbimo mašiną,

po pusės metų – virtuvės komplektą,

dar po pusės – sofą-lovą,

po poros metų – septyniolikos metų senumo automobilį.

Neleisk dukrai valgyti ledų mašinoje! Ant apmušalų – vienos dėmės!

Kur lipi? Batus, batus nusivalyk, tik ką kilimėlius išploviau!

Netrankykit durelių!

Po penkerių metų abu neria į Sąjūdžio minią. Ji paryčiais lekia pas miegančią dukrą.

Linelis lieka. Budi. Saugo Parlamentą.

Daug ašarų. Daug nemigo naktų. Nerimo.

Pagaliau ateina išsvajotoji Nepriklausomybė.

Iš to džiaugsmo gimsta dar vienas ir dar vienas vaikelis.

Linelis dirba Ispanijoje. Paskui – Anglijoje.

Retai sugrįžta. Bet vis kitu automobiliu.

Kaip tu juos auklėji? Pasižiūrėk, kokios sienos? Ir visi elektros mygtukai apteplioti!

Nuvalysiu, šiandien dar nespėjau.

Kas išlaužė stalčiaus rankenėlę?

Jie trise – stalčiai tik du – nepasidalina, Lineli…

Niekas šituose namuose nelaiko!

Kur nukišot mano repliukes? Čia, ant spintelės, anąkart buvau padėjęs!

Kada, Lineli? Ar prieš tris mėnesius, kai vaiko kėdutę taisei?

Kokie jūsų batai?! Ar motina neišmokė nusivalyti?! Pro langą išmesiu!

Netrankykit televizoriaus pultelio, kiek kartų sakiau!

Vakare visa trijulė apgula stalą.

Vyresnėlė nesugeba sutramdyti brolių. Stumdo knygas, pykstasi. Skundžiasi.

Lineli, gal jai pagelbėtum?

Tai ko tu čia nesupranti?

Matematikos?

Skaityk uždavinio sąlygą.

Na? Kas čia tau neaišku?

Kas neaišku, klausiu?

Aš nešaukiu, aš tik klausiu.

Kaip nesupranta?

Ko čia nesuprasti?

Ji paprasčiausiai nesistengia.

Reikia klausytis mokytojų, ką sako, nereikės namuose vargti.

Kaip neaiškina per pamokas?

Tik jau nekalbėk tokių nesąmonių!

Tikriausiai pliurpei su draugėmis, o dabar nieko nemoki!

Niekur neisi. Sėdėk ir skaityk.

Čia viskas aiškiai parašyta.

Reikia mąstyti, o ne žliumbti.

Na taip, ir vėl tėvas kaltas!

Ką gi aš blogo jai pasakiau?

Aš už ją visų uždavinių neišspręsiu, aišku?

Tai eik ir pati aiškink, jeigu tokia protinga.

Ji pasamdo dukrai matematikos korepetitorių. Pažymiai kyla kaip ant mielių. Vėliau dukra padeda uždavinius spręsti broliams.

Dar po penkerių metų jie parduoda butą ir pradeda statyti sode, toli nuo geležinkelio (!), kitame miesto pakraštyje dviejų aukštų namą. Linelis toliau remontuoja vokiečiams butus. Arba skina apelsinus ispanams. Ką jie išmeta į gatves – jis partempia per visą Europą namo.

Ji perka medžiagas namui, prižiūri statybininkus. Gyvena su vaikais išnuomotame bute.

Po trejų metų statybos baigtos.

Lineliui užsienio gana. Imasi individualios veiklos.

Išvažiuodama į darbą išsiveda visą trijulę (vaikus pakeliui palydi iki mokyklų), Linelį palieka medituojantį: jam patinka rytais ilgai vaikštinėti su vilkšune po sodą, gerti kavą, stebėti kaimynus ir gamtą.

Ji nelabai nutuokia, kur, ką jis dirba ir kiek uždirba.

Jau įprato prie atsakymo: neturiu, supratai, dabar neturiu pinigų!

Ji stengiasi turėti visada tiek, kiek būtina.

Laksto per du darbus.

Nes vaikai auga. Ačiū Dievui – sveiki ir gabūs.

Reikia gerų mokyklų. Jie nori į muzikos, į sporto, į šokių būrelius.

Miestas didelis. Darbovietės viena nuo kitos – toli.

Lineli, man reikia išmokti vairuoti – nesuspėju visur.

Ir vėl tu pradedi.

Anksčiau namo grįšiu ir tau nereikės vaikų vežioti…

Na jau gerai, gerai, nezyzk, pamėginkim.

Tai kaip tu pradedi?

Ką aš tau sakiau? Švelniai reikia pedalą atleisti!

Ką tu darai?! Stok, stok!

Nesuk, palauk! Ar nematai, kad jis nori tave aplenkti?

Ir neužgulk vairo, čia tau ne lova!

Ne, tu nepataisoma.

Sudroši man mašiną per vieną dieną!

Tai ką čia reiškia? Ko sustojai?

Kaip ką daryti?

Vairas tavo rankose, tu ir mąstyk!

Kur, kur suki?!

Ne ta pavara!

Bliat, užkalsi man variklį!

Aš tau sakiau – pasiskaityk apie automobilio sandarą. Suvok, kas yra pavarų dėžė, kaip viskas veikia.

Kas tau neįsijungia?

Kas tau čia negerai?

Man negerai?!

Ką tu čia šneki?

Kiek aš tau turiu aiškinti?

Ko tu manęs nesiklausai?

Kur tu eini?

Ji eina pas instruktorių. Susimoka. Važinėja po miestą. Išlaiko egzaminus.

Lineliui – priepuolis. Akmenys tulžyje. Komplikacijos.

Ji dėkoja Viešpačiui, kad jau gali vairuoti, o tai niekaip nesuspėtų: vaikus – į mokyklas, pati – į darbus, per pietų pertrauką – pas Linelį su švelniais buljonais… Vakare krenta į lovą kaip lapas.

Linelio aplankyti nueina mamytė: ar žinai, kad taviškė tavo automobiliu laksto kaip pasiutus? Nesakė? Ir vaikai neprasitarė? Matai, kaip ji juos auklėja! Į Zuikių gatvę beveik neužsuka – poniai pernelyg toli! Negana, kad naują mašiną sudaužys, tai dar ir vaikus užmuš!

Linelis sugrįžęs po gerų dviejų mėnesių: būčiau anksčiau pagijęs, jei ne nuolatos vieni nervai – kai sužinojau, kad vairuoji… Sutrumpinai tu man gyvenimą…

O kas čia? Kokie pajuodę laiptai!

Kodėl leidi vaikams su batais į antrą aukštą lipti?

Kas šitą kampą numušė? Aš klausiu: kuris iš jūsų?

Ar vietos nėra?

Mūšis su kardais?

Iš kur tie kardai? Teta padovanojo? Dar viena idiotė.

Aš jums parodysiu mūšius!

O duris kas išklibino? Sakiau, nepalikinėkit atidarytų – paskui vėjas daužo.

Atramos nėra? Tai nusipirk ir įsidėk.

Iš kur naujas dviratis? Tu nupirkai? Ir kam reikėjo? Tuojau suvarys – juk niekas jam nelaiko, ar negalėjo su brolio duotis?

Gėles vėl perlaistei – žiūrėk, bala po vazonu! Šitiek kartų prašiau – nepilk tiek vandens. Parketas visur iškilnotas! Namas naujas, o jau baigi supūdyti! Nuimk nuo palangių – ar negana, kad lauke devynios galybės žydi ir man trukdo žolę pjauti?!

Praeina dar dešimt metų.

Vaikai išsilaksto po pasaulį.

Lineli, gal ir mes kur nors išvažiuokim? Per visą gyvenimą tik Lenkijos turgų mačiau… Kad ir į kokią Turkiją savaitei…

Dar ko! Aš tų turkų Vokietijoje esu prisižiūrėjęs tiek, kad… Manai, užsienyje tavęs rojus laukia?

Nieko ten kitaip nėra nei čia. Tai kam pinigus mėtyt?

Linelis į darbą neina. Gauna pensiją. Sėdi internete, skaito skelbimus. Ieško naujo automobilio.

Nusipirksiu ir kad man niekas prie jo nagų nekištų. Šitą sudralinai – tai ir turėkis.

Pažiūrėk, koks priekinis stiklas? Aišku, žiedų nenusimovus valei – matai, ar matai, kaip subraižei? Kam tu juos kasdien nešioji?

O kur tavo žiedas, Lineli?

Po vestuvių atidaviau motinai, kad padėtų. Negi trinsiu kasdien? Turi būti jos skrynioje.

Skrynioje nėra.

Motina mirus. Tėvas miręs. Jų namas parduotas.

Nauji savininkai ne tik tapetus nuplėšė, bet ir sienas išgriovė. Dabar buvusios kiuženos vietoje – moderni pilaitė, aukšta tvora ir piktas šuo už jos.

Linelis sielojasi, kad ne laiku pardavė.

Neišlaukė pėsčiųjų tilto.

Neišlaukė kainų pakilimo.

Ir dar tas žiedas… gal kur liko po grindim motinos paslėptas. Ir kaip jis nesusiprato paklausti?

Sielojasi ir geria. Iš kiekvieno pasižmonėjimo – vežasi nusilesusį.

Kaip tu čia vairuoji? Nelėk kaip akis išdegus! Pasenai, o važiuoti žmoniškai taip ir neišmokai! Guli ant vairo. Kas į kiemą – antra pavara? Proto reikia turėti! Tuoj ant bordiūro užšoksi! Man visas trinkeles išmali!

Tai kad šįryt pats, Lineli, išmalei išvažiuodamas…

Pats, pats, nes tu vakar blogai pastatei mašiną, kaip aš galėjau atbulom išsukti?

Į ligoninę ją išveža greitoji.

Kodėl taip ilgai delsėte? – klausinėja gydytojai.

Tai kad ji niekuo nesiskundė, – vapa sutrikęs Linelis.

Negi nieko jums, ponia, neskaudėjo?

Na taip, širdį nuolatos gėlė ir nuovargis visą gyvenimą kamavo, dar tos kraujosrūvos ant rankų, kojų, bet negi kreipsies dėl to…

Leukemija labai klastinga, ponia… bandysim kraują perpilti, bet…

Ji guli išdžiūvusi kaip nendrelė.

Atitursena lazdele pasiramsčiuodamas Linelis.

Kaip ji drįso mane palikti? Aš toks baisus ligonis, kas dabar mane slaugys?

Ąžuolo lentos… turbūt nemažai suplojot?

Kam tiek daug pudros ant skruostų? Lėlę iš senos moters padarė…

O kam pirštinės? Vaikai, kas čia per fanaberijos?

Kas ten blizga?

– Vestuvinis žiedas, Lineli, – sako velionė, nusimauna pirštinaitę, paskui žiedą: – Štai, paimk, kam jis man, dar apsitrins po žemėm.

Iš žmogaus patirčių paraštės: Olga Tokarczuk

2019 m. N.r. 11 / Olga Tokarczuk, lenkų rašytoja, spalį tapusi 2018 metų Nobelio literatūros premijos laureate, mums pažįstama kaip trijų į lietuvių kalbą išverstų romanų autorė: tai „Praamžiai ir kiti laikai“, „Dienos namai, nakties namai“ bei „Bėgūnai“.

ŠIMTMEČIO ANKETA: Mindaugas Kvietkauskas, Renata Šerelytė, Birutė Jonuškaitė

2018 m. Nr. 12 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

Birutė Jonuškaitė. Šluotelė pernykščių žolių. Vladas Kalvaitis (1929–2018)

2018 m. Nr. 10 / Kodėl kasnakt ieškai žibinto, kuris tave išvestų į šviesų atvirą lauką? Kodėl brendi siauromis gatvelėmis, kol visiškai paklysti – ir nebežinai, kur eiti?

Renata Gorczyńska: „Buvau tarsi jo pameistrė“

2017 m. Nr. 11 / Czesławo Miłoszo asmeninę sekretorę (1980–1984) Renatą Gorczyńską kalbina Birutė Jonuškaitė / – Kada ir kokiu tikslu atvykote į Ameriką? – Baigusi Varšuvos universitete lenkų kalbą iš pradžių dirbau…

Antoni Libera. Kas yra šiuolaikinis rašytojas nūdienos pasaulyje?

2017 m. Nr. 8-9 / Europos kultūros emancipacija prasidėjo Renesanso epochoje. Iš pradžių ji nežymiai tolo nuo sacrum sferos, bet pamažu ėmė vis labiau atsiriboti nuo religinių doktrinų turinio…

Birutė Jonuškaitė. Vasaros užrašų nuotrupos

2017 m. Nr. 8-9 / Lijo. Lyja. Lis, – pažada mergaitė iš ekrano. Įpratome. Susigyvenome su tuo, kad oras Lietuvoje žemina žmogaus orumą. Taip, regis, tvirtino Saulius Tomas Kondrotas, išvykdamas ten, kur saulės daugiau.

Bogusław Wróblewski. Įsiklausyti į pasaulio ritmą. Apie Hannos Krall kūrybą.

2016 m. Nr. 11 / Iš lenkų k. vertė Birutė Jonuškaitė / Fakto ir grožinė literatūra iš pirmo žvilgsnio atrodytų esantys visiškai nesulyginami reiškiniai. Rašytojas-reporteris nori būti vos ne skaidrus mediumas…

Hanna Krall. Širdžių karalius ir vėl suka arklius.

2016 m. Nr. 11 / Iš lenkų k. vertė Birutė Jonuškaitė / Hanna Krall – žydų kilmės, 1937 m. Varšuvoje gimusi rašytoja, žurnalistė. Karo metais prarado artimuosius, o pati stebuklingu būdu išliko. Ją išgarsino knyga „Suspėti prieš Viešpatį Dievą“

Łukasz Marcińczak. Miłoszo pokalbiai su Dievu, arba Poetas – Jobas

2016 m. Nr. 5-6 / Iš lenkų k. vertė Birutė Jonuškaitė / Kaip turėtų būti danguje, žinau, nes esu ten buvęs. Czesław Miłosz. Andrzejaus Franaszeko knyga „Miłoszas. Biografija“, nors mažesnė ir siauresnė…

Ilgai slėptam rašytojo talentui prasiveržus

2016 m. Nr. 4 / Rašytoją Vladą Kalvaitį kalbina Birutė Jonuškaitė / – Mielas Vladai, kaip atrodė Jūsų gyvenimas iš tremties parkeliavus į Lietuvą? / Po aštuoniolikos metų (1966) grįžęs į Lietuvą…

Virginija Cibarauskė. Nuobodžios paslaptys tapybiškam fone

2016 m. Nr. 2 / Birutė Jonuškaitė. MARANTA. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 356 p.

Birutė Jonuškaitė. Wisława Szymborska – būties poezija

2006 m. Nr. 12 / Sakoma, kad W. Szymborskos yra išspausdinti tik 252 eilėraščiai, vieniems metams tenka keturi penki. Ji iš pirmųjų dviejų savo knygų išsižadėjo dvidešimt penkių tekstų, keleto ir iš vėlesnių. W. Szymborskos devizas…