literatūros žurnalas

Algimantas Mikuta. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 8-9

 

Miego šalis

 

Užgriuvo kaip rūkas kvaila ramuma,
miegoti, nepurkštauti skatina.
Aplink nei ruduo, nei snieguota žiema,
o draugas gyvena su katinu.

Apsunko jausmai, galvoje gyvastis
neranda prinokusių žodžių.
Gerai, kad slapčia nusileidžia naktis
kaip koks kalinys ant paklodžių.

Ką siaubo sapnais, o ką dūriais širdies
ramybėj apsalusius žadina
ir kursto dangintis iš miego šalies
visus, net suglebusį katiną.

 

 

Gimę gegužyje

 

Sako, kad gimę gegužyje
yra nenuspėjami, –
gali pražysti, nugriaudėti,
tada nuslysti nuo stogo
ir maudytis griovyje.

Spragčioja kaip fejerverkai,
nusėda sakytumei purslai
pernykštėj žolėj, nuaidi
it riksmas nežinomo paukščio.

Norėtum prie jų prisiglausti,
prie džiūstančių saulėje plunksnų, –
akimirksniu jos suliepsnoja,
pažyra kibirkštimis.

Sako, kad gimę gegužyje
siautėja ir negęsta,
nebent klastos suvilioti
užtrokštų saldžiam kvaituly.

 

 

Su paukščiais galvoje

 

Ką man daryt su tais šuniukais,
ėriukais ir paukščiukais lizduose?
Prieš mėnesį grįžau iš žalio kaimo,
o jie sau siaučia, duodasi galvoj.

Aš dar galiu kentėt be tos ramybės,
kurios man linki žmonės už tvoros,
bet gyvuliukai nieko neįleidžia,
ateinančius aploja, varo iš galvos.

Ten, kur galėtų įsikurti kilnios mintys,
ėriukai bliauna nežinia kodėl,
pats laikas būtų juos laukan išginti,
bet aš tiesiog nemoku, nedrįstu.

Žengiu aklai su bliaunančiais ėriukais
ir lojančiais šuniukais galvoje.
Snapus iškišę vasaros paukščiukai
rudens viliojami, atrodo, tuoj išskris.

 

 

Raudonplaukė

 

prasivėrė migla, ir mergaitė
sumosavo raudona gėle
užsidenkit akis lyg nematę
nestovėkit šalia

iš paskos ją atsiveja vėjas
tvoskiantis dakaru
urzgia lyg išbadėjęs
gąsdina mus gaisru

niekas jos nenudažė
nesukruvino jos plaukų
tokią kadaise užrašė
pamirkytu žaroj pieštuku

degina vos prisilietus
ūmai įsižiebęs delne
vargšas dykynių erškėtis
įsiplieskia žemėj diena

 

 

Pro ligoninės langą

 

Žiūriu pro ligoninės langą –
margi ir keisti žiburiai –
vieni žali kaip smaragdai,
kiti mėlyni kaip safyrai,
treti geltoni – išsilieję tryniai,
ir net raudoni lyg akys
į miestą užklydusio vilko.

Diena be spalvų, betgi laukiu
prie lango išauštant aušros,
kuri tą nakties karnavalą
bemat užgesins ir tvarkingai
visus, kas smagiai žaižaravo,
susupus į pilką marškonį,
jau nieko gražaus nežadės.

 

* * *

Senų žmonių pasaulis atsikrato,
nes jie tik šneka,
o parodyt nieko nebegali,
nes nebeklauso pirštai, sąnariai ir akys,
o iš kalbų įsivaizduoti vyksmą
per daug sunku, nerealu,
netgi fantastiška.
Jei jie dar bando rodyti jausmus,
sakykime, simpatiją ar meilę,
galvotrūkčiais nusirita į farsą,
tiesiog išniekina didingas prakalbas,
bemaž jau įtikėtas.
Ar dera tyčiotis
iš tų senų išminčių?
Pasauliui nebelieka nieko kito –
tiktai pagarbinus gražiai
juos išbarstyti po pasaulį…

 

 

Gėlėta medaliuota

 

Kas sakė, kad netinka
tau prie akių medalis,
prie tavo uniformos
plastmasinė gėlė?
Girdi, kaip karvei balnas,
kaip katinui žiūronas,
kaip šuniui skrybėlė.

Galėtum nerypuoti
apie nelengvą dalią.
Ne vienas pasisuptų
smagiai šitam balne,
drąsesnis dar paklaustų,
už ką gavai medalį,
gal kokią ambrazūrą
užklojai krūtine?

O kitas dėl žiūrono
gal kraustytųs iš proto,
arba net įsigeistų
šunelio skrybelės.
Tai kas, kad tu esi
gėlėta, medaliuota,
tačiau nenurašyta,
baisi, bet paklausi.

 

 

Baimės žiedai

 

Žvelgiu į žiedus,
įtariu, kad jie iš baimės
išsiskleidė,
tarsi maskuojantis šypsnys
veide bičiulio.

Gyvenimas prabėgo,
mirtina šalna
juos gali
neįspėjusi pakąst
kiekvieną mirksnį.

Regėti švytintį
bičiulio veidą,
išraižytą raukšlių,
neįprasta
ir apgaulinga.

Tačiau kiti
nepastebi apgaulės,
apsipila žiedais,
užsikrečia netyčia
kvailelių šypsuliais.

 

 

Mokytojos vaikas

 

Jis lįsdavo visur ir skųsdavo visus.
Ko tik nebandėm – davėm parūkyti,
bet jis vis viena šlykščiai šnipinėjo,
klausydavo mamos – per mažas buvo,
nedrįso dėtis prie slapukų būrio.

Vyresnės mergos jį prisijaukino –
saldainiais šėrė, nešdavo žaislus,
jis užsižaisdavo koridoriaus gale
prie drabužinės po garbės lenta,
ir mes galėjom sau ramiai sprogdinti
už mokytojos tvarto savo bombeles.

 

* * *

Šitaip, pamenu, buvo vaikystėj
ir ėmė kartotis dabar, –
nenoriu pabusti,
pažadintas niurnu…

Daugėja stebėtojų,
jiems įdomu.
Nenoriu matyti,
sukuosi į sieną.

Nereikia vaizdų,
kaip dirba kiti,
o aš tik tik stebiu
ir kvailai klausinėju.

Palikit ramybėje, –
iš tos geležies
nenukalsit nei pasagų,
nei kalavijų.

Trečias brolis: atsiminimai apie Joną Strielkūną

2019 m. Nr. 3 / Ištrauka iš knygos knyga „Trečias brolis“, kurioje pateikti J. Strielkūno jaunystės dienoraščių fragmentai, keletas laiškų, nuotraukos.

Dovilė Kuzminskaitė. Pasaulis, kurio nebėra

2018 m. Nr. 2 / Algimantas Mikuta. Kelias į Laumes. – Kaunas: Kauko laiptai, 2017. – 112 p.

Algimantas Mikuta. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 4 / Vandens malūne. Keistai apvirto įprasti laikai. Jei būtum jaunas, gal nepastebėtum, kaip melas su teisybe keičias vietom, melsvai apeina piktžolėm laukai. Šinkuoja alų, šaudo raketas keistai apvirtusiam vandens malūne…

Algimantas Mikuta. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 4 / Miklusis graikas, pasivogęs ugnį, ne pirmą kartą pleškina miškus. Medeinė liuoksi degančiom viršūnėm, išsiveda į nežinią vaikus. Per patį vidurį nukandęs anekdotą, komediantas šoka nuo uolos į vandenyną šaltą ir putotą