Leonardas Gutauskas. Marija Magdalena. Pasakojimas

2018 m. Nr. 8–9

1

Atsivertimas buvo toks akivaizdus ir netikėtas, kad net pikčiausi bobų liežuviai neišdrįso gelti. Moterys susišnabždėjo, susibūrė į glaudesnį pulką ir, tarsi nieko nepastebėjusios, užtraukė giesmę. Vyrai priešingai. Smalsiais žvilgsniais sekė Elenos paleistuvės judesius, jos varganą šliaužimą į statoką įkalnę link Pirmųjų vartų. Sekė negalėdami patikėti, kad čia ta pusprotė padraika, ta mergos vaikas, kaip vandenį siurbusi kas po ranka pakliūdavo, su visais už dyką gulėdavusi, kol aną žiemą nesusiradusi tokio paties kaip ji kvaišo klajūno Dzisiaus, su juo po miestelį kaip teisi žmona vaikščiojusi, nors bažnyčios slenksčio, kiek žmonės prisimena, nei ji, nei jos motka nebuvo peržengusios, kaip ir tas jos bastūnas nušalusiais pirštais, tas nežinia iš kur atsibastęs čigonas, toks juodas ir suodinas, garbanotais plaukais, nepasakysi, kiek jam metų, bet dar stiprus, didžiausią malkų krūvą per pusdienį sukapodavęs, o aną įsimintiną žiemos naktį, kai tvoros nuo šalčio pyškėjo, sušalęs griovyje pakeliui į išrinktosios lūšną, – negalėdami patikėti tokiu Elenos atsimainymu.

Susigūžus, juoda skarele bemaž paslėpusi akis, nuleidus galvą Elena ėjo klupsčiais žvirgždėtu keliu anapus Kedrono, prie įdubusios krūtinės spausdama mažą aliumininį kryželį su mūka, o didelės ašaros – vyrams pasirodė, kad ne mažesnės už arielkos lašus, – riedėjo įkritusiais skruostais. Nematė ji nei žmonių, nei pakelėje susėdusių ubagų ir jų kepurių dulkėse, nepritarė giesmei, gal net nemokėjo jos žodžių, tikriausiai kad ne, nes ir jos motka nemokėjo.

Ropojo kaip koks pilkas vabalėlis, besparnis.

Visą Kryžiaus kelią apėjusi, šventoriuje vėl suklupo, vėl ėjo ant klupsčių, tą mažąjį kryželį prie įdubusios krūtinės prispaudus, didžioji pakūtnikė, taip staiga atsivertus, neatpažįstamai pasikeitus, kadaise raudoni pro priskretusius purvus švietę veidai buvo blyškūs, įkritę, basos kojos kruvinos, pamėlusios.

Apėjo bažnyčią kelis kartus, pakilo ir, neužsukusi į Dievo namus, nuslinko patvoriu prie vartų, o tada savos lūšnos pusėn.

Po šventų Mišių moterys aptarinėjo ne klebono pamokslą, o paleistuvės Elenos atsivertimą, panašų į taip pat buvusios ištvirkėlės ir taip pat atsivertusios, labai pamilusios Marijos Magdalenos paveikslą, taip gražiai Šventam Rašte aprašytą. Ne dažnai panašūs stebuklai nutinka nuodėmingoje žemėje, o jau jų apylinkėse – tai nuo amžių negirdėtas dalykas. Gal tik vaiko proto moteriai ir gali taip atsitikti, nes greičiausiai ta jos menka galvelė buvo ją į paleistuvystės liūną įtraukus, nei ji suprato, ką tie bernai ir šeimų tėvai su ja pakrūmėse išdarinėjo, nei ji galėjo jiems pasipriešint. Matyt, Dievas aną vakarą jai buvo tą Dzisių pasiuntęs, tą ubagą benamį nušalusiais pirštais, kad galutinai į pragarą nenugarmėtų. Ir kas gi kaltas, kad pamiškėj užmigo ir sušalo? Niekas, tik pats, bet jo mirtis Elenos širdį kaip dalgis laukų leliją papjovė.

2

Kiek žmonės prisimena, Elenos motka niekada jokio darbo nedirbo, eidavo per žmones elgetaudama, paprašyta net daržo neparavėdavo, tokia aukšta, tiesi, jei ne skarmalai, tai iš toliau būtum galėjęs ir kokia ponia palaikyti. Ir dukterį prigyveno elgetaudama. Kolchozams susikūrus, valdžia norėjo mergaitę į vaikų namus paimti, bet argi tokia išdidi ubagė atiduos?

Elena, vienintelis vaikas, paūgėjus, kai atėjo laikas į mokyklą, griuvo ant aslos ir ėmė spiegti, kad motka jos iš namų pas svetimus nevarytų. Nepadėjo jokie mokytojos aiškinimai, kad į mokyklą visi jos amžiaus vaikai eina ir jiems ten patinka, ir valgyt gauna, ir šiaip visokie žaidimai, dainelės ir linksmybės jų tenai laukia. Bet Elena rėkė kaip skerdžiama. Iškvietė felčerį, tas per vargus mergaitę apžiūrėjo, pakalbino, pasakė, kad ji mokyklai netinka, per silpna jos galvelė, gal tik į kokį specialų internatą būtų galima įtaisyti. Motka didžiai užsigavo, užrietė nosį ir pasakė, kad ji savo vaiko į durnyną niekada neatiduosianti, pragyveno pati, išmaitins ir mergaitę. Taip Elena ir liko motkos lūšnoje tarp baisių skarmalų, apskretusių puodų, neprausiama, neprižiūrima, taip ir augo kaip koks gyvulėlis, nežinia ar ką valgyt gaudama, ar tik bulvių lupenomis gyva. Augo, keistu balsu nesuprantamas dainas dainavo, greičiau staugė, nes, pasak kaimynių, žmogus taip negali bliauti, tik kokia avis ar miško žvėrelis. Augo ir gražėjo. Tiesiog akyse iš amžinai purvinos mergaičiukės į apkūnią mergą išstypo.

Elenai teko piemenės dalia. Liesas kolchozo karves prižiūrėjo toks našlys Alpa, skerdžium vadinamas, dar nesenas vyras, tik didžiai apsileidęs, labai pamėgęs stikliuką, gyvenantis senoje pirtyje ant Kedrono upelės kranto. Į tą savo urvą jis ir ėmė vedžiotis Eleną. Pargina į apgriuvusį tvartą liesas kaip baidyklės karves ir patyliukais nusitempia mergą į pirtį. Taip silpnaprotė ir buvo pradėta tvirkinti – stiklinė naminės, ir daryk su išsikėtojusia apvaliastrėne ką nori. Kaži ar Elena suvokė, kas su ja daroma, matyt, tiesiog paklusdavo vyro įsakymui, nes namuose vyro kvapo niekada nebuvo pajutusi.

3

Priešpaskutinę naktį iki Naujųjų metų, kai pasibaigė žvakė ir pro lūšnos langelį įspindo tokia jau švari, tokia jau skaisti pilnatis, o kampe du bernai ir našlys batsiuvys Ignasiukas murkdė be sąmonės išsidraikiusią dukrą, senė pagaliau apsisprendė. Apsivilko ką radus šiltesnio, galvą apsimuturiavo juoda nudriskusia skara, užsitraukė kažkokio vyro paliktus kailinėlius – buvo aukšta, plačių pečių moteriškė, tad kailiniai buvo kaip tik – susirado šluotą, virvagaliu tvirčiau surišo žabus, į aslą pabrūžavo lenktus, niekada žirklių ar peiliuko nemačiusius nagus, palikdama dešimtį gilių rėžių, nusispjovė plikų užpakalių pusėn, kažkaip neteisingai, kreivai persižegnojo, atplėšė speigo prikaltas duris, atsistojo basa ant slidaus slenksčio akmens, apsidairė, užmetė akį į mėnulio šviesoj tvaskančius bažnytėlės kryžius ir, pašnabždomis ištarusi: atleisk, klebonėli, geras žmogeli, man jau metas, apžergė šluotkotį ir suūkus pelėdos balsu ūūūūžtelėjo į orą; tik susisuko sniego sūkurys, tik suvirpėjo klebonijos tvoros strikoliai, tik pokštelėjo kunigo lango stiklelis, įskilo kažkaip kryžmai, tarsi kas būtų šovęs ar aštrų titnagą sviedęs, šventoriaus ąžuole, matyt, šurmulio pažadintas kranktelėjo senas varnas, ir nesuprasi, ar senąją prakeikė, ar priešingai, palinkėjo geros kelionės, juk kapų paukštis tikrai negalėjo nežinoti, kur pasuks ragana. Ūmai pilnatį prarijo juodas debesis, stojo akla tamsa, pakilo vėjas, gal net viesulas, ir, čiupęs senę su jos šluota, nusinešė virš miestelio, virš užšalusios upės, virš juodų properšų, virš suanglėjusio eglyno tolyn, tolyn, tolyn, į rytuose vos ne vos prasisunkusios ankstyvos žaros pusę, kad ten, žaros žaizdre, ant karštų pragaro žarijų susviltų jos kauleliai, pavirstų į peleną ir išnyktų amžiams, nes mūsiškiai pelenus labai greitai užmiršta, lyg žmogaus nė būti niekada nebuvo, ne taip, kaip kad tolimoje Rytų šalyje siauraakiai japonai gražiai pelenus į molines urnas supila, uždengia, garbingiausioje namų vietoje pastato, kvapniuosius smilkalus rūkina, suklupę savas maldas saviems dievams šnabžda, nemirtingumo ženklus delnais ore brėžia, mirusiojo sielai gražiausios kelionės ir rojaus sodų linkėdami. Mūsų žmonėms kaulai svarbesni už pelenus, mat laikui atėjus, kitą šeimos narį į tą pačią duobę mandagiai guldant, galima senus kaulelius surinkti, smėlį ar molį švariai skurliuku nubraukti ir į mažą dėžikę sukrauti, kad naujai nusileidusiam, tiksliau, nuleistam žemės gyventojui užtektų vietos. Dėl tos vietos – visi kapų barniai, nesutarimai, kaip dėl kokio lauko gabalo ar pievos kampo, o dar geriau – dėl kokio vieno agrastų krūmo, kuris, nežinia ką mąstydamas, šaknis anoj tvoros pusėj suleido, o vaisius šiapus pakabino, kad kaimynai šviesias akeles išsidraskytų, kauptukais galvas susiskaldytų. O pelenai juk beverčiai, koks skirtumas, ar žmogaus, ar iš kokios laužavietės pasemti – vienodai besvoriai, pilki kaip dulkės.

Antrame klebonijos gale gyvenantis senas bernas zakristijonas Kaušyla Levonas vėliau ne kartą klausinėjo klebono, ar šis aną speiguotą naktį, kai pyškėjo tvoros, ūmai pakilo viesulas, debesys prarijo mėnulio pilnatį, ar jis tą naktį nieko ypatingesnio nepastebėjęs, juk naktis tikrai buvus panaši į raganų šabašą ar į velnių ir raganų vestuves, kad jas Dievo bausmė ištiktų, juk negalėjo šiaip sau nuo šalčio kryžmai lango stiklas įtrūkti, bet klebonas tik nuleisdavo akis, užsidengdavo veidą delnais ir sunkiai atsidusdavo. Taip ir liko neaišku, ar kunigas, girdėjęs už sienos baisius garsus ir spygavimą, nuojautos vedamas nepraskleidė užuolaidėlės kaip tik tuo metu, kai velnias metė titnago pirštą į stiklą, kad žmogus užsimerktų ir nematytų, kaip apžergus šluotkotį Elenos motina pakyla į orą su viesulo sūkuriu, gal net pastebėjo netikrą jos žegnonę ir tyliai tyliai paprašė Dievo neapleisti senės ir ant pragaro slenksčio. Kita vertus, būdamas dvasios vadovas, visų žmogaus sielos paslapčių saugotojas ir globėjas, argi turėjo teisę prasitarti, netgi bažnyčios tarnui zakristijonui, kuriam, ką bekalbėtum, kaip už sąžiningą tarnystę begirtum, vis dėlto nėra suteikta galia atleisti žmonėms nuodėmių, tuo kartu ir pasmerkti…

4

Taip liko Elena viena kaip stagaras užpustytame lauke, kur po storais sniego patalais pavasario laukia gausybė žolelių, kvapniųjų augalėlių, kad atėjus metui paklotų šilkų skaras. Laukė pavasario ir Elena. Ir jai jau iki gyvo kaulo prisiėdė tas lūšnos skurdas, tie dvokiantys skarmalai, kuriuos sveiko proto moteris išvelėtų ir sukabintų džiūti pas gerai prikūrentą plytą. Tik ne Elena, nuo mažumės prie purvo ir skretulių įpratinta, tik baisų vargą temačiusi, duonos kriaukšlių ir bulbių su lupenom kvapą giliai į plaučius įsiurbusi, – atneštų koks geradaris mėsos, užkaistų vandenį, išvirtų ir padėtų pilną dubenį ant stalo lentų, tai Elena, ko gera, net nežinotų, kaip toks maistas valgomas – pirštais nagais, ar peiliu didesnį gabalą pasmeigus.

Viena, kaip tas mėnulio žvakigalis, įstrigęs į bažnytėlės kryžių. Saujoj – viena vienintelė kapeika, lyg tyčia užsilikusi po didžiųjų išgertuvių, kai naktys skrido it juodvarniai, ošė jų odiniai sparnai, klegėjo burbuliavo kaip smalos katilas vyrų gerklės. Ir nežinia, kiek dar būtų Elena žiemų ištvėrus su tais amžinai nusilakusiais ožiais ir veršiais, tais dvikojais, bet dažniau keturpėsčia ropojančiais, kaip šūdvabalių debesis aptūpusiais tą saldžiarūgštį telyčios pyragą, gal būtų žemyn nuo aukšto vaikystės kalno riedėjus it apvalus upės dugno akmenėlis, dar žemiau, žemiau už pačią žemę, žemiau už giliausius molynų klodus, ten, kur prasideda dvikojų raguotųjų valdos, kur trenkia siera ir nuo karščio plyšinėja aukso gyslos, ir trupa titnagas, pavirsdamas į miltus pragaro duonai kepti. Nežinia, kuo būtų Elenos paleistuvės gyvenimas pasibaigęs, jeigu ne tas vėlyvo rudens vakaras. Parginusi septynias karves, pulkelį avių ir kelias ožkas į žmonių kiemus, parsinešė žabų ir po ilgo laiko nuo motkos dingimo pirmą kartą pakūrė plytą. Surinko tuščius butelius, išlašino, išgręžė užsilikusius lašus, išgėrė, pasipurtė – kažkoks blogumas smigo į paširdžius, tarytum niekada anksčiau tokios bjaurasties nebūtų ragavusi. Atsikando svogūno, pakramtė duonos kriaukšlį. Išsivirus bulvių viralo, sėdėjo prie lentų stalo ir srėbė beskonį bedruskį maistą. Žiūrėjo į vieną tašką sienoje, į vinį, kuri toje vietoje styrojo nuo neatmenamų laikų – tai ant jos motka pasikabindavo skrandą, kai po ilgų klajonių parsirasdavo į namus. Ji styrojo tuščia it didelė suodina adata be motinos murmėjimo siūlo, vieniša kaip ir pati Elena.

Po valandėlės žvilgsnis nukrypo nuo vinies galvutės ir įsmigo į duris. Niekada anksčiau to nedarydavo, nes amžinai užpiltos akys gal net nebūtų durų atradusios toje vyrų maišalynėje ir arielkos garuose. Mintys sukosi apie prieš kelias dienas sušaudytą Pažydžių bravarą, atėjo keli milicininkai ir supyškino bačkas, sulankstė vario vamzdelius, išpylė jau gerai įrūgusią brogę. Gaila gero daikto, nedaug bravarų belikę. Galvojo apie tai, ar ji galėtų va taip paprastai, kaip toji Raišuko Pakišalė, imti ir įskųsti batsiuvį. Ne, negalėčiau, sumurmėjo, Pakišalei širdį pavydas suėdė, pagraužė jos nervus kaip medžio vabalas, kad žmogus laisvu nuo darbo metu saldžiausią arielkėlę verda – iš jo vyrai ir bernai mielai perka, o iš Pakišalės – tik aklai nusilakę pienburniai, jiems jau tas pat, kad arielka su vištašūdžiais, gal dar su kokiu nuodu ar su degintu cukrumi. Pati niekada nemelavus, Elena negalėjo suvokti, kaip gali moters širdis būti tokia negailestinga, juk dabar batsiuviui tikrai bus negerai, gali žmogų net išvežti, o jeigu ir neišveš, paleis patampę, tai kito tokio bravaro jau niekada neįsiruoš, ir Pažydžiai liks be jaukaus kampelio po nusvirusia blinde, supus lieptelis, kiauras bačkas vaikigaliai būtinai nuridens į upę, sumes ir sušaudytus viedrus, gal įsikurs kokią slėpynę, kad turėtų kur nuo tėvų akių pasislėpti, kai susisukę pirmą suktinę užtrauks dūmą, užsikosės, užsprings, apsivems, kaži kodėl vyrų giminė taip skuba nežinia kur, ar tik ne prie svetimos mergos papo? Gal jiems vis motinos pieno negana, kad net ūsuoti bernai į spenį įsikandę siurbia, stengiasi bent lašą saldaus pieno išsunkti.

Žiūri į durų lentas, o paširdžiuose taip jau neramu, atrodo, ims ir pasibels nepažįstamas žmogus, toks, kokio dar nebuvo sutikus, be butelio kišenėj, kažkoks kitoks, gal neregėtas gelbėtojas, kuris daug metų ieškojo jos namų ir tik šį rudens vakarą atrado.

5

Nuo senų senovės žinoma, kad kiekvienas miestelis, kiekvienas didesnis kaimas turi savą kvailį, be jo kažko trūksta, be durnų tokio žmogaus kalbelių kiti vyrai niekada nesužinotų, kokie jie protingi, niekas negalėtų įkaušęs girtis, kad a š esu labai protingas, pirmininkas man sako, tu, Jonai, esi geros galvos, galėtum kursus palankyti, apie valdžios darbą sužinotum, tada į partiją įstotum – ir atviri tau bus visi keliai su tokia gera galva, bet man valdžia nerūpi, aš ant savo Marės valdžia, ant vaikų ir ant uošvės, ir man to gana, bet pirmininkas, valdžios žmogus, šiaip sau nekalbėtų, ko jau ko, bet proto man tikrai netrūksta, tik kad karakteris prie valdžios netraukia.

Bet miestelis, apie kurio būtį čia pasakojama, savo kvailio neturėjo, nes silpnaprotė Elena vis dėlto nebuvo tikra durnelė, žmonės ją durna tik užpykę pavadindavo, o dažniausiai sakydavo: ta pusprotė padraika, arba: vaiko proto paleistuvė. Tikras, rimtas, užsitarnavęs klajojančio kvaišo reputaciją galėjo būti tik vyras. Žodis „kvaišas“ slėpė savy ne tik panieką, bet ir kaži kokią nepaaiškinamą pagarbą, lyg tas žmogus būtų truputėlį ne šios žemės gyventojas – benamis, nedirbantis žemės, nieko neturintis, žmonių atiduotais rūbais vilkintis – argi jis neprimindavo Evangelijos žodžių: „Todėl aš jums sakau: per daug nesirūpinkite gyvybe, – ką valgysite, – nė savo kūnu, – ką vilkėsite. Gyvybė svarbesnė už maistą, o kūnas už drabužį. Pasižiūrėkite į varnas. Jos nesėja ir nepjauna, neturi nei sandėlių, nei kluonų, betgi Dievas jas maitina. Jūs nepalyginti vertesni už paukščius. <…> Įsižiūrėkite, kaip auga lelijos. Jos neverpia ir neaudžia. Bet aš sakau jums: nė pats Saliamonas visoje savo didybėje nebuvo taip pasipuošęs, kaip bet kuri iš jų. Jeigu Dievas taip aprengia laukų gėlę, šiandien žydinčią, o rytoj metamą į krosnį, tai dar labiau pasirūpins jumis, mažatikiai.“

Šventi žodžiai, iš dalies tinkantys ir keliaujančiam kvailiui – jis juk taip pat nei sėja, nei pjauna, neverpia ir neaudžia, o vis dėlto ir aprengtas, ir pavalgydintas, kartais ir vyneliu pavaišintas, gal tik tie jo apdarai neprilygsta Saliamono puošmenoms, bet juk Saliamonas – karalius, be to, labai išmintingas, o kvaišelis – ne tik joks bajoras, net ne plikbajorėlis, jis išvis benamis, bežemis, ir visgi sotus, dažniausiai moterų apžiūrėtas, retsykiais ir nupraustas kubile, o seni skarmalai lauže sudeginti, švarūs, padėvėti iš visos širdies atiduoti, nes, matai, klajojantis kvailelis truputėlį ne šios žemės paukštis.

Reikia pasakyti, kad tarp tų keliaujančių kvaišelių pasitaikydavo ir visai dar nieko sau vyrelių – nupraustum, aprengtum kokiu naujesniu drabužiu, sušukuotum, geresniais batais apautum, tai tokio vyro dar reikėtų paieškoti. Nes argi tokie nusidirba? Ar jie aria, akėja, kitus darbus dirba, kuriems niekada galo nematyti? Dykinėja laisvi kaip tie Švento Rašto paukščiai, eina sau aplink žemę, nakvoja kur užsimano, miega kiek širdis trokšta, niekada niekur neskuba ir vis viena visur suspėja, nepavėluoja, jei, tarkim, Jonelio atšlaime ruošiamasi paršą skersti, tai gali net į vieškelį nežiūrėti – ir taip aišku, kad pasirodys klajūnas, o kaip jis sužino, kada skerstuvės, – čia jau ne žmogaus proto reikalas, matyt, angelas jį už rankos atveda, nes su kuo gi jis eidamas kalbėtųsi, jei ne su nematomu dangaus pasiuntiniu?

Vieną tokį klajūną prieš kelias žiemas ir Elena buvo mačius. Negirtas, poaukštis, dar tiesus, juodi garbuoti plaukai ir nebasas, net su papiroso galu ant apatinės lūpos, sakytum, koks užklydęs ponaitis, tik kad labai jau suodinas, apskretęs, bet tokį tikrai galėtum į namus parsivesti, iš pirmo žvilgsnio matosi, kad į bobas nesidairo, žiūri sau po kojų, kažką murma ir nei išmaldos prašo, nei stikliuko kaulija, sustoja prie vyrų, tyli, o tie tarsi angelo nurodymu jau traukia iš kišenių kas papirosą, kas kelias kapeikas, imk, sako, Dzisiau – prisiminė ir to žmogaus vardą – imk, sako, užtrauk dūmą, imk, nusipirk vynelio ar alaus, o jeigu alui dar trūksta, tai tas klajūnas laiko kapeikas ant ištiesto delno ir laukia, vyrai pamindžikuoja, ir še tau, Dzisiau, dabar tikrai užteks, ir primeta kapeikų. Bet svarbiausia, kad į bobas net nežvilgteli, lyg jų visai nebūtų. Čia tai bent vyras, ne tie paskui sijoną lakstantys bernai ir pienburniai, kad tik greičiau į krūmus tave nusitemptų, toks žmogus šitaip tikrai nedarytų, jo galvoje ne mergų subinės kirba, matyt, apie kokius svarbesnius reikalus galvoja, gal apie tolimą kelią, gal jis labai pavargęs, tik neišsiduoda, gal jis kelias dienas bulbės burnoj neturėjo ar šilto viralo, tokį tai ir į namus parsivesčiau, mintyse save įtikinėjo, bet prie šventoriaus šurmulys pasibaigė, ir žmogelis išnyko kaip dūmas, o kad tokį angelas prie mano durų atvestų – tikrai priimčiau, man tie kuiliai jau per visus šonus skradžiai išėjo, gera būtų su žmogumi prie stalo pasėdėti, ramiai patylėti, gal jis ką ir papasakotų, juk tiek svieto apėjęs, bet lauk nelaukus – angelui tava troba nerūpi, jis žmogų prie turtingesnių veda, aš gi nieko neturiu.

Nubraukus ašarą, Elena dar smalsiau į durų lentas žvelgia, nerimas jos paširdžiuose kužda, kad šis rudens vakaras bus ne toks kaip kiti, kažkas atsitiks, tik reikia laukti, akių nuo durų neatitraukti, klausyti, ar neartėja žingsniai, gerai būtų bent stalą nušluostyt, ant lovos švaresnį skudurą užtiesti, gal ir suodinus puodus kur į kampą užkišti, bet nėra kada, žmogus gali kiekvieną akimirką į duris pabelsti, o gal tokie keleiviai nė nesibeldžia?

6

Srėbė bulbienę, žvelgė į duris dešine akimi, galvojo apie tai, ką tik susapnuot galėtų, vis dėlto jos protelis susikaupė ir išdrįso peržengt tą baisų griovį, tiek metų, tiek vasarų, rudenų, žiemų ir pavasarių atskyrusį ją nuo visų miestelio žmonių, nuo jų šeimų, jų ramaus gyvenimo, palikęs ją vieną kapanotis girtų bernų kamšalynėje, murkdytis tame purve, kuris, atrodydavo, jau apsėmė visą lūšną ir siekia lubas, o ji pati ir tie bernai ant gilaus dugno kaip kokios balų kirmėlės tik raitosi, rangosi, akis arielkos tamsa užsitemdę, bernai tik graužiasi, taikydami vienas kitam gerklę perkąsti ar žlibę išdurti, kad tik kuo ilgiau tarp jos šlaunų gautų pagulėti, padūsauti, apsidirbti, nes menki iš jų vyreliai, vyriškas galias butelio kaklely uždusinę, kiaušius arielkos ugnimi perdeginę, prisvilinę…

Laukė ir sulaukė.

Nebeldęs, lyg į savus namus sugrįžęs, pro žemą staktą žengė galvą palenkęs tas Dzisius, tas angelo vedžiojamas juodaplaukis, pliktelėjusiu viršugalviu vyras. Elenai net šaukštas iš pirštų iškrito, delnu užspaudė burną, kad nesuspiegtų.

O žmogus nei labas nei sudie, tik: duok vandens.

Stovi ir laukia, iki Elena griūdama ieško bent kiek švaresnio, nesukulto puodelio, suradus perbraukia sijono kraštu, dar papučia, kad nė dulkelytės neliktų, pasemia iš klebono šulinio parsinešto vandens ir priėjus paduoda, sakydama:

– Ar ne tu anais metais su vyrais pas šventorių kalbėjais, ar tu ne Dzisius?

– O kas tau darbo, Dzisius aš ar pats velnias, paieškok lašinių, Dzisius nori valgyt, visą dieną nevalgęs, – storu balsu įsako svečias.

Elena nušluosto tuo pačiu sijono kraštu vos besilaikančią taburetę ir paprašo sėstis. Dzisius labai nenoromis, kelis kartus apžvelgęs tvankią, tamsią kambarėlio skarmalynę, atsisėda, išsitraukia papirosą ir degtukus.

Elenai net apatinė lūpa atvimpa, nors ji ir taip gana žemai nusileidus, tokia jau jos lūpų mada, nes mato ir netiki tuo, ką sveika dešinė akelė rodo, o ji juk dar nė karto per visą gyvenimą nebuvo sumelavus. Mato ir netiki, nes negali patikėti, kad žmogaus pirštai gali būti tokie trumpi, buki, sakytum, kadaise nukapoti, šiaip ne taip suaugę ir dar nagų spyglius išleidę.

Žiūri, kaip tie buki strampai suima puodelį su nuskelta ąsa, kad jis neišslystų, prilaiko kitos rankos strampais, užsiverčia ir vienu mauku išgeria vandenį, pasipurto lyg nuo degtinės. Elena supranta, kad vanduo drungnas, priplėkęs – jau kelios dienos kaip nekeistas, ji pati mažai geria, o bulbienei gana ir kelių puodelių.

Žiūri, kaip tie neįtikėtino storio ir bukumo pirštai, mandagiai suėmę papirosą, prineša degtuko ugnelę prie lūpų, papučia, kad žarija skaisčiau suspindėtų, apsuka ir įstato tarp visai dar sveikų dantų. Tikrai, kaip koks miesto ponaitis pirtelėj – atsilošęs, nieko nematantis, kažką labai svarbaus galvojantis.

Tai koks gi iš jo kvaišas, jeigu taip gražiai galvoja, žmonės mala liežuviais iš dyko buvimo, nei jis plepa kas nereikia, nei apie šikną prabyla, mandagiai tyli, gal net kokių mokslų bus ragavęs. Ūmai žmogus pasisuka į Eleną ir taria:

– Dzisius atėjo pas Elenukę pailsėt, atsigert vandenėlio ir pavalgyt, kodėl neneši lašinių?

Elena išgirdo savąjį vardą tokį, kokio nuo ankstyviausios vaikystės nei iš motkos, nei iš kaimynų, nei iš skerdžiaus ir bernų nebuvo girdėjus, vis – tik Elena, jeigu vyrai geram ūpe, o dažniausiai – tu, kale, paleistuve, ištvirkėle, padraika, apskretėle, plačiašikne karve. O čia ūmai – E l e n u k ė.

Atsipeikėjus klausia:

– O iš kur tu, Dzisiau, mano vardą žinai? Elenuke mane tik klebonas, kai buvau dar visai vaikas, vadino, kas tau pasakė, gal kur nugirdai, kad paikos padraikos vardas Elena?

Vyras sako: Dzisiui klausti nereikia, Dzisius viską žino, tai ar atneši lašinių su duona, ir svogūno nepamiršk.

Elenai vėl apatinė lūpa atvimpa, vėl jai nuostabu, kad svetimas, tik kartą pas šventorių iš tolo regėtas žmogus sakosi viską žinąs, gal koks melagis, apsimetėlis, gal saldžiu balsu nori mane iš namų išprašyti, kad iš zakristijono lašinių kampelį ir šviežesnės duonos atneščiau, o pats tuo sykiu pagrobs ką geresnio ir prapuls kaip dūmas. Bet Dzisius ramina: eik, nebijok, Dzisius ne vagis, žinau, kad pas tave lašinių nebūna, kad viena be motkos gyveni, kad bernai tave dusina, žinau, eik, atnešk, sakyk, Dzisius užėjo, valgyt nori, duos, nepagailės, geras žmogus, eik, ko stovi.

Išskrido, kojom žemės nesiekdama, ne paleistuvė, o Elenukė, puolė zakristijonui į rankas, paprašė kokio maisto, sakydama, kad pas ją svečias, Dzisius, ramaus būdo, jūs, dėde, nebijokit, baliaus nekelsim, Dzisius ne koks girtas bernas, rimtas žmogus, labai daug išmano, viską žino, ir mano vardą Elenukė, paskolinkit, dėde, ir šviežesnės duonelės, svogūnų dar pati turiu.

Zakristijonas, lašinius pjaudamas, kalba: Dzisius tikrai geras žmogus, ne vagis, ne tinginys, kad tik kas jam duotų malkų paskaldyt, visą dieną gali kirviu mojuoti, labai tvirtos sveikatos, suprantu, Elena, kad su tokiu žmogumi ermiderio nekelsi.

Lašinių bryzą su raumeniu zakristijonas padeda į lėkštę, iš lentynos atsineša duonos kepalą, atriekia kelias riekeles, iš stiklainio ištraukia du raugintus agurkėlius. Paruošęs maistą, sako: na, Elenuke, imk, neškis, Dzisius tikriausiai bus labai alkanas, pasakyk, jei niekur neskuba, tai gali man malkų pakapoti, turiu čia porą šakalių, labai sunkūs, nepakeliu, o Dzisiui toks darbas vieni juokai, o tu, Elenuk, galėtum kokį sekmadienį ir į bažnyčią užsukti, Dievo namuose nei velnių, nei girtų bernų nėra, nesvarbu, kad poterių nemoki, Viešpats ir galvoj mintis girdi, nuo jo nieko nenuslėpsi ir niekur nepasislėpsi, suprantu, kad tau baugu, bet nebijok, moterys ne tokios jau piktos, priims į savo tarpą, neišvarys, pabambės ir nustos, na, o dabar bėk, Dzisius laukia nesulaukia, kada jam Elenukė vakarienę atneš.

Įbėgus į namelius, atrado Dzisių sėdintį ant tos pačios taburetės, tik kepurę nusivožusį, vis dar rūkantį, labai taupiai dūmą traukiantį. Pastatė lėkštę su vaišėm ir pati negalėjo patikėti, kad toks turtas ūmai ant jos stalo išdygo ir dar ne iš bet kur atneštas, o iš paties zakristijono. Dilgtelėjo Elenai į paširdžius kažkoks šiltas dyglys, kažkoks saldumas palaižė po krūtine, gerumas užliejo visą, nepajuto, kaip ašaros veidais nuriedėjo.

Dzisius išsitraukė mažą lenktinį peiliuką, mandagiai supjaustė lašinius, užsidėjo bryzelį ant duonos riekės, paėmė agurką ir, kažkaip kreivai, neaiškiai persižegnojęs, atsikando vaišių ir ėmė, ramiai kramtydamas, kalbėti:

– Dzisius, Elenuke, pas tave nakvos šią naktį ir kitas naktis, gana Dzisiui per žmones eiti, Dzisius ne ubagas ir ne vagis, Dzisius darbinykas, turės Dzisius namus, o Elenukė – savo žmogų kaip pas visus žmones, Dzisius už malkas gaus rublį, o Elenukė išskalbs skaras ir Dzisiaus marškinius, ir triusikus, labai jau seni, kiaurai suplyšę…

Elena nuo šių žodžių užrausta, sakytum, niekada anksčiau panašių nebūtų girdėjus, o juk nuo pačios savęs nepaslėpsi, kad be panašių žodžių bernų burnos niekaip neapsieina, stiklinę – į gerklę ir prasideda visokios kurvos paleistuvės padraikos ir apskretėlės, tarsi ji viena visame pasaulyje būtų apskretus ar prastesnes skaras dėvėtų. Ir vis dėlto užrausta, nes ne toks šis žmogus kaip visi, lig šiolei jos pažinti, nepuola akis išdegęs, neverčia ant stalo. Sėdi ramiai, mandagiai valgo, nežinotum, kad žmonės jį kvaišu vadina, tai tiesiog reikėtų labai didžiai džiaugtis, tik viena neaišku, ar, sužinojęs jos turėtų vyrų daugybę, nespjaus į akis ir neišeis trenkęs durimis, juk negaliu pasisakyti, kad motka buvo žmonių ragana apšaukta, o aš pati raganiukė, velnio išpera, viliojanti nekaltus pienburnius, gal dar kokią bjaurią ligą nešiojanti, nors pati žinau, kad nesergu, prie manęs niekas nelimpa, gerai būtų šį vakarą nusiprausus, senokai buvau upėn įbridus, kaži ar Dzisius lįstų kubilan? Dzisiau, paklausia, ar nenorėtum švariai šiltu vandeniu nusiprausti, juk toli keliavai, o vieškeliai dulkėti, tai kaip?

– Dzisius, Elenuke, labai myli praustis, tik vis nėra kada, pakol prieini miestelį, tai ir dienos nebėr, naktį upėn Dzisius nelįs, ne toks Dzisius durnas, tegu sau žmonės mala liežuviais, bet Dzisius patamsy upės gelmėn nebris, ir Dzisius ne vagis, Dzisius smarkus darbinykas, gal zakristijonas duos kokio darbo, statyk puodą ant plytos, o kubilą ar turi, aną mėnesį Mariulė su motka mane kubile prausė, senas skaras atšlaime sukūreno, naujus marškinius užvilko ir švariai nušveitė, švaresniu vandeniu perliejo, o dabar Dzisiaus triusikai šūdini, gerai būtų kubile pasėdėti, statyk puodą, o aš ugnį plytoj prižiūrėsiu, kad kokia kibirkštis neiššoktų, kaip anais metais kaime Dzidorulio pirkioj iššoko ugnis ir stvėrė skaras, Dzisius iš šulinio vandenį nešiojo, be Dzisiaus Dzidorulis su sava sene būtų ugny prapuolę.

Kramto ramiai kaip koks ponas draugas pirtelėj, neskuba, ir taip protingai kalba, taip negirdėtai, tikrai bus mokslo ragavęs, ne kitaip. Puola į tamsią kamarą, rausiasi tarp senų gelažgalių, kiaurų viedrų ir aptinka kubilą, nešdama į kambarėlį svarsto, ar nebus tik lankai perdžiūvę, kad tik vandens neleistų, kaži ar toks diktas vyras tilps, gal kojas sulenkęs, o vanduo puode jau burbuliuoja, vieno neužteks, reikės kokius tris užvirint, šalto pridėjus bus kaip tik. Svarsto, puola čia, puola ten, ieško užsilikusio muilo, gerai bus ir šarmas, kad tik rasčiau, suranda laiminga, o Dzisius tupi pas plytos dureles ir kaip tikras namų šeimininkas kiša žabus, kursto ugnelę, kad vanduo greičiau užvirtų, kursto, vis galvą pasikasydamas, kad tik utėlių neturėtų, sumeta Elena, kažkur turėtų būti motkos geležinės šukos, jei nebus su savimi išsinešus, ištrinksiu galvą ir iššukuosiu, žmogaus plaukai gal nuo vaikystės dienų šukų nematę, svarsto ruošdamasi didžiosioms maudynėms. Tuo tarpu Dzisius kuo ramiausiai sako:

– Dzisiui nerūpi, kiek Elenukė bernų turėjus, dabar ji bus Dzisiaus vieno, Dzisius nuo šiol Elenukės niekam neduos, tegu pabando koks pienburnis, tai žinos, kaip trenkia Dzisiaus nušalę pirštai saujon suimti, išlėks kaip butelio kamštis.

Elena net prisėda – toks sunkus akmuo jai nuo širdies nusirito, tokia našta, kad sunku apsakyti, o dar vakar jokios naštos nejautė, tik tų bernų sunkumą ant pilvo. Jai taip gera, kad atsirado žmogus, kuriam ji ne apskretėlė paleistuvė, o Elenukė, viena kaip pirštas visame pasaulyje, motka dingo, kažkur gal miestuose trankosi, gimtus namelius užmiršus, matyt, iš tikrųjų Dzisių angelas už rankos vedžioja ir pas ją atvedė, nes angelas žino, kaip jai vienai sunku, žino ir Dzisiui visa pasako, dėl to ir Dzisius sakosi viską žinąs, nuo šiol nieko neslėpsiu, jei kada netyčia miestely kokį stikliuką išgersiu, tai sugrįžus išsyk Dzisiui prisipažinsiu: Dzisiau, sutikau kolchozo sandėlininką, pakvietė vynelio stikliukui, neatsisakiau, nes labai burna perdžiūvo nuo dulkių, praūžia traktorius, tai dulkių debesis net akis graužia, bet tik vieną mažą stikliuką, ir už parduotuvės kampo į alyvas nėjau, nors sandėlininkas ir labai gražiai prašė, sakė, negi tau, Elena, gaila, atsakiau, kad nieko man negaila tiek metų negailėjus, bet dabar jau negaliu, dabar mano pirkioj žmogus gyvena, mano žmogus, ir aš nuo šiol tik jam negailiu, nes ir jis tik mano vienos, jam svetimų mergų ar bobų nereikia. Ne, taip dabar ir bus, sakau akis išpūtusiam sandėlininkui, o tas kad ims keiktis, tai už ką aš tau vynelio pripyliau, manai, už dyką? Sakau, nežinau, už kokius gerus mano darbus vyneliu draugas pavaišinai, ačiū, sakau, bet dabar man jau laikas pas savo žmogų, artėja vakaras, o jis mėgsta, kai vakarienė ant stalo, sudie ponas draugas, kitą kartą gali man vyno nesiūlyti – negersiu, gana.

O Dzisius, žabus į plytą kišdamas, kalba:

– Nebijok, Elenuke, Dzisius utėlių neturi, galvą niežti, kad šiauduose miegojau, vabalėlių prilindo, utėlėms Dzisiaus kraujas nepatinka, žiūrėk, koks plikas Dzisiaus viršugalvis, utėlei nėr kur pasislėpt, galvą pasikasyt tokia Dzisiaus mada, jei pats nepasikasysi, tai kas pakasys?

Dievuliau mieliausias, galvoja Elenukė, kad tik jis manęs nepaliktų, kad tik jam pas mane būtų gerai, aš jį ne tik zakristijono lašiniais ir raugintais agurkais maitinsiu, aš jam vasarą žemuogių priskinsiu, iš kokio žvejo žuvelių paprašysiu, iškepsiu, gal iš permos vedėjo kokį mėsos gabaliuką gausiu, aš jį kontletais šersiu, kad būtų diktas, gražus, aš su juo po paranke, jeigu leis paimamas, miestelio gatve į parduotuvę eisiu, kai gausiu už karves algą, jeigu leis man toliau ganyti, gal nenorės, kad pakrūmėm kiauras dienas lakiočiau, neleis, tai mesiu piemenavimą, pasiprašysiu į permą mėšlus krauti, man nesunku, tegu Dzisius mato, kaip lengvai kubilą nešu, kad tik lankai neleistų.

O Dzisius kursto ugnelę ir toliau kalba:

– Dzisius, Elenuke, aną žiemos naktį savo akim regėjo, kaip tavo motka, šluotą apžergus, su viesulu žaros pusėn nuskrido, aš daugel matau ir žinau, bet niekam nepasakoju, tik tau, Elenuke, kad žinotum, jog motka niekur griovy nesušalo, vilkai jos nesudraskė, dabar jos jau niekas nesuras, kad ir su milicija ieškotų.

Ruošia maudynes ir klauso, ką protingas žmogus kalba, nors dėl motinos dar neaišku, galėjo ir visa žinančiam Dzisiui pasirodyti, stiprus viesulas akis suklaidina, o jei dar išgėręs keliauja, tai greičiausiai pas velnius vidury raisto pakliūva, kaip anais metais eigulys Vitus, bet jeigu ir nuskrido, tai padėk jai, Dieve, niekada ant žemės nenusileisti, kad nereikėtų vėl ubagauti, per žmones eiti, o kad ant šluotos išskrido, tai ant ko gi ji būtų galėjus išlėkti? Paukščio sparnų neturėjo, nė vienas žmogus paukščio sparnais pasigirt negali, tik angelai paukšteliai, nors net paukščiai ne visi gali pakilti, višta ir per tvorą perskridus ant viso miestelio giriasi, kad aukštai lakiojo, o vanagas iš vištos tik pasijuoks, nes jam ir debesys ne kliūtis, pati ne kartą mačiau galvą į dangų užvertus žemuogėse gulėdama, kaip vanagas, ratus sukdamas, vis aukščiau ir aukščiau kyla, kyla, dar kiek laiko akis jo išplėstus sparnus mato, bet po valandėlės jau tik pilkas taškeliukas mėlynėje saulės spindulio kliudytas sublyksi ir išnyksta. Gal ir mama panašiai išnyko, o Dzisius tegu sau galvoja, kad ji ant šluotos su viesulu nežinia kur pasitraukė, vis geriau, nei kokiam griovy sušalus mirti, o juk ne vienas mirė griovyje ar baloje pasiliko. Ir visgi kaži ar miestelyje atsirastų kitas, daugiau už Dzisių regėjęs ir viską suprantantis, net tai, kas dar tik bus…

7

Sėdi Dzisius kaip plikbajoris kubile, prunkščia, nes nelabai jam tas vanduo patinka, visur šlapia, nerasi sausos vietelės, o dar Elenukė su ragaže taip stipriai trina, kad tik iki kraujų odos nepratrintų. Tu, sako, Elenuke, taip stipriai netrink, kad kraujai neprasimuštų, kraują sunku sustabdyt, jei jau pasileis bėgt, švelniau tuo šepečiu kuprą glostyk, Dzisius ne koks paskerstas paršas, kad reikėtų ugnimi svilinti. O pačiam taip gera, šilta, o už langelio vėjai kaukia, keliais dulkes žarsto, žmonės pirkiose užsirakinę – neprisibelsi, neprisiprašysi nakvynei, kad tik Elenukė manęs neišvarytų, nušveis, nupraus, gal kokius švaresnius marškinius duos, gal duos ir triusikus, be jų kapšelis kelnėse nesilaiko, gal suras kokius dar naujus berno pamestus, būtų gerai, kad neišvarytų, nors kelias naktis leistų prie plytos pamiegot, o po kelių naktų kaip jau bus, taip tebūna.

Sėdi Dzisius kaip plikbajoris, prunkščia, į kubilo kraštus aštrius strampų dyglius susmeigęs, kad netyčia neprigertų paslydęs, nes subinė po kubilo dug-ną slidinėja, gerai dar, kad kubilas siauras, platesniame tikrai Dzisius prigertų ir neliktų pasaulyje visa žinančio protingo žmogaus, per klaidą kvaišu klajūnu apšaukto. Argi pusprotis visas kapeikas iki paskutinės kapeikėlės suskaičiuotų, argi žinotų, kiek ant prekystalio padėti už alų, o kiek už batoną, durnas pažertų pinigus kaip kruopas, ir lesk, pardavėja, rink it višta žvirgždelius.

O Elena taip jau labai susikaupus plačią Dzisiaus kuprą tiesina, gal nė nesiklauso, ką jis čia pasakoja, trina, kiek įstengdama, vis žemiau ragaže patraukdama, vis krūtinės gaurus, pilvą ir ne mažiau gauruotą papilvę užgriebdama, sakytum, tikrindama, ar šiltas vanduo vyrui į naudą išeina, ar į nuostolį, junta, kad tikrai į naudą, tokiuose reikaluose patyrus, mato, kad į jos namelius ne šiaip sau vyrelis užklydo, o tikras eržilas, dar gerai, kad ne aršus, o ramus, pats sakėsi, jog imasi kasyti tik moteriai paprašius, o jai jau neramu, ak, kaip neramu, tad klausia: Dzisiau, kaip manai, jeigu ir aš kubilan įkopčiau, ar tilpčiau? Dzisius gudriai gudriai nusišypso, nagu pasikrapšto pakaušį, lyg abejotų, ar priimt Elenukę, ar atstumt, bet nėra kaip nepriimt, kad tokia gera ir lašiniai skanūs, ir pati prisirpus kaip uoga, tad sako: lipk, Elenuke, abu tilpsim, sėskis man ant kelių, mažiau vietos užimsi, bet žinok, kad su ragaže aš tau nugaros netrinsiu.

Vos tik Dzisius pajuto, kad vanduo be garo, stvėrė Eleną didžiulėmis letenomis per pusiaują, pakėlė ir pastatė ant aslos, tardamas: gana.

Ir pats pakilo, peržengė kubilo kraštą, atsistojo ant aslos ir įsakė: Elenuke, nušluostyk Dzisiui kuprą, tik švariai, sausai, kad marškiniai prie odos nepriliptų, ar turi kokią skarą? Turiu, pašoka Elena, aš tuoj, va, pati švariausia skara, aš tuoj, tik tu pasilenk, aš tavo kupros nesiekiu. Dzisius klusniai pasilenkia, įsitveria į kubilo kraštą, o Elena šluosto, ir stačiai, ir įstrižai, ir išilgai, ir visur, randa kiekvieną vandens lašelį.

8

Taip ir apsigyveno kvaišelis Dzisius pas vaiko protelio mergą Eleną, kurią jis jau pirmą vakarą pavadino Elenuke, vardu bemaž užmirštu, kaip ir ankstyvoji vaikystė motinos elgetos pašonėje. Būdavo, stebi žmonės, kaip Dzisius pirmas, Elenukė kiek atsilikus, drožia abu koja kojon į parduotuvę – algos piemenė jau nepragerdavo, o ir kvaišelis kur rublį nugriebęs vis į lūšną nešdavo. Keliauja kaip tikrų tikriausia šeima, net juokas.

Du durni, o iš pirmo vaizdo šeima kaip ir visos kitos.

Kartą ilgaliežuvė Šimienė parduotuvėje pasivedėjo Elenukę į šalį ir pašnabždom paklausė:

– Elenuk, kamgi tau tas kvailys ant našlaitės galvos? Vienas vargas, ar bent užsidirbat pragyvenimui? Vytum šalin nežinia iš kokių kraštų atsibasčiusį valkatą, ko gera, ar tik nebus čigonas, nusispjauk ir varyk lauk.

– Nežinai, Šimien, kas yra m e i l ė, – atsakė Elenukė, ta dar vakar buvus padraika paleistuvė apskretėlė ištvirkėlė, visų apylinkės vyrų skersai išilgai pereita, tfu, sušnypštė Šimienė, išgirdusi tokį neįtikėtiną šventvagišką atsakymą – argi kvailiams meilė, argi jie supranta?

Bet tokia jau buvo dviejų gyvenimo nuskriaustų, jau nebejaunų žmonių meilė, gal ir per vėlai ant slenksčio pasirodžiusi, įsileista, priimta, paguosta ir apglėbta – šiltai, kaip gal nė vienoje tikroje šeimoje. Dabar jau ir kiti Eleną ėmė Elenuke vadinti, nes visi kuo aiškiausiai tą dieną išgirdo, kaip parduotuvėj Dzisius paklausė: Elenuke, kokį tau kasnyką pirkt? Raudoną ar žalią?

Nustėro moterys, nuleido akis vyrai, dar, atrodo, taip neseniai mergos drevę kopinėję, tačiau nuo to karto prie vardo „Elenukė“ jau vis rečiau būdavo prilipdomi „padraika“ ar „ištvirkėlė“, nes, pasak batsiuvio, bandžiusio įrodyti, kad toji Babelio pasileidėlė neverta tokio rimto, išvaizdaus vyro kaip Dzisius, tegu spjaunąs į tą apskretėlę ir einąs laisvas kaip anksčiau per platų pasaulį, niekam nė ačiū, nė sudie nesakydamas, pasak to šlubio, kuriam keletą kartų kaip aklam gaidžiui grūdas atitekusi Elena, Dzisius tik sužaibavęs akimis, tomis rudomis slyvomis, iškėlęs kumštį it kaladę ir ištaręs: Dzisiui durni žmonės negali patarti, o tu, raišas žmogeli, dar man po kojom pasipainiosi, tai tavo galvelės kaip nebūta – suplosiu kaip kukurbezdalį.

Tad Elena Dzisiaus pagalba atsimainė į Elenukę, turinčią savą, tik jai vienai priklausantį žmogų, su kuriuo, jeigu jis nusiprausęs, švariau apsivilkęs, retas miestelio vyras galėtų lygintis. Ir nėra ko stebėtis, murmėdavo moterys, argi tas dur… nedrįsdavo ištarti „durnas“, tad, ištarusios „dur“, pakeisdavo balsą ir tęsdavo: argi tas klajūnas kada žemę dirbęs? O gal pievas šienavęs ar mėšlus į laukus vežęs, juos kratęs? O gal medžius girioje vertęs? Ne, visas jo darbas malkelių kupstą per dieną į degtukus suskaldyti ir dar tris rublius išplėšti. Dykinėja, ryja it smakas ir pučiasi, o Elenukė, žiūrėkit, kaip džiūsna, kaip palaužtas medelis ar laukų lelija, vėjo prie žemės prilenkta, bet ko čia stebėtis, toks bulius dar ne tokią mergą į džiūsnas nuvarytų, Mariulė nemeluos, juk pati jo smarvę kubile mazgojo, dvokiančias skaras laužan sumetė, kad sudegtų, pati mačius, koks bimbalas tankiam krūmyne dūzgia, tfu…

Kaip ten bebuvo buvę su tuo Dzisiaus miku, bet, matyt, Elenukei jo tikrai užteko, nes visi bernai, pienburniai ir našliai, ir nuo savų bobų lenciūgų nutrūkę girtuoklėliai buvo vienu mostu atstumti, kaip koks uodų ar mašalų debesis – tik susivartė, suūžė ir dingo it vėtrai papūtus. Gal katras drąsesnis, nebijantis Dzisiaus kumščio ir būtų taikęsis prilįsti prie Elenukės šono, bet kad dabar tas šonas nebuvo panašus į aną saldųjį paleistuvės putlumą – ir sausesnė, ir švariau apsirengus, o svarbiausia – beveik negėrus, na, gal tik lašelį saldaus vynelio dėl širdies ramumo. Tad buvo priversti vyreliai tylomis apkalbas skleisti, visokiais žodžiais Elenukės ir Dzisiaus gyvenimą juodinti: ar aš nesakiau, kad jo kaip kumelio, dėl to padraika ir džiūsta, nieko iš mūsų daugiau neprisileidžia, o aš galvoju, kad tas durnas ją kokia nežinoma liga bus užkrėtęs, velniai žino, iš kokio paraisčio į žmonių gyvenamą vietą atsibastęs, reikėtų, vyrai, tokį šiaučių kriaučių strikoliais pamokyti, gal imamės? Bet lengva liežuviu malti, sunku svajones tesėti – visi tarsi panosėje kalvės priekalą tą klajūno kumštį regėjo, tad pakaušėlius kaip pempinai, ant lauko kupsto tupėdami, krapštė, kuodus šiaušė, pentinus galando, bet prie Dzisiaus pristoti nemėgino net gerai įkaušę.

Ir vis dėlto stebėjosi žmonės, kad mergos vaikas, ubagės dukra, kurios motką, ko gero, velnias pragaran nusinešė, per tokį trumpą laiką iš paleistuvės liūno išbrido, kaip mokėjo, kaip jos silpna galvelė nurodė, taip išsikapstė ir savomis rankomis kažką panašaus į šeimą sukūrė. Miestelyje tai buvo pirmas kartas, nes ir tokios kaip Elena anksčiau niekada nebuvo buvę. Ir padėk jai, Dieve, sakydavo žmonės, jeigu jau tokia karšta meilė tarp jųdviejų užsimezgė, tai nieko čia nepakeisi, juk kiekvienas gyvas padaras turi teisę į savą laimę, nesvarbu, kad toji laimė kaip iš dangaus nukrito po daugelio metų našlaitystės ir begėdysčių. Be nuodėmės žmogaus nebūna, tad tegu jiems angelai šilkus po kojų kloja – mums negaila, o kad šeima ne bažnyčioj sutvirtinta, tai čia jau jos motka kalta, pati beveik niekada Dievo namų slenksčio neperžengus, o jeigu kada per klaidą ir užeidavo kaulėtų pirštų švęstame vandenyje pamirkyti, tai vis tiek nesuklupdavo, maldos nesukalbėdavo, prie giedančių moteriškių neprisidėdavo, be to, dar neaišku, ar mūsų klebonas tokius sutuoktų…

Visaip svarstė miestelio žmonija, vieni Elenukės pusę palaikė, kiti vis teisybės ieškojo, atseit, kaip gali tokia Babelės ištvirkėlė į dorą šeimos gyvenimą kėsintis, toks dviejų puspročių sugyvenimas – sarmata visoms padorioms šeimoms, vyt lauk reikėtų tuos du nelaimėlius, tegu, durnių namuose uždaryti, nors ir kasmet iš naujo tuokiasi.

Žodžiu tariant, visko prisiklausė Elenukė ir ėmė giliai į sužeistą širdį, negalėdama patikėti, kad jos gimto miestelio žmonės gali būti tokie negailestingi ir taip ilgai prisiminti tai, ką ji pati išmetė iš savęs it kokį nuodingą šungrybį ar gyvatės galvą, – kad išsivaduotų, kad pagaliau motkai atleistų už be laiko pragertą jaunystėlę ir už tai, kad paliko vieną našlaitę vilkų rujai suplėšyti.

Ramus ir gražus buvo Dzisiaus ir Elenukės buvimas – niekas nė karto negirdėjo jų barantis, kas taip dažnai pasitaiko net pačiose doriausiose šeimose. Nedaug jiems reikėjo, dar mažesniu pasitenkino, svarbu, kad turėjo vienas kitą.

Nežinia, kaip Dzisius, bet Elenukė tikrai tikėjo, kad jųdviejų meilė – brangiausia dangaus dovana, tad vis kartodavo anuomet Šimienei pasakytus žodžius: „Nežinai, kas yra m e i l ė.“

Tačiau kaip ir visose nelaimingose istorijose, likimas ar dar kažkas nematomas nežinomas, bet nuolatos sekantis žmonių gyvenimus, iškrėtė kiaulystę, kažkas bevardis ir beveidis dūrė tiesiai į širdį, ir Elenukė palūžo.

Išėjo Dzisius vieną speiguotą dieną pas eigulį malkų kapoti, ir negrįžo. Atrado jį po dviejų dienų pakelės griovyje mirtinai sušalusį. Eigulys dievagojosi, kad tikrai arielkos nepadauginęs, tik stikliuką ant kelio įpylęs, nes vakaras buvęs speiguotas, o nueit reikėjo daugiau nei devynis kilometrus. Gal Dzisius, kaip buvo įpratęs savo klajonių metais, prigulė pailsėti, nekreipdamas dėmesio, kad medžiai poška, sniegas kietas ir taip jau skardžiai girgždantis, gal prigulė šalia kokio kelmo po egle, kur visuomet šilčiau, bet nubudęs ir pajutęs, kad kadaise nušalusios kojos kaip negyvos, ir supratęs, į kokią bėdą pateko, dar mėgino į vieškelį nuropoti, bet, matyt, per status ir per slidus buvo pakelės griovys, tad, nusikamavęs, galutinai pavargęs, numojo į visą savo gyvenimą ir užmigo amžinu miegu su Elenukės atvaizdu akių dugne – kas žino, gal visa taip ir buvo, o gal eigulys, užmiršęs, kad Dzisius jau kuris laikas bemaž n e i m a, padaugino, žmogus labai apgirto, o jis tokį klipatą išleido pro vartelius, būtų eigulio galvelė bent krislu už Dzisiaus protą šviesesnė, tai tikrai nebūtų išleidęs, bet ką jau padarysi, kad valdiškam darbe nežinia už kokius nuopelnus taip dažnai visiški begalviai įsitaisę, šiltas vieteles užsėdę, girios medelius parceliuojantys ir spjaunantys į visokias teisybes. Jau vien tai, kad eigulys, miško ponas ir šeimininkas, nepasirūpino malka iš rudens, o kvietėsi varganą, galima sakyti, bepirštį žmogų, kad tas nuo ankstyvo ryto iki tamsos mojuotų sunkiausiu kirviu, šakotas kulbes virš galvos kilodamas, iš paskutiniųjų kirsdamas, kad tuos kelis rublelius savai Elenukei parneštų, nes gal buvo pažadėjęs kokią naują skepetą nupirkti, jau vien tai rodo, koks buvo žmogus tas miškų karaliukas, amžinai šlapiu klynu ir akis užsipylęs, nevertas eigulio vietos, bet per sūnaus partijas vis dėlto ją išsaugojęs netgi po nelaimės su Dzisium. Tokia tad buvo teisybė, nors žmonės ir iš jos sugebėjo prikurti įvairiausių pasakojimų, kai kas netgi tvirtino važiavęs rogėmis ir girdėjęs Dzisiaus balsą vidury miško, didžiai įsakmiai balsu durnas aiškino velnių bandai, kaip reikėtų pasaulį užgrobti ir visus ponus draugus į maišą sugrūsti. Bet tokia pasaka nedaugelis patikėjo, ypačiai klebonas, tad gal norėdamas nesąmones išsklaidyti, o gal širdingai patikėjęs stebuklu, kad iš puolusios nusidėjėlės moteris tapo tokio pat vargingo nuskriausto žmogaus bičiule, kuri tą bičiulystę pavadino m e i l e, patikėjęs tokiu Dievo gailestingumu, palaidojo Dzisių katalikų kapinėse, šventoriaus gale, šalia akmeninės tvoros, o ne anapus, kur laidojami savižudžiai ar šiaip nežinomos kilmės ir tikėjimo žmonės. Miestelis susigraudino ir nereiškė jokių priekaištų savo dvasios tėvui, neatsirado nė vienos moteriškės, kuri būtų bent užsiminus apie tai, kad Dzisių apylinkė laikė klajojančiu kvaišeliu, nors ir gebančiu skaičiuoti smulkiausias kapeikas.

Tad šventoriaus kampe išdygo kapas su mediniu kryžiumi, panašus į kitus kapus, ypačiai į skurdesnius, o gal dar laukiančius akmeninio paminklo ar tvorelės.

Tik Elenukė, galima sakyti, pražuvo – tokia baisi jai buvo ši nelaimė, tokia baisi neteisybė, o sykiu per kleboną ir didis Dievo gailestingumas.

9

Atsimainius, pavirtus į miestelio šventąją ir gavus Marijos Magdalenos pravardę, Elenukė visą tą baisiai šaltą žiemą slinkdavo pro šventoriaus vartus ligi Dzisiaus kapo – net taką buvo pramynus. Kiti kapai apsnigti, užpustyti, o Dzisiaus – kaip šįryt supiltas, nes Marija Magdalena suklupus savomis rankomis sniegą nuo kauburio nustumdavo. Vienintelio Dzisiaus kapas švytėjo papilkėjusiomis laukų gėlėmis, mat lūšnoje po lubų sienojais dar nuo motinos laikų džiūvo nesuskaičiuojami pundeliai vaistingųjų augalėlių – šitaip motka prisidurdavo kelis rublius prie to, ką suelgetaudavo. O sudžiūvusios pievų, pakelių, pamiškių žolelės dažnai dar gražesnės už šviežiai nuskintąsias, spalva ne tokia ryški, tarsi miglota, bet žiedelių viduriukai it žvaigždelės švyti ant sniego, tad visi, kas taip išpuoštą kapą matė, tvirtino, kad tokio stebuklo šiose apylinkėse nuo seniausių laikų nėra nutikę.

Prislenka prie kapo, suklumpa, delnais nužeria sniegą ir iš už skrandelės ištraukia kelis šviečiančius ryšulėlius, neatriša, neatskiria žiedų, neišbarsto, o suguldo tuos pundelius skersai ir išilgai, sudarydama kryžiaus ženklą, o tuomet prisiglaudžia prie ledinės žemės ir rauda, vis suspigdama, kad šaltas ir pilkas dangus geriau jos raudojimą išgirstų.

Sugrįžusi į lūšną, prapuolusi iš kaimynų akių, Elenukė Marija Magdalena imdavosi ruošos darbų, tad po kurio laiko pirkelės vidus tiesiog švytėjo. Zakristijonas, o ir kiti kaimynai atnešdavo maisto, nes visiems buvo aišku, kad vaiko proto žmogui sunku išgyventi. Žodžiai „paleistuvė“, „padraika“, „Babelės ištvirkėlė“ jau niekada nesugrįžo į miestelio moterų lūpas, tik vis negalėjo žmonės atsistebėti, kad taip atsimainė visų smerkiama ir aplojama moteris. Todėl, tardami „Marija Magdalena“, visuomet pridėdavo ir jos vaikystės vardą – Elenukė…

Zakristijonas, girdėdamas naująjį kaimynės vardą, tą šventą pravardę, padovanojo Elenukei Marijos Magdalenos paveikslėlį, sakydamas: čia, Elenuke, tavo šventoji, jai melskis, nesvarbu, kad teisingų maldų neišmokai, melskis savais žodžiais – Dievas visa girdi, svarbu, kad malda eitų iš širdies.

10

Praėjo žiema, pavasaris, – vėl Sekminės, vėl pulkai žmonių eina Kryžiaus kelią, nesvarbu, kad stacijų koplyčios išgriautos, žmonės ir raudonų, dar caro laikų, plytų kauburiuose regi Kristaus Kančią ir gieda gieda, tarsi oštų nematoma jūra. Su moterimis eina keliais ir Marija Magdalena. Galva palenkta, juoda skepeta nuleista ant akių, liesi blyškūs pirštai glaudžia prie įdubusios krūtinės aliumininį kryželį, o ašaros kaip tikri perlai rieda įkritusiais skruostais.

Ir tardami šventus giesmės žodžius „Marija Magdalena, kad Jėzaus ieškojo, / Pilnus kelius ašarų kaip perlų priklojo“, matydami atgailaujančią savo šventąją, nuo vaikystės metų pažįstamą, iš paleistuvės atsimainiusią į Švento Rašto moterį, net vyrai negali neraudoti, giesmė virpa ore tarsi pašautas paukštis, kyla ir krinta, kyla, suplazda sparnais, ir vėl krinta ant pilkos nuodėmingos žemės. O jau tas žolynų kvepėjimas, tas svaigumas, tas saldus erškėčių vainiko spyglių prisilietimas…

Štai ir įkalnė anapus Kedrono, netoli Pirmieji vartai, Elenukės Marijos Magdalenos klupsčiai jau seniai kruvini, ir visa aplinkui pamažu tirpsta, sūkuriuojasi, mirga, mirguliuoja, tad ar gali pavargus, tiek iškentus širdis atlaikyti tą nežemišką skaudų saldumą?

Suklykia, sušurmuliuoja moterys, pripuola prie Elenukės, mėgina laikyti, bet kur tu sulaikysi, jeigu jos kritimas šonu į dulkes jau nesustabdomas ir toks tylus, ir tie saulės spinduliai, ištryškę pro tamsiai mėlynus debesis, tokie skaudžiai ryškūs, o sykiu ir glostantys, priimantys į savąjį glėbį…

2004, Mardasavas