literatūros žurnalas

Ramutė Skučaitė. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 8-9

 

Nieko

 

Mes – nieko. Mes tik užgimėm ir mirsim.
Praplauksim tarp tiesos ir netiesos.
Kai ką dar pamatysim, ką išgirsim,
O tie, kur praplaukė – nebealsuos.

 

Tai nieko. Perspektyvos nesikeičia:
Kvepės jazminai. Bitės grįš namo.
Nenoras neskubėt. Troškimas – greičio,
Į pačią pradžią – svetimas skiemuo.

 

Bet nieko: bus ir tyčia, ir netyčia.
Kas nyks, kas augs, nudžius ar nuvarvės…
Nuo seno mūro rėkiantys grafičiai
Mums neužstoja laiko nei erdvės…

 

Juk nieko.

 

 

Kavatina

 

Nebenoriu sakyt, kad yra.
Nebenoriu kartoti, kad buvo.
Tuoj ištrykš kaip vanduo atvira
Kavatinos srovė iš grotuvo.

 

Atgalybės pačiam pakrašty
Cukraus fabrikas už Nevėžio.
Kristalėliai slapčia išnešti
Į šiandieną aštriai įsirėžia.

 

Užlenkta surūdijus vinis
Traukiama nesiduoda – sugirgžda.
Gal už vartų tie pamanys,
Kad tai driežas bėga per žvirgždą.

 

…Bet ar buvo? Sakau – nebebus.
Tie už vartų – ir mano: ne vinys.

 

Žodis dolce – nors aštriai saldus –
Kavatinoj, ko gera, – esminis.

 

 

Rasos (dar be Juditos)

 

Išeinanti diena jau gest pradėjus.
Čia liekantiems – kaip visos – amžina.

 

Į Naugarduką buvo nutekėjus
Lydos kunigaikštytė Gražina…

 

Toks dvieilio grakštumas!.. Ar Juditai
Eilutės suskambėjo kaip liutnia?
Bet nuojauta jau buvo lietus Lydą
Lyg atšešėlį veidrodžio dugne,
Kai kelkraščiu į Vilnių baltos gėlės,
Kunigaikštytės pėdsakų žymė…

 

Čia ėjo elgetos ir karalienės
Su sopančia šviesa – užgest namie.

 

…Bet dulkės ant gėlių nežino nieko,
Ir jas sukėlus vėtra nekalta.
Už trirublę ligi Rasų, kur lieka
Vos mirksniui – dar pro šalį – Judita.

 

 

Žinom! (Ironique IV)

 

Ta valanda – visai ne valanda,
O išgalvotas nuotolis – palikti
Nulaužtą medį, gyvą kažkada,
Išmėtytus garbės žodžius ar pyktį,

 

Kad kelias nebe žvyras, ne skalda,
Kad persunktas gedėjimu asfaltas…
Karai? – Mes žinom! – Kažkieno klaida,
O tas suklydęs gal visai nekaltas.

 

Gal jis mylėjo alkanus vaikus
Ir santūrumą, keliant taurę vyno,
Gal laikas jam atrodė palankus,
Ir muzika jausmus savaip gaivino?..

 

Taip, užmušė galybė valandų
Tik žemės išgirstus sudie numirštant;
Lyg mes nežinom? Jaučiam, kaip skaudu,
Kai dūris. Kraujas! (BSK) – iš piršto.

 

Ir žinom: būta žemėj negandų.
Dabar ji tobulai iš jų išaugus.
Mes uždengti tokiu stipriu skydu –
Net jei ir šautų… Pažadėta: saugūs.

 

 

Vainikas (Ironique V)

 

Vainikas ant lėkštės. Reikės suvalgyt?
(Kūkalių rausvuma nėra skani.)
Iš krosnies – dar nejaučiam – slenka smalkės.
Jei nugaruosim, tai ne mes vieni.

 

Ateis koksai benamis ar našlaitis,
Palikęs savo guolį patvory…
Vainikas liks sveikut sveikutėlaitis
Nevalgomas – nors nieko neturi –

 

Užtat erdvė! Beveik tuščia palovė
Su slieko ieškančia akla višta…

 

…O sliekas dūzgia užsiūtoj rankovėj,
Bet ji ne mano ir neužsiūta!

 

 

Pabėgimas per Aušrą

 

Vakare į Vilnių – niekam.
Vakare iš Vilniaus – niekam.
Sunkūs vartai uždaryti
Dievo Motinos vardu.

 

Nenamai už vartų lieka,
Ir sargai abipus lieka,
Jie jau žino, ką daryti
Jei ne žodžiais, tai kardu.

 

Tai tada, kai Vilnius miega,
Kai giliai bažnyčios miega,
Paslaptybėj kalno kelias
Dar alsuojantys laikai,

 

O per Aušrą bėga bėga,
Vedami Žvėrūnos bėga
Nepaeinantys seneliai
Ir suvystyti vaikai.

 

 

Serviruotė

 

Matai? – Jau pusė devynių.
Diena jau buvo ir praėjo.
Jau atskirtumas tarp dvynių
Lig begalybės praplatėjo.

 

Dabar kiekvienas atskirai
Ieškos savęs, kad nesurastų,
O peiliai, taurės, auskarai
Ne iš sidabro bus. – Iš prasto

 

Metalų lydinio. Rūdim
Aptekusio – jokio skambumo.
Ir į tolùmą – ne artyn –
Magnetas veiks (anaip jau buvo).

 

O ženklas – pusė devynių
Rytoj sugrįš. Tiesa, ne šitas.
Ir dryksta numestas meniu
Gimimo datų prirašytas.

 

 

Kaita

 

Keičiasi vietom metų laikai.
Atsiranda kitokia vienybė.

 

Žeme, kodėl mums tiesos nesakai,
Kai netiesos – begalybė?

 

Tu palieki mus? Kurgi tada
Vos užgimusį vaiką migdyti?..

 

…Kelia rankas išprotėjus mada,
Jau bepasiekianti Vytį.

 

Žeme, tau skauda? – Skauda. Labai.
Vėl kraujuoja kažkur sodybėlė.
Vėl šiepia dantis svetimi sabalai…

 

Bet Stankevičiaus šermuonėliai…

 

Atgija?

 

 

Kambarys

 

Kambarys, kur krinta lapai.
Kambarys, kur trupa gėlės.
Kambarys, kur niekais tapo
Mielos graudžios pasakėlės.

 

Kambarys neturi durų.
Ãtvirus – tik lapai dengia.
Ir išvaro lauk santūrų
Atviri – neapsirengę.

 

Kambarys dabar ir mūsų
(Čia kasdien jau nebešvinta).
Kas taip tyliai atsiduso:
Tesutiksim kas dešimtą…

 

Pasakėlės ištaršytos
Su traškiom gėlėm sutapo.
O ruduo – ko gera, šitas:
Kambarys, prikritęs lapų.

 

 

Pralaimėta?

 

Juodais klavišais perbėgo diena,
Bet juoduma neišdavė skaudumo,
Kai jos priešybė saulės sklidina,
Šen ten pritarusi, staiga suglumo:

 

Juodos priešybei norisi patikt,
Aplink save paskleisti baltą rūbą,
Aplinkinius nustebint. Ir ne tik:
Ji nori nugalėt – todėl taip skuba

 

Vidurdienį uždegt visas ugnis,
Pabudint nemigai miglias pelėdas…
…Mažorui pasidavęs taikinys
Subyra, neištvėręs savo gėdos…

 

Ir nebe muzika – klavišo giluma
Ateina juodumai akių užkloti,
Balta šokėja tirpsta šokdama,
Negyvai salei nepradėjus ploti.

 

Kažkur lošėjas rikteli va banque!
Ir nieko nebevaldo joks likimas.

 

Vos vos pakilęs mėnuo ima blankt,
Bet tai ne jo, tai mūsų užtemimas.

 

 

Regėjimas, bet ne toks

 

Ne optika mums padės, –
Diena, dar nelūžus per pusę.
Dar kris knyga nuo kėdės,
Išgąsdinus mėlyną musę.

 

Dar trys liūdni obuoliai
Pilkos lapijos ilgėsis,
Šviesa pakils iš giliai,
Iš saulės nukris pavėsis –

 

Optika tik meluos,
Bet mes jos prašom meluoti:
Traukti vaizdus iš tylos,
Didinant aukštį ar plotį…

 

Tik ji tikrai nesakys,
Kad jos tiesa – ne tikrovė,
Nes išgaubto lęšio akis
Regėjusi – jau išsikrovė.

Ramutė Skučaitė. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 3 / Tik zylės. Zylių pavasaris – mano žiema. Ar nusidėsiu užmigdama? Ar ką nuskriausiu sapnuodama, Šešėlius mažus sūpuodama, Vandenį semdama, Lengvai atgal nešdama…

Poezijos pavasario klausimynas. „Poezijos rašymas nėra paprastas dalykas“

2016 m. Nr. 5-6 / Į klausimus atsako 2016 m. Poezijos pavasario nominantai Ramutė Skučaitė, Artūras Valionis, Erika Drungytė, Vytautas Kaziela, Aldona Gustas.