literatūros žurnalas

Viktorija Daujotytė. „Tiktai akimis palydėjai“. Stasys Jonauskas

Stasys Jonauskas – poetas, poetas iš tolimo Lietuvos pakraščio, iš palatvijės, Vilniaus ar Kauno poezijos sambūriuose – nepažįstamasis. Nedaug pasaulio teužsiėmęs, tik tiek, kiek galėjo akimis palytėti ir išeidamas palydėti. Išėjo paprastai, kaip išeina iš savo kiemo kaimo žmogus. Nepersirengęs. Bet negrįžo. Rastas miręs. Netoli namų. Vienintelių tikrų – Gėsalų kaime, maždaug dvidešimt kilometrų nuo Skuodo. 1985 metų autobiografijoje: „Čia baigiau aštuonmetę mokyklą ir dėl tėvo mirties, motinos ligos ir kitų septinto dešimtmečio vidurio sąlygų pradėjau dirbti kolūkyje – prie lauko darbų, vėliau – dirbtinio apsėklinimo techniku.“ Rūstus blaivumas – jį įgyja tik anksti subrendę vaikai. Išgyveno septyniasdešimt metų, ta proga dar spėjo ką ne ką apie save pasakyti. Paprastai ir išmintingai. Taip, kaip rašė ir eilėraščius – paprastus ir išmintingus. Iš pačių savo prigimties šaknų, nemokytas to darbo – rašyti, bet greit supratęs, kad jau rašo. Ir rašo „ne gamtai ar apie gamtą (o juk rašymo apie gamtą štampą tebekartojame), bet žmogui, apie jo vietą pasaulyje“. Eksternu baigė Skuodo vidurinę, neakivaizdiniu (nuotoliniu) būdu Žemės ūkio akademiją, agronomiją. Pririštas prie savo namų. Galiausiai ir prisirišęs. Dirbęs darbus, kurie buvo po ranka, su gyvuliais, su žeme. Aręs ir sėjęs, pjovęs ir grėbęs. Bet ir rašęs, tikėjęs, kad rašant galima daugiau pasakyti. Apie 1966–1967 metus Stasio Jonausko eilėraščių jau rodosi viešumoje; laikas, kai į pirmąją savo poezijos knygą artėjo ir Sigitas Geda. Stasys Jonauskas kiek jaunesnis. Pirmoji jo knyga (bendrame pk aplanke) tik 1973-iaisiais. Kaip galima taip paprastai pavadinti („Didelis laukas“), bet juk ir nepaprastai, daug vėliau, kai susitiko su Arvydo Šliogerio filotopija, su jo meilės lauku, galėjo pajusti savo laukų kaimynystę. Rinkiniai vienas po kito – kas treji, ketveri metai. „Spaliai“ (1986) – buvo knyga, kai jau tikrai pajaustas Stasio Jonausko savitumas, kai gamtos, žemės jausenos, vidinės patirties ratilais tarsi susiliejo su savita poetika, su įdomiu poetiniu sąmoningumu. Tarp Marcelijaus Martinaičio ir Jono Strielkūno įsiterpė atskiras, savitas poetas, konkretus, daiktiškas, atsargios ironijos, tylios refleksijos. Įvertintas – „Poezijos pavasario“, Jotvingių premijomis, Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatas (2015). Rinktinė „Žolės balsas“ (2004), gal kiek ir suvėlinta, gerai apšviečia Stasio Jonausko poezijos lauką. Eilėraščio struktūrinį įvairumą ir tradicinio, radauskiško, strielkūniško ketureilio patikimumą. Suveržta, bet ir išlaisvinta, – tokia juk ir yra senų laikų vaga (taip pavadintas eilėraštis):

Prasidėjo ji, kur baigės.
Lėkė žmonės tuo ratu
Paskui plūgą tarsi snaigės –
Su vardais ir be vardų –

Kaip mokėjo, kaip galėjo
Vytis laiką, tik paskui
Atsiguldavo žolėj,
O galvodavo danguj.

Poezija tvirtina žmogaus mirtingumą. Ir atveria dangų – iš žmogaus mirtingumo kylančiai poezijai.

Iš savitojo Žemaitijos pakraščio Stasys Jonauskas, kur kuršių ir žemaičių kraujo santakos, kur Latvija ranka paduoti, kur Skuodas, Mosėdis, Seda, Ylakiai. (Atsisveikinimo su Stasiu Jonausku žodžius rašiau tarsi lydėdama jį pro Vaclovo Into, Romualdo Granausko bičiulio ir bendrininko, akmenis, pro gaudesį, atsiliepiantį iš Viliaus Orvido akmens karalystės, iš Sedos, kur Vytauto Mačernio pėdsakai, iš Latvijos, kurios kalbą mokėjo. Mosėdis, Ylakiai, kur ir palaidotas; paskutinė kelionė senais žemaičių keliais, išvažinėtais ir išvaikščiotais. Sąsajos – mąstant apie Romualdą Granauską, pasigirsta ir Stasio Jonausko intonacijos. Ir atvirkščiai. Nuo pirmosios knygos – ar gali būti, kad iš karto taip tvirtai, jei kiek ir martinaitiškai: „Aš nemiegojau, o tik žiūrėjau, kaip laikas pelkių viršūnėmis eina“ („Molio Motiejus“). Kraštas, kurio dvasia vis pasirodydavo savitomis kalbos formomis ir intonacijomis; literatūrai tai intensyviausia Žemaitijos vieta, panašiai kaip aukštaičiams Anykščiai. Vienu metu ir vienos kartos – Danutė Paulauskaitė ir Stasys Jonauskas, kaip galėjęs Danutei padėjęs, pirmas ir pastebėjęs, kad švieselė jos lange nebespingsi ir dūmai iš kamino neberūksta. 2004-ieji; pačiam Stasiui prieš akis dar likę kelio. Buvo pažįstami apie keturiasdešimt metų. Danutės tėvų namas, kuriame ji gyveno, priešais Skuodo laikraščio „Mūsų žodis“ redakciją. Šis laikraštis irgi priklauso krašto savitumui, išaugęs kaip savitas kultūros augalas, jo redakcijoje dirbo ir Romualdas Granauskas, ir Danutė Paulauskaitė. Ir Stasys Jonauskas – daug metų, įvairius darbus, ėjo visokias pareigas. Buvo žemės ūkio skyriaus vedėjas, paskui, rodos, kultūros. Dirbo ramiai, nesiplėšydamas: nei pernelyg ką kritikuodamas, nei patriotizmą per jėgą reikšdamas. Jo eilėraštis yra įėjęs į tą žemaitiško nuoseklumo, atkaklumo vagą, kuri daug lemia ir kūryboje, ir kasdienybėje. Ar klastinga Parkinsono liga buvo tas sunkusis Stasio gyvenimo trikdis, ar ir dar kažkas, ko gal ir nesužinosime. Kas amžinai pasodina prie pietvakarių sienos (Danutės Paulauskaitės formulė), kas išveda iš namų ir atgal nebesugrąžina. Kaip ir kitą Stasį – Stacevičių, artimo tikrumo poetą, nepaliestą to, kas šiandien madinga, kas padeda lengviau gyventi, mažiau liūdėti.

Pastebimesni Stasio Jonausko gyvenimo įvykiai – dvejų metų studijos Maskvoje, M. Gorkio literatūros institute, kur sutiko ir laisvo mąstymo žmonių, muziejų meno, pamatė daugiau pasaulio. Žemaičiams nuo seno buvo svarbu ir laikytis savųjų, ir pažinti pasaulį. Ne lėkti per pasaulį, o jį pažinti. („O kiek žmonių dabar lekia, kur vėjas papučia, kiti belėkdami ir patys tą vėją sukelia“, – pasakyta Stasio prieš daugiau nei tris dešimtmečius.) Tie aukštieji literatūros kursai buvo skirti filologinio išsilavinimo neturintiems rašytojams, maždaug iki keturiasdešimt penkerių metų amžiaus. Priartėjo rusų poezija, jos sidabro amžius. Kitas įvykis – susitikimas su Justinu Mikučiu, savitu mąstytoju, meno filosofu. Tiesiog atvažiavo į Skuodą, kažkas Stasiui Jonauskui pranešė, sutiko stoty, pamatė vieną, kuris buvo kitoks, skyrėsi iš kitų, parsivežė į namus, apgyvendino. Apie dvejus metus Gėsaluose Justinas Mikutis turėjo stogą ir maistą, išvažiuodamas kur ir vėl sugrįždamas. Monologai, kurių klausėsi. Pokalbiai, kuriuose dalyvavo. Justinas Mikutis, reiklus ir priekabus, vertino Stasį Jonauską kaip poetą. Ir Jonui Mekui buvo įdomu Gėsaluose pabūti. Vertino Stasį Jonauską ir Onė Baliukonė. Manė, kad yra artimas Antanui Kalanavičiui. Ir tai tiesa. Vis ta pati karta, kuriuos į vieną būrį vis tankiau sustato mirtis, įterpdama tarp jų ir Marytę Kontrimaitę, ir Petrą Dirgėlą. Poe-tai rašo savo gyvenimais, unikaliomis patirtimis, bet galiausiai ryškėja, kad labiausiai jie rašo mirtimi – artėjimu į ją. Ir po mirties, ypač skaudžios, netikėtos, leidžiama matyti, kas parašyta. Kad jau pirmojoje Stasio Jonausko knygoje ištarta: „Gulėk / Pradalgėj ar tarp jų. Birželis. / Ir dobilai antrą kartą žydės“ („Lietus, kurio dar nėra“). Ta besivejančio laiko nuojauta – ypač knygoje „Lekia kaip metai“ (1981). Iš to paties rinkinio: „Mano metai jau ieško manęs / Po žolynus, upes, asloje.“ Ir pabaiga: „Jie tyli labiau už visus – / Mano metai, paviję mane“ („Skubantis žmogus“).

Laikas pasiveja, prisiveja, parašo paskutinę datą (Stasiui Jonauskui ji liks neaiški, spėjama). Laiko prisivytą poetą dar vejasi jo eilėraščiai. (Jis savo eilėraščių nedatavo, paliko laiko valiai.) Vejasi, o tos paskutinės datos, tų paskutinių skaičių neprisiveja. Dar išeis (gal jau ir išėjo, Gvido Latako, Vytauto Stulpino, Petro Gintalo ir kitų rūpesčiu leidžiamas) žemaičių almanachas, kur pluoštas ir Stasio Jonausko eilėraščių. Mažai terašė žemaitiškai, nebent kai ką iš žemaitiško išversdamas į bendrinę lietuvių kalbą, o žemaitybė, žemaitiškumas, žemaičių kalba labai jam rūpėjo, tik jau buvo tuos klodus pajutęs giliau, jau ėmė iš giliau. Panašiai kaip ir Romualdas Granauskas. Pirmasis iš almanachui parinktų eilėraščių – „Sekmadienis brenda per pievą“, tokia paprasta ta frazė ir tokia tikra, lyg bridimas per pievą ir būtų pats sekmadienis, o ta pieva birželio, prieš Jonines, paties sužydėjimo. Ir trumpas, ketur-eiliškas „Akimis palydėjai“, žodžiai žmogaus mirtingumui, pridengiamam gamtos amžinumo:

Žydėjo ir buvo spalvota,
Čiulbėjo, mekeno, kukavo.
Tai buvo gerai sugalvota,
Bet iš gyvenimo tavo.


Vilnijo ir buvo ten žalia,
Žaibavo ir pūtė ten vėjai.
Pralėkė viskas pro šalį –
Tiktai akimis palydėjai.

Atodūsio gylis kalbos viršūnėmis: „Tiktai akimis palydėjai.“

Viktorija Daujotytė. Rašytojų bendruomenės akivaizdoje

2019 m. Nr. 4 / Ne, Lietuvos rašytojų sąjunga nėra „nieko bendra neturinčiųjų bendrija“. Rašytojai yra (ir turi likti) jautrūs profesionalumui.

Viktorija Daujotytė. Nuo žemininkų iki žemininkų

2019 m. Nr. 2 / irminė mintis būtų tokia: svarbiausia XX a. lietuvių poezijos programa tebėra susijusi su žeme. Amžiaus viduryje ši bendra programa įgyja ryškesnių egzistencinių prasmės akcentų.

Viktorija Daujotytė. Savaime, bet juk ne tik

2018 m. Nr. 10 / Valentinas Sventickas. Dar gurinių. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 397 p.

Viktorija Daujotytė. Atsiminti, kol įmanoma

2018 m. Nr. 3 / Justinas Marcinkevičius: kokį jį prisimename. Sudarė Valentinas Sventickas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 469 p.

Viktorija Daujotytė. Mūsų šimtmetis ir amžių siužetai

2018 m. Nr. 2 / Švenčiame Lietuvą, savo Valstybę. Vasario 16-osios respublikos šimtmetį. Šimtmetis – dar mūsų, gyvenančių dabar, laikas. Tėvų, senelių, prosenelių rankomis apkabinamas laikas…

Juozo Baltušio dienoraščiai: pamiršti negalima suprasti?

2018 m. Nr. 1 / Petras Bražėnas, Viktorija Daujotytė, Valdemaras Klumbys, Antanas Šimkus, Ieva Tomkutė, Saulius Vasiliauskas. Parengė Gediminas Kajėnas

ŠIMTMEČIO ANKETA: Viktorija Daujotytė, Gintaras Bleizgys, Aušra Kaziliūnaitė

2018 m. Nr. 1 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

Viktorija Daujotytė. Tikrai ir tarsi; Aido Marčėno linkui

2017 m. Nr. 10 / Aidas Marčėnas. KasDienynas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 384 p.

Viktorija Daujotytė. Paaiškinimas atidedamas

2017 m. Nr. 5-6 / Rimvydas Stankevičius. Šermuonėlių mantija. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 104 p. / Puikus Deimantės Rybakovienės viršelis.

Viktorija Daujotytė. Laisvai ir atsakingai

2017 m. Nr. 2 / Mindaugas Kvietkauskas. Uosto fuga. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 243 p.

Viktorija Daujotytė. Anapus: Vytautas Kubilius tarp „tylos vaikų“

2017 m. Nr. 1 / Kiek daug reikėjo pakelti jauniems žmonėms iškart po karo. Kiek nerimasties suimti į save, ypač tiems, kuriuos viliojo humanistika, filologija, poezija.

Viktorija Daujotytė. Mūsų likimo data – Lietuvos Respublikos šimtmetis

2016 m. Nr. 7 / ..mes taip mylime savo Lietuvą, kad jos žlugimo nepakeltume… Petras Juodelis, „Kodėl mums nepakeliui su „Keturiais vėjais“?“