ŠIMTMEČIO ANKETA: Danutė Kalinauskaitė, Elena Karnauskaitė, Tomas Vaiseta
2018 m. Nr. 7
Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą, etninės atminties ištvermingumą. Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis – proga apmąstyti mūsų literatūros ir kultūros raidą, įvardyti žymiausius asmenis, prisiminti jų nuopelnus kraštui. Kokie vardai, judėjimai, iniciatyvos, darbai ir kūriniai Jums atrodo iškiliausi mūsų laisvėjimo kelyje?
Kaip apibūdintumėte šiandieninę mūsų literatūros, kultūros ir visuomenės situaciją? Kokios gyvenimo galimybės bei pokyčiai nuteikia viltingai, įkvepia kūrybai? Kokias didžiausias problemas bei iššūkius visuomenei, tautai ir valstybei kelia naujųjų laikų procesai?
Per šimtą metų lietuviška knyga patyrė nepaprastą kokybinį šuolį – iš didaktinės epochos amžiaus įšokome į moderniausios literatūros kontekstus, ir tai mums teko daryti gerokai sparčiau nei daugeliui Europos tautų. Per pastarąjį šimtmetį subrendo lietuvių literatūrinė kalba, išaugo meniškumo reikalavimai. Kokią lietuvių literatūrą įsivaizduojate po kelių dešimčių ir daugiau metų?
Prozininkė Danutė Kalinauskaitė
Žinia, sunkiausia yra įvertinti tai, kas savaime suprantama, pavyzdžiui, orą, kuriuo kvėpuoji, na, jis tiesiog yra, tai kokia gali būti oro vertė. Tas pat ir su kalba: ja kalbi, skaitai, rašai knygas, ir tai yra savaime suprantama, nes kalba kaip oras. Bet mūsų šimtmečio istorijoje juk galėjo nutikti taip, kad to savaime suprantamumo galėjo ir nebūti, o oras, kuriuo kvėpuojame taip laisvai, kad jis net nesiskaito, mums galėjo būti dozuojamas tik mažytėmis porcijomis. Laisvėjimo kelyje tarp visų judėjimų, iniciatyvų, darbų ir kūrinių reikšmingiausia man atrodo pati lietuvių kalba, kuria kvėpuojame. Dar – visai ne iškilūs vardai, o paprasti žmonės (netiesa, kad sovietmečiu visi bendradarbiavo su sistema), sugebėję išlaikyti nenulenktus sprandus ir nenulaužtus stuburkaulius, vertybes, tikro meno poreikį. Tie žmonės, gyvendami virtuvės pogrindyje, tyliai nesitaikstė su primesta ideologija. Sugebėdavo pramisti kruopomis, nuo galvos iki kojų apsimegzti (nepainioti su „megztomis beretėmis“!), kad sutaupytų knygai, spektakliui, koncertui. Eidama po „Kino pavasario“ dokumentinio filmo apie Maria Callas, nugirdau dviejų labai garbaus amžiaus senjorių pokalbį: jos turi namie visus M. Callas įrašus, plokšteles, jų klauso, atmintinai moka visas arijas. Senos inteligentės drapanom iš „Humanos“. Tos kartos žilagalvių žmonių, kuriems kliuvo gyventi sunkiausiais sovietmečio laikais, ištverti pokario siaubą, bet nekolaboruoti, neįdavinėti, nevogti iš valstybės, nepasidavimas, pagaliau visą laiką gyvas kultūros ir meno interesas man kelia didžiausią pagarbą. Jie visada buvo kelyje į laisvėjimą.
Na, o iškilius vardus visi žinome, tik, bandydamas juos suminėti, rizikuoji ką nors praleisti: muzikoje – Bronius Kutavičius su „Paskutinėmis pagonių apeigomis“, Giedrė Kaukaitė, inspiravusi kompozitorius, Feliksą Bajorą, Osvaldas Balakauskas su Antrąja simfonija, pasaulinio lygio kūriniu, Kęstučio Antanėlio roko opera „Meilė ir mirtis Veronoje“, Vytautas Kernagis, Vilniaus džiazo trio (Viačeslavas Ganelinas, Vladimiras Tarasovas, Vladimiras Čekasinas), Mataičių folkloro teatras ir Veronika Povilionienė, Donatas Katkus, Vytautas Landsbergis; dailėje – Vladas Vildžiūnas su jo iniciatyva įkurtu Jeruzalės skulptūrų sodu, namais kaip traukos centru, kur burdavosi menininkai, Petras Repšys, anot Alfonso Andriuškevičiaus, „baisus senovės fanas“, kuriam rūpėjo baltų gentys, Lietuvos krikštas, mitai, liaudies papročiai, studijų metu teko matyti, kaip gimsta jo freskos Filologijos fakultete, kiti dailininkai, kurie kelyje į laisvėjimą sovietmečiu buvo gerokai pranokę rašytojus; teatre – Juozas Miltinis, Jonas Jurašas su cenzūruotais, darkytais ir uždraustais spektakliais, legendine „Barbora Radvilaite“, perpildžiusia taurę, pastūmėjusia emigruoti, Jonas Vaitkus, Eimuntas Nekrošius; kine – Jonas Vabalas su savo „Laiptais į dangų“, „Skrydžiu per Atlantą“, Vytautas Žalakevičius su „Niekas nenorėjo mirti“, „Jausmais“, Arūnas Žebriūnas su „Velnio nuotaka“, „Riešutų duona“ ir kt.; literatūroje – partizanai Mamertas Indriliūnas, Bronius Krivickas ir kiti, iš kurių galbūt būtų išaugę lietuvių literatūros didieji, bet už mūsų visų laisvę jie padėjo galvas miške, disidentai Julius Sasnauskas ir kiti, laisvą vakarietišką literatūrą rašę Tomas Venclova, Saulius Tomas Kondrotas ir kiti, galėtum vardinti visus talentingiausius ir tai vis būtų tie „iškilūs vardai“. Antanas Kalanavičius įsteigė tokį poezijos pasaulį, kuriame išvis negaliojo jokie sovietiniai ribojimai ir draudimai…
Buvau penktoje klasėje, kai 1972-ųjų gegužės 15 dieną prie Kauno muzikinio teatro susidegino Romas Kalanta. Rusų kalbos mokytoja jį išvadino bepročiu ir griežtai uždraudė mums „trainiotis“ po Laisvės alėją… Šiandien mano ir dar jaunesnės kartos rašantiesiems sunku suvokti tų laikų rašytojų laisvės galimybes. Redaguojant Kazio Bradūno publicistikos rinktinę „Kertinė paraštė“, reto įdomumo knygą, atsivėrė visas tuometinio egzilio skerspjūvis, emigravusių rašytojų nuotaikos, požiūris į okupuotą Lietuvą ir kaip sunku buvo anapus suprasti, kas čia vyksta. Tiesiog neįmanoma, pagaliau, ar mums viskas iki galo įmanoma…
Gerai prisimenu tuoj po Nepriklausomybės šoką sukėlusį „Šiaurės Atėnuose“ išspausdintą Romualdo Granausko prisipažinimą bendradarbiavus su saugumu. Dabar, kai jau perprantame, kokios pragaištingos yra tos taip ir neįvykusios liustracijos pasekmės, R. Granausko, kuris nieko neišdavė ir niekam nenusikalto, prisipažinimas gali atrodyti net juokingas. Bet jis ne juokingas, o dramatiškas, tragiškas. Tai labai sąžiningo žmogaus veiksmas, ypač šiandien, kai žinom, kaip maišais iš KGB rūmų į Maskvą buvo išgabentos tikrųjų kolaborantų bylos ir kaip jiems pasisekė likti neįvardytiems. R. Granauską laikyčiau vienu sąžiningiausių mūsų rašytojų, gyvenusių šiapus ir negalėjusių naudotis tokiomis laisvėmis, kokios buvo turimos anapus… Jam priklauso puiki, irgi skerspjūvinė, esė „Rakto ieškojimas“ apie Tarybų Lietuvos rašytoją, „užutėkio herojų“, kuris, atėjus Nepriklausomybei, skaudžiai praregėjo, kad, pasirodo, „didžiosios“ literatūros durys neatsirakina jo „Volgos“ rakteliu. Taip, daug kas tikėjosi, kad lietuvių, kaip ir rusų, rašytojai galbūt turi savo stalčiuose kai ką drąsaus ir laisvo, slapčiom visus tuos metus rašyto, ir, atgavus laisvę, neabejotinai ištrauks, bet, atėjus Nepriklausomybei, stalčiai pasirodė besą tušti. Ir nors, anot R. Granausko griežto „tegu niekas nesako: tokie buvo laikai“, vis dėlto tokie buvo laikai. Tuo metu buvo lemta klestėti egzilio literatūrai, ji buvo pilna jėgos, nenukraujavusi: Marius Katiliškis, Antanas Vaičiulaitis, Antanas Škėma, Algimantas Mackus, žemininkai su Juozo Kėkšto, Kazio Bradūno, Alfonso Nykos-Niliūno, Henriko Nagio, Vytauto Mačernio poezija… Išaušo diena, ir abi literatūros susijungė.
Kelias į laisvę, jis tęsiasi ir šiandien… Kai kitados su tėvais eidavau Kaune į Panemunės bažnyčią, jos prieigose stovėdavo tikrintojai iš mūsų mokyklos, registruojantys, kas ten lankosi. Kaip teko sužinoti, po keliolikos metų tie registravusieji jau rėžė liepsningas nepriklausomybininkų kalbas. Nenustebčiau, jei šiandien jie būtų tarp uoliųjų Petro Cvirkos ir Salomėjos Nėries griovėjų. Taip, visi supranta, kad reikia įvertinti šių rašytojų darbus (vienareikšmiškai išdavystę), įvertinti kritiškai, bet paneigti literatūrinę kūrybą, išmesti iš apyvartos, iš mokyklos programų, išbraukti kaip nė neegzistavusius… Kažkas feisbuke rašė: „Šiandien ginsite Cvirką kaip rašytoją, rytoj žiū Hitleris jums tebus tapytojas. Šiukšlių vieta šiukšlynuose.“ Na, jei tai kelias į laisvę, tada atsiprašau, nenoriu juo kulniuoti.
Kalbėdama apie literatūros, kultūros situaciją, sakyčiau – apstuma. Man net visko per daug – knygų, renginių, filmų, spektaklių, performansų (kitados, žalioje jaunystėje, šaipiausi iš Vaidoto Daunio, mokiusio „psichinės higienos“…). Tik kokybės – toli gražu nepervirš. Bet kitaip ir būti negali: tuštumoje neatsiranda niekas, visko turi susidaryti kritinė masė, kad iš jos, iš tų gausių pelų, rastųsi vienas kitas grūdas. Visuomenės situacija, valstybė… Deja, mes ne estai, kurie, kalbėdami apie savo valstybę, net apie problemas ir trūkumus, sugeba jos nedergti. Ne vienam lietuviui Lietuva yra nuobodi, neįdomi, smirdinti jau nuo lėktuvo trapo, vos jis nusileidžia atskridęs iš Italijos ar Ispanijos. Be to, čia debesys
žemai, o saulės mažai. Bet viską lemia požiūris. Kitam (ir man) ji – ne neįdomi ir nuobodi, o su septyniais šimtais bažnyčių, baroko šedevrais, atgimstančia dvarų kultūra, ežerais, kvepiančiomis, nesusintetintomis pievomis, kuriose dar gali vaistinių žolelių prisirinkti, pasaulinio lygio muzika (užtenka išgirsti ir pamatyti Lietuvos šimtmečiui skirtą koncertą „Gloria Lietuvai“ Operos ir baleto teatre), daile, teatru, taip, ir literatūra. Jei ne tie penkiasdešimt okupacijos metų, per kuriuos danai mus ne tik kiaulėmis aplenkė… Stumiame, ne, už plaukų tempiame save atgal į praeitį su posovietiniais kompleksais, savinieka ir saviplaka (kita vertus, iš kur toks pasipūtimas?), visą sovietmetį kultivuotu, ir, pasirodo, itin sėkmingai, baudžiauninko mentalitetu.
Problemos ir iššūkiai… Pirmiausia tragiška humanitarikos padėtis, o iš to galima kildinti ir visa kita. Valdžios tamsybiškumas. Kultūros plačiausia prasme stygius, kuris reiškiasi požiūriu į paveldą (Misionierių ansamblio darkymas, Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčios užstatymas ir kt.), kertamais medžiais kapinėse ir gatvėse, ko negalima paaiškinti niekuo kitu, kaip tik europinių pinigų įsisavinimo nauda, kad ir ką suoktų miestų merai. Iki neįmanomumo išpūsta biurokratija su absurdiškais, sveiku protu nesuvokiamais reikalavimais, kliūtimis, išrandamomis pačiame Briuselyje, kur veši neadekvačios pareigūnų algos ir reprezentacinės išlaidos vaišėms vos ne su lakštingalų liežuvėlių paštetu – šiandieniame pasaulyje tai amoralu. Pilni emigruojančiųjų lėktuvai ir dėl to. Korupcija, sumanumas naudotis įstatymų landomis, kad galėtum vogti „teisėtai“. Pilietinės visuomenės apatija. Rypavimai: „Turime tautą, bet neturime valstybėėės“, tačiau valstybė prasideda tada, kai atkeli nuo lovos užpakalį ir rinkimų dieną eini balsuoti, nors ir kaip tingisi ar lyja.
Visa, ką čia vardiju, priklauso nuo mūsų valios, pastangų, sąžinės ir smegenų, o kitkas – nepavydėtina geopolitinė padėtis – duota Dievo ant amžinųjų amen, kitaip jau nebus, bet su tuo taip pat reikia mokytis gyvent, diena dienon, kad, atėjus tai valandai, ir vėl nebūtume nė karto neiššovę.
Manau, bandyti įsivaizduoti literatūrą po kelių dešimt-mečių ir daugiau metų tai tas pat, kas XVIII amžiuje bandyti įsivaizduoti, koks pasaulis bus po tūkstančio metų. Maždaug tokia analogija. Nes išmaniosios technologijos vystosi žmogui neįsisąmoninamu greičiu. Dirbtinis intelektas. Suinternetinti daiktai, kai internetas persikelia į paprasčiausius buities daiktus. Štai užtenka pažvelgti į veidrodį, o jis jau transliuoja tau šios dienos naujienas. Atveri drabužių spintą, o ji jau žino, koks lauke oras, pagal tavo mėgstamas spalvas sugeneruoja ir pasiūlo patį optimaliausią apsirengimo variantą. Ir tai nebe fantazija. Viskas tavo patogumui. Nuostabus išmaniųjų technologijų tvarkomas pasaulis. Kai Robertas Dargis, Pramonininkų konfederacijos pirmininkas, ir jo kolegos nuolat kartoja, kad išmaniųjų technologijų srityje mes vis dar esame nepakankamai greiti, kad atsiliekame, man kaskart gerklėje pasistoja klausimo ašaka (o, šventas naivume): kas gi šitame greityje darosi su žmogumi. Juk jis, kaip ir prieš šimtų šimtus metų, myli, džiaugiasi, kenčia, išduoda ir yra išduodamas pats, jį graužia sąžinė arba nubunda tamsiausi instinktai ir jis rengiasi ką nors papjauti, sulaukęs vidurio amžiaus vis dažniau pagalvoja apie gyvenimo pabaigą ir pratinasi prie minties, kad teks mirti, galų gale miršta, suvokęs tai arba suvokti nespėjęs. Ar šitie procesai taip pat pagreitės? Patobulės? Ne. Tik rasis daugiau depresikų ir savižudžių. Jau randasi. Vis naujus plotus užimantys socialiniai tinklai, kurių tikslas – sujungti, suvesti, suburti, – daugins vienišius. Daugina. Mano dukra sako, kad žemei tikriausiai neiškils jokios į ją atsitrenksiančios Melancholijos, kaip Larso von Triero „Melancholijoje“, pavojus. Ji sunaikins pati save iš vidaus. Ne ne, nepiešiu čia apokalipsės, tik manau, kad to taip besikeičiančio pasaulio akivaizdoje literatūra patirs jai gyvybiškus išbandymus. Mes sakome, kad literatūros žodžiai ima pralaimėti vaizdams, kurie yra tūkstančius kartų greitesni ir efektyvesni, greitesni dar ir todėl, kad jų nereikia versti į kitas kalbas, jie sklinda per pasaulį be jokių kliūčių. Kad įsigali vizualumo kultūros epocha. Bet ta epocha jau įsigalėjusi. O žodžiai jau pralaimėję. Ką žinai, galbūt ateity literatūra apskritai bus visa įpaveikslinta, virs paveiksliukais ir ikonėlėmis? Esu tikra, kad daugės beraščių ir neskaitančių. Aišku, žmonės skaitys, kaip ir šiandien kasdien perskaito didžiulius informacijos kiekius, kuriuos galėtum sudėti į storas knygas. Bet tai ne Thomas Mannas. Meniškumo kriterijai menks, pritariu Andriui Jakučiūnui, menksta ir dabar. Apskritai trinsis ribos tarp kokybės ir nekokybės. Dar labiau stiprės įvaizdžio ir viešųjų ryšių galia. Manau, keisis pats rašytojo tipas, daugės verslių projektininkų ir darbščių amatininkų, o knygų rašymas dar labiau virs industrija. „Akimirkos tironija“ skverbsis į klasiką. Kas dar beturės laiko Marceliui Proustui, Th. Mannui, Robertui Musiliui? Jie bus adaptuoti ir sudėti į kelių valandų trukmės laikmenas, pavyzdžiui, Th. Manno „Daktaras Faustas“ išsiteks dviejose valandose. O „Ana Karenina“? O vargšas asociatyvusis, klampusis M. Proustas?
Klausdami savęs, kokia literatūra bus po trisdešimties ir daugiau metų, pirmiausia turėtume klausti, kas bus skaitytojas. Mažas vaikas, pasodintas ant puoduko, bubulio nepadaro tol, kol į rankas negauna išmaniojo telefono. O įduoti jam tą daiktą, tai įduoti gramą kokaino, sako psichologai. Anot jų, be išmaniųjų prietaisų realybė aplink vaiką darosi nepatraukli, neįdomi, kaip nespalvotame kine, todėl nežadinanti intereso. Joje stinga dinamikos, greičio, spalvų. Smegenys įpranta būti nuolat stimuliuojamos, o jei to nėra, kyla susierzinimas, pyktis, užvaldo apatija. Bet tai dar ne viskas: jam jau sunku prisikasti iki savo draugų, nors jie mokosi toje pačioje klasėje, šalia, ir tėvų, kurie sėdi čia pat, ant sofos, nosis sukišę į savuosius prietaisus. Kaip per kartų kartas keičiasi tėvų ir vaikų santykiai nuo pat mažumės, galima paklausti vaikų darželių vyresnio amžiaus auklėtojų, ką prieš keletą dienų ir padariau. Pokyčiai, nešantys į orą. Sovietmečiu guję iš gyvenimo nuobodulį (dirbti, dirbti, draugai proletarai, ir dar kartą dirbti!), apie nuobodulį jau imame kalbėti kaip apie vaistą. Amerikiečių psichologas primygtinai pataria: atimkite iš vaikų mobiliuosius, ir jie nenumirs, bet ims galvoti, ką gi čia nuveikus, pradės krutėti jų smegenys, rasis kūrybingos veiklos. Gal net – pridurčiau nuo savęs – jie ims ir neduokdie paskaitys kokią knygelę.
Nedrįsčiau leistis į detales, kokią evoliuciją patirs paskiri žanrai, pavyzdžiui, ar išnyks poetinė proza (taip, veikiausiai ji nunyks), kas nutiks poezijos metrui ir verlibrui. Bet, užuot džiaugusis, kad priklausau dar senajam pasauliui, pirmiausia galvočiau apie vaikus, kurie ir bus ateities literatūros skaitytojai.
Poetė, eseistė Elena Karnauskaitė
Man rodos, kad praėjusio šimtmečio atidalinti nuo ankstesnio neįmanoma – juk jam pamatus klojo aušrininkai ir varpininkai, Motiejus Valančius, Antanas Baranauskas, Žemaitė, Jonas Biliūnas, Maironis. Neabejotina, kad prozos atskaitos taškas – Žemaitė ir J. Biliūnas, poezijos – Maironis. Jie įkūnija išorę ir vidų, horizontalę ir vertikalę. Tik po jų galėjo rastis Jurgis Savickis ir Vincas Mykolaitis-Putinas, Kazys Binkis su keturvėjininkais, Salomėja Nėris, Jonas Aistis, Henrikas Radauskas, vėliau Antanas Škėma su „Balta drobule“ etc. Kitaip tariant, literatūrinės raiškos ir minties įvairovė per pastarąjį šimtmetį ėjo ir į plotį, ir į gylį. Tikrai ne visada tolygiai.
Iš paminėtų man imponuoja K. Binkis, savo kad ir trumpalaikiu literatūriniu maištu parodęs, kad jau galima laužyti kanoną, kad poezija ir literatūra apskritai gali būti ir „nepaklusni“. V. Mykolaitis-Putinas su „Altorių šešėly“ taip pat griauna tam tikrus tabu – labiau ne formos, o minties. Bet kad galėtum ką griauti, jau turi būti pastatyta!
Kita vertus, žvelgiant į pastarojo šimtmečio literatūrą, akivaizdu, kad pozicija „Aš nestatau namų, aš nevedu tautos, / Aš sėdžiu po šakom akacijos baltos“ čia beveik neįmanoma. Rašytojai arba nubloškiami, arba savo noru atsiduria vienoje ar kitoje barikadų pusėje, o kartais lieka tiesiog paraštėse. Toks lyg ir sūpuoklių principas – sovietmečiu literatūros vadovėliuose puikuojasi vienų rašytojų portretai, dabar, Nepriklausomybės laikotarpiu, juos pakeitė kiti. Dalis, kaip minėjau, atsidūrė tam tikrose paraštėse – lyg ir yra, lyg ir nėra. Manyčiau, taip yra atsitikę su Ievos Simonaitytės „Aukštujų Šimonių likimu“, „Viliumi Karaliumi“. Nežinau, kaip dabar skaityčiau Antano Vienuolio apsakymus, bet, mano supratimu, šis kūrėjas nepelnytai ignoruojamas. Jei grįžtume prie kalbėjimo apie tradiciją plačiąja prasme, tai neišvengiamai tektų minėti Vaižgantą, Vincą Krėvę, apie Petrą Cvirką pasakoma tik puse lūpų, o štai apie Juozą Baltušį… Turiu vilties, kad sūpuoklės galų gale nusistovės ir nebesvirs nei į vieną, nei į kitą pusę.
Manau, kad tautinės literatūros medelį, ypač 8–9 dešimtmetyje, laistė ir iš kitų šalių atpūsti lietaus debesys. Jei ne Gabrielis Garsía Márquezas ir magiškasis realizmas, kažin ar mūsų literatūroje būtų atsiradusi Jurga Ivanauskaitė su „Pakalnučių metais“, „Ragana ir lietum“, „Pragaro sodais“, „Tibeto mandala“ ir kitom knygom, kreipiančiom žvilgsnį jei ne į Vakarus, tai į Rytus. Bet būta ir pamato – V. Krėvė, Vydūnas.
O dar tuo metu mano karta skaitė Michailą Bulgakovą, klausėsi Boriso Grebenščikovo, žiūrėjo Federico’ą Fellinį, Andrejų Tarkovskį ir „Assą“, stovėjo eilėse prie bilietų į teatrą, mes, lietuvių-prancūzų grupės studentės, žiūrėjome nouvelle vague filmus ir skaitėme Albert’ą Camus, Antoine’ą de Saint-Exupéry ir deklamavom Jacques’ą Prevert’ą, išgyvenom Leonido Brežnevo mirtį bei Sovietų Sąjungos žlugimą ir patyrėme tuos laikus, kuriuos dar galima atpažinti Sergejaus Bodrovo jaunesniojo filme „Brolis“. Arba kiek vėlesnio laiko atgarsį Rimanto Kmitos „Pietinia kronikose“. Sušvelnintą variantą. Nesušvelnintas ankstesnio laiko variantas – Jurgio Kunčino „Tūloje“ ir Romualdo Granausko „Duburyje“.
Mano supratimu, lietuvių literatūra šiandieną yra ganėtinai įvairi ir, norėčiau šalia parašyti, įdomi, bet natūraliai kyla klausimas, kas ir kiek ja domisi. Pagal visokiausius ne taip seniai Lietuvoje atliktus skaitymo ir skaitomumo tyrimus penkiasdešimt du procentai suaugusiųjų ir trisdešimt penki procentai vaikų visiškai neskaito knygų. Kitaip tariant, literatūra tampa vis labiau nišine, tarsi susitraukia. Jei nesame įdomūs patys sau, ar galime būti įdomūs kitiems?
Pastebėjau, kad pastaruoju metu knygynų lentynose nemažai jaunų autorių prozos kūrinių, kuriuos būtų galima pavadinti pop arba komerciniais romanais, čia gal taip ir turi būti, bet pasigendu tikro, gilaus romano. Čia yra erdvė, kuri galėtų ir turėtų užsipildyti.
Tradiciškai turime stiprią poeziją, gerų eseistų, bet vėlgi neapleidžia įspūdis, kad nėra visumos pojūčio. Ne tik suvokiant literatūrą, bet apskritai literatūroje. Ilgiuosi Marcelijaus Martinaičio, jau neatsimenu, kas per jo laidotuves sakė, kad tai „paskutinis poetas ant Lietuvos“. Ilgiuosi savojo Czesławo Miłoszo Lietuvai. Ne pavardės pras-me, bet visuotinumo ir gylio prasme.
Viltingai nuteikia galimybė keliauti, būti ir pažinti ne tik savąjį kraštą, turėti įvairių patirčių, bet, manau, esama didžiulio pavojaus ištirpti, nebesusivokti nei kas esi, nei kur esi. Nemanau, kad be savojo identiteto suvokimo apskritai įmanoma bent kiek prasmingiau būti tiek gyvenime, tiek literatūroje, tiek kultūroje apskritai.
Ir, aišku, amžinasis kalbos klausimas. Tirpstame kaip lietuviškai kalbanti bendruomenė, daugėja gyvenančių emigracijoje, kurie nebemato prasmės mokyti savo vaikus lietuviškai, bet turiu vilties, kad kokiu nors būdu lietuvių kalbos bruknelė išliks amžinai žaliuojanti.
Sunku numatyti, kokia lietuvių literatūra bus po gero dešimtmečio, o ką jau kalbėti apie tolesnės ateities perspektyvą… Manau, kad dar kūrybiškiau bus panaudojamas internetas, ši tendencija gana ryški ir dabar. Aišku, kad su įvairių raštų, rašinių ir rašinėlių gausa galėtų atsirasti ir kokybinė diferenciacija, tik nežinau kaip.
Galbūt čia tiktų pasakyti ir apie tam tikras nišas, kur jaučiu savotiškas spragas, ir jos galėtų užsipildyti. Mano supratimu, kol kas neturime gero romano apie dabarties emigracijos patirtis, kokį turi kad ir mūsų kaimynai latviai (Laimos Muktupavelos „Pievagrybių testamentas“). Yra Mariaus Ivaškevičiaus „Išvarymas“, bet to nepakanka.
Visai tikėtina, kad atsiras daugiau autorių, kurių šaknys iš esmės lietuviškos, bet kalbine prasme jie tvirčiau jaučiasi anglakalbėje kultūroje, tad skaitysime vertimus iš anglų į lietuvių ir suvoksime juos kaip mūsų tautinės literatūros dalį. Laima Vincė, Rimas Užgiris – vienos iš pirmųjų kregždžių, bet tikrai ne paskutinės.
Na, ir, ko gero, čia būtų vieta ir laikas stabtelėti, nes šiaip ar taip kasandromis niekas netiki. Kad ir kaip ten būtų, neabejoju, kad kalbos ir literatūros upė tekės, ir jei vienas vagas užpustys smėlis ar užvirs medžiai, tėkmė išsigrauš naujas. Nei geresnes, nei blogesnes, tiesiog kitas.
Prozininkas, redaktorius Tomas Vaiseta
Etninė atmintis iš tiesų parodė ištvermę, bet ji taip pat parodė ir didelę užmarštį: įvairių kitataučių grupių, kūrusių Lietuvą, atmintis grįžta tik dabar. Mes buvome gerokai įvairesni, nei mūsų „etninė atmintis“ mums ilgą laiką primindavo, ir tikra laimė turėti galimybę pagaliau tą mūsų tautinę, socialinę ir kultūrinę įvairovę pradėti matyti, net jei tik apgraibomis, lyg vis dar apimtiems vištakumo. Štai kad ir pirmieji į galvą ateinantys naujausi pavyzdžiai – Giedrės Jankevičiūtės sudaryta knyga apie Mikalojų Vorobjovą arba Algės Andriulytės monografija „Ferdynandas Ruszczycas: Civis Vilnensis sum“.
Kita vertus, paradoksalu, o gal net ir rizikinga sakyti, bet tam tikra prasme XX amžius iš tiesų buvo – net įvertinus neįtikėtino masto mūsų gyventojų praradimus ir patirtas kančias – „lietuvių šimtmetis“, nes moderni nacionalinė savimonė pademonstravo didelį gyvybingumą ir sugebėjo sukurti vertingą kultūrą. Todėl šiek tiek gaila, kad ta nacionalinė savimonė XXI a. kartais pradeda įgauti fobiškas ir liguistas formas – sutikčiau su nuomone, kad tai turėtume suprasti kaip nacionalinės savimonės sovietinimo pasekmes, nors nesu pesimistas ir manau, kad jau galime kalbėti apie mūsų visuomenės labai lėtą, bet ir labai aiškų traukimąsi iš „posovietinės būklės“.
O „lietuvių šimtmetis“ turi ir savąjį simbolį – Adolfo Šapokos redaguotą „Lietuvos istoriją“. Pamenu, kaip šimtmečio Vasario 16-osios proga dalyvavau vienoje radijo laidoje, kurioje svarstyta, kokie buvo didžiausi praėjusio amžiaus mokslo pasiekimai. Tuomet viena iš laidos vedėjų sakė, kad paklausti gatvėje žmonės greičiausiai imtų kalbėti „ką nors apie lazerius“. Tačiau čia turėtume pridurti: jeigu nueitume pas tuos gatvėje pakalbintus žmones į namus, tai didžiausia tikimybė, kad jų knygų lentynoje (vis dar!) rastume vieną knygą – šapokiškąją „Lietuvos istoriją“. Jeigu ją vertintume kaip kultūrinį, o ne mokslinį reiškinį, turėtume pripažinti jos milžinišką įtaką „etninės atminties“ ištvermei. O su minėtąja jos užmarštimi kovoja jau kitų istorikų darbai.
Man pačiam šimtmečio atradimu (už kurį dėkoju Agnei Narušytei) tapo moterų avangardinė tarpukario fotografija. Kai žiūriu į (dažnai žaismingus) Veronikos Šleivytės, Domicėlės Tarabildaitės-Tarabildienės ar Olgos Dubeneckienės eksperimentus, negaliu atsistebėti, kaip toli jos pranoko savo meto rimtuosius fotografus vyrus, o eksperimentine dvasia – netgi Lietuvos fotografijos mokyklą (ar jos mitą) sukūrusius garsius menininkus, kurie didžiuojasi plačiakampiais objektyvais ir kitomis to meto „naujovėmis“. Tad jei jau klausiate apie laisvėjimo kelią, tai tarpukario fotografės avangardistės sugebėjo sukurti tokią laisvę, kad mes ir šiandien jos nemokame tinkamai įvertinti.
Vidinės, o ne išorinės laisvės stoka, spėčiau, ilgą laiką mums neleido įvertinti ir dviejų labai reikšmingų XX a. Lietuvos literatūros vardų – Ričardo Gavelio ir Jurgio Kunčino. Dabar jau labai aiškiai matyti, kaip šie du vardai įsitvirtina literatūroje kaip XX amžiaus pabaigos, o, tiesą sakant, ir viso atkurtos Lietuvos nepriklausomybės trisdešimtmečio svarbiausi vardai. Jų įtaka yra milžiniška – nors galbūt ne tiek plačiajai skaitytojų auditorijai, kurią daugiausia veikia laisvalaikio užgaidų ir atsitiktinumo (reklamos) veiksniai, ir galbūt net ne tiek profesionalams (literatūrologams, kritikams, rašytojams), kiek tai skaitytojų daliai, kuriai literatūra yra vaizduotės nuotykis ir siaubas, gyvenimo projekcija ir projekcija į gyvenimą, įkvėpimas, nuodėmė ir intelektinė laisvė. Kai skaitau tai, kas buvo tapę sovietine klasika (taip pat „sovietine moderniąja klasika“), kai pradedu vertinti sovietinės literatūros lygį, net kai galvoju ne apie jos ideologizavimą, bet tik apie grynai estetinius kriterijus – stilių, kalbą, metaforiką, (ne)originalumą, – tik tada suvokiu, kokį iš tikrųjų šuolį į visai kitą literatūros lygmenį atliko R. Gavelis ir J. Kunčinas.
Kai nueinu į jaunų tapytojų parodas (daugiausia „Titanike“, bet ir kitur), visada pagalvoju tą patį – kiek daug yra talentingų jaunų dailininkų. O tada pagaunu save, kad tokią išvadą darau, nes lyginu su literatūros lauku. Nežinau, ką pasakytų dailėtyrininkai, ir abejoju, ar apskritai įmanoma kaip nors objektyviau tai išmatuoti, bet įspūdis sako, kad talentas įvairiose meno srityse Lietuvoje yra pasiskirstęs labai netolygiai – ne visur vienodai veikia „pašaukimo“ kultūrinė (savi)vertė, meno srities socialinis prestižas, ugdymo(si) ir realizavimo(si) galimybės, kūrybiškai panašių profesijų finansinis patrauklumas (gali būti, kad iš literatūros daug jaunų talentų labai anksti pasiglemžia reklamos ir viešųjų ryšių agentūros; kartais tie žmonės vėliau bando grįžti prie savo neišpildytų literatūrinių polinkių, bet labai retai tai įvyksta ne per vėlai). Nežinau, ar tai gerai, ar ne, bet spėčiau, kad literatūroje šiuo metu netalentingi žmonės turi daugiau galimybių būti pastebėti ir netgi savaip įvertinti nei daugumoje kitų sričių. Kita vertus, tai visiškai nereiškia, kad literatūros perspektyvos būtų kuo nors blogesnės nei kitų sričių.
Apskritai kūrybai vilties reikia tiek pat, kiek ir nevilties – bet tos gyvenimo galimybės yra akivaizdžios: niekas nebegali žmogaus sustabdyti publikuoti (paviešinti) savo kūrinio, o jeigu tai bus talentingas kūrinys, jis bus pastebėtas ir ištrauktas iš giliausios feisbuko skylės; vargu ar įmanoma sukurti tobulas, t. y. visus tenkinančias, finansines galimybes, o Lietuvoje dar toli net iki gerų, bet negalima nematyti ir aiškaus situacijos pagerėjimo – fondai, tarybos, stipendijos, honorarai, premijos – ir nereikia savęs apibrėžti uždarame Lietuvos rate; apskritai galima būtų klausti, ar buvo anksčiau epocha, kuri taip (per)vertintų vaizduotę ir kūrybingumą? Čia esama daug pavojų ir naivumo, tiesiog kvailystės, bet vaizduotę turintiems, kūrybingiems žmonėms ši laiko dvasia turėtų patikti, net jeigu ja pasinaudosi keikdamas kapitalizmą, technokratiją, globalizaciją ir savo buržujus tėvus.
Klausimas apie iššūkius dabar lyg ir neišvengiamai turėtų vesti prie svarstymų apie dirbtinį intelektą, bet ką aš galiu apie jį pasakyti? Gal tik miglotai nujaučiu, kad jis keis patį žmogaus suvokimą, ir tada belieka tarti, kad turime visomis išgalėmis saugoti ir puoselėti humanitariką ir meną, nes niekas kitas mums po šimto metų nepasakys, kas mes – (ar vis dar) žmonės – esame. Daug akivaizdesnė grėsmė Lietuvai – jos demografinės tendencijos. Net jei pasitvirtins vienas iš optimistinių variantų ir pas mus panorės gyventi žmonės iš kitų šalių, vadinasi, nustosime tirpti, kai kuriose gyvenimo srityse, o kultūroje – ypač, tai netaps mažesniu iššūkiu. Turėsime keistis, turėsime prisitaikyti – ir susigrąžinama šimtmečio įvairovės patirtis mums labai pravers.
Nuoširdžiai neturiu atsakymo, todėl galiu pabaigti labai konkrečiu palinkėjimu Lietuvos literatūrai, kad po dešimties ar dvidešimties metų pagaliau turėtume „The Man Booker International“ premijos laureatą(-ę). Mūsų literatūra nėra nė kuo blogesnė, tik negalvokime apie paslaptingąsias kitų šalių auditorijas, kurias esą privalome užkariauti, – rašykime sau, dėl savęs, apie save, ir – nors, žinoma, tai skamba absurdiškai, – būsime visiems įdomūs.