literatūros žurnalas

Ivan Turgenev. Visagalės meilės giesmė

2018 m. Nr. 7

Iš rusų k. vertė Gytis Lukšas

Išaugo karta, nemokanti rusų kalbos. Akivaizdu – visų kalbų neišmoksi, aplinkybės verčia pasirinkti. Tik gaila, kad dabartinis jaunimas negali perskaityti puikių klasikinės rusų literatūros kūrinių. Vertimų į lietuvių kalbą nedaug, jie pasenę. Pastebėjau, kad dažniau verčiami didieji klasikų kūriniai – romanai, apysakos ir daug rečiau apsakymai.
Norėdamas bent iš dalies užpildyti šią spragą, siūlau Ivano Turgenevo (1818–1883) kūrinį, parašytą 1881 metais, kai autoriui buvo belikę gyventi vos pora metų. Tai niekados į lietuvių kalbą dar neverstas apsakymas „Visagalės meilės giesmė“ („Песнь торжествующей любви“). Jis visiškai nepanašus į visa tai, ką rašytojas buvo sukūręs anksčiau. Garsus to meto literatūros kritikas Pavelas Anenkovas, susipažinęs su kūrinio korektūra, išreiškė leidėjui Michailui Stasiulievičiui susižavėjimą tokiais žodžiais: „Turiu jums pasakyti, kad savo forma, pasakojimo stiliumi, – tai mažytis šedevras.“ Literatūros apžvalgininkas Vladimiras Čiuiko 1881 m. rašė: „Tai poema, lyriškas polėkis, kupinas brangių perlų. Vienas iš tokių perlų yra nuostabaus grožio kalba, kuria parašytas šis „metraštis“.“
Mane gi sudomino absoliutus šio apsakymo kinematografiškumas. Radau viską, ko reikia filmui: intriguojantį siužetą, ryškius personažus, puikius dialogus, dinamišką epizodų montažą, detalų vaizdų, garsų, apšvietimo aprašymą.
Visą gyvenimą domėjausi literatūra, rašiau scenarijus, prisiminimus, dienoraščius. Dabar turiu daugiau laiko, užsiimu literatūros „archeologija“: ieškau mažiau žinomų kūrinių, noriu kitus su jais supažindinti. Vertėjo darbas įdomus ir kilnus: jis gidas-kūrėjas, vedantis skaitytojus į dar nepažintus pasaulius.

 



Visagalės meilės giesmė
 

Gustave’o Flaubert’o atminimui
Wage Du zu irren und zu traumen!“1

Štai ką perskaičiau viename sename itališkame rankraštyje:


I

Maždaug XVI amžiaus viduryje Feraroje (ji tuomet klestėjo savo puikiųjų hercogų, menų ir poezijos globėjų, valdoma) gyveno du jaunuoliai, Fabijus ir Mucijus. Vienmečiai, artimi giminaičiai, jie beveik niekada nesiskirdavo; nuoširdi draugystė siejo juos nuo ankstyvos vaikystės… Likimų panašumas sutvirtino šį ryšį. Abu buvo kilę iš senų, kilmingų šeimų; abu turtingi, nepriklausomi ir nevedę; abiejų skoniai ir polinkiai panašūs. Mucijus muzikavo, Fabijus tapė. Visa Ferara didžiavosi jais kaip gražiausia dvaro, visuomenės ir miesto puošmena. Vis dėlto išvaizda jiedu nebuvo panašūs, nors abu išaugo gražiai jaunuoliškai liekni; Fabijus buvo aukštesnis, šviesiaplaukis ir skaistaus veido, žydrų akių; Mucijus, priešingai, buvo tamsoko gymio, juodų plaukų, o jo rudose akyse nešvytėjo tas linksmumas, lūpose – ta maloni šypsena kaip kad Fabijaus; tankūs jo antakiai griuvo ant siaurų vokų, o Fabijaus auksaspalviai antakiai plonais puslankiais puošė švarią ir lygią kaktą. Mucijus ir kalbėjo ne taip gyvai; nepaisant to, abu draugai vienodai patiko damoms – juk ne veltui buvo riteriško paslaugumo ir dosnumo pavyzdžiai.

Tuo pačiu metu Feraroje gyveno mergelė, vardu Valerija. Žmonėms ji atrodė viena gražiausių mieste, nors matyti ją galėjo labai retai, nes anoji vengė viešumos ir iš namų išeidavo tik į bažnyčią, na, dar pasivaikščioti per didžiąsias šventes. Ji gyveno su motina, kilminga, bet neturtinga našle, kuri daugiau vaikų neturėjo. Kiekvienam, kuris Valeriją sutikdavo, ji nejučia sukeldavo nuostabą ir švelnią pagarbą: tokia kukli buvo jos laikysena, taip menkai, atrodė, ji pati suprato savo žavesio jėgą. Kai kuriems, tiesą sakant, ji atrodė pernelyg išblyškusi; jos beveik visada nuleistų akių žvilgsnis išduodavo drovumą ir net baikštumą; jos lūpos retai šypsodavosi – ir tai vos vos; jos balsą vargu ar kas buvo girdėjęs. Tiesa, sklido kalbos, kad jis nuostabus ir kad užsidariusi savame kambaryje, anksti ryte, kai miestas dar snaudžia, mėgsta, pritardama sau liutnia, dainuoti senovines dainas. Nepaisant veido blyškumo, Valerijos sveikata buvo kuo puikiausia, ir net seni žmonės, žiūrėdami į ją, negalėdavo nepagalvoti: „O, koks laimingas bus tas jaunuolis, kuriam pagaliau prasiskleis ši savus žiedlapius dar suglaudusi, nepaliesta ir nekalta gėlelė!“


II

Fabijus ir Mucijus pirmą kartą išvydo Valeriją puošnioje liaudies šventėje, surengtoje Feraros hercogo Erkolės, įžymiosios Lukrecijos Bordžijos sūnaus, liepimu iš Paryžiaus atvykusiems garsiems didikams pagerbti. Juos pakvietė hercogienė, prancūzų karaliaus Liudviko XII dukra. Valerija sėdėjo greta savo motinos puikios tribūnos, pastatytos pagal Paladijaus piešinį garbingiausioms miesto damoms, centre. Abudu – ir Fabijus, ir Mucijus – tą pačią dieną aistringai ją pamilo, ir kadangi nieko vienas nuo kito neslėpė, tai abu tuoj sužinojo, kas dedasi draugo širdyje. Jiedu susitarė: pasistengs suartėti su Valerija ir jeigu ji teiksis pasirinkti vieną iš jų, tai antrasis nepriekaištaudamas paklus jos sprendimui. Po kelių savaičių, kadangi jų reputacija buvo puiki, jiems pavyko pakliūti į sunkiai prieinamus našlės namus; ji leido jiems lankytis. Nuo to laiko jie beveik kasdien galėjo matyti Valeriją ir su ja kalbėtis – ir sulig kiekviena diena ugnis, įžiebta abiejų jaunuolių širdyse, liepsnojo vis kaitriau; tačiau Valerija nė vienam nerodė ypatingo dėmesio, nors jų draugija jai, atrodo, patiko. Su Mucijum ji muzikavo, bet kalbėdavosi daugiau su Fabijum: jo mažiau varžėsi. Pagaliau jie ryžosi galutinai sužinoti savo lemtį ir pasiuntė Valerijai laišką, prašydami jos apsispręsti ir pasakyti, kuriam pasiruošusi atiduoti savo ranką. Valerija parodė laišką motinai ir pareiškė, kad sutiktų ir toliau likti mergystėje; bet jei motina mananti, kad jai laikas tekėti, tai ji pasikliauja motinos parinkimu. Garbingoji našlė išliejo kelias ašaras nuo minties, kad teks išsiskirti su mylimu vaikeliu, tačiau nebuvo priežasties jaunikių prašymo atmesti: ji manė, kad abu vienodai verti jos dukros rankos. Bet paslapčiomis labiau vertindama Fabijų ir įtardama, kad ir Valerijai jis labiau patinka, nurodė jį. Jau kitą dieną Fabijus sužinojo apie savo laimę; o Mucijui beliko laikytis duoto žodžio ir su tuo susitaikyti.

Jis taip ir padarė, bet būti savo draugo, savo varžovo iškilmių liudininku negalėjo. Nedelsdamas pardavė didžiąją dalį savo turto ir, surinkęs keletą tūkstančių dukatų, leidosi ilgon kelionėn į Rytus. Atsisveikindamas su Fabijum, pasakė jam, kad sugrįš tik pajutęs, jog paskutiniai aistros pėdsakai jame išnyko. Sunku buvo Fabijui išsiskirti su vaikystės ir jaunystės draugu… Bet džiaugsmingas artėjančios palaimos laukimas greitai nustelbė kitus jausmus – jį visiškai užvaldė išsipildžiusios meilės žavesys.

Netrukus jis su Valerija susituokė – ir tik tada sužinojo visą jam tekusio turto vertę. Turėjo nuostabią vilą netoli Feraros, ūksmingo sodo apsuptą; persikraustė ten su žmona ir jos motina. Jiems prasidėjo šviesūs gyvenimo metai. Santuoka naujoje kerinčioje šviesoje atskleidė visus Valerijos tobulumus; Fabijus darėsi puikus tapytojas – jau ne koks paprastas mėgėjas, o tikras meistras. Valerijos motina, stebėdama laimingą porą, džiaugėsi ir dėkojo Dievui. Ketveri metai prabėgo nepastebimai, tarsi palaimingas sapnas. Jauniesiems sutuoktiniams tetrūko vieno, liūdesys dėl to nuolat kartino jų gyvenimą: neturėjo jie vaikų… Bet viltis neapleido. Besibaigiant ketvirtiems metams juos aplankė didžiulis, šį kartą tikras sielvartas: keletą dienų pasirgusi, mirė Valerijos motina.

Daug ašarų išliejo Valerija; ilgai negalėjo susitaikyti su šia netektimi. Bet prabėgo dar metai, gyvenimas paėmė viršų, vėl ėmė tekėti įprasta vaga. Ir štai vieną puikų vasaros vakarą, nieko neįspėjęs, į Ferarą sugrįžo Mucijus.


III

Visus penkerius metus, praėjusius nuo jo išvykimo, niekas nieko apie jį nežinojo; gandai nurimo, tarsi būtų nuo žemės paviršiaus išnykęs. Sutikęs savo draugą vienoje iš Feraros gatvių, Fabijus vos nesušuko, pradžioje iš išgąsčio, paskui iš džiaugsmo – ir nedelsdamas pakvietė jį į savo vilą. Ten sode stovėjo erdvus paviljonas; pasiūlė draugui apsigyventi jame. Mucijus noriai sutiko ir tą pačią dieną įsikūrė ten kartu su savo tarnu, nebyliu malaiziečiu, – nebyliu, bet ne kurčiu ir, sprendžiant iš žvilgsnio guvumo, labai supratingu žmogumi… Jam buvo išpjautas liežuvis. Mucijus atsivežė dešimtis skrynių, pripildytų įvairiausių brangenybių, kurias sukaupė ilgų klajonių metu. Valeriją pradžiugino Mucijaus sugrįžimas; ir jis pasveikino ją draugiškai – linksmai, bet ramiai: iš visko buvo matyti, kad išlaikė Fabijui duotą žodį. Per dieną jis spėjo įsikurti savo paviljone; malaiziečio padedamas, išdėliojo atsivežtas retenybes: kilimus, šilko audinius, aksomo ir brokato drabužius, ginklus, puodelius, vazas ir taures, papuoštas stiklo emale, aukso, sidabro dirbinius, padengtus perlais ir turkiu, įvairias gintaro ir dramblio kaulo dėžutes, briaunotus butelius, prieskonius, smilkalus, žvėrių kailius, nematytų paukščių plunksnas ir daug kitų paslaptingos, nesuprantamos paskirties daiktų. Tarp visų šitų brangenybių buvo brangūs perlų karoliai, gauti iš persų šacho už vieną ypatingą ir slaptą paslaugą; Mucijus paprašė Valerijos, kad leistų jam užsegti šiuos karolius jai ant kaklo: perlai pasirodė jai sunkūs, skleidė keistą šilumą… Taip ir prigludo prie odos. Vakarop, po pietų sėdint vilos terasoje tarp oleandrų ir laurų medžių, Mucijus ėmė dėstyti savo nuotykius. Jis apsakė matytus tolimus kraštus, virš debesų iškilusius kalnus, bevandenes dykumas, upes, panašias į jūras; pasakojo apie milžiniškus statinius ir šventyklas, apie tūkstantmečius medžius, įvairiaspalves gėles ir paukščius; vardijo aplankytus miestus ir valstybes… Jų pavadinimai skambėjo pasakiškai. Visas Rytų šalis regėjo Mucijus: pervažiavo Persiją, Arabiją, kurioje veisliniai žirgai gražiausi iš visų gyvų padarų, įsiskverbė į pačią Indijos gilumą, kurioje žmonių giminė išsikerojusi lyg didingas augalas, pasiekė Kinijos ir Tibeto pakraščius, kuriuose gyvas dievas, vardu Dalai Lama, gyvena žemėje nebylaus siauraakio žmogaus pavidalu. Nuostabūs buvo tie pasakojimai! Lyg užkerėti klausėsi jo Fabijus ir Valerija. Mucijaus bruožai mažai tepasikeitė: tamsi nuo vaikystės veido oda, kaitresnės saulės nudeginta, dar labiau patamsėjo, akys giliau įdubo – ir tiek; bet veido išraiška buvo visai kitokia: susikaupęs, rimtas veidas neatgydavo net tada, kai Mucijus pasakodavo apie pavojus, patirtus naktį, miškuose, riaumojant tigrams, arba dieną, tuščiuose keliuose, kur keliautojų tyko galvažudžiai, pasmaugiantys juos geležinės dievybės, reikalaujančios žmonių aukų, garbei. Mucijaus balsas pasidarė duslesnis ir lygesnis; rankų ir viso kūno judesiai prarado italų genčiai būdingą laisvumą. Savo tarno, vergiškai apsukraus malaiziečio, padedamas, jis parodė namų šeimininkams keletą triukų, kurių jį išmokė indų brahmanai. Pavyzdžiui, pasislėpė už uždangos, o paskui staiga pasirodė sėdįs ore pariestomis kojomis, lengvai besiliesdamas pirštų galiukais statmenos bambuko lazdelės, kas gerokai nustebino Fabijų, o Valeriją net išgąsdino… „Ar tik jis ne raganius?“ – pagalvojo ji. O kai jis, pūsdamas mažytę fleitą, ėmė vilioti iš uždaros pintinės prijaukintas gyvates, kai, kaišiodamos geluonis, iš po margo audeklo pasirodė jų tamsios, plokščios galvos, Valeriją apėmė siaubas ir ji paprašė Mucijaus kuo greičiau paslėpti nepakenčiamus roplius. Vakarieniaujant Mucijus pavaišino draugus širazietišku vynu iš didelio ilgakaklio butelio; kvapnus ir tirštas, aukso spalvos su žalsvu atspalviu, įpiltas į mažulyčius jaspio puodelius jis paslaptingai blizgėjo. Savo skoniu nepriminė europietiškų vynų; buvo labai saldus ir aštrus ir, lėtai gurkšnojamas, kėlė malonų apsnūdimą. Mucijus įkalbėjo Fabijų ir Valeriją išgerti po puodelį, išgėrė ir pats. Pasilenkęs prie jos puodelio, kažką sušnibždėjo, pakratė pirštus. Valerija tai pastebėjo, bet kadangi visame Mucijaus elgesyje pasireiškė kažin kas svetima ir nematyta, tik pagalvojo: „Ar neatsivertė jis Indijoj į kokį naują tikėjimą, o gal tik persiėmė jų papročiais?“ Paskui, šiek tiek patylėjusi, paklausė, ar savo kelionės metu jis ir toliau muzikavo. Atsakydamas jai, Mucijus liepė malaiziečiui atnešti jo indišką smuiką. Jis buvo panašus į dabartinius, tik vietoj keturių stygų turėjo tris, paviršius buvo aptrauktas žydra gyvatės oda, plonas nendrinis strykas – puslankio formos, o pačiame jo viršuje aštriomis briaunomis žėrėjo deimantas.

Pradžioje Mucijus pagrojo keletą, jo žodžiais, nuobodžių liaudies dainų, italo ausiai keistų ir net laukinių; metalinės stygos skambėjo gailiai ir silpnai. Bet Mucijui užtraukus paskutinę dainą, jos staiga atgijo, suvirpo skambiai ir stipriai; aistringa melodija ėmė lietis iš po plačiai braukomo stryko, liejosi gražiai vinguriuodama, kaip toji gyvatė, kurios oda dengė smuiko paviršių; tokia ugnimi, tokiu pergalingu džiaugsmu švytėjo, liepsnojo ši melodija, kad Fabijaus ir Valerijos širdys nuščiuvo ir ašaros suspindo akyse… O Mucijus palenkta, prispausta prie smuiko galva, išblyškusiais skruostais, į vieną brūkšnį susiliejusiais antakiais atrodė dar labiau susikaupęs ir iškilnus – deimantas stryko gale švaistė spinduliuojančias kibirkštis, lyg pats būtų tos nuostabios dainos uždegtas. Kai Mucijus pabaigė, vis dar stipriai spausdamas smuiką tarp smakro ir peties, nuleido ranką su stryku. „Kas čia buvo? Ką tu mums grojai?“ – sušuko Fabijus. Valerija nepratarė nė žodžio, bet atrodė, kad visa esybe antrina vyro klausimui. Mucijus paguldė smuiką ant stalo ir, krestelėjęs plaukus, mandagiai šypsodamasis ištarė: „Ką? Šitą melodiją… šitą melodiją aš vieną kartą išgirdau Ceilono saloje. Ji žinoma tarp vietinių žmonių kaip išsipildžiusios visagalės meilės giesmė.“ – „Pakartok“, – sušnibždėjo Fabijus. „Ne, šito pakartoti negalima, – atsakė Mucijus, – jau vėlu. Sinjorai Valerijai reikia pailsėti; ir man laikas… pavargau.“ Visą dieną Mucijus elgėsi su Valerija pagarbiai ir paprastai, tarsi senas draugas; bet išeidamas stipriai paspaudė jai ranką, pirštus įmygęs į delną, ir taip atkakliai žiūrėjo į veidą, kad ji, nors ir nepakėlė akių, vis dėlto pajuto tą žvilgsnį ir jos skruostai netikėtai plykstelėjo raudoniu… Nieko Mucijui ji nepasakė, bet ranką atitraukė, o kai jis pasišalino, žvilgtelėjo į duris, pro kurias išėjo. Ji ir anksčiau jo prisibijodavo… O dabar visiškai sutriko. Mucijus nuėjo į savo paviljoną, sutuoktiniai susiruošė miegoti.


IV

Valerija užmigo negreitai; kraujas pulsavo ramiai, ją buvo apėmęs švelnus nuovargis, galvoje zvimbė… Nuo to keisto vyno, kaip ji manė, o gal ir nuo Mucijaus pasakojimų, nuo jo muzikavimo smuiku… Paryčiais ji pagaliau užmigo ir susapnavo nepaprastą sapną.

Jai atrodė, kad įžengia į erdvų kambarį žemais skliautais… Tokio kambario gyvenime nebuvo mačiusi. Sienos padengtos mažais žydrais kokliais su auksinėmis „žolėmis“; ploni raižyto alebastro stulpai remia marmurinį skliautą; skliautas ir stulpai atrodo pusiau permatomi… Blyški rožinė šviesa sklinda į kambarį iš visų pusių, apšviesdama daiktus paslaptingai ir vienodai; viduryje lygių it veidrodis grindų ant siauro kilimo guli brokato pagalvės. Kampuose vos pastebimai rūksta aukšti smilkalų indai, primenantys baisingus žvėris; nėra langų; sienos ertmėje juoduoja aksominiu uždangalu pridengtos durys. Staiga tas uždangalas tyliai prasiskleidžia… ir įeina Mucijus. Jis nusilenkia, išskečia apkabinimui rankas, juokiasi… Jo tvirtos rankos apsiveja Valerijos liemenį; jo sausos lūpos nudegina ją visą… Ji krinta aukštielninka ant pagalvių…

_ _ _ _ _

Dejuodama iš siaubo sunkiai vadavosi iš sapno Valerija. Nesusigaudydama, kur ji ir kas jai darosi, pakilo lovoje, apsidairė… Drebulys supurtė visą kūną… Fabijus gulėjo šalia. Jis miegojo; bet mėnulio, žvelgiančio tiesiai į langą, pilnaties šviesoje jo veidas atrodė blyškus lyg numirėlio… liūdnesnis už mirusiojo veidą. Valerija pabudino vyrą – ir vos tik pažvelgęs į ją, jis sušuko: „Kas tau?“ – „Aš sapnavau… sapnavau baisų sapną“, – sušnibždėjo ji virpėdama.

Tą pačią akimirką iš paviljono atsklido jausmingi garsai, abu – Fabijus ir Valerija – atpažino melodiją, kurią jiems grojo Mucijus, pasak jo, išsipildžiusios visagalės meilės giesmę. Fabijus sutrikęs žvilgterėjo į Valeriją… Ji užsimerkė, nusisuko, ir abu, sulaikę kvapą, išklausė giesmę iki galo. Nutilus paskutiniam garsui, mėnulis pasislėpė už debesies, kambaryje stojo aklina tamsa… Abu sutuoktiniai padėjo galvas ant pagalvių, neištarę vienas kitam nė žodžio, – ir nė vienas nepastebėjo, kada užmigo kitas.


V

Kitą rytą Mucijus atėjo pusryčiauti; atrodė patenkintas ir linksmai pasveikino Valeriją. Ji atsakė sutrikusi – žvilgterėjo į jį – ir pašiurpo nuo jo patenkinto, linksmo veido, nuo skvarbių ir smalsių akių. Mucijus vėl ėmė pasakoti… Bet Fabijus nutraukė jį.

– Tu, atrodo, negalėjai užmigti naujoje vietoje? Mudu su žmona girdėjom, kad vėl grojai vakarykštę giesmę.

– Ką? Jūs girdėjot? – nustebo Mucijus. – Tikrai, aš ją grojau, bet prieš tai miegojau ir net nuostabų sapną sapnavau.

Valerija sukluso.

– Kokį sapną? – paklausė Fabijus.

– Aš sapnavau, – pradėjo Mucijus, nenuleisdamas nuo Valerijos akių, – tarsi įžengiu į rytietiškai išpuoštą erdvų kambarį su skliautu. Raižyti stulpai rėmė tą skliautą, sienas dengė išpiešti kokliai, ir nors nebuvo nei langų, nei žvakių, visame kambaryje sklido rožinė šviesa, tarsi iš perregimo akmens jis būtų pastatytas. Kampuose rūko kiniški smilkalų indai, ant grindų, išilgai siauro kilimo, gulėjo brokato pagalvės. Aš įėjau pro audeklu uždengtas duris, o kitose duryse, tiesiai prieš mane, pasirodė moteris, kurią kadaise mylėjau. Ir tokia ji man pasirodė graži, kad mano meilė vėl užsiliepsnojo…

Mucijus reikšmingai nutilo. Valerija sėdėjo nejudėdama, tik jos veidas pamažu blyško… ir kvėpavo ji vis giliau.

– Tada, – baigė Mucijus, – aš pabudau ir sugrojau giesmę.

– Bet kas gi buvo ta moteris? – paklausė Fabijus.

– Kas ji buvo? Vieno indo žmona. Sutikau ją Delyje… Jos nebėra gyvos. Ji mirė.

– O vyras? – perklausė Fabijus, pats nesuprasdamas, kodėl jam rūpi.

– Vyras, sako, irgi numirė. Juos abu netrukus po pažinties pamečiau iš akių.

– Keista! – pratarė Fabijus. – Mano žmona šiąnakt irgi sapnavo nepaprastą sapną, – Mucijus įdėmiai pažvelgė į Valeriją, – kurio ji man taip ir nepapasakojo, – pridūrė Fabijus.

Tada Valerija atsistojo ir išėjo iš kambario. Tuojau po pusryčių iškeliavo ir Mucijus, pareiškęs, kad turi Feraroje reikalų ir kad anksčiau vakaro nesugrįš.


VI

Keletą savaičių iki Mucijaus sugrįžimo Fabijus pradėjo tapyti žmonos portretą, vaizduodamas ją kaip šv. Ceciliją. Jis gerokai patobulino savo meninius sugebėjimus; Feraroje jį lankydavo įžymusis Luinis, Leonardo da Vinčio mokinys, – ir, padėdamas Fabijui patarimais, žinoma, perduodavo ir savo didžiojo mokytojo žinias. Portretas buvo beveik užbaigtas; teliko keliais brūkštelėjimais pagyvinti veidą – ir Fabijus galėtų pagrįstai didžiuotis savo kūriniu. Išleidęs Mucijų į Ferarą, Fabijus nužingsniavo į savo studiją, kur jo paprastai laukdavo Valerija; bet jos ten nebuvo; pašaukė – ji neatsiliepė. Neaiškus nerimas apėmė Fabijų, leidosi jos ieškoti. Name Valerijos nerado; Fabijus nubėgo į sodą – ir ten, vienoje tolimiausioje alėjoje, išvydo Valeriją. Ji sėdėjo ant suolelio nuleidusi galvą, sukryžiavusi ant kelių rankas, – o už jos, išniręs iš tamsios kipariso žalumos, marmurinis satyras piktdžiugos iškreiptu veidu, gosliai atkišęs lūpas, pūtė lumzdelį. Valerija apsidžiaugė, pamačiusi vyrą, – ir į jo nerimo kupinus klausimus atsakė, kad jai truputį skauda galvą; bet tai nieko nereiškia – ji pasiruošusi seansui. Fabijus atvedė ją į studiją, pasodino, paėmė teptuką; bet, dideliam savo apmaudui, negalėjo užbaigti portreto taip, kaip norėtų. Ir ne todėl, kad veidas buvo pablyškęs ir atrodė pavargęs… ne; bet tyros, šventos išraiškos, kuri taip jam patiko ir kuri pagimdė mintį pavaizduoti Valeriją kaip šv. Ceciliją, jos veide šiandien neįžvelgė. Pagaliau metė teptuką, pasakė žmonai, kad neturi ūpo, kad ir jai pravartu būtų prigulti, nes atrodanti ne visai sveika, – ir pastatė molbertą su paveikslu nugręžęs į sieną. Valerija sutiko, kad jai reikėtų pailsėti, ir, vėl pasiskundusi galvos skausmu, pasišalino į savo miegamąjį.

Fabijus pasiliko studijoje. Jis jautė keistą, nesuprantamą sumišimą. Mucijaus buvimas po jo stogu, viešnagė, kurios Fabijus pats prisiprašė, dabar jį varžė. Ir ne todėl, kad pavydėtų… Argi įmanoma pavydėti Valerijos! – bet jis neatpažino savo buvusio draugo. Visa tai, kas svetima, nežinoma, nauja, ką Mucijus atsigabeno iš tolimų kraštų – kas tapo jo kūnu bei krauju – tie magiški triukai, dainos, keisti gėrimai, nebylus malaizietis, dargi tas aromatas, kuris sklinda nuo Mucijaus drabužių, nuo jo plaukų, nuo jo kvėpavimo, – visa tai kėlė Fabijui nepasitikėjimą, gal net baimę. Ir kodėl šitas malaizietis, patarnaudamas prie stalo, žiūri į jį, Fabijų, su tokiu nemaloniu dėmesingumu? Tiesa, galėjai pamanyti, kad jis supranta itališkai. Mucijus pasakojo, kad, netekęs liežuvio, malaizietis paaukojo milžinišką auką – ir todėl įgijo didžiulę jėgą. Kokią jėgą? Ir kaip galėjo ją įgyti, paaukojęs liežuvį? Visa tai labai keista! Labai nesuprantama! Fabijus nuėjo pas žmoną į miegamąjį; ji gulėjo ant lovos apsirengusi, bet nemiegojo. Išgirdusi jo žingsnius, krūptelėjo, bet apsidžiaugė lygiai taip pat, kaip sode. Fabijus atsisėdo prie lovos, paėmė Valerijos ranką ir, kiek patylėjęs, paklausė: koks nepaprastas praėjusios nakties sapnas ją taip išgąsdino? Ar buvo jis panašus į Mucijaus papasakotąjį? Valerija išraudo ir paskubomis atsakė: „O ne! ne! Aš sapnavau… kažkokią pabaisą, kuri norėjo mane sudraskyti.“ – „Pabaisą? Žmogaus pavidalo?“ – paklausė Fabijus. „Ne, žvėries… žvėries!“ – ir Valerija nusisuko, ir paslėpė pagalvėse degantį veidą. Fabijus dar palaikė žmonos ranką; tylėdamas pakėlė ją prie lūpų – ir pasišalino.

Nelinksmai sutuoktiniai praleido tą dieną. Atrodė, kažkas tamsaus pakibo virš jų galvų… Bet kas tai buvo – jie negalėjo įvardinti. Jiems norėjosi būti kartu – tarsi grėstų pavojus; o ką pasakyti vienas kitam – nežinojo. Fabijus pamėgino piešti portretą, skaityti Ariostą, kurio poema, ką tik pasirodžiusi Feraroje, jau garsėjo visoje Italijoje; bet niekas nesisekė… Vėlai vakare, prieš pat vakarienę, sugrįžo Mucijus.


VII

Jis atrodė ramus ir patenkintas – bet pasakojo mažai; daugiau Fabijaus klausinėjo – apie ankstesnius bendrus pažįstamus, apie karo veiksmus Vokietijoje, apie imperatorių Karolį; kalbėjo apie savo ketinimą aplankyti Romą, pamatyti naująjį popiežių. Jis vėl pasiūlė Valerijai širazietiško vyno – ir, atsiliepdamas į jos atsisakymą, ištarė tarsi pats sau: „Jau nebereikia.“ Atėjęs su žmona į miegamąjį, Fabijus greitai užmigo… Po valandos pabudęs pamatė, kad guli vienas: Valerijos šalia nebuvo. Jis greitai atsikėlė – ir tą pačią akimirką išvydo žmoną su naktiniais drabužiais grįžtančią iš sodo į kambarį. Skaisčiai švietė mėnulis, nors prieš tai vos vos lynojo. Užsimerkusi, su siaubo išraiška sustingusiame veide, Valerija priėjo prie lovos ir, apčiupinėjusi ją ištiestomis rankomis, greitai ir tyliai atsigulė. Fabijus paklausė, kur buvusi, – bet ji nieko neatsakė; atrodė, kad miega. Jis palietė žmoną – ir pajuto ant jos drabužių, ant plaukų lietaus lašus, o ant apnuogintų pėdų – smilteles. Tada pašoko ir pro praviras duris išbėgo į sodą. Akinanti mėnesiena buvo užliejusi viską aplinkui. Fabijus įsižiūrėjo – ir takelio smėlyje pastebėjo dvi poras pėdsakų – viena pora buvo basa; ir vedė tie pėdsakai į jazminų pavėsinę, esančią nuošalyje nuo namo ir paviljono. Jis sutrikęs sustojo – štai vėl pasigirdo toji giesmė, kurią girdėjo praeitą naktį! Fabijus krūptelėjo, įbėgo į paviljoną… Mucijus stovėjo kambario viduryje ir grojo smuiku. Fabijus puolė prie jo.

– Tu buvai sode, buvai išėjęs, tavo drabužiai šlapi nuo lietaus?

– Ne… nežinau… atrodo… nebuvau… – užsikirsdamas atsakinėjo Mucijus, tarsi nustebintas Fabijaus pasirodymo ir jo susijaudinimo.

Fabijus sučiupo jį už rankos.

– Ir kodėl tu vėl groji šitą melodiją? Argi vėl sapnavai?

Mucijus vis dar nustebęs žiūrėjo į Fabijų – ir tylėjo.

– Atsakyk pagaliau!

Tas mėnulio spindesys –
Žėri upė lyg žaltys…
Draugo miegą išblaškys –
Drasko putpelę peslys!..

Jam padėk! – lyg užsimiršęs, tęsdamas žodžius, murmėjo Mucijus.

Fabijus atsitraukė porą žingsnių, įsistebeilijo į Mucijų, susimąstė… ir sugrįžo namo, į miegamąjį.

Valerija miegojo sunkiu miegu, nusvarinusi galvą ant vieno peties ir bejėgiškai atmetusi rankas. Negreitai pavyko ją pažadinti… bet, pamačiusi jį, prisiglaudė prie jo, karštligiškai apsikabino; visas jos kūnas virpėjo.

– Kas tau, mano brangioji, kas tau yra? – kartojo Fabijus, stengdamasis ją nuraminti. Bet ji nuščiuvusi tebesiglaudė prie jo krūtinės.

– Kokius baisius sapnus aš sapnuoju, – šnibždėjo, įsikniaubusi į jį. Fabijus norėjo ją išklausinėti… bet ji tik drebėjo…

Langų stiklai paraudo nuo ankstyvo ryto žarų, kai ji pagaliau užsnūdo jo glėbyje.


VIII

Kitą dieną iš pat ryto Mucijus prapuolė, o Valerija vyrui pareiškė, kad ketina vykti į kaimynystėje esantį vienuolyną, pas savo dvasiškąjį tėvą, seną ir išmintingą vienuolį, kuriuo besąlygiškai pasitikinti. Fabijaus klausinėjama, ji atsakė išpažintimi norinti padėti savo sielai, nuvargintai nepaprastų pastarųjų dienų įspūdžių. Fabijus, žiūrėdamas į sublogusį Valerijos veidą, klausydamas nusilpusio balso, ir pats pritarė jos ketinimui: garbusis tėvas Lorencas galįs duoti jai naudingą patarimą, išsklaidyti abejones… Keturių palydovų saugoma Valerija išvyko į vienuolyną, – o Fabijus pasiliko namuose ir iki žmonai sugrįžtant vaikštinėjo po sodą, stengdamasis suvokti, kas gi jai darosi, – jausdamas baimę, pyktį ir neaiškių įtarimų skausmą… Jis ne kartą užsuko į paviljoną; bet Mucijus vis dar nebuvo grįžęs – o malaizietis, tarsi stabas, panašiai palenkęs galvą, giliai savo bronziniame veide slėpdamas pašaipą – taip bent jau Fabijui atrodė – spoksojo į jį. Tuo tarpu Valerija, ne tiek gėdydamasi, kiek baisėdamasi, per išpažintį viską išpasakojo savo dvasiniam tėvui. Dvasininkas atidžiai išklausė ją, atleido netyčinę nuodėmę, – o pats sau pamanė: „Burtai, velnio apžavai… šito leisti negalima…“ ir kartu su Valerija iškeliavo į jos vilą, norėdamas galutinai ją nuraminti ir paguosti. Fabijus, išvydęs dvasininką, gerokai susirūpino; bet patyręs senasis vienuolis jau iš anksto buvo apgalvojęs, kaip turėtų pasielgti. Pasilikęs dviese su Fabijum, jis, žinoma, neišdavė išpažinties paslapties, bet patarė, jei įmanoma, išprašyti iš namų svečią, kurį Fabijus buvo pakvietęs, savo pasakojimais, dainomis, savo elgesiu dirginantį Valerijos vaizduotę. Be to, senuko nuomone, Mucijus ir anksčiau, kiek pamena, nebuvo tvirtai tikintis, o taip ilgai klajojęs kraštuose, nenušviestuose krikščioniškos šviesos, galėjo atsigabenti iš ten melagingų mokymų užkratą, galėjo net magijos paslapčių sužinoti; o todėl, nors sena draugystė ir įpareigoja, bet sveikas protas ir atsargumas nurodo išsi-skyrimo būtinybę! Fabijus visiškai pritarė gerbiamo vienuolio nuomonei, Valerija visa nušvito, kai vyras perdavė jai dvasininko patarimą, – ir, abiejų sutuoktinių kuo geriausių linkėjimų palydėtas, dovanomis vienuolynui ir vargšams dosniai aprūpintas, tėvas Lorencas išvyko namo.

Fabijus ketino tuoj po vakarienės viską Mucijui paaiškinti; bet keistasis svečias vakarienei nesugrįžo. Tada Fabijus nusprendė pokalbį atidėti kitai dienai – ir abu sutuoktiniai nuėjo ilsėtis.


IX

Valerija greitai užmigo; bet Fabijus užmigti negalėjo. Nakties tyloje jis dar vaizdžiau prisiminė viską, ką matė ir išgyveno; dar atkakliau kankino save klausimais, į kuriuos atsakyti negalėjo. Ar tikrai Mucijus virto raganium – ar tik neapnuodijo jis Valerijos? Ji serga… bet kokia liga? Kol jį, pasirėmusį galvą ranka ir besistengiantį suvaldyti karštligišką kvėpavimą, kamavo sunkios mintys, – giedrame danguje vėl patekėjo mėnulis; kartu su jo spinduliais pro pusiau permatomus langų stiklus nuo paviljono pusės, – o gal Fabijui tik pasivaideno? – pasiliejo dvelksmas, lengvutė kvepianti srovė… Štai pasigirdo įkyrus, aistringas šnibždėjimas… ir tą pačią akimirką jis pastebėjo, kad Valerija sukrutėjo. Jis įsitempė ir krūptelėjo, žiūri: ji sėdasi, iškelia iš lovos vieną koją, paskui antrą – ir kaip lunatikė, nukreipusi prieš save nieko nematančias, aptemusias akis, ištiesusi priekin rankas, eina link durų į sodą! Fabijus akimirksniu iššoko pro kitas miegamojo duris – ir, mikliai apibėgęs namo galą, uždarė tas, kurios veda į sodą… Vos spėjo pasukti užraktą, kai tuoj pajuto, kad kažkas stengiasi atidaryti duris iš vidaus, stumia jas… vėl, vėl… paskui pasigirdo trūksmingos dejonės…

„Bet juk Mucijus iš miesto negrįžo?“ – pagalvojo Fabijus – ir metėsi į paviljono pusę.

Ką gi jis išvydo?

Link jo, mėnesienos skaisčiai apšviestu keliuku, irgi tarsi lunatikas, irgi ištiesęs į priekį rankas ir išplėtęs nieko nematančias akis, – artėja Mucijus… Fabijus pribėga prie jo – bet tas, jo nepastebėdamas, eina žingsnis po žingsnio – ir mėnulio šviesoje jo sustingęs veidas, dabar taip panašus į malaiziečio, šypsosi. Fabijus nori jį pašaukti vardu… bet tą pačią akimirką išgirsta: už jo, name, trinkteli langas… Jis dairosi…

Tikrai: miegamojo langas atsivėrė nuo viršaus iki apačios – perkėlusi koją per palangę, stovi lange Valerija… Jos rankos ieško Mucijaus… Ją visą traukia prie jo.

Neapsakomo įtūžio banga užliejo Fabijui krūtinę. „Prakeiktas burtininkas!“ – nesivaldydamas šūktelėjo jis, viena ranka sugriebė Mucijų už gerklės, kita ištraukė iš už jo liemens juostos užkištą durklą – ir iki pat rankenos suvarė ašmenis Mucijui į šoną.

Veriančiu balsu suriko Mucijus – ir, prispaudęs delną prie žaizdos, klupdamas nubėgo atgal į paviljoną… Bet tą pačią akimirką, kai Fabijus jam smogė, lygiai tokiu pat veriančiu balsu sukliko ir Valerija ir lyg pakirsta susmuko ant žemės.

Fabijus puolė prie jos, pakėlė, nunešė į lovą, kalbino…

Ji ilgai gulėjo nejudėdama; bet pagaliau atmerkė akis, atsiduso giliai, trūkčiojamai ir džiaugsmingai, kaip žmogus, ką tik išgelbėtas nuo neišvengiamos mirties, – pamatė vyrą – ir, apsivijusi rankomis jo kaklą, prigludo prie krūtinės. „Tu, tu, tai tu“, – lemeno ji. Po truputį jos rankos atsileido, galva atsilošė atgal ir, palaimingai šypsodamasi, sušnibždėjusi: „Ačiū Dievui, viskas baigta… Bet kaip aš pavargau!“ – ji užmigo giliu, bet ne slogiu miegu.


X

Fabijus atsisėdo prie jos lovos – ir, nenuleisdamas akių nuo išblyškusio ir sublogusio, bet jau nurimusio veido, ėmė galvoti apie tai, kas įvyko… Ir kaip jam elgtis dabar? Ko imtis? Jeigu jis nužudė Mucijų, – o prisiminęs, kaip giliai įsmigo durklo geležtė, jis tuo neabejojo, – jeigu jis nužudė Mucijų – tai nuslėpti šito neįmanoma! Būtina pranešti hercogui, teisėjams… Bet kaip paaiškinti, kaip papasakoti tokį nesuprantamą įvykį? Jis, Fabijus, nužudė savo namuose savo giminaitį, savo geriausią draugą! Ims klausinėti: už ką, kodėl?.. O jeigu Mucijus gyvas? Fabijui pritrūko jėgų likti nežinioje, – įsitikinęs, kad Valerija miega, jis išėjo iš namo ir pasuko paviljono link. Ten buvo tylu; tik viename lange matėsi šviesa. Apmiręs iš baimės, Fabijus atidarė lauko duris (ant jų buvo likęs sukruvintų pirštų atspaudas, ir ant keliuko smėlio juodavo kraujo lašai) – perėjo pirmą tamsų kambarį… ir apstulbęs sustojo ant slenksčio.

Kambario viduryje, ant persiško kilimo, padėjęs galvą ant brokato pagalvės, uždengtas plačia raudona su juodais raštais skraiste, išsitiesęs visu kūnu gulėjo Mucijus. Jo geltonas kaip vaškas veidas užmerktomis akimis ir pamėlusiais vokais buvo nukreiptas į lubas, nesimatė, kad jis kvėpuotų: buvo panašus į numirėlį. Prie kojų, irgi apsigaubęs raudona skraiste, klūpėjo malaizietis. Kairėje rankoje jis laikė nežinomo augalo, panašaus į papartį, šakelę, – ir, šiek tiek palinkęs į priekį, nenuleisdamas akių, žiūrėjo į savo šeimininką. Nedidelis deglas, įsmeigtas į grindis, degė žalsva šviesa, jis vienintelis teapšvietė kambarį. Liepsna nevirpėjo ir nerūko. Malaizietis nė nekrustelėjo Fabijui įėjus, tik pažvelgė į jį – ir vėl įsmeigė akis į Mucijų. Kartais jis tai pakeldavo, tai nuleisdavo šakelę, pakratydavo ją ore – ir nebylios jo lūpos lėtai prasiverdavo, sujudėdavo, lyg tardamos begarsius žodžius. Tarp malaiziečio ir Mucijaus ant žemės gulėjo durklas, kuriuo Fabijus smogė savo draugui; malaizietis kartą palietė šakele kraujuotus ašmenis. Praėjo minutė… kita. Fabijus prisiartino prie malaiziečio ir pasilenkęs pusbalsiu paklausė: „Mirė?“ Malaizietis linktelėjo galvą ir, ištraukęs iš po skraistės dešinę ranką, valdingai mostelėjo durų link. Fabijus norėjo paklausti dar kartą – bet valdinga ranka pakartojo judesį – ir Fabijus, nors pasipiktinęs ir nustebęs, pakluso ir išėjo.

Jis rado Valeriją tebemiegančią, jos veidas atrodė visai nurimęs. Jis nenusirengė, atsisėdo prie lango, pasirėmė ranka – ir vėl susimąstė. Patekėjusi saulė surado Fabijų toje pačioje vietoje. Valerija vis dar miegojo.


XI

Fabijus ketino sulaukti, kol Valerija pabus, ir važiuoti į Ferarą, – bet staiga kažkas tyliai pasibeldė į miegamojo duris. Fabijus atidarė jas ir pamatė priešais senąjį ekonomą Antonijų.

– Sinjore, – pradėjo senukas, – malaizietis mums ką tik pareiškė, kad sinjoras Mucijus sunegalavo ir norėtų su visa manta persikelti į miestą; todėl prašo jūsų, kad skirtumėte keletą savo žmonių padėti supakuoti daiktus, – o per pie-tus atsiųstumėte nešulinių ir jojamų arklių bei kelis palydovus. Ar leidžiate?

– Malaizietis tau šitą pasakė? – paklausė Fabijus. – Kokiu būdu? Juk jis nebylys.

– Štai, sinjore, popierius, ant kurio jis viską užrašė mūsų kalba – labai taisyklingai.

– Ir tu sakai, kad Mucijus serga?

– Taip, labai serga – matyti jo negalima.

– Ar kvietėte daktarą?

– Ne. Malaizietis neleido.

– Ir visą šitą tau surašė malaizietis?

– Taip, jis.

Fabijus patylėjo.

– Na, ką gi – duok nurodymus, – ištarė jis pagaliau.

Antonijus pasišalino.

Fabijus suglumęs pažiūrėjo tarnui iš paskos. „Vadinasi, nenužudytas?“ – pagalvojo jis… Nežinojo, džiaugtis ar apgailestauti. Serga? Bet prieš keletą valandų – juk jis matė numirėlį!

Fabijus sugrįžo pas Valeriją. Ji atsibudo ir pakėlė galvą. Sutuoktiniai ilgai ir atidžiai žvelgė vienas į kitą. „Jo nebėra?“ – staiga ištarė Valerija. Fabijus krūptelėjo. „Kaip… nebėra? Argi tu… Jis išvažiavo?“ – nesiliovė klausinėjus ji. Fabijui atsileido širdis. „Dar ne; bet šiandien išvažiuoja.“ – „Ir daugiau niekada niekada jo nepamatysiu?“ – „Niekada.“ – „Ir tie sapnai nesikartos?“ – „Ne.“ Valerija džiaugsmingai atsiduso; palaiminga šypsena vėl pasirodė jos lūpose. Ji ištiesė į vyrą abi rankas. „Ir mudu niekada apie jį daugiau nekalbėsime, niekada, ar girdi, mano mielasis? Ir aš iš kambario neišeisiu, kol jis neišvažiuos. O tu dabar atsiųsk mano tarnaites… Palauk: paimk tą daiktą! – ji parodė į perlų karolius, gulinčius ant naktinio stalelio, karolius, kuriuos jai padovanojo Mucijus, – ir įmesk juos kuo greičiau į patį giliausią mūsų šulinį. Apkabink mane – aš tavo Valerija – ir nesugrįžk pas mane, kol… tas neišvažiuos.“ Fabijus paėmė karolius, – jam pasirodė, kad perlai apsiblausė, – ir įvykdė žmonos prašymą. Paskui ėmė klaidžioti po sodą, žvilgčiodamas iš toli į paviljoną, prie kurio jau prasidėjo daiktų krovimo šurmulys. Žmonės nešiojo skrynias, krovė jas ant arklių… bet malaiziečio tarp jų nebuvo. Nenugalima trauka viliojo Fabijų dar kartą pažiūrėti, kas dedasi paviljone. Jis prisiminė, kad galinėje jo sienoje yra slaptos durys, pro jas galima pakliūti į kambarį, kuriame iš ryto gulėjo Mucijus. Jis prislinko prie tų durų, rado jas neužrakintas ir, praskleidęs sunkią užuolaidą, neryžtingai pažvelgė į vidų.


XII

Mucijus jau nebegulėjo ant kilimo. Aprengtas kelionės drabužiais, jis sėdėjo kėdėje, bet atrodė tarsi lavonas, kaip ir pirmojo Fabijaus apsilankymo metu. Sustingusi galva gulėjo užvirtusi ant kėdės atlošo, o ant kelių geltonavo ištiestos, plaštakomis žemyn padėtos nejudančios rankos. Krūtinė nesikilnojo. Šalia kėdės, ant džiovintomis žolėmis nubarstytų grindų, stovėjo kelios negilios vazos su stiprų, beveik dusinantį muskuso kvapą skleidžiančiu tamsiu skysčiu. Prie taurių gulėjo susirangiusios mažos vario spalvos gyvatėlės, retkarčiais sublizgėdavo jų auksinės akutės; o priešais Mucijų, už poros žingsnių nuo jo, stūksojo išsitempusi malaiziečio figūra, apsirengusi graikišku apsiaustu iš brokato, apjuostu tigro uodega, su aukšta, panašia į raguotą tiarą skrybėle ant galvos. Bet malaizietis nebuvo sustingęs; jis tai pagarbiai nusilenkdavo ir tarsi meldėsi, tai vėl išsitiesdavo visu ūgiu, net ant pirštų galiukų atsistodavo; tai ritmingai ir plačiai išskėsdavo rankas, tai atkakliai mosavo jomis prieš Mucijų ir, atrodė, grasino arba įsakinėjo, raukė antakius ir trepsėjo koja. Visi šie judesiai jį, regis, gerokai vargino, net kankino: jis sunkiai kvėpavo, veidu sruvo prakaitas. Staiga malaizietis apmirė ir, giliai įkvėpęs, suraukęs kaktą, įtempė ir patraukė į save sugniaužtas rankas, tarsi vadeles būtų jose laikęs… Ir Fabijų apėmė neapsakomas siaubas: Mucijaus galva lėtai pakilo nuo kėdės atlošo ir pasviro malaiziečio rankų link… Malaizietis nuleido jas – ir Mucijaus galva vėl sunkiai nuvirto atgal; malaizietis pakartojo savo judesius – galva klusniai pakartojo savuosius. Tamsusis skystis vazose užvirė; pačios vazos suskambo aukštais tonais, ir aplink jas it bangos suvilnijo varinės gyvatėlės. Tada malaizietis žengė žingsnį į priekį, aukštai pakėlęs antakius ir neapsakomai išplėtęs akis, linktelėjo galvą į Mucijų… Numirėlio vokai suvirpėjo, vienas po kito praplyšo, ir pasirodė blausūs lyg švinas vyzdžiai. Malaiziečio veidas nušvito išdidžios pergalės ir džiaugsmo, beveik pikto džiaugsmo šviesa; plačiai prašiepė lūpas, ir iš jo gerklės su didelėmis pastangomis išsiveržė pratisas staugimas… Mucijaus lūpos irgi prasivėrė, ir silpna dejonė suvirpėjo jose, atsiliepdama į tą nežmonišką garsą…

Fabijus daugiau nebeištvėrė: jam pasirodė, kad dalyvauja kažkokiuose velniškuose užkeikimuose! Jis irgi sušuko ir, neatsigręždamas, melsdamasis ir žegnodamasis, leidosi bėgti namo, kuo greičiau namo.


XIII

Po trijų valandų pasirodė Antonijus ir pranešė, kad viskas paruošta, daiktai sukrauti ir sinjoras Mucijus ketina išvykti. Neatsakęs tarnui nė vienu žodžiu, Fabijus išėjo į terasą, iš kurios matėsi paviljonas. Priešais jį grūdosi keletas nešulinių arklių; prie prieangio buvo atvestas galingas juodas eržilas, pabalnotas plačiu, dviem raiteliams skirtu balnu. Ten pat stovėjo tarnai neuždengtomis galvomis, ginkluoti palydovai. Paviljono durys atsivėrė ir vėl įprastais drabužiais apsivilkusio malaiziečio prilaikomas pasirodė Mucijus. Jo veidas atrodė negyvas ir rankos kabėjo kaip negyvėlio, – bet jis judino… taip! judino kojas ir, pasodintas ant arklio, laikėsi tiesiai, apgraibomis susirado pavadžius. Malaizietis įkišo Mucijaus kojas į balnakilpes, įšoko į balną už jo, apkabino ranka liemenį – ir vilkstinė pajudėjo. Arkliai ėjo žingine, ir, kai jie suko pro namą, Fabijui pasivaideno, kad tamsiame Mucijaus veide blykstelėjo dvi baltos dėmelės… Nejaugi jis nukreipė į Fabijų akis? Tik malaizietis pašaipiai, kaip visada, linktelėjo Fabijui.

Ar matė visa tai Valerija? Jos langų žaliuzės buvo uždarytos… Bet galbūt ji stovėjo už jų.


XIV

Per pietus Valerija nusileido į valgomąjį ir buvo labai tyli, švelni; vis dar skundėsi nuovargiu. Bet jos nebekankino nerimas, nebesijautė keistai sutrikusi ir įsibaiminusi; kai kitą dieną po Mucijaus išvykimo Fabijus ėmėsi jos portreto, Valerijos bruožuose jis vėl aptiko tyrą išraišką, kurios trumpam buvo pasigedęs ir dėl to labai sunerimęs… Teptukas judėjo drobe lengvai ir sklandžiai.

Sutuoktiniai vėl ėmė gyventi kaip anksčiau. Mucijus jiems nebeegzistavo, tarsi jo niekada ir nebūtų buvę. Fabijus ir Valerija susitarė neužsiminti apie jį nė vienu žodžiu, nesidomėti jo tolesniu likimu: jis, beje, ir kitiems liko paslaptis. Mucijus iš tikrųjų dingo, lyg skradžiai žemę būtų prasmegęs. Kartą Fabijui dingtelėjo, kad privalo papasakoti Valerijai, kas būtent įvyko tą lemtingą naktį… Bet ji tikriausiai atspėjo jo ketinimą ir nustėro, net prisimerkė, tarsi lauktų smūgio… Fabijus ją suprato – ir nutilo.

Vieną puikią rudens dieną Fabijus pabaigė šv. Cecilijos atvaizdą; Valerija sėdėjo prie vargonų, jos pirštai klaidžiojo klavišais… Netikėtai, prieš savo pačios valią, ėmė skambinti visagalės meilės giesmę, kurią kadaise grojo Mucijus, – ir tą pačią akimirką, pirmą kartą po sutuoktuvių, ji pajuto savyje naujos, užgimstančios gyvybės virpesį… Valerija krūptelėjo ir liovėsi grojusi…

Ką tai reiškė? Nejaugi…

_ _ _ _ _

Šiuo žodžiu rankraštis baigėsi.

 


1 „Ryžkis klysti ir svajoti!“, Friedrichas Schilleris (vok.).