Peter Semolič. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 7

Iš slovėnų k. vertė Laima Masytė

Peteris Semoličius (g. 1967 m. Liublianoje, Slovėnija) – vienas savičiausių šiuolaikinių slovėnų poetų. Išleido dvylika poezijos knygų, rašo prozą, radijo spektaklius, esė, publicistiką, verčia iš anglų, prancūzų, kroatų, serbų kalbų. Jo poezija įvertinta keliais reikšmingais Slovėnijos literatūriniais apdovanojimais. 2003 m. dalyvavo „Poezijos pavasario“ festivalyje Lietuvoje. Vienas iš poezijos platformos www.poiesis.si įkūrėjų.
Čia pateikiami eilėraščiai yra iš naujausios P. Semoličiaus knygos „Kitas krantas“, kurioje apnuoginamas egzistencinis gyvenimo baigties pojūtis. Kitas krantas nėra vien mirties metafora, jis gali simbolizuoti gyvybės perėjimą, trapią akimirką, kuri sulaiko net pačią mirtį. Tokiame kontekste kyla ir meno kūrimo prasmės klausimas, ar tai nėra Sizifo darbas? Tad ir kuriant, ir susiduriant su mirtimi atsiskleidžia žmogaus savastis.

 

Hamletas

Prie manęs priėjo Rozenkrancas su Gildensternu
ir tarė: „Bičiuli, tu miręs. Liaukis sielojęsis
dėl tokių niekų kaip pinigai, meilė, kerštas.
Išsilaisvinęs iš kūno gali keliauti kur užsigeidęs,
arba atsigulti pievoje ir leisti žolei augti kiaurai tave.
Arba prisispaust prie žemės ir pajusti jos alsavimą,
jos sūkius, šie ir yra alsavimas, tuštumoje.“
Atsistojome ant jūros kranto, dvelkė švelnus pietys,
juokingai virpino jųdviejų pavidalus, perregimus it medūza,
bangų išmesta į krantą. Kodėl būtent juodu?
Kodėl ne Ofelija ar tėvas? Kodėl ne kas nors, kuris būtų
ne toks šiurpulingas ir šiapus mane pasitiktų
su meile, oriai ar bent jau su pagarba, priderama rodyti
princui? Kodėl būtent šiedu ūžautojai, girtuokliai ir
mergišiai, viduramžių mirties šokio griaučiai?
„Taip jau nutiko, – tarė jie. – Mirtis nėra nei kažko naujo
pabaiga, nei pradžia. Ji tiesiog yra kaip ir saulė,
mėnulis, žvaigždės, kurios kasdien ir kasnakt šiek tiek
kitokios ir vis dėlto vienodos, jei ne tokios pačios.“ Juodu krizeno
iš nuostabą man keliančios neregimos permainos, padavė
vynmaišį, atseit, štai ką tau, bičiuli, atnešėme
pasitikdami kaip brangų svečią. Basas bridau į jūrą ir, rodos,
pirmąsyk pajutau ją. „Toji mintis apie kūną ir sielą keistoka, – tariau sau, –
lyg siela būtų kūnas, o kūnas – siela.“ Tiedu kikeno sau, kilojo
vynmaišį. „Netikėki poetais, – tarė jie man. – Nieku gyvu netikėki
poetais ir viskas bus gerai.“ Susėdome ant artimiausių uolų,
žuvėdra, kas žino, gyva ar mirus, sukliegė kažkur virš galvų;
tai buvo vienintelė man skirta rauda.

 

 

Arklys

Ūkyje, kur nueidavome pieno,
laikė arklį. „Dėde, galiu nueit pažiūrėti į jį?“
Tai buvo paprastas kaimo arklys, bėras, juodais karčiais,
bet vienintelis, kurį pažinau iš arti, paglosčiau.
Sapnuose šuoliuodavom su juo per Liublianos pelkynus,
kažkaip stebuklingai nusidriekiančius į beribes prerijas.
Nežinau, bet spėju, kad jis nesapnavo nieko –
stovėjo savo garde, kramtė pašarą, atbukintas kasdienybės.
Arba iš lėto, kinkuodamas traukė seną vežimą,
o smarkiau įsitempęs – geležinį plūgą drėgna žeme.
Jis niekada nebuvo pasileidęs šuoliais, nesivartė
po rasotą pievą, tik žingsniavo arba stovėjo, miegojo irgi stovėdamas,
kiek sulenkęs priekinę koją.
O kai pagaliau atsigulė, atgulė į mirtį.

 

Astronautas

Esi visatoje. Iš lauko pusės. Sėdi ant roboto rankos,
kurią tau reikia pataisyti. Šiurpios skrydžio
akimirkos pralėkė prieš porą dienų – devynios
minutės nerimo, kad bet kas gali nutikti.
Paskui palengvėjimas, išėjimo į nesvarumą
akimirka: užsimerki ir regi,
kaip stovi ant savo namo slenksčio Viskonsine,
ant savo vasarnamio slenksčio Petuškuose, savo buto
tarpdury kažkur daugiabučių rajone,
žengi žingsnį, bet ten nėra Amerikos
nei Rusijos, nei kaimyno, kas kartą pasirodančio
duryse priešais ir pasilabinančio su tavimi,
tik visiška juoduma, krenti į ją.
Tu atlaikei, nes įsistvėrei visko, ko tave išmokė
Žemėje, kad nesupainiotum krypčių: kuri į viršų,
kuri žemyn, kad nepasiklystum savo
širdyje. Kadaise prijautei anarchistų
idėjoms, o dabar džiaugiesi būdamas mažu sraigteliu,
vykdydamas nurodymus. Dar prieš akimirką. Sėdi
ant roboto rankos, dešinėje negirdimai
dūzgia pasaulis, iš kairės – bedugnė visatos juoduma,
besidriekianti į visas puses vienu metu, žiojinti bekraštybė…
Privalai imtis remonto, bet išjungi
skafandro žibintą, sklendi virš naktinės
Australijos, ten gyvenama palei krantą ir miestai
nuo Perto tolyn – lyg suverti karoliai.
Nuo visiškos laisvės teskiria sagtis,
jungianti tave su stotimi… atsegi ją…
atsispiri… vieną dieną pateksi į atmosferą…
virsi meteoru… galbūt kas nors pastebės tave…
gal išpildysi kieno nors norą… Pasaulis, lekiantis
pro šalį, beribė begalybė, tarp jų –
tu, tavo protas ir tavo kūnas, imiesi
taisyti gedimą, kurį pašalinti čia buvai atskraidintas.

 

 

Juodoji našlė

Pradedama juodai vilkinčios gražuolės fotografija
ant feisbuko sienos su trumpu užrašu apačioje: „Vera Renczi1,
serijinė žudikė iš Rumunijos, pravarde Juodoji Našlė.“
Dvidešimtam amžiui auštant, jai, gimusiai
pasiturinčioje šeimoje, rodos, nulemta aiški ir be vingių
ateitis. Tačiau reikalai tuoj nukrypsta nuo kelio:
jaunystės draugai ją apibūdina kaip moterį, turinčią veik
patologinį vyrų draugijos poreikį, nepaprastai
savininkiško, įtaraus būdo. Motinai mirus,
su tėvu iš Bukarešto persikelia į Jugoslaviją,
ji nuolat sprunka iš namų su vyrais, neretai
gerokai vyresniais. Devyniolikos išteka
už austrų bankininko Karlo Šiko ir pagimdo
sūnų Lorencą. Jai ne prie širdies būti namų šeimininke, mama,
salonų dama, įtarinėja vyrą esant neištikimą, tad vieną dieną
pagauta pavydo jį nunuodija (arsenikas kaip afrodiziakas?).
Nešioja gedulą ir visiems, noriai besiklausantiems,
žavi lyg piktoji deivė porina, kaip vyras ją palikęs.
Išgedėjusi visus metus, prasitaria bičiulėms: jis
atsiliepęs iš anapus – žuvo automobilio avarijoje.
Išteka dar sykį, bet ir šis sutuoktinis iškeliauja
paskui pirmąjį. Iki čia viskas lyg aišku, tačiau nuotraukoj –
šių laikų modelis, ir veltui Jugoslavijos Karalystės
žemėlapy ieškotume miestelio Bečkerek2,
kur ji būtų turėjusi gyventi. Ar šioji femme fatale – literatūrinis
pramanas, laikraštinė antis? Štai, plevenanti tarp
dviejų tikrovių, atsibodėjusi santuokų, bet tik ne
vyrų, ji tęsia savo žudymų žygį. O ją suėmus,
vyno rūsy aptikti trisdešimt du karstai
su daugiau ir mažiau sudūlėjusiais vyrų lavonais: ji mėgo
parymoti fotely tarp savo buvusių jaunikių,
galop amžiams priklausančių tik jai. Viename karste
gulėjo Lorenco kūnas: „Jis mirė mano glėbyje, aš buvau
paskutinė, kurią jis regėjo…“ Postfeminizmo ikona,
mirtį nešanti gražuolė, vyrų fantomas?..
Užkadrinis Discovery Channel balsas istoriją apibendrina
šitaip: „Šiuolaikiniai psichoanalitikai pasakytų,
kad jos būta paprastos moters, ieškojusios meilės.“

 

 

Kodas: „Nerimas dėl pasaulio“

Jausmas, kad privalai elgtis teisingai, kaip liepia įstatymas,
laikytis tvarkos, kad nevalia užminti ant linijos tarp
dviejų betono plokščių priešais prekybos
centrą, kad mobilusis turi suskambėti lygiai
penkiskart ir tik tada atsiliepti, kad būtinai turi dar
kartą nusiplaut rankas, jau triskart numazgotas,
kad knygos turi būti surikiuotos tam tikra eile
ir darsyk surikiuotos, ir visa kita, o dar baimė
bacilų ir virusų, nekliudomai knibždančių aplinkui
erdvėje, plintančių iš lūpų į lūpas tarytum
pikantiškiausios istorijos, perskaitai kažkur gyvenant
gentį, kuri kasryt užtraukia dainą,
į dangų prišaukiančią saulę, viliesi, kad anie nesiliaus
dainavę, pasižadi, jog ir toliau skaičiuosi
žingsnius iš virtuvės į svetainę, nuo namų
lig parduotuvės, draugė, išties nuostabi mergina,
juodų it varnas plaukų, o visada tvarkingai sušukuotų,
tau tai patinka, mažiau – kad, guldamasi šalia, nerūpestingai
nuspiria šlepetes prie lovos, kvepianti
reikiamos rūšies „Head & shoulders“ (citrinos aromatas
ir vyšnios žiedų minkštumas), ji kalba tau apie OKS3,
įtikinėja apsilankyti pas psichiatrą, „tai irgi
pagydoma, aš netenku vilties, kad
vieną dieną vis dėlto kur nors ateisime laiku“, o tu žinai,
pasaulis susaistytas sidabro gijomis, vienas
kitam mes esame lėlininkai ir marionetės, ir jei
šią pat akimirką dar kartą nepakabinsi švarko taip, kaip
privalai, tolybėse visatos kažin kokia žvaigždė
bevardė mirktelės, nusimušusi nuo ritmo, ir po kokio
šimto metų ar dviejų šimtų vietoj daugiabučių čia
plytės ledinė dykuma, po kurią stūgaus
vėjas, išdykintas nuo bet kokios prasmės, ir jei
išties egzistuoja toks dalykas kaip paskutinis
teismas, tada visagalis pirštas durs
į tave ir spustelės mygtuką „Delete“.

---

1 Vera Renczi (1903–1960), vadinta Juodąja Našle, – rumunų ar vengrų kilmės serijinė žudikė.
2 Dabar Serbijos miestas Zrenianinas.
3 Obsesinis-kompulsinis sutrikimas: žmogų kankina įkyrios mintys ar beprasmiški, varginantys veiksmai.

 

Versta iš: Peter Semolič. DRUGA OBALA. Ljubljana: Center za slovensko književnost, 2015