literatūros žurnalas

Ernestas Noreika. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 7

 

akmens žmonės

 

mano galvoje užsiūtas dangus,

po juo renkasi akmens žmonės
mažytėj saulės arenoj

ryškiai išderintais šešėliais,
jų olose veisias šikšnosparniai,
įkalinę spindulius

nutriušusioj kasdienybės trobelėj,

išsukinėtais langinių sparnais,

jų atspindžiai per sunkūs,
jie nedėvi veidrodžių,
jie žino, kokie yra netikslūs atspindžiai,

jaučia artėjančią kaukių madą,
lupa dažus nuo trūnijančių veido balkonų,

rūko žydinčius lubinus,

jie išgręžia skylę mano kaukolėje
ir iš jos pila medžius paliekantį paraką
į jūsų būsenų muškietas, kurias džiovinate
apleistų šaudyklų puslapiuose,

jie žino, kada moterys
ilgais guminiais batais
į ašakas galanda ašmenis
ir šeria akimis žuvėdras,

jaučia, kaip sparno šešėlis
įpjauna gyvūnų kapines,
jie žongliruoja degančiom kamerom,
kurias bandot apstatyti lyjančiais baldais,

jūs esate akmens žmonės, tuščiomis olomis,
jūsų stiklinės lūpos išteptos amalgama,
jūs nedėvite veidrodžių, bet bučiuojate atspindžius,
jūsų rūkomi lubinai nevirsta į pelenus,

virš jūsų žodžių sukasi
balti kryželių propeleriai,

esate amžinybės fiuzeliažo kokone,

jūsų lyjantys baldai virsta garais,
prie lubų kaupiasi lovos ir knygų lentynos,

staliukai išraižyti mėnulio peiliais,
nudremžtos praeities taburetės,

ant vienos iš jų sėdžiu
virtęs suakmenėjusiu debesiu,
kuris seniai nebelyja,

tik trupa mažom atskalėlėm
mėgindamas atsverti

nuo manęs atskilusį

dangų

 

 

iš-gertuvės

 

išgerkim tikrovės mėgintuvėliuose
esamus miestus, šalis, superherojus,
laikančius atsukamus kardus,

ryjančius vienu mauku
ilgesnius už save ašmenis,
sudėtus kaukolių minibaruose,

išgerkim termometrų vidurius
karščiausią vasaros dieną,
kai nėra kuo kvėpuoti,

išgerkim juos iš ligoninių,
kuriose karščiuojantys kūnai
juos pripildo laužais ir saulėlydžiais,

išgerkim stačiuosius trikampius,
piramides ir apskritimus,
matlankius ir skriestuvus,

geografines ilgumas, platumas, kompasus,
kryptis ir visus įmanomus atstumus,
kad ir kiek jie skirtų žmones,
kurie turi vienas kitą išgerti,

išgerkim jų mokslinius laipsnius
ir staigius gyvenimo posūkius,
verdančius kasdienybės induose,
tapusius geizerių prieglaudom,

išgerkim generolus, leitenantus, kapitonus,
kajutes, prigrūstas romo, ir karo laivus,
brandinančius bombas bei netektis,

išgerkim antpečius ir auksinius medalius,
iš kurių karių našlės lydosi
karūnėles savo ašarom,
kad visuomenė suprastų,
koks yra brangus liūdesys ir skausmas,

išgerkim rūgstančius pelenus,
byrančius naikintuvams iš prisiminimų,
iš suluošintų protų, gyvenimų,

iš sudegusių daiktų žaizdos,
iš suanglėjusių kaulų apkasuose,

išgerkim visas upes ir ežerus,
užsikimšusias debesų kriaukles
ir spindinčius balų veidrodžius,

kuriuose apgirtę benamiai
iškritusiais smuikais
skalavo dulkėtų burnų operhauzus
nebeturėdami ant pasaulio kuo griežti,

išgerkim klausos sutrikimo laipsnius,
kad pagaliau vienas kitą išgirstume,

išgerkim nudegimo laipsnius
ir nedeginkime vienas kito,

išgerkim laipsnius, kurie nusako,
kiek kartų turi būti
padaugintas iš savęs,

nes nereikia būti padaugintam,
nes tavęs ir vieno šioj žemėj pakanka,
kuris ir taip pamažu

mirs iš troškulio

 

 

nusileidimas

 

buvau pirmasis iš savo genties,
nusileidęs mėnulio žemėje,

skriejome greitkeliu, aplinkui
driekėsi akmens ir lavos dykumos,

kosminės šiukšlės mažais sparneliais
ištikšdavo ant priekinio stiklo,

tokias dykumas gali pamatyti
tik dokumentiniuose filmuose,

aptrauktas žolynais, migla,
apgobtas mistinio spindesio,

galėjai pamanyti, kad netikra,
kad kažkas tik stato tokią tikrovę,

kol sėdi butaforinėj raketoj
po kuro laužais,

net nepakilęs iš vietos, bet
netekęs žado ir gravitacijos,

kartkartėm sušmėžuodavo namai,
tarsi vartytum kvartalą,

įaugusį žurnalo puslapiuose,
kuriame niekas negali skubėti,

kuriame laikas išsineria
iš laikrodžių odos

ir rūko ugnikalnius,

sėdžiu apsivilkęs nerimo skafandrą,
aplinkui skraido peiliai,
ištrūkę iš kaulinio galvos rutulio,

kurį kažkas per stipriai papurtė
pramušdamas kaulą,

neduodami ramybės,
besitrankantys į prietaisus,
paleisdami mygtukams raudoną šviesą,

atsigręždami į mane
tarsi kompaso rodyklės,
kurios rodo amžiną šiaurę,

regis, niekad nepasieksim taško,

nepririnksim tinkamo kiekio uolienų,
kurios atsvertų paliktą ilgesį,

prietaisus, matuojančius druskos kiekį
audringuose veidų vandenynuose,

skrendam tiesiai į nežinią,
su visais įvykusiais kūnais,
su neaiškiais padarėliais sielų kuprinėse,

virš banginių ir orkų skulptūrų,
trūkčiojančių paukščių hologramų,
virš retkarčiais transliuojamų laivų,

mirguliuojančiuose vandens ekranuose,

tikėdamiesi įsmeigt vėliavėlę,

nusimest savo šalmą,
nusimest savo naštą – –

sudriskusį kūno skafandrą,
ir bent kartą

įkvėpt iš tikrųjų

Neringa Butnoriūtė. Metaforomis apaugusi tikrovė

2019 m. Nr. 10 / Ernestas Noreika. Apollo. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 109 p. – Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Virginija Cibarauskė. Eilinė apokalipsė, arba Kodėl svetimo šuns balsas dangun neina

2016 m. Nr. 12 / Ernestas Noreika. Andalūzijos šuo. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 96 p.

Ernestas Noreika. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 4 / paukščiai skrendantys tiesiai nerodo krypties, paskui juos sekdamas atsiduri niekur, o ten iš už durų vėjo plunksnos plevena – – žydintys tavo plaukai – – laukai raudonuojančių smilgų, tik jų prisikimšęs pilną pagalvę