Audronė Girdzijauskaitė. Jis niekada nebuvo ištikimas
2018 m. Nr. 7
„Porgis ir Besė“
Institute pasklido gandas, kad viena tokia keista būtybė smailu atsikišusiu smakru iš muzikinės komedijos kurso, kuris repetavo Džordžo Geršvino „Porgį ir Besę“, beprotiškai įsimylėjo Piotrą; esą kankinasi, aistros smaugiama per birželio karščius guli nuoga įsivyniojusi į šlapią paklodę bendrabučio lovoje ir dejuoja kartodama Piotro vardą. Savaime suprantama, kalbos apie jos meilės kančias greitai pasiekė ir Piotrą; be to, jie kasdien matėsi repeticijose, nes Gončiarovas spektaklį statė su muzikiniu kursu ir Piotrą buvo pasitelkęs kaip asistentą, o meilės kankinė dalyvavo spektaklio minioje ir dainavo. Aistras kaitino dar ir Geršvino muzika. Kartais lankydavau jų repeticijas, o sutikusi „varžovę“ nekreipiau į ją jokio dėmesio. Kai spektaklis buvo pastatytas, po triumfu pasibaigusios peržiūros instituto juodojoje saliukėje paklausiau Piotro, kaip žadam leisti vasarą, kokie jo planai, o jis man atsakė labai miglotai – neva bus užsiėmęs, neva mamos negali ilgam palikti, norėtų trumpam į Krymą, kurio labai pasiilgo… Supratau, kad daugiau kalbėti apie vasarą neverta. Pajutau išdavystę ir nieko nesiaiškindama, visai paprastai, kaip visada, Piotro palydėta į Baltarusijos stotį, išvažiavau namo.
Traukinyje turėjau laiko viskam apgalvoti. Ištikimybė – sudėtingas dalykas. Ar įmanoma būti visiškai ištikimam? Ar gali būti iš dalies ištikimas? Juk kai sakom „niekada“, dažniausiai tai reiškia, kad kartais. Ir kas yra ta neištikimybė? Nuklydimas ar išdavystė? Man net nebuvo skaudu, nes negalėjau patikėti, kad tokia nevykusi būtybė gali jį paveržti. Kankino kažkas kita. Svarbesnio. Iš esybės gilumos.
Grįžus savaip ramino ir guodė keisti, mįslingi Piotro laiškai. Jų per keletą metų, kol buvom kartu, prisirinko daug. Štai guli priešais visa šūsnis. Laiškai sudėtingi, pilni prieštaravimų. Juos suprasti gali tik gerai pažįstantis Piotrą. Jis nemėgo daug kalbėti, taip pat nemėgo ir nemokėjo nuosekliai, ramiai rašyti. Atrodė, kad užrašo kas antrą savo mintį ar tik jos nuotrupą. Daugiausia jo rašyta iš Maskvos, bet kartais ir iš Baltarusijos kaimo (iš ten, regis, buvo kilus jo auklė Varia), ir iš Novorosijsko, jo Mamos tėviškės, kur atsidūrė nusileidęs po sunkaus kalnų žygio. Laiškai savaip panašūs, švelnūs, daugiaprasmiai, painūs; kai kurie primena užkeikimus ar išpažinties nuotrupas. Braižas – nelygus, su viena kita apvedžiota raide. Dažniausiai – be datų.
Po savo pirmos neištikimybės ir ankstyvos vasaros Kryme su ta būtybe iš muzikinio kurso jis rašė, kad suvokia ir pripažįsta savo niekingumą, bet meldžia daugiau apie tai negalvoti, nors supranta, kaip skaudu prarasti tikėjimą. Bet galbūt dar galima bus juo pasikliauti ir patikėti. „Pasimatysim ir viską suprasim. Aš nesiteisinu, bet tu juk žinai, kaip sunku kartais išsilaisvint iš voratinklio. Jeigu myli, tu man padėsi ištrūkti. Būk protinga. Jeigu lauki didelės mūsų meilės, tai ji bus. Turi teisę. Išpažįstu vieną dievą ir tikėjimą – tai mano motina. Manau, kad tik tikrą, o ne sugalvotą gyvenimą reikia įprasminti. Visa kita – tuštuma… Tai graudi tiesa? Ir toje tuštumoje tu dabar man pati brangiausia. Nesikankink ir nepyk. Suprask mane – tu gali. Svarbu nekalbėti daugiau, nei yra. Su kiekviena diena man be tavęs vis sunkiau. Tu žinai, kaip bijau tave prarasti ir todėl tikriausiai prarasiu. Man visada taip: kad ką nors pasiekčiau, turiu to nenorėti, bet kai tik ko nors trokštu – iš karto prarandu.“ Arba iš kito laiško: „Būk mano, – tada Tu man viską atleisi ir suprasi. Aš tapau geresnis. Tikriausiai manim galima bus tikėti, nors gyvenimas darosi vis sudėtingesnis ir painesnis. Bet myliu tik Tave ir laukiu, ir bijau tik vieno – kad manęs nesuprasi, kad manim netikėsi ir atvyksi svetima. Taip nebus?!“
Būdavo, gaunu tokį ar panašų laišką Vilniuje, uždarau savo kambario abejas duris, skaitau, dar kartą skaitau, stengiuosi suprasti, ką gi iš tikrųjų man norėta pasakyti. Išgyvenau kiekvieną žodį. Prie pietų stalo tylėdavau, su niekuo nenorėjau bendrauti. Ar dalintis. Bet Mama ir Tėvas žinojo, kad gavau laišką, ir mano nuotaikas įdėmiai stebėjo. O klausti ko nors nesiryždavo. Tik Tėvas kartais vakare, kai jau būdavau šiek tiek apsiraminusi, pakviesdavo į kabinetą, paprašydavo išvirti kavos, iš spintutės ištraukdavo kurį nors iš savo mėgstamų prancūziškų konjakų, kviesdavo mane sėsti į fotelį ir kartu pasivaišinti. Tokia aplinka ir mane kartais nuteikdavo atviresniam pokalbiui. Mama taip nemokėjo, varžėsi būti su manim atvira, o Tėvas vis bandė, ir mane stebino jo kantrybė ir delikatumas.
Alkos novelė
Nebepamenu daugelio datų – ne datos svarbiausios, bet ir vėl pasikartojo skaudi istorija. Tik visiškai kitokia. Norėdama perteikti ją gaubusią ypatingą nuotaiką, pradėsiu iš toliau.
Senajame Arbate, nuo Vachtangovo teatro pasukus į dešinę, netoli elegantiško Amerikos konsulato, trikampiame skverelyje kelių skersgatvių sankryžoje buvo nedidelė „Собачья площадка“1, kur ant nušiurusių suoliukų sėdėdavo senukai, smėlio dėžėje kapstėsi vaikai ir iš tikrųjų lakstė įvairaus plauko šunys. Nei brangių veislinių šunų, nei ypatingų pavadėlių mados dar nebuvo. Tvankią vasarą aikštelės pakrašty stovėdavo didžiulė geltona cisterna su stambiu rudos spalvos užrašu KBAC2; žodžiu, visai kaip Aleksandro Zinovjevo knygos „Žiojėjančios aukštumos“ pradžioje: „На пустыре, в центре города стоял пивной ларек“3. Iš po cisternos ant asfalto sunkėsi gira, aplinkui zyzė musės ir širšės, o gyventojai su bidonėliais ir stiklainiais rankose sustodavo į ilgą kantrią eilę. Troškino. Įdomi publika – moterys, apsiavusios numintomis šlepetėmis, su skarelėmis ant galvos, išėjusios iš namų „kaip stovi“, įvairaus amžiaus vyrai, dažniausiai pagiringi, suskeldėjusiomis nuo troškulio lūpomis, susivėlę, lyg iš gūdaus miego pakirdę. Giros pilstytoja į juos nė akių nepakeldavo – pažinojo kaip nuluptus. Pinigus ji metė į gira aptaškytą lipnią lėkštę. Visi įdėmiai stebėjo giros srovę – ar pakaks, ar dar stipri, nes silpna srovė rodo, kad arti dugnas, o dugne, kalbėta, – aibės baltų susiraičiusių kirminėlių…
Staiga suburzgė motoras ir pasirodė sunkvežimis. Atbulas privažiavo prie cisternos, iš jo išlipo piktas vairuotojas, metė dviprasmišką šypsnį giros pardavėjai, geležiniu kabliu prikabino cisterną, o moteris, susišlavusi pinigus, įsitaisė prie jo priekyje su savo sulaistyta prijuoste, ir sunkvežimis, traukdamas cisterną KBAC, pajudėjo. Eilė akyse susmuko. Keiksnodami žmonės su tuščiais indais skirstėsi iš aikštelės…
Šiandien tos aikštelės nebėra, gal būčiau ją, gerai žinomą seniesiems mask-viečiams, pamiršusi, kaip ir daugelį kitų įdomių vietų, jei ne viena istorija. Į aikštelėje esantį nedidelį tinkuotą vienaukštį mūrinį namuką su durimis centre mane atvedė tokia vyresnė moteris – advokatė Vera, Irinos Genrichovnos bičiulė, norėdama supažindinti su savo seserim Jekaterina ir jos dukra Alka. Namukas buvo toks žemas, kad, atrodė, iškėlęs ranką pasieksi pastogę. Jų butukas su prieangiu, kambariu ir mažyte bendra virtuvėle buvo kairiajame namo gale, o kaimynų – dešiniajame. Tamsiame prieangyje galėjai įžiūrėti didelę dėžę ar guolį, kuriame kartais kažkas gulėdavo susisukęs į tamsią antklodę. Kaip vėliau paaiškėjo – Alkos tėvas, kuris niekuomet neužeidavo į kambarį, o motina su dukra apie jį niekada nekalbėdavo. Taip ir liko mįslė: gal gėrė, gal buvo grįžęs iš kalėjimo? Jutau tik, kad žmogum jo nei žmona, nei dukra nelaikė…
Pirmas pažinties vakaras buvo nuostabus. Alka atrodė maždaug mano metų – miela, kukli ir nuoširdi. Drauge su Vera gėrėm arbatą prie apskrito stalo, apie kažką kalbėjomės, buvo jauku ir gera. Mane kvietė ateiti kuo dažniau – juk taip arti gyvenam, o vakarais jos visuomet namie. Motina – Jekaterina Ivanovna – buvo nedidelio ūgio, kresna, apvalaus veido su ryškiais skruostikauliais, liudijančiais apie azijietišką, gal totorių ar mongolų, kraujomaišą; ji rengėsi tamsiai, lyg būtų gedėjusi savo neišsipildžiusio gyvenimo, visai kaip Antono Čechovo Varia. Bet juodos spindulingos jos akys dažniausiai būdavo nukreiptos į kampe kabantį Dievo Motinos paveikslą ir į po juo smilkstančią raudoną lampadą; jos drėgnas žvilgsnis atrodė taikus, gilus ir paslaptingas. Po kelių dienų vėl užėjau, vėl gėrėm arbatą ir apie šį bei tą kalbėjomės (beje, niekuomet neprisimindavau – apie ką), buvo gera ir atrodė, kad Dievo Motina iš ikonos mus globoja ir siunčia nematomas taikos, gėrio, santarvės bangas. Beje, ir Alka buvo labai maloni, daili, blyškaus veido ir tamsių plaukų mergina. Jos drovią šypseną puošė gražūs balti dantys…
Vakaras baigdavosi būrimu. Jekaterina Ivanovna pasiimdavo kortų kaladę, išmaišydavo kortas ir ilgai, dėmesingai jas dėliodavo, kartais, lyg klausdama patarimo, žvilgčiodavo į ikoną, paskui aiškindavo sukritusius derinius, figūras, ko jos mums linki. Retai išgirsdavai ką nors konkretaus, bet aš tikėjau kiekvienu jos žodžiu, banguojančia ramaus balso intonacija ir giliais atodūsiais. Vėlai vakare laiminga lėkdavau namo apsnigtomis gatvelėmis. Ir taip – kone kiekvieną vakarą. Nustojau vaikščioti pas Iriną, nebelankiau teatro, tik laukiau vakaro, kada lenktu skersgatviu Trubnikovskij vėl skubėsiu su lauktuvėmis į stebuklingąjį namelį. Sunerimęs Piotras kartą paklausė: „Kur tu dingsti? Kas atsitiko?! Skambinu, bet namie tavęs nerandu…“ Papasakojau apie tuos mielus namus ir pakviečiau eiti kartu. Jis sutiko. Supažindinau, ir nuo tol ten eidavom kartu. Kone kas vakarą, kai nebūdavo vakarinių režisūros užsiėmimų arba Piotro saviveiklos būrelio repeticijų pamaskvėj. Mačiau, kad ir Piotrui čia patiko – sušilo jo žvilgsnis, mes neskubėdami gerdavom arbatą, apie kažką šnekėdavomės. Apie ką galėjom šnekėtis su menkai išsilavinusia Jekaterina Ivanovna ir jos kažkur dirbančia, bet nieko rimčiau nestudijavusia dukra – nepamenu ir net neįsivaizduoju.
Artėjo pavasaris. Daugiau laiko skyriau studijoms. Kartais mūsų su Piotru vizitų laikas į namelį nesutapdavo. Piotras vis rečiau lankėsi pas mane. Kartą vakare atėjusi pajutau, kad kažkas pasikeitė: Alka susigūžusi, prikandusi lūpą ir kažkokia negraži tūnojo senos pliušinės sofos kampe, Jekaterina Ivanovna tylėjo ir susikaupusi žiūrėjo į ikoną, lyg laukdama iš jos atsakymo ar pagalbos. Lampada spragsėjo. Kalba nesimezgė. Pasakiau, kad Piotras retai ateina, kad labai sielojuosi, gal ji galėtų man paburti. Ji išdėliojo kortas, ilgai stebėjo tą paslapčių lauką ir, pasakiusi kelis nereikšmingus dalykus, nuleidusi balsą kelis kartus mįslingai pakartojo: „Петр – это камень. Скала“4. Paklausiau, kaip tai suprasti, ką daryti, bet ji dar kartą niūriai, įsakmesniu tonu pakartojo tą patį. Man pasidarė negera, susirengiau eiti namo. Jau ant slenksčio Jekaterina Ivanovna mane sulaikė ir pakvietė kitą sekmadienį ateiti velykinių pusryčių. O atėjusi pusryčių labai nustebau: prie stalo jau sėdėjo Piotras, sofos kampe – Alka. Tamsi portjera, iki tol aklinai dengusi nedidelį langą į gatvę, pirmą kartą buvo atitraukta. Rėmai atšerpetoję. Kambarį persmelkė įkypi ryto saulės spinduliai. Pavasario saulės, kuri atidengia visus per žiemą apmusijusius daiktus, nudėvėtus baldus, rakandų sankaupas ankšto kambarėlio kampuose. Išryškėjo visas tas beviltiškas skurdas. Net ikona dienos šviesoje atrodė pablyškusi ir praradusi hipnotizuojantį poveikį, o kambarys – buvusį paslaptingumą. Bet stalas, uždengtas balta staltiese, su kuklia užkandėle ir dviem tradiciniais velykiniais pyragais atrodė šventiškai. Pradėjom vaišintis. Piotras buvo tylus, o Alka – linksma ir atsipalaidavusi. Staiga pagavau jos Piotrui mestą vylingą žvilgsnį ir jo – pritariantį. Supratau, kad jie jau artimi. Išgėriau arbatą, padėkojau ir išėjau. Sukau ratus Arbato skersgatviais, nieko nenorėjau matyti, neskambinau draugams. Grįžau namo, atsiguliau ant sofos, užsimerkiau ir stengiausi lyg juostą pervaryti prieš akis visą bendravimo su Jekaterina Ivanovna ir jos Alka laiką, suvokti, kas gi mane ten taip patraukė, prikaustė, užbūrė. Burtai išsisklaidė, bet suvokti, kas ir kodėl įvyko, taip ir nepajėgiau. Su Piotru niekada apie tai nekalbėjom, neišsiaiškinau. Netrukus, kaip paprastai, mūsų santykiuose viskas grįžo į savo vėžias.
Šiandien tos aikštelės, kurią gerai žinojo ir mėgo senieji maskviečiai, nebėra, ją nušlavė statydami Naująjį Arbatą, liko tik sunkiai atpažįstami buvusios aplinkos fragmentai. Gali stovėti ten, išplėtęs akis, žiūrėti į pažįstamus secesinius pastatus ir greta jų dunksančius naujus gelžbetoninius gremėzdus, ant kurių tau klojasi buvusių senų žemų namukų paveikslas ir grįžta tie dilginantys, sumišę jausmai, kuriuos patyrei čia andai. Kaip žudiką traukia ten, kur jis padarė nusikaltimą, taip mane traukė ta magiška, kadaise įklampinusi vieta.
Arba stabteli prie kito namo, kuriame nebegyvena tavo draugai, arba ten, kur jų namo kadaise būta. O čia jau stūkso kitas pastatas, niekuo į aną nepanašus, gyvena kiti žmonės. Norisi prisiglausti prie ko nors tvaraus, bet stovi gatvėje visiškai vienas ir praeiviams atrodai įtartinai, nes žiūri į niekur, į tik atmintyje esančią erdvę, kurioje persimaišė laiko vektoriai. Kartais stebuklingai grįžta kvapai: „Ukrainos“ viešbučio fojė, kurioje skrybėlėti meksikiečiai gėrė kavą ir rūkė storus cigarus, kambario, kuriame tvyrojo lampados aromatas, ar šviežiai išvaškuoto parketo mano kambaryje kvapas namuose greta Lukiškių aikštės. Sykį panašiai pasijutau ir Maskvos zoologijos sode: dabartinis vaizdas maišėsi su buvusiu, kai karo metais gyvenome medikų bendrabutyje Barikadnajos gat-vėje, už sodo tvoros; dabar jis nutryptas lankytojų, jame pilna narvų žvėrims ir paukščiams, o aš stoviu ir matau jį tuščią, tokį, kokį matydavau karo metais, kai visi jo gyventojai buvo evakuoti toli į Pietus… Tą patį patyriau ir prie Irinos namo Malaja Bronnajos gatvėje, ir savo draugų kieme Aleksandro Ostuževo skersgatvyje. Supratau, kad namas tuščias, be gyventojų. Kai įėjusi į kiemą pirmojo aukšto lange pamačiau seną, sunkią, apdulkėjusią vyšninę jų miegamojo užuolaidą, vaizduotėje iškilo virtuvės, kurioje daugiausia sėdėta, vaišintasi ir kalbėtasi, vaizdas su senais variniais ir sidabruotais samovarais, rankų darbo variniais puodais, grūstuvėmis, samčiais ir senovinėmis svarstyklėmis giliose lentynose. Jas keliaudamas po visą Rusiją rinko mano vyresnės draugės Natašos vyras, Volodia Rezvinas, architektas. Iš to ketvirtojo ar trečiojo dešimtmečio moderno stiliaus namo, iš to ankšto ir apytamsio, bet jaukaus buto, apstatyto daugiausia XX amžiaus pradžios iš tėvų paveldėtais tamsaus medžio raižytais rusiškais baldais, jie buvo priversti išsikraustyti į naują namą, kartu su brangiais jiems daiktais išsinešdami ir kelis dešimtmečius mūsų artimos draugystės. Dabar po kiemą slankiojo murzinos alkanos katės, kai kurie langai išdaužti… Slėpdama ašaras, per kiemą einančios moters paklausiau, kas atsitiko namui. O ji atsakė: „Поставили на евроремонт.“ Suprask, parengė europietiškam, tikram, rimtam remontui…
Istorija su Alka mane paveikė labai stipriai. Jaučiausi jų visų užgauta, apgauta ir pažeminta. Vis galvodavau, ar meilė būtinai turi kankinti, griauti sielą, žeminti pavyduliavimu ir nepasitikėjimu? Negalėjau nei taip gyventi, nei nutraukti brangaus ryšio. Kaip išsivaduoti?! Kurį laiką su Piotru nebendravau. Reikėjo pauzės. Paskaitose jį matydavau niūrų… Vienoje kino peržiūroje susipažinau su tokiu VGIK’o studentu, būsimu kino operatorium. Aukštas, simpatiškas, gero auklėjimo ir atviras. Jo prašymu kelis kartus buvom susitikę, jis vis kalbėjo pastebėjęs mane jau seniai, aš esanti jo moters idealas, panaši į jo motiną, kuri anksti mirė, žadėjo parodyti jos nuotraukas, sakė, kad jam gera, kai girdi mane kalbant, kad būtų laimingiausias žmogus, jeigu, jeigu… Ir vieną vakarą aš jam atvėriau duris. Tas „jeigu“ įvyko. Šis artumas neatnešė jokios laimės ar ramybės, tik mane sugniuždė: man jo visiškai nereikėjo, jis pasirodė svetimiausias iš svetimiausių! Buvo koktu nuo pačios savęs, nuo savo poelgio, nuo kvailų vilčių. Kai vieną vakarą paskambinęs atėjo Piotras, aš jam papasakojau, kas atsitiko, nes norėjau, kad žinotų apie mane viską. Kad suprastų. Kad pavargau kentėti. Kad gailiuosi. Piotras atsisėdo, įsikniaubė į delnus ir pravirko. Pro ašaras vis kartojo: „Это я виноват, это я… Прости меня“5.
Laikas užgydė ir šitą žaizdą. Žinojau, kad Piotrui mano klaida ypač skaudi, nes jam buvo labai svarbu žinoti, kad esu jo, priklausau tik jam. Mūsų gyvenimo dėlionėje neįmanoma nubrėžti vienos siužetinės linijos, kuri tvarkingai sujungtų visus įvykius. Įvykiai subėgdavo į sankryžas, išsiskirdavo, rikiavosi trasoje Vilnius–Maskva, kartais glaudėsi prie jūros. Ir kartojosi.
Vladimiras
Mėgau keliauti su Piotru, nes kelionėje tikrai būdavom kartu ir jis niekur negalėdavo dingti. Bet šįkart važiavau viena. Į nežinią. Birželis prieš jo diplominio spektaklio, kuriamo Vladimire, gynimą buvo labai neramus. Jis daug repetavo, dažnai ten išvažiuodavo, vaikščiojo įtemptais nervais ir užsiėmęs tik savo reikalais. O aš laukiau to spektaklio, negalėjau grįžti namo į Vilnių. Žinojau, kad premjera įvyks Vladimire, o egzaminų komisija darbo priimti ten atvyks vėliau. Piotras prašė atvažiuoti į premjerą, tik diena anksčiau, žadėjo užsakyti man viešbutį, kuriame teksią pernakvoti dvi naktis, nes vakare grįžti nėra kuo. Keliauti patarė maršrutiniu taksi – tokia didele juoda mašina su papildomomis atlenkiamomis sėdynėmis. Tai buvo kažkoks septynvietis ZIL’as ar ZIS’as, kokiais, man regis, važinėjo ir valdžia. Autobusėlis išvykdavo iš miesto centro, nuo kurio nors didelio gastronomo. Kai atėjau, vienas vyras jau buvo įsitaisęs prie vairuotojo, o aš buvau paprašyta tūpti ant pristatomos sėdynės, nes gale sėdėsią trys vyrai. Jie tuoj ateis iš parduotuvės. Kai pamačiau juos artinantis su maišais per petį ir pilnom rezginėm rankose, basus, papilkėjusiais veidais, nesupratau, kas jie tokie, kodėl taip šiurpiai atrodo ir ką čia veža. Susėdom. Man buvo net nesmagu, kad esu tokia išsipusčiusi, su tikro šilko švelniai marga amerikoniška suknele (siuntinius iš Amerikos gaudavo pažįstama žydė, buvusi Tėvelio klasės draugė iš Raseinių, ir kai ką atnešdavo mums parduoti), o jie sėdi man už nugaros ir, kaip supratau, gerai pažįsta vairuotoją… Maskvos pakraštyje vėl sustojom prie gastronomo, visi trys išlipo ir tik pasakė, lyg atsiprašydami: „Еще за хлебушком сходим“6. Supratau, kad jie perka kuo daugiau maisto. Grįžę sugriuvo ant užpakalinės sėdynės ir lengviau atsiduso. Neiškentusi paklausiau, kur važiuoja, kur gyvena. Sužinojau, kad gyvena jie už Vladimiro kažkokioj didelės gamyklos, kurioje dirba, gyvenvietėje. Nei Vladimire, nei jų tuščioje, žmogui nepritaikytoje gyvenvietėje maisto nėra, o šeimas reik maitinti, tai jie tokiomis grupėmis pakaitomis kartą per savaitę važiuoja į Maskvą, priperka produktų savo ir draugų šeimoms. Taip ir sukasi. „Jūs turbūt stebitės, – sako, – kad mes basi ir tokie suvargę, o juk iki Vladimiro tenka keliolika kilometrų pėsčiom eiti, jei nori į šitą mašiną pakliūti. Tai kojos iki kraujo nutrintos, nieko apsiauti negali…“ – „O ar uždirbat tokioms kelionėms?“ – „Uždirbt tai uždirbam neblogai, bet nusipirkt už tuos pinigus ten nieko negausi…“ Paskui jie užmigo. O aš galvojau, kad padėti jiems niekuo negaliu, kad Lietuva jiems pasirodytų lyg rojus… Ir vėl tas amžinas ruso klausimas – „Kas kaltas?“
Vladimiro viešbutis buvo įsikūręs miesto centre sovietinių laikų tipinės statybos name. Įėjusi iš karto užuodžiau iš karo ir pokario laikų gerai pažįstamą dusto blakėms nuodyti kvapą. Niūri budėtoja pasakė, kad man skirtas kambarys yra ką tik išpurkštas, langų atidaryti negalima (kad blakės neatsigautų), o antrojo aukšto kambariuose pilna blakių, nes jos ten subėgo iš pirmojo. Savo krepšį su būtiniausiais daiktais palikau prie jos ir išėjau, o naktį grįžusi atsisėdau į fotelį prie jos stalelio ir pasakiau, kad miegosiu čia. Ji bambėjo labai nepatenkinta, bet suprato, kad nenusileisiu. Anksti rytą išvėdino vieną kambarį ir leido jame įsikurti. Numigau dar porą valandų, šiaip taip apsiprausiau kambaryje prie kriauklės ir išėjau į miestą ko nors pusryčiams nusipirkti. Visai čia pat pamačiau maisto parduotuvę. Įėjusi vidun neradau nei žmonių, nei eilių. Ant lentynų – piramidės prasčiausių konservų dėžučių, miltų pripilti pieno buteliai – kad būtų panašūs į pieno pilnus… Kieto margarino briketai… Paklausiau, ar galėčiau gauti batono, pieno ir kokio nors sūrio, – gyvenu čia pat, viešbuty, tai arbatos, sakė, ten duos. O pardavėja man atkerta: „Ишь, батон захотела! Да ты на полки-то погляди – видишь, пусто. Раньше вставать надо – с‘еден твой батон. Ну на тебе сырок топленый, свой отдаю, а то с голоду помрешь. Откуда приехала-то?“7 Padėkojau, susimokėjau. Viešbutyje budėtoja išvirė arbatos, sukramčiau tą lydytą sūrelį ir išėjau po miestą pasivaikščioti.
Senajame miesto centre seni vargani mediniai namukai keistai derėjo su garbingos miesto praeities paminklais – apleistomis cerkvėmis, vienuolynu, didingais miesto Aukso vartais. Cerkvių sienos aptrupėjusios, kryžiai nuimti, o ant durų – didžiulės spynos. Tada dar nebuvau susipažinusi su šio miesto istorija, įvairiais ryšiais susijusia su Lietuva. Nežinojau ir apie įžymųjį Vladimiro kalėjimą, sovietmečiu Centralu vadintą ir skirtą „ypač pavojingiems nusikaltėliams“. Žingsniuojant gatve namukų languose pasirodė viena kita moteris; pasirėmusios alkūnėmis į palanges, akylai ir nelabai draugiškai mane stebėjo, nes dairiausi, stoviniavau ir buvau neįprastai apsirengusi. Vienos gatvėje sutiktos moters paklausiau, kur yra Dievo Motinos ėmimo į dangų soboras ir Dmitrijaus soboras, kuriuos žinojau iš dailės istorijos studijų. Ji man atsakė gana šiurkščiai, su potekste: „A чего там смотреть? Tам щас зерно преет. Склад там“8. Bet parodė, kur eiti… Kai truputį nutolusi atsigręžiau, ji žvelgė man pavymui… Ne kaip tos, alkūnėm pasirėmusios languose… Padažytas iš išorės, bet neveikiantis buvo mažasis vieno kupolo kvadratinis Dmitrijaus soboras. Iš karto atpažinau: savo virpančia įranga užtemdytoje auditorijoje jo skaidres mums kadaise rodė garbusis Tarabukinas, žavėdamasis pasakojo apie nuostabią jo išorinių sienų reljefinę lipdybą ir drožybą. Aptvarkyti buvo ir Aukso vartai – miesto pasididžiavimas.
Istoriniame mieste, savotiškoje Šiaurės rytų Rusijos sostinėje, dabar buvo gaminami traktoriai, veikė televizorių, šaldytuvų bei chemijos gamyklos, teršiančios Kliazmos upę. Kažkur atokiau stūksojo ir baisusis Vladimiro kalėjimas, kuriame nukankintus žmones naktimis tyliai užkasdavo greta esančioje laukymėje. Ten ir mūsų arkivyskupas Mečislovas Reinys atsisveikino su pasauliu. Kaip „ypač pavojingi nusikaltėliai“ – kai kurie mūsų Nepriklausomybės akto signatarai, kunigai, inteligentai. Ir, jei neklystu, – Estijos prezidentas Konstantinas Piatsas, neišdavęs savo Tėvynės. Bet tądien aš šito dar nežinojau…
Į Vladimirą žiūrėti spektaklio turėjo atvykti ir brangusis mūsų draugas Jura Zerčaninovas. Atėjo vakaras. Rengiausi į spektaklį. O išėjusi į gatvę sutikau Jurijų. Apsikabinom ir nuėjom Kultūros namų, kuriuose bus vaidinama, linkui. Liūdnai juokavom apie blakes, apie parduotuvę ir apie visiškai nuniokotą senovę… Piotras pasirodė minutei, padavė mums bilietus ir nulėkė į užkulisį raminti savo drebančių artistų, pusiau mėgėjų. Nuo jo padvelkė šaltuku. Sutarėm susitikti po spektaklio prie išėjimo.
Žmonių prisirinko pilna salė. Prastos medinės kėdės girgždėjo, žiūrovai garsiai kalbėjosi. Pagaliau visi susėdo. Pjesė, o Piotras pasirinko naują įžymios rašytojos Veros Panovos pjesę „Baltųjų naktų palydos“ (beje, po keliolikos metų jos romano motyvais Piotras dar pastatys puikų filmą „Visam likusiam gyvenimui“), nagrinėjo moralines temas: meilė, neištikimybė, nusivylimas. Režisierius akivaizdžiai stojo autorės, atjaučiančios jauną moterį, pusėn. O kaipgi realiame gyvenime? Iš to spektaklio nieko neatsimenu, išskyrus tai, kad pajutau, jog Piotras ir vėl įsipainiojo, jo paties žodžiais tariant, į voratinklį. Jauna aktoriukė, nuoširdžiai vaidinanti pagrindinį vaidmenį, buvo daili, bet tokia eilinė banali blondinukė. Neilgam. Vis dėlto man buvo labai skaudu.
Ir vėl, ne pirmą kartą, svarsčiau, kas yra neištikimybė. Ar gali būti neištikima ištikimybė. Ir atvirkščiai – ištikima neištikimybė? Tačiau mano svarstymus netikėtai nutraukė tai, kas vyko aplinkui. Ogi į pirmos dalies pabaigą pastebėjau, kad publika nerimsta, šnabždasi, kažkas bręsta. Dar nenusileidus uždangai, vienas po kito žmonės stojosi ir tyliai, susikūprinę slinko iš salės. Pradžioj pasipiktinau, paskui dingtelėjo, kad gal tai susiję su kokiu nors transportu, gal jie atvykę iš priemiesčių? Bet pertraukai prasidėjus ir įsižiebus šviesoms pamačiau, kad visi bėgte bėga į bufetą ir stoja į ilgiausią eilę. Pasirodo, premjeros proga, kaip anuomet sakydavo, „išmetė“ sumuštinių su dešra ir sūriu, buvo galima paragauti to ypatingo, reto maisto. Pertrauka truko, kol visi užkando. O gal kam nors ir nepakako… Aš irgi norėjau valgyti, bet į eilę nesistojau, negalėjau iš tų žmonių atimti kąsnio. Gailėjausi jų iki ašarų. Vyliausi, kad Piotras bus ką nors valgoma sugalvojęs. Bet jis sugalvojo kitką. Perėjom per miestelį, pasidairėm, apie spektaklį visiškai nekalbėjom – o ir ką pasakyti? Tai buvo net ne spektaklis, o toks visai pakenčiamas vaidinimėlis amžina meilės ir ištikimybės tema. Tik taip ir atrodo teatras, kai profesionalus bandoma sujungti su mėgėjais, kas tada sovietijoje buvo skatinama ir labai madinga…
Piotras žinojo, kad paskui jį aš žengiu net į ugnį, todėl pakvietė mus su Zerčium lipti ant didžiosios miestelio šventovės stogo ir ten atšvęsti premjerą, o kartu ir jo studijų pabaigą. Kuo labiau artėjom prie cerkvės, tuo aukštesnė ir didingesnė ji man atrodė. Pilnatis švietė skaisčiai, svaigino ir rodė kelią. Bridom per aukštą nešienautą žolę (juk cerkvė neveikė), kol Piotras pasakė: „Va kopėčios, kuriomis turėsime pakilti. Nebijokit. Lipu pirmas.“ Prie sienos strypais pritvirtintos senos surūdijusios gaisrinės kopėčios kokį pusmetrį nesiekė žemės. Zerčius palypėjo ir ištiesė man ranką. Gerai, kad zomšiniai bateliai buvo minkšti ir ant neaukšto kulno, netrukdė lipti, nors kopėčios tirtėjo, vėjas blaškė suknelę su pasijoniais ir vertė ant galvos, ji lengvai galėjo užsikabinti už kokio kyšančio gelžgalio – toks buvo mano „sportinis“ aprėdas, bet stogo kraštą pasiekiau. Baisiausia buvo nuo kopėčių užsiristi ant stogo. Čia jau padėjo Piotras. Atradom ne tokią nuožulnią vietą ir susėdom. Žvaigždėtas dangus, atrodė, plytėjo čia pat virš mūsų galvų, tik ištiesk ranką. Mėnulis skaisčiai švietė, ir miestelis matėsi kaip ant delno. Piotras atsuko degtinės butelį, iš kišenės išsitraukė mažą briaunotą stiklinaitę (būdavo tokios šimtagraminės), ir mes po truputį pradėjom gerti užsikąsdami prasta pilka vietine duona. Zerčius pasakojo savo žurnalistinius nuotykius, prisimerkęs keistai šnypšdamas juokėsi. Piotras aiškino, kad apgynus diplomą laukia miglota ateitis. O aš kalbėti iš viso nenorėjau. Po dangiško „baliaus“ leistis kopėčiom buvo kur kas lengviau. Grįžom į viešbutį. Budėtoja, matyt, jau pažinojusi Piotrą, neatrodė tokia pikta ir net išvirė mums arbatos…
Kitą rytą reikėjo išvykti. Piotras dar liko, nes turėjo repetuoti, tobulinti vaidinimą ir laukti komisijos. Grįžtant ta pačia mašina susėdom gale ir aš apsimečiau snaudžianti, kad nereikėtų šnekėtis su Jura, kuris ir taip viską suprato. Širdyje buvo taip tuščia, taip nyku, viskas atrodė taip netikra. Ir staiga suvokiu – nedera taip labai prisirišti prie žmogaus. Negalima, nes tada tu pats imi nykti, skausmas tarsi ištirpdo tave. Negalima kito supančioti, varžyti jo laisvę. Skaudu nusivilti artimu žmogum, bet dar skaudžiau – pačiu savimi. Prarasti savo sielos, minčių, kūno nekaltumą. Galbūt nuo tos akimirkos, kai susipažinom, aš tarsi praradau save, viskas buvo jam ir apie jį. Atrodė, kad visa kita man svetima ir aš viskam svetima. Kaupėsi gailestis sau ir kartu – noras bėgti kuo toliau. Ir čia kilo mintis, kad reikėtų kuriam laikui išsiskirti ir pabandyti suprasti, kas vyksta, ko iš tikrųjų trokštu… Tokiam apsisprendimui padėjo ir Obolenskių butas, kuriame tuo metu gyvenau, ir jo aplinka, kurioje jaučiausi ori ir savaip nepriklausoma.
Grįžusi iš Vladimiro sužinojau, kad kitą dieną diplomus ginasi teatrologai. Jau prieš metus derėjo gintis ir man, bet keletą metų daug laiko skirdavau režisūros užsiėmimams. Dar nebuvau išlaikiusi savo egzaminų pagal programą, o ir medžiagos rinkimas diplominiam darbui Lietuvoje dėl įvairių priežasčių buvo komplikuotas. Instituto mažojoje saliukėje susirinko nemažai žmonių – studentai, keli dėstytojai ir draugai. Mačiau, Egmontas Jansonas prieš gynimą jaudinasi, bet jo raiškiai intonuojama kalba buvo logiška, argumentuota ir netgi kovinga; temos tiksliai nepamenu, bet tai buvo nūdienio teatro ir dramaturgijos santykio klausimai, jam ir vėlesniais metais labiausiai rūpėję. Būta ir pilkų, blankių darbelių viena ar kita teatro tema. Po gynimo, pasistumdę sodelyje, visi taikiai skirstėsi kas sau, nes jokių iškilmių, balių, gėlių puokščių tradicijos dar nebuvo.
Egmontas Jansonas po gynimo pakvietė mudu su kauniečiu Vidu Siliūnu, šiandien vienu žymiausių ispaniškojo teatro žinovų, aplaistyti įvykio į Trifonovkos bendrabutį – naują beveidį korpusą prie senojo kaukaziečių turgelio. Seniai nebuvau važiavusi šiuo maršrutu. Pakilom į jo dvivietį kambarį, susėdom ant dėmėtais pledais apklotų lovų. Pro seniai neplautus, apmusijusius langus plieskė akinanti birželio popietės saulė. Langų rėmai nuo žiemos dar buvo apklijuoti senais laikraščiais, jų taip lengvai neatidarysi. Jansonas, pasisukiojęs kambaryje, trumpam išėjo, o mes su Vidu, susėdę vienas prieš kitą, nusisukę nuo lango, tingiai kalbėjomės žiūrėdami į supjaustyta virtuvine klijuote apdengtą stalą. Netrukus Egmontas grįžo su dideliu virduliu rankose. „Tai gersim arbatą tokią karštą dieną?!“ – paklausiau, o jis bravūriškai atrėžė: „Ne arbatą, o kaukazietišką vyną!“ Prisiminiau, kad bendrabučio vyrija visuomet pilstomą vyną iš turgelio nešiojo virduliais. Gėrėm iš tradicinių granionkų, nuo svaiginančio jauno vyno ir tvankumos greitai apkaušom, ir mūsų pokalbis įsisiūbavo. Iš pradžių buvo linksma, bet Vidas vis dažniau žvilgčiojo į savo portfelį, lyg bijodamas ką pamesti ar prarasti. O tame portfelyje gulėjo visokie jo rašiniai ir ispanų kalbos žodynai, su kuriais Vidas nesiskyrė, lyg su maldaknygėm rankose vaikščiodavo instituto koridoriais nuo pat pirmo kurso, vildamasis išmokti ispanų kalbą ir sužinoti viską apie nuostabiąją Ispaniją ir jos teatrą. Ir sužinojo, ir perprato. Ir tapo žinomiausiu teatrologu ispanistu, įdomių knygų autoriumi.
Visi trys buvome vieniši, dvejojantys. Lyg ant slenksčio, už kurio – nežinia. Nė vienas neatsivėrėm, nors tą dieną ir jautėmės artimi. Negi išdėsi atvirai savo dvejones ir nesėkmes? Kiekvienas jų turėjom. Ateitis parodė, kad toj Maskvoj ir praturtėjom, ir susipainiojom… Egmontas vedė ir ilgam ten pasiliko, Vidas vedė ir pasiliko, na, ir aš… lyg perskelta į dvi dalis.
1 Šunų aikštelė (rus.).
2 Gira (rus.).
3 Dykvietėje, miesto centre, stovėjo alaus kioskas (rus.).
4 Piotras – tai akmuo. Uola (rus.).
5 Tai mano kaltė. Mano… Atleisk man (rus.).
6 Dar nueisim duonelės (rus.).
7 Irgi mat, batono panoro! Ogi tu į lentynas pažvelk – matai, tuščia. Anksčiau keltis reikia, – suvalgytas tavo batonas. Na, te tau sūrelis lydytas. Savo atiduodu, o tai numirsi badu. Tai iš kurgi atvažiavai? (Rus.)
8 O ką ten žiūrėti? Ten dabar grūdai šunta. Sandėlys ten (rus.).