Alvydas Šlepikas. Lietaus dievas

2018 m. Nr. 7

Pjesės fragmentas

Veikėjai

ADOLFAS JAKUBĖNAS – aštuoniasdešimtmetis buvęs zakristijonas, varpininkas, buvęs tremtinys
MALENIJA – jo žmona, kartu su vyru praėjusi gyvenimo negandas, susipažino jie Sibire
JAKUBĖNO SŪNUS ALEKSAS – karininkas
SPIRGAS – Adolfo Jakubėno draugas, truputį jaunesnis žmogus, buvęs statybininkas, ilgarankis, smulkus, mėgstantis kitus pašiepti
TROTA – Jakubėno ir Spirgo draugas, aukštas, tiesiakalbis, užsispyręs senis, kadaise buvęs mechanikas
BUKELIS – senas žmogus, kuris beveik nekalba, tik visų klauso. Jį galima būtų vadinti Klausytoju
ALMANTAS JUODVARNIS – medžio drožėjas, keliautojas, ką tik sugrįžęs iš Rusijos
KĘSTAS JUODVARNIS – Almanto jaunesnysis brolis, ūkininkas
ANGELĖ – Kęsto žmona
ALGIUKAS – Kęsto sūnus
VOVERIUKAS ir GINTAS – vyresni Algiuko draugai
VARNA – penkiasdešimtmetė miestelio pardavėja, našlė, tikroji jos pavardė Varnienė
ALGIS NAVIKAS – Varnos sugyventinis, niekur nedirbantis, išgerti mėgstantis jaunuolis, grįžęs iš Norvegijos, dvidešimt penkeriais metais jaunesnis už Varnienę
PRANCISIAUS DANIUS – Algio Naviko draugelis, vyresnis už jį penkiolika metų, buvęs Almanto Juodvarnio draugas. Valkatėlė
SIGITAS NAVARDAUSKAS – Algio Naviko draugas, tų pačių metų
SEREIKIOKAS – tvirtas vyrukas, jaunas verslininkas, į visus žiūri šiek tiek iš aukšto
DANGĖ VARNAITĖ – Varnos dukra, vienmetė su Algiu Naviku
KAIMYNAI, VAIKAI, JAUNIMAS

2000-tieji

 

Pirmas veiksmas
Vasaros pradžia, diena ilga ir šilta. Saulė lėtai rieda dangum. Trys beveik vienmečiai seniai TROTA, SPIRGAS ir BUKELIS sėdi vakaro saulėje ir žiūri į kelią, į pravažiuojančius automobilius, praeinančius žmones. Jie lošia kortom. Pliekia durnių.

Miestelio gatvėje mažą šuniuką vaiko trys paaugliokai VOVERIUKAS, GINTAS ir ALGIUKAS.

Iš tolumos, gal pro VARNOS namo pravirus langus atsklinda dūdos melodija.

BERNIUKAI, kiek tolėliau nuo senių, pasideda ant akmens savadarbį sprogmenį (pistoną) ir trenkia akmeniu. Sprogimas. Vaikai juokiasi.

Dūda nutyla.

Kieme (ar lange) pasirodo VARNA, penkiasdešimtmetė miestelio pardavėja

VARNA. Aš jums parodysiu čia sprogdinti, ar neturit kuo užsiimt, išsideginkit akis, velniai jūs. Palaukit, ateis tėvai, nesibaigs jums geruoju. (Pasislepia namuose)

BERNIUKAI. Varna, varna, juodi tavo vaikai… Varna, Varna, subinė juoda…

VARNA. Ak, jūs pacukai, ar lazdos neragavot. Algi, ar tu negirdi, kad iš tavo draugės juokias.

Berniukaiišsilaksto.

Lange pasirodo ALGIS NAVIKAS, jo galva papuošta jazminų vainiku, rankose trimitas, jis čia ir grojo tuo instrumentu

ALGIS. Kregždute mano, kas tau gyvent neduoda.

VARNA. Pabučiuok man į nosytę, Algi. Ar myli savo kregždutę?

ALGIS. O kregždutė ar parnešė vyno iš krautuvės?

VARNA. Parnešiu, parnešiu tau vyno, Algi, man tau nieko negaila.

ALGIS. Tai parnešk, nes jau gerklė baigia išdžiūti, kaip aš dainuosiu…

Seniai klauso to pokalbio ir krizena, galvom linguoja.

VARNA su NAVIKO ALGIU dingsta troboje, vėl pasigirsta dūdos melodija.

BERNIUKAI greitai susirenka iš pašalių, vėl deda ant akmens pistoną, trenkia akmeniu. Nuaidi sprogimas. BERNIUKAI sprunka kas sau, paskui, seniams besikalbant, vėl susirenka ir sulipa į toliau augančią liepą, sėdi, supasi ir stebi miestelį

TROTA. Aš negaliu žiūrėt į šituos berniokus. Taip nieko nenusigriebt, jokio darbo, jokio nieko – amžinai tik arba kamuolį spardo, arba su šunim laksto, arba ką nors sprogdina.

SPIRGAS. Tai kad jų laikas dabar, tai kada sprogdins, jeigu ne vasarą.

TROTA. O tu kada nors sprogdinai, kai vaikas buvai?

SPIRGAS. Aišku, kad sprogdinau. Smagu gi sprogdinti, o anksčiau tai visokių šovinių, visokių granatų pilna būdavo. Kai įmeti laužan, taip skelia, kad žiežirbos net iki dangaus.

TROTA. Ai, nekalbėk, tada kitokie laikai buvo, o dabar kam sprogdint? Kam šitą Varną pardavėją erzint?

SPIRGAS. Bet ir keista šita Varna. O Naviko Algis tai dar keistesnis.

TROTA. Taip, žmonės dabar kažkokie tarytum iš medžio iškritę… Dalink, nes tuoj vakaras, o pulkos sumesti ir nespėsim.

SPIRGAS. O tu ko tyli, Bukeli?

BUKELIS. Aš klausau.

Pasirodo dar vienas senas žmogus JAKUBĖNAS. Eina pasiramsčiuodamas lazda. Atrodo labai susirūpinęs

SPIRGAS. Ko toks pajuodęs kaip žemė? Kas atsitiko?

JAKUBĖNAS. Sveiki, gaspadoriai, sveiki, ar priimsit kompanijon?

SPIRGAS. Jau po gaspadorių, kiti dabar gaspadoriauja.

TROTA. Priimsim, kaip nepriimsi, tu gi ne koks skrebas, ne Vilda, kad tavęs nepriimtume.

JAKUBĖNAS. (atsisėdęs, įsitaisęs) Oi, kokia diena baisi šiandien, kokia diena.

SPIRGAS. Sakau, kad kažkoks tu persimainęs, Aduolfa.

JAKUBĖNAS. Ai, senas ir durnas.

TROTA. Tai kas gi atsitiko?

JAKUBĖNASišsitraukia pypkutę, pradeda kimšti tabaką

JAKUBĖNAS. Tas katinas prakeiktas… nėr net kaip ir sakyt. Skauda net širdį, bet kad gyvuliukas yra vis dėlto šitoks durnas. Įlįsk tu man į šeškams pastatytus slastus. O svirne tamsu buvo, ką ten jį pamatysi prigesusiom senio akim. Nors dar mano akys – duok Dieve kitiems taip matyt, nėr ko Dievo vyti medžian. Bet nepamačiau, neatskyriau, o tas irgi tylėjo, žaltys. Nė jokio miau. Užmoviau ant slastų maišą, iškėliau grotuotą užsklandėlę, iškračiau maišan „šešką“. O kas ten gali žinot, kad ne šeškas? Apsukau aplink galvą ir klerkšt per cementines grindis, o trenkiau tai iš visos, kiek turiu dar, dvasios, nes pasimokęs esu ne kartą. Kur nepasimokysi, tiek metų visų kaimynų šeškus paprašytas gaudau, visko buvo: va, padėjau jau visai, rodės, maiše užplumpintą šešką ant suolo, o paskui grįžtu, jau kailį dirsiu, o tas atsigavęs, per sienas žviegdamas ir smirdėdamas eina. Kaip velnias per lauko virtuvę – ratais, ratais, o paskui kaip ners pro langelį, pro nuskilusią šibą, tai net stiklai pažiro, ir sakyk viso gero. Nei šeško, nei nieko, tik smarvė. Tai paskui jau taip nedarau, užplumpinu ir dar maiše užrištą palieku pagulėti, kad neatsigautų vagis bjaurybė. Tai dabar jau būk sveikas, kad rėžiau į grindis. Savo katiną. Jėzau Marija, Malenijos numylėtą Rainiuką.

SPIRGAS. Užmušei?

JAKUBĖNAS. Gal ne… Kas jį ten žino… Kai klerkštelėjau per grindis, tada tai jau pradėjo žviegti ne savo balsu, tik miaumiaumiau ir ūūū, ir dar velnias žino kokiais garsais, net išsigandau.

TROTA. Tai gyvas?

JAKUBĖNAS. Mečiau maišą, atrišau, praskleidžiau, kad šoko iš vidaus Rainiukas žviegdamas, vos akių neiškabino, strykt strykt kelis žingsnius ir stovi svyruodamas. Stovi ir svyruoja. Viena ausis kažkaip nuleipus, per lūpas kraujas. Rainiuk, Rainiuk, einu aš artyn, o tas neprisileidžia – tolyn, tolyn, pro tvoros plyšį Balsienės daržan, paskui – kas jį ten žino kur. Nepradėsi Balsienei aiškint, kad katiną noriu pas tave susigauti. Kam? – paklaus. Ką sakysi? Kad savo katiną žabalas diedas užplumpinai? Kad visos bobos paskui po miestelį išnešiotų, kad paskui juoktųs eidamos bažnyčion ar ant kapų? Neee.

TROTA .Tai jau taip, bobom nereikia nieko sakyt.

SPIRGAS. Paskui užgrauš negyvai.

JAKUBĖNAS. Norėjau ir Malenijai nesakyt, bet pasakiau. Kaip nepasakysi šitiek metų kartu pragyvenus. Kas bus, tas – pasakiau. Ir net lengviau pasidarė. Kas būtų patikėjęs, kad Malenija ne katinu, o mano nervais, mano širdim susirūpino. Ir teisingai Malenija sako – tai kokio gi velnio tylėjo? Ko gi nemiaukė? Net pikta. Šitokius nervus žmogui sukelti. O pelių tinginys negaudo. Va, ir bus jam bauda…

TROTA .Velnias neims, nestips – gajūs katinai…

JAKUBĖNAS. Duok Dieve, duok Dieve…

SPIRGAS. Tikrai nestips, katino taip paprastai neužmuši.

JAKUBĖNAS. Duok Dieve, duok Dieve… tik ar prisileis? Ar užlips ant kelių, ar poteriaus žiemos vakarais… Taip smagu, kai jis murkia, o aš žiūriu sau šiltai televizorių… (Atsidūsta) Aijajajai… aijajai…

Tarsi pritardamas JAKUBĖNOatodūsiams uždainuoja NAVIKO ALGIS, nuo jo neatsilieka ir VARNA. Atrodo, kad nuo tos dainos diena ima gesti, pamažu ateina vakaras. Tolumoje kyla pirmas rūkas.

Iš pievų grįžta KĘSTAS JUODVARNIS ir jo žmona ANGELĖ. Jie eina lėtai, kažkaip iškilmingai, KĘSTAS nešasi dalgį, o ANGELĖ didžiulį glėbį lauko gėlių. ANGELĖ nėščia, atrodo, kad jos pilvas per didelis tokiai trapiai moteriškei. Ji žengia lėtai ir šypsosi

ANGELĖ ir KĘSTAS. Labas vakaras.

SENIAI. Labas vakaras.

SPIRGAS. Na, tu darbininkė, Angele. Nepaleidi Kęsto vieno net pievos šienaut.

ANGELĖ. Kokia jau dabar iš manęs darbininkė, aš tik guliu tarp gėlių ir klausau, kaip vasara dainuoja.

KĘSTAS. (juokiasi) Ir pati dainavai…

SPIRGAS. Tai gal bijai, kad pievoj tavo Kęstą kokia laumė nuvilios?

ANGELĖ. Aš pati laumė, kas iš manęs jį gali nuvilioti.

TROTA. Ką žinai, ką žinai… visokių dabar laumių yra.

KĘSTAS. Tai gal tokių, kaip čia, kad girdisi giedant?

Tuo metu pasigirsta VARNOSir ALGIO barnis, lyg keiksmai, kažkas dūžta.

Pasirodo ALGIS. Jis piktas ir basas. Eidamas grūmoja VARNAI, jį atsivejančiai

ALGIS. Ir kur norėsiu, ten eisiu, tu man nenurodinėsi, tu man ne motina. Atiduok batus!

VARNA. Neatiduosiu, tu man prieš visą pasaulį pasižadėjai, kad mylėsi ir rankos prieš mane nekelsi. Kas, kad gyvenam susimetę, vis tiek įstatymas mano pusėj.

ALGIS. Kas prieš tave ranką kėlė, kas? Ar aš kėliau, ar aš kėliau prieš tave ranką? Kaimynai va susirinkę, paklausk jų, ar matė kas, kad kelčiau prieš tave ranką? Ar matė? Ar matei, Spirgai, kad kelčiau prieš Varną ranką? Ar matei, Trota? Kęstai, ar matei?

VARNA. Aš tau ne Varna, aš gyvenu su tavim, kodėl negali vadint manęs savo pavarde, kodėl aš ne Navikienė? Kodėl tu mane palieki, kodėl palieki?

ALGIS. Todėl, kad noriu su draugais susitikti, negaliu su tavim kiaurą parą sėdėti, grįšiu, neraudok. Pasakykit jai, pasakykit, kad nestaugtų ir neašarotų, nes nieko tas nepadės.

VARNA. Jeigu išeisi, aš namus padegsiu.

ALGIS. Ir padek, kad tokia durna. Tavo namai.

VARNA. Ir tavo. Algi, Algiuk, neišeik.

ALGIS. Padek, padek tuos prakeiktus namus, išvažiuosiu atgal Norvegijon, kelią žinau ir norvegiškai ne tik pasisveikint galiu, nepabaidysi tu manęs.

VARNA. (klaupdamasi ir verkdama) Neišeik, Algiuk, neišeik…

ALGISnumoja ranka ir išeina

ANGELĖ. Neverkit, stokitės, juk ne amžinai išeina, pareis. Juk kiekvieną vakarą jis taip eina, bet visad sugrįžta.

VARNA. Ne kiekvieną, ne kiekvieną. Pasakyk dar, kad mes geriam kiekvieną dieną, kad mušamės kiekvieną dieną, kad rėkiam, kad už plaukų tąsomės, pasakyk.

KĘSTAS. Ko šauki ant mano žmonos, ko balsą keli. Pati juk kalta, kam neši Algiokui vyną iš krautuvės, kam leidi gerti? Pati kalta.

VARNA. Kad myliu aš jį, negaliu aš be jo. O jis už mane dvidešimt penkeriais metai jaunesnis – išeis ir negrįš. Ką tada man reikės daryt?

JAKUBĖNAS. Kad jau gyvenat, tai negyvenkit susimetę – ženykitės, kaip priklauso, o dabar ko gali reikalaut. Apsisuks vieną dieną ant nukleipto kulno tavo Algiokas ir tikrai išvažiuos atgal į savo norvegijas. Tiek tu jį tematysi.

VARNA. (verkia) Kad neima jis manęs, nesiperša…

TROTA. Tai pati jam pasiūlyt negali? Juk ne maži vaikai.

VARNA. O jeigu nesutiks, o jeigu nusijuoks man veidan ir sakys – eik tu…, Varna, aš už tave dvidešimt penkeriais metais jaunesnis, aš tavo dukters metų, tavo dukters klasiokas buvau, ko tu žmones juokini… Kas bus, jeigu taip pasakys?

JAKUBĖNAS. Bent aiškumas bus. Tada galėsi vyt lauk, tegu važiuoja Norvegijon, jeigu toks drąsus.

VARNA. Negaliu… negaliu… myliu jį, kaip aš jam pasakysiu, nepasakysiu.

ANGELĖ. Labanakt, nesinervinkit, nesijaudinkit, sugrįš jūsų… draugas. (Šūkteli savo sūnui, besisupančiam liepos šakose) Algiuk, eik namo, jau temsta, eik namo, vakarienę valgysim.

ALGIUKAS. Tuoj, mama, tuoj grįšiu… Tuoj…

KĘSTAS. Tik paskubėk, kad vakarienė neauštų.

ANGELĖir KĘSTAS nueina. Algiukas niekur neskuba.

Pasirodo VARNOS dukra DANGĖ. Ji grįžta iš miestelio

DANGĖ. Mama, vėl cirkai, nejuokink žmonių, einam namo.

VARNA. Dangute, vaikeli, Algis išėjo.

DANGĖ. Mačiau, susitikau miestely, niekur jis nedings, sugrįš tavo Algis, kasdien sugrįžta.

VARNA. Ot išauginau dukrą – akmeninė tavo širdis, kaip tu motinos neužjauti.

DANGĖ. Einam, mama, einam. O jūs čia ką, cirko pasižiūrėt susirinkot? Eikit namo, eikit. (Nusiveda motiną namo)

JAKUBĖNAS. Tikrai jau reikia eit namo, tikrai Malenija jau gal nervinas, laukia.

SPIRGAS. Auksas tavo Malenija.

JAKUBĖNAS. Ojojoj, kur dabar mūsų Rainiukas.

TROTA. Pareis. Pareis, kur jis dėsis, pareis.

Visi seniai, išskyrus BUKELĮ, išsiskirsto kas sau.

Pritemsta dar labiau. Užsižiebia šviesos languose, visi miestelio gyventojai valgo, klojasi lovas, prausiasi, eina miegot

Antras veiksmas
Berniukai sėlina prie VARNOS dukters DANGĖS langų. Jie stengiasi kažką įžvelgti, pasilipa ant suolelio ar tvoros

GINTAS. Aš jums sakau, kad Dangės papai oho, va tokie. (Rodo rankomis)

VOVERIUKAS. Kaip kibirai?

GINTAS. Ne, mažesni, bet tokie apvalūs, o galiukai rausvi ir užsirietę į viršų…

VOVERIUKAS. Speneliai gal?

GINTAS. Nu aš ir sakau, kad galiukai.

VOVERIUKAS. Tai kur tu juos matei?

GINTAS. Mačiau, kai maudės Palainy. Aš buvau miške uogų. Girdžiu, kažkas pliuškenasi, galvoju, gal telyčia ar ožka įgriuvo, ar koks šernas. Iškišau galvą, o ten Dangė. Ir ji atsistojo, išniro iš vandens, galvą taip atmetė, vanduo saulėje žvilga, auksinėm srovelėm teka.

VOVERIUKAS. O papai, kaip papai, sakyk apie papus, ne apie vandenį.

GINTAS. Tai ir sakau, kad man net burna išdžiūvo, galiukai riesti į viršų ir smailūs smailūs, o viskas taip apvalu ir daug balčiau, nes, matyt, nenudegę saulėje…

VOVERIUKAS. Tai ji nuoga maudės?

GINTAS. (sarkastiškai) Tai ne, per kailinius papus įžiūrėjau.

VOVERIUKAS. (įsižeidęs) Ką aš žinau, gal ji buvo su kokia permatoma bliuzele… arba gal ta bliuzelė sušlapo ir pasidarė permatoma. Eiiiik tu saaaau, kaip tau pasisekė… Ir buvo viena?

GINTAS. Viena.

VOVERIUKAS. Man atrodo, kad tu meluoji.

GINTAS (įsižeidęs) Vo, dantį duodu. Prisiekiu.

ALGIUKAS. Nu, ir kas toliau buvo?

GINTAS. Kas turėjo būti?

VOVERIUKAS. Ji tavęs nepamatė?

GINTAS. Nežinau, ji atsisuko ir, atrodo, kad mirktelėjo man, taip nusijuokė ir mirktelėjo. O gal tik šiaip, gal vanduo jai į akį pateko… Aš tada nėriau į krūmus ir pabėgau.

VOVERIUKAS. Durnas.

GINTAS. O tai ką man daryt, laukt kol pamatys ir pradės šaukti?

ALGIUKAS. Tai tu sakei, kad pamatė.

GINTAS. Aš sakau, kad gal pamatė. Gal.

ALGIUKAS. Bet sakai, kad mirktelėjo.

GINTAS. Nežinau, gal ir mirktelėjo, gal nemirktelėjo, bet papus jos puikiai mačiau, dar kartą jums aiškinu.

VOVERIUKAS (žiūrėdamas į langą, užlipęs gal ant tvoros, aukščiau nei kiti)Jo, jinai prausiasi, tikrai, su naktiniais marškiniais, tuoj eis miegoti, ji prasisega…

ALGIUKAS. Meluoji.

GINTAS. Tu mus tik erzini.

VOVERIUKAS. Ooooo, ji atsega paskutinę sagą, ji tuoj nusirengs nuoga…

Tuo metu prie berniukųprisėlina SIGITAS NAVARDAUSKAS. Jis staiga šokteli prie jų ir sušunka taip, kad VOVERIUKAS net nugriūva nuo tvoros

SIGITAS. O ką čia darot?!

VOVERIUKAS. Tpfu, Sigitai, išgąsdinai mus.

ALGIUKAS. Išgąsdinai.

GINTAS. Tu durnas, Sigitai.

SIGITAS. (šaipydamasis) O ką jūs čia nusprendėt Varnos papus nužiūrėti?

VOVERIUKAS. Ne Varnos, o Dangės.

SIGITAS. O žinot, kas būna, kai moteriškės pamato, kad jas nuogas nužiūrinėji?

ALGIUKAS. Nu, kas gi būna? Kas?

SIGITAS. Prancisiaus Daniui, žinot, kaip buvo? Nežinot? Tai va, miestelio, ne mūsų, bet Sodėnų miestelio pirtis su dideliais langais, tik tie langai iki pusės ar daugiau uždažyti aliejiniais dažais, o viršuj – neuždažyti. Danius su vietiniais bernais gėrė paprūdėj ir susisporino, kad nufotografuos nuogas bobas pirty. Daniokas apėjo slapta iš kitos pusės, per dilgėles, per dagius, tyliai, kad pirtininkas-pečkurys nepamatytų ir rėkt nepradėtų, tada susirado kažkokį pusgyvį kazlą malkom pjauti, pasistatė palangėj, užsikorė ir su tokiu mažu fotiku per lango viršų nufotografuos mat. O ten mato – pirties garuose gal šimtas nuogų moteriškių. Visokios – jaunos ir senos, kūdos ir riebios, kūnai ir vanduo, garai ir balėjos, muilas ir burbulai. Net išsižiojo Daniokas, nes pagalvojo, kad ta pirtis primena kažkokią Persiją ar kokius debesis, o tarp tų debesų vien nuogos moteriškės, įraudusios, muiluotos ir visos kaip raganos. Taip ir sakė, kad jos susirinkusios visos krūvon ir dar nuogos, tai iš karto kaip koks Šatrijos kalnas, tik šluotų trūko. O tada… Jis taip užsižiūrėjo kelias akimirkas ir to užteko, kad moteriškės jį pamatytų. Ir viena, pati stambiausia, tokia didelė ir sena, nusijuokė piktai, pasilipo ant suolo, paskui ant plačios palangės, ir atkišo tiesiai Daniokui veidan savo dugną…

VOVERIUKAS. Ką?

GINTAS. Ką atkišo?

ALGIUKAS. Dugną?

SIGITAS. Nu, subinę, subinę nuogą ir juodą atkišo tiesiai Daniui veidan.

BERNIUKAI. Fui, kaip bjauru.

SIGITAS. Maždaug, nori pamatyt nuogas moteriškes, tai žiūrėk, žiūrėk, jeigu nori.

BERNIUKAI. Nu, ir ką Danius?

SIGITAS. Danius nebūtų Danius, jis baisiai supyko, paėmė didelę plytą ir trenkė tai raganai su ta plyta tiesiai subinėn.

GINTAS. Per stiklą?

SIGITAS. Taip, tiesiai per stiklą. Visą subinę supjaustė. Va, kaip buvo.

ALGIUKAS. Nesąmonė.

VOVERIUKAS. Iš kur tu, Sigitai, viską taip gerai žinai? Ar tik tu nemeluoji?

SIGITAS. Kam man meluot?

VOVERIUKAS. Man tai atrodo, kad tu pats ten buvai ir tau pačiam rūrą atkišo. (Juokiasi)

SIGITAS. Ne, ne, tikrai Danius. Kodėl, manot, jis kalėjime sėdėjo? Todėl ir sėdėjo, kad tą moteriškę sužeidė, o tada jau greitoji, policija ir – krantai – durelės užsidarė, raktas suskambėjo – grotos, nelaisvė, Danius kalinys. Va taip va. Ir dar Sodėnų bernams lažybas pralošė – nenufotkino nieko. (Juokiasi)

GINTAS. Meluoji, Sigitai, tai čia tu su visais amžinai lažiniesi. Netikiu.

VOVERIUKAS. Ir aš netikiu.

ALGIUKAS. Be to, ir kvaila visa tai. Ir bjauru.

SIGITAS. Tylėk tu, mažiuk. Ką jūs suprantat, snargliai. Ką jūs suprantat.

Pasigirsta ANGELĖSbalsas, ji šaukia ALGIUKĄ

ANGELĖS BALSAS. Algiuk, namo, namo, greičiau namo, miegot laikas…

SIGITAS. Va, eikit miegot, jau šaukia jus, mažvaikiai.

Visi atsisveikina, išsiskirsto kas sau. SIGITASšvilpaudamas nueina kapinių link

Trečias veiksmas
Miestelyje rytas. Visa prisipildo vasaros garsų – gaidžių giedojimo, bičių zvimbimo, jazminų dainavimo.

Pasaulis kvepia ir šoka. Visose trobose atsidaro langai, žmonės keliasi, prausiasi, pila ant rankų vandenį, iš tolo sveikinasi su kaimynais.

Miestelio gatve prabėga VOVERIUKAS ir GINTAS. Jie lekia paskui žemai skrendančius didelius paukščius. Paukščiai suka ratus, berniukai jiems švilpia, mojuoja, veja namo, nes tai kalakutai, sumanę paskraidyti.

Žmonės sėda valgyti, pradingsta savo būstuose, kambariuose, virtuvėse.

Netoli miestelio pradunda traukinys. O gal tik griaustinis? O gal autobusas atvažiuoja ir nutolsta kosėdamas, čiaudėdamas, springdamas dūmų kamuoliais?

Tolumoje pasirodo vienišas keleivis.

Tai kokių keturiasdešimties metų vyras. Jo drabužiai dulkini, išblukę nuo saulės, lietaus ir vėjo. Tai ALMANTAS JUODVARNIS sugrįžta namo po daugelio metų kelionių.

Jis lėtai žengia gatve, nešasi kuprinę ir lagaminą.

Dabar miestelis atrodo išmiręs – vien tik bitės jazminuose ir vėjo sūkuriai, tačiau ALMANTAS žino, kad jį stebi iš kiekvieno lango, pro kiekvienas duris.

Prieina savo namus, įsuka į kiemą.

Iš rūsio išlipa ALMANTO brolis KĘSTAS. Rankose laiko krepšį su pernykštėmis bulvėmis, kurių daigai vejasi it baltos gyvatėlės. ALMANTAS kol kas jo nemato. KĘSTAS kelias akimirkas stebi atvykėlį, lyg svetimą

KĘSTAS. Almantai!

Broliaiapsikabina, paplekšnoja plačiais delnais vienas kitam per nugarą

KĘSTAS. Matau, kad žmogus dairosi, matau, kad savas, bet negaliu patikėti!

ALMANTAS. O tu praplikai, mažyli!

KĘSTAS. Nevadink manęs mažyliu, žinai, kad negaliu to pakęsti. (Abu nusijuokia) Einam į vidų, Almantai, einam. Kaip seniai tavęs nemačiau…

Vyraisueina į vidų

ALMANTAS. (nusijuokia) Klausyk, broli, kada viskas taip sumažėjo – krosnis ir lubos, virtuvė ir visi daiktai?

KĘSTAS. Normali virtuvė. Didelė. Negi ten, kur buvai, virtuvės didesnės?

ALMANTAS. Ten, kur aš buvau, – tik dangus ir miškai.

Pro kambario duris kyšteli šviesi vaiko galva. Tai ALGIUKAS, KĘSTOsūnus

ALGIUKAS. Laba diena!

ALMANTAS. Labas.

KĘSTAS. Čia mano Algiukas. O čia – tavo dėdė, Algiuk. Matai, Almantai, koks mano sūnus?

ALMANTAS. (nusijuokia) Matau. Vyriokas kaip reikiant.

KĘSTAS. O kur mama, Algiuk?

ALGIUKAS. Nežinau. Kažkur išėjo.

KĘSTAS. Aš greit viską aplakstysiu ir sugrįšiu, o tu, vaikeli, parodyk dėdei ką nors. Papasakok. Aš tuoj. Greit apsidirbsiu. Ir mamą gal kur surasiu, juk toli neišėjo.

ALGIUKAS. Sakė, kad pas felčerę eis…

KĘSTAS. Aš greit.

KĘSTAS išlekia pro duris, o ALMANTAS, likęs su ALGIUKU, nežino, ką sakyti.

ALMANTAS ištraukia iš švarko kišenės medžioklinį peiliuką su trisdešimčia atlenkimų ir ištiesia berniukui

ALMANTAS. Čia tau. Dovanų…

ALGIUKAS. Ačiū. Aš mačiau tave nuotraukose. Su žuvim ir su meška.

ALMANTAS. A… Taip. Aš ją nušoviau. Tą mešką.

ALGIUKAS. Ar ji tave puolė?

ALMANTAS. Ne.

ALGIUKAS. Aš mačiau mešką cirke. Vilniuj. Meškos valgo cukrų.

ALMANTAS. Tu taip pat turbūt mėgsti cukrų.

ALGIUKAS. Ne, nuo cukraus atsiranda kirmėlių pilve!

ALMANTAS. Aaaa…

Kurį laiką abu tyli – ALGIUKAS apžiūrinėja peilį, o ALMANTAS tiesiog nežino, ką dar pasakyti

ALGIUKAS. (po ilgos pauzės) Va čia tai peilis.

ALMANTAS. Geras peilis, man jis irgi patinka, išlošiau kortom iš tokio korėjiečio.

ALGIUKAS. Ai! Aštrus…

ALMANTAS. Na, ir kaip jūs čia gyvenat? Papasakok, Algiuk.

ALGIUKAS. Nieko, gyvenam kol kas trise. Ramiai. Bet tuoj tuoj turėsim desantininką.

ALMANTAS. Kokį desantininką?

ALGIUKAS. (nusijuokia) Tėtis taip vadina. Mama pyksta, o tėtis sako: tavo brolis, Algiuk, iššoks į šitą pasaulį kaip tikras desantininkas. Net be parašiuto! O paskui mes užbaigsim statyti naujus namus, prie tvenkinio, ir tada gyvensim plačiai – kaip žmonės.

ALMANTAS. Taip irgi tavo tėvas sako?

ALGIUKAS. Aha… tik mums nelabai užtenka pinigų, žmonės juokiasi, kad mes vis statom, statom, o namas – vien tik stogas ir švilpiantys vėjai. (Pauzė) O šitaip sako mama… (Pauzė)

ALMANTAS. (netikėtai garsiai nusijuokia) Algiuk, kad tu žinotum, kaip gera sugrįžti!

ALMANTASima keistai trepsėti, tarytum šamanas, paima kokį nors daiktą, atstojantį tamburiną, muša negarsų, laukinį ritmą, ir uždainuoja. Balsas primena tibetiečių gerklinį giedojimą.

Tuo metu pasirodo ANGELĖ. Ji nėščia, todėl sunkiai persirita per slenkstį.

ALGIUKAS žiūri net išsižiojęs į šokantį ir „dainuojantį“ dėdę. Įėjus ANGELEI, ALMANTAS dar kurį laiką šoka, paskui pastebi, kad į jį žiūri ne tik ALGIUKAS, ir sutrikęs nutyla.

Kelių akimirkų pauzė

ALMANTAS. Tuviečiai taip gieda lietaus dievui… Norėjau Algiuką išmokyti.

ANGELĖ. (nežinodama, ką sakyti) Graži… daina…

ALGIUKAS. Mama, jis man padovanojo peilį.

ANGELĖ. Kad įsipjautum pirštą?

ALGIUKAS. Aš jau įsipjoviau…

ALMANTAS. Peilis vyrui reikalingas… Įpras naudotis, nesusižeis…

ANGELĖ. Eik, Algiuk, padėk tetei bulvių daigus nuskabyt.

ANGELĖatsisėda. ALMANTAS kurį laiką tyli

ANGELĖ. Negaliu, taip pavargstu dabar ir atrodau kaip kubilas. Kaip tikras kubilas…

ALMANTAS. (bando juokauti) Ką padarysi, juk desantininko laukiat.

ANGELĖ. (piktokai) Jau pripasakojo tau… Negaliu, kaip jie mane erzina su tuo desantininku. Mergaitė bus, jaučiu, kad mergaitė… O kad ir berniukas, tai kodėl būtinai desantininkas, nenoriu jokių kareivių, jokių peilių, jokių šautuvų…

ALMANTAS. Tu labai graži… Aš tave vos pažinau… nuotraukoje…

ANGELĖ. Graži… Fui, kur jau čia aš graži… Praėjo jau grožis…

ALMANTAS. Pasisekė broliui – juk buvai šauniausia mergaitė klasėje…

ANGELĖ. Prisimeni mane iš mokyklos?

ALMANTAS. Prisimenu. Tu su tuo ryžu Sygiu vienoj klasėj mokeisi…

ANGELĖ. Ne, ten buvo mano sesuo… Aš jaunesnė… Pavargau, reikia pas felčerę eit.

ALMANTAS. O kada?.. Kada vaikutis turi gimti?

ANGELĖ. Greitai, jau greitai… pavargau aš.

Įbėga ALGIUKAS. Tiesia saują motinai, paskui ALMANTUI

ALGIUKAS. Atnešiau agrastų, jie dar žali, bet jau nieko.

ANGELĖ. Dabar valgau tik žalias uogas, rūgštynes ir silkę. O aną dieną užsimaniau žalios mėsos… Keista, tiesa?

ALMANTAS. Nežinau, gal ir keista, bet man nelabai… Esu valgęs žalios mėsos. Kai nieko daugiau nėra, vien tik sniegas ir kerpės po sniegu, tai išgyvena tik elniai. O žmonės juos valgo… Šaltis – minus penkiasdešimt, reikia daug mėsos, kitaip sušalsi… Atsipjauni riebios elnienos ir valgai…

ALGIUKAS. Kaip bjauru.

ALMANTAS. Ir žuvies žalios esu valgęs…

ALGIUKAS. (žiaugteli) Fui, kaip šlykštu…

ALMANTAS. (juokiasi) Nieko šlykštaus. Ten visi ją valgo. Sibire sutikau lietuvių tremtinių, kurie pasakojo tik ta žuvim ir išgyvenę, jeigu ne ji, būtų išmirę. Ta žuvis tokia riebi, kad, padėjus saulėje, ištirpsta, lieka tik skeletas. Ją galima naudoti kaip žvakę…

ALGIUKAS. Žuvį? Kaip žvakę?

ALGIUKAS. Golomianka vadinasi… Pasibarstai druskos ant nugaros ir kandi…

ANGELĖ. (kiek ironiškai) Tai atsivalgei tos rusiškos žuvies…

ALMANTAS. Atsivalgiau. Namų pasiilgau…

ANGELĖ. Kiek metų ten prabuvai?

ALMANTAS. Penkiolika. Penkiolika metų. Kur tik aš nebuvau… Iki pat Kinijos, iki pat Japonijos…

ANGELĖ. Manėm, atvažiuosi į motinos laidotuves.

ALMANTAS. Telegramą gavau dvi savaitės po laidotuvių. Malūnsparnio nebuvo… Nebeliko tikslo važiuoti… Susitvarkiau reikalus ir atvykau… Visam laikui.

Pareina iš lauko KĘSTAS. Jis atneša šaltos aprasojusios degtinės butelį ir lėkštę raugintų agurkų, deda ant stalo, tada prieina, apkabina ANGELĘ. Laiko ją apglėbęs ir žiūri į brolį, tarytum pozuotų dailininkui ar fotografui

ALMANTAS. Gražiai abudu atrodot, tarytum pozuotumėt fotografui. Lyg iš devyniolikto amžiaus. Tokie veidai. (Nusijuokia) Prisimeni, Kęstai, kai vaikščiodavo po kaimus dailininkai, galėdavai užsisakyt portretus. Vis užsukdavo kas keletą metų. Niekas jiems nepozuodavo, jie tik paimdavo nuotraukėles – pasui, ar šiaip kokias, kad ir mažas, portretines, o paskui atveždavo jau paveikslą. Didelį ir spalvotą. Kiek pykčių būdavo…

ANGELĖ. Ir ko gi?

KĘSTAS. Tėvas su mama nesipyko.

ALMANTAS. Pykosi, pykosi, mama tokiam portretistui padavė savo ir tėvelio nuotraukas, paprašė, kad nutapytų abu vienam paveiksle. Tik nuotraukos buvo labai jau skirtingų laikotarpių, tai ir išėjo, kad paveiksle mama šypsojos jauna, o tėvas šalia toks niūrus ir pajuodęs, nesiskutęs senis. Labai tėvelis supyko. (Nusijuokia) Turėtų kažkur juk būti tasai paveikslas, negi nėra? Nėra?

KĘSTAS. Nėra.

ANGELĖ. Aš tokio nemačiau.

KĘSTAS. Mes ir be portretų pavyzdžių turim, va kaimynė Varnienė, kurią Varna vadina, dabar gyvena su Naviko Algiu, tai sako, kad dvidešimt penkeriais metais vyresnė. Kiekvieną vakarą abu koncertuoja. Nutyla viskas, vėjas nurimsta, saulė jau leisis, ir aidi iš tolo per visą miestelį, tai dainuoja, tai keikias, tai maldauja, kad nepaliktų.

ANGELĖ. Gerai, broliai, einu aš pas felčerę. Pasirūpink savo tėvu ir dėde, Algiuk.

ALGIUKAS, kažką drožinėjęs su dėdės dovanotu peiliu, numykia „muhu“.

ANGELĖ išeina

KĘSTAS. Na, paragaukim degtinės, stovi sklepe dar nuo motinos šermenų.

ALMANTAS, Kaip laikas bėga. Man regis, nesam kartu degtinės gėrę, kai išvažiavau prieš penkiolika metų, nelabai dar koks gėrėjas buvai.

KĘSTASatkemša butelį, pastato taureles, padeda duonos, lašinių, įpila degtinės. Pakelia taurelę broliai, tylomis linkteli vienas kitam ir išgeria. Paskui ilgai tyli, tarsi neturėtų apie ką kalbėti

KĘSTAS. Kartais pagalvodavom, kad tavęs nebėra. Tuos kelis laiškelius motina slėpė po čiužiniu. Kartu su pensija. Paskutinėm dienom tik apie tave ir tekalbėjo. Visada buvai jos mylimiausias…

ALMIS tyli, geria degtinę kaip vandenį

ALMANTAS Aš ją taip pat mylėjau. Todėl ir išvažiavau. Aš tik tam ir grįžau, kad kaip nors jai atsilyginčiau… Nors šiek tiek…

KĘSTAS. Ką čia kalbi?! Kaip dabar jai gali atsilyginti? Prie kapo paverksi? Jai tavęs anksčiau reikėjo! Anksčiau, kai basteis po Rasieją, kai niekas nebežinojo nei kur esi, nei ką darai. Naktimis jau nebesuprasdavau, ar už lango vaitoja įskilus uosio šaka, ar už sienos – motina. Nupjoviau tą uosį, bet ligos neišpjausi. Anei senatvės…

ALMANTAS. Nešauk. Nereikia ant manęs šaukti, pats viską suprantu… Nebeprikelsim jos, bet paminklą jai pastatysiu. Aš pastatysiu tokį paminklą! Iš dainuojančio medžio. Moku. Žinau. Sugebu. Visus nežinios metus į jį sudėsiu, ir tave, ir savo gyvenimą įrėšiu. Visas miestelis pavydės.

KĘSTAS. Kažkaip keistai tu čia šneki, grįžti nežinia iš kur ir manai, kad be tavęs paminklo motinai niekas nepastatys. Visada tau pavydėjau jos meilės, o tu elgeisi kaip svečias, ir kas dabar iš to! Kur tavo raibos plunksnos? Ką užgyvenai? Motinos mirtis tau nepriklauso. Ir paminklą aš pastačiau. Negi manei, kad motinai paminklo nepastatysiu? Paskutinę karvę parduočiau, kad tik paminklas stovėtų! Atnešk, Algiuk, angelus, tuos, kur… kaip ten vadinas? Kur nupaišė meistrai prieš statydami.

ALGIUKAS. (norėdamas pasirodyti, kad prisimena tą žodį) Eskizą?

KĘSTAS. (piktai) Koks skirtumas – skizą, ne skizą. Nešk tik greičiau.

ALGIUKASbėga į miegamąjį, pasilypėja ant kėdės ir iš spintos antresolių ištraukia vatmano lapą su paminklo eskizu

KĘSTAS. Pamatysi pats. Visas miestelis pavydi. Geriausi meistrai dirbo. Toks paminklas, kad ne tik mamai, bet ir visai giminei.

ALGIUKASatneša eskizą. 

ALMANTAS žiūri į piešinį ilgai, lyg išsigandęs, lyg nežinodamas, ką pasakyti.

Tuo metu virš miestelio praskrenda du angelai, o gal kalakutai

ALMANTAS. Broli, bet… čia juk… Kas čia?

KĘSTAS. Paminklas. Motinai ir tėvui.

ALMANTAS. Čia juk kičas! Šitas paminklas… Kaip tu galėjai tom dviem sparnuotom bobom prispausti motinai krūtinę!.. Prispausti motinai galvą kažkokiais cementiniais monstrais!.. Tai – absurdas. Absurdas…

KĘSTAS. Nesuprantu, ką čia šneki, man neįdomu! Tai paminklas mano motinai. Už jį paklojau krūvą pinigų, ir iš tavęs jų nesiskolinau. Kaip tu, nusileidęs lyg iš dangaus, gali kištis į mūsų gyvenimą? Tavęs nebuvo, tu nebeegzistavai!

ALMANTAS. Aš esu, ir nesisavink motinos, kuri…

KĘSTAS. Neversk manęs, broli, užvažiuoti tau per dantis!

ALMANTAS. (ramiai, bet kažkaip nuožmiai) Nagi užvažiuok, pabandyk!

KĘSTASstaiga pakyla nuversdamas suolą, sukandęs dantis sumojuoja rankomis ir išbėga pro duris, paskui sugrįžta

KĘSTAS. Miegosi daržinėj. Algiuk, atnešk pustą, važiuosim pievos šienauti!

Išeina. ALMANTASmato pro langą, kaip ALGIUKAS atneša pustyklę, kaip brolis pasiima dalgį…

ALMANTAS prisipila degtinės, išgeria, nuleidžia galvą ant gėlėtos staltiesės ir pravirksta. Tiksi laikrodis, urzgia šaldytuvas