literatūros žurnalas

Vladas Braziūnas. Gyvoji ir negyvoji

2018 m. Nr. 7

 

dragonair

 

1

galiu įsigaut į lėktuvą Siningo
oro uoste (šeimininkai pamiršo bilietus)
galiu padaryti, kad nusivylusi nusišypsotų
kalnus galiu apsodyti sodais
galiu būt rapsodas, Dievo apdovanotas ir mylimas

 

laukti galiu, negailėti vienatinio laiko
būt kaip vienatvė draugingoj minioj siauraakėj
(per petį toks vaikis vis dirsčioja, baisiai smalsu, ką tas
keistas baltasis čia rašo
kas iš tiesų tie zigzagai, tos traiškanojančios raidės)

 

suprastas būti galiu be pasaulio kalbų ir vertėjų
vien tik niūniuodamas rūto sadūto sadūto
dẽbesis šitaip vardu prisišaukti kadaise galėjau
(tibetietį ūmai išgirstu beniūniuojant lyg dzūką Petruką)

 

galiukas dar kelio, galiu jį paversti į greitkelį
galiu, ko negali net Kinijos oro linijos
pilnos drakonų, amžių ir mirksnių, vos tik praeis keli
ir aš negalėsiu laukinio laukimo betverti ir nẽgalės būsiu kankinamas

 

2

visi išskrido kas sau
Tibeto vaikinas niūniavęs liovės
iš ryto lysvę kasiau
išdygo drakonas ar povas

 

į žaltį nepanašus
už slibiną juokingesnis
pasiskelbė: jo viršus
mudu supykdys – dviem kąsniais

 

viskas šičia kitų
mano vien stresas ir nuovargis
ne mano tarpais net tu
per vargą, per tylą nutolusi

 

žodžiai čia atvirkščiai
kibirkštys kibirkštys kibirkštys
slidūs šalti žalčiai
súodžius įžiebiantys, žibantys

 

drakonas visai ne jie
ne mes, mumyse tykantys
išdygo iš atminties
vienišas vienišas, tikintis

 

 

įmirę bunda su trenksmais

 

jau buvau toj šaly, kur žiemoja kregždė ant palinkusios nendrės
lizdą kroviau svečiam pašaly per aukštai, per aukštai, išsigandęs
jau buvau, dar esu, dar regiu, kaip pro plùnksninį debesį žvalgos
Tėvo akis iš pačių apačių, iš dausų, kur žydrynėmis dedasi valkos

 

man tai linksmiau pašaknėm su erškėčių žvirbleliais, su kurmiais
ten, po velėna, Perkūnas nė Velnio netrenkia, aplenkia, o kur mes
dar pasidėsim, kai dangūs grūmoja ir puošmenos griūvančių rūmų
moja pasklęsdamos vos tartum lėktų iš uoksų pelėdvarnės drunios

 

ką tas pavasaris atmena? akmenys, speigas, pražiodęs ledo nasrus
ritmas nebestabilus: žemės ašarų šaltinis vis sūrus kaip sruvęs srus

 

 

jog iš tikro buvai

 

pro langą įskrido naktis
rytas jai iš paskos
paros laikų sueitis
paklys aklinuos laikuos

 

iš patalų vokų
rausvas krūties laiškelis
…drovus, nesiryžtas išsiųst
akimirksni, Dievo purplelės

 

sklendžiantis sãpne, sklandi
išeitie iš žydinčių dulkių
saulėtom šypsenom dulkiant

 

bijau tave pabaidyt
ateitį savo per tikrą
kad neištikštum į stiklą

 

 

gyvoji ir negyvoji

 

kalvis kala vinis, kalas kryžių stiebai ir skersiniai
anta kalno, rytiniai dryži spinduliai ir auksiniai
tik vos vos padažyti krauju atpirkimo be núodėmės
kad pražys ant galvos, apsipils neregėtomis uogomis
sulaukėjęs erškėtis, vienatinis Dievo įrodymas

 

maišto menas apreiškia ūmai lyg iš maišo pradurto
rekvizitą Daiktybės teatro, skystai sudėvėto surduto
kišenėlėj gilioj išslapstytąją tiesą ir žodį apakina
scenos šviesos, juos grobia, suplėšo ir mėto į pakylą
kiek pataiko, tiek lieka stovėti prieš atmintį akliną

 

išsiplėtus lėliukėms regėt, kaip joje akmenėja
kaip daiktėja gamta, nors ir ką tik erškėtį minėjai
parašytą, užtat tas erškėtis ir baudžias nuvysti
paklausyki, kaip siaudžia gamta: niekdarystė, brolau, niekdarystė

 

 

filotopijos trombas

 

išėję, bet po Vilnių tebevaikštantys
trumpina kelią pro „Baltojo Štralio“ pasienio
pralandą iš Pilies į bromą prie Literatų

 

taip iš Centrinių studentas kasvakar
iš Šventojo Jono pro Rusų į Užupį
vėlei kasryt atgalios

 

nepastebėjau, kaip Signatarų namus
plečiant mane ten užmūrijo
trombą senamiesčio gysloj

 

neprasigraušiu „Baltajan Štralin“ pas Jurgį
neužklysiu „Raudonojo Štralio“ vasaros sodo
į „Žaliąjį Štralį“ nebeprivilios nė krūtingos Korinto dukros

 

 

hidroakustinis plūduras

 

atminties juodoj bedugnėj
žydi miestai baltaugniai
plyti sidabrinių lūgnių
grindiniai ir rentiniai

 

vėjų sūnūs ugniaplaukiai
plauko, plūko ar tik laukia
vis dar plūgo ir palaukės
išsiilgę mirtinai

 

pilkosios bažnyčių smilgos
baigia smilkti, ir ūmai
sapną ašara suvilgo

 

laike, delčioje sužvilgęs
ką dykai pavaidenai?
kas iš to akių pavilgo?

 

 

pranešk man praeitį

 

lapkričio rytas tai ne gegužio
vis tiek jam pakirdusiam lãba
linki sinoptikė sniegena, buvus meilužė
placebas, o ryt kenotafas

 

nieko čia jau nebepadarysi
dar per anksti, iš rūko
nyra pastirus giria, ta pati, vakarykštė
be nieko, nuogai išsidūkus

 

po mėnuliu išpažinti galiu ją
šypsokis, išminčiaus balseli
galiu sapnuot ar pašokti, tiek to, aleliuja
buvo kaip bus, kaip nebūti daugiau nebegali

ŠIMTMEČIO ANKETA: Vladas Braziūnas, Jurgita Jasponytė

2018 m. Nr. 4 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą

Verstinė poezija: dingusi ar vėl atrandama?

2017 m. Nr. 10 / Pokalbyje dalyvavo Kornelijus Platelis, Vladas Braziūnas, Marius Burokas, LRS leidyklos vyr. redaktorius, vertėjas Saulius Repečka, „Metų“ publicistikos skyriaus redaktorius Gediminas Kajėnas

Vladas Braziūnas. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 3 / sklidinom provėžom. gyslos tampyta: akmenys, molis smėlio šiū́pelis, žvyro lópeta senasis adyta, siūta ir lopyta rogių šliū́žėm, ratlankių šuoliais ša! prie jo kapo kas pasodytų ben tują šlãjos porinės