literatūros žurnalas

Kornelijus Platelis. Atėjo vasara. Kas dar?

2018 m. Nr. 7

Atėjo vasara. Kas galėtų paneigti? Nesitikiu, kad tokių atsiras. Tad pirmas teiginys kaip ir teisingas. Tikėkimės, tokie bus ir kiti, jei jų bus. Dienos karštos (dabar, kai rašau). Lauke ir Seime, nepaisant kondicionavimo sistemos. Vieni sako – NSGK išvada selektyvi, kiti – informatyvi. Ir kad čia dar ne viskas. Niekada nebus „viskas“. Apie tą „viską“ jau seniai sklido gandai. Bet gandais juk tikėti negalima. Vieni sako, kad sakė, kiti sako, kad negirdėjo, treti sako, kad sakė ne viską, o tik pusę tiesos. Nekaltas tik tas, kuris sako. Pradėjo kalbėti ir teisėsauga. Nes šiaip sakymų turbūt jau pakanka. Suinteresuotoms struktūroms teks persigrupuoti, net jei kaltų neatsiras. Ir jos tai padarys. Neseniai grįžau iš Pietų Korėjos. Tenykštis draugas sakė – tai „Samsungo karalystė“. Irgi tik sakymas, nors gana panašus. Kas dar?

Atšventėme Sąjūdžio 30-metį. Vyko minėjimai, buvo pasakyta skambių kalbų, priimta pareiškimų. Kaip ir prieš trisdešimt metų. Esu Sąjūdžio eilinis, bet jausmingo patoso seniai nebemėgstu, nors pats juo esu nusidėjęs ne kartą. Lietuva nėra ir nebus tokia, kokios mes kiekvienas asmeniškai norime, – teks tartis. Ne pompastiškomis oracijomis, o siūlant racionalias idėjas, dirbant konkrečius darbus. Dabar Lietuva kur kas gražesnė, negu mes ją paveldėjome. To nematantiems siūlau prasikrapštyti akis. Gal ji ne tokia, kokią vaizdavomės, gal kartais per daug laviruojanti tarp realių galybių ir neišnaudojanti visų galimybių, galbūt kartais klystanti, gal su visomis tomis „išvadomis“, bet ji yra. Ji sunkiai braunasi pro visas pinkles, grotas, užtvaras, pro mūsų netobulas sąmones, asmeninius ir grupinius interesus, o kartais tiesiog pro mūsų susmirdusius „aš“. Ji globalinė ir lokalinė – kaip kiekvieno galvoje. Mes ją kuriame, ir mes ją paliekame kurti kitiems. Šis procesas nuolatinis, jis niekada nesibaigs.

Mylėti ją reikia ir neprarasti blaivaus proto, visa kita rasis savaime. Kas dar?

Kiti šiandien man rūpintys reikalai smulkesni. Sausra, siurbliukas siekia baseino dugną, daržovės leipsta. Pertvarkomas spaudos rėmimo modelis, kuriamas Žiniasklaidos rėmimo fondas, žadama jį padvigubinti, o Spaudos, radijo ir televizijos fondą palikti veikti be pinigų. Arba palikti veikti abu, tačiau, kaip tenka girdėti, vienam jų atseikėjant šiek tiek daugiau. Žadama pradėti rimtai remti žiniasklaidą, tiktai kokią ir kaip? Tai esminis klausimas. Žiniasklaidos savitvarkos lozungas, kurį neša naujojo modelio kūrėjai, man regisi užrašytas ant muilo burbulo. Jokia sistema neeliminuos interesų, o iš dangaus nusileidę angelai nepradės vertinti mūsų projektų, nes atseit tokiai mažai šaliai reikia nešališkos pagalbos. Darbo grupė prie Kultūros ministerijos baigė darbą, dabar jį tęsia darbo grupė prie Seimo. Dar nežinia, ką ji nuspręs. Man regis, valstybei derėtų remti jai svarbų turinį sukurti siūlančius projektus. Kol kas naujojo modelio projekte minimos tik trys teminės kryptys. Dvi buvusios SRTRF – kultūra ir menas bei medijų raštingumas, ir naujos – teminė visuomenės sveikatinimo ir betemės – tautinių mažumų, lietuvių išeivijos ir kitos, kurias gali inicijuoti fondas. Dar siūloma remti viešosios informacijos rengėjų veiklą pagal visuomenės informavimo priemonių sritis (tipus). Gal ir gerai, nors neįsivaizduoju, kas po šiuo pažadu slepiasi. Man tokie pažadai per daug įspūdingi, kad galėčiau jais patikėti. Žinau, kad tikėjimas judina kalnus, dėl jo vyko ir vyksta daugybė karų, nusinešančių išpažinėjų gyvybes į kitą, geresnį pasaulį. Labiau būčiau linkęs pritarti SRTRF pasiūlytam persitvarkymo modeliui. Pasiūlytam tegu ir ne iš gero gyvenimo, o pajutus, kad svyla padai, nes panašių pasiūlymų teikėme ir anksčiau, prieš gerą dešimtmetį. Jo privalumas tas, kad kultūra lieka dėmesio centre, nors kitos čia minėtos teminės ar betemės sritys taip pat gali būti remiamos. O reikalas paprastas: valstybė disponuoja mokesčių mokėtojų lėšomis. Tai gal jai nederėtų žaisti perteklinės demokratijos, Bendruosiuose konkurso nuostatuose apibrėžti, koks visų fondo lėšų procentas tenka tai ar kitai programai, ir slėptis už vienaip ar kitaip formuojamų tarybų nugarų, o po kiekvieno biudžeto patvirtinimo per savo įgaliotą instituciją nustatyti, kiek vienai ar kitai programai skiriama lėšų. Taip veikia Lietuvos kultūros taryba, ir niekam tai nekelia didesnių abejonių. Tik programų apimtys dažniausiai neatitinka pareiškėjų lūkesčių. Kodėl naujojo modelio kūrėjai uoliai kopijuodami LKT tarybos rinkimų tvarką nenorėjo į savo modelį perkelti pagrindinių instrumentų? Valstybės politika pasidarytų skaidresnė, o ekspertai bei taryba toliau vertintų projektų bei leidinių kokybę jų aršios konkurencijos sąlygomis. Visuomenė šiuo atveju būtų pasitelkiama sprendimų priėmimui kur kas racionaliau. Žiniasklaidą remiančiam fondui taip pat būtų lengviau identifikuoti programas, kurių kokybiškiems projektams paremti akivaizdžiai trūksta lėšų, ir apie tai informuoti valdžios institucijas. Tad išeitis paprasta: į baseiną prileisti daugiau vandens (aš savo daržovėms taip ir padarysiu, jei nepalis) ir nustatyti, kiek kurias reikia laistyti, nes visoms niekada neužteks. O kurti sistemą, kurioje žiniasklaidos magnatai galėtų vykdyti savo projektus dar ir už mokesčių mokėtojų pinigus… Tikiu, kad ne to siekiama. Tada ko? Susikurti patogų žiniasklaidos kontrolės mechanizmą? Ar tik „norėjome kaip geriau“?

Kultūros darže planuojama ir daugiau reformų: pertvarkyti kultūros įstaigų tinklą ir jų finansavimo principus, karjeros valdymą, patariamąsias Kultūros ministerijos ekspertų tarybas, paramą regionų kultūrai, perdėlioti atsakomybes tvarkant ir prižiūrint paveldą. Kol kas apie jas daug žinių neturime, gandų sklinda kur kas daugiau. Svarbu, kad dėl visų tų dalykų būtų tariamasi, diskutuojama. O reformų reikia. Dar liko daug kultūros infrastruktūros elementų, kurie nepakito nuo sovietmečio, nors gyvenimas gerokai pasikeitė. Tikiuosi, visi suprantame, kad parama kultūrai ir menams turi būti efektyvi. Jei kuri nors sritis ją naudoja neefektyviai labiau imituodama veiklą, nei veikdama, tai daro žalą ne tik gerai veikiančioms sritims, bet ir kompromituoja pačią kultūros rėmimo sistemą. Kas dar?

Daugiau nieko naujo – slenka laikas, keičiasi kartos, jaunesni žmonės užima mūsų kadaise trintas kėdes ir bendrapiliečių mintis. Tai gerai. Tokia tvarka gamtoje. Ji neatšaukiama, nepaisant mūsų bandymų vis daugiau jos užvaldyti. Keičiasi pasaulio vaizdas mūsų pačių sąmonėse, o ką jau kalbėti apie naujas kartas.Ne viskas mus džiugina? Bet juk ir jaunus žmones džiugina ne visi mūsų darbai. Mums visiems nepatinka korupcija, bet ar patys pradėjome ją naikinti nuo savęs? Mums nepatinka politikos ir verslo sandoriai, bet ar patys panašiai nebandome atstovauti savo visuomenės grupės interesams? Mums nepatinka emigracija, bet ar viską padarėme, kad ji būtų mažesnė, kita vertus, ar mes patys skurdo ar kitokių aplinkybių prispausti jos nepasirinktume? Tėvams nepatinka, kad vaikai mažai sportuoja ar skaito, užuot maigę išmaniuosius įrenginius, vaikams nepatinka, kad tėvai neleidžia jiems ramiai to daryti. Gyvenantiems kalboje nepatinka, kaip ją vartoja jaunimas, o šiam nepatinka nurodinėjimai, kaip ją vartoti. Vieniems nepatinka, kad pasaulis vis labiau virtualėja, kiti jau dabar nesijaudina dėl kažkokios ten „tikrovės“ ir nebijo, kad globali jos klastotė netrukus užvaldys visuomenės sąmonę ir visas jos veiklos sritis. Ir taip toliau. Bijau, kad čia susitarti nepavyks, o ir jokie teismai šiose bylose nepadės. Jas reikia perduoti menininkams, ypač humoristams ir satyrikams. Juokas gydo. Žinoma, šiek tiek utriruoju. Gal dar padėtų neformalus švietimas bei ramaus tono diskusijos. Nepadėtų tik bandymai kišti galvas į smėlį arba užsidaryti.

Džiaugsmas sulaukus vasaros gožia faktą, kad jų kiekvienam lieka vis mažiau. Tai dar geriau. Reikia džiaugtis gyvenimu. Bet nepamiršti ir savo daržovių. Nepamiršti to, ką galime padaryti patys nelaukdami, kol mūsų pamokyti tai padarys kiti.

Kornelijus Platelis. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 4 / Konstravome tokį dangolaivį, / kuriuo turėjome skristi į krikščionišką dangų, / išėjo kiek panašus į bažnyčios bokštą, / tačiau bebaigiant statyti griuvo, dėl ko – nežinia.

Seamus Heaney. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 2 / Iš anglų k. vertė Kornelijus Platelis / Seamusas Heaneyʼis – airių poetas ir rašytojas iš Dublino, Harvardo ir Oksfordo universitetų profesorius, 1995 m. Nobelio literatūros premijos laureatas.

„Pasaulį mes tik vaizduojamės“

2018 m. Nr. 8-9 / Poetą ir vertėją Kornelijų Platelį kalbino literatūrologas Algis Kalėda. / – Mielas Kornelijau, pirmiausia norėčiau grįžtelėti atgalios, į tuos laikus, kada (kaip man atrodo) dar tik rinkaisi, kristalizavai….

Kornelijus Platelis. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 12 / Pelkių žmonės. Jie pakeitė mitines pelkių būtybes, pasivertė šiekštais, kupstais, akmenim, nugrimzdo akivaruos, baimei tankinant orą, virš jų užsiveriant gelžbetoniniam mąstymui, bet nežuvo. Niekas vėliau durpynuos…

Verstinė poezija: dingusi ar vėl atrandama?

2017 m. Nr. 10 / Pokalbyje dalyvavo Kornelijus Platelis, Vladas Braziūnas, Marius Burokas, LRS leidyklos vyr. redaktorius, vertėjas Saulius Repečka, „Metų“ publicistikos skyriaus redaktorius Gediminas Kajėnas

John Keats. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 8-9 / Iš anglų k. vertė Kornelijus Platelis / Versti anglų literatūros klasiko Johno Keatso (1795–1821) eilėraščius pradėjau praėjusio amžiaus devintame dešimtmetyje. Nedaug esu šioje srityje nuveikęs…

edward estlin cummings. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 10 / Vertė Kornelijus Platelis / Edwardas Estlinas Cummingsas (1894–1962) – amerikiečių poetas, dailininkas, prozininkas, dramaturgas, vienas ryškiausių XX a. pirmos pusės modernizmo atstovų.

Kornelijus Platelis. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 5-6 / Malkos. Jas karštligiškai metu į pakurą, idant chimeros neišsidrožtų, ne pinokiai ar kitos pasąmonės teatro lėlės – kalbantys katinai, ilgabarzdis dryžuotais jūreiviškais marškinėliais, pirato skrybėle, apžergęs kaminą...