literatūros žurnalas

Valentinas Sventickas. Tenai, kur mes būsime. Mykolas Karčiauskas (1939–2018)

2018 m. Nr. 5-6

Regimanto Tamošaičio nuotrauka

Tos kartos, kurios skaitė literatūrą ir domėjosi jos atgarsiais praėjusio amžiaus aštuntame ir devintame dešimtmetyje, poetą Mykolą Karčiauską visų pirma sietų su „Žvirgždės poema“. Šios poemos plėtotė, kai atėjo iki pokario ir vėlesnių laikų vaizdavimo, sukėlė daug triukšmo. Posmai su sistemos kritikos ir ironizavimų tirščiais, su aštriabriaunėmis metaforomis, pasak Vytauto Kubiliaus, išspausdinti „Pergalės“ žurnale, pavertė žurnalą deficitine preke Kalvarijų turguje (tada dar Dzeržinskio, beje). O „apskretėliai instruktoriai“ (tai būdingas poemos įvaizdis) pradėjo pliekti skundus vienintelės partijos vadams.

Trumpa kalba verstų sudėti į sunkiai įsivaizduojamą visumą Mykolo Karčiausko eilėraščius, poemas, prozą, knygas vaikams, publicistiką, vertimus, jo dirbtus darbus, susirūpinimus dėl savo gimtųjų vietų, dėl Šiaurės Lietuvos ryškiųjų žmonių, tarkime, Vileišių. Reikia pridėti jo tarmės persikėlimus į poeziją. Viską sudėjus, kas paminėta ir ko pasakyti nėra nei laiko, nei tinkamo formulavimo galimybių, visgi įmanoma būtų bendrinti: tai buvo tautos istorinio kelio išraiškingas vaizdavimas ir apmąstymas skirtingiausių spalvų poetiniu žodynu – nuo vylingų pokštų, rupių daiktiškų realijų iki droviai pridengto lyrizmo, visaip kaip suprantamų groteskų ir nežinia ar patetikos. Mykolo Karčiausko tekstų supratimas ir jų interpretavimo galimybės nėra paprastas reikalas. Šias mįsles turėtume sieti su poeto gyventu laiku, publikavimo sąlygomis, siekimu pačiam išsiaiškinti prieštaringas mintis ir žinias, bet ir su prigimtimi. Ir su patirtimis, žinoma. Apsiribočiau šia jo eilėraščio citata Jūsų apmąstymams:

Buvome išaukštinti
Negražių žmonių.
Paskandinti šaukštuose
Priekaištų kilnių.

(„Vyšnių kalnas“, 1978, p. 14)

Nesu tiktai Mykolo Karčiausko knygų skaitytojas, nors skaičiau ir tas, kurios jau žiupsnis metų dėl nuspėjamų aplinkybių net neminimos, pavyzdžiui, „Krikštai“ (2005), „Kada parsiklausim namo“ (2007), „Žemaičiuos“ (2008), „Artuoliai“ (2012). Turiu ir Krinčino savilaidos knygelę iškalbiu pavadinimu „Baimės matematika“ (2007). Taigi esu ne tik skaitytojas. Teko dirbti su Mykolu Rašytojų sąjungoje, tvarkyti reikalus, kai jis buvo Spaudos, radijo ir televizijos fondo direktorius, teko būti kartu jo sukaktuviniuose vakaruose, pagaliau daug metų gyventi artimoje kaimynystėje, bičiuliautis su juo ir jo šeima, pūsti Krinčino apylinkių alaus putas ir pokštauti per Valentino dieną. Nuostabus buvo Mykolo gebėjimas bendrauti ir draugauti, rasti bendrą kalbą su visų kartų rašytojais ir nuošalaus kaimelio žmonėmis, su ukrainų poetu Dmytro Čeredničenka ir Vengrijos mokslo žvaigžde Endrė Bojtaru, su kaimynų žmonomis ir vaikais. Su kuo dar jis kuo gražiausiai draugavo, tai su medžiais, upeliais, stirnomis ir paukščiais. Paskutinis mudviejų pokalbis šiomis dienomis buvo apie ančių porelę, nutūpusią po mūsų gyvento namo langais. Iš kur jos atsirado, ką norėjo pasakyti?

Mokėjo Mykolas matyti, vertinti, suprasti, mokėjo kalbėtis ir patylėti. Pauzė, elipsė irgi poeto menas. Yra patylėjęs apie sunkius savo išgyvenimus, apie sveikatą irgi.

Baigsiu citata iš 2013 metais išėjusios Mykolo Karčiausko poezijos knygos „Septynios kelionės“ (p. 194):

Šuoliuoja žemyn vis gilyn
ir menkyn vos įžiūrimas takas
tenai kur mes būsime
kalnus jau nugalėję pramokę
kalbos
niekada negirdėtos

Antakalnio kapinės, 2018 04 24

Valentinas Sventickas. Mieželaitis pagal Baliutytę ir Kusturicą

2019 m. Nr. 4 / Elena Baliutytė-Riliškienė. Eduardas Mieželaitis tarp Rytų ir Vakarų: pasivaikščiojimas su Waltu Whitmanu ir staugsmas su Allenu Ginsbergu. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2019. – 350 p. Knygos dailininkas – Rokas Gelažius.

Trečias brolis: atsiminimai apie Joną Strielkūną

2019 m. Nr. 3 / Ištrauka iš knygos knyga „Trečias brolis“, kurioje pateikti J. Strielkūno jaunystės dienoraščių fragmentai, keletas laiškų, nuotraukos.

Viktorija Daujotytė. Savaime, bet juk ne tik

2018 m. Nr. 10 / Valentinas Sventickas. Dar gurinių. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 397 p.

Valentinas Sventickas. Vasaris su Kaziu Bradūnu

2017 m. Nr. 2 / 2017 metų vasarį šįsyk susiekime su poetu Kaziu Bradūnu. Su jo šimtmečiu. Gimė 1917 metų vasario 11 dieną Kiršuose. 1990-ais, kai po pasitraukimo iš Lietuvos (1944)…

Marcelijus Martinaitis. Iš rankraščių. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 4 / Turėjau galimybę susipažinti su Marcelijaus Martinaičio (1936–2013) rankraščiais, kai po jo mirties rengiau spaudai knygą „Nenoriu nieko neveikti“. Kas pateko į ją, tas pateko. Tačiau rankraščius dar kuriam

Valentinas Sventickas. Panegirika epitafijų kūrėjui

2004 m. Nr. 12 / Leonardas Gutauskas. In fine. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – 222 p.