literatūros žurnalas

ŠIMTMEČIO ANKETA: Vytautas Martinkus, Virginija Cibarauskė

2018 m. Nr. 5-6

Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą, etninės atminties ištvermingumą. Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis – proga apmąstyti mūsų literatūros ir kultūros raidą, įvardyti žymiausius asmenis, prisiminti jų nuopelnus kraštui. Kokie vardai, judėjimai, iniciatyvos, darbai ir kūriniai Jums atrodo iškiliausi mūsų laisvėjimo kelyje?

Kaip apibūdintumėte šiandieninę mūsų literatūros, kultūros ir visuomenės situaciją? Kokios gyvenimo galimybės bei pokyčiai nuteikia viltingai, įkvepia kūrybai? Kokias didžiausias problemas bei iššūkius visuomenei, tautai ir valstybei kelia naujųjų laikų procesai?

Per šimtą metų lietuviška knyga patyrė nepaprastą kokybinį šuolį – iš didaktinės epochos amžiaus įšokome į moderniausios literatūros kontekstus, ir tai mums teko daryti gerokai sparčiau nei daugeliui Europos tautų. Per pastarąjį šimtmetį subrendo lietuvių literatūrinė kalba, išaugo meniškumo reikalavimai. Kokią lietuvių literatūrą įsivaizduojate po kelių dešimčių ir daugiau metų?



Rašytojas, literatūrologas
Vytautas Martinkus

Į pirmąjį klausimą – kokie tie žymiausi istorinio lietuviams šimtmečio literatai ir netgi kiek jų – tikrai negaliu trumpai (o gal ir išvis) atsakyti. Be abejonės, galima pasiginčyti dėl iškiliausiųjų, o gal ir kiekvieno rašančiojo, vietos ir vaidmens mūsų literatūroje. Žinynuose visur toji vieta – pagal abėcėlę, ir jo vaidmuo skirtingas, istorikų paaiškintas. Lemtingą žodį vertinimuose dažnai tebetaria istorija, nors ji buvo dažnokai (per minimą šimtmetį bent keturis kartus) perrašoma, ir ją ne visada, kaip viliasi Tomas Kačerauskas, „galime pastatyti prie sienos ir sušaudyti“. Juo labiau – istorikus. O šių akimis, iškilių rašytojų esama bent dviejų rūšių. Vienų jų portretus kurį laiką tiko (tinka) spausdinti ant sąsiuvinių, ant banknotų, pašto ženklų, dargi kaldinti jų profilius ir vardus ant monetų ir jubiliejinių valstybės medalių. Kitus leistina išskirti bent vietinėje literatūros rinkoje – kiek stambesnėmis raidėmis įrašyti ir plačiau pristatyti enciklopedijose ir vadovėliuose. Kai kurie (vis mažesnis skaičius) sulaukdavo ir tebesulaukia tyrėjų, doktorantų ir monografijų autorių dėmesio.

Kasdien sunkėja rašytojų (veikalų) rūšiavimas, kartais, ypač per socialines pervartas, jis atrodo ir neprotingas, ir beprasmis. Istorija ne visada ir ne visiems literatūros kritikams vienodai teisinga patarėja. Štai, ištarus Salomėjos Nėries vardą, dažnai stoja tyla, o joje – skaudus politinis klausimas: kodėl ji sutiko „vežti“ Stalino saulę? Nors geriausių jos eilėraščių šilumos jokia politinė saulė nei padidina, nei sumažina. Už blogą žodį apie Justiną Marcinkevičių, anot Kęstučio Girniaus, gali būti net labai išbartas. Sakyčiau, mielas Kęstuti, nutinka ir atvirkščiai. Barami ir Justino talento gerbėjai. Į Nerijos Putinaitės scholastikos tinklus įkliuvę, jie dūsta. O juk yra tinklų iš stipresnių siūlų, ir ne vienos Nerijos nupintų.

Tad kas iš tikrųjų būdinga? Jau sakiau: šimtmečio politikos pervartose retokai kas gėrėjosi literatūros grynuoliais. Jų ir buvo nedaug. Ateity, matyt, juos vertinti bus dar sunkiau, bet ne dėl politikos ar istorijos vylių ir anatemų. Literatūros kaip išskirtinės estetinės meninės pajautos objektų tik mažėja. O rašytojų skaičius didėja (neskaičiavau, tik spėju) geometrine progresija, ir jų kūrinių vertinimų būdų (teorijų, metodų, žiūros taškų) nusižiūrima iš viso pasaulio. Dažniausiai – eurocentristinio. O jie – margi ir jų daug – nors traukiniu vežk. Su pedagogais (ypač lituanistais, juos, beje, nusprendėme gyvus palaidoti) vėl atskira kalba: nagi katrą lietuvių autorių mokiniams į galvas „įkalti“, o katrą tegu studentas ar literatūrologas pats kaip reikšmingą sau pripažįsta? Nėra vienareikšmių atsakymų. Deja, visą šimtmetį literatus matome ir kaip politikus, vienos ar kitos partijos ir ideologijos vėliavnešius, ir tai ne itin gerai, kai pagalvoji apie ateitį. Gali nutikti, kad niekas nesikeis. Naujų pasaulių autoriai nekurs. O tai reiškia, kad moksleiviai ir toliau rašys apie Žemaitės talentą vaizduojant XX a. pr. moters gyvenimą, studentai džiaugsis, kad Sigitas Parulskis pagaliau pajudino holokausto temą, literatūrologai apsimes, kad nemato postmodernizmo viruso, graužiančio tikros (?) literatūros imunitetą.

Bet kol kas mūsų akys lyg pririštos avys ganosi nuganytose lankose, viskas čia žinoma, anot Rimvydo Valatkos, prisikėlimo nėra ir nebus, kalti valstiečiai, žinoma, ir peizažas – tas pats: literatūra – mokytoja, guodėja, teisėja, auklėtoja, gelbėtoja, kas tik į galvą skaitytojui ateina, bet ne ji pati. Negebame ir to, ką matome, įvertinti nacionalinės kultūros ir jos išskirtinės dalies – meno kontekstuose. Negebame, nes literatūrą mums užstoja kiti (gal svarbesni, bet ar tikrai svarbesni, kai kalbame apie literatūrą?) Lietuvos, jau kaip ES narės, tapatybės sandai – keliama svetimų kalbų reikšmė, vis daugiau susitraukia į užsienį (!) tremiama lituanistika, valstybės vienybę ardo tikras ir tariamas pavojus gyventi tarp Rusijos ir Vakarų, daugumą spaudžia ekonominis vargas, nors sakoma, kad jau keturis šimtus metų negyvenome taip sočiai ir visaip gerai nei šiandien, arba tautos ir valstybės išlikimo pavojus, kai piliečių savivertė trypiama visų be išimties pareigūnų batais (kodėl po to jos turėtų netrypti politikas, šeimos narys, kaimynas, kolega, pažįstamas?), ir ta sumenkusi pilietinė savivertė išgina svetur trečdalį gyventojų, o tada tautos ir jos valdžios gilesnę filosofinę (ar bent sveiko proto) mąstyseną išplauna kategoriška priešprieša – arba mažėjanti tauta, arba didėjanti Europa, kuri jau antrą šimtmetį sprendžia ir neišsprendžia savos kultūrinės ir politinės krizės. Tarsi abi jos niekaip negalėtų (palaimingai) sutilpti vienoje valstybėje, tarytum Briuselio kopūsto sultys – tik vaistai, o Lietuvoje užauginto ir užsiraugto buroko – tik nuodai.

Bet klausimas juk apie mūsų šimtmečio literatūrą. Kaip niekad jauną ir turtingą. Menu, tiek seniausią, tiek naujausią lietuvių literatūros istoriją prieš dvidešimt aštuonerius metus ketinome parašyti per keletą mėnesių. O užtruko autoriai, vargo dešimtmečius. Nežinau, ar bent šiandien jau esame patenkinti tuo, kas jų padaryta. Turbūt ne. Tačiau iškilesnieji tarpukario literatūros rašytojų vardai pagaliau man (ir daugumai) nekelia didesnių abejonių. Nėra jų daug, bet juk svarbesni už vardus ir kūrinius su jais sietini literatūriniai sąjūdžiai, kaip ir mus ištikusios kultūrinės permainos.

Gal tikrai reikšminga, kad jau iki 1940-ųjų Lietuvoje radosi modernios poezijos ir (kiek mažiau) prozos veikalų. Ne apie visus parašyta gilių analitinių studijų, bet turime juk ir savo galvas. Galime rinktis vardus ir kūrinius patys. Pavyzdžiui, asmeniškai labai vertinu Igną Šeinių, ir manau, kad ne tik visų išgirtos jo apysakos, bet ir kritikų retokai minimas romanas „Siegfried Immerselbe atsijaunina“ pademonstravo: lietuvių prozos pasakojimo tematikoje ir poetikoje įvyko persilaužimas, esame subrendę moderniai XX a. prozai.

Nesunku gaudytis iškiliausių išeivijos autorių sąraše. Jis neilgas, bet motyvuotas. Lengvai į simbolinį lietuvių literatūros lobyną atsirinkome „atšilimo“ išgelbėtus XX a. 7–9 deš. talentingus kūrėjus. Tačiau dar per anksti lyg archeologams raustis viso sovietmečio literatūros „griuvėsiuose“, tik laikas padės nustatyti, kas vertingesnio po jais, o ką verta laidoti: sovietžmogius, kolaborantus, prisitaikėlius, ateistus, propagandininkus, ketmanus ir pan. Tikra tiesa, puikiai žinau, nes ir aš tarp jų ir visais jais buvau. Reikia palaukti, gal laikas ką atsirinks. Bet gal taip pat per mažai dar nutolome nuo valstybės atkūrimo 1990-aisiais, kad atsigręžę įvardytume visus reikšmingiausius autorius ir jų veikalus, kurie atstovauja laisvės amžiui – mūsų dienų literatūrai. Neskubant, prisimenant LDK laikus ir ypač reformacijos indėlį į lietuvių literatūrą. Rašykim, jeigu kuris negali nerašyti, tik dažniau pasiklausdami: o gal galim? Tegu išbando plunksnas kuo jaunesni ir talentingesni. Mūsų laikų vizualinės kultūros akivaizdoje rašyti – gal vienintelis būdas patiems kurti ryšius su artimais žmonėmis ir tėvyne, savo valstybe, įveikti galias, kurias primeta mums tie, kuriems, atvirai kalbant, mes esame svetimi, arba iš tikrųjų nerūpime. Nors vilties puikiai (bent patenkinamai) rašyti lieka vis mažiau, nes mokykla ir kultūra sparčiai atpratina nuo to, kas tradiciškai buvo vadinama „skaityti“. Paradoksalu, tačiau baigiantieji gimnazijas prasčiau skaito „Kliudžiau“ nei pradinukai. O kai neišmoksti gerai skaityti, nemoki ir mąstyti. Deja, tai ir yra, ką Leonidas Donskis įvardijo kaip modernųjį takumą: liekame be skaitymo (mąstymo?) vertybės, o tai lemia ir rašymą be vertės, ir gal apskritai (prisiminiau Andrių Jakučiūną) mus paverčia (tik ar visus, Andriau?) į „vertybių nykštukus“. Vertybės nėra nei mažos, nei didelės, tiesiog jos mūsų pačių susikuriamos. Kol esame maži, ir mūsų vertybės lyg nykštukai.

Atsiprašau, pirmąjį klausimą užkrėčiau mintimis iš antrojo. Ir tasai, mano akimis, pirmiausia skirtas piliečiui, o ne rašytojui. Gal jau atsakiau ir į antrąjį. Pridursiu: ir sovietmečiu, ir atkūrus nepriklausomybę, situacijai apibūdinti buvo svarbus tas pats, nors, be abejonės, šiandien kiek pakyrėjęs, egzistencinę gelmę po kitaip įvardyta kasdienybe paslėpęs, tik dėl to nedingęs, žodis „laisvė“. Deja, primirštame, kam jis literatą įpareigoja, kokius moralinius ir kūrybos imperatyvus priskiria. Juo savo siekius ir veiklą beveik tris dešimtmečius koduoja ekonomistai (ypač – liberalai), finansininkai, politikai ir kultūrininkai. Puikiai tinka jis ir mums, rašytojams, neturime kuo jį pakeisti. Rašyti knygas tik iš savo patirties, rašyti tik laisvai, be cenzūros, tik laisviems skaitytojams. Su šituo šūkiu 1987 birželio 7 d. ir savo bendriją LRS laisvinome. (Neseniai perskaičiau to tikrai istorinio susirinkimo protokolą; yra jame ką prisiminti, vėl apgalvoti klausimą, kodėl rašome, ar „verta“ rašyti.) Su šituo nuo seniausių mūsų literatūros užuomazgų iki jos klasikos ir naujausių ieškojimų situacijas apibendrinančiu, ją vertinančiu laisvės žodžiu siečiau ir visas ateities viltis, gal jau ne tiek asmenines, o daugiau jaunesnių kolegų, visų, kurie nori ir gali, ketina, pradeda rašyti, tik ne bet ką, o kurti savo pasaulį iš literatūros ir per literatūrą. Suprantu, kad ir kitai, iš visokių skiautinių – rašymų-perrašymų – dėliojamai literatūrai, kurios kalnas vis aukštėja, reikalinga laisvė. Rašyti bet ką ir bet kaip. Tegu. Tik atrodo, kad laisvė kam ar nuo ko, kaip ir dėl ko nesunkiai apibūdinama. Bet šiandien laisve įvardijamoje situacijoje labai daug loginės, dar daugiau – politinės painiavos ir egzistencinės ar net metafizinės miglos. Asmeninės laisvės mažiau nei 1990-aisiais, kai kiekvienas viduje buvome savo laisvos valios šeimininkas. Pasidalijusi suverenumą su ES, Lietuva vis daugiau praranda savarankiškų sprendimų finansų, ekonomikos politikos srityse. O tautinės kultūros klausimus pati be derybų ir jokios grąžos išmaino į globalias – pilkas nuo vienodumo – dvasinio originalumo klastotes.

Mums nebeskaudu, kad gyvename visuomenėje po tiesos (post-thruth society), o gal dar neturinčioje savo vardo. Postmodernizmas – laikinas žodis. Visi kiek sutrikę, persipykę, pasiklydę, nusivylę valstybe ir emigravę (arba beveik) į Vakarus, kur – „globali Lietuva“. Sakiau, jeigu negebėsime suderinti (matyti kaip vienos) ir tautinės, ir pasauliui atviros Lietuvos valstybės, jos neliks. Tik laiko klausimas – kada, kaip save vadins ta, bet jau kita, valstybė ir jos piliečiai. Būtų svarbu suprasti, kad kelias į valstybės nebūtį yra kasdienių rūpesčių atsisakymas, perkėlimas jų ant svetimų (politikų ir piliečių) galvų, svetimų bankų, užsienio gamyklų, kitų valstybių. Tokio ištrynimo sėkmę garantuoja (pirmiausia) etinių vertybių mirtis. Kai aukščiausias valstybės pareigūnas, tarkim, šviesios atminties prezidentas Algirdas Brazauskas, viešai man ir kitiems menininkams prižadėjo nesunaikinti Menininkų rūmų institucijos, kurioje įsirengė prezidentūrą, o vėliau „pamiršo“, net Konstituciniam Teismui įpareigojus, tesėti žodį – grąžinti menininkams lygiavertį pastatą, nepajudino nė piršto, kad duotas Prezidento žodis (ir LR įstatymo raidė) taptų „kūnu“, supranti, kad ir žemesnieji valdininkai (ministras, meras, departamento vadovas, patarėjas etc.) gali sakyti ką nori ir daryti kas patinka. Supranti, kodėl ir teismai, prokurorai, visa mūsų teisinė sistema turi svarbesnių rūpesčių, nei gyventi pagal duotą žodį, sąžinę etc. Tad kai prieš penkerius metus Lietuvos banko vadovas pareiškė, kad „etika, moralė – ne šio pasaulio dimensijos“, kad tokios jam nereikalingos, gal jis tik viešai įvardijo, ką visi ir anksčiau žinojome, matėme, – Dievas, anot Friedricho Nietsche’s, mirė, Europoje atsirado šis tas aukštesnio. Už valdininkų nugarų – ES direktyvos, instrukcijos, įstatymai, o sąžinė stingsta LR Konstitucijos šešėlyje. Kas iš to, kad balsavome už tai, jog kiekvienas esame Lietuvos dvasia ir kūnas, netgi jos (savos valstybės) likimo lėmėjas? Kai piliečio sąžinei nepavaldžių politikų ir kitų valstybės tarnautojų, net pačių piliečių skaičius auga geometrine progresija, nežinau išeities. Šventė yra šventė, ją malonu švęsti, bet negerai, kai visuomenėje be tiesos ir kitų jai artimų dekalogo vertybių cinikams gyventi lengva, o kitiems (tik nežinau, kiek jų) – šimteriopai sunkiau.

Gal aš tą skaudžią problemą išsigalvojau? Labai atsiprašau už savo vaizduotės reginį, o kartu ir džiaugčiausi, jeigu esu suklydęs. Vis dėlto, atsakydamas į trečiąjį klausimą, irgi nesu optimistas. Kas gali būti tikras, kad lietuvių kalba rašomai literatūrai ateities Lietuvoje bus erdvu ir gera? Arba: kad lietuvių kalba bus rašoma tik gera ir labai gera grožinė literatūra? Deja, niekas. Lituanistika, kaip sakyta, tyliai, bet stipriai stumiama į užribį, o ji nėra vien lietuvių kalba ir literatūra. Jos šaknys labai giliai į mūsų kultūrą suleistos, jos maitina daugiau mūsų tautinių (ir globalių) poreikių. Ir literatūra labai greitai pajunta, kad jos pažeistos – kertamos, kad jomis mažiau teatiteka syvų, būtinų lietuviškai dvasiai. Kai kurie autoriai pradėjo rašyti tarmėmis. Džiugu, Dieve padėk jiems atgauti antrąjį kvėpavimą. Bet ir jiems į pakaušį alsuoja skaitytojas emigrantas, kuriam rytoj bus lengviau skaityti anglų ar ispanų kalbomis. Lengvas skaitymas – literatūros kaip žaidimo sąlyga. Nieko vytis ar pralenkti nereikia. Modernu yra tai, ką sugebame padaryti rašydami dabar. Lietuvoje – lietuviškai. (Aišku, niekas nedraudžia rašyti taip, kaip nori, moka, gali.) Postmodernizmas pridengia Vakarų kultūros krizės gėdą, bet nepadeda suprasti, kur ieškoti literatūros atgimimo.

Po dvidešimties trisdešimties metų Lietuvoje, manau, bus kur kas daugiau rašančių grožines knygas svetimomis kalbomis. Gal pati geriausia, pasaulyje žinomiausia Lietuvos autoriaus knyga bus parašyta ir išleista anglų ar kinų kalbomis. Anūkas – suanglėjęs, mane kaučina: „Seneli, tegu tavo knygą išverčia į anglų kalbą, tegu įdeda į internetą, tada aš ją atsisiųsiu ir perskaitysiu.“ Man patinka jo idėja. Labai konstruktyvi. Paskelbta veidaknygėje daug like’ų gautų. Lietuviškai gal rašykime tik CV nacionalinėms tarnyboms, prietaisų vartojimo instrukcijas, dar – kriminalinę kroniką internetų svetainėms, skaitalą keleiviams lėktuvuose ir traukiniuose. Meniškumo (kurį esant kai kurie kolegos iš viso neigia) reikalavimai literatūrai (ne tik jai vienai) per visą šimtmetį augo, bet gal jau gana? Tai, kad jie keitėsi ir keičiasi, kad postmodernizmo estetikos akivaizdoje jie gal atrodo tuštuma, reliatyviu žaidimu, miražu. Mokyklų programose (po trisdešimties laisvės metų) literatūros kūrinio meninę vertę iškeičiame (mainome) į jo analizę, interpretacijas, klišių apie tą kūrinį plagijavimą, kartojimą. Neišmokome mokinių skaityti grožinių kūrinių taip, kad jie teiktų skaitytojui grožio (dar vienas „pasenęs“ žodis, kurį vis rečiau kas vartoja).

Ką reikštų „meniškumo“ kriterijaus, estetinės kūrinio pajautos, kūrinio grožio atsisakymas? Tik vieną kelią: anksčiau ar vėliau patys palaidotumėme lietuvių literatūrą. Aišku, ne tą, kuri jau parašyta. Ji, ačiū Dievui, yra ir liks. Turėtų to nepamiršti ir tobulas lietuvių literatūros mokytojas, kurio aukštas prestižas įrašytas į valstybės jubiliejinių (?) idėjų trejetą. Net jeigu tas mokytojas mokys lietuvių literatūros grožio slėpinių kalbėdamasis su mokiniais angliškai.

 



Literatūros kritikė, poetė
Virginija Cibarauskė

Sunku man į šį klausimą atsakyti, nes literatūrą ir meną apskritai suvokiu kaip autonomišką, nors su sociokultūriniais virsmais ir koreliuojančią sritį. Manau, kalbėti apie politiką, valstybingumą, tautiškumą ir pan. nėra tas pats, kas galvoti apie literatūros laisvę. Šioji neretai tuo labiau menksta, kuo autorius daugiau ideologiškai (plačiąja prasme) angažuotas. Nors gal nebūtinai? Tarkime, sovietų okupacijos periodu literatūra buvo ta erdvė, kurioje galėjo gyvuoti nuosekliai trinama lietuvių tautos ir kultūros atmintis, kad ir netiesiogiai, tačiau būtent literatūros tekstuose buvo keliamos ir svarstomos temos, apie kurias viešojoje erdvėje nekalbėta. Skaitant to periodo rašytojų interviu, memuarus akivaizdu, kad literatai suvokė šį savo – tiesos sakytojų, tautos vedlių, vertybių saugotojų – vaidmenį, gal kartais net kiek šį vaid-menį ir patys save pervertino, tačiau teigti, kad tuo metu parašytų literatūros kūrinių meninė vertė menkesnė, jokiu būdu negalima.

Šiuo metu toks literatūros egzaltavimas – beveik jau praeitis, literatūra tėra vienas diskursas tarp kitų. Be to, literatūros, o plačiąja prasme ir visos kultūros bei jos kūrėjų sureikšminimas atskleidė ir savo tamsiųjų pusių – kalbu apie pastaruoju metu kilusius psichologinio smurto ir seksualinio priekabiavimo skandalus, kai aukščiausių įvertinimų sulaukę menininkai jautėsi savotiškai pakilę virš kasdienių normų, nebuvo ir, atrodo, iki šiol nėra linkę prisiimti atsakomybės už savo veiksmus. Neretai tokiose diskusijose kyla klausimas apie meno ir menininko laisvę, kasdienių normų laužymą vardan genialių kūrinių. Vis tik tokia vienų „laisvė“ kitų są-skaita yra mažų mažiausia dviprasmiška ir verčia grįžti prie minėto literatūros ir meno lauko autonomijos klausimo, jį koreguoti, tikslinti.

Lengviau mąstyti apie kultūrinius judėjimus – man neabejotinai reikšmingiausias Sąjūdis, tapęs lūžio tašku, atvėręs Lietuvą pasauliui. Taip, Sąjūdyje aktyviai veikė ir rašytojai. Tačiau ar iš tribūnos kalbantis rašytojas kalba kaip rašytojas ar jau kaip politikas, visuomenininkas? Ar derėtų tapatinti šiuos du vaidmenis? Atsimenu, su mama dalyvavome viename iš Sąjūdžio renginių, buvo likę gal metai iki Nepriklausomybės paskelbimo. Per garsiakalbius grojo „Bunda jau Baltija“, „Grįžtu į Lietuvą“ ir panašiai, visi vieningai traukė šias dainas, kai kurie net graudinosi. Tačiau ar ašaras spaudė tų dainų žodžiai, jų atlikimo meniškumas, ar priežastis buvo kita? Tai, kad menas yra puikus būdas valdyti mases, norima linkme kreipti jų emocijas, net vertybines nuostatas – tiek praktiškai, tiek teoriškai patvirtinta ne kartą ir ne du. Gaila, kad tokių diskusijų mūsų viešojoje erdvėje vis dar trūksta, o kalbėti apie meno kūrinio ir paties menininko ideologinį angažuotumą galima tik tuo atveju, jei kūrinys akivaizdžiai menkos meninės vertės. Tuo tarpu apie kanoninius kūrėjus, į mokyklos ir universitetų programas įtrauktus kūrinius, kurių skaitymas ir interpretavimas neabejotinai formuoja tų jaunų žmonių pasaulėvaizdžius, kritiškai pasisakyti vengiama, atrodo, bijomasi, kad bus „dekonstruotos vertybės“.

Asmeniškai man nėra priimtinas požiūris, kad ką nors rašantis ar tapantis privalo auklėti visuomenę, teigti vertybes, kažką laisvinti ir pan. Nebent jei kalbėtume apie estetines vertybes, tokias kaip skonis, saikas – jas tikri meno kūriniai neabejotinai ugdo. Dar yra kūriniai ir autoriai, kurie man asmeniškai ne tik simbolizuoja, bet ir praktiškai teikia laisvės pojūtį – atveria naujas mąstymo, pasaulio matymo teritorijas, priverčia abejoti tuo, kas anksčiau atrodė stabilu, nepajudinama. Tačiau dauguma jų nėra kaip nors visuotinai pakreipę nei mūsų literatūros, nei lietuvių tautos sąmoningumo. Tad apskritai mano santykis su literatūra tikriausiai yra asmeninis, asmeniškas.

Šiandieninė kultūros ir literatūros situacija savotiška. Viena vertus, ne tik menininkai, bet ir kultūros darbuotojai plačiąja prasme vis dar suvokiami kaip vykdantys tam tikrą misiją, kitaip tariant, valdžios institucijos deklaruoja rūpinimąsi lietuvių kultūra, literatūra, jos sklaida. Kita vertus, begėdiškai absurdiškos humanitarinių (ir ne tik) mokslų dėstytojų algos, kasmet mažėjantis kultūros leidinių finansavimas praktiškai rodo, kad nori nenori visiems teks anksčiau ar vėliau taikytis prie rinkos sąlygų, t. y. „gaminti“ tai, kas perkama. O rinkai reikia to, kas greitai ir lengvai suvartojama. Tuo tarpu naujus požiūrius atveriantys, esamas vertybines sistemas klibinantys kūriniai iš principo nėra nei „lengvi“, nei paprastai „panaudojami“. Vadinasi, daugės to, kas perkama. Pasižiūrėkime į lietuvių autorių kūrinius leidžiančių komercinių leidyklų repertuarą: didžiąją dalį sudaro gana žemos meninės vertės verstiniai romanai, tuo tarpu poezijos, lietuvių autorių smulkiosios prozos knygos leidžiamos nenoriai, tarsi iš gailesčio.

Kultūriniams leidiniams nykstant tiek kiekybiškai (tarkim, „Šiaurės Atėnai“ pasirodo jau tik du, o ne keturis kartus per mėnesį, taip pat „Literatūra ir menas“), tiek kokybiškai, nes rašyti apie kiną, literatūrą, mokslo populiarinimo ar kritikos tekstus finansiškai visiškai neapsimoka, pamažu nyks ir literatūros, kultūros kritika, intelektualioji publicistika. Tai nuteikia net labai neviltingai, nebent tokiems tekstams terpę suteiks populiarioji žiniasklaida. Kita vertus, net ir populiarūs naujienų portalai už straipsnius apie kultūros įvykius, knygų recenzijas moka tik šiek tiek daugiau nei valstybės skurdžiai remiami kultūriniai leidiniai. O apie asmeninį literatūros, apskritai kultūros mecenavimą, tiesą sakant, Lietuvoje girdėti neteko. Taigi didžiausia problema šiuo metu, man rodos, yra nuoseklios kultūros politikos nebuvimas, negebėjimas suvokti, kad menas ir kultūra mažoje šalyje negali „išsilaikyti iš savęs“.

Viltingai nuteikia, kad žmonės ir toliau kuria, rašo, kritikuoja. Ir toliau leidžiamos meniškai vertingos knygos, ir toliau publikuojami straipsniai. Nors vis tik kirba nuojauta, kad ir atspariausi atsilaiko tik iki tam tikros ribos. Džiugina santykinai naujas reiškinys – nekomercinė literatūra. Jai priskirčiau elektronines nemokamas lietuvių autorių knygas (Tomo Petrulio ir Neringos Abrutytės poezijos rinkiniai, išleisti „Naujo vardo“; Jono Žakaičio trumposios prozos knyga „90s“, išleista „Vagos“), taip pat savilaida. Žinoma, sprendimas leisti elektroninę knygą iš dalies nulemtas minėto finansavimo stygiaus. Tačiau ši nuo bet kokių rinkos ekonomikos dėsnių atsieta erdvė teikia ypatingos kūrybinės laisvės galimybę, tik reikia mokėti ja pasinaudoti.

Manau, skirtis tarp to, ką vadiname lietuvių literatūra, ir vadinamosios pasaulio literatūros vis labiau nyks. Gyvename, patinka mums tai ar ne, pasaulyje be ribų ir sienų, todėl esame vis atviresni įtakoms, tendencijoms, madoms, net kitoms kalboms. Be to, keičiasi ir skaitymo įpročiai – anglų kalba daugumai jaunų žmonių tampa antrąja kalba, kuria skaitomos ne tik naujienos įvairiuose portaluose, bet ir literatūros kūriniai. O tai negali nedaryti įtakos tam, kaip rašome, kaip suvokiame pasaulį. Džiugina, kad atsiranda vis daugiau kokybiškos vadinamosios populiariosios literatūros – jei tokiems tekstams lemta vyrauti, tegul jie būna kiek įmanoma kokybiškesni. Manau, žanrinės literatūros (nuotykių, fantastinių, meilės, istorinių romanų) ateityje vis daugės, tai siečiau būtent su užsienietiškos žanrinės literatūros skaitymu.

Tuo tarpu vadinamosios kanoninės, klasikinės lietuvių literatūros, kurią bent jau man tiek mokykloje, tiek ir bakalauro studijų metu pristatydavo kaip savotišką mūsų literatūros šerdį, literatūriškumo etaloną, aktualumas greičiausiai menks. Tai natūralu, nemanau, kad reikia šiuos pokyčius specialiai stabdyti – savo literatūros istoriją būtina žinoti, idealiuoju atveju ir išmanyti, ir mėgti, tačiau ne visus lietuvių kanoninius kūrinius pavyksta aktualizuoti. Prie sociokultūrinio konteksto mažiau „priaugusi“ ir nuo rinkos dėsnių menkai priklausoma poezija greičiausiai išliks pakitusi mažiau. Nors gal ir nebūtinai: tarkime, jau dabar akivaizdu, kad poezijos struktūras keičia anksčiau ironiškai vertintas slemas – vis svarbesnis tampa poetinio teksto žaismingumas, šokiruojanti frazė ir panašiai.

Almis Grybauskas. Spiralinis ūkas

2019 m. Nr. 4 / Bet va taip tokioj žodžių ūkanoj ir vyksta didžiosios permainos. Lietuvių literatūra buvo pirmiausia poezija, kurią rašė vyrai. Dabar tai moterų rašoma proza.

ŠIMTMEČIO ANKETA: Mindaugas Kvietkauskas, Renata Šerelytė, Birutė Jonuškaitė

2018 m. Nr. 12 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

ŠIMTMEČIO ANKETA: Laimantas Jonušys, Daina Opolskaitė

2018 m. Nr. 11 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

ŠIMTMEČIO ANKETA: Liutauras Degėsys

2018 m. Nr. 10 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

James Draney. Ar tampame kitokiais rašytojais, tekstą popieriuje pakeitę tekstu ekrane?

2018 m. Nr. 8-9 / Kaip teigia žymioji Voltaire’o maksima, „rašymas yra balso paveikslas“. Tačiau tai niekada nebuvo taip paprasta. Lengva su ašaromis žvelgti į praeitį, į laikus, kai mūsų rašymas dar nebuvo toks mechaninis,

ŠIMTMEČIO ANKETA: Gintarė Adomaitytė, Virginijus Gasiliūnas, Sandra Bernotaitė

2018 m. Nr. 8-9 / epriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

ŠIMTMEČIO ANKETA: Danutė Kalinauskaitė, Elena Karnauskaitė, Tomas Vaiseta

2018 m. Nr. 7 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

ŠIMTMEČIO ANKETA: Vladas Braziūnas, Jurgita Jasponytė

2018 m. Nr. 4 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą

ŠIMTMEČIO ANKETA: Dalia Staponkutė, Donatas Petrošius, Elžbieta Banytė

2018 m. Nr. 3 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

ŠIMTMEČIO ANKETA: Kazys Saja, Erika Drungytė, Andrius Jakučiūnas

2018 m. Nr. 2 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

ŠIMTMEČIO ANKETA: Viktorija Daujotytė, Gintaras Bleizgys, Aušra Kaziliūnaitė

2018 m. Nr. 1 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą,

Jonas Palionis. Nihilistinis požiūris į lietuvių bendrinės kalbos kultūrą

2017 m. Nr. 12 / Tai bene tiksliausias apibūdinimas, kylantis galvoje ne vienam mokslo žmogui, paskaičiusiam dviejų autorių – kalbininkės Loretos Vaicekauskienės ir istoriko Nerijaus Šepečio sudarytą…