literatūros žurnalas

Virginija Balsevičiūtė-Šlekienė. Autentiškumo etika Jono Juškaičio kūryboje

2018 m. Nr. 5-6

Pirmoji Jono Juškaičio eilėraščių knyga „Ir aušros, ir žaros“ pasirodė pačioje septinto dešimtmečio pradžioje. Per beveik šešiasdešimt metų poetas, sintetindamas iš toli ateinančią lietuvių poezijos tradiciją, sukūrė egzistencinio tipo lyriką, išsiskiriančią išgrynintu meditatyviniu pradu ir stipria etine refleksija. Kūrybos visuma parodo, kokį sudėtingą poetinį pasaulį yra sukūręs J. Juškaitis, atskleidęs didžiulį būties visuotinumo ir sąryšingumo jausmą.

Ieškodami J. Juškaičio kūrybos kelią apibendrinančių bruožų, galėtume pasiremti Charlio Tayloro, katalikiškų pažiūrų kanadiečio filosofo, darbais, ypač jo studija „Autentiškumo etika1. Ch. Tayloro moralės filosofija yra nukreipta prieš individualizmą, joje ryškus rūpestis, kad šiuolaikinis žmogus neišlaiko ryšių su platesniais socialiniais ir kosminiais veiklos horizontais2, o „visuomenė nebeturi šventos struktūros“3. Ir todėl atskiras individas praranda svarbius savojo pasaulio dėmenis, nebetenka aukštesnių tikslų, kuriuos Ch. Tayloras vadina „herojiniu gyvenimo matmeniu“4. Asmuo susitelkia tik į save, o tai daro gyvenimą lėkštą. Kaip nuolat pabrėžia šis filosofas, „gyvenimo prasmės siekiantis subjektas, bandydamas prasmingai apsibrėžti, turi gyventi svarbių klausimų horizonte“5.

Gyvenimo ir kūrybos autentizavimo pastanga juntama daugelyje J. Juškaičio tekstų – ir eilėraščiuose, ir memuaristikoje, ir autobiografijose. Juose siekiama apibrėžti savojo pasaulio dėmenis, įvardyti vertybes, tai paliudijant kūryboje: „Aprašyti bent žolę po savo kojų. Juk turėjai kokį nors likimą“6.

Skaitydami J. Juškaičio rinkinius galime pastebėti, kaip visame kūrybos kontekste susišaukia svarbiausios temos ir potemės – laiko, mirties, Dievo, istorijos, kaip jos kuria išbaigtą pasaulio vaizdinį. Poetinio pasaulio visuma atskleidžia lyrinio subjekto egzistencijos metmenis, parodo jo egzistencines baimes ir šviesiuosius, viltinguosius būties aspektus.


Egzistencinės baimės

J. Juškaitis yra rašęs, kad jam „Jurgio Baltrušaičio būties samprata <…> artima egzistenciniu išgąsčiu…“7 Kas J. Juškaičio lyriniam subjektui kelia būties nerimą ir baimę? Reikia pasakyti, kad jo poezijoje nebijoma prisiliesti prie slėpiningų žmogiškosios esaties gelmių, o tuos momentus ryškiausiai atskleidžia dviejų svarbių temų – laiko ir mirties – traktuotės.

Daugelis J. Juškaičio eilėraščių patvirtintų, kad nuolatinė laiko refleksija yra tapusi egzistencinio nerimo ir baimių priežastimi. Frazė „Kaip eina laikas“ kartojasi daugelyje tekstų, tapdama paradigmine prasmės struktūra. Tai ypač juntama rinkinyje „Dešimt žodžių jazmino žiedui“ (1984). Subjekto santykis su sau skirtu gyvenimo laiku daugiareikšmis: suvokiamas jo brangumas, kelia nerimą jo nuolatinė tėkmė, norima jį išsaugoti, pastoviai jausti jo būtiškąją vertę.

J. Juškaičio lyrinio subjekto savivoka kiek primena įamžintąją Vytauto Mačernio „Metų“ sonetuose – praeinantis žmogus praeinančiame, nuolat besikeičiančiame pasaulyje: „Aš bėgu per laiką, kurs bėga“ („Kol tu nebuvai dar užmigus…“). Subjektas nuolat patiria savąjį laikinumą, suvokia, kad laikas jam nepriklauso, kad jis yra tik laiko svečias: „Nepriklausančiam net man / Laikui priklausau. // Tegaliu tarp sūkurių / Suktis – svečias pas / Laiką: vieną teturiu, / Bėga ir tas pats…“ („Rudens dangus“); „Toks mano jis, galiu kaip raudą / raudot vis… Noriu, noriu laiko…“ („Atsiminimai“).

Praeities ontologinė vertė atskleista jau pirmoje J. Juškaičio knygoje „Ir aušros, ir žaros“: „O praeitis, kuri visur didėjo, / Pilna kažko, kaip augalas tylaus“ („Naktis“). Vėlyvesnėje kūryboje nuolat patvirtinamas praeities ontologinis vertingumas, beveik savaiminis: „Brangi praeitis, nes turiu ją“ („Arkliai“). Praeitis – svarbių ir brangių patirčių laikas, ypač pirmųjų gyvenimo metų, skurdokos vaikystės ar jaunystės dienų. Ir dar svarbus yra sustabdytos akimirkos, J. Juškaičio įvardijamos „mirksniu“, motyvas, savotiškas V. Mačernio „aukštųjų akimirkų“ atitikmuo. Mirksnis leidžia pajusti dabartį, ir ta patirtis laikoma ontologiškai vertinga. Apie praeitį J. Juškaičio eilėraščiuose galvojama su liūdesiu, jos refleksiją lydi verksmo motyvas, akcentuojamas tarsi savaiminis praeities laikų graudumas: „Praeityj vien verkia / Praeitis“ („Praeityj vien verkia…“), suvokiama, kad didžioji patirčių dalis jau praeityje:

Jau ir mūsų broliai, sesės praretės.
Daug ir akyse mums, daug mums praeities.
Aidi, lyg dainų klausytum tolimų…
Negali pažinti nė gimtų namų…
                              („Dangaus rasa“)

J. Juškaičio eilėraščiuose subjektas jaučiasi atskirtas nuo jam brangių dalykų, ir tai lemia emocinę tonaciją – nuolatinį graudulį, širdgėlą, liūdesį. Laikas atrodo nerealus, naikinantis patirtį, jis atrodo kaip sapnas: „Gyvenimas spindėdamas prabėga. / Sapnai, sapnai, sapnai, sapnai, sapnai“ („Anapus gaiso“). Šis suvokimas dar labiau stiprina patiriamas disforines būsenas. Subjektas, siekiantis visaverčio buvimo ir jo šviesiųjų patirčių, nuolat jaučia artėjančią egzistencijos baigtį: „Truputis laimės, jog dar einu, ir truputis šiurpo, kad jau artėju“ („Dangaus elegija“).

J. Juškaitis yra rašęs, kad jo eilėraščiuose nėra minties, kurios būtų nepaveikusi mirtis. Ir iš tikrųjų jo kūryboje didžiulis mirties visuotinumo jausmas, mirties motyvų dažnumas, jų nuolatinės sąsajos su kitomis egzistencinėmis temomis – visų pirmiausia Dievo – jos persmelkia visą poetinį pasaulėvaizdį. Mirties tema iškilo jau antrame rinkinyje „Mėlyna žibutė apšvietė likimą“ (1972), dominuojančia tapo rinkinyje „Anapus gaiso“ (1987).

Subjektas jaučia mirties buvimą šalia, atpažįsta jos pradą savojoje būtyje („Verkia mirtis / Manyje“, eil. „Kur tos akys, kurios pamatys…“); patį gyvenimą suvokia kaip nuolatinę mirtį („Kol esi, tol miršti“, eil. „Praeityj vien verkia…“), bet su tuo negali apsiprasti: „Tik su viena mirtimi / Susitaikint negaliu“ („Vijokliai ant grynų…“). Nebūties baimė išskaitoma mirštančiųjų akyse: „Numirštančių akys kartojo: / Ne mirti baisu, bet nebūti. / Prieš amžiną žemės rytojų / Tikėjimo tamsai – stebuklui“ („Numirštančių akys kartojo…“).

Eilėraščiuose dažnas mirties ir sapnų motyvų sąryšis. Jis nevienareikšmis: viena vertus, mirtis nutraukia apgaulingą sapnų būtį („<…> ir mirtis – / Iš sapnų apgaulių nubudimas“, eil. „Lekia skausmui didžiam nuo blakstienos…“), kita vertus – sapnai atveria mirties vaizdinius, juos transformuodami, grąžindami į realybę: „Pasilenkia mirę ir pravirkdo / Per sapnus“ („Vėlinių vakarą“); „O per sapną vis tenai, vis rytą / Vedas mirę, kojom vis basom…“ („Tėviškė“).

J. Juškaičio kūryboje svarbus ryšys su mirusiaisiais: „Numirusieji per mane priminę / Save gyviesiems, praeinu per minią / Taip – lyg minia praeitų per mane… / Aš stulpas į pasaulį požeminį“ („Numirusieji per mane priminę…“). Prisimenamos ir vis naujai išgyvenamos artimųjų mirtys: „Verkia manyje taip mano sesers mirtis“ („Metų laikai spalvoti lyg bažnyčių vidus…“); „Viešpatie, bet pats šiurpiausias kartais – / Nušviestas vainikuos saulės stulpo, / Mano brolio, mano brolio karstas!“ („Liūdna saulė“); minimos motinos ir tėvo mirtys.

Mirusieji gyvesni už dabar gyvenančius: „Gyvieji praeina, o mirusieji pasilieka su manim“ („Vasaros, kodėl taip ilgai einat…“); „Nesuskaitomus mirusių veidus vėjas į tavo / veidą iš dulkių iškels“ („Žiaurus žiemos vanduo…“). Panašios tematikos yra eilėraščiai „Mirusių dvasia“, „Liūdna saulė“. Eilėraštis „Verksmas“ – vienas iš sunkiausių ir dramatiškiausių; sapnas atveria nakties košmarus, šiurpias mirusiųjų pasaulio eisenas:

O kaip verkiau šią naktį aš per miegą!
Pabusti negalėdamas verkiau.
Jutau – skausmingai ašarų pribėga,
Gramzdinančių į nežinią smarkiau.

Visi, gyvenimo naštas padėję
Man liekant, viena valanda klaikia
Nesąmonių procesija praėjo
Atgal per miegą lekiančiam laike.

Visi, kurie nebuvo reikalingi
Nemiegančiam, nupurtė neramiu
Miegu, lyg būčiau kaltas, susirinkę
Apverkti šiurpiai kėlės iš gelmių.

Mėnulis kaip voratinklį išpleikia
Dulkėtus šaltus spindulius naktų,
Ir jų nuoduos mums netikėtai reikia
Verkt – niekieno ir niekad neverktų…

Mirtis yra susijusi su kitais sunkiaisiais buvimo aspektais – su liga, su kančia. Tokių motyvų ypač daug rinkinyje „Pučia vėjas į širdį“. Ir tik vienas pozityvus aspektas – gyvenimo baigtinumo suvokimas skatina kūrybą: „Iš mirties buvimo ir kūryba“ („Savo mirtį prieini kaip ribą…“). Bet esmingiausias momentas – mirtis ruošia subjektą susitikimui su Dievu, pati mirtis suvokiama kaip kritimas į Dievą („Kaip akmuo į vandenį krintu…“); iš mirties tikimasi tos esminės akistatos su Dievu: „Einu su ašarom ir Dievo / Aš ieškau mūsų mintyse“ („Tu vardą kiekvienam su veidu…“). Arba tiesiog prašoma: „Galybių Dieve, mane paruoši dieviškai nakčiai mirčiai“ („Vėjas lyg vaikas…“).

Karo motyvai praplečia mirties temą naujais niuansais. Karo vaizdinių yra daug, jie įsimena savo konkretumu ir autobiografiškumu, nes karas J. Juškaičiui – ne abstrakcija, o patirtas Antrasis pasaulinis. Galima atsekti pačią šios temos traktuotės kaitą – nuo konkretybių, nuo tiesioginės karo tragikos buvo linkstama prie bendresnių apmąstymų – karo patirčių tautos ir atskiro individo gyvenime. Ypač tai ryšku rinkinyje „Anapus gaiso“, kuriame galime stebėti paties karo vaizdinio išsiplėtimą – karas visų su visais. Dramatiški vaizdai, nuolat iškylantys iš prisiminimų ir sapnų, realūs, lyg šiandien kartotųsi. Ugnies stulpai virš tėviškės peizažo perspėja apie naujo karo grėsmę („Ugnies stulpas“). Istorija J. Juškaičio eilėraščiuose dažnai iškyla šiurpiuoju savo aspektu – mirties ir sunaikinimo. „Ant galvų mums krinta kraujas prūsų“, – primena poetas tragišką prūsų lemtį („Prūsai“).

Karo tema inspiruoja daug bendresnę istorijos refleksiją. Reikia pažymėti, kad J. Juškaičio eilėraščiuose stengiamasi įžvelgti tautos istorijos pozityviuosius momentus, reflektuoti tautinę kultūrą. Santykis su jais yra teigiantis („Čia augau, ir savo tėvynės / Aš patį buvimą gerbiau“ – eil. „Po žiedlapį žiedas išmėto…“), kruopščiai restauruojant tautinio sąmoningumo ženklus, kuriais laikomas ir Lietuvos kraštovaizdis, ir istorijai ar kultūrai nusipelniusios asmenybės, jų kūrybos vaizdiniai (senovę primena ąžuolynais apaugę piliakalniai, peizažas asocijuojasi su Kazio Šimonio piešiniais, blunka lietuje numesta Dariaus nosinė…). Bet akcentuojamas lūžio momentas tautos gyvenime: karas, pokaris, ilgiems dešimtmečiams užėjęs sovietmetis. Ir to sovietmečio pėdsakai tautos būtyje – atsargiai bandant juos įvardyti sovietmetyje parašytuose eilėraščiuose, viešinant – posovietiniuose rinkiniuose. Baugūs istorijos pavidalai atsiveria eilėraštyje „Ja galėtų užsidengti veidus žvaigždės vakarės…“:

Kaip juodos zirziančios musių skaros
Žaizdos, taip naktys uždengia žaras, toks vaizdas
Praeities – vien dvokiančios žaizdos.
Amžina dabartimi ji kraujuoja lyg žaros:
Ja galėtų užsidengti veidus žvaigždės vakarės…

Pasaulio dramos vyksta kosmoso akistatoje, kaip dažniausiai ir būna J. Juškaičio eilėraščiuose.

Iš nuolatinių, visuose rinkiniuose randamų istorijos re-fleksijų aiškėja dabarties pasaulio vaizdas – tauta suklupusi, jos istorija suklastota, neduotas išgyventi likimas, dvasinė naktis yra palikusi tuštumą dažno žmogaus sieloje. Rinkinyje „Dešimt žodžių jazmino žiedui“ pasakyta: „Tik ne ant piktai suklastotų / Buvimo paties pagrindų.“ Beveik tais pačiais žodžiais patvirtinta rinkinyje „Pučia vėjas į širdį“: „Pagrindai buvimo suklastoti.“ Tai tinka ir mūsų tautai, ir visam pasauliui, kurio būtį stengiamasi pajusti, įvardyti.

Pasaulio jausmas J. Juškaičio eilėraščiuose atsiskleidžia dramatiškais pavidalais, kartojasi Apokalipsės vaizdiniai: „Kenčiančioj visatoj trumpas / Kristaus žaibas ims / Kelt lavonus, žemę trupins“ („Vėliavų šilkai“); „Kaip sudegs visatoj saulė, žemė saulėj taip sudegs“ („Rūpintojėliu prie kelio…“).

Skaitant Vytauto Kavolio studiją „Nužemintųjų generacija“ įsimena mintis apie tai, kad nužeminimas yra universali XX amžiaus žmogaus būsena, kad galima žemę prarasti ir gyvenant savame krašte, kad nužemintieji atplėšiami nuo savo šaknų ir žmogiškosios prigimties, taip prarasdami tikėjimą žmogaus prigimties harmonija ir stiprybe. Ta pati nužeminimo idėja ryškėjo ir lietuvių sovietmečio poezijoje, o ypač J. Juškaičio kūryboje. Jis pats yra pajutęs ryšį su išeivijos bežemių karta, apie Liūnę Sutemą rašė: „Šešeriais metais už mane vyresnė. Todėl ir jos, ir mano matytoji Lietuva ta pati. Tokią ir atsimename. Tik jos atsiminimai silpo, norint prigyti svetimoje šalyje, o mano – žiūrint, kaip savoji darosi svetima. Galima būti emigrantu ir savo žemėje, – sakė Šilbajoris. Tragizmas tas pats, nors žmonės, jų dvasios pasauliai, likimai ir aplinkybės būtų skirtingiausi“8.

Kas yra nužeminimas J. Juškaičio poezijoje? Jis reflektuoja valstietiško pasaulio žlugimą, kaip ir daugelis soviet-mečio poetų, bet itin stipriai akcentuoja Istorijos neteisingumą. Nuolat kartojama mintis – sovietmetyje sugriauti tautos buvimo pagrindai: pati tauta yra suklupusi, tuščias ir nykus jos laikas; žemiškoji kasdienybė, socialinis žmogaus buvimas iškyla visu šiurpu ir realybe; tai jo tekstuose ypač ėmė ryškėti nuo rinkinio „Anapus gaiso“ ir akivaizdu tolesnėje kūryboje.

J. Juškaitis savo poezijoje pateikia platų žmogiškosios būties spektrą, atskleisdamas, kad egzistencinis subjekto būvis yra nepatenkinamas. Lyrinis subjektas išgyvena didžiulį savosios egzistencijos laikinumo jausmą, jaučia mirties artumą („Mirties vėjai pučia į kartą, užstojusią mus“ – eil. „Kai aš gulėjau mirties patale“), jos neišvengiamybę, taip pat susvetimėjimo su būtimi jausmą, priverstinę socialinę alienaciją, taip pat tautinę. Subjektas dažniausiai trokšta tą susvetimėjimą įveikti, neapleisti savosios būties, neprarasti jos prasmingumo išgyvenimo. Tokią situaciją galima apibūdinti Karen Johannisson žodžiais: „<…> tarp individo ir pasaulio kažkas įspraudžia filtrą – tai, kas ten patenka, ir kuria bet kokią prasmę. Pasaulis atrodo absurdiškas. Balsai gali skambėti kaip beprasmis tarškėjimas, o žmonės priminti juokingus statistus“9.

J. Juškaičio eilėraščiuose yra kelios funkcionalios metaforos, išreiškiančios nepasitenkinimą esančiu būviu. Savičiausia iš jų – migla ar daugiskaitinė forma – miglos, mažybinė – miglelės. Eilėraštyje „Paguoda“ teigiama: „Migloje mes miglą mandagiai // Aiškinomės“; čia ji yra neaiškios, apgaulios būties metafora, netikro buvimo ženklas. Laikas pučiamas kaip miglos – ir tautai, ir atskiram asmeniui: „Mano laike, pučiamas kaip miglos, / Miglele spalvų nusidažei…“ („Mano saule, skaldai prasiveržus…“). Netikro gyvenimo jausmas subjektui kelia destruktyvias būsenas: „Pasiučiausių dujų melą / Prieš akis beveik aklas / Žemė sukdamosi mala / Laiko girnom į miglas. // Jų nuodai akis tau ėda. Bėga ašaros migloj. / Ir gyventi daros gėda, / Gėda žemėj negeroj“ („Miglos“).

Antra stipri, daugelyje tekstų pasikartojanti metafora yra gyvenimo kaip sapno. Daugelis J. Juškaičio eilėraščių patvirtintų, kad sapnas yra svarbi subjekto būties dalis, teikianti turiningą, bet dažnai kontrastingą, kontroversišką patirtį. Jis gali sukelti euforinę būseną, teikti pagilėjusios realybės pojūtį, bet gali atverti nakties košmarus ir kančią. Dažniausiai sapnas gali būti baugus, tragiškas, išsipildantis: „Man kraujas bėga iš sapnų“ („Sapnai lyg vargetos paliegę…“). Sapno ir kraujo ryšys pastebimas keliuose tekstuose: „Aš sapnavau žalių rugių laukus, / Kurie staiga manu krauju pražydo. / Ir jausmas tartum vėjas nejaukus / Paliko cypt iš sapno aprašyto“ („Aš sapnavau žalius rugių laukus…“). Toks sapnas yra vidinės tikrovės atspindys, sudėtingų joje vykstančių procesų padarinys, raiški, vizuali transformacija. Daugelyje eilėraščių ryškinama makabriška vaizdo deformacija:

Išeinu… Istorijos man ir sapnai,
Dainos ir sapnai toli girdėt silpnai.
Iš sapnų veidai man kyšo, išeinu
Jau, o mano veidas kyšo iš sapnų.

(„Mano meilės Dieve, dar nors kartą…)

Sudėtingi sapno ir realybės santykiai atsiskleidžia eilėraštyje „Pavasariu pradeda žemė lig žiemos sapnuoti“. Eilėraščio vaizdų plastika, liūdnas grožis perpinti kūrybos refleksija, o patį sapną galima išgirsti:

Tolimos dainos aidi iš sapno ašarų tokių.

Žiūriu į žemės, vienišiausios žvaigždės, ir savo sapnus lig dugno

Pirmo atsiminimo, liūdno ir gražaus kaip smuikas, ir nežinia,
Ar nuo vėjo, ant akių apsiverkusio, drėgno ir drungno,
Žemę aš sapnavau, ar žemė sapnavo mane.

Sapnas, gražus kaip smuikas, tikrovė, liūdna kaip smuikas, – sapne.


Egzistencinės viltys

J. Juškaičio kūrybos pasaulis tikrai nėra pasaulis be Dievo. Blogiausiu atveju jam gresia prarasti transcendentinį pasaulio matmenį. Pasaulio ir atskiro individo egzistencinės viltys siejamos su Dievo buvimu, su tikėjimo tiesomis. Dievo tema J. Juškaičiui – viena iš esminių, ir ji turi du aspektus. Pirmasis yra bendresnis, susijęs su dievybės / dieviškumo apraiškomis gamtoje ir kosmoso pasaulyje, ypač vasaros naktų išgyvenimuose. Antrasis aspektas nurodo į subjekto patirtis, nuolatinę dievoiešką, buvimą Dievo akistatoje ir iš to kylančias būsenas bei etinius apsisprendimus.

Pirmasis aspektas ėmė ryškėti nuo pačios kūrybos pradžios. Net sovietmetyje rašytuose J. Juškaičio tekstuose daugelį kartų pajuntama ir pripažįstama anapusinio pasaulio galia ir įtaka žmogaus būčiai: „Visa žmonija pasilenkus / Prie žemės darbuos prieš kažką“ („Prieš amžiną žemės rytojų“); „Valgau duoną ir už dieną / Tylos gelmėms dėkoju“ („Šiaudai“). Ši mintis ypač ryški rinkinyje „Anapus gaiso“, ji čia pranoksta bendrąją pažinimo ir nerimo tonaciją, įgydama krikščionybei būdingų aspiracijų, ryškėjančių iš bendrosios meditacijos. Dievybės vaizdinys konkretėja, jos apraiškų matyti ne tik gamtoje, bet ir žmoguje: „Ten Viešpatį savo regėjau / Visų akyse ir suspėjau / Pažvelgt į kiekvienas slapta“ („Tiek žemėj akių…“). Dievoieškos pastangos J. Juškaičio kūryboje yra nuolatinės, pastebimos kosmoso, atsivėrusio dangaus kontempliacijoje. Ši situacija daugiamatė ir daugiareikšmė, iš jos kyla keli svarbiausi poetiniai išgyvenimai. Daugeliu atvejų meditacija kosmoso tolių akivaizdoje tampa lyrinio subjekto ryšio su visata paliudijimu ir patvirtinimu.

J. Juškaičiui iš tiesų labai svarbios liaudiškos tikėjimo formos, išreikštos kryžiais („Sode vijoklis kaip raudonas vynas / Tekėdavo nuo kryžiaus“ („Sode vijoklis kaip raudonas vynas…“), koplytėlėmis, Rūpintojėlio vaizdiniu. Per jas susitinka ir susikalba kartos – kaip brangus anksčiau gyvenusių palikimas išlieka įkelta koplytėlė: „Ten prikaltą prie ąžuolo radom užgimę / Koplytėlę ties šileliu…“ („Tenai“). Rūpintojėlio motyvas patvirtina giluminį J. Juškaičio poezijos ryšį su Vinco Mykolaičio-Putino poezija: „Rūpintojėliu prie kelio kilo kartai po kartos / Dievo ir žmogaus bendrasis kelias iš laikų gilių“ („Rūpintojėliu prie kelio…“). Ir tame pačiame eilėraštyje patvirtinta: „Dievo rūpestis prie kelio susitiko su žmogaus.“ Liūdnas Rūpintojėlis saugo žydinčius Lietuvos laukus – panašiai kaip Bernardo Brazdžionio eilėraščiuose.

Transcendencijos jausmas gilus, šakotas – pats Dievo buvimas subjektui jau reiškia kvietimą į būtį, ir jis gaunamas su motinos siūtu krikšto drabužiu („Nuo drabužio, motinos pasiūto…“). Dieviškumo patirties būdai J. Juškaičio kūryboje yra keli. Ryškiausi iš jų yra du – tai tyla ir nušvitimas. Tylos estetika poeto kūryboje nusipelno ypatingos atidos, kurią motyvuoja Eugenijaus Ališankos mintys, kad „šiandien kultūrinių refleksijų audiny vis ryškiau įžiūrima tylos linija, neretai ir su vertybiniu atspalviu, kaip viena iš svarbiausių vaizdijimo figūrų“10. Apskritai nuo dvidešimto amžiaus antrosios pusės tyla tapo rimta kultūros ir literatūros problema.

J. Juškaičio poezijoje tyla, nušvitimas, su juo susijusi šviesa priklauso giliajam pasaulėjautos klodui, įsirašo į pačią būties sampratą greta subjekto vertybinių sprendimų. Tylos problemą svarstęs E. Ališanka akcentavo, kad jos svarbiausia ypatybė yra ta, jog pati tyla mūsų juslėms tiesiogiai nepasirodo, mes visados girdime garsus. Ir „kultūrinėje erdvėje tyla taip pat tiesiogiai nepatiriama, ji iškyla tik garsų ir kalbos kontekste“11. Taip yra ir J. Juškaičio eilėraščiuose, kai subjektas pabrėžtinai siekia atsiriboti nuo triukšmo, renkasi tylą, taip vildamasis užmegzti dialogą su gamta, mirusiųjų pasauliu ar transcendencija. Ir iš tiesų iškalbingos tylos erdvės dažniausiai atsiveria gamtoje, jos leidžia subjektui priartėti prie esminių idėjų, suvokti save ir pasaulį. Gamtoje daug prasmingo tylėjimo: „Viešpatie, kaip ten sprogdino laiškus / Man į klausimus žolė švari / Ir svaigino galvą… jos neaiškus / Atsakas, bet jos tyla – svari“ („Tėvų sodyba“). Svarbūs J. Juškaičio poezijoje šeimos ryšiai atskleidžiami būtent per tylą: „Gražiausia buvo / Tylėt ir eit su savo / Motina, tėvu“ („Gražiausia buvo…“).

Gintaras Beresnevičius yra teigęs, kad krikščionybėje tyla suvokiama „kaip susilaikymas nuo žodžių, įveliančių į kasdienybės tinklą, išblunkančių ir trukdančių sielos rimčiai“, kita vertus, tyla yra „pati tikriausia erdvė, kuri reiškia nusižeminimą ir atgailą Dievo akivaizdoje“12. J. Juškaičio poezijoje ryškesnis pirmasis požiūris. Antrasis rečiau pastebimas tik kaip tylus buvimas Dievo akivaizdoje. Ryškiai atskleista tylos galia sakralizuoti pasaulį. Visų pirma tyla asocijuojasi su sekmadieniu, apskritai su švenčių dienomis. Tai paliudija jau eilėraščių pavadinimai – „Pavasario tyla“, „Šventadienio tyla“. Tyla tada išgirstama, ji lemia to laiko išskirtinumą, padeda kurti sakralią atmosferą. Apskritai tyla J. Juškaičio poezijoje itin dažnai susijusi su religiniais išgyvenimais, yra palydima krikščionybės vaizdinių: „Ties darbais ir visais sakramentais / pasilenkia žvaigždėta tyla“ („Po patirtą ir po nepatirtą…“). Dvasios dalykai irgi siejami su tyla: „Mėlynais vaizdų drabužiais siela / Kaip tyla“ („Vaikystė“); tyla išreiškia dieviškumą, patvirtina patį Dievo buvimą: „<…> mėlynai dangus apdraiko // Ten Dievo tyloje ramybės tylą“ („Žydintys viduramžiai“). Tyla daugelyje tekstų siejama su mėlyna spalva. Kaip yra teigęs E. Ališanka, dažnai „tyla užima šventumo teritoriją arba, tiksliau, šventumos teritorija ištuštėja palikdama tylą“13, ir ji „daugelyje tradicijų laikoma dieviškumo atributu ir dažnai tinkamiausiu atsaku į dieviškumo pasireiškimą“14. J. Juškaičio kūryboje nuolat galime stebėti tokį prasmių formavimąsi, kai tyla kuria sakralią aplinką, sakysim, nuolat akcentuojamas būties sunkumas ir jo šviesa atsiskleidžia eilėraštyje „Kad pareičiau namo…“: „Tėvas štai po našta… Ties paveikslu su spinduliu stovi / Šioj tyloj, po mirties išnešta / Sutrūnijus jo lova.“ Tylos vaizdinys šiame fragmente yra pagrindinis, palaikomas religinio konteksto.

J. Juškaičio poezijoje egzistencijos gelmėse glūdintis Dievas gana tradiciškai apsireiškia per šviesą: „Man Dievas kaip gaisas migloj. / Ar jis mane, ar aš Jį nešiojuos…“ („Man Dievas kaip gaisas migloj…“). Per šviesą vis ryškėja pasaulio sakralumo matmuo ir hierofanijų momentai.

Egzistencijos pagrindu laikomas Dievas yra lėmėjas, subjektui tik skolinantis laiką ir visas jo teikiamas patirtis. Dievui suteikiamas teisėjo vaidmuo: „Mano Dieve, didelis kaip vėjas, / Krečiantis kirmijančius vaisius, / Pereik per visų laikų idėjas / Ir patikrink šimtmečius baisius“ („Mano saule, skaldai prasiveržus…“). Šio pasaulio centre yra subjektas, savo egzistenciją grindžiantis tikėjimo tiesomis. Susidūrimas tarp subjekto ir pasaulio yra neišvengiamas, jis ir kuria esmines dramatines ir egzistencines įtampas.

Daugelis J. Juškaičio tekstų patvirtintų, kad subjekto ryšys su Dievu suponuoja aukščiausią sąmonės lygmenį, ir būtent jis lemia jo ryšius su kitais žmonėmis, su tauta, su pasauliu apskritai. Kaip pasakytų Sørenas Kierkegaard’as, subjektas visados yra „Pats Dievo akivaizdoje“. Santykyje su Dievu vėl naujai iškyla paties subjekto egzistencijos problemos. Visi tie svarbūs aspektai ėmė ryškėti nuo pat kūrybos pradžios, bet atviriau buvo įvardyti tik po Nepriklausomybės atgavimo išleistuose rinkiniuose. Štai rinkinyje „Pučia vėjas į širdį“ (1990) pasakyta: „Tu esi būties šerdis.“ Daugelyje J. Juškaičio eilėraščių, publikuotų po Nepriklausomybės atgavimo, tiesiogiai išpažįstamas tikėjimas: nėra Dievo ieškojimo, yra nuolatinis jo buvimo teigimas ir garbinimas, daug kuo primenantis B. Brazdžionio poeziją.

S. Kierkegaard’as yra nusakęs tris žmogaus kelio į Dievą etapus, tris stadijas: 1) estetinę (ji neturi nieko bendro su kūryba ir grožiu). Ja jis vadina naivų ir nepriklausomą žmogaus buvimą pasaulyje, paprasto žmogaus kasdienybę; 2) etinę, pasiekiamą tada, kai žmogus, artėdamas prie Dievo, atsisako pasaulio jam teikiamų malonumų, palenkdamas save asketizmui, doroviniam principui; 3) religinę – aukščiausią stadiją, kai „žmogus atgauna viską, ką turėjo estetinėje, atgauna juslinę gyvenimo pilnatvę <…>“, o „estetinis juslumas yra tarsi nuvalytas, nugludintas“15.

J. Juškaičio lyrikos subjektas vargu ar kada patiria pirmąją būseną, nėra jis nei laisvas, nei nepriklausomas, priešingai – nuolat jaučiantis savo buvimo sudėtingumą, pasaulio nepalankumą jam, jis siekia etinės ir religinės stadijų. Geriausiuose eilėraščiuose tai pasiekiama. Priartėjama prie S. Kierkegaard’o aptartos situacijos „Pats Dievo akivaizdoje“: „O kokią begalinę tikrovę įgyja Pats, būdamas įsisąmoninęs, jog yra Dievo akivaizdoje, tapdamas žmogiškuoju Pačiu, kurio matas yra Dievas“16. Bet klausimas eilėraščiuose keliamas: „Kaip reikia man pačiam Dieve gyventi / Ir išgyventi Dievą savyje“ („Angelui sargui“).

Ch. Tayloras yra teigęs, kad „Dievo meilę reikia suderinti su asmens laisve“17. J. Juškaičio eilėraščiuose, regis, tai nėra sunku – subjektas tikrai nėra prometėjiškas maištininkas, o veikiau nuolankus maldininkas. Laisvę jis patiria Dievo artumoje. Dievo rankos motyvas, pasikartojantis keliuose tekstuose, liudija subjekto priklausomybę, kurios nesibijoma: „Dievo rankos laikomas sukais tu“ („Komunija“), arba kurios ilgimasi: „Rankose rankos – tai kas // Laikės už rankų – į ką? / Jeigu per mūsų rankas / Neidavo Dievo ranka…“ („Karo vaikas“). Subjektas yra aktyvus ir budintis. Hierofanija patiriama sapne, prisiminimuose, vizijose, ekstazėse.

Mircea Eliade yra rašęs, kad hierofanija – „kuriamosios energijos įsiveržimas į pasaulį“18. Tą kuriančios energijos poveikį junta J. Juškaičio eilėraščių subjektas, jo paties būtis tampa egzistenciška, jis nuolat patiria ryšį su dieviškumu ir tampa įgaliotas veikti pasaulyje, skelbti tikrosios egzistencijos tiesas, pašvęsti joms savo gyvenimą. Kadangi pasaulis pasiklydęs, prarandantis dieviškumą, subjektas rimtai pasiryžęs jį tobulinti. Žemiškosios būties tobulinimas ir ruošimasis amžinybei („dieviškai nakčiai“) – svarbiausi subjekto pasirinkimai. Tokią laikyseną Ch. Tayloras yra pavadinęs autentiškumo etika, ją traktuodamas kaip sąmoningą nuostatą su tauta ir su pačiu savimi, kaip moralinį idealą, kadangi „visuomenė nebeturi šventos struktūros“19, o yra būtina ją atkurti ir išsaugoti. To nuosekliai ir siekiama visoje J. Juškaičio poezijoje ir todėl priimami svarbūs etiniai sprendimai. Kaip yra skelbęs Ch. Tayloras, „vertybių sukurtumo samprata suteikia laisvės ir galios pojūtį <…>. Pats autentiškumas yra laisvės idėja“20 ir „autentiškumas rimtai turi būti suvokiamas kaip moralinis idealas“21.

Etinės nuostatos, aukšti moraliniai idealai – J. Juškaičio lyrikos stiprybė. Kadangi eilėraščiuose nuolat ryškinama, kad yra pažeisti ir tautos, ir visos žmonijos („be meilės žmonija“) etiniai buvimo principai, tai ir pagalba jiems turi būti etinė. Atsvara pasaulio tuštumui, sužvėrėjimui, kvailumui yra dvasios laisvė, gili, suvokianti žmogaus siela, prasmingai iškentėta kančia („Šventa tiktai kančia geroji / Ir proverksmiais niūniuotos giesmės“ – eil. „Dagiai prie takų“). Svarbiausi etiniai apsisprendimai – sąmoningai pasirinkta kančia, gailestingumas kenčiančiajam. Kaip jau minėta, būties autentizavimo pastanga J. Juškaičio kūryboje yra nuolatinė, programinė („Gilinkim sielas“), stiprūs etiniai imperatyvai kartojami daugelyje tekstų. Tokios tematikos eilėraščiuose Dievas iškyla kaip moralinio egzistavimo pagrindas, pasaulio darną užtikrinanti jėga. J. Juškaičio eilėraščiuose pabrėžta, kad kančia ir gailestingumas – didžiosios jungtys tarp žmonių, humanizuojančios pasaulį:

Ir šviesu man – iš sielos visos
Būt su siela visa
Kenčiančiojo šalia: be šviesos
Šitos – viskas tamsa.

(„Atodūsis“)

Primenama, kad pasigailėjimo reikia ir kenčiančiam žmogui, ir tautai, ir visai žmonijai. J. Juškaičio lyrikoje dažnos šitos kietos, valingos etinio apsisprendimo linijos. Taurią etinę laikyseną lemia supratimas, kad žmogų išgelbėti gali tik dvasingieji pradai. Kančia nėra blogis, nes ji priartina prie dieviškumo. J. Juškaičio eilėraščiuose gana dažni yra kančios, savo noru prisiimtos kankinystės motyvai. Šie sprendimai priimami itin stipriai pajutus būties istorijos neteisingumą, būties sudėtingumą ir jos netvarumą. Glaudimasis prie suklupusios tautos ir kenčiančio žmogaus – programinis poeto kūryboje.

J. Juškaičio eilėraščiuose vertingu yra laikomas žmogaus sielos gilumas, vertinami kuklumas ir nuolankumas. Su pagarba kalbama apie žmones, kurie gyvenimus nugyveno „Pasaulį vien tik maldomis palietę“ („Gėlių stiklus skambiuosius…“). „Auksinio skurdo“ tema pasikartoja keliuose J. Juškaičio tekstuose: „Man iš skurdo auksinio didus…“ („Mūsų tragiškos dienos…“); „Ir nuo skurdo auksinio šviesu. / Kaip visada…“ („Išsilaisvinimas“). Skurdo tema liudija giluminius J. Juškaičio kūrybos ryšius su J. Baltrušaičiu, juos sieja skurdo, askezės temos, eilėraščiuose kartojami kuklios pirkios, kryžiaus motyvai.

Ch. Tayloras akcentuoja dialogiškumą: „Visuotinis žmogaus gyvenimo bruožas <…> yra jo fundamentalus dialoginis pobūdis“22. To dialogo – su tauta, su pasauliu ir su pačiu savimi – J. Juškaičio kūryboje nuolat ieškoma būdraujant svarbių egzistencinių klausimų akistatoje, siekiant išlaikyti „herojinį gyvenimo matmenį“.

 



1 Taylor Ch. Autentiškumo etika. – Vilnius: Aidai, 1996.
2 Ten pat. – P. 27.
3 Ten pat. – P. 28.
4 Ten pat. – P. 27.
5 Ten pat. – P. 56.
6 Juškaitis J. Lyra ant gluosnio. – Vilnius: Aidai, 1998. – P. 9.
7 Juškaitis J. Tikėjimas ir netikėjimas // Tikėti ir rašyti: 21 šiuolaikinis lietuvių rašytojas apie tikėjimą, kūrybą ir save / Sudarė Gediminas Mikelaitis. – Vilnius: Aidai, 2002. – P. 147.
8 Juškaitis J. Lyra ant gluosnio. – P. 190.
9 Johannisson K. Melancholijos erdvės. – Vilnius: Baltos lankos, 2011. – P. 132.
10 Ališanka E. Tylos problema šiuolaikinėje kultūroje // Miestelėnai. Tyla ir postmodernioji kultūra. – Vilnius: Gervelė, 1999. – P. 12.
11 Ten pat. – P. 10.
12 Beresnevičius G. Tyla religijose: fenomenologijos klasifikacijos bandymas // Miestelėnai. Tyla ir postmodernioji kultūra. – P. 69.
13 Ališanka E. Tylos problema šiuolaikinėje kultūroje. – P. 10.
14 Ten pat. – P. 11.
15 Šliogeris A. Jei Dievas būtų žalias paukštis // Nuo Kierkegoro iki Kamiu: tekstai ir Astridos Petraitytės pokalbiai su Lietuvos filosofais. – Vilnius: Pradai, 1997. – P. 18.
16 Ten pat. – P. 23.
17 Taylor Ch. Autentiškumo etika. – P. 66.
18 Eliade M. Šventybė ir pasaulietiškumas. – Vilnius: Vaga, 1997. – P. 16.
19 Taylor Ch. Autentiškumo etika. – P. 28.
20 Ten pat. – P. 77.
21 Ten pat. – P. 49.
22 Ten pat. – P. 50.

Jonas Juškaitis. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 12 / Miegokit, vandenys, viršūnėse kalnų. Jei gyvenimas – sapnas, Miegokit: sapnais nupleveno… Ir ta širdis, širdis ta, Dieve mano. Jei gyvenimas – sapnas.

Jonas Juškaitis. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 12 / Pilnatis į šaką įsiprašė. Sukas apie ašį Ratai automobiliuos – nurito Saulę man kaip kito. Juokas juokina iš to, ko verkta, Ir kas juokas, verta Verksmo: viskas virst nieku kaip vėjas Bėga pats ar vejas? Temstant seną skausmą užsigauta. Nors ne

Lina Buividavičiūtė. Keista, sukeistinta ir keistinanti poezija

2017 m. Nr. 11 / Jonas Juškaitis. O laike, o niūniavime manęs. – Vilnius: Homo liber, 2017. – 75 p.

Donatas Petrošius. Kada ir kam dingo Vytautas P. Bložė su visa poezija?

2017 m. Nr. 2 / Rudenį skaitydamas Sigito Gedos literatūros kritikos straipsnių rinktinę „Ežys ir Grigo ratai“, rašinyje, skirtame Jono Juškaičio lyrikos recepcijai, užkliuvau už sakinių, kur teigiama…