„Poezijos pavasario 2018“ svečių poezija
Aleś Razanaŭ (Baltarusija)
Alesis Razanavas gimė 1947 m. Sialeco kaime Bresto srityje. Studijavo Baltarusijos valstybinio universiteto Filologijos fakultete, vėliau, pašalintas iš universiteto už „nacionalistinę“ veiklą, Bresto pedagoginio instituto Filologijos fakultete. Mokytojavo, dirbo laikraštyje „Літаратура і мастацтва“, redaktoriumi leidykloje „Мастац-кая літаратура“ ir kitur. Kurį laiką gyveno Vokietijoje ir Austrijoje, vėliau grįžo į Minską. Išleido apie dvidešimt poezijos knygų, vadinamas vienu novatoriškiausių šiuolaikinių baltarusių poetų. Kuria savitas poetinio verlibro formas – versetus, punktyrus, kvantemas, znomas. Verčia iš lietuvių, latvių, vokiečių, gruzinų, bulgarų, serbų, kroatų, čekų, anglų kalbų. Išvertė S. Nėries, V. Mykolaičio-Putino, Just. Marcinkevičiaus, A. Maldonio, J. Vaičiūnaitės ir kitų poetų eilėraščių, K. Sajos dramų, J. Avyžiaus romaną „Sodybų tuštėjimo metas“. 1992 m. išleido M. Martinaičio, S. Gedos ir E. Mieželaičio poezijos rinktinę „Baltos pilys ant kalnų“ („Белы замак на гары“). Lietuviškai išleistos jo eilėraščių knygos „Medžioklė rojaus slėnyje“ (2008) ir „Krikšto motinos dovana“ (2013, abi vertė Alma Lapinskienė). Rengiama spaudai jo lietuviškai sukurtų poetinių punktyrų knyga.
Iš baltarusių k. vertė Vytas Dekšnys
Iš čia
Suka aplink mane lemtis savo užkeikimus – ratus.
Tupi varnas ąžuolo viršūnėje.
Žvaigždės dėliojasi į nesuskaitomo žemėlapio ženklus.
Siekis ginčija tai, kas yra.
Sapnai saugo tai, ką prarandu.
Ar paskutinysis ratas – horizontas?
Už manęs, tolumoje, vėl žaliuoja
miškai, vėl gelsta rugiai, vėl baltais,
melsvais, geltonais žiedeliais dabinasi pievos…
Tačiau aš negaliu sugrįžti ten, kur jau
esu buvęs – prieš savo pėdsakus, ir negaliu apsistoti čia, kur šiandien esu.
Mano erdvė – riba.
Mano laikas – ašmuo.
Mano kelias – kelias ugnies: iš čia.
Alí Calderón (Meksika)
Alí Calderónas gimė 1982 m. Meksike. Poetas, literatūros kritikas. Pelnė apdovanojimus: „Premio Nacional de Poesía Ramón López Velarde“ ir „Premio Latinoamericano de Poesía Benemérito de América“. Penkių poezijos knygų autorius, naujausia – „Susirašinėjimai“ („Las correspondencias“, 2015). Internetinio literatūros žurnalo „Círculo de poesía“ (circulodepoesia.com) redaktorius, dirbo Meksiko poezijos festivalio organizatoriumi. Leidyklų „Valparaíso México“ ir „Visor México“ vadovas. Šiuo metu dėsto Pueblos universitete (Benemérita Universidad de Puebla).
Iš ispanų k. vertė Dovilė Kuzminskaitė
Laiškas korintiečiams
Esu nedaug, vos
šios mėlynos dienos,
šis nesančiųjų legionas
ir ši vaikystės saulė,
primenanti apie žlugimą.
Varpai trupina bandų tylėjimą. Čia Korintas.
Einam per kaimą mokydami
apie išbalusią viltį, mūsų kelrodę.
Esam vieni. Išsitrinam
iš paslaptingos daiktų atminties.
Einam be tikslo, vien šunys prisijungia prie mūsų.
Niekas nebesvarbu, jei Daniela, kaip ir visa kita, jau prarasta.
Užslenka naktis ant Efeso.
Argi apaštalas iš ten nerašė,
kad nerimas bus lengvas ir greitai praeis? Skaitau
visame, kas mane supa,
nuopuolio pranašystę.
Kuičiuosi kišenėse. Nieko:
skauduliai, smūgiai, atviros žaizdos,
žodžiai, ryšį praradę, daiktai,
amžiams atsiję nuo savo vardų.
Nieko nėra, vien įtarimas,
kad toli jūroje kažkas švyti,
neiššifruojami ženklai,
tokie silpni, tokie tamsūs, taip liudijantys,
kad galimai esama kitos realybės,
dar negyventos, svetimos, neaprėpiamos,
kaip tik dabar, kai slenka dangus,
o po tamsiu strazdu
abejingos mus stebi ikonos.
Anna Halberstadt (JAV)
Anna Halberstadt gimė ir užaugo Vilniuje, holokaustą išgyvenusių žydų šeimoje. Maskvos universitete studijavo psichologiją, sulaukusi trisdešimties apsigyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose, dirbo gydytoja, taip pat administracinį darbą psichikos sveikatos klinikose. Yra paskelbusi nemažai psichologijos straipsnių. Jos senelis iš motinos pusės buvo Vilniaus gydytojas – plastikos chirurgas ir stomatologas. Senelis iš tėvo pusės, I. Levinas, prieš 1917 metų revoliuciją Švenčionėliuose dirbo teisėju. Annos tėvas Simonas Galberštatas dėstė Vilniaus universiteto Gamtos ir medicinos fakultete – taip pat daugeliui Vilniaus gydytojų. Jos prosenelio namas, pastatytas 1905-aisiais, iki šiol stovi Naugarduko gatvėje. Annos poezija trilypė: persmelkta senojo, pradingusio Vilniaus nostalgijos, prisiminimų apie niūrųjį sovietmetį ir pilna gyvenimo JAV vaizdų ir aprašymų. Atmintis, istorijos jėgų blaškomas žmogus, praeities ir dabarties kontrastai – svarbiausieji jos poezijos motyvai. Eilėraščių knygų „Vilniaus dienoraštis“ („Vilnius Diary“, 2014) ir „Transit“ (2016) autorė. Trečiasis poezijos rinkinys „Žalia pelenuotame peizaže“ („Green in a Landscape with Ashes“) pasirodė šių metų sausį.
2017 m. lietuvių kalba išleista jos eilėraščių knyga „Vilniaus dienoraštis“ (vertė Marius Burokas).
Iš anglų k. vertė Marius Burokas
Paprastas eilėraštis
Noriu parašyti eilėraštį
paprastą
ir sudėtingą
kaip rožė,
kuri nemąsto
apie savo grožį,
nesimurdo
savigraužoje
dėl nulaužto stiebo
ar susiglamžiusio žiedlapio.
Rožė yra rožė yra bijūnas
rožinis gvazdikas
daili alstremerija,
nuskinta ji
ilgai išlieka gaivi.
Mažas baltas geltonu stiebeliu
jostras
kvepia kaip už milijoną žalių,
tik atrodo kukliai.
Noriu parašyti
eilėraštį,
kuriam nereikia
pateisinimo,
jis yra, ir tiek,
kaip gamta,
kaip jazmino žiedas,
skleidžiantis aromatą
po lietaus.
Lone Hørslev (Danija)
Lone Hørslev (Lionė Hiorslev) gimė 1974 m. Kiogėje, Zelandijos regione (Danija). Poetė, prozininkė, muzikantė. Garsiausioje Danijos rašytojų mokykloje „Forfatterskolen“ studijavo danų literatūrą, vėliau kūrybinį rašymą. Debiutavo 2001 m. poezijos rinkiniu „Ačiū“ („Tak“), už kurį pelnė Michaelio Strungeʼs premiją. Išleido penkis poezijos rinkinius, keturis romanus, tarp jų istorinį romaną „Žvėries metai“ („Dyrets år“, 2014), vieną novelių rinkinį. L. Hørslev poezija išsiskiria muzikalia forma, kasdienybės detalės gretinamos su globaliomis ekologijos, ekonominėmis, socialinėmis problemomis.
Iš danų k. vertė Ieva Toleikytė
Suvažinėtas vienas asmuo, Valbiu stotis, 2012 04 03
Tarp orgijos šurmulio ir tylios tuštumos
beveik nėra tarpinės stadijos,
dabar visi miega
savanoj. Pasakoja Fritzas Helmuthas
radijo laidoje apie hienas. Stoviu svetainėj, klausausi
tylos po sirenų.
Bandau rasti vietos bejėgystei savo,
kol jie tvarko bėgius po mirties,
tvarkosi po mirties
geležinkelio šlaitą, kuris matyti
pro mano langą.
Šventasis visuotinis pragaras. Kai dar vienas
savižudis užsitraukia aplinkinių
rajus žvilgsnius,
traukinio mašinistui įvaro
potrauminį stresą. Smūginis mirties bučinys: bučiuok anapus! Ir taip
ŠITAS žmogus pasigirdus BUMBT-elėjimui
virto lavonu ir lengvai
įsiliejo į gamtą.
Neįtikėtina, kaip greitai palaimos pojūtis išnyksta.
Retkarčiais šnibždu tavo vardą.
Tada beveik atrodo, kad esi.
Per radiją girdėjosi hienų balsai, kaip
aršiai jos spygauja ėsdamos antilopę, lyg
ištiktos juoko priepuolio – CHA cha cha cha cha –
tada tyla.
Rein Raud (Estija)
Reinas Raudas gimė 1961 m. Taline, vaikų rašytojų Eno Raudo ir Ainos Pervik šeimoje. Rašytojas, poetas, filosofas, kultūrologas, japonologas, vertėjas, Talino universiteto profesorius. Poliglotas, kalbantis dviem dešimtim kalbų, tarp jų – lietuviškai. Leningrado universitete baigė japonologijos studijas. 1994 m. Helsinkio universitete apgynė literatūros teorijos daktaro laipsnį. 2006–2011 m. – Talino universiteto rektorius. Yra išleidęs septyniolika poezijos rinkinių, romanų, esė knygų; apdovanotas svarbiausiomis Estijos literatūros premijomis. Išvertė literatūros kūrinių iš japonų, italų ir kt. kalbų, taip pat ir lietuvių poezijos. Jo kūryba versta į daugelį kalbų, lietuviškai išleisti trys jo romanai. Nuo 1985 m. – Estijos rašytojų sąjungos narys, 1992–1996 m. buvo Estų PEN klubo prezidentas. Kauno Vytauto Didžiojo universiteto ir Latvijos universiteto garbės daktaras.
Eilėraščiai versti iš autorizuoto pažodinio vertimo.
Vertė Antanas A. Jonynas
* * *
Parkai – o, jų buvo daug.
Kai kurie kaip dideli sodai,
pilni ir tušti, žiedų žinutės
visur, ir galbūt vanduo,
žmonės, šurmuliuojantys takeliu
ratu, kaip kraujas pavasarį,
arba nebyliai stebintys viską,
sustingę kaip marmuras. Geriausia vieta skaityti poezijai.
Arba kiti, jau beveik miškai,
bet vis dar tebe,
suveržti asfalto kilpos,
per kurią iš jų pasitraukia
kitados ten gyvenus viltis. Parkai,
sekmadieniais, greičių kaktomuša:
bėgančios su raiščiu ant kaktos merginos ausinėse
skambančios muzikos akimirksnio akistata
su prabėgusių laikų senom damom,
stovinčiom saulės nutviekstame plote, iš kitos pusės
pravažiuoja vaiko vežimėlis.
Uldis Bērziņš (Latvija)
Uldis Bėrzinis gimė 1944 m. Rygoje. Latvijos universitete studijavo latvių filologiją, Leningrado universitete – tiurkų kalbas. Stažavosi įvairiuose pasaulio universitetuose, lankė persų, turkų, uzbekų, islandų kalbų, Biblijos ir Korano vertimų studijas. Latvijos universitete dėstė turkų kalbą. Pirmi jo eilėraščiai išspausdinti 1963 m., pirmoji knyga „Paminklas ožkai“ („Piemineklis kazai“) išleista 1980 m. Daugiau kaip dvidešimties poezijos ir vertimų knygų autorius. Laikomas vienu svarbiausių šiuolaikinės latvių poetikos reformuotojų ir vienu žymiausių poezijos vertėjų į latvių kalbą. Verčia iš slavų, semitų, tiurkų, iranėnų, germanų kalbų, išvertė Koraną (2011) ir senovės islandų „Edos“ giesmes (2015), vienas iš naujojo Biblijos vertimo autorių. Lietuvoje išleista dvikalbė jo poezijos rinktinė „Kukaiņu soļi / Vabzdžių žingsniai“ (1997). Apdovanotas Baltijos Asamblėjos premija ir Trijų Žvaigždžių ordinu (abu 1995 m.), daugelio Latvijos literatūros premijų laureatas, Latvijos mokslų akademijos garbės narys.
Iš latvių k. vertė Vladas Braziūnas
Abu basu. Idilė
Mergė per rasą greit
Ir va kojelė suklupo
Jautį gi perkelt reik!
Ak, aš kvaiša! kvailiukė
Mergė eina ganyt
Rasos prieš rudenį šaltos
Estiškai gieda ji
Ašaras vos numaldo
Šeimininkas per pievą žergte
Žingsnį platų ir basą
Moka pirštais tvirtais
Skaičiuoti žvangančią rasą
Jis ranką tiesdamas jai
Latviškai labina rytą
Ir peršas jai negrabiai
Estų kalba darkyta
Ir mergė užmetė akį
Jis šypsos ir mintį audžia
Pernu kirpykloj, ką gi
Jo dar draugelė laukia
Vanni Bianconi (Šveicarija)
Vannis Bianconis gimė 1977 m. Lokarne. Šiuo metu gyvena Londone. Yra literatūros ir vertimų festivalio „Babel“ Belinkonoje sumanytojas, jam vadovauja, leidžia daugiakalbį vertimų žurnalą „Specimen. The Babel Review of Translations“. 2004 m. debiutavo eilėraščių knyga „Mirusiųjų giraitė“ („Faura dei morti“). Kiti rinkiniai – „Pirmoji valanda. Šeši ilgi eilėraščiai“ („Ora prima. Sei poesie lunghe“, 2008, Friedricho Schillerio premijos skatinamasis prizas), „Žmogaus žingsnis“ („Il passo dell’uomo“, 2012, Gdanske teikiamos Europos laisvės poeto premijos finalininkas), „Du žodžiai, liekantys valandose“ („Sono due le parole che rimano in ore“, 2017). Išvertė D. Welcho, W. H. Audeno, W. Faulknerio, W. Somerseto Maughamo kūrinių. Jo eilėraščių rinktinės išleistos lenkų, rusų, gruzinų kalbomis, poezija taip pat versta į anglų, arabų, ispanų, prancūzų, vokiečių, vengrų, kroatų kalbas. Angliškai parašė esė knygą „Londonas kaip antroji kalba“ („London as a Second Language“, 2016).
Iš italų k. vertė Ramunė Brundzaitė
Kosmogonija
„I know“, – sakai Loren, nors ir nežinai, kas
ją pravirkdė (verksmas kitoks nei tas, kuris šeštą ryto
išvynioja mums dieną, ar iš nuobodulio, apmaudo, alkio), „I know.“
Taip kosmologai be įrodymų priima dark matter, energy ir flow.
Pastangos suprasti nueina perniek kaip „Alka-seltzeris“,
suputojęs ant šlapios virtuvės spintelės, jas vejasi
šešėlio pėdsakas, bet jei jis išnyra kalboje,
jos kvėpavimo ir materijos matuose, įvyksta paliaubos.
Tačiau tai, kas nesuvokiama, gyvenimą, nematomą gyvenant,
kartkartėmis išbaidydavo tavo akys pastaraisiais mėnesiais,
į tą tašką ore, kuris virptelint akių vokams virsta kryžminiu
rimu tarp tavo vyzdžių juodumos ir šviesos, ir blakstienų tušo.
Užsigauni į kampą, ir Loren, kuri nekalba, tau sako: „ainóu“ –
ir jei išlieji ašarą, ji lėta, saldoka, šiek tiek
kaip tavo tamsūs šilkiniai bučiniai arba šviesi spalva dobilo žiedo,
paskutinių pieno lašelių tarp judviejų ar šio pirmojo lapo.