literatūros žurnalas

Renata Karvelis. Suicidinis aktas

2018 m. Nr. 5-6

Esu Renata Karvelis (g. 1988), kilusi iš Šilalės rajono.
Ieškojau Esmės erdviose universiteto auditorijose, tik liguistai traukė jo ankštų koridorių bedugnė tamsa. Ieškojau, kvėpuodama įkaitusiu oru valstybinėse institucijose, žvelgdama į seną, (ne)artimą, amžiams paklydusį veidą. Ieškojau, matuodama kartoninių dėžučių gebą priešintis gniuždymui, klausiau, o kodėl daugelis prispausti besvorių dalykų? Tada, skalpeliu skrosdama midijas, ieškojau Esmės jos viduriuose, iki išnaktų laboratorijoje tarp delnų laikydama it falą virpantį homogenizatorių. Ieškojau. Ieškojau akademiniuose tituluose, mat diplomai vis dėlto šį tą pasako… ir šlifuodama svetimus, akmenimis grįstus šaligatvius, ieškojau Esmės kitataučių ištartame sorry. Vėliau paryčiais klausydama pučiamo guminio čiužinio švokštimo gana įsakmiai Jo paklausiau, kur yra Esmė? Tik visada. Galop visada esu priversta atsisukti į save pačią. Taip prisiminiau rašyti.
2017 m. kultūros ir meno žurnale „Durys“ spausdinta novelė „Paskutinis puodelis kavos“. Tais pačiais metais sukūriau (ne)oficialų eilėraščių rinkinį, čiabuką „Poems after sex*“.

| Novelė |

Pirmoji stotis: Viešpats Jėzus nuteisiamas mirti

– Ateik į čiabuko pristatymą!

– Kam?

– Na… hm… palaikyti manęs, – šypsausi.

– Tai įsitverk debesies, kad nenukristum, – sako nepublikuotas rašytojas.

– Nesu tokia aukšta, nepasieksiu.

– Keistas prašymas.

– Kodėl?

– Lipi ant pjedestalo ir dar prašai, kad kiti tave palaikytų.

Antroji stotis: Viešpats Jėzus paima nešti kryžių

Vieną dieną Ina nustojo su manimi bendrauti. Bežodė tyla feisbukuose, mesendžeriuose. Teisinau ją: užsiėmusi. Žinojau, turėjo begales projektų, kuriuos reikėjo pabaigti čia ir dabar, dedlainai laukė už kiekvieno senamiesčio kampo su byta. Nežmoniškai pasiilgau žmogaus, įsigyvenusio mano telefone. Labas rytas ir labanaktis su Ina. Mano palaikytoja. Mano psichoterapeutė. Ina godžiai skaitydavo visus mano eilėraščius ir prašydavo parodyti visas noveles. Man dvidešimt devyneri, jai keturiasdešimt dveji.

Keisčiausia, kad su kitais Ina aptarinėjo mano čiabuką, nors man asmeniškai tesurezgė vos sakinį: „Turėtum savimi didžiuotis.“ Tokią žinutę radau telefone. Ir viskas, smilktelėjo, daugiau man nieko nepasakysi? Aš tau atsiunčiau visą savo eilėraščių rinkinį! Kartais man atrodo, kad dėl tavęs rašau, kad dėl tavęs priklupusi prie tų lapų naktinėju. Tai turėjo būti kalėdinė staigmena. Vietoj šventinių atvirukų nusiunčiau kiekvienam po ploną knygutę su savo eilėraščiais. Ant viršelio – Pikaso tapyta moteris nuoga krūtine, įkalintosios žvilgsniu. Tos akys man svarbiausios…

Savo čiabuko knyga net nevadinau. Tai už mane padarė Ina. Aš tik sudėjau eilėraščius į vieną „Wordo“ dokumentą, sumaketavau, parinkau viršelį. Rašiau nevaržydama savęs, kritiką ir cenzorių uždariusi virtuvėje. O jei mirsiu, galvodavau, o jei aš mirsiu čia ir dabar. Nėra laiko laukti geresnių metų, geresnės formos. Galop, gal niekad taip ir nebesuplonėsiu, kad tilpčiau į antrojo kurso džinsus, kai svėriau šešiasdešimt du.

Ina pasakė, kad manęs niekas nevertina pažymiu ir turėčiau atsisakyti vizito pas astrologę. Mat netyčia prasitariau, kad tik po astrologės galėsiu su ja susitikti, kad šiandien važiuoju į Klaipėdą. Ji ėmė mane protinti: „Aš niekam nesuteikčiau galios režisuoti mano gyvenimą.“ Tylėjau. Buvo baisu pripažinti, kad kartais suskystu ir nueinu pas kokią astrologę ar būrėją, kai gyvenimas atrodo visai nebekontroliuojamas ir nesuvokiamas, kai reikia iš naujo ką nors prikalti prie kryžiaus ir melstis pakėlus akis. Man reikia kuo nors tikėti. Kai nebetikiu žmonėmis, savimi, noriu tikėti nors astrologinėmis prognozėmis.

Atsistojusi scenoje Ina skaito iš telefono savo eilėraščius. Sako:

Nors aš dar knygos neturiu…

Ji ne kartą prasitarė galvojanti apie knygą. Bet metai ėjo, o ji taip ir neišleido savo eilėraščių. Nugrūdo į stalčių, nebegalėjo į juos žiūrėti, sakė, ne ta nuotaika. Daugiau mudvi nebesusitikome, nepasitaikė progų. Per renginį mūsų pokalbiai apsiribojo dalykinėmis žinutėmis, nesiekiančiomis giliau. Vis prasilenkdavome, ir aš visu kūnu jutau jos artumą.

Nutilo Ina. Aš likau viena. Jau nebesusigaudau, bet gal tai ne ji mane, o aš ją nuolat palaikydavau? Man gryniausios lomkės. Tikėk savim ir būk soti tik savim. Viena lovoj, viena telefone, viena darbe, viena sapnuose ir visur viena, nors kiaurą dieną triniesi subinėm su kitais. Ta knyga atitolino Iną nuo manęs. Dabar galiu ją tik įrašyti į savo knygą.

Trečioji stotis: Viešpats Jėzus parpuola po kryžiumi

Laikas, o kavinukė apytuštė, ir man ima sukti pilvą. Stoju ant scenos, skaitysiu savo eilėraščius iš čiabuko. Pirmąkart sukviečiau visus į kūrybinį vakarą. Sprunku trumpam pasislėpti į tualetą. Noriu pradingti, jau gailiuosi, nesuprantu, ką čia veikiu. Kam tau šitai, Renata? Kam tu rašai? Iki ko puolei? Gal Ieva, mano bendradarbė krišnaitė, teigianti, kad moterų prigimtis – puoselėti namus, vis dėlto teisi: „Randi laiko rašinėjimams, geriau rūpinkis savo šeima.“

Iš kavinės gilumos į mane stebeilija smalsios akys. Jos mirksi, blizga ir aš nepagaunu, kas į mane taip žiūri. Gal tos akys tai vieno didelio voro? Gal tarantulo mutanto, kurie Lietuvoje negyvena? Iš Australijos atkeliauja keisti gyviai, keistos idėjos – irgi. Ir čiabuko idėja atskrido iš Australijos. Viena rašytoja parsivežė. Sako, kad ten poezija seniai nebelaikoma didingu užsiėmimu, o poetai nevaizduoja pranašų ir aiškiaregių. Eilėraščiai cirkuliuoja tarp keistuolių poezijos mylėtojų per čiabukus – mažas savilaidos knygeles.

„Parodyk. Pateisink mūsų egzistavimą“, – šnabžda kavinukės sienos. „Niekam nepatinka žinoti apie save tiesą. Aš žinau, žinau.“

Ketvirtoji stotis: Viešpats Jėzus susitinka savo Motiną

Kaip narkotikų perdozavęs, kaip prisigėręs, kaip išlošęs, kaip gerai pamylėtas… Bet tai – eilėraščiai. Esu čia ir dabar. Tai svarbu ir verta visų pastangų. Dabar man viskas aišku, viskas logiška, galai sueina. Ina nepasirodė, o man jos ir nereikia.

Mano žodžiai skamba Editos lūpomis. Ji panoro garsiai perskaityti vieną eilėraštį iš rinkinio, pavadinimu „Tėvui“. Klausausi Editos, stovinčios greta manęs ant scenos. Kalbu svetima burna, pro svetimas plonas lūpas veržiasi mano žodžiai. Žiūriu į ją kaip į nepažįstamąją, dovanojančią man gyvybę.

Penktoji stotis: Simonas Kirenietis padeda

Viešpačiui Jėzui nešti kryžių

2008-06-22 dienos įrašas

Rašytoja Mari Poisson ieško leidėjo!

Mano dukra Ieva ir aš esame puiki komanda. Mūsų santykiai visada buvo ir dabar yra labai nuoširdūs, šilti ir jautrūs. Esame daug padėjusios viena kitai. Tačiau ne visada ir ne viskas priklauso nuo mūsų. Ne viskas mūsų jėgoms. Išleisti mano knygą, rodos, tikrai nepavyks be kieno nors pagalbos.

Skaistė man rašė, kad Lietuvoje yra daug galimybių ir paramų. (Žr. Skaistės laišką žemiau.) Tačiau aš gyvenu ne Lietuvoje ir (gal) netgi neturiu teisės prašyti paramos. (Nors Skaistė sako, kad galiu, nes priklausau Lietuvos rašytojų sąjungai.)

Bet, tiesą pasakius, aš visiškai nenoriu prašyti jokios paramos. Vien jau dėl to, kad mano svajonė yra gyventi iš rašymo. Noriu užsidirbti pragyvenimui iš savo talento. Ar daug aš noriu? Tik tiek. Juk, jeigu tai pavyktų, galėčiau netgi pasvajoti apie grįžimą į Lietuvą, gyvenimą Lietuvoje, dažnus pasimatymus su savo vaikais ir draugais.

Jei tik tai pavyktų, galėčiau ramiai sau gyventi rašytojos gyvenimą. Ir jokios baimės mirti badu. Be to, būčiau neblogas pavyzdys kitiems rašytojams.

Kiek žinau iš ankstesnės savo patirties ir bendro konteksto, – Lietuvoje tai neįmanoma.

Bet aš pabandysiu.

Štai dabar ir bandau:

Mieli ir gerbiami leidėjai, noriu parduoti savo ketvirtąją knygą „Dienoraštis apie Laiką“. Bet visų pirma man reikia avanso, kad galėčiau šią knygą užbaigti. Tai svarbiausia. Visa kita – derybų objektas.

Pagarbiai

ir su meile

Rašytoja Mari Poisson 

P. S.: Tačiau jei tai nepavyks, Dievas mato, – būsiu padariusi viską,

ką galėjau.

Šeštoji stotis: Veronika nušluosto Viešpačiui Jėzui veidą

„Mint Vinetu“ knygynas Vilniaus senamiestyje prigrūstas suskaitytų ir ką tik išleistų knygų. Šalia Tolstojaus guli Marius Povilas Elijas Martynenko. Bohemiška vietelė. Vos tik įėjusi paklausiu, kur tualetas. Siaurame koridoriuje, prikrautame knygų, prasilenkiu su neaukšta mergina. Kažkas jau užsidarė tualete, todėl laukdama savo eilės smalsiai dairausi. Knygyne trys erdvės: dvi mažos ir viena didelė, – tikriausiai joje ir vyks mano skaitymai. Gerą pusvalandį reikės luktelti, tačiau knygyne jau knibžda gyvybė. Pilna studenčių ilgais palaidais plaukais. Kažkas kalba angliškai, nugirstu itališką žodį. Durys nuolat varstomos – žmonės išeina ir įeina. Kavos aparatas protarpiais suūžia, pripildydamas palubę karštų garų. Visi staleliai nusėsti. Kažkas varto knygą, kurios įpirkti dabar negali, kiti dirba kompiuteriu. Kartkartėmis paprašo baristo dar vieno puodelio kavos ar arbatos. Svarstau – kurie iš jų šiandien čia dėl manęs?

Spragteli durų spyna. Pro jas išeina poetė Aušra Kaziliūnaitė ilgais rožiniais plaukais, juodais drabužiais apvilktu, kaip pati kartą pavadino, cat body. Seku ją feisbuke, todėl atpažįstu. Pavyzdžiui, vakar ji nusiselfino su prezidente. Matyt, jaudinosi fotografuodamasi, net lūpų linkis jau nebepriminė šaltos Viktorijos Bekhem išraiškos. Aušra vos vos šypsojosi. Nežinau, ar aš šypsočiausi fotografuodamasi su prezidente. Man ji nelabai įdomi, iš tikrųjų, bet Kaziliūnaitė visai kas kita.

Poetė šypteli ir man. Sako:

– Išjungiau šviesą.

Nepratarusi nė žodžio, šaunu į mažą tamsią erdvę, kurioje Aušra Kaziliūnaitė ką tik užgesino šviesą. Kaip Klaipėdoje per skaitymus, taip ir čia noriu prasmegti kiaurai ir stingstu ne nuo šalčio, bet nuo to, kas tuojau įvyks. Skaitysiu kitiems savo eilėraščius, apnuoginsiu širdį ir sielą, išversiu laukan viską, kas manyje negražiausia, kas kaupėsi metų metais, kas buvo nutildyta, mano balsai staugs it keturi vėjai, rėksiu pasauliui, kad egzistuoju. Net Aušra Kaziliūnaitė šį vakarą mane girdės.

Septintoji stotis: Viešpats Jėzus parpuola antrą kartą

Knygyno baristas patraukia stalus ir pastato kėdę.

– Čia bus jūsų vieta, – pasako.

– O mikrofonas? – klausiu.

– Neturime.

Aštuntoji stotis: Viešpats Jėzus ramina verkiančias moteris

2008-07-03 dienos įrašas

Mari Poisson. Apie skaitytojus

Kol kas mano knygas gali perskaityti dar labai nedaugelis. Nesubrendo tokie skaitytojai… Kol kas… Manau, kad „Tikrą mergaitę“ iš tiesų perskaitė ir suprato tik dvi skaitytojos: Virginija Dičiūtė ir mano sesuo Sara Poisson. Daugiau skaitytojų ne tik nėra, bet ir tolumoje nesimato… Išvada: per anksti leisti naują knygą. Todėl ir apsiribosiu 60 egzempliorių. Gal vėliau… Gal kada nors… Taip jau yra… Tokia ta nemalonioji tiesa. Ir čia nepadės nei „Tyto alba“, nei kita kokia garsi leidykla. Jei nėra skaitytojų, tai ir nėra. Iš kur jų paimsi?

Štai gavau vakar geranoriško skaitytojo laiškelį. Nei verkti, nei juoktis. Patys pasiskaitykite:

Juokinga tu kartais.

Net labai, Maryte. Nori būti populiari?

Kas per absurdas, tiesą sakant. Tyto alba.

Galvok, moteriške. Galvok smarkiai ir rimtai. Ir pamiršk visokias Poison. Arba rašai gerai, arba mali šlamštą ir neši Tyto albai.

Tau gresia itin nesmagūs dalykai. Labai nenorėčiau, kad mano pranašystės išsipildytų. Rimtai.

Parašė Žinai gi 2008-07-02 18:57

Devintoji stotis: Viešpats Jėzus parpuola trečią kartą

Stojus septintai aš tariu:

– Labas vakaras. Esu Renata Karvelis, poetė, slemerė, prozininkė. Prieš porą mėnesių išsileidau čiabuką pavadinimu „Poems after sex*“. Ketinu šį vakarą jums iš jo paskaityti.

Giliai įkvėpiu, žvilgsniu permesdama visus, esančius knygyne. NEPLANUOTA, – pradedu. – AŠ ESU JIS IR JI…

Jie į mane nežiūri. Jie manęs nė nemato. JI PAŠĖLUS, JIS APGAUTAS… Vyras atveria knygyno duris. Tos skambteli. Sustiręs įžengia į knygų erdvę. Mergina ilgais juodais plaukais ir su sunkia kuprine išeina. AŠ ESU IŠ NAUJŲJŲ METŲ… Kavos aparatas sužviegia lyg skerdžiama kiaulė. Erzina. Negaliu skaityti tokiame triukšme, dabar suprantu. Balti garo kamuoliai pakyla viršum baro. Baristas susigėsta ir bando kavą plikyti tylėliau. JI PASAKĖ, BANDOM. JIS PAKLAUSĖ, NENUTIKS NIEKO?.. Augalota, šviesiai vilkinti mergina violetiniais plaukais ir su auskaru nosyje artinasi prie manęs. Bet ne, pasuka prie knygų! Knaisiojasi nupigintų knygų po trisdešimt euro centų dėžėje. Kodėl manęs nesiklausai? Kodėl taip atsainiai žvilgtelėjai? Ar aš esu neregima? Žiūriu į tekstus savo knygutėje. Ak, kokie jie naivūs dabar atrodo. Kol sėdėjau prie kompiuterio, tikėjausi daranti stebuklą, mažą didelį stebuklą. Maniau kurianti šį tą reikšminga pasauliui, maniau, kad pasaulis manęs laukia. Atmečiau visus kodėl kodėl kodėl ir rašiau. Nes taisyti gali tik tai, kas jau parašyta, neištaisysi to, kas lieka galvoje. AŠ ESU – NIEKAS. RUGSĖJO DVYLIKTĄ GIMIAU, DVIEM SAVAITĖM PER ANKSTI, – baigiu skaityti pirmąjį eilėraštį.

Visi praeina pro šalį, lyg manęs nė nebūtų, lyg būčiau neregima, lyg būčiau gyvybės forma, neužfiksuojama jokiais žmogaus jutimais, vėlė, pakilusi nuo kapo, gėlė ar kita nereikšminga ir nuobodi interjero detalė. Atėjo į skaitymus tik mano grupiokė, bet ir tai tik todėl, kad pakviečiau asmeniškai. Lina sėdi greta Valdo ir kantriai, beveik su regima agonija klausosi mano eilėraščių. Garsiai skaitau iš savo mažytės rožinės knygelės su Pikaso tapyta moterimi. Jos žvilgsnis man svarbiausias… Kartais pasirodo, kad kai kurios galvos pakyla nuo knygų ir kompiuterių ekranų. Atsisuka net tie, kalbėję užsienietiškai. Retsykiais stabteli einantys pro šalį. Gali būti, kad jie nėra matę taip desperatiškai atrodančio žmogaus.

Visą tą laiką Aušra Kaziliūnaitė tebėra kitoje mažytėje knygyno patalpoje. Viliuosi, kad mano balsas pasiekia tą kambarėlį ir slapčiomis ji manęs vis tik klausosi. Gal šie žmonės ir nemėgsta poezijos, gal jiems neįdomu, bet poetei! Poetei turi būti svarbu. Įpusėjus eilėraščiui iš mažojo kambarėlio išnyra Aušra, o jai iš paskos – barzdotas žemas vaikinas juodu paltu. Matyt, jos bičiulis. Pasitempiu, tai mano paskutinė proga. Viskas arba nieko. Gal tuos šešis šimtus kilometrų būsiu sukarusi dėl Kaziliūnaitės? Man rodos, kad jos žingsnis lėtėja, žvilgsnis įsmeigtas į mane. Bet poetė tik akimirkai stabteli prie knygų lentynos, kurį laiką tyrinėja nugarėles ir viršelius. Skaitau toliau, skauda taip, kaip skauda lupama oda. Aušra Kaziliūnaitė praeina pro šalį su Monos Lizos šypsena veide. Šauna galvon nusirengti nuogai – tai taip logiška. Knygyno durys užsidaro, išeina paskutinė mano viltis rožiniais plaukais.

Jai gerai, norėčiau pasakyti, joms visoms, toms diplomuotoms, premijuotoms poetėms, pasitaikė gera lietuvių kalbos mokytoja, pamatė jų talentą, skatino rašyti, siuntė į raiškiojo skaitymo arba jaunųjų filologų konkursus, kuriuos netyčiom laimėdavo, tada netyčiom, neplanuotai laimėdavo „Pirmosios knygos“ konkursą ir taip paprastai visos tapo tikromis poetėmis ir tikromis rašytojomis, klaidų nebūta, posūkių, paklydimų nepasitaikė, jokių teisių ar ekonomikų, vadybų ir inžinerijų, mano lietuvių kalbos mokytoja ateidavo į klasę girta, kartais sakydavo, kad rašau gerai, bet aš tepamenu, kaip raudonu rašalu taisydavo mano eilėraščius, negerai, negerai, ko taip sugalvojai, prispalvinti eilėraštį, juk niekas nesupras, niekas neįskaitys, negerai, negerai, Renata, tesakydavo, mano lietuvių kalbos mokytoja pirko brendžio iš klasės surinktų pinigų, o mama sakė – pakentėk, galbūt ji tavęs nemėgsta dėl to, kad tavo teta, jos laiptinės kaimynė, už ją nelaidavo, kai lietuvių kalbos mokytoja ėmė paskolą baldams susipirkti, pakentėk, Renata, pakentėk, mano lietuvių kalbos mokytoja lipo ant palangės ir gaisrininkai atvažiavo jos nukelti, pakentėk, Renata, visas blogumas juk praeina, mano lietuvių kalbos mokytoja rašė man – banalu be-sparnis paukštis, banalu. Raudonu rašalu.

Dešimtoji stotis: Viešpačiui Jėzui nuplėšia drabužius

Po visko prieinu prie baristo ir, ačiū dievui, jis nemato mano gėdos. Sakau:

– Matyt, netinkamą vakarą pasirinkau skaitymams.

– Kodėl? – klausia šis.

– Na, šimtmečio išvakarės. Visi švenčia, daug renginių.

Eidama čia mačiau besilinksminančius žmones. Pro barų, restoranų ir kavinių langus virto laukan jų šėlas ir klegesys. Sostinė atsakančiai švenčia tą šimtmetį, pagalvojau.

– Nebūtinai, – baristas sako. – Svarbu, kad vyksta.

Nesuprantu jo atsakymo, man atrodo, kad nenugirstu.

– Nebūtinai dėl šimtmečio. Svarbiausia, kad vyksta.

– Kas vyksta?

– Svarbu, kad kas nors vyksta. Va, skaitymai vyksta.

Apsimetu, kad supratau jo mintį. Kas čia per pasakymas „Svarbiausia, kad vyksta“? Ar tu supranti, kad manęs pasiklausyti atėjo tik vienas žmogus? Vienas žmogus! Ar supranti, kad tame nėra nieko gero? Svarbu, kad vyksta! Kas iš to, kad vyksta. Kai yra autorius ir vienas klausytojas, kažin ar gali teigti, jog skaitymai įvyko? Aš skaičiau sienoms be ausų, skaičiau šitoms jau prirašytoms knygoms, šitiems žmonėms, kuriems nieko nereikia. Ten, iš kur aš kilusi, taip nebūtų. Ten visi peralkę, badu marinami… Ir Vilnius jiems toli. „Vilnius nieko nenori žinoti apie likusią Lietuvą“ – prisimenu straipsnio antraštę. Vilnius nenori žinoti apie mane. Vilnius nieko ir nesužinojo apie mane.

Vienuoliktoji stotis: Viešpatį Jėzų kala prie kryžiaus

– Žinai, tu šiandien pasisavinai mudviejų sėkmę, – bandau juokauti.

Jis skuba greta. Mudviem šalta, nes lauke –3, o aš tik su pėdkelnėmis. Nosis vėlei varva. Palto skvernai pinasi tarp šlaunų, visai neelegantiškai. Jis pasisuka į mane veik supykęs.

– Sėkmė čia niekuo dėta, – atkerta. – Aš ilgai mokiausi. Nuėjau ir tiesiog išlaikiau egzaminą. O dėl poezijos… Tai ji įdomi tik tiems, kurie ją rašo. Tos knygos įdomios tik tiems, kurie jas išsileidžia.

Nutylu. Akimis ieškau kelio iki mašinos. Pasistatėme už pusantro kilometro nuo knygyno. Kažkas manyje spaudinėja mygtuką emergency, emergency, tylėk, tylėk, tylėk, dabar tai jau tylėk.

Dvyliktoji stotis: Viešpats Jėzus miršta ant kryžiaus

Už Kauno jį suima miegas, nors neprisipažįsta.

– Valdai, žiūrėk kelio! – sušunku.

Sustoję autostrados šalikelėje apsikeičiame. Dabar aš vairuosiu. Iki namų liko du šimtai kilometrų. Jau vienuolikta vakaro, o šiąnakt mudu miegojome vos po keturias valandas. Aš tai jau beveik tris naktis iš eilės. Reikėjo rašyti straipsnį.

Matau, jis užmigo, atsilošęs keleivio pusėje. Mašinos salone lieku viena. Radijas groja Lemon Joy. Tos melodijos mane visada nepaprastai veikia. Priklauso nuo nuotaikos, aš arba būnu pasiruošusi kovai su gyvenimu, pasirengusi eiti kiaurai sienas, arba galvoju apie savižudybę. Man rodos, Igoris dainas rašo tik tada, kai nori pasidaryti sau galą. Buvau viename jo koncerte. Jis labai mažai bendravo su publika, lyg būtų bijojęs apsikrėsti arba apkrėsti kitus. Atrodė, kad tarp scenos ir parterio buvo neregimas stiklas. Sako, kad po koncertų Igoris guli persirengimo kambaryje kone valandą ir vienui vienas kaifuoja. Pats vadina tą būseną artimą orgazmui.

Pagarsinu muziką, atsidarau langą, kramtau gumą, įsikandu į liežuvį, bet tai menkai tepadeda. Mane ne tik migdo, aš prarandu reakciją. Autostrada panėšėja į beprasidedantį sapną. Tirpsta riba tarp dar nemiegu ir jau miegu. Važiuoju paskui sunkvežimį, kuris velkasi 80 km/h greičiu. Mašina linguoja kaip lopšys.

Nieko nebus, reiks lenkti tą fūrą, galvoju. Antraip aš tikrai atsijungsiu už vairo, užsižiūrėjusi, kaip fūra lėtai, nerangiai iriasi tamsoje, kartais staigiai plastelėdama į šoną lyg išgąsdinta žuvis vandenyne. Seku sunkvežimį tarsi plėšrūnė auką, prikibusi prie uodegos savo būsimam maistui. Susikaupiu, persirikiuoju į antrą autostrados juostą. Purvinas sniegas sprūsta sunkvežimiui iš po ratų, aptaško mašinos langą. Man sunku orientuotis. Vienoje pusėje autostrados tvorelė, kitoje – sunkvežimio ratai. Kažin ar fūristas šiąnakt irgi mažai miegojo, dingteli man.

Dieve, padėk mums saugiai grįžti į namus, mums dar reikia vaiką užauginti, mes turim likti gyvi. Meldžiuosi, ir mano nesėkmė „Mint Vinetu“ traukiasi kaip gyjanti žaizda, tampa nebeskausminga ir nebereikšminga. Dieve, leisk nors autostrada grįžti, o vėliau jau nieko tokio: rajoniniai keliai vingiuoti kaip gyvatės, turėsiu manevruoti ir tikrai parvažiuosiu į namus neužmigusi. Dieve, mums tikrai reikia grįžti sveikiems ir gyviems, aš daugiau šitaip nedarysiu!

Ar ne per daug tu šiandien prašai? Iš ryto prašei, kad spėtum laiku parašyti straipsnį. Knygyne prašei, kad susirinktų žmonių ir skaitant lydėtų sėkmė. Dabar vėl prašai – jau trečią kartą. Ar ne per daug, Renata?

Tryliktoji stotis: Viešpatį Jėzų nuima nuo kryžiaus

Pabundu ir nieko gero: lubos, nugulėtas sprandas, užtinęs veidas, iškvėpuotas miegamojo oras. Šliaužiu į virtuvę kmynų arbatos. Ir jam sutaisau puodelį. Žinau, Valdas šiandien važiuos apžiūrėti kateriuko. Džiaugiuosi, kad jis siekia savo svajonių. Iš pradžių laivo teisės, dabar laivukas. Man lengviau, kai ir jis ką nors daro dėl savęs, kol aš rašau, lakstau vakarais po renginius ir skaitymus. Pamažu supratau, kiek galiu „nukrypti“ su savo rašymais ir kultūriniu gyvenimu, o kur jau ryškiai raudona riba: „Nebegalima, mieloji, jo kantrybės taurė pilnut pilnutėlė.“

Mudu kalbamės, bet aš jaučiu vakarykščio vakaro šešėlį. Kaži ar jis mato, kad dabar vėlei esu tik kmyno sėkla, nors vakar ketinau būti baobabas. Sakau:

– Žinai, gali būti, kad čia netoliese gyvena rašytoja, Mari Poisson. Straipsniui reikėjo medžiagos, bet tikrinant faktus ėmė aiškėti, kad ji jau nebe Londone, o Kaltinėnuose.

Valdas sriūbteli karštos arbatos ir atrodo visai kantrus. Tęsiu:

– Bet jos istorija gana keista. Būdama penkiasdešimt septynerių išvažiuoja į Londoną. Ten mokosi, dirba, bet daugiausia rašo. Už paskutinius pinigus išsileidžia knygą anglų kalba ir su kita rašytoja parašo dar vieną. Žinai, Valdai, jai taip svarbu rašyti, kad pasilieka Londone, kol vyras Lietuvoje karšina jos mamą. O kai ta miršta, ji net neturi pinigų grįžti į savo mamos laidotuves. Įsivaizduoji? Galop ji apserga ir netenka akies. O dabar. Dabar sėdi kažkokiam kaime be nieko: be pinigų, be šlovės ir be vienos akies. Tai ji – Marija Jurgelevičienė, Mari Poisson, Maria Aistic ir Alice Marison, ir Mari Sweet-Herz. Nesuprasi. Ji jaučiasi neįvertinta, mano patyrusi daug neteisybės. O jau senatvė, gyvenimas antraip nebeapsivers. Mačiau, kaip feisbuke keičia profilio nuotraukas nuo savo knygų viršelių, kuriose atrodo jauna ir graži…

Nutylu. Per daug kalbėti mūsų santuokoje negalima. Žodžių prisipildo ne tik kitas žmogus, bet ir visi namai. Nutylu, nes norėčiau, kad ir jis ką nors pasakytų, juk aš kalbu nebūtinai tiesą, jau spėjau patirti. O mano tikėjimas visada buvo didesnis už tiesą.

– Na, taip, – sako Valdas. – O kaip žmogui jaustis, kai pasirinko ne tuos prioritetus? Jai, matyt, dabar pagirios nuo gyvenimo.

Jis visada taip. Šalia rašytojų yra patys adekvačiausi žmonės. Jų vis nepavyksta apgauti.

Keturioliktoji stotis: Viešpatį Jėzų laidoja

2018-02-23 dienos įrašas

Mari Sweet-Herz rašo:

Norėčiau, kad po to, kai mirsiu, jūs prisimintumėt ne mano išvaizdą, bet balsą.

Dalia Jazukevičiūtė komentuoja: Prisiminsiu viską, bet ypač tavo šviesą. Ir eilėraščius.

D. J.: Bet geriau, kad tu mane prisimintum:)

Mari Sweet-Herz komentuoja: Laimė, kad kažkiek pavyko išleisti… O juk galėjo ir to „kažkiek“ nebūti… Man baisiai liūdna išeiti, nes jaučiu, kad tai, ką sukūriau, bet neišleidau, dings laiko jūroje… 🙂

D. J.: Išties gaila. Bet gal vaikai? O gal dar pati ne visus kelius išbandei? Man tai gaila, kad labai daug gyvenimo praleidau kitiems dalykams, bet ne rašymui… Antra vertus, visada galvojau, kad daug knygų išleidęs rašytojas yra blogis, nes beveik kiekvienam tereikėjo išleisti 1–2, genialiems kiek daugiau, o visa kita eis į literatūros šiukšlyną.

M. S-H.: Taip, jei dirbi tik viename žanre… Prirašyti daug poezijos tikrai neverta. Verta mažai ir įspūdingos. Bet yra novelė, laiškai, prisiminimai, dienoraščiai ir užrašai apie buvusį gyvenimą, kurį patyrei visą ir pažinojai tuos, kurie gyveno tame pačiame laike, galvojo tas pačias mintis ir mirė nuo to paties noro tapti nemirtingais… 🙂

D. J.: Labai vertinu laiškų ir dienoraščių žanrą… Dabar daug daugiau skaitau memuarų, laiškų, prisiminimų, dienoraščių tų žmonių, kuriuos labai vertinu… Bet ir poeziją, poeziją būtinai, poezija būtina išmokti šviesiai mirti ir mąstyti aukštai…

M. S-H.: Dalia Jazukevičiūte, tenka man dabar rašyti komentarus tarsi poeziją… Kokia nesąmonė… 🙂

D. J.: Kodėl nesąmonė?

M. S-H.: Todėl, kad komentarai skaitomi, o poezija, ypač jei tekstas didesnis, visiškai neskaitoma. Aš jau nekalbu apie leidimą. Leidžia, žinoma, poeziją, bet tai ne mano poezija ir ne mano rūpestis. Mano rūpestis – geri komentarai. 🙂

D. J.: Aš jau keletą metų neretai rašau eilėraščius /eilėraštį/ tiesiai į postą ir jokio nuorašo sau nepasilieku. Man tai ima patikti. Tai tarsi kokia mandala, kurią sukuria kruopščiu darbu iš spalvotų miltelių Tibeto vienuoliai, o paskui ją vėjas nupučia… Arba jie patys nušluoja… Rašyti… kaip ant smėlio, kurį siekia jūros banga… Ir FB tas pats… Juosta slenka žemyn ir dingsta, kas perskaito, kas ne… nemanau, kad privargus su leidyba pelnyčiau daugiau dėmesio ar balsų. Argi aš rašau tuo tikslu, dėl vertinimo, dėmesio? Juk ne. Rašau, nes labai gera rašyti, ypač, kai tos eilutės ateina iš nežinia kur… Ir per mane tampa eilėraščiu. Visada taikiau slapčia ne kiek į žmonių lentynas patekti, o į Dievo bibliotekos lentynas, patekti nors viena eilute, nors vienu sakiniu, nors vienu eilėraščiu. Dievas spėja perskaityti ar FB, ar ant smėlio, ar popieriuje. O kitka ne taip svarbu.

Penkioliktoji stotis: Viešpats Jėzus prisikelia

Novelėje autorė naudoja šiuos tekstus:

1. ms mari poisson: karalienės blogas, 2008-06-22 įrašas

[http://maripoisson.blogas.lt/rasytoja-mari-poisson-iesko-leidejo-122.html]

2. ms mari poisson: karalienės blogas, 2008-07-03 įrašas

[http://maripoisson.blogas.lt/mari-poisson-apie-skaitytojus-33.html]

3. Mari Sweet-Herz feisbuko profilio 2018-02-26 10:47 įrašas

[https://www.facebook.com/maria.poisson ]