literatūros žurnalas

Greta Ambrazaitė. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 5-6

Greta Ambrazaitė gimė Vilniuje 1993 m., baigė lietuvių filologijos studijas Vilniaus universitete. Eilėraščiai publikuoti „Šiaurės Atėnuose“, „Literatūroje ir mene“, festivalių „Poezijos pavasaris“, „Poetinis Druskininkų ruduo“, „Literatūrinės slinktys“ almanachuose.
Autorė, debiutuojanti „Metuose“, apie savo tekstus pasakoja: „Tikiu, kad kūryba yra lyg didinamasis stiklas, pro kurį žvelgdami skaitytojai savaime perskaito ir apie autorių, todėl net nežinočiau, kaip jiems turėčiau save pristatyti. Kalbant apie išgyventas patirtis ar autoriaus biografinių detalių išskirtinumą – jau ilgą laiką labiau tikiu žmonių panašumais, o ne skirtumais.“
Pasak kūrėjos, „poezija visų pirma man yra išraiškos būdas. Rašau eilėraščius, tačiau tam tikra prasme dalinuosi savo dienoraščiais, kuriems bandau suteikti universalesnį pavidalą. Tai lyg tikslas, kurį išsikeli žinodama, kad jo nepasieksi. Lyg būtum greitai lekiančią mašiną vytis mėginantis šuo. Lyg vis eitum vogti ir kas kartą justumeisi taip, tarsi pirmąjį sykį. Apgraužtum svetimo sodo lapiją. O vėliau stovėtum plente ir lauktum to, kuris žadėjo pasirodyti. Tai lėtinis ilgesys. Nuolatinis dvigubo dugno darinėjimas. Komunikacijos priemonė, terapija, o kartais – skydas.“
Šiemet G. Ambrazaitė laimėjo Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos organizuojamą „Pirmosios knygos“ konkursą ir bus išleista jos poezijos knyga „Trapūs daiktai“.

 

ištikimybė

žolė, sniegas, žolė, sniegas, žolė, sniegas, tirščiau ir tirščiau,
visa kita – pradėjusios irti musės, medžių skeletai už dvigubo stiklo,
kartais jaučiu, kad tuoj rasiu įkalčių, kurie viską paaiškintų,
jei tik išlenksiu stuburą, tapsiu beveik origami, galop pelenų sauja,
žinau, viduje mes gražūs, visi jie tai pastebi,
žinau, mane lydintys kūnai – tik pastanga pasiteisinti,
mūsų rankas veržia gedulo juostos, išsišakojimai, sankirtos,
sakai, neišvengiamai esam susiję, tai kažkoks patirčių voratinklis,
todėl vis randu kokią dingstį, metodą, žaliavą, trūkstamą grandį,
iš bučinių nuosėdų, gėlo kraujo statau mums apokaliptinį bunkerį,
tu tik mikčioji, žiaukčioji, manai, kad veriu tau auksinį kabliuką,
tarpdančiuos stringa naivių mano svarstymų atplaišos,
ašaka gerklėje, dumblas, smėlis, smėlis ir pilys,
veriantis princo žvilgsnis virsta žuvies žvilgsniu,
o jame nuostabus susitaikymas, marmurinė palaima
(kodėl tuomet vengiu naujų vardų adresatų knygelėje,
ar tai jau kas nors iš kitokio, ne mūsų erdvėlaikio?),
negaliu pagrįst šios stagnacijos, turiu vis mažiau argumentų,
kartais didžiuojuosi silpnumu, visišku nukraujavimu,
kad kitaip, nei yra iš tiesų,
pasakyti nesugebu

 

 

apkasai

kad suvokčiau, jog šitas miestas
man nieko daugiau nebereiškia
(Bruno K. Öijer. „Mano paskutinės eilės apie Paryžių“)

bombos tiksi į nugarą, tiksi ir tiksi į taktą,
muzika, pagal kurią mums liepiama šokti
vienišam Paryžiaus lange,
visa perskrodžia skardėjantis minios klegesys:
užkoduotos žinutės antraštėse,
devynių tūkstančių abstrakcijų klegesys mano galvoje,
šiandien sau uždaviau klausimą,
kaip pramušti sąmonės dugną ir į šviesą ištraukt
nuolatinį tikrovės aidą, demaskuoti pavidalus,
kaip suburt legioną svetimšalių karių,
kurie saugotų vaikišką galvą,
kaip išvengt mūšio lauko,
kuriame devyni tūkstančiai abstrakcijų rengiasi pulti –
o dabar prieš jas aš viena
Cafe de Paris, kur ramybė,
aplink mane tirštas oras ir trapūs daiktai,
kuriuos greitai pamiršiu,
o už nugaros frontas, plonytė jo linija,
mirtinų horizontų apytaka,
vien tam, kad ilgiau prisiminčiau
šį keistą, išsekintą laikmetį,
kad liktų žymė,
kaip į delną išlydomi Eifelio laiptai,
ir laiko tėkmė
per miegus išsilieja į priekį,
iš jos jau seniai išsikraustė
mano pilkas vaidmuo

 

 

mokausi fotografuoti

paukščiai

nenoriu paleisti paukščio iš kadro
prieblandoj kitapus gatvės,
jis pasiklydo medžių viršūnėse,
sparnais skaitydamas retą
šiugždančių lapų prozą,
jokių mechanikos paslapčių –
tiktai garsas vėjas,
užrašęs pusę tylos
kino klasikos juostose,
tik tie lapai kaip ilgas procesas,
supimas,
neįstengiant pamiršt
apie žemę

debesys

mano žingsniai ir debesys,
jie nežino, kad moku ispaniškai,
debesys nieko nežino,
tiesiog jie precioso,
jie labai labai precioso,
kai stebiu plaukiančius debesis,
jie neapsimeta
ir nevaidina, kad mato,
tik viršija

 

 

stebėjimai: pareidolijos

kažin ar jie tikrai stebi,
ar jie tikrai taip galėtų:
stebi mane rašančią,
stebi mane šokančią,
stebi mane stingstančią;
akys, visur tik akys,
akys medienos šerdyje –
ten jas pirmąsyk pastebėjau,
akys žemėje ir akys virš jos,
akys ant grindų linoleumo,
akys ant knygų viršelių,
jie stebi mane, kai esu silpna,
kai meldžiu ir draskausi,
ir jie stebėjo tave tuo metu,
kai pardavei savo dienoraštį,
o aš sumelavau, kad tai mano paskutinė meilė,
ir jie matė mudu besiklaupiančius
Notre Dame gėlynuose,
matė, kaip mums pagaliau atsiveria
visi Marijos veidai,
todėl galbūt šį kartą manęs nesuprasi,
aš tik norėjau pasakyti,
kad tai ne akys,
kad tai vaizduotė,
kad tai keliai,
kad tai žydinčios srovės,
kad tai nesibaigiančios vasaros griausmas,
kad tai ir yra stebėjimo kameros,
kuriomis mus be perstojo transliuoja

 

 

pirmykštė jėga

kai maištauju prieš tave –
aš maištauju prieš Dievą

kai mes sėdėjom balkone
ir klausėmės Pink Floydʾų gyvulių,
buvo pati metų laikų kraujomaiša,
šlamantis lapkritis – rudens iškamša,
aš nežinojau, kad avis reiškia meilę,
kad kaip naminis šuo
desperatiškai bijai likti vienas,
nes likęs vienas gali apsimesti laisvu,
išmokti svajoti dėl užsimiršimo,
tuo metu tiktai troškom medžioti savanoj,
iššiepę nasrus urgzti savo ketinimus,
urzgėm, juodai išsekom,
pradėjom kovoti prieš nuosavo kūno
ir viso pasaulio santvarką,
kol visa išrišom pasižadėję,
kad peržengsim visas sąlygas,
ir mūsų nepritapimas
ištirps žvilgsnio traiškanų,
kurios trykšta iš giedro dangaus,
spindesy,
kad jas susirinksim ir užkasim sode
kaip savo mieliausią sekretą,
sode liks visi gyvuliai,
o mes būsim iš jo išvaryti,
jaučiu, kaip gydo tikrovė,
jaučiu, jau beveik užsitraukė
tamsus rudeninis vanduo

Ramūnas Čičelis. Lūžių poezija

2019 m. Nr. 1 / Greta Ambrazaitė. Trapūs daiktai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 80 p. / Poetas, vertėjas, redaktorius Viktoras Rudžianskas kartą yra pasakęs…