literatūros žurnalas

Monika Baltrušaitytė. Trys kilometrai

2018 m. Nr. 5-6

Monika Baltrušaitytė gimė 1989 m. Vilniuje. Sostinėje baigė žurnalistikos studijas. Savo tekstus yra publikavusi visuose pagrindiniuose kultūriniuose šalies leidiniuose. Žurnale „Metai“ debiutavo 2013 m. spalį dviem apsakymais.
Autorė apie save pasakoja: „Kai nelabai yra apie ką kalbėti, klausimą „O ką tu veiki ir kuo užsiimi?“ užduodu pirma, kad būtų apie ką pokalbį palaikyti, o vėliau, priklausomai nuo to, kaip tiesės išsidėlioja pokalbio koordinačių plokštumoje, ką nors tarsteliu ir apie save: jei kalbame apie keliones, sakau, kad buvau ten ir ten, jei apie darbą ir profesiją – tenka pripažinti, kad baigiau žurnalistikos, vėliau – politikos mokslus, tad dirbu žurnale, rašau apie rinkodarą, reklamą ir visokius progresyvius, pasaulį keičiančius startuolius, jei apie buitį – pasiguodžiu, kad įstrigau remontuose, grioviau krosnį, važiuosiu šveisti laivo dugno, mašina genda, nes kažkas ūžia, o jei apie gyvūnus – pasakoju apie savo bokserį ir dvi kates.
Apie šiuos dalykus gali ilgai ir mandagiai taukšti, bet smagiausia kalbėti ir klausyti visko, kas bent truputį susiję su filmais, knygomis ir buriavimu.“
M. Baltrušaitytė laimėjo Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos organizuojamą „Pirmosios knygos“ konkursą ir šiemet bus išleistas jos prozos rinkinys „Išėję prie upės“.

| Apsakymo fragmentas |

Keisti būna tie žmonių pasirinkimai, vaikystėje dažnai pagalvodavo, o vieną kartą, ką šiandien kuo puikiausiai prisimena, netgi tiesiai šviesiai paklausė: „Kodėl ją vedei?“ Tąsyk senelis tik krenkštelėjo, gūžtelėjo pečiais, rodos, akimirką susimąstė ir numykė kažką, maždaug: „Ai, susitikom, įsimylėjom ir apsiženijom.“ Dabar, žinoma, tokio klausimo ji niekaip neužduotų, nes kuo puikiausiai supranta, kad jo pasirinkimo būta nors ir keisto, bet logiško – jei ne ji, kažin kaip Vincas vienas tame trečiame namo aukšte, dviejų kambarių bute ištemptų. Gal jau seniausiai būtų mirtinai prasigėręs? Na, nebent būtų vedęs Anušką iš antrojo aukšto.

Ditė niekada nepamirš kelių reikšmingų epizodų iš vasarų pas senelį: kai kurie jų tolimi ir išblukę kaip ta palėpėje rasta nuotrauka, praskiesti sapnų ir praradę savo tikrumą, o kiti – ryškūs lyg vakarykštės dienos įvykiai ir netikėtai iššoka prieš akis kaip stirnos nakties kelyje.

Kadaise žaisdama ji netyčia sutraukė Zosės karolius – siūlas trūko ir blizgūs, riebūs, juodi tarakonai išsilakstė po visą svetainę, vieni dingo po sofa, kiti pasislėpė plyšelyje tarp grindų ir spintos, treti smuko po staliuku, nuo kurio žydro lazerio pliūpsniais prieblandoje skendintį kambarį pjaustė išsipūtęs, tyliai čirpiantis televizorius. Tie karoliai, kaip ir visi jos papuošalai, tebuvo pigi bižuterija arba, kaip mama pasakytų, kažkoks fuflo, tačiau Zosė baisiausiai įtūžo, ne, ji nerėkė, tik demonstratyviai dūsavo, suprask, didžiausios brangenybės neteko, išvadino Ditę atgrubnage, o kai į svečius užsuko apkūni blondinė, nuolat besišypsanti, lyg sirgtų kokia veido raumenų liga, blondinė, kurią Zosė vadino broliene ir niekada nesikreipdavo vardu, jos užsirakino virtuvėlėje, gurkšnojo „Damų likerį“ ir iš svetainės Ditė girdėjo, kaip už plonos sienos Zoselė ją skundžia, o brolienė užtardama sako, kad tokie jau tie miestiečių vaikai, nieko nesupranta ir nevertina, jai, matyt, viskas čia per prasta, per žema, pasipūtusi kažkokia, išlepinta, taip, jai čia per prasta, ne lygis, kai niekas aplink ją nešokinėja, tokie tie vienturčiai vaikai, nieko nuostabaus, kad išlepinti ir kad viskas jiems atrodo per žema.

Smalsiai klausėsi Ditė šio pokalbio, glaudėsi prie sienos, nervingai nagu krapštė grublėtus persikinius tapetus, žvalgėsi po ankštą svetainę ir bandė suprasti, kas čia gali būti per žema, kai dauguma baldų yra aukštesni už ją, pyko, kad taip negražiai apie ją kalba, o vėliau, kai moterys besišypsodamos įgriuvo į kambarį, turėjo apsimesti, kad nieko negirdėjo, nes ką gi pamanys supratusios, kad jų pokalbio klausėsi. Nors, aišku, nenugirsti jo buvo tiesiog neįmanoma, nes visame name sienų būta it popierinių, todėl giliomis naktimis, kai Ditė tįsodavo toje ankštoje svetainėje ant sofos jai paklotuose pataluose, ji girdėdavo, kaip namas vaitoja gailiai lyg senas ligonis, o jo skaudžioje aimanoje išsilieję daugybė garsų, girdėti, kaip kažkur kažkas žiūri televizorių, klausosi rusiško popso, kurio žodžius sunku suprasti, nes ankštąją Ditės svetainę pasiekia tik žemi ir krūtinę sunkiai užgulantys bumbsėjimai, nakties vaitojime nuskardi mušamos moters klyksmas, išgąsdinto šuns inkštimas, apgirtęs juokas, gręžimo režimu trinksinti skalbimo mašina, kažkokios prislopintos dejonės, duslūs trenksmai į sieną, lyg kažkas būtų ką nors pastūmęs arba tyčia į ją trankytųsi, keiksmažodžiai, riksmai, dūžtantys indai ir vėl apgirtęs juokas, šitaip kiekvieną naktį vaitodavo senasis namas, o Ditė negalėdavo sudėti bluosto, darydavosi baugu ir tvanku, skaudi dejonė gręžėsi į smegenis, užgniauždavo kvapą, tekdavo eiti į balkoną, kuriame pašiurpusį kūną sušildydavo nakties vėsa, o per sprindį nuo pilnaties kaip vandeniu atskiestas guašas nuo juodo dangaus žemyn varvėdavo pilkšvas lėktuvo dryžis, tolumoje lodavo šunys, o ji svajodavo virsti tuo dryžiu ir nuvarvėti žemyn į tolumą, kuo toliau nuo šito baugaus ir naktimis prabylančio namo, kuo toliau nuo Zoselės, brolienės, nuo Anuškos bigudukų ir nuo girto senelio.

Kartą palėpėje, kurioje rado tą išblukusią ir pageltusią, tarpukario Lietuvos laikus menančią nuotrauką, ji aptiko ir seną užrašų knygelę su Pelene, dviem karveliais ir moliūgu ant viršelio, kadaise buvusią rožinės spalvos ir kvepėjusią gėlėmis, tiksliau, gėlėmis kvepėjo spalvoti tos knygelės lapai, kuriuose Ditė, būdama pirmoje, o gal antroje klasėje, išliedavo mintis ir aprašydavo nutikimus. Knygelę buvo galima užrakinti maža auksine spynele, dabar jau pamesta, dienoraštyje Ditė rašė skiltį „Paslaptingi sapnai“, kurioje dėstydavo viską, ką pavykdavo susapnuoti tomis troškiomis nakties akimirkomis, kai namo vaitojimas gręždavosi į smegenis ir užgniauždavo kvapą, ten buvo parašyta, kad SAPNAVAU. KAD ĖJO. TETA. SU. VAIKU PER KORIDORIŲ ĖJO, ĖJO. PRIĖJO DIEDĄ. AŠ IŠSIGANDAU! UŽSIKABINAU UŽ TETOS. BET – JI MANE. ATSTŪMĖ IR PALIKO PRIE DIEDO. DIEDAS BE GALVOS. SAKO. ATEIK. AŠ SAVE. SUDRASKYSIU. BET AŠ TIKĖJAU KAD JIS SUDRASKYS MANE!

SAPNAVAU. KAD ĖJAU KORIDORIUM IR MANE SUŠAUDĖ.

SAPNAVAU. KAD. ĖJAU, ĖJAU. Į KIEMĄ ATĖJO GIRTUOKLIS. IR AŠ APSIMEČIAU NEGYVA. JIS NUĖJO. ANT SUOLIUKO IR DAINAVO PADRUŠKI PADRUŠKI. ŠTO. ŠITĄ. SAPNĄ SAPNAVAU 2 KARTUS.

Skyrelyje „Dydžiausios paslaptys“ būta tik dviejų įrašų: MANO MAMA TURI. MOBILŲ. MANO. TĖTIS TURI MOBILŲ.

Ditei ir dabar pasidaro nejauku prisiminus tą tolimą vaikystės sapną apie diedą be galvos, kurį, kiek pamena, sapnavo daugybę kartų, ir visada jis pasibaigdavo toje pačioje vietoje, o ji nubusdavo apimta siaubo, nors ir tąsyk užteko proto suprasti, kad galvos neturintis diedas negalėtų ir šnekėti, o juo labiau grasinti sudraskyti, nes kaipgi ją sudraskytų, jeigu nieko nemato, negirdi ir neužuodžia? Bet kaip tuomet jis kalba, jei neturi galvos, vadinasi, ir burnos, iš kur, po galais, sklinda tas žemas ir kraupus balsas? Ditė iki šiol pamena, kaip atrodė siauras ir tamsus koridorius, kuriuo ji žengė sapne, ji ir dabar regi tą prieblandoje skendinčią požeminę automobilių stovėjimo aikštelę, kurioje stovi jis, tvirtas, aukštas, šviesiais drabužiais, neturintis galvos, tik storą kaip medžio kamienas kaklą, ir toks šiurpus, kad norisi bėgti kuo toliau, tačiau negali pajudėti, nes kojos sunkios tarsi iki kelių stovėtum rudoje pelkėje.

Atsibudusi ji klausydavosi sopulingojo namo vaitojimo, galbūt to paties, kuris ką tik sapnuose grasino ją sudraskyti, bandydavo vėl užmigti, kol galiausiai pavykdavo, o rytą dažnai užsukdavo Zosės anūkai, už kuriuos baisiau galėjo būti tik mirtis, kirmėlės arba gimdymas – trys dalykai, kurių Ditė pasiutusiai bijojo ir tebebijo. Karolis, vyresnis už ją keleriais metais, dabar, kaip dauguma, dirbantis Norvegijoje, vaikystėje dar buvo pakenčiamas, tačiau Rapolo, jos vienmečio, būta grynų gryniausio „Brolių Grimų pasakų“, Anderseno, „Auksinio raktelio, arba Buratino nuotykių“, „Mažojo Muko“, „Danuko Dunduliuko“ ir kitos rinktinės literatūros nesugadinto atsilupėlio, kurio galvoje vietoje smegenų greičiausiai riogsojo putplastis arba panaudoto kačių kraiko krūva.

Gal išties viskas čia buvo per žema, nes kartą, kai Rapolas pavadino ją pussesere, Ditė neapsikentusi suklykė, kad mes – ne giminės, jis įsiutęs puolė mėtyti į ją apdulkėjusias pagalvėles, nuobodžiai kėksojusias ant sofos, o sykį, kai trise nakvojo sode, vilkėdama ilgus naktinius ji naktį patraukė į lauką rinkti ant žvyrkelio žvaigždėmis pasigrožėti susirinkusių ežių, tada nešėsi juos kaip kūdikius suvyniojusi į platų naktinių skverną, pavaišino dygliuotuosius pienu ir nuėjo miegoti, o ryte neberado nė vieno, kieme piktdžiugiškai vėpsojo Rapolas ir ji nujautė, tiksliau, žinojo, kad čia jis nagus bus prikišęs, – kol miegojo, ežius greičiausiai išnešė arba užmušė.

O kartą išsupo ją ant sūpynių taip stipriai, kad nebeišsilaikiusi skrido žemyn, trenkėsi galva į žemę ir apsvaigo, bet tie prigrasė niekam nepasakoti, o ji tylėjo, kaip ir tada, kai proto negalią turintis, blizgiu, vaivorykštės spalvų treningu vilkintis sodo kaimynas, kurį vaikai vadino Tytka, atsekė juos iki kūdros, kurioje kartą ji skendo, bet senelis išgelbėjo, taigi Tytka tada rodė jiems savo lytinius organus, Zosės anūkai žvengė net springdami, o Ditė stovėjo sustingusi ir apimta siaubo, visai kaip tame sapne, kai kojų negali pajudinti, negali bėgti, nes atrodo, kad grimzti pelkėje.

Gal išties viskas čia buvo per žema, nes kartą, kai jiems trise teko nakvoti ankštoje vaitojančio namo svetainėje, kai fone čirpė televizorius, o kambarys skendėjo elektrinėje šviesoje, kai persikinius tapetus lyg juodą jūros paviršių klojo žydrieji to tyliai čirpiančio švyturio blyksniai, jie tįsojo ant kitos sofos, taip, kadaise toje svetainėje būta dviejų sofų, o ji gulėjo prie sienos, tąnakt šnekėjosi apie visokius niekus, bet staiga, lyg niekur nieko, Karolis paprašė jos, užsiklojusios šilta antklode, įsikišti kelis pirštus ten ir papasakoti, koks gi tai jausmas, o Ditė šį prašymą išpildė. Ar malonu, paklausė kažkuris, bet nebuvo nei malonu, nei nemalonu, tąsyk ji pasijuto tiesiog neįprastai.

Kitą rytą su seneliu ji išėjo į mišką grybauti. Tas miškas buvo retas, o plonos pušys kaip laibi šonkauliai styrojo vienodu atstumu viena nuo kitos, mišką pereidavai ir atsimušdavai į ūžiantį greitkelį per gerą pusvalandį, tad visą dieną grybaudami jie suvaikščiodavo vos tris kilometrus, slampinėdavo pirmyn ir atgal, atgal ir pirmyn, bet iki greitkelio niekuomet nepriartėdavo – miškui įpusėjus, kai mašinų ūžimas pagarsėdavo, jie apsisukdavo ir žingsniuodavo atgal. Tas pro medžius blyškiai baltuojantis greitkelis sukeldavo minčių apie pabaigą, o pabaigos abu siekė išvengti, grybauti norėjosi amžinai, nes tik tomis tyliomis ir šventomis akimirkomis, kai su seneliu likdavo dviese, kai aplinkui nesitrindavo Zoselė, jos anūkai, Anuška ir bigudukai, jie jausdavosi ramūs.

Ramybė dingdavo tik tuomet, kai senelis prisigerdavo – vaikystėje Ditė bijojo girtuoklių, ji niekada nepamirš, kaip kieme kažkoks beveidis vyras jos kaulijo odekolono, nepamirš sapno, kuriame girtuoklis dainavo „padruški, padruški“, nepamirš ir senelio, kuriame tilpo visi sapnuose ir tikrovėje regėti girtuoklių veidai, jam pindavosi liežuvis, kai išgėręs nesiliaudavo kartoti, kaip visus myli, kaip myli ją ir mamą, nes jos yra jo kraujas. Staiga užtraukdavo „Paskutinį sekmadienį“ arba „Skinsiu raudoną rožę“, o tada kimiai nusikvatojęs sunkiai išsvirduliuodavo į balkoną parūkyti, rūkydavo daug, sutraukdavo turbūt daugiau nei pakelį per dieną, tos pigios cigaretės baisiausiai smirdėjo, tačiau geriau jau būtų rūkęs, tik negėręs, nes tas persimainęs veidas ir balsas, tos šnekos baugino – tai būdavo jau nebe jos senelis, o kažkoks kitas, nors nepiktas, bet svetimas žmogus.

Su laiku išgąstį keitė susitaikymo kartėlis – būdavo, senelis ima ir paskambina kažką vapėdamas, o Ditė atsidususi padeda ragelį, kartais pasiskųsti paskambindavo ir Zoselė, guosdavosi, kad atsiėmęs pensiją Vincelis visai įsisiautėjo, šūkalioja kiaurą naktį, trukdo miegoti, pridaro į kelnes, nes senatvėje jau sunku nulaikyti, o jos vargšus anūkus prie Kūčių stalo taip iškoliojo ir į šuns dienas išdėjo, kad šie pabrukę uodegas spruko laukan. Rapolas jau tris ar keturis kartus sėdėjo kalėjime už smulkų chuliganizmą, mat įsigudrino iš aukštu žemiau gyvenančių kaimynų nukniaukti muzikinį centrą, o tie išsyk susigaudė, kieno čia darbas, dešimt klasių jis niekaip neįveikė, važiavo į Norgę uždarbiauti pas Karolį, bet ten pačią pirmą savaitę prisigėrė ir besišlaistydamas gatvėmis sugalvojo perlipti kažkieno tvorą, jam, aišku, iškvietė policiją už bandymą laužtis į svetimą teritoriją, nelaimėlį savaitei uždarė į areštinę, galiausiai nieko nepešęs sugrįžo namo ir toliau veikė tą patį.

Kai Zosė ir Vincas šventė savo santuokos metines, mieste buvo užsakyta salė, prisirinko daug giminių ir Ditė po daugybės metų vėl išvydo Rapolą. Jo pirmas klausimas skambėjo taip: „Ar prisimeni Tytką?“ Lyg tai būtų buvęs nostalgiškiausias anų dienų prisiminimas, vienintelė viltinga ir graži prabėgusios vaikystės nuotrupa, įstrigusi toje putplasčio, o gal panaudoto kačių kraiko prikimštoje galvoje. Taip, pagalvojo tąsyk Ditė, galbūt iš tiesų man čia viskas per žema.

Renata Šerelytė. Išgydyti atmintį

2019 m. Nr. 1 / Monika Baltrušaitytė. Išėję prie upės. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 128 p. / Nors „Pirmosios knygos“ konkursui pateikiamų rankraščių skaičius ne mažėja…

Monika Baltrušaitytė. Obelų sodas.

2016 m. Nr. 12 / Tą popietę jachtoje jie plaukė keturiese – Agnė buvo jaukiai įsitaisiusi prie stiebo, Vytas sėdėjo už rumpelio, Uršulė – greta Vyto, o Jonas išsitiesęs gulėjo laivo priekyje ir spoksojo į dangų, kuris nieko gero nežadėjo.