literatūros žurnalas

Gintautas Dabrišius. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 5-6

 

Mūza – balti milteliai

Prisimenu
kai tėvelis laukuose
bitę apiberdavo baltais miltais
o paskui bėgdavo namo
pažiūrėt –
iš kurio ji avilio

O aš kai tave sutikau
miltelių neturėjau –
tai parbėgau namo
įlindau į avilį ir dūsavau –
per plauką išvengiau nelaimės

vos nepaverčiau mūzos
ir visų jos ženklų –
į vieną bandelę

 

 

Nuėjo

Pro langą matau
Kaip krenta geltonas lapelis –
Sukinėjasi ore
Stengiasi man parodyti visas savo puses –
O jų tiktai dvi –

Štai tas lapelis
Dar tris kartus apsisuka vėjy
Ir aš jau nežinau
Nuo kurio jis medžio

 

* * *

Malonu rašyti
Bet dar maloniau
Rašyti bet ką

Tolis nepraleidžia vandens –
Tolis yra statybinė medžiaga –
Juo stogą dengiu

Stebisi varnos
Ką jis ten veikia
Visą rudenį

Tolis iš abiejų pusių
Aplietas smala
Nei skaityti nei rašyti nereikia –
Bet malonumas išlieka

Tolis yra juodas
Ir varna juoda –
Bet ji neturi uoslės – ir neatskiria

Smala kvepia smala
O popierius popierium –
Beraštis paukštis
To nesupras

Kad didžiausias pasaulyje malonumas –
Būti prie popieriaus

 

* * *

Sugalvojau –
Nusipirksiu krosnelę
Sujungsiu su virtuvės kaminu
Šildysiu šį kambarį – sėdėsiu –
Ir nebėgiosiu naktimis po laukus
Nes nežinau kas ten pasėta

 

* * *

Berželiai
Lyg tik berželiai būtų –
O prašiau atskiro kambario
Bet tas kurio nepavadinčiau
Panašiu į paukštį
Kitaip suprato –
Apsodino mane beržais
Ir dabar į kurį į bet kurį kambarį
Beįeičiau
Vien berželiai

 

 

Langas

Šešios
Nerimsta langas
Muistosi –
Jam iš lovos kuždu

Tik kaklaraiščio nepamiršk –
Būtinai užsirišk
Kai eisi

O aš dar lovoj pabūsiu…
Kai patekėjusi saulė klaus –
Kur langas?
Ramiai atsakysiu –
Išėjo į darbą kaip visada –

Pats kaklaraištį išsirinko
Pritinkantį prie raustančių marškinių

 

 

Lapė – papė

Vakare
Kai tėvelis sugrįždavo po darbų
Kai prieangy pasigirsdavo jo žingsniai
Suklusdavo vaikai – žinojo
Tuoj durys atsidarys –
Ir į kambarį pirmiau nei tėvelis įžengs
Įšoks lapė –

O tada sujudimas maišatis
Prasidės gaudynės
Lapė šokinės per rankas per burnas
Šaukiančias
– Mano – mano –

Kitaip atsitikdavo
Kai tėvelis vėluodavo – užtrukdavo ilgiau
O ir naktis ateidavo pirmiau
Vaikai lūkuriuodavo – markstėsi –
O tada į kambarį įsėlindavo lapės – viena po kitos
Kiekvienas vaikas turėjo savo lapę – miegą
Prie savo lapės lyg prie krūties
Ir mažiausias nurimdavo iki pat ryto

 

* * *

Vos išsiritusi bitė – – – tuoj pat
Galvą į korio akelę kyštelie –
Pasižiūri
Gal dar kas ten sėdi kamputyj –

O aš nubudęs
Bėgu į lauką
Pažiūrėt ar dar neprašvito

Seniau kitaip būdavo –
Nubudęs ir lovoj gulėdamas žinojau
Dangus dar ten pat – –
O žvaigždės prie kojų – –

Vos išsiritusi bitė
Į korio akelę pažiūri – nuliūsta –
Vėl ta pati dovana –
Kamputis tuščias
Vėl šiam pasauly būsiu viena

* * *

Stebiu muilą –
Jau dveji metai
Jis nė krust

 

* * *

Ar Lietuva tai
Kas metama per tvorą

Miestely
Už kurio Lietuvos neieškok –
O aš ten vieną kartą ieškojau duonos

Pirmam sutiktajam
Padaviau pinigus – ištariau
Duona man –
Duona man – duona

Žmogus paėmė pinigus
Ir išjojo – – –
Ilgai klaidžiojo
Toli –
Teko laukt

Galiausiai sugrįžo išmokęs
Padavė ko prašiau
Ir šypsodamasis kartojo –
Duona man – duona tau
Duona Didžiosios Lietuvos

Kuklus tas miestelis –
Kelios pušys…
Bet dar kažkas dar krutėjo už tvoros
Gal trupinys tyliai save kramtė

 

 

Neapskaičiuotas šuolis

Blusa
Su šuns lašeliu dantyse
Džiaugsmingai
Pašoka į orą
Bet pamačius tą tuštumą apie mane
Suspinga – atims –
Persiverčia per galvą
Neria už kampo –
Krinta į neįkandamą šuns kailį –
Blogiausiu atveju –
Čia –

Kiek kartų per dieną šuo
Suinkščia –
Neskaičiavau.

 

* * *

Mušasi du broliai –
Lietus ir sniegas.
Nežinia kuris pirmas
Sušuks –
Mama ateina –
Sutaikys juos šalta naktis.

Gintautas Dabrišius. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 2 / Girios ir laukai, arba… Tą naktį gulėme į atskiras lovas, o nubudome vienoje. Tą rytą sniegą ausim pamačiau, lapė snapą iš girios iškišus giliai atsiduso. Buvo dvi karalystės – o liko viena