literatūros žurnalas

Lina Ožeraitytė. Vaikščiojimas autoriaus minties labirintais, arba Kaip jaukinamos žuvelės

2018 m. Nr. 4

Deividas Preišegalavičius. Dulkių spalvos žuvelės. – Vilnius: Studija be pykčio, 2017. – 144 p. Knygos dailininkė – Eglė Ridikaitė.

Kaunietis, studijavęs Vokietijoje, šiuo metu apsistojęs Vilniuje Deividas Preišegalavičius neabejotinai yra literatūrinis estetas. Pirmoji jo knyga „Dulkių spalvos žuvelės“ – ambicinga. Autorius drąsiai žaidžia skaitytojo vaizduote ir intelektu, tikrina jį, įtraukia į siužeto sūkurius (skaitytojas vis pasirodo kaip personažas), o estetikos ir grynojo grožio pajauta skleidžiasi veik kiekviename knygos sakinyje.

Manau, nesuklysiu teigdama, kad Deivido sukurta maginio realizmo fantasmagorija – vienas unikalesnių atvejų lietuvių literatūroje. Na, bent jau 2017-aisiais, metais, kai pasirodė šis novelių ir apsakymų rinkinys. Autoriaus siekiamybė būti kitokiam akivaizdi – „Dulkių spalvos žuvelėms“ aromatų ekspertė Laimė Kiškūnė sukūrė savitą kvapą, o knygos pristatymas vyko kirpykloje.

Skaitytojo erudicijos patikrinimas prasideda įžangoje – pirmajame puslapyje randame vieno svarbiausiųjų XX a. intelektualų, antropologo Claude’o Lévi-Strausso, vadinto „mokslininku, turinčiu poeto sielą“, citatą. Autorius ją pasirinko labai taikliai – pats geba poeziją perkelti į prozos klodus, o jo debiutą drįsčiau vadinti poetine proza.

Žuvis, kaip įvaizdis, itin svarbi visoje knygoje. Ji slypi ne tik pavadinime, viršelio iliustracijoje, bet tampa ir jungiamuoju novelių dėmeniu. Tiesa, žuvies motyvas maginiame realizme – ne naujiena. Skaitydama Deivido prozą prisiminiau Boriso Viano romaną „Dienų puta“, kuriame yra pasažas, itin žavingai aprašantis ungurio, mėgstančio dantų pastą, gyvenimą šalto vandens čiaupe: „Iškišdavo galvą ir dantimis išspausdavo dantų pastos tūbelę. Nikolia naudoja tik amerikietišką ananasinę pastą, kuri, matyt, ir bus tą ungurį priviliojusi“ (Vian B. Dienų puta. – Vilnius: Tyto alba, 2006. – P. 15). Kaip ir B. Viano, D. Preišegalavičiaus kūryba kupina kalbinių atradimų ir fantastiškų, neegzistuojančių daiktų. Galutinai nudilusi mėnulio keptuvė (p. 70), iš juodo telefono ragelio virstantys burbulai (p. 79), ant iešmelių sumautos murkiančios krevetės (p. 97) ir dar daugybė itin keistų aplinkos detalių supa rafinuotame pasaulyje gyvenančius veikėjus.

„Kauno dienoje“ spausdintame interviu autorius savo pasirinkimą žuvį naudoti kaip vieną pagrindinių įvaizdžių argumentuoja taip: „Mane traukia žuvies archetipas. Gan įdomu kalbėti apie numanomus ar tarsi žinomus, bet nelengvai įvaizdinamus dalykus. Mes panašūs į žuvis vien tuo, kad kas dieną susiduriame su vandeniu: lietuje, duše, gerdami vandenį ar kokakolą. Lengvas paradoksas: prausdamiesi mes nuplauname tikrąją savo esaties dalį, gal net reikšmingiausią – tai yra kvapą, mes jį pašaliname.“ Kvapu autorius papildė knygą. Apskritai smagu, kad D. Preišegalavičius tiek dėmesio skiria knygos formai, apipavidalinimui, struktūrai, simboliams ir jų sąsajoms. Norėtųsi, kad bent pusę tiek skirtų ir teksto griaučiams apauginti raumenimis.

Anot „Literatūros ir meno“ knygų apžvalgininko Marijaus Gailiaus, „dauguma istorijų – mėginimai užčiuopti pasaulio sandaros siūles, plika akimi įžiūrėti tarp individų tvyrančią Visatos energiją, materializuoti metafiziką“. D. Preišegalavičius sau kelia itin sunkiai įgyvendinamą užduotį. Ir, deja, susižeidžia.

Tekstai nėra lygiaverčiai – yra trumpų, be kurių, mano manymu, knyga nebūtų nieko praradusi („Bėgimas“, „Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyje režimas“ – panašesni ne į išbaigtus kūrinius, o į pieštuku brūkštelėtas tekstų užuomazgas). Dauguma novelių – sunkiai suprantamos, reikalaujančios iš skaitytojo valios pastangų jas perskaityti ir suvokti. Įvairiuose renginiuose esu ne kartą girdėjusi D. Preišegalavičiaus tekstų, tačiau patekusieji į knygą ganėtinai nuvylė. Juose autorius įmantrauja, mėgaujasi savo intelektu. Estetizmai ir paslėptos kultūrinės nuorodos nesusijungia į vienį, jie blaškosi tartum po Didžiojo sprogimo išsibarstę atomai. Jungčiai trūksta gravitacijos, tad įvairūs įvaizdžiai lieka skrajoti erdvėje. Vedžiodamas skaitytoją po savo intelektualinius labirintus, autorius juose pasiklysta pats.

Tvirčiausią ir lengviausiai apibrėžiamą siužetą turi novelė „Knygyne“, kuri pasakoja naivaus, mėnesį knygyno konsultantu dirbusio vaikino potyrius. Pati vieta, regėta utopine („iki patenkant į „Uždarbiaujantį arklį“ – man siejosi su tam tikru sakralumu, apšvieta minties iliuzijoje“, p. 25), virsta distopine, ar, veikiau, realistiška: konsultantai skatinami kuo daugiau parduoti, kalbinti pirkėjus, siūlyti papildomas prekes. Novelėje itin džiugino rafinuoto humoro dozė, nuoseklumas, tiksliai nupasakotos knygyno realijos (pati ketverius metus dirbau knygyne, tad šio darbo specifika man itin gerai pažįstama), taikliai ir komiškai piešiami klientų portretai. Išmoningai pakeičiamas ir realaus knygynų tinklo pavadinimas. Deja, įtampą puikiai auginęs siužetas staigiai nutrūksta. Įsibėgėjusi situacija nukertama ties kulminacija.

Viena stipresnių novelių – pirmoji. „Migla“ turi tai, ką rasti norėčiau ir kituose autoriaus tekstuose: nuoseklumą, suprantamumą, aiškią siužetinę liniją (ar bent ne taip išblukusią, kaip, tarkim, novelėje „Eilė“). Pirmaisiais sakiniais pagavusi ir skaitymo pasitenkinimo pažadą davusi knyga jo netesi. Užpildyta rafinuotais dialogais, pagardinta subtiliu humoro jausmu, žiauriausią Elioto mėnesį bazilikus daiginanti „Migla“ baigiasi skubotai, kaip ir „Knygyne“. Čia pradeda byrėti ir nuoseklumo karoliai, kuriuos sugaudyti pavyksta tik keliose novelėse. Kitose mintis pernelyg nutolsta nuo realybės – siužetas, neišlaikęs pusiausvyros, dūžta į šipulius.

Autorius novelėse laviruoja tarp Marcelio Prousto ir Jameso Joyce’o realybės, tačiau tai, kas šiems pavyksta puikiai, D. Preišegalavičių apdegina. Quod licet Iovi, non licet bovi… Smulkmeniškumas ir pasąmonės srautas „Dulkių spalvos žuveles“ paverčia sunkiai įkandamomis. Perteklinės šnekos – tartum ešeriai – pilnos kaulų ir ašakų. Smulkmenos tekstą apsunkina, nekuria jokios papildomos prasmės: „Arfininkė raudona suknia dabar laiko šalia jos stovinčio dirigento ranką, dar spusteli ranką pirmajam smuikui ir grakščiai išbėga iš salės. Po keliolikos akimirkų, nykščiams ir nykščių nagams nesiliaujant kurti geometrines figūras, ji sugrįžta, nusilenkia ir ištiesia ranką iš žiūrovės su milžiniškais akiniais paimti dar vienos puokštės ryškiaspalvių gvazdikų. Priglaudžia puokštę prie krūtinės ir vėl išbėga į užkulisius. Šypsodamasi sugrįžta, dabar jau puokštės nebegauna <…>“ (p. 34).

D. Preišegalavičius kamuoja savo skaitytoją, tačiau šiuolaikinis skaitytojas, vargu ar pasižymintis ištvermingumu, reikia manyti, knygą tiesiog padės į šalį. Tinklapyje Goodreads.com radau štai tokį atsiliepimą: „Ši knyga buvo mano pasiryžimo baigti ką pradėjus išbandymas. Buvo sunku kaskart ją atsiversti.“ Ir tikrai, nors Paulius Gritėnas portale 15min publikuojamoje knygos ap-žvalgoje apeliuoja į skaitytojo intelektą, vis dėlto nepritarčiau, kad „norintiems perskaityti ir suprasti ji gali tapti labai plačia gelme, nenorintiems – erzinančiai neišsprendžiamu uždaviniu“. Supratimas šiuo atveju reikalauja pernelyg didelių pastangų, ir pirmąja knyga, mano manymu, potencialaus skaitytojo nederėtų gluminti. Įmantravimai dėl įmantravimų šiaip jau blankų naratyvą daro panašų į „konceptualų“ paveikslą, kokių būna Šiuolaikinio meno centre: ten, norėdami atrodyti išprusę, žiūrime į tokius kūrinius su apsimestine nuostaba ir snobiškai postringaujame apie didžiojo meno gelmes.

Autorius savo knygoje naudoja gausybę kultūrinių ir popkultūrinių kontekstų: čia aidi ir T. S. Elioto eilės, groja „Beatles“, savo simfonijas pristato Philipas Glassas, skrenda „Ryanair“ lėktuvai, vaikštinėja į Maxą Frischą panašus architektas, Betmenas vedžioja čihuahua šunelį, o miesto žmonės laksto su karštai rūkytomis „Samsono“ dešrelėmis. Šie įvaizdžiai pinasi tarpusavyje, teikia tekstams novatoriškumo iliuzijos, jie liejasi ir atsiskiria tarsi jūros bangos, kuriose lyg žuvelė nardo autorius, besidžiaugiantis savo išmone.

Knyga turi ir kulinarinių akcentų: gausu užuominų į įvairiausius receptus, detaliai aprašomas žuvies šašlyko gaminimas: „<…> reikia pasiruošti iš bent puskilogramio tvirtesnės žuvies, puikiai tiktų lašiša arba tunas, o marinatui reikėtų citrinos, dviejų porų, česnako, džiovintų pomidorų, jogurto, sezamo sėklų, krapų ir, žinoma, druskos bei pipirų…“ (p. 95). Kaip reklaminiai intarpai novelėse korėjietiškoje „Juodojo kubo keptuvėje“ kepa karpis. Reklamos išmoningai ataidi ir pačiose novelėse (pavyzdžiui, „Prezidentės pusryčiai“, kur prezidentė pusryčiams turėjo skanauti karpio troškinio).

Teikiant daug dėmesio tekstų formai ir knygos estetikai, pritrūksta turinio. Žavus muselės piešinys ir grafiškai įdomi teksto kompozicija nepasiteisina kuriant skaitytojui tiesiog nesuvokiamus uždavinius, kaip antai – sunkiai apibūdinamos formos kūrinyje „Dieviškasis badmintonas“. Čia praleidžiamos raidės ir ištisi žodžiai, jie pakeičiami ženklais:

Tai štai, bazalto era. Kino teatro salėje

tamsu, trečios ir

~~~~~~~ vietos ~~~~~ užimtos karčių,

~~~~~ uojančių vandenyje ~~~~~~.

Grafinė teksto struktūra gali pasirodyti žavi ir žaisminga, tačiau novelė – neperskaitoma, ji yra veikiau ne tekstas su jam būdingais prasminiais klodais, o konceptualus šiuolaikinis meno kūrinys. Knygai jis atneša vizualios estetikos gūsį, tačiau tik tiek ir ne daugiau.

Pastangą baltus puslapius užpildyti bet kokiu tekstu išduoda ir ši citata iš novelės „Oranžinių žuvų tėkmė“: „Aš nežinau – kaip jūs skaitote, tačiau akivaizdu – miegate. KAVOS? Gerai, eime tad pasivaikščioti. Pabūsim čia, prie namų, prie oranžo, lovoje su Bacho choralais – tebūnie…“ (p. 62). Pasažo struktūra primena minčių kratinį, čia negalioja jokios racionalios logikos taisyklės. Žodžių tėkmė pulsuoja, gyvena, neteikdama tekstui kūno, pasakojimas virpa tartum vaiduoklio siluetas.

Stiprioji knygos dalis gali būti saviti palyginimai ir įvaizdžiai. Čia autoriaus kūrybinė ir estetinė pajauta triumfuoja visu galingumu: rožės, primenančios senas knygas (p. 9), saulės zuikučių dresavimas (p. 11), džemas išsiskleidžia į gervių pulkelį lyjančiame grikiais peizaže (p. 19). Deja, šios varomosios jėgos knygai nepakanka. Nepakanka ir su fantasmagorijomis jungiamo intelektualumo, tekstams trūksta vientisumo.

Autorius, turintis neišsemiamą kūrybiškų idėjų arsenalą, ne visuomet yra pajėgus savo užmojus užrašyti popieriuje. Teksto liūliavimas ganėtinai žavingai atsiskleistų ilguosiuose sakiniuose, primintų jūrą. Knygai, kurioje gausu marinistinių įvaizdžių, tai teiktų papildomo žavesio. Deja, šalutiniais sakiniais išsišakoję sakiniai, apimtimi užimantys daugiau nei puslapį, yra tiesiog gremėzdiški. Norint šias tiradas suvokti, reikėtų jas skaityti vis iš naujo, vis sugrįžtant prie sakinio pradžios. Novelė „Oktaedras“ (p. 56–58) sudaryta tik iš trijų sakinių. Deja, šis autoriaus žaidimas nėra jo „arkliukas“ (ar, veikiau, ne jo jūrų arkliukas – šis simbolis itin dažnas knygoje).

„Dulkių spalvos žuvelių“ tekstai susiejami tarpusavyje, jie kiek primena romaną ar apysaką – veikėjai šokinėja iš vienos novelės į kitą, kartojasi tie patys įvaizdžiai, simboliai. Jie šiek tiek riša knygos tekstus į visumą. Štai prezidentė iš „Prezidentės pusryčių“ sušmėžuoja ir „Dėl artėjančio lietaus“, keliuose tekstuose straksi čihuahua šunelis ir plaukioja jūrų arkliukai.

Paveikiam kūriniui sukurti nepakanka vien estetinio žaidimo ir erudicijos demonstravimo. Kultūrinių bei intelektinių žinių diapazonas pats savaime dar neužtikrina knygos sėkmės. Antai Umberto Eco geba puikiai jungti mokslą ir prozą, sausas žinias bei intelektinę informaciją įpinti į patrauklią detektyvinę intrigą. Mokslines žinias įtraukti į drąsų meninės išmonės tekstą pavyksta ir jaunam autoriui Mariui Povilui Elijui Martynenko. D. Preišegalavičius siekia kurti rafinuotą, ekstravagantišką novelę, tačiau jai stinga įtaigios asociatyvios logikos. Pripažinimo sulaukusių kūrėjų vaizdinių imitavimas savaime tekstų vertės nepadidina.

Undinės Radzevičiūtės knygoje „Žuvys ir drakonai“ papasakota tokia japoniška legenda: sužinoję, kad kažkur toli yra krioklys, trys šimtai šešiasdešimt jaunų karpių nutaria plaukti link jo. Kelio būta sunkaus ir ilgo: daug karpių žuvo pakeliui, kai kurie jų neatlaikė ir pasidavė, o kai kurie suaugo ir atsisakė savo norų. Krioklį pasiekė tik trys karpiai. Jie nutarė, kad kelionės tikslas bus pasiektas, jei užšoks ant krioklio. Karpiai šoko, tačiau pavyko tik vienam. Jis užšoko, peršoko ir virto drakonu.

Deividas Preišegalavičius taip pat iriasi prieš srovę, jis iriasi sunkiai, negailėdamas jėgų. Tačiau su šia knyga užšokti ant krioklio jam dar nepavyko. Ir tai natūralu – laimėti tokią pergalę pirmuoju bandymu pavyksta retam.

Lina Ožeraitytė. Nežinomo pasaulio priartinimas

2018 m. Nr. 7 / Viktorija Prėskienytė-Diawara. Bėgimas į nežinią. – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 244 p. Knygos dailininkas – Zigmantas Butautis.

Deividas Preišegalavičius. Trys apsakymai

2016 m. Nr. 1 / Dulkių spalvos žuvelės. Oktaedras. Dėl artėjančio lietaus. / „Artimiausia para bus dar šaltesnė, oras atvės net iki minus trijų laipsnių, tačiau išliks saulėta.“ Radijo pranešėjas maloniu balsu informuoja apie būsiančius atmosferos pokyčius