literatūros žurnalas

Regimantas Tamošaitis. Užrašai apie mūsų laikus

2018 m. Nr. 4

Marcelijus Martinaitis. Viskas taip ir liks. 1988–2013 metų užrašai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 239 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Užrašai sau pačiam – taip būtų galima pavadinti Marcelijaus Martinaičio dienoraštinių apmąstymų knygą, sudarytą iš poeto paliktų užrašų, kuriuos surinko, surūšiavo Gražina Martinaitienė, o spaudai parengė Valentinas Sventickas. Knygą jis sudarė laikydamasis chronologinio principo, ji neturi teminių skyrių ar siužetų. Užrašai – tai spontaniškos poeto reakcijos į Lietuvos kasdienybę, pirmiausia šalies politinių ir socialinių įvykių apmąstymai. Šalia jų, žinoma, iš karto iškyla kultūros klausimai. Šios sritys tiesiogiai susijusios, kaip susisiekiantys indai, nes politinio bei socialinio gyvenimo negerovės vienaip ar kitaip rezonuoja ir kultūrinio gyvenimo lauke, veikdamos jo kokybę.

Šie poeto rašteliai, lapeliai, pabiros mintys radosi intensyviausiu Lietuvai permainų metu, kai patyrėme nepaprastą laisvės euforiją, tautos patriotinį idealizmą ir kartu brutaliausių formų „laukinį“ kapitalizmą, juodas finansinių masyvų perdalijimo technologijas bei su finansų srautų judėjimu tiesiogiai susijusį banditizmą, užsakomas žudynes, neaiškių veikėjų veržimąsi į valdžią, kovą dėl turto, – visa tai stipriai veikė ir politinį prisikeliančios Lietuvos gyvenimą. Idealistų bei patriotų iškovota laisve pirmiausia pasinaudojo tam tikros grupuotės, išaugusios iš komunistinės nomenklatūros, uždari finansiniai klanai, slaptosios galios struktūros, kurios Lietuvos žmonių sąskaita siekė apsirūpinti materialia gerove, išsaugoti įtaką daugeliui metų. Šitokios veiksmo schemos, kylančios iš kapitalo galios bei valdžios troškimo, yra senos ir tradiciškos, užtenka pastudijuoti kapitalizmo bastionų istorijas, bet Lietuvai, „artojėlių“ kraštui, visa tai, kas išsiveržė su laisve, krauju išsikovota, buvo nauja, netikėta ir fantasmagoriška. Lyg kartu su ištryškusiu tyro vandens šaltiniu būtų atsivėrusi kanalizacijos kloaka, kuri suteršė tai, kas tautos sąmonėje šimtmečiais gyvavo kaip teisingo ir doro gyvenimo šviesa. Kaip tik taip ir reaguojama į tą pereinamąjį laikotarpį M. Martinaičio knygoje, kurioje didžioji apmąstymų dalis skirta politikai ir socialinio gyvenimo reiškiniams, dažniausiai juos suvokiant kaip absurdą, valdančiųjų savivalę, politinį cinizmą ir apskritai lietuviškojo pasaulio nužmogėjimo faktą. Užrašai randasi kaip sužeistos sąmonės reakcija, kaip spontaniškas protestas prieš šio gyvenimo amoralumą, blogį. Taip pat kaip ir nerimas dėl griaunamos lietuviškosios kultūros, tautinių ir universalesnių humanistinių vertybių. Susirūpinimas ir dėl humanitarinių mokslų nunykimo, dėl biurokratinės hidros visagalybės akademinėse ir socialinėse institucijose. Antai aiški mūsų situacijos tiesa: „Kas dabar yra mokykla, mokslas, literatūra? Išgirstame: verslas. Štai ir visas atsakymas“ (p. 158). Kultūra „vis labiau suvokiama vien kaip pramoga, laisvalaikio užpildymas renginiais bei reginiais. Kultūros komercializacija mūsų šalyje akivaizdi, labai naudinga verslo sluoksniams <…>“ (p. 44).

Preke tampa ne tik kultūra, bet ir gamta. Tarkim, Palanga: „Yra komercializuojami žmogaus poreikiai, net jo silpnybės – viskas numatyta už pinigus. Net gamtą reikia čia nusipirkti: jūrą, saulėlydį virš jūros, paplūdimį. Nelieka gamtos, su kuria galėtum būti vienas. Žmonės čia atvyksta pakeist savo asmenybės, ir nepastebi, kokie jie čia vienodi. <…> Gamta taip pat parduodama“ (p. 212).

Poetui, menininkui tenka ypatingas kultūros kūrėjo vaidmuo, nes per meną visuomenėje yra steigiamos ir palaikomos vertybės, iškeliami bendri idėjiniai orientyrai. Nors visa tai realizuojama meninėmis priemonėmis, o visuomenę menas visų pirmiausia veikia estetiškai, vis dėlto menininkas kultūroje yra ir aukščiausias moralistas. Jis toks turi būti, nes be moralinio matmens, be žmogaus gyvenimo vertės idėjos menas tiesiog neįmanomas. Tačiau mene tas moralumas yra užslėptas ir nelenda į akis, jis nėra brukamas žmogui tiesiogiai. M. Martinaičio kūryboje niekur nerastume imperatyvaus kalbėjimo apie tai, kaip mes turėtume gyventi, kokia turėtų būti visuomenės moralė, valdžios vaid-

muo ir pan. Užrašuose netiesiogiai konstatuojama ciniškoji mūsų epochos kultūra, kai esminės vertybės, turėjusios jungti tautą, trukdo vartotojiškai pasaulėjautai ir savanaudiškam gyvenimo būdui, todėl jų priminimas ima erzinti kaip koks sąžinės priekaištas. Į tas vertybes atsigręžiama su ironija, kaip į atgyvenusius kaimo žmogaus sentimentus: „Kažin kas dabar būtų kokiame nors didesniame žmonių susibuvime ėmus ir užgiedojus „Graži tu, mano brangi tėvyne…“ (p. 42).

M. Martinaičio užrašuose moralinė problematika yra atvira ir dominuojanti. Nes poetui skauda širdį dėl viso to, kas vyksta Lietuvoje, ir savo emocijas jis bando numalšinti jas išrašydamas, paversdamas užrašais sau pačiam. Nes tai, kas vyksta žmogaus viduje ir dažnai yra nesuvokiama net jam pačiam, darosi nušviesta kalbos lygmenyje. Kai skausmingi išgyvenimai yra išrašomi, juos lengviau įveikti. Toks rašymas padeda atgauti ramybę ir gyvenimo valią. Todėl M. Martinaičio užrašų lapeliai buvo savotiška jo dvasinė terapija, savitas pasaulio reflektavimo bei realybės įsisavinimo būdas.

Lietuvos gyvenimo negerovių kritika M. Martinaičio užrašuose turi dvejopus argumentacijos pagrindus. Pirma, tai blaivi valstietiška prigimtis, kuri aiškiai mato Lietuvos politinio, ekonominio bei socialinio gyvenimo neracionalumą, valdančiųjų neatsakingumą, jų veiklos pražūtingą poveikį mūsų kraštui, privačių interesų, savanaudiškumo įsigalėjimą ir pan. Todėl jaudina dramatiškai didėjanti žmonių turtinė nelygybė, didžiosios tautos dalies skurdinimas, politikų bei kapitalo valdytojų panieka kultūros kūrėjams, menininkams, kultūrinio paveldo deformavimas miestuose ir kaimo tradicinio gyvenimo niokojimas. Visa tai matoma iš erdvios laiko perspektyvos, dabarties pasaulis vertinamas poeto tėvų, senelių, prosenelių akimis. Taigi šiuolaikinis pasaulis kritikuojamas žemės žmogaus, kaimo gyventojo požiūriu. Iškalbinga frazė, kuria rašytojas apmąsto ar net teigia savo tapatybę: „Esu VILNIAUS KAIMIETIS“ (p. 209). Taigi lyg koks tradicinės, konservatyvios moralės autoritetas kintančių reikšmių lauke ir laike.

Tačiau kitas šiuolaikinio pasaulio vertinimo pagrindas nėra toks etnocentrinis ir kaimiškas. Tai kita poeto atrama: universalios žmogiškosios vertybės, demokratinės ir humanistinės nuostatos, prigimtinės teisės idėjos, elementaraus žmogiškojo orumo teigimas etc. Nors užrašų tonas emocingas, šita Lietuvos gyvenimo kritika nėra subjektyvi, tai ne sentimentalus senosios kartos menininko skundas, o gyvenimo išminties balsas ir kartu gilus universalių žmogiškųjų vertybių jausmas. Todėl tai nėra kažkoks privataus asmens nepasitenkinimo dokumentas, tai savotiška tautos moralinės valios išraiška. Ir jis turi tokią teisę liudyti tiesą, nes poeto patirtis – unikali: „Dabar matau: pakartojau visą Lietuvos civilizacijos istoriją nuo balanos, „slebizavimo“ – iki kompiuterio“ (p. 137).

Šalia pastabų, atsiradusių kaip reakcija į išorinio pasaulio įvykius, esama ir to, kas būdinga M. Martinaičio poezijai, – asmeninės refleksijos žybsnių, gilinimosi į savastį, nuostabos dėl gyvenimo stebuklo, itin daug stebėjimosi kalbos kuriamąja galia, poezijos meno mįslingumu. Čia poetas, kaip ir visoje savo kūryboje, išlaiko gyvybingą naivaus, bet esmingo klausimo nuostatą. Ir, žinoma, liudijamas poezijos stebuklas – juk ji išsaugo žmogaus, įkūnijusio save žodyje, nemirtingumą: „Poezija – pastanga permesti žodžius per bedugnę, laiką, nebūtį“ (p. 158).

Svarbu ir tai, kad su kintančiu pasauliu kinta ir kalba, nyksta žmogaus namai. „Ir bijo širdis ten užsukti, nes ten niekam jau nėra namų. Ten iš vietų išjudėjo net amžinieji valstiečių žodžiai žemė, rugys, duona, kaimas, pieva, kiemas, upelis, bulvė, tvartas“ (p. 43). Tokius dramatiškus kultūros poslinkius gali justi tik jautri poetinė sąmonė. Laimingi tie, kurie nežino galutinių dalykų, nes jie yra gyvi, yra ta judanti sąmonė, nesustabarėjęs protas, – štai kodėl M. Martinaitis visuomet buvo toks gyvybingas, jaunatviškas, ir kūryboje, ir realioje veikloje.

Jis pasižymėjo ypatinga ramybe, santarve, sunkiai apibūdinamu gerumu aplinkai. Atrodė, kad iš jo sklinda vien teigiamos nuotaikos, kad jis geba absorbuoti išorinio pasaulio chaosą, kad yra laisvas nuo viso to, kas vyksta aplinkui, kad yra tarsi pasitraukęs į kažkokią poetinio regėjimo teritoriją. Taigi lyg būtų atsiribojęs nuo nemalonios realybės ir apie negatyvius reiškinius prabylantis tik retsykiais, vienu kitu straipsniu ar esė. Bet pasirodo, kad ši negatyvioji politinė ir socialinė realybė jį smūgiavo kasdien, ir gana skaudžiai.

Užrašuose esama sakinių užuominų, kurie giliai prasmingi, bet ką jie iš tikrųjų reiškia, kaip jie turėjo būti išplėtoti – to niekada nebesužinosime. „Mums literatūroje reikėjo pereiti per tokį juodą šešėlį…“ (p. 164). Kas tas juodas šešėlis? Kiek jis panašus į mūsų laiko šešėlius?

Bet viena naujųjų laikų pamoka M. Martinaičio užrašuose labai aiški: „Laisvė taip pat nutildo žodžius, pasakytus nelaisvėje“ (p. 239). Paradoksalu, bet kartais būdavome laisvesni nelaisvėje nei dabar, kai toji laisvė atrodo tokia natūrali, kasdieniška, tiesiog pigi. O anksčiau juk būdavo kitaip: „Ima atrodyti, kad mene buvo vertinga tik tai, už ką buvo galima gauti kalėjimą“ (p. 32).

Autorius gailisi ne savęs ir savo buvusio laiko, jis jautrus mūsų visų nykstančiam pasauliui… Jis esmingai gyvena dabarties laike, bet gyvendamas jame išlieka su savo prigimtine kaimo žmogaus duotybe – yra savotiškas dvasinio stabilumo simbolis šitame kintančio istorinio laiko chaose, kur ima klestėti moralinis ir estetinis reliatyvizmas, kur visos vertybės netenka savo etninių ir universalių pagrindų, kur viskas leidžiama.

Taigi poetas yra kultūros kūrėjas ir jos sargas, todėl taip skaudžiai ir reaguoja į žmogaus vertybes deformuojantį blogį. Ir primena mums, kad galime gyventi laimingai ir prasmingai, jei tik mokėsime būti orūs ir laisvi, nes „valdžia neduoda malonių: nei gamtos, nei kalbos, nei gyvybės, nei meilės. Visa tai reikia turėti patiems – tai ir yra laimė“ (p. 164). Šie užrašai sau pačiam – tai užrašai ne apie save patį, o apie Lietuvą: kuri yra ir Marcelijaus Martinaičio, ir mūsų visų.

Regimantas Tamošaitis. Mėlynojo kraujo poezija

2018 m. Nr. 12 / Dovilė Kuzminskaitė. Obsesijos. – Vilnius: Naujoji Romuva, 2018. – 80 p.

Regimantas Tamošaitis. Rudens namų link

2018 m. Nr. 10 / Šiemet vasara Lietuvoje buvo kaip niekuomet graži, saulėta ir karšta, – tokia, kiek prisimenu, būdavo tik mano vaikystės kaime. Dosni šiluma tęsėsi ir įsibėgėjus rudeniui, todėl daug leng-viau galėjome peršokti laiko slenkstį, skiriantį saulėto

Lietuvos šimtmetis literatūroje

2018 m. Nr. 2 / Dalyvavo eseistas, vertėjas Laimantas Jonušys, poetė Aušra Kaziliūnaitė, kultūros istorijos tyrinėtojas Darius Kuolys, literatūrologė Jūratė Sprindytė, istorikas Aurimas Švedas, literatūrologas Regimantas Tamošaitis.

Regimantas Tamošaitis. Smagiai, bet nieko rimto

2018 m. Nr. 1 / Mindaugas Jonas Urbonas. Šimtmečių melancholija. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017.  – 301 p.

„Bradūnas – ypatingas ypatingos kartos žmogus“.

2017 m. Nr. 5-6 / Dalyvauja Kazio Bradūno duktė antropologė Elena Bradūnaitė-Aglinskienė, rašytojas Kazys Almenas, Maironio lietuvių literatūros muziejaus darbuotoja Virginija Paplauskienė. Moderuoja kultūros istorikas Darius Kuolys.

Regimantas Tamošaitis. Verba plaka Lietuvą

2016 m. Nr. 5-6 / Algirdas Verba. Poezijos pavasario laureatų bibliotekėlė. – Kaunas: Naujasis spaudos lankas ir Kauno meno kūrėjų asociacija, 2015. – 71 p.

Regimantas Tamošaitis. Graži Martinaičio vienatvė

2016 m. Nr. 4 / au ačiū už tai, kad mane tu pamirši, suarsi mane ir apsėsi… Marcelijus Martinaitis. Iš rinkinio „Debesų lieptais“, 1966 /Balandžio pirmoji jau seniai man siejasi ne su liaudiškais pokštais, bet su Marcelijaus Martinaičio vardu…

Marcelijus Martinaitis. Iš rankraščių. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 4 / Turėjau galimybę susipažinti su Marcelijaus Martinaičio (1936–2013) rankraščiais, kai po jo mirties rengiau spaudai knygą „Nenoriu nieko neveikti“. Kas pateko į ją, tas pateko. Tačiau rankraščius dar kuriam

Vanda Juknaitė. Pasaulį laikančios rankos

2016 m. Nr. 2 / Žodžių bus nedaug, ir žodžių nereikia daug. Kadangi gyvenu begalinėje tyloje, labai aštriai jaučiu žodžio vertę. Kai išgirdau, kad kūrinys kaip visuma grąžinamas į mokyklos programą, atė­jau…

Antanas Baranauskas – tarp poezijos ir meilės

2016 m. Nr. 1 / 2015 m. spalio 29 d. Anykščiuose vyko Antano Baranausko ir Antano Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus bei asociacijos „Lituanistų sambūris“ surengtas Lietuvos mokslininkų ir Aukštaitijos mokytojų lituanistų susitikimas

Regimantas Tamošaitis. „Metai“ metų rate

2016 m. nr. 1 / Atėjau į „Metų“ redakciją 2002 m., kaip man tada atrodė, laikinai padirbėti. Tas laikinumas smarkiai užsitęsė. Labai daug kas pasikeitė – redakcijoje, Lietuvoje, mano paties gyvenime