literatūros žurnalas

ŠIMTMEČIO ANKETA: Vladas Braziūnas, Jurgita Jasponytė

2018 m. Nr. 4

Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą, etninės atminties ištvermingumą. Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis – proga apmąstyti mūsų literatūros ir kultūros raidą, įvardyti žymiausius asmenis, prisiminti jų nuopelnus kraštui. Kokie vardai, judėjimai, iniciatyvos, darbai ir kūriniai Jums atrodo iškiliausi mūsų laisvėjimo kelyje?

Kaip apibūdintumėte šiandieninę mūsų literatūros, kultūros ir visuomenės situaciją? Kokios gyvenimo galimybės bei pokyčiai nuteikia viltingai, įkvepia kūrybai? Kokias didžiausias problemas bei iššūkius visuomenei, tautai ir valstybei kelia naujųjų laikų procesai?

Per šimtą metų lietuviška knyga patyrė nepaprastą kokybinį šuolį – iš didaktinės epochos amžiaus įšokome į moderniausios literatūros kontekstus, ir tai mums teko daryti gerokai sparčiau nei daugeliui Europos tautų. Per pastarąjį šimtmetį subrendo lietuvių literatūrinė kalba, išaugo meniškumo reikalavimai. Kokią lietuvių literatūrą įsivaizduojate po kelių dešimčių ir daugiau metų?



Poetas, vertėjas
Vladas Braziūnas

Didžiosioms iškilmių bangoms nuūžus, kartoti žinomų dalykų, skelbtų iš tų iškilmių tribūnų ar televizijų, nebenorėčiau. Kai anuos metus, XIX amžiaus pabaigą ir XX amžiaus pradžią, bandau rėpti platesniu žvilgsniu, vis pagrįstesnė atrodo mintis, jog tada Nepriklausomybės stebuklui rengtasi, tauta rengta – pavydėtinai kryptingai, valingai, našiai. Tegul tų žmonių, daugiausia ūkininkų vaikų, pasiekusių mokslus, būta ir nedaug. Bet kaip gražiai jie rado būdų ir „pelenguoti“ menkiausius galimos ateities ženklus, ir drauge – žadinti savo beraščius brolius ir seseris tai ateičiai, tegyvai vien tikėjimu, kylančiu iš savo pačių teisybės jausmo. Ateitis vien vaidulas, bet jam žmonės skiria savo gyvenimus. Dėl jos veržiasi mokslan, mokosi, dirba, dažnai nuo Lietuvos priverstinai toli, kiečiausi pragmatikai specialybes renkasi pelningas, talentingiausi kartais uždirba pasiutiškus pinigus, grįžta su jais Tėvynėn – ir visiškai viską kloja tautos švietimui, kultūrai, menams, literatūrai. Negana to, dar ir patys – didžiai rimti, solidūs žmonės – knygeles sodžiui rašo ir kaip apyniai augintina, ir kaip „Jons ir Aniutia“ ugdytina… Visi jie, inžinieriai, gydytojai, kunigai, yra humanitarai. Iš pašaukimo ar iš suprasto reikalo, bet humanitarai, kultūros juodadarbiai. Man tas žodis visada buvo labai gražus. Dar pagražėjo, kai netikėtai perskaičiau save taip bevadinant ir Algirdą Julių Greimą. Ant tokių, nenormalių, pasaulis ir laikosi.

Petrą ir kitu du broliu Vileišiu, aišku, priminė ir Regimanto Midvikio paminklas jiems prie abiejų Vilniaus upių. Atidengta paminklas Vilniaus (dar Kauno ir Pasvalio) merų „lygmeniu“, gal taip ir gerai, kalbos buvo supratingos ir žmoniškos. Pastatyta paminklas irgi žmonių – giminių ir kitų aukotojų – lėšomis. Širdin krito Gedimino Tursos, Vileišių fondo pirmininko, minėtas vaizdelis, kaip Vilniaus Petro Vileišio progimnazijos moksleiviai įteikę pinigų maišelį – po eurą, po du, gal iš skirtų priešpiečiams. Nei čia, nei kitur nesu girdėjęs galingųjų pramonininkų, prekybininkų ar kitų verslininkų iniciatyvų lygiuotis į savo provaizdį Vileišį. Netinkamas jis, šitoks provaizdis, atsilikęs ir pavojingas, verslią sąmonę luošinantis: pinigas skirta ne tautos kultūrą kelti, ne jos mecenatais būti. Ne, pinigas turi daryti – pinigą! Čia ir dabar. Taip kalbėjo Stašaitis. Žmogus normalus. Ir užtat garsus laukinio liberalizmo pranašas „ant Lietuvos“. Kadaise, jau šios, naujai atkurtosios Lietuvos Respublikos pradžioje. Taip va ir šiom dienom užmiršo jautriąją sąmonės vietą politinės gražbylystės lapeliu prisidengti jauniausias Lietuvos ministras, per radiją urbi et orbi lepteldamas neva gražų, sektiną ir siektiną pavyzdį, kad štai vietoj išsilaikyt neįstengusio provincijos knygyno dabar klesti kultūringas restorano verslas. Pelno, akimirkos naudos požiūriu – iškalbu. Visa kita – ne jo ministerijos pupos.

Procesai?.. Pačios teauga tik piktžolės. Jaunas kartas, kaip miežius ar apynius, turėsim auginti. Duokdie, ne pagal savo, o pagal vis bent kiek gražėlesnį paveikslą. Ketvirtį amžiaus, keturis dešimtmečius ar kiek prireiks. Apie švietimo sistemą kalbėti nejauku: ji užskurdusi. Veik beraštė. Šito fakto nebeginčija, regis, niekas. Užskurdusi ji todėl, kad suklypęs jos pamatų pamatas – humanistinė bei humanitarinė jos dvasia. Ir pagraužta jos šerdis – lituanistika. Tais „Stašaičio laikais“, kai smarkokai buvau įniręs publicistikos (vėliau Gintaras Beresnevičius ją vadino eseistika) nuodėmėn, dar buvau jaunesnis, o daugelis parlamentarų vyresni ir, iš šių dienų žvelgiant, gerokai vis dėlto išprusę, – bet jau anais laikais esu viešai siūlęs steigti gimnaziją parlamentarams. Tada skambėjo gal pernelyg sarkastiškai ar net bravūriškai. Dabar jaunas nebesu, neseniai su nuostaba turėjau konstatuoti, kad feisbuke išsirikiavę gimtadienio sveikintojai vis rūpestingiau man primena sveikatą, vis stropiau linki šioje saulutėj dar pasišildyt, gal net dar ką pakaltinama suspėt nuveikti… Juokas beima vis rečiau. Regiu, jog Sąjūdžio kilmės parlamentarai, kad ir kokio būtų buvę išsilavinimo, Seiman buvo pakliuvę daugmaž iš tų pačių paskatų kaip ir praėjusio amžiaus pradžios šviesuoliai, taigi iš humanistinių ir humanitarinių. Užtat jiems netrūko demokratijai būtinos išminties nuvokti, bent nujausti, jog galingiausias žmogaus ir žmonių bendrijos gyvenimo variklis nėra technologijos ar pasiūlos ir paklausos skaičiuoklės. Humanistinių, humanitarinių nuostatų žmonės atkūrė mūsų valstybę prieš šimtą metų, sukūrė Lietuvos Respubliką, tokie pat žmonės ją, Lietuvos Respubliką, išplėšė iš naujos okupacijos ir vėl atkūrė. Įvykdė ir antrą kūrybos stebuklą. Nes buvo jam pasirengę. Nes okupacijos dešimtmečiais daugelio jų ir kitų eita į žmones, senų klausytasi su atida, jauniems rodyta pavyzdys, kaip su tais senesniais, su jų gyvenimais, jų idealais ir dainomis, pagarbiai apsieitina. Be kita ko, turiu galvoj ir visą mūsų etninės kultūros judėjimą, žioravusį visąlaik, o nuo septintojo dešimtmečio pabaigos įsidegusį nebeužgesinamai. Turiu galvoje ir ilgą bei galingą šio judėjimo šaką – Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuvą, mano sąmonėjimui svarbiausią, dešimtimis pasišventėlių kasmet išsibarstydavusią po Lietuvą, čia jau per savo mokinius, bendradarbius ar pažįstamus, vėliau ir vaikus – virsdavusią šimtais ir tūkstančiais. Drauge su etnografiniais ansambliais, žygeiviais ir panašiais. Galiausiai autentiškos dainos dvasia įsiliepsnojo prie laisvės laužų ir žygių. Garsieji roko maršai nuo šios ilgų dešimtmečių liepsnos irgi prisidegė. Kartą plykstelt ar garsiai treptelt nėra tas pat, kaip kasdien nešioti spaudžiančias, trinančias geležines kurpes, bet dainos kaitrą saugot kaip tau patikėtą išmintį…

Šiandien mūsų gyvenimą pasišovusiems lemti žmonėms, parlamentarams, ministrams, paministriams bei pasubiniams (LKŽ IX 543), tikro klasikinės gimnazijos išsilavinimo reiktų verkiant. Valstybė išbalansuota. Jos varomieji ratai – švietimo ir kultūros, lituanistinių ir apskritai humanitarinių mokslų bei menų – jau veik ligi ašių įmurdyti. Jokia mechanistiškai suprasta ekonomika viena pati tokio vežimo nei ištrauks, nei išstums. Joks kapitalas. Nebent tas, gimnazistų maišely. Nes jis – žmogaus dvasios galimybių kapitalas. Svarbiausias. Nešvaistytinas. Tausotinas. Didintinas. Juo matuotina kiekvienos valdžios veiklos efektyvumas, jo dinamika. Deja, mūsų šalyje apie šį kapitalą nė mur mur. Kad nepaaiškėtų, jog tarp kas ketveri metai besikeičiančių mūsų valdytojų neatsirado toliaregių maratonininkų, žinančių ir kur patys bėga, ir kur kitus veda. Jog daugumo iš esmės bėgta tik trumposios ketverių metų distancijos, tetinkamos tik savo pačių socialinėms garantijoms užsitikrint.

Literatūros, kultūros, visuomenės situacija?.. Siūlyčiau pasidomėti Nacionaline literatūros programa. Sluoksnis po sluoksnio pamatytumėm iškalbų veiklos imitavimo zondą: šioji programa, Prezidentės inicijuota, užpraėjusią ministro kadenciją parengta, praėjusios kadencijos ministro (aišku, perrengta ir) pasirašyta, net atrodė, jog pasirašyta rimtai: ne vien kaip gerų norų deklaracija, o drauge su reikiamų įgyvendint darbų planu – su etapų, datų ir pinigėlių grafomis. Darbo grupėje programai rengti (dar pirmoje) dirbęs kolega Antanas G., prisimenu, kasandriškai mane apramino: „Taip, Vladai, eilėraštį čia parašėm gerą, bet ar manai, kad jį kas perskaitys?“ Neskaitė. Nei euras šiai programai skirta, nei pirštas ją „įveiklint“ pajudinta, nei pajudint manyta. Ir dabar jau apie tą programą – Nacionalinę – tik gražiai arba nieko, geriau nieko, nes visų tų popierinių darbų grafikas pasibaigė sulig ana kadencija, taigi ir programa… taip pat pasibaigė, nebegalioja?

Šioji politinė kadencija tegul bus paskutinė, kai prieš rinkimus man dar šmėkščiojo neaiškių iliuzinių žarijėlių. Užgeso nespėjusios nė įsižiebti.

Visa laimė, kad nei literatūros, nei kultūros, nei žmonių visuomeniškumo – ignoravimu neuždrausi, neužgniauši, nesumenkinsi. Jie tvarūs kaip išmintis ar daina.

Nebebūčiau optimistas, jei su parengiamąja klausimo da-

limi nesutikčiau. Sutinku. Nors… veikiau iš inercijos. Nes kibių švietimo piktžolių sėklikių pribirę ir čia. Ačiūdie, jos dar palyginti menkai tesudygusios, nesulapojusios, literatūros miežių nei apynių dar negožia… O į patį klausimą atsakyt, žinoma, nelengva: turėtum žmogus arba įsivaizduoti esąs literatūros klimatologas, bent jau prognostikas, arba atsiduoti norams bei svajonėms. Pasitikiu literatūros vidinėmis, savitvarkos galiomis. Tad norėčiau tikėti, jog literatūra neišbarstys nei kalbos, nei formos, nei prasmės. Bėgdama, virsdama kūlio, vydamasi – posūkyje neišlėks iš trasos. Pati ramiai susitelks, sustos, apsižiūrės, kad viskas čia pat, tariamosios pažangos vijos gražiai susisukusios serpantinu, raštais blizguliuoja visokiausiais. Tada sustos ir dar vienas kitas pasaulio kompleksuotųjų olimpiados lenktynininkas – žiūrėk, jau ir jaukus atkutusių būrelis. Jau tikra.



Poetė, vertėja Jurgita Jasponytė

Atsakydama į šią anketą, kad nepasiklysčiau, bandysiu laikykis dviejų chronologijos linijų: literatūros proceso ir asmeninio gyvenimo. Tiesą sakant, puoliau atsakinėti, o jau gerokai įpusėjusi darkart pažvelgiau, ko esu klausiama, ir supratau, kad atsakymai nebus labai tikslūs. Todėl iš karto atsiprašau, jeigu nuklydau.

Imant galvoti apie nepriklausomos Lietuvos (po 1918 m.) universitetines studijas, išties įspūdinga atrodo, kad Kaune įkurtame Lietuvos (vėliau – Vytauto Didžiojo) universitete viskas buvo dėstoma lietuvių kalba, o dėstė Vaižgantas, Vincas Krėvė, Balys Sruoga, Vincas Mykolaitis-Putinas, Jonas Mačiulis-Maironis. Kalbos dalykus – Jonas Jablonskis ir Kazimieras Būga.

Prie K. Būgos (1879–1924) ir norėčiau stabtelėti. Pagal istorinį laiką jis dar papuola į nepriklausomos Lietuvos pradžią. Be to, kilęs iš to paties krašto (Zarasų rajono, bet labiau trauktų sakyti – istorinės Sėlių žemės) kaip ir aš. Mane su K. Būga sieja ir tai, kad norėčiau jį įvardyti savo mokytoju (jeigu ne pernelyg daug garbės prisiimu), nepaisant per kelias dešimtis metų prasilenkusių mūsų gyvenimų. Miręs vos keturiasdešimt penkerių, mokslininkas mokinių nepaliko. Ir todėl „mokinė“ aš esu savotiška, tiesiogiai nė netęsianti mokytojo darbų. Ir vis dėlto jaučiu jo įtaką, net rašydama eilėraščius. Tiesą sakant, K. Būgos raštų taip ir nebuvau įveikusi studijuodama lietuvių kalbą universitete. Perskaičiau prieš kokius penketą šešetą metų, jau augindama vaikus. Pagaliau prisiruošiau. Jo kalbos jausmas man kaip stebuklas, skaitydama jaučiausi ne tik kaip filologijos mokslų nebaigusi, bet kaip lietuvių kalbą besimokydama iš naujo, ar net apėmė jausmas, kad niekada jos nemokėjau, atsivėrė neįtikėtinos žodžių etimologijos gelmės. Apie sėlių kalbos palikimą (rekonstruojamą iš toponimų ir hidronimų) niekur nebuvau radusi tiek medžiagos. Tarkim, sužinojusi, kad sėlių kalba vienintelė, be kuršių, išlaikiusi nepakitusį garsą „skl-“, nes kitose baltų kalbose liko „sl-“, galėjau pati sau hipotetiškai spėti, jog mano senelis iš motinos pusės, pavarde Sklizmantas, yra tikras sėlis – gal reiktų sakyti prigimtinis ar vietinis, ne iš kitur atsikėlęs. Juolab kad „Lietuvių pavardžių žodynas“ teigia, jog pavardė „Sklizmantas“, užfiksuota tik apie Zarasus, yra dvikamienė (kaip, pavyzdžiui, Manginas), tačiau pirmojo sando „Skliz-“ kilmė neaiški… dar reikia prisiminti, kad tai galimai buvęs sėliškas vardas, nes tikrai didelė dalis senųjų dvikamienių asmenvardžių yra virtę pavardėmis.

K. Būgos raštai man asmeniškai yra viena iš kertinių aptariamojo šimtmečio knygų. Jo darbai rodo, kad, išmintingai naudojantis kalba, ji gali tapti puikiu istoriniu šaltiniu, ji perneša informaciją, ir ne tik per šimtmečius. Pats K. Būga yra sakęs: „Kur kurios tautos senovėje gyventa, gali mums pasakyti žemė: reikia tik ji mokėti paklausti ir jos atsakas suprasti.“ Anot Skirmanto Valento, K. Būga gali būti laikomas lietuvių istorinės poezijos tyrinėjimų pradininku (jei dvikamienius sudurtinius žodžius, tokius kaip „Vytautas“, „Gediminas“ ir pan., laikysime nedideliais eilėraščiais, skirtais pašlovinti kariui ar valdovui). K. Būgos darbai reikšmingi ir mitologijos studijoms (aiškintos tokių žodžių kaip „aukuras“, „romuva“, „krivis“ ir pan. etimologijos).

Jeigu man reikėtų pasirinkti apskritai reikšmingiausias knygas, arba kurias pasiimčiau su savimi į negyvenamąją salą, tai viena iš jų būtų skauto vadovėlis, kad laukinėm sąlygom neprapulčiau, o kita laisvalaikiui – „Didysis lietuvių kalbos žodynas“. Jo rengimo nuopelnai taip pat tenka K. Būgai.

Įdomu, o gal tiesiog dėsninga tai, kad literatūroje, kaip ir visame gyvenimo rate, galima pastebėti cikliškumą. Kaip trečiajame dešimtmetyje simbolistų (Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, B. Sruogos) eilėraščiai ir kiti kūriniai plazdeno nuotaikų kaita, užuominomis ir nutylėjimais, o V. Mykolaičio-Putino poezija buvo pilna idealų, dramatiškų aplinkos ir asmenybės konfliktų, simbolinių prasmių, taip atėję keturvėjininkai šias nuostatas neigė, kaip ir kūrėjo kaip pranašo traktuotę. Savo kūriniais jie siekė parodyti, kad kūrinys yra tiesiog amato produktas, jį galima imti ir sukonstruoti laikantis tam tikrų dėsnių. Šiandieninėje lietuvių poezijoje, net jeigu kūrėjų neskirstysime į tam tikrus judėjimus ar kartas, yra ta pati sankirta: vieniems literatūrologams ir kūrėjams kūrinys yra tiesioginis įvaldyto darbo produktas, kurio galima išmokti vis populiarėjančiuose kūrybinio rašymo kursuose (tereikia perprasti dėsnius ir juos pritaikyti), kitiems tai Dievo dovana, nuo paties žmogaus menkai tepriklausanti.

Vėlesnėse mokyklinėse klasėse man svarbus buvo poetas Henrikas Radauskas, kurio modernizmas taip pat atstovavo požiūriui, kad tekstas yra rašomas remiantis eilėdaros taisyklėmis ir fonetinių sąskambių dėsniais, o ne kuriamas įkvėpimo akimirką. Aš pati manau, kad abu atsakymai teisingi, žiūrint, kuris smegenų pusrutulis valdo tą kuriančią ranką.

Kalbėdama apie trečiąjį dešimtmetį dominavusią smulkiąją prozą, minėčiau V. Krėvę ir jo knygą „Šiaudinė pastogė“ bei apysaką „Raganius“ su jų pagrindiniu herojumi – liaudies išminčiumi, intuityviai jaučiančiu gamtos ir žemdirbiškojo gyvenimo cikliškumą bei paties gyvenimo dėsnius. Jis kad ir jungia senąją lietuvių pasaulėžiūrą su liaudiškąja krikščionybės forma, bet tebegyvena mitiniame laike, kur žmogus save dar suvokia kaip gamtos dalį, moka skaityti jos siunčiamus ženklus. Žvelgiant į literatūros kontekstus, man į galvą ateina ne Europos literatūra, bet ne itin plačiai žinoma Tolimųjų Rytų tautų proza. Pavyzdžiui, nivcho Vladimiro Sangi apysaka (lietuviškai išleistoje jo knygoje „Sabalų takais“), kur senolis savo gyvenimą sieja su senojo lapino gyvybe, kaip kad V. Krėvės skerdžius savąją „pririša“ prie Grainio liepos.

Neoromantizmo laikotarpiu pasirodo debiutinis Salomėjos Nėries rinkinys „Anksti rytą“. Pradinėse mokyklos klasėse buvau kiaurai suskaičiusi ne tik jį, bet netgi tą cenzūros pakeistąjį vėlyvąjį rinkinį „Prie didelio kelio“, kuris buvo pavadintas „Lakštingala negali nečiulbėti“ ir atkeliavo iki manęs iš senelių sodybos su tėvo sesers iš mokyklinio sąsiuvinio padarytu viršeliu.

Iš neoromantikų prozos man svarbi buvo Kazio Borutos kūryba. Tikriausiai todėl, kad savo romanuose („Mediniai stebuklai“,„Baltaragio malūnas“) jis rašė stilizuodamas lietuvių folklorą – mitus, padavimus, sakmes, pasakas. Akivaizdu, kad dėmesys jiems dar ilgai neišblėso, jei 1973 m. Lietuvos kino studijoje sukuriamas muzikinis filmas „Velnio nuotaka“ pagal K. Borutos apysaką „Baltaragio malūnas“ – pirmasis lietuviškas miuziklas – kurį ir šiandien noriai žiūri mano vaikai.

Naują ribą literatūroje ir apskritai Lietuvos gyvenime brėžia 1939 m. prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas ir po jo – sovietinės okupacijos pradžia, su sovietine propaganda visur, taip pat ir literatūroje. Sunku pasakyti, kokia būtų buvusi mūsų literatūra, jei viso to laiko nebūtų buvę. Galbūt ir prasmės nedaug kelti tokį klausimą. Tačiau būtent nepriklausomybės metais brendusi karta (Antanas Škėma, Vytautas Mačernis, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Bronius Krivickas, Henrikas Nagys, Kazys Bradūnas ir kt.) lietuvių literatūrai buvo labai reikšminga. Po karo jie pavadinami žemininkais. O gimtosios žemės, kilmės, prieraišumo prie savo krašto, tarmės svarbą liudija ne tik jų tekstai, bet ir pats gyvenimas. Štai K. Bradūno anūkė Vaiva Aglinskas (antroji karta, gimusi ne Lietuvoje), kurios gimtinė Havajuose, o studijų vieta – JAV, kalba lietuviškai visai be akcento (net su šiek tiek juntamu suvalkiečių tarmės atspalviu), groja kanklėmis, gieda sutartines ir senelio eilėraščius. Esu tikra, kad sąmoningai ar pasąmoningai visa tai ateina iš jos senelio – „tėtuko“ kartos ir jos puoselėtų vertybių. Todėl K. Bradūno eilėraščio žodžiai apie vaikų vaikus skamba kone pranašiškai:

Aš grįžau į senolių tikėjimą,
Ir mano galva
Guli ant motinos kelių…
<…>
Mano gentį grūdina smūgiai –
Skamba skydas, apkaltas variu –
Aš jos buitį kaip upę geriu.
Po milžinkapių augančiais kūgiais
Gula kartos,
Kad vaikų vaikai
Gimtų grūdo gajumo.

(„Apeiginė“)

Nuo rinkinio „Apeigos“ (1948) K. Bradūno poezijoje gausėja baltiškosios mitologijos ir tautosakos ženklų. Štai tekstas „Sidabra“ visiškai atitinka sutartinių ritmiką ir taisykles:

Siūdi liūdi liudilėle
Tatato tatato
Tai rugiai gražiai žydėjo
Sidabro

Nešam sese seserėle
Tatato tatato
Mes motulei pusrytėlius
Sidabro

<…>

Muzikuojantis baltistas Vytautas Rinkevičius jam yra sukūręs melodiją ir ši bradūniškoji sutartinė buvo sugiedota ir įrašyta grupės „Spanxti“. Tai rodo, kaip folklorinės gyvavimo formos, radusios kelią per žemininkų kūrybą, ateina iki šiuolaikinės muzikos kūrimo.

Vyresnėse mokyklos klasėse vadinamieji bežemiai poetai ir jų kartos prozininkai man buvo labai svarbūs. Prisipažinsiu, kad truputį susinervinu, jeigu šiandien kas ima svarstyti rūpindamasis moksleivių psichologija, ar reikalingas A. Škėma, ar vaikų netraumuoja… Jeigu iš manęs vienuoliktoje klasėje būtumėte atėmę A. Škėmą, aš tai suvokčiau kaip baisiausią praradimą. Juolab kad iš tiesų buvau visus savo mokyklinius metus „baisiai įklimpusi“ į lietuvių literatūrą, tikriausiai daug labiau nei į pasaulinę (jos laikas atėjo jau baigus mokyklą). Gana ryškiai atsimenu A. Škėmos „Baltą drobulę“ iš to laiko, kai man buvo šešiolika ir lankydama Būsimojo pedagogo studijas VPU rašiau ištraukos interpretaciją vėliau man dėsčiusiai docentei Vandai Juknaitei. Pati V. Juknaitė man ir kaip rašytoja, ir kaip dėstytoja taip pat buvo labai svarbi. Pirmame kurse sugebėjau per pirmąją paskaitą išsakyti abejones, kad gal man vertėtų iš lituanistikos pereiti į istoriją, tačiau V. Juknaitė pasakė, kad ji asmeniškai pasižada padaryti iš manęs gerą lituanistę. Tuos žodžius prisimenu ir visada prisimindavau kaip komplimentą, kuris tikriausiai pasąmoningai mane dažnai padrąsindavo.

Kalbėdama apie A. Škėmą, nebūsiu originali, labiausiai prisimenu sąmonės srautą… matyt, šešiolikmetei tai išties darė įspūdį, taip pat ir beprotybės kaip išminties traktuotė, kaip apsauginiai šarvai („Palaiminti idiotai, nes jie yra laimingiausieji žmonės žemėje“ – Laozi). Šis kūrinys taip buvo įsirėžęs atmintin, ypač interpretuotoji ištrauka: „Dabar Garšva žvilgteli į rankinį laikroduką. Penkiolika minučių iki starto. Nėra taip tragiška? Nėra tragedijų šiais metais. Užsilikusiuose Niujorko teatruose rodomos pjesės ir komedijos…“ Taip giliai man buvo ta „Drobulė“ įsėdus, kad buvau tikra, jog puikiai viską atsimenu, ir vargu ar per visus studijų metus ją atsiverčiau iš naujo. O prieš kokį pusmetį supratau, kad pasiilgau, kad noriu dabartinėm akim (lygiai po dvidešimties metų!) vėl perskaityt. O juk yra krūvos knygų, kurias, net jeigu noriu štai taip pakartot, atsiverčiu ir suprantu, kad kažkodėl neskaitysiu, kad jų laikas praėjo… Bet „Drobulę“ prarijau su didžiuliu džiaugsmu, ir iš naujo žavėdamasi, ir visai kitus akcentus užčiuopdama. Buvau ir pamiršusi, kokia nauja gyvenimo forma A. Škėmos kūriniuose ima gyventi folkloras. Bičiule bitele kadijo… su visais kaukų, žemėpačių, lauksargų chorais… Lioj, ridij, augo. Kaip švilpia „Drobulėje“ ore aitvarai, „išgaubtomis akimis stebi visatą rupūžės. Lietuviškų šventyklų bokštai, trikampės eglės kyla į žvaigždes. Gimti, gyventi, mirti. Susėsti į aukštus suolelius“. Dar didesnis mano džiaugsmas perskaičius po tiek metų „Drobulę“ buvo dėl to, kad kaip tik pasirodė straipsniai žiniasklaidoje, jog 2017 metų Leipcigo knygų mugėje šio romano vertimas į vokiečių kalbą sulaukė didelio susidomėjimo ir leidėjai net nusprendė padidinti pradinį tiražą. Džiugu, kad tokios lietuvių literatūros knygos pastebimos pasaulyje.

Prisimindama Algimanto Mackaus A. Škėmai dedikuotą eilėraščių ciklą „Chapel B“, nuo A. Škėmos pereinu prie man labai svarbaus poeto. A. Mackaus rinktinė „Ir mirtis nebus nugalėta“ paskutinėse mokyklos klasėse nuolat gulėjo ant mano rašomojo stalo. „Chapel B“ vėl pasirodo žilvino, živilvinėėlio įvaizdis. A. Škėmos apysaką „Žiilvinėėli“ rinkausi dvyliktoje klasėje kaip vieną iš kūrinių baigiamojo egzamino rašiniui. Dabar turbūt būtų baisoka pamatyti, ką ten parašiau, bet tuo metu šie kūriniai man buvo svarbūs.

Karo metais brendo ir mokėsi būsimoji pokario partizanų karta. Jų kovos prasmė perduota ir KGB archyvuose išlikusiuose partizanų dienoraščiuose, tokiuose kaip Liongino Baliukevičiaus-Dzūko – pokario partizanų vado. Šie knygomis išleisti dokumentai atkreipia šiuolaikinių kūrėjų dėmesį ir tampa kibirkštimi įskeliančia, pavyzdžiui, grupės „Skylė“ albumo „Broliai“ atsiradimas. Žinoma, gyvybė čia pulsuoja ir todėl, kad pats albumas ir jo kūriniai yra dedikuojami tik-riems žmonėms: Zofijai Žilienei-Klajūnei (mergautinė pavardė Striogaitė, 1928–2003) – Lietuvos rezistentei, nuo 1945 m. Vyčio apygardos Žaibo būriui priklausiusiai partizanei, Antanui Žiliui (slapyvardis Žaibas) – Lietuvos karininkui, rezistentui, partizanų vadui.

Pačių partizanų sukurtos dainos taip pat sudarė naująjį lietuvių tautosakos klodą. Egzistavo ir toks reiškinys kaip partizanų dainų sąsiuviniai. Pati iš tėvelio pasakojimų žinau, kad mano bobutės brolis išėjęs į partizanus, turėjo dainų sąsiuvinį. Mano tėtis dar vaikystėje gavęs progų į jį dirstelėti, tuomet nė nesuvokdamas, kodėl jo dėdė traukia į miškus, tepamena vieną dainą – „Aukštos pušys rems dar dangų“.

Tokią pat prasmę turi ir tremtinių atsiminimų knygos. Be į mokyklų programas įtrauktos Dalios Grinkevičiūtės atsiminimų apie tremtį knygos „Lietuviai prie Laptevų jūros“, galėčiau paminėti 2016 metais išleistą Rasos Katiliūtės knygą „Gimnazistė“, kuri parodo ir tarpukario lietuvių šeimos gyvenimą, ir KGB kalėjimo šiurpumą, tremties buitį, kai vaikai verda sriubą iš odinio diržo. Istorija papasakota remiantis tikrais įvykiais ir KGB dokumentais, saugomais Lietuvos ypatingajame archyve. Tų dokumentų faksimilės keliauja per knygą tarsi iliustracijos, pramaišiui su lietuvių liaudies mįslėmis ir kitais smulkiosios vaikų tautosakos kūriniais. Tarsi į vaiko žaidimus visai nelogiškai įsiveržia KGB realijos, neteisybė. Knyga „Gimnazistė“ pirmiausia skirta paaugliams ir jaunimui. Ji buvo suprantama ir aštuonmetei mano dukrai Ugnei. Ji gana greitai ir susidomėjusi ją perskaitė. Ir tai puikus būdas vaiką supažindinti su tremties reiškiniu. Ir tikriausiai įsirėžė atmintin, nes neseniai kalbėdama apie tai, kad būtų įdomu pagyvent praeityje, ūmai persigalvojo ir pridūrė, jog tais laikais tremtis juk buvo…

Jei pirmaisiais pokario metais literatūroje vyravo tautosakiniai motyvai (K. Borutos „Baltaragio malūnas“, partizanų lyrika), tai vėlesnės poetų kartos žvilgsnis siekė archetipinius, mitologinius kultūros sluoksnius, nevengiant įvairių juoko ir grotesko formų (Sigitas Geda, Vytautas P. Bložė, Marcelijus Martinaitis). O mitiniai motyvai prozoje priminė apie visai žmonijai ar atskiroms tautoms bendrą kolektyvinę pasąmonę. Juozo Apučio, Romualdo Granausko prozoje žemdirbio buitis ir pasaulėjauta įgauna apeigų formą (R. Granausko „Duonos valgytojai“, Mariaus Katiliškio „Užuovėja“), žemės darbai tampa branginamais ritualais, kuriuos mėgina išrauti atėjusi kolektyvizacija. M. Katiliškis, R. Granauskas, poezijoje –

Stasys Jonauskas, M. Martinaitis man primena, kad jie dar iš tos kartos, kuri ragavo namie duonkepy keptos duonos skonį, dar aiškiai žino rugiapjūtės, alaus darymo ir visų kitų ūkio darbų procesus, seką. Tai jų tikrovė, kurioje yra užaugę. Net jeigu jų rankos jau ne tik žagrę ir dalgį, bet ir plunksną laikyti išmoko. Man tos kartos literatūra yra labai svarbi, kaip tąsa, kaip įrodymas visa tai neseniai buvus realybe. Jau toli gražu ne kiekvienas mano kartos žmogus tuos darbus bežino ir besupranta. Ir net jeigu aš pati šias žinias branginu ir vertinu (džiaugiuosi, kol mano tėvelis pajėgia sėti, pjauti ir kulti rugius, šienauti tik dalgiu, žoliapjovės niekad nėra turėjęs), jau vis vien save suvokiu kaip jau kitą karoliukų grandį tam vėriny, jau su sava patirtim. Greta šių rašytojų man norėtųsi minėti ir Gintautą Dabrišių, gal dėl jo eilėraščiuose pulsuojančio animistinio suvokimo.

Man asmeniškai svarbūs buvo archajiškos kultūros primityvizmas, gilieji lietuvių tautosakos klodai, kurie vėrėsi S. Gedos, M. Martinaičio, V. P. Bložės kūryboje. S. Geda turėjo tobulą dainos melodijos ir ritmo jausmą, todėl jo tekstuose figūruoja ne tik folkloro įvaizdžiai, bet ir pats ritmas, dainingumas:

Šią vasarą,
Per vasarėlę
Mano širdelė
Skaisčiai spindėjo.

Gale laukelių,
Gale sidabrinių,
Padėjau širdį
Po jievarėliu.

Gulėk, širdele,
Skaisčiai spindėdama,
O aš čia stovėsiu,
Dangun žvelgdama.

<…>

(„Motulės daina“)

Kalbant apie lietuvių išeivius, man svarbūs lietuvių mitologijai ir kalbai dėmesį skyrę Marija Gimbutienė (Didžiosios Motinos kultūros ir matristinės linijos tyrinėjimai) ir Algirdas Julius Greimas. M. Gimbutienė pateikia savitą požiūrį, kad į istoriją galima žvelgti ne tik per karingų civilizacijų prizmę, bet ir per žemdirbiškosios kultūros Didžiosios Deivės Motinos civilizaciją.

Akivaizdu, kad jau neaprėpsiu vaikų literatūros vyksmo. Bet visada džiugino vaikų poezijoje poetai S. Geda ir M. Martinaitis, taip pat Juozas Erlickas bei S. Jonauskas.

Iš prozininkų minėčiau Saulių Šaltenį, kurio „Amžinai žaliuojantį klevą“ kadaise galėdavau cituoti atmintinai. Taip pat ne tik grožinę prozą rašiusį Gintarą Beresnevičių ir man svarbiausią jo knygą „Dausos“. Ir jau kitų sričių knygas rašančius etnologę Daivą Vaitkevičienę („Ugnies metaforos“), archeologą Vykintą Vaitkevičių („Alkai. Baltų šventviečių studija“, „Senosios Lietuvos šventvietės“).

Baigdama stabtelsiu prie lietuvių liaudies autorystės – dainuojamojo ir pasakojamojo folkloro formų, kurios nuo seniausių laikų keliavo ir per minimojo šimtmečio literatūrą – įvaizdžiais, ritmika, pasaulėjauta ir t. t. G. Beresnevičius yra labai taikliai nusakęs, kas vyksta dainuojant:

Dainavimas nėra laiko praleidimas ar gražios sielos apsireiškimas baisioje dainoje apie nieką, apie gulbės plunksną, anties pėdsaką vandenyje, kai nėra pačios anties ir vandens nėra, apie lelijas žiemą. Lietuvis dainuoja vis dėlto atsistojęs ir jam ta vieta, kur stovi, pasaulio vidurys ir jame jisai tuštėja. <…> Ir kai tavęs nėra, ateina Dievas, kilnodamas kojas ir rankomis debesis sklaidydamas, ir nusileidžia į tavo kaukolę, ir pasižiūri pro tavo vyzdžius, ir pasako antelės antelės. Ir nueina, ir sugrįžta namo, tačiau tavo vyzdžiai šlapi nuo Dievo. Ir kaukolės viduje jis pasistatęs krasę, ir žinai, kad dainuojant atsistojus jis ten gali ateiti dideles pėdas pailsinti, didelėm rankom iš vidaus paglostyti smegenį, bet tai dar vienas lauktuvis, kai tu ištuštėji ir pasidarai vietą tuščią. Būna, kai kaimas dainuoja ir į jį nueina Dievas, būna, kai minia dainuoja ir į ją nueina Dievas, būna, kai šimtas tūkstančių dainuoja atsistoję viduryje ir į šituos dainuojančius Dievas nulipa ir būna toje tuštumoje, nes tai jo namai ta tuštuma.

Man rodos, kad tie dalykai gali keisti gyvavimo formą, bet mirti negali. Man svarbus folkloras dėl to, kad tai seniausi (dar sakytinės kultūros) tekstai, kurie tam tikra forma – autentiškesne ar degradavusia – pasiekė mus, pasiekė ir tą minėtąjį šimtmetį kūrusius žmonės. Man tai yra mano šaknys, mano metafizinės šaknys, taip, kaip mano šaknys yra Sėlių aukštumoje apie Zarasus ir Rokiškį Vilkaduobės ir Gražiosios pievose, taip, kaip per žodį, garsą, įvardijimą tos šaknys turi garsinę išraišką mano ir mano senelių pavardėse. Todėl man asmeniškai to šimtmečio įtakingos asmenybės yra ne tik visuomenei žinomi ir daug nuveikę valstybiniu lygmeniu asmenys, bet ir mano seneliai, gimę dar iki Lietuvos nepriklausomybės (1918), paprasti žmonės, mūriję pečius, siuvę batus, dirbę kailius, pynę krepšius, arę žemę, užkalbėjimais gelbėję kaimo žmones, priaudę pilnas kraitines skrynias drobių servetiniais ir dimų raštais. Vaikystėje virtuviniame stalčiuke radau dailų raktelį ir paklausiau bobutės, nuo ko jis. Bobutė man pasakė: „Kai mirsiu, pasijimk tų rakčiukų, eik kamaron, atrakink komodinį kuparų, ten viskas bus tau…“ Iš tiesų teturiu kelias bobutės austas lovatieses, kuriomis tebetiesiu savo dukrų lovas, bet tikiu, kad bent dalį tomis šaknimis atitekančios meilės ir išminties galėjau paimti. Apie laisvę gali galvoti tada, kai žinai, kas esi.

Šiandienos literatūrą ir kultūrą apskritai suprantu kaip procesą, viso to, kas buvo, tąsą. Tai rodo ir man asmeniškai svarbių folklorinių motyvų naujos gyvavimo formos. Ir man keista, jeigu kam nors tie dalykai atrodo kaip praeities atgyvenos, nes man jie atrodo net labai modernūs. Aišku, lengviausia viską vertinti iš laiko perspektyvos. Todėl nėra lengva matyti, kas mes patys esame šiuo metu. Juolab kad ir kūrinių vertę neretai laikas išbando ir tada iš tiesų aiški išliekamoji vertė, – yra ar ne. Galiu tik pasakyti, kad mane džiugina, kai apie lietuvių literatūrą kitos srities žmogus – ne rašytojas, o, tarkim, skulptorius – pasako: nuo tada, kai atradau lietuvius, man jų ir pakanka. O ar tai galėtų būti ir bent šiek tiek objektyvus vertinimas, reikia paklausti laiko. Nuo to, kokia kultūros situacija yra šiandien, žinoma, priklauso, kokia ji bus rytoj.

Jurgita Jasponytė. Atgaivinti tekstai

2019 09 06 / Kartais apima jausmas, kad knygų yra tiek daug, jog, net jeigu jos nuo šiol nebebūtų leidžiamos, man jų vis tiek užtektų. Seniai leistų knygų vertė man yra nė kiek ne mažesnė nei naujųjų.

Jurgita Jasponytė. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 1 / Šunelė. Šunelės upelis liejasi lieja vaikas saujelėmis – žemė geria upelio velenas maino: mane – iš mažutės į didelę eglelę – į eglę aukštuolę ežero grimzdų paviršių – į laikantį krantus jungiantį

Vladas Braziūnas. Gyvoji ir negyvoji

2018 m. Nr. 7 / galiu įsigaut į lėktuvą Siningo oro uoste (šeimininkai pamiršo bilietus) galiu padaryti, kad nusivylusi nusišypsotų kalnus galiu apsodyti sodais galiu būt rapsodas, Dievo apdovanotas ir mylimas laukti galiu…

Ana Nerkagi. Baltoji elninė šiurė

2017 m. Nr. 11 / Iš rusų k. vertė Jurgita Jasponytė / Druskos žiupsniu ant jau užsitraukusios žaizdos seniui Petko tapo jaunojo kaimyno vestuvės. Reikalingas tai dalykas. Net ir didžiausia nelaimė neturi stabdyti gyvenimo srauto…

Verstinė poezija: dingusi ar vėl atrandama?

2017 m. Nr. 10 / Pokalbyje dalyvavo Kornelijus Platelis, Vladas Braziūnas, Marius Burokas, LRS leidyklos vyr. redaktorius, vertėjas Saulius Repečka, „Metų“ publicistikos skyriaus redaktorius Gediminas Kajėnas

Vladas Braziūnas. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 3 / sklidinom provėžom. gyslos tampyta: akmenys, molis smėlio šiū́pelis, žvyro lópeta senasis adyta, siūta ir lopyta rogių šliū́žėm, ratlankių šuoliais ša! prie jo kapo kas pasodytų ben tują šlãjos porinės

Jurgita Jasponytė. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 5-6 / Man upėm išplaukė ruduo. aš nujaučiu žiemą regėjimų sniegenoms degant pavasarį primins giesmės vanduo pakalnėj per primerktą dienovidį sapno valtis atplukdo bučius dėl tavęs mano laikas daro vingį…