literatūros žurnalas

Inga Bartkuvienė. Įvykęs neįvykęs pokalbis. Paulio Celano „Pokalbis kalnuose“: tarp poezijos ir filosofijos

2018 m. Nr. 4

Šiame „Metų“ numeryje pateikiami vienintelio Paulio Celano (1920–1970) autorizuotai publikuoto prozos kūrinio „Pokalbis kalnuose“(„Gespräch im Gebirg“, 1959)1 ir keleto poetinės autorefleksijos tekstų vertimai2.

Pokalbis kalnuose“ – tai kūrinys, savo forma išsiskiriantis iš viso autoriaus kūrybos konteksto. Jis lygiagrečiai kuria poetinį pasakojimą ir mąsto apie kūrybos ištakas, besirandančias iš traumos, kelionės, kalbos, pokalbio su kitu užmezgimo ir galop bandymo surasti save patį – gyvenimiškoje tikrovėje ir kūryboje. „Pokalbis kalnuose“rutuliojasi apie savasties paieškas, apie Kito sutikimą, patyrimą, dialogo užmezgimą, tapatinimąsi ir atsiskyrimą, apie kaltę be kaltės – mirties išvengimą, tariant, jog gyventi, kai kiti nužudyti, – tai savaime būti kaltam. Kitaip nei poezija – šis tekstas išklotesnis, kalbesnis, tačiau ir jis naudojasi poezijai būdinga kondensacija, stilistiniais atidėjimais, kalbėjimu tarp eilučių3. Su poezija šią prozą sieja ne vien teksto grožis, pakartojimų struktūra, bet ir savaip suprantamas dialogiškumas. Tekstas nėra paviršinis – jo prasmės iškyla tik pokalbyje su skaitytoju. Be to, jame likę ryškesnių ar ne taip aiškiai matomų biografinių, istorinių, laiko, kultūrinių pėdsakų, intertekstinių saitų, kurie nori būti atpažinti ir suprasti. Teksto perskaitymui svarbu suvokti, kad jis išauga ant konkretybės pagrindo, yra įaugęs į tam tikrą kontekstą, tačiau pats funkcionuoja kaip savotiška alegorija, išsako tiesas, kurių neįmanoma įvardinti tiesiogiai, o tik naudojantis tam tikrais įvaizdžiais. Galima teigti, kad tekstą įsuka Aš ir Tu, paties ir Kito susitikimas. Bet taip pat nesuklysi pasakęs, kad tekstą kuria įtemptas, intensyvus dialogas su savimi pačiu, kuris vyksta kovojant dviem pusėms: užrašytajai ir nutylėtajai.



P. Celanas ir filosofai
Prieštekstinis Theodoras W. Adorno

Pokalbio kalnuose“ ištakos – konkreti, gyvenimiška susitikimo situacija: filologui Peteriui Szondi tarpininkaujant planuotas P. Celano ir Theodoro W. Adorno susitikimas Šveicarijos kalnuose Sils Maria vietovėje Engadine4. Tekstas jau pirmosiose publikacijose datuotas, pabaigoje užrašoma data, 1959-ųjų rugpjūtis. P. Celano kūryboje neretas atvejis, kai svarbesniems susitikimams paskiriami kūriniai, pavyzdžiui, susitikimui su poete Nelly Sachs skirtas eilėraštis „Zürich, zum Storchen“, su Ingeborga Bachmann – „Köln am Hof“, susitikimą su Martinu Heideggeriu filosofo trobelėje Švarcvalde įprasmina eilėraštis „Todtnauberg“. Th. W. Adorno ir M. Heideggeris, kad ir kokie skirtingi buvę, kad ir kokiais skirtingais keliais pasukę, kokia skirtinga maniera rašę, P. Celanui buvo artimiausi jo gyvenamojo meto filosofai. Jį domino abiejų filosofų tekstai, skirti meno, ypač poezijos, analizėms, tačiau kiekvienam turėjo kritinių priekaištų dėl formuluočių, etinės laikysenos. Pirmasis numatytas susitikimas su Th. W. Adorno Engadine, 1959 vasarą, neįvyko, likus savaitei prieš atvykstant svečiui, P. Celanas su šeima grįžo atgal į Paryžių. Studijose apie P. Celaną esama nuomonės, kad jis tiesiog vengęs pasimatyti realiai, norėjęs susitikti literatūriškai5. Ir išties – neįvykusį pokalbį pavyko pradėti ir išrutulioti „Pokalbio kalnuose“ tekstu. Vėliau susitikimų ir susirašinėjimų būta, tačiau jų pažintį keitė suartėjimo ir nutolimo periodai.

Svarstydamas apie kultūros vaidmenį po baisiųjų dvidešimtojo amžiaus įvykių – holokausto ir Antrojo pasaulinio karo, Th. W. Adorno teigė: „Šiuo metu kultūros kritika išgyvena paskutiniąją savo fazę tarp kultūros ir barbarystės: rašyti eilėraštį po Aušvico – barbariška. Tame glūdi ir suvokimas, kuris pasako, kodėl tapo neįmanoma rašyti eilėraščius“6. Šie sakiniai daugeliui tapo poetiniu verdiktu ir kritikos kliše. P. Celanas šiai nuostatai prieštaravo, su ja nesutiko. Tuo tarpu tuolaikinė kritika poeto kūrybą neretai vertindavo per šio Th. W. Adorno verdikto prizmę, laikydama, kad masinis žmonių naikinimas – ne meno kūrinio ir ypač ne lyrikos objektas. Pats P. Celanas neigiamus vertinimus traktavo kaip neįsiskaitymą į tekstus ar net kaip antisemitizmo apraišką. Rinkinio „Kvėpavimo posūkis“ („Atemwende“) užrašuose yra aiškiai išsakyta P. Celano pozicija Th. W. Adorno tezės atžvilgiu: „Jokio eilėraščio po Aušvico (Adorno): tai štai koks čia eilėraščio įsivaizdavimas? Taip samprotauja tas, kuris sugalvoja hipotetiškai spekuliatyviu būdu stebėti Aušvicą ir apie jį kalbėti iš lakštingalos ar strazdo giesmininko perspektyvos“7. P. Celano priekaištas nukreiptas prieš tai, kad filosofas, tiesiogiai nepatyręs šių baisybių, leidžia sau lengva ranka jas komentuoti, ir, maža to, brėžti gaires, kaip apie jas kalbėti lyrikai. Poetui atrodė, ir savo tekstais jis įrodė, kad, kalbant tinkamai, kalbėti galima ir reikia. P. Celanas norėjo, kad intelektualai angažuotųsi prieš vokiečių visuomenėje atgyjantį antisemitizmą. O ir asmeniškai jis pageidavo draugų lojalumo dėl Claire Goll jam mestų kaltinimų dėl Yvano Gollio lyrikos plagijavimo ir dėl Güntherio Blöckerio, negatyviai, banaliai, nekompetentingai vertinusio rinktinę „Sprachgitter“ kaip literatūrinį eksperimentą. Kadangi Th. W. Adorno laikysena tais klausimais buvo neutrali ar abejinga, P. Celanas viename laiškų charakterizavo filosofą kaip ne žydą: Adorno, „apie kurį galvojau, kad jis žydas“8. Yra ir nepublikuotas eilėraštis, įtraukiantis Th. W. Adorno antrosios pavardės – Wiesengrund – etimologiją: „Mama, mama, ne be- dugniškai, ne, pieva- / dugniškai jie, tuo – kartiniai rašo tave / prieš peilius“9. Tai išryškina, kad P. Celanas vienu metu iš Th. W. Adorno daug tikėjosi (šis vienu metu manė rašysiąs apie poeto kūrybą), bet laikė nepakankamai lojaliu. Th. W. Adorno, neįsirašęs į asmeninius gynėjus, savo kultūrinę poziciją vis dėlto permąstė ir pataisė, teigdamas, kad rašyti gal ir įmanoma, bet nebeįmanoma gyventi10. Kaip dokumentuoja laiškai, P. Celanas dėl šios korekcijos labai džiaugėsi.


Įsirašęs Friedrichas Nietzsche

Sils Maria vietovė Engadine buvo pamėgta Friedricho Niet-zsche’s vasarvietė. Turbūt neretam ji tapo kultūrinės piligrimystės vieta. Matyt, neatsitiktinai P. Szondi ir P. Celanas pasirinko šią vietą ir planavo susitikti su F. Nietzsche’s filosofijos neaplenkusiu Th. W. Adorno. P. Celanui ši vieta svarbi tuo, kad būtent čia F. Nietzsche’ei gimė „amžinojo sugrįžimo“ idėja. „Pokalbyje kalnuose“ sukuriama asociacija su „Štai taip kalbėjo Zaratustra“ ir kitais F. Nietzsche’s tekstais, nes įimamos dvi žodžio „untergehen“ reikšmės – „nužengti iš kažkur“ ir „baigtis, nešti nuosmukį“. „Pokalbyje kalnuose“, kai kalbama apie nusileidimą – „nusileido saulė ir ne vien ji“, iškyla aliuzija į Zaratustros nusileidimą nuo kalnų11. Pasirodo Jis, Didis žmogus12, kuris žengia link Mažojo. Didis žmogus – filosofas – pasakojime žengia link Mažojo žmogaus – poeto. Jie abu susitinka gyvenimiškame ir kultūriniame lauke, o jų susitikimas reiškia egzistencinį įvykį. Užuot nužengęs Dievas ir pasirodęs savo tautai – nužengia žmogus ir žmogaus šešėlis. „Saulei ir ne vien jai nusileidus“ reiškia, kad nusileidžia saulė ir humanistinė kultūra, – miršta Dievas, stoja dievų ar stabų saulėlydis. Pasaulis virsta kitokiu. Dviejų pavienių žmonių situacija, jų kitoniškumas ir pavienio žmogaus vienatvė parodoma apokaliptinėje šviesoje.


P. Celanas versus Martinas Buberis

Kitas svarbus filosofinis intertekstas – tai Martino Buberio filosofija. Ji geriausiai atsiskleidžia per dialogo paieškas. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad „Pokalbio kalnuose“ tekste suauga kelios dialogo mąstymo tradicijos. Dvi akivaizdžiausios – tai M. Buberio religinio dialogo tradicija ir prancūzų lingvisto Emilio Benvenisto – dialogiškumo kaip subjektyvumo kalboje teorija. Abi šias įtakas yra fiksavęs Stephane’as Moses’as savo straipsnyje, publikuotame rinktinėje „Argumentum e silentio“, ir dar pridėjęs trečiąjį dialogo mąstytoją – Franzą Rozenzweigą13.

Jau „Pokalbio kalnuose“ pavadinime figūruoja M. Buberio intertekstas – filosofas yra parašęs tekstą pavadinimu „Gespräch in den Bergen“, kuris taip pat reiškia „Pokalbį kalnuose“. M. Buberis, be abejonės, P. Celanui svarbus ir kaip vokiškai rašęs žydų mąstytojas, ir kaip „Brėmeno kalboje“ minimas žydų tautosakos jidiš kalba rinkėjas ir atgaivintojas. Šiame prozos tekste P. Celanas tiesiogiai jidiš kalbos nevartoja, bet parentezėmis, inversijomis ir elipsėmis imituoja žydų kalbėseną vokiečių kalba. Laiške Th. W. Adorno P. Celanas teigė, kad jau pavadinime galima išgirsti „judendeutsch“.

Vis dėlto svarbiausia užuomina į M. Buberio raštus – tai „Dialogas Aš ir Tu“, „Aš ir Tai“, tik dialogas „Aš ir Tu“ čia vyksta ne tarp žmogaus ir Dievo, o tarp žmogaus ir žmogaus, tarp žydo ir žydo. Čia reikėtų eksplikuoti, ką P. Celanui reiškė būti žydu. Žydiškumas – tai pirmiausia pamestumas ir nepriklausymas jokiai vietovei. Pavaizduotas žmogus – tai amžinasis žydas, ir turintis savastį (sakantis „aš“) ir jos neturintis (teturintis neištartą, neištariamą vardą ir šešėlį), – klajoklis, nomadas, be tėvynės – teturintis tai, kas „paskolinta ir negrąžinta“ (naudojamos ironiškos klišė apie palūkininkus, plepius žydus).

P. Celano kūryboje neretai žydas ir žmogus vartojami sinonimiškai. Akivaizdžiausias pavyzdys – eilėraštis „Mandorla“. Jame nepražylanti „žydo sruoga“ kartojant virsta „žmogaus sruoga“. Viename laiškų Jeanui Starobinskiui rašo, kad žydiškumas – tai „žmogiškumo forma“. Dėl to neretai jis kalbėjęs ir apie „Verjudung“ – pasirinktą tapimą žydu. Esą jis pats su metais tik žydėja, taip žydiškumu gali persiimti ir kiti iš prigimties nežydai. „Meridiano“ užrašuose teigiama, kad galima tapti žydu, kaip ir tapti žmogumi. Taigi žydiškumas jam peržengė vien tautinės tapatybės ribą. Šiuo kitoniškumo ženklu – žvaigžde – pažymėta ir kūryba. „Poetas – tai literatūros žydas.“ Vieno eilėraščio epigrafu jis pasirenka Marinos Cvetajevos ištarą – „Visi poetai žydai“. Bet kur prasideda tikroji poezija, P. Celanas nesilaiko tautinės tapatybės ir pats pasiryžęs tapatintis su kitu, – pasirodžius Osipo Mandelštamo pomirtiniams raštams, P. Celanas džiaugėsi jais kaip dovana ir viename laiškų pažymėjo, kad jaučiasi esąs beveik rusas.

Grįžtant prie M. Buberio dialogo Aš ir Tu, teigtina, kad P. Celanui po Aš ir Tu įvardžiais slepiasi kiti subjektai – ne žmogus ir Dievas, o žmogus ir žmogus. P. Celanas, išmokęs F. Nietzsche’s pamokas, po Dievo mirties ir dievų saulėlydžio leidžia susitikti tik mirtingiems Aš ir Tu, Tam ir Anam, Dideliam ir Mažam. Leidžia susitikti dideliam ir mažam žydui, nors pagal antisemitinį stereotipą ir stereotipo diktuojamą savivoką abu žydai turėtų būti maži. Matyt, dėl to tekstas parašytas tokiu dialogu, kad vietomis lieka neaišku, kuris čia kalba iš tiesų, vadinamasis Didelis ar vadinamasis Mažas. Dviejų veikėjų dialogas transformuojamas į autoriaus – veikėjo dialogą. Tikrasis dialogas – tai kūrybos akte susitinkančių dalyvių dialogas. Tas pats dialogiškumo principas taikytinas ir skaitymo aktui. Žinoma, laikantis prielaidos, kad skaitytojas, pradėdamas dialogą su tekstu, visada žino mažiau ir ieško daugiau.


Paslėptas M. Heideggeris

Jei Th. W. Adorno galima pagrįstai laikyti „Pokalbio kalnuose“ pretekstu, tai M. Heideggerį – potekste.

Į „Pokalbio kalnuose“ tekstą jis įsirašo pirmiausia kaip F. Nietzsche’s interpretatorius. Laiške Otto’ui Pöggeleriui P. Celanas rašo, kad skaitydamas M. Heideggerio F. Nietzsche’s studiją rado sakinį „Nicht nur eine Sonne war mir untergegangen“ – „ne vien saulė buvo man nusileidus“. Saulės nusileidimo metaforiką P. Celanas ir perima, ir papildo. Ji jam nusako santykį su besibaigiančia Vakarų kultūra, su metafizikos krize, bet kartu eksplikuoja naujos barbarybės, veikusios dvidešimtojo amžiaus karus ir masinius naikinimus, kontekstą. Tariant literatūriškai, P. Celanui buvo nusileidus ne vien saulė, bet ir žvaigždė.

Jei su Th. W. Adorno susitikimas planuotas prieš pat teksto „Pokalbis kalnuose“ 1959 metais parašymą, tai pirmasis, P. Celanui labai svarbus, susitikimas su M. Heideggeriu įvyko tik praėjus beveik dešimtmečiui (1967). Po P. Celano literatūrinių skaitymų, kuriuose buvo ir M. Heideggeris, jie nuvyko į filosofo trobelę Švarcvalde, kartu vaikščiojo po mišką, kalbėjosi. Poetas paliko atmintinį įrašą svečių knygoje. Tačiau vėliau, viską permąstęs, pokalbiu nusivylė, mat jam labai norėjosi, kad po pokalbio M. Heideggeris „griebtųsi plunksnos“, idant perspėtų žmones dėl naujos antisemitizmo bangos Vokietijoje. Taip pat jis vylėsi, kad bent asmeniškai M. Heideggeris prisipažinsiąs klydęs ar apgailestaujantis, jog rektoriavo nacistinėje Vokietijoje. Šis to nepadarė, poetas išgyveno nuoskaudą. Tačiau filosofiškai ir kalbiškai M. Heideggeris liko artimas, tad ir vėliau net su juo tiesiogiai nesusijusiame meilės eilėraštyje „Largo“ (1968) įpynė naujadarą būdvardį, akivaizdžiai žaidžiantį M. Heideggerio pavardės etimologija, – „Gleichsinnige du, heidegängerisch Nahe“ – „vienminte tu, artima, tarsi eitum laukyme“. „Pokalbyje kalnuose“ filosofas pasirodo kaip F. Nietzsche’s interpretatorius ir kelių į tikrą, nesumeluotą kalbą ieškotojas. Jis labiausiai įsirašo per kelio, aplinkkelio metaforiką – žydiškajame kontekste, akivaizdu, neminimas, o įtraukiamas kalbiškai. Pasakojimo tekstas vietomis primena heidegerišką kalbėseną, o dialogai – žydišką. Tačiau ir dialoguose yra klausiantysis ir klausinėjantysis, norintis gelmiškai pažinti. Pažinimo paieškos, vaikštant kalnų takais (M. Heideggeris vaikščiojęs miško takais), akivaizdžiai plėtoja heidegerišką paralelę tarp ėjimo ir mąstymo.


Prozos (ne)antrininkai

Mintyje Georgas Büchneris

Į „Pokalbį kalnuose“ Georgas Büchneris įsirašo dvejopai – per pagrindinio veikėjo figūrą, kuris lyginamas su Lencu, ir pradžioje teksto imituojama pasakojimo maniera. Tekstas rašomas kartu su G. Büchneriu ir prieš jį14. G. Büchneris, kitaip nei P. Celanas, – vien pasakoja, neįtraukia dialogo situacijos, leidžia savo herojui keliauti vienam, neprarandant ir neišmainant savo vienatvės. G. Büchneris nesukuria tokio autentiško susitikimo kaip P. Celanas. Lencas – dviguba figūra, pirmiausia tai „Audros ir veržimosi“ poetas, Johanno Wolfgango Goethe’s amžininkas. G. Büchneriui jis buvo novelės „Lencas“ prototipas.

Praėjus vos metams po „Pokalbio kalnuose“ parašymo P. Celanas gauna literatūrinę G. Büchnerio premiją, kuriai skirtoje kalboje pamini ir Lencą kaip istorinį asmenį, G. Büchnerio herojų Lencą ir savo paties „Pokalbį kalnuose“, kuriame mažąjį žmogų prilygina Lencui: „<…> ir prieš metus, atmindamas praleistą susitikimą Engadine, parašiau nedidukę istoriją, kurioje „it Lencui“ žmogui leidau eiti kalnais.“

Lencas – vienintelis tekste minimas vardas. P. Celano veikėjai vardų neturi, jie teįvardinami asmeniniais įvardžiais, „aš“ ir „tu“, „aš“ ir „jis“, būdvardžiais „didelis“ ir „mažas“, tautinę – kultūrinę priklausomybę žyminčiais daiktavardžiais „žydas“ ir „žydas“. „It Lencas“ reiškia palyginimą – žmogus tarp žmonių, vienišas klajoklis, atskalūnas, poetas, kaip P. Celanas pažymi „Meridiane“, – vienišas Maskvos gatvėmis keliavęs į mirtį15. Pažvelgus į G. Büchnerio personažą atidžiau matyti, kad jis – idealistas tarp pragmatikų, melancholikas tarp sangvinikų. Tas, kuris įsistebėjęs į savo vidines būsenas ir kontempliuojantis nepaprasto grožio gamtą, tačiau nerandantis atsakymo, negalintis pabėgti nuo savęs paties. Lenco vardas it kultūrinis šifras padeda P. Celanui identifikuoti savo personažus ne per vardą, o per palyginimą. Vardo neturėjimas paliečia ir patį P. Celaną, ir kitus šitame straipsnyje suminėtuosius: Th. W. Adorno pasirinkimas pasirašinėti motinos pavarde, o iš tėvo pavardės Wiesengrund tepalikti raidę W., Franzo Kafkos pavardė – tai sučekintas „Anschel“ variantas, paties P. Celano pavardė – tai slapyvardis, gautas sukeitus „Ancel“ skiemenis.

Nors G. Büchneris įsirašęs tiesiogiai, bet, pažvelgus į tekstą, atkreipiant dėmesį į nepaprastai akylą gamtos stebėjimą, virtuoziškai aprašinėjant ėjimą kalnais, minint tik svarbiausias detales, norom nenorom pasigirsta ir G. Büchnerio amžininko Adalberto Stifterio, „Margų akmenų“ („Bunte Steine“) autoriaus, balsas. Kalnų susiklostymas – apima ir laiko sluoksnius. Geologija čia įdomi kaip sustingdanti praėjusį laiką ir leidžianti jam pasirodyti uolienos pavidalu. Uolienoje fiksuojamų praeities gamtinių virsmų akivaizdoje žmogaus laikinumas yra žeidžiančiai akivaizdus – į klostes it laiko sluoksniai suėjusi uola, o žemė – taip susiklojus per laiką, kad pasirodo esanti ne žmogui, nes žmogus joje tik laikinas keliautojas.


F. Kafka tekste

Jau pavadinime referuojamas F. Kafkos tekstas „Der Ausflug ins Gebirge“ – „Išvyka į kalnus“, kurį P. Celanas buvo jaunystėje vertęs. Anot Markuso May’aus, P. Celanas imituoja ir F. Kafkos stilių, ypač tuo, kad parabolizuoja ir alegorizuoja, taip pat, kaip elgiasi su tariamais paradoksais16.

Su F. Kafka susisiekia ir egzistencine problematika. Labiausiai tuo, kad pagrindinis veikėjas yra tarsi tarpinė grandis tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio: jis eina kalnais, bet kartu ir guli ant akmens, ant akmeninių plytelių, kur išguldyti mirusieji. F. Kafka yra taip pat sukūręs keletą ribinių veikėjų – šiame kontekste labiausiai kelia asociacijas su „Kriptos sargu“, „Medžiotoju Grakchu“. Tačiau kitaip nei F. Kafkos buvimas tarp mirusiųjų, P. Celano atveju šis buvimas yra paženklintas žudymų laiko, – gulintieji ne tiesiog mirusieji, o genocido aukos. Todėl kalbantysis aš ir teigia – „gulėjau aš su savo valanda“.


Žodis ir vaizdas

Teksto ypatybės – atidėjimo, kartotės, inversijų, elipsių retorika, „lūžtantys“ sakiniai atspindi tekstinį gamtos aprašymą – ėjimą kalnais. Pati kalbėjimo struktūra primena kalnuotą „triskart perlenktą“ vietovę, jos geologinius sluoksnius. Krinta į akis, kad tekstas yra „perlenktas“ tris kartus, arba sudėliotas iš trijų sluoksnių. Pirmiausia papasakojama susitikimo situacija, paskui pradedamas (ne)atsitiktinai susitikusiųjų dialogas, pabaigoje pereinama prie vieno likusio kalbėtojo monologo. Tai yra trys kalbėjimo formos, skiriančios šį tekstą nuo kitų kalbėjimo formų, nuo visų kitų aukščiau suminėtų „Pokalbio kalnuose“ priešistorės šaltinių, turinčių tą patį ar panašų pavadinimą. Žodis šiame tekste visada autoreferentiškas, čia kuriami vaizdiniai – fenomenologiški. Fenomenologiškumas labiausiai ryškėja ypač kalnuotos vietovės ir gėlių aprašyme bei į akis patenkančio vaizdo, akies ir šydo aprašyme.

Pokalbio kalnuose“ tekstas yra glaustas, bet kartu ir pilnas kartočių. Pakartojimai leidžia atskirti pačias svarbiausias pasakojimo gijas. Pavyzdžiui, aprašinėjant gėles aplink abu kalbančiuosius, pradžioje minimos trys – miškinė lelija, sultenė ir puošnusis gvazdikas. Gėlės tekste du kartus pakartojamos, tačiau tik miškinė lelija ir sultenė. Tad gėlės čia turi ne vien funkcinę, bet ir simbolinę reikšmę. „Miškinė lelija“ („der Türkenbund“) – turbanas – yra nuoroda į Rytų kultūrą (vietas, iš kurių ateina žydai ir galop pasiekia vietoves, kur kalbama vokiškai); „sultenė“ („Rapunzel“) – čia atstovauja vokiškojo pasakojimo tradicijai, konkrečiai brolių Grimų rinktoms pasakoms, ir pasakai „Rapunzel“ (liet. „Auksaplaukė“). Tuo tarpu vienintelį kartą su lotyniškuoju pavadinimu paminėtas puošnusis gvazdikas, dianus superbus, spėkim, yra gėlė iš P. Celano vaikystės herbariumo. Ji įvietina tezę, kad žydai ir gamtą suvokia per kultūros prizmę.

Šiame tekste greta trijų kalbėjimo plotmių (pasakojimo, dialogo, monologo) yra ir nepaprastai svarbi, tematizuota tylėjimo plotmė. Tylėjimas tekste reiškiasi tiesioginiu pasakymu: „liepiau savo lazdai tylėti“, kur susitinka žydai, „tylos nelieka“, „tyli lazda, tyli akmuo, o tylėjimas daugiau nebetylėjimas, nes nė vienas žodis, nė vienas sakinys nevirto nebyliu“. Tylėjimo sferai priklauso gamta: tylėjimas tekste kuriamas gamtinių daiktų įvardijimu – tie daiktai neša savyje tylėjimą. Todėl neatsitiktinai jiems parinkti žodžiai, kurie aliteruodami tyli, – vokiškame tekste labai ryški „ššš“, ir „št“ aliteracija – reiškianti tylėjimą ir tildymą, nekalbėjimą apie tuos, kurie nemylėdami „gulėjo ant akmens plytelių“. Štai šios aliteracijos priklauso teksto sąrangai: „Stock“ (lazda), „Stein“ (akmuo), „Straße die schöne“ (kelias, gražusis), „Schatten“ (šešėlis), „Schleier“ (šydas), „Stunde“ (valanda), „schweigen, Schweigen“ (tylėti, tylėjimas), „so schwieg auch der Stein, es war still im Gebirg“, „Stern“ (žvaigždė).

Nekalbėjimas įtraukia ir atmintį bei atminties riktus – ypač kai aš, mažasis žydas, save apibūdinu kaip atmenantį ir esantį silpnos atminties. Tas, kuris išvengė viso blogio, dėl kurio tylima ar tildoma. Bandoma rašyti ir atminti, kad nebūtų nutilta visiškai. Dviejų susitikusių žmonių, dviejų žydų pokalbis – tai pokalbis apie kalbą ir istoriją. Istorija – tai į pavienio žmogaus gyvenimą įauganti istorija, kuri prašosi būti užrašyta. Šis istorinės ir asmeninės atminties parašytas pasakojimas virsta klausimais apie meilę, draugystę, apie gamtą ir kultūrą.

 


1 Be keleto eseistikos tekstų, literatūrinių premijų kalbų, prozos tekstų jis beveik nepublikavo. Kiti prozos bandymai ir aforizmai pasirodė tik 2005 metais komentuotoje rinktinėje „Mikrolithen, sinds Steinchen“ („Mikrolitai, akmenėliai“).
2 Pagrindinis poetologinis tekstas – „Meridianas“ publikuotas mėnraštyje „Metai“, 2013, Nr. 1.
3 Pats P. Celanas, manydamas kad proza gali būti įvairialypė, užsigavo, kai vienas leidėjų pavadino tekstą lyrišku. Jis pats šį tekstą laikė svarbiu posūkiu prie prozos.
4 „Ir prieš metus, prisimindamas praleistą susitikimą Engadine, parašiau istoriją, leidusią žydui eiti per kalnus.“
5 Seng J. Die wahre Flaschenpost // Zur Beziehung zwischen Theodor W. Adorno und Paul Celan. – München: Frankfurter Adorno-Blätter VIII, 2003. – P. 157.
6 Adorno Th. W. Kulturkritik und Gesellschaft // Adorno Th. W. Gesammelte Schriften. – Band 10. – Frankfurt am Main, 1951. – P. 30.
7 „Kein Gedicht nach Auschwitz (Adorno): was wird hier als Vorstellung von‚ Gedicht‘ unterstellt? Der Dünkel dessen, der sich untersteht hypothetisch spekulativerweise Auschwitz aus der Nachtigallen oder Singdrossel-Perspektive zu betrachten oder zu berichten.“ Weninger R. Streitbare Literaten. Kontroversen und Eklats in der deutschen Literatur von Adorno bis Walser. – C. H. Beck Verlag, 2004. – P. 38.
8 1962 metų kovo 15 dienos laiškas Reinhardui Federmannui, pridedant „Pokalbio kalnuose“ tekstą: „Adorno, von dem ich dachte, dass er Jude sei.“ – May M. Gespräch im Gebirg // Celan P. Leben – Werk – Wirkung. – Metzler Verlag. – P. 144.
9 „Mutter, Mutter nicht ab- / gründig, nein wiesen- / gründig, schreiben sie dich, die Aber-Maligen, dich / vor / die/ Messer.“
10 „Greičiausiai buvę klaidinga teigti, kad neįmanu rašyti eilėraščių po Aušvico. Ne klaidingas yra ir mažiau kultūrinis klausimas, ar dar beįmanu gyventi po Aušvico.“ – Adorno Th. W. Gesammelte Schriften. – Band 6. – Frankfurt am Main, 1951. – P. 355–356.
11 Plg. May M. Gespräch im Gebirg. – P. 145.
12 Didis žmogus – tai kartu ir F. Nietzsche’s antžmogis. Esama biografinių liudijimų, kad jaunystėje, dėl entuziastingo susižavėjimo F. Nietzsche’e, P. Celaną draugai pravardžiavo antžmogiu ir poetas dėl to visai neužsigaudavo. Vėliau jis ieškojęs pateisinimo savo susižavėjimui, F. Nietzsche’s vardas buvęs išnaudotas nacionalsocialistinėje propagandoje ir turėjo panašią konotaciją kaip Carlas Orffas ar Richardas Wagneris. P. Celanas mėgęs F. Nietzsche’ę, atkakliai ieškojęs filosofo nekaltumo įrodymo. Viename laiškų jis cituoja F. Nietzsche’ę, kuris siūlęs „sušaudyti visus antisemitus“. Plg. Seng J. Die wahre Flaschenpost. – P. 151–176.
13 Argumentum e Silentio. International Paul Celan Symposium / Ed. by Colin A. D., 1986. – P. 43.
14 Apie prieštaringai suvokiamą G. Büchnerį anksčiau rašė Anja Lemke.
15 Livonijos vokietis, „Audros ir veržimosi“ rašytojas Michaelis Reinholdas Lenzas 1792 metais neaiškiomis aplinkybėmis mirė Maskvoje.
16 May M. Gespräch im Gebirg. – P. 145.

Marie Luise Kaschnitz. X diena

2019 m. Nr. 7 / Kitą akimirką greičiausiai nutinka tai, ko jau negaliu aprašyti, tik žinau, kad visi baisiai išsigąstame, pašokame, blaškomės ten ir šen, galbūt taip mus ras vieną dieną, mūsų griaučius įtrauktais į pečius kaklais ir išskėstais pirštais.

Martin Heidegger. Kalba

2018 m. Nr. 10 / Iš vokiečių k. vertė Inga Bartkuvienė / Martino Heideggerio lietuvių skaitytojams pristatinėti tarsi ir nereikia – nuo tarpukario iki šių dienų parašyta daugybė mokslinių straipsnių, parengta disertacijų (pavyzdžiui, Jolantos Saldukaitytės,

Paul Celan. Atsakymai

2018 m. Nr. 4 / Vieną vakarą, nusileidus saulei, – ir ne vien jai – iš savo namelio išėjo žydas ir leidosi į kelią. Ėjo žydas ir žydo sūnus, o su juo kartu keliavo jo vardas…

Inga Bartkuvienė. Apie ribas, šmėklas ir mirtingumą

2016 m. Nr. 2 / Franzo Kafkos vertimai į lietuvių kalbą papildyti dar vieno žanro kūriniu – vienintele fragmentu išlikusia drama „Kriptos sargas“ („Der Gruftwächer“). Rašyta beveik prieš šimtą metų, 1916 m. lapkritį–1917 m. sausį…

Franz Kafka. Kriptos sargas. Drama

2016 m. Nr. 2 / Iš vokiečių k. vertė Inga Bartkuvienė / Nedidelis darbo kambarys, aukštas langas, prieš akis nuoga medžio viršūnė. Kunigaikštis (sėdintis prie rašomojo stalo, atsirėmęs į kėdės atkaltę, žvelgiantis pro langą)…