literatūros žurnalas

Urmas Vadi. Premija

2018 m. Nr. 4

Iš estų k. vertė Danutė Sirijos Giraitė

Urmas Vadis (g. 1977) – estų rašytojas, žurnalistas, dramaturgas ir režisierius. 2002 m. baigė Talino pedagoginiame universitete radijo režisūros specialybę. Dramaturgo kelią pradėjo nuo vaikiškų pjesių, pripažinimą pelnė „Skraidantis laivas“. Nuo 2001 m. Estijos ir Latvijos teatruose suvaidinta nemažai autoriaus pjesių. 2004 m. jis debiutavo kaip režisierius Talino VAT teatre. Dirbo „Vikerraadio“ radijo kultūros laidų vedėju. Yra išleidęs ne vieną smulkiosios prozos rinkinį. Už apsakymus (taip pat ir „Premiją“) pelnė Friedeberto Tuglaso novelės premiją. Rašytojo kūrybai būdingas vaizduotės pasaulio ir tikrovės suliejimas, lydimas subtilaus absurdo humoro.

 

Brangioji, aš taip ilgėjausi tavęs. Visuomet, kai būnam skyriumi, manyje atsiveria tuštuma, kurios niekuo nepajėgiu užpildyt. Ištiktas nemigos blaškausi šaltoje viešbučio lovoje, vartausi tarp paklodžių lyg išrasojusi užmiršta dešra, vienatvė aižo gerklę.

Iš pradžių, kol nuotaika gera, aš vaikštinėju gatvėmis, man taip smagu būti nežinomam ir vienišam svetimame mieste, tolimoj šaly, kur manęs niekas nepažįsta, kvėpti į save visą tą svetimybę, ir mano akys žvelgia į viską it pro didinamąjį stiklą. Tačiau tas malonus jausmas tęsiasi tik valandą kitą, geriausiu atveju – dieną, paskui palengva manyje vėl įsikirba toji sena nelemta tuštuma ir ilgesys.

Nuojauta sakė, kad to miesto gatvės atrodo kažkaip ne taip, tartum kažko jose trūktų. Pagaliau sumojau, ogi senų vyrų. Parduotuvėse, kavinėse, parkuose, gatvėse – niekur nebuvo jų matyti. Turbūt pats pradėjęs senti ėmiau domėtis senukais ir stebėjau juos, įsivaizduodamas, kas manęs laukia. O to miesto gat-vėse vaikščiojo vien jaunimas, pasitaikydavo ir pusamžių, netgi senų moterų, o vyrų – ne. Pasidomėjęs sužinojau, kad vyresnieji žuvo kare. Karas pasibaigė prieš dvidešimtį metų, ir gyvų bei sveiko proto vyrų išliko mažai. Vakare vis dėlto pamačiau tuos senolius. Jie išslinko iš savo namų, stoviniavo prie jų, svirduliavo, niekur nėjo, paprasčiausiai stypsojo tamsoje, žvelgė nesusivokdami priešais save, o pasaulis skriejo pro šalį. Ar karas jiems dar nebuvo pasibaigęs? O gal jie jau seniai pralaimėjo savo mūšį? Ir todėl dabar išsijudina tik tamsoje? Jie sverdi vėjyje, tokie vieniši, tokie liūdni, niekas negali jų paguosti. Visi mes kariaujame savo karą. Ir tada pajutau, kaip atsėlina tas gerai pažįstamas slogutis. Kaip visuomet, ėmiau gailėtis, kam apskritai atvykau į šį miestą, į šį festivalį. Aš juk norėčiau visur būti su tavimi, dalytis viskuo, ką regiu ir jaučiu, viskuo, ką jauti tu. Tiktai tu sugebi užpildyti manyje tuštumą, kiaurymę mano sieloje.

Kai mane apninka toji tuštuma, visi renginiai, visi festivaliai, dėl kurių kur nors išvažiuoju, netenka prasmės. Kiti aktoriai staiga ima atrodyti tokie kvaili ir bukagalviai, ir aš pats tampu bukas, į visus žiūriu iš aukšto ir smerkiamai. Nors kiti juk nekalti, kad jie – ne tu. Tu esi viena tokia. Turi savo gyvenimą ir mes negalime nuolat visur būti kartu. O kai mane apima tas kvailumo ir tuštumos jausmas, blogai vaidinu. Netenku subtilaus humoro, empatijos, mokėjimo bendrauti. Žmonės, su kuriais galėčiau užmegzti ryšius, palaikyti pokalbį, manęs vengia tarsi neturėdami ko paklausti, arba nenorėdami trukdyti ir drumsti mano minčių. Matyt, mano kūno kalba juos atbaido. Puolu į savigailą, jaučiu, kad manęs niekam nereikia. Iš tikrųjų, kam manęs reikia? Tau ir mudviejų mergaitėms, labai to tikiuosi. Ta mintis mane ramina, bet tuo labiau pajuntu, kad be tavęs neturiu nei konteksto, nei balso. Ir valanda po valandos tu vis labiau tampi svajone. Netgi suabejoju, ar apskritai esi.

Būdamas jaunesnis vyliausi ir laukiau, kad laikui bėgant pasikeisiu. Teko regėti akimirką, kai mano vaikystės draugas atrado Dievą. Pavydėtinas aiškumas ir ramybė, ir ryžtas, tartum kažkas nuolat būtų šalia ir jį saugotų. Jis niekad nebelikdavo vienas. Aš nesitikėjau savo gyvenime atrasiąs Dievą, aš laukiau tavęs, ir tasai Dievas, kurį atrado mano vaikystės draugas, tas Dievas, suteikęs jam tvirtybės ir džiaugsmo, mato, koks esu laimingas, kad turiu tave, mano Deive. Tačiau kai nutolstu nuo tavęs, aš vėl subliūkštu, manyje nelieka nieko, kas palaikytų. Mano nuotaika iš aukštybių tekšteli žemyn it šlapias skuduras. Kaip ir šį kartą.

Iš pirmo žvilgsnio mano pasirodymas buvo nepriekaištingas, bet jam stigo vidinio žavesio, jį nustelbė atsainumas. O publika ir žiuri (taip, šįkart buvo ir žiuri, ir premija) tai suvokė. Rengėjai vaikštinėjo gudriomis, daug žadančiomis minomis, kuždėjosi apie premiją. Tačiau manęs neįtikino ir nepaskatino net toji premija, nes mačiau, kokie išradingi buvo kiti, kokios puikios nuotaikos, kaip puikiai ir audringai juos sutiko. Po latvio ir norvego pasirodymo publika net atsistojo, plojimai vis nesiliovė. Po mano numerio irgi paplojo, bet galėjai justi, kad vien iš mandagumo ir formaliai, kaip formaliai pasirodžiau aš pats. Supratau – liksiu be premijos.

Užsirakinau viešbučio kambaryje ir net apsiverkiau. Susapnavau, kad tu taip arti, bet negalėjau tavęs paliesti. Buvai lyg po gaubtu, paskui supratau, kad tai „Nutellos“ stiklainis, jau tuščias, tik ant jo sienelių buvo likę šiek tiek kremo. Tu nusišypsojai, pati žinai tą šypsnį, varantį mane iš proto, tuomet pradėjai nusirenginėti, palikai tik su kojinėmis ir čia nusibraukei nuo stiklainio sienelių „Nutellos“, ėmei ja teptis. Įdomu, nė vienas mudviejų nemėgstam „Nutellos“. Tu visa išsitrynei šokoladu, buvai tokia žvilgi ir ruda, tokia pasirengusi, laukei ir kvietei mane, prispaudei prie stiklo savo gražiuosius sėdmenis it dvejetą nuo-stabių regėjimų. Paskui apsisukai ir prispaudei krūtis bei pilvą, kurie paliko ant stiklo nepakartojamas rudas dėmes, jose įžiūrėjau kažką reikšminga, slaptinga. Tu išsižiojai ir godžiai, geismingai laižei šokoladą. Pamėginau tave paliesti, sučiupti, bet pajutau vien šaltą slidų stiklą.

Visą kitą rytą smaukiausi vonioje, vonios užuolaida prilipo prie manęs kaip vantos lapas. Tuomet pamėginau tau skambinti, bet neatsiliepei, jaučiau, kad išprotėsiu, kad niekad tavęs nebepamatysiu, ir apsiverkiau, o paskui smaukiausi dar du kartus. Tą dieną nėjau iš viešbučio kambario. Paskambinęs rengėjui pasidomėjau, ar savo skrydžio bilietą galiu pakeisti į ankstesnį. Šeiminės aplinkybės. Rengėjas pažadėjo sužinoti. O perskambinęs pranešė, esą aš negaliu išvykti anksčiau, nes man skirtas apdovanojimas.

Tu juk žinai, ką manau apie apdovanojimus. Juokinga ir vaikiška, bet kartu ir žmogiška, kad visi mes trokštame būti pastebėti, įvertinti, mylimi, globojami, ir aš taip pat. Greičiausiai troškimas ko nors pasiekti ir būti pripažintam ateina iš mano vaikystės. Nors nebuvau silpnas ar ligotas vaikas. Tačiau kažkodėl niekad negaudavau jokios taurės ar vimpelo. Iš mokyklos laikų turiu tik vieną kitą diplomą, kai juos teikdavo visiems, duodavo ir man. Šiaip likdavau kitiems už nugarų arba pradingdavau tarp jų. Galbūt noras bent kartą pirmauti išliko nuo anų laikų. Tu juokiesi ir aš juokiuosi, ir pats žinau, kad premija yra toks subjektyvus, toks atsitiktinis dalykas, toli gražu ne esminis, skatinantis toliau daryti tai, ką darau. Ir tikrai nedarau to dėl apdovanojimų, tenoriu žmonėms atspindėti pasaulį, užmegzti ryšį su kitais. Man tai pavykdavo, negaliu skųstis, man gerai klojosi. Pamažėle sulaukiau ir pripažinimo, smulkių apdovanojimų tikrai esu gavęs, porą publikos premijų, ir džiaugiausi jomis, iš tiesų. Tačiau nė vienos didžiosios premijos. Keista, kad kiekvienais metais būnu nominuotas, bet nė karto nesu gavęs pagrindinės premijos. Tad imu galvoti, kad vis dėlto kaltas aš, žiuri negali klysti metų metais. Kolegos ir mūsų bičiuliai nesiliauja sakę, girdi, šiemet gausi, būtinai gausi, tavo stand-up vaidinimai perspjauna visus, na, kas gi dar turėtų gauti, jeigu ne tu! Bet ne. Esu amžinas nominantas. Jau numojau ranka į tuos apdovanojimus, į laureatus net pradėjau žiūrėti iš aukšto, su panieka. Taip, ėmiau darytis pagiežingas. Nejau ir aš tapsiu karo veteranu, pralaimėjusiu savo mūšį, stovinčiu tamsoje priešais savo paties namus ir geidžiančiu įkąsti kiekvienam praeiviui bei visam pasauliui?

O dabar, kai man telefonu pranešė, kad gausiu premiją, visiškai nenudžiugau. Tetroškau vieno – grįžti pas tave namo. Mes visi norime grįžti namo, visi norime turėti namus, kuriuose mūsų kas nors laukia. Man pasirodė taip netikėta ir keista, kad po tokio prasto vaidinimo ir tokio vėsaus priėmimo aš gavau premiją. Tačiau tai nepakėlė man nuotaikos. Norėjau grįžti pas tave, apkabint, glamonėti tave ir jausti, kad tu esi ir myli mane. Tad pasakiau rengėjui, kad turiu išvykti namo. Ir premiją jie gali man atsiųsti vėliau. Bet rengėjas atsakė, girdi, tai neįmanoma, nes premija išskirtinė ir aš žūtbūt privalau dalyvauti. Be to, su ja susiję kažkokie įsipareigojimai.

Tu esi tokia žavi, tokia kerinti, mano Deive, tu man kaskart vis kitokia. Kiek jau mudu esame kartu, o aš vis įsimyliu tave iš naujo… Ir dabar kai ko tavęs paprašysiu. Nedaug esu tavęs prašęs, aš paprašiau tavo rankos, tai pats didžiausias ir svarbiausias dalykas, kurio tavęs prašiau, ir aš esu tau toks dėkingas ir laimingas. Tačiau norėčiau dar kai ko tavęs prašyti. Tik neišsigąsk, nedaryk jokių išvadų ir nepagalvok bala žino ko. Aš žinau, tu pajėgsi, tavo gera širdis ir didi siela viską supras. Prašau, susipažink su ja, ji – tai mano premija. Aš suprantu, kad, viena vertus, tai gali sukelti nuostabą, tačiau nežiūrėkime į tai su nuostaba. Ir nors ji yra mano premija, ji yra žmogus kaip aš ir tu. Ji dar jauna, ji bėgo, slapstėsi, patyrė baimę ir smurtą, ji – žmogus, geidžiantis išlikti ir gyventi. Tokia festivalio premija siekia paskatinti žmones prisiimti atsakomybę ir pasirūpinti nelaimėliais, kurie kaip valkatos bastosi po Europą. Kai man ją įteikė, aš, žinoma, buvau sukrėstas, žvelgiau į ją ir visą tą situaciją tokiomis pat išplėstomis ir kupinomis išgąsčio akimis, kaip kad tu, žiūrėdama į mane. Tačiau kai pajėgiau nusiraminti, man staiga toptelėjo, kad iš tikrųjų ji ir yra mano didžioji premija, kurios aš laukiau! Toji mintis buvo kaip apreiškimas, supratimas, kad visų didžiausia premija žmogui yra kitas žmogus! Tai apdovanojimas ir man, ir tau, mums visiems, ir mes patys esame apdovanojimai! Nes mums reikia vienas kito. Man reikia tavęs, tau reikia manęs, jai reikia mūsų, kad būtų laiminga ir jaustųsi laukiama šiame gyvenime, kam nors reikalinga. Išvien gelbėdami ir palaikydami vienas kitą, mes viską įveiksime. Netgi jei tu kiek nusivylei, kad ji moteris, tebūnie, žmogus gimsta vyru ar moterimi, iš tikrųjų ne toks čia didelis skirtumas, visi mes esam žmonės. Ir prižadu tau, kad kitą kartą, turėdamas progą laimėti pagrindinę premiją, išsirinksiu vyrą. Netgi šįkart man iš pradžių buvo numatytas vyras. Tačiau latvis paprašė pakeisti jam premiją, esą turįs ūkį, jam labiau reikėtų darbo jėgos. O man pasirodė, kad jis gėjus. Ir kaip galėjau palikti scenos kampe latvio atstumtą jauną gražią merginą. Jokio žmogaus negalima atstumti, visuomet kur nors yra tas, kuriam esi reikalingas, kuris laukia kaip tik tavęs. Ir kitą kartą, kai vyksiu į festivalį, tu keliausi kartu ir galėsi pasirinkti pati, pasirinkimas išties platus. Tai nauji nematyti žmonės, kurių mes dar nepažįstame, bet norėtume pažinti, ir kurie nori pažinti mus, tapti mūsų draugais, kad būtume vieni kitiems dovana ir gyventume kas dieną taip, lyg švęstume savo gimtadienį.

Juk matai, kas mums darosi, mes nuolat esame tokie pavargę, neturim laiko nei sau, nei vienas kitam, net savo vaikams ir draugams, mes netgi nebeturime draugų! Kas daugiau, išskyrus tavo tėvą, mus lankė pastaruoju metu? Mūsų gyvenime taip mažai svečių! Mūsų svetainė virto skalbinių džiovykla. Iš tiesų mes nebelaukiame savo namuose svečių, nes visi draugai mums įkyrėjo, ir jie tikrai įkyrūs, juos pažįstam ir kiaurai permatom, jų keistybes, kuris kokį mirksnį ims paistyti savo nesąmones, kuris kada mestelės kokią nešvankybę. Mes taip greitai nusiviliame žmonėmis. O ji mūsų gyvenime būtų visai nauja viešnia, net jeigu pasakytų ką nors keisto ir mes jos nesuprastume, tai būtų labai miela. Pažvelk į mūsų sudirgusius pilkus veidus, mieguistas akis. Mudu taip nusivarėm, kad nebepajėgiam kalbėtis vienas su kitu, mes neįstengiam vakare plautuvėje sumazgoti indų, mes nebegalim džiaugtis savo mergaitėmis, tik niurzgiame ir baramės ant jų. Kiekviena dėlionės dalelė arba Elzės karūna, ar lūpdažis po kojom sukelia nepakeliamą irzlumą ir skausmą. Kai vaikai suserga ir neina į mokyklą, o lieka namie, ta diena būna lyg bausmė, ir mes tik laukiam vakaro, kad mergaitės greičiau gultų miegoti. O jos neina ir neina, tai trunka visą amžinybę ir sekina jėgas, ir mes iš paskutiniųjų dar parėkaujame. Ir kai jos pagaliau atsigula miegoti, pasijuntame taip bjauriai, kad ir vėl rėkėme ant jų, nesidžiaugėme ir nesididžiavome jomis, mes jaučiamės smulkmeniški ir netikę tėvai. Bet nepajėgiam ilgai gailėtis, nes ir patys esam be galo pailsę ir iškart krentam miegoti. Jokių lovos žaidimų, mudu kiekvienas susiriečiam savajame lovos kampe ir kažkur nusmingam, ir krūptelim pabudę, kad naktis jau baigėsi ir viskas bus po senovei.

O dabar viskas pasikeis. Mes niekuomet nebebūsime vieni. Turėsime savo viešnią, kurios laukėme jau ilgą laiką, patys to nenujausdami. Ir dabar jos dėka mudu turėsime laisvo laiko, vėl galėsime eiti į kiną, koncertus, galėsime savaitgaliais dviese keliauti į Rygą ar Stokholmą, tiesiog vaikštinėti parke, o ji žais su mūsų vaikais. Esu tikras, kad mergaitėms ji patiks iš pat pirmo žvilgsnio, Kadrei ir, žinoma, Marei, ir mes visi ją įsimylėsime. Aš viską apmąsčiau ir juo ilgiau apie tai galvoju, juo laimingesnis darausi, įsivaizduodamas mūsų gyvenimą kartu su ja. Ji pagelbės mums visame kame, ji tokia šauni ir paslaugi, ji ims gaminti mums valgyt, o mudu irgi gaminsime, bet jau su dideliu džiaugsmu ir pasimėgavimu, nes būsime pailsėję ir linksmi. Ir niekad daugiau nesigėdinsime savo kiemo, kad nespėjam genėti jame medžių, pjauti vejos, grėbstyti lapų. Mūsų gėlynai niekad nebeatrodys taip, kad gali tik nujausti, jog juose kadaise žydėjo gėlės. Viskas vėl sužydės! Mes galėtume net išsikelt į kaimą ir, be jos, paimti daugiau žmonių, nes per Teatro sąjungą kitiems metams gavau daug kvietimų į festivalius, ir dabar jaučiu savyje jėgų ir džiaugsmo antplūdį, tad laimėsiu visus vaidinimus! Ir mes galėtume pradėt augint daržoves, o galbūt net avis ir vištas. Imsime kepti duoną su raugu, ką nuolatos norėjome daryti, bet vis nespėdavome, nes jautėmės tokie pailsę ir amžinai stokojome laiko. Ir mūsų mašina ims žvilgėti, mūsų vaikų nagai niekad nebus per ilgi, su juodomis panagėmis, plaukai nebus susivėlę. Ir savo brangioms mergaitėms mudu vėl turėsim laiko, džiaugsmo ir jėgų. Nes ji lankysis ir klasės tėvų susirinkimuose, kur mes įsikarščiuotume dėl kokio klausimo apie teatro atlyginimą, o ji tik meiliai nusišypsos, ir viskas gerai, jokio streso. Mes gyvensime be streso, aš jau dabar tai jaučiu. Ir kai vyksiu vėl kur nors į teatro festivalį, kur tu negalėsi važiuoti, aš pasiimsiu ją kartu ir niekad nesijausiu toks nusmurgęs ir vienišas. Vienatvė mus gniuždo, paverčia nelaimingais, pilkais ir senais, o juk galėtume dar pagyventi! Ji taip pat atgaivintų ir mūsų žaidimus lovoje, prisipažinkime, pastaruoju metu jie taip sumenko. Iš tavo kūno kalbos ir akių skaitau, kad pasidariau tau toks nuobodus ir nuspėjamas. Todėl būnu nelaimingas, nes savo ruožtu lovoje laukiu iš tavęs dalykų, kurie tau nepriimtini, ir tu žinai, kad aš su tuo susitaikau, nors kentėdamas, vis dėlto susitaikau. Tačiau ji neturės jokių tabu, ji bus it gaivus vėjo dvelktelėjimas tarp mūsų paklodžių.

Ir galų gale, dabar jai taikomas bandomasis laikotarpis, jeigu ji mums netiks, galėsime ją grąžinti ar pakeisti. Pagyvensim – pamatysim.


2018 m. kovo mėnesį vertėjai Danutei Sirijos Giraitei už vertimus iš estų kalbos Estijos rašytojų sąjungoje įteiktas „Auksinio kiaušinio“ apdovanojimas, kurį įsteigė Estijos fondas „Kultuurkapital“.

Danutė Sirijos Giraitė. Šviesioji

2023 m. Nr. 3 / In memoriam. Nijolė Kvaraciejūtė (1940 01 15–2023 02 05) / Vasario 5 dieną mirė Nijolė Kvaraciejūtė, viena talentingiausių grožinės ir humanitarinės literatūros redaktorių, 2023 m. pradžioje Lietuvos leidėjų asociacijos Knygos…

Mats Traat. Haralos biografijos

2022 m. Nr. 11 / Iš estų k. vertė Danutė Sirijos Giraitė / Matsas Traatas (1936–2022) buvo vienas žymiausių estų rašytojų, poetas, prozininkas, dramaturgas, scenaristas ir poezijos vertėjas. Didelis mūsų rašytojų ir jų kūrybos bičiulis, ne kartą dalyvavęs…

Jaan Kross. Lyno akrobatas

2020 m. Nr. 1 / Kaip vienas jaunikaitis – jo drabužiai tebedvelkia kirtimų dūmais, juntamais net sloguotoms nosims, – netikėtai atsiduria vidury kilmingų ponų kortavimo kambario ir mato lošimą, kai ant kortos statomos ištisos provincijos…

Jaan Kaplinski. Ta pati upė

2018 m. Nr. 11 / Iš estų k. vertė Danutė Sirijos Giraitė / Jaanas Kaplinskis (g. 1941) – žymus estų intelektualas, filosofas, rašytojas, vertėjas. Nuo jaunystės J. Kaplinskis labiau domėjosi ne tiek estų, kiek pasauline, kitakalbe poezija, ypač Rytų…

Friedebert Tuglas. Lietuvos iškilmėse

2018 m. Nr. 2 / Iš estų k. vertė Danutė Sirijos Giraitė / Friedebertas Tuglasas (iki 1923 m. – Friedebertas Mihkelsonas, arba Michelsonas; 1886–1971) – estų literatūros klasikas, kritikas, literatūrologas, vertėjas, redaktorius ir žurnalistas.

Tarmo Teder. Ąžuolyno Lyzė

2018 m. Nr. 2 / Iš estų k. vertė Danutė Sirijos Giraitė / Tarmo’as Tederis (g. 1958) – vyresniosios kartos estų prozininkas, poetas ir kritikas. Nuo 1996 m. – Estijos rašytojų sąjungos narys. Išleido keletą romanų ir apsakymų rinkinių, parašė kino scenarijų.