literatūros žurnalas

Ilzė Butkutė. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 4

 

Meteorų liūtis

šiąnakt mes esame dvi pirmapradės būtybės
dar neišmokome žodžių ir kaip juos kalbėti
stovim basi šlapioje žolėje susikibę
rankomis gal ir sparnais
mūsų akys žvaigždėtos

noriu dar tūkstančius metų stovėt ir tylėti
kylant iš lėto kalnams ir atskylant žemynams
kol orchidėjos tik dygsta ir mokos žydėti
nieko negalima liesti
mes nieko neskynėm

patys aplipom žiedais kol išbridom iš pelkių
žvėrys mus uodžia bet žvelgia kiaurai ir nemato
gulkim žiūrėkim į dangų ir dar nesikelkim

auštant
iš lėto
pradėsime
naują visatą

 

 

Paskutinė balandžio naktis

tik įtariu ką jie darys
žydintis medis ir priešpilnis mėnuo
likę tik dviese
kai nieks nematys
kai temstant perkūno oželis dudens
ir žvaigždės ims rengtis
virš juodo vandens

lyg veidrody mūsų mažam tvenkiny
jos grožėsis savim
kaip kad aš tavimi
tik įtariu ką jie darys
likę sode vien tik dviese
žydintis medis ir mėnuo

o jis
kaip ir tu
jei išdrįsi
paliesi
ir jis
jei išdrįs
nesustos

tu kvapą sulaikęs lenkiesi
ir nubrauki žiedlapį
man nuo galvos

sode regis likom tik dviese

 

 

Vasaros nasruos

tos naktys lyg prarajos gyvos
apžioja namus
tačiau kai pailsta juoduoti
taip greitai prašvinta

mes pamenam jas
ir jaučiu kad jos pamena mus
tačiau paryčiais ten taip pat
vis taip pat
užrakinta

tas vynas tebuvo lietus
surūdijo nasrai
katruos mes sėdėjom
suglaudę šešėlius ir skruostus

tarp ilčių nakties
tu mane vis lengviau pažinai
lyg brailį skaitydamas kūną
atėjusį guostis

mes patys ir buvom namai
mes ir buvom tamsa
neprisuktas laikrodis
juodo aksomo dėžutėj

o gal ir nebuvom

gal nieko nebuvo tada

tik vakaro mėlis
nubėgęs
padangei
per krūtį

 

 

Grobuonys

ta dykuma niekada nesibaigs

aš tau pažadu degančią žemę
aš tau pažadu šokančius kūnus
tarp smėlio stulpų
aš tau pažadu tai
ko dar niekas čia neišgyveno
lig raudonio įkaitusią naktį
po vėjo skvernu
alsią tamsą ir plaukus skandinančius mėlyną slėnį

aš tau pažadu juoką kuriuo tu kadaise juokeis
aš atver̃siu tave žmogumi
tavo mantą paversiu į plėnis
tavo siela išvargus tą naktį nakvoti pareis

vėl išmokysiu verkti tave ir tylėt ir mylėtis
sūrūs kūnai ant kailio
suskirdusiam slėnio delne
aš išmokysiu liesti tave
tu pamirši ką reiškia gailėtis

mus matys tik žvaigždynai
o tu tematysi mane

ritualas ryte pasibaigs
mes vėl būsime sotūs

du grobuonys
po šimtmečio kito
ir vėl susieis

išbadėję pavargę
išmokę taip graudžiai šypsotis

tik šita dykuma
niekada
niekada

 

 

Padegtas rugsėjis

prisiglaudus prie žemės klausaus
kaip liepsnoja rugsėjo giria
įsidegus nuo lingių lizduos
pasimetusių ryto žarijų

mes maži – mus greičiausiai pagaus

kitas takas žvėrių – jo nėra
jie įtars – jie atseks ir suuos
kol giria mūsų dar neprarijo

vakar baigėsi elnių ruja
jų tyla dar ilgai čia braidys
šiąnakt kristi pradės riešutai
ir prisirpusios kekės kometų

aš į skreitą renkuosi skujas
ir pravėrusi sapno duris
klausiu

ką tuo metu pajutai

kai mes
padegėm
viską
iš lėto

 

 

Grįžimas į cirką

sapnuoju išvargusį cirką
pūgos apsiausty palapinė
žvaigždėta ir sniegu įmirkus
o ten tolėliau paskutiniai
pabirę nakty vagonėliai
liepsnojantis lango kvadratas

kvietei vėl dvasias ir prikėlei
mane
juk sakiau man jau metas

auksiniai kutai ant aksomo
ant odos sidabriškos dulkės
kaip kvapui užtenka atomo
taip sapno – gyvenimui

gulkis

miegok kaip išvargę užmiega
gyvūnai narvuos jau po triukų
jų liūdesiu nešinas bėga
nusenęs dresuotas šuniukas

miegok aš klausysiuos kaip žyra
pūga į ledėjantį kutą

klausysiuos
kaip miega fakyras
ir tyli tamsoj liliputas

Ilzė Butkutė. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 1 / Spalio naktį. kažkas čia tamsoj – ką palietus sustojęs atsisuka vėjas, – įkvėpęs užuosi, kad lietūs čia ką tik mylavo alėjas, kažkas ką tik juokės ir tỹla, girdėti, kaip rūdys keliauja turėklais…