literatūros žurnalas

Bitė Vilimaitė. Juodos dienos

2018 m. Nr. 4

| Vieno veiksmo pjesė |

Veikėjai:

MOTINA
SŪNUS
VACIUS
I UBAGĖLĖ
II UBAGĖLĖ
KUNIGAS
KIEMSARGIS
ASMENS SARGYBINIS“
ELEKTROS KONTROLIERIUS

Pirmas paveikslas
|Scenoje vieno kambario butas. Kambarys perskirtas širma. Abiejose pusėse geležinėse lovose miega Motina ir Sūnus. Kiekvienam tenka po pusę lango. Motinos pusėje suskamba žadintuvas. Ji prabunda, nenorom keliasi, rengiasi palaikiais drabužiais. Vis dar sėdėdama ant lovos, šukuojasi pilkus, tarsi dulkėmis apneštus plaukus, suka juos į kuodą. Savoje pusėje keliasi ir Sūnus, liesas paliegęs jaunuolis|

SŪNUS. Kada mes gausim išsimiegoti! Atsibodo, kasryt vis tas pats – keliesi, eini, lauki…

MOTINA. (pilna burna smeigtukų) Toks jau gyvenimas, kol kas reikia pakentėti. Žinoma, viskas pasikeis, kai tu gausi darbą.

SŪNUS. Nebeturiu vilties. Darbo birža nieko gero nesiūlo. Statybose viskas užimta, kepykloje prie krosnių man per karšta, neatlaikysiu.

| Beldimas į duris |

MOTINA. Ša! Čia atėjo atjungti dujų arba elektros.

SŪNUS. (pašnibždomis) Juk sakiau sumokėti.

MOTINA. (piktai) O iš kokių pinigų?

| Sūnus isteriškai įsikniaubia į pagalvę |

MOTINA. Iki ko mes nusigyvenome. Turime drebėti, slapstytis, meluoti…

SŪNUS. (staiga pakelia galvą) Geriausia būtų apiplėšti banką. Ne kartą sakiau.

MOTINA. (susijuokia) Nekalbėk kvailysčių. Pragyvenau ilgą gyvenimą. Aš įsitikinusi. Viskas praeis, nenusimink.

| Beldimas liaujasi, žingsniai nutolsta |

MOTINA. Bjauriausia, kad čia galbūt buvo tavo tėvas.

SŪNUS. Taip. Sulauksi. Ką tu išsirinkai, mama, – tokį žmogų, kuris palieka tave su vaiku. (Kramto nagus) Gal reikėjo mane atiduoti jam.

MOTINA. (karčiai) Dabar abu raustumėtės po konteinerius.

SŪNUS. Bet… jam neblogai sekasi. Aš mačiau, jis turi mašiną… Jis renka tik išmestą aparatūrą. Čia nieko gėdingo – tai toks verslas.

MOTINA. Gerai, paskubėk. Aš jau pasiruošusi. (Ji rišasi skarelę, ima mažą sudedamą kėdutę, iš kišenės išsitraukia žaliais stiklais akinius, valo juos, užsideda. Atsistoja ir, jau vaizduodama neregę, graibosi aplinkui)

| Sūnus paslaugiai ima ją už rankos, abu eina prie durų |

MOTINA. (įsiklauso) Man atrodo, ten kažkas yra.

| Sūnus atveria duris, ir vidun įsiveržia raudonas,
perdegęs iš pykčio vyriškis, Elektros kontrolierius
|

ELEKTROS KONTROLIERIUS. (triumfuodamas) Nepavyko pasprukti.

| Jis eina prie elektros skaitiklio, replėmis
nugnybia kažkokius laidus, užkabina plombą
|

MOTINA. (vaizduoja neregę, graibo rankomis Kontrolieriaus veidą, tas atšoka) Na, atlikai pareigą, žmogau. Bet ar pagalvojai apie mus, nelaiminguosius?

ELEKTROS KONTROLIERIUS. Reikia dirbti, ir nebus tokių situacijų. (Sūnui) Tik nesugalvok nuplėšti plombos, gausi milžinišką baudą…

MOTINA. Už ką visa tai?! Pasaulis pilnas žiaurių žmonių.

ELEKTROS KONTROLIERIUS. Aš tik vykdau savo pareigą. (Nesmagus) Yra vienintelė išeitis – reikia dirbti. (Išeina)

MOTINA. Sakiau neatidaryti durų.

SŪNUS. Nesakei.

MOTINA. Aš girdėjau to pūzro kvėpavimą.

SŪNUS. Dabar mes nusmukome dar labiau. Gyvensim prie žvakių.

| Abu išeina. Sūnus rūpestingai veda Motiną|


Antras paveikslas
| Siaura gatvelė prie bažnyčios. Dar labai anksti. Kiemsargis šluoja šaligatvį|

MOTINA. Ačiū Dievui, mano vieta neužimta. Mes pirmieji.

| Sūnus įtaiso Motiną negilioje nišoje, užkloja jos kelius
tamsiu pledu, prie kojų pastato skardinėlę pinigams
|

MOTINA. Bus gerai. Dabar eik, truputį pavaikščiok, kol atsidarys arbatinė. Tada pavalgyk, ir man ko nors atnešk… Nueik į turgų, pasižiūrėk, po kiek kiaušiniai…

| Sūnus nueina. Prisiartina Kiemsargis su šluotražiu |

KIEMSARGIS. (draugiškai) Tai į darbą?

MOTINA. Kaip matai. Visada stengiuos ateiti anksčiau, kol nesusirinko tie, geriantys.

KIEMSARGIS. Stebiuosi, kodėl žmonės jiems duoda pinigų? Juk mato, kad tuoj praleis pro gerklę.

MOTINA. Taip, jiems duoda daugiau negu man… nors aš su negalia.

KIEMSARGIS. (pritariamai) Gerai sugalvojai su tais akiniais. Žali stiklai atrodo efekt!

MOTINA Tie akiniai užsilikę iš senų laikų. Radau tarp senų daiktų. Net nežinau, kam jie priklausė. Žinau, kad neblogai atrodo.

KIEMSARGIS. (traukiasi tolyn) Va, jau renkasi visa kompanija.

| Prisiartina vienakojis Vacius su ramentais,
jį lydi pragertu veidu draugužis
|

VACIUS. (gana draugiškai) Ai, motin, ir vėl užėmei šilčiausią vietą… O čia, žiūrėk, mano naujasis „asmens sargybinis“… Vakar naktį susipažinau. Dabar vienam dirbti nesaugu – aplink pilna banditų ir vagių, paskutinę kapeiką gali atimti.

MOTINA. Mane saugo sūnus.

| Ateina dar kelios pilkos Ubagėlės. Pasirodo Kunigas, veržliu žingsniu eina tiesiai prie ubagų |

KUNIGAS. (įtūžęs) Vėl susirinkot?! Čia vaikšto turistai, užsienio svečiai… Ir ką jie mato: ubagai viską apsėdę, neleidžia praeiti, tvarsto už skvernų, tiesiog vyksta „vymogatelstvo“.

VACIUS. Ir ką tu man padarysi? Duok pinigų, tada aš pasitrauksiu… Ar tu kada nors davei man nors dešimt litų?

KUNIGAS. Eikit, eikit iš čia. Susiraskit kitą vietą. Be to, elgetauti uždrausta.

MOTINA. O mes meldžiamės, šito neužgins niekas.

KUNIGAS. Aš paskambinsiu į policiją, susems visus. Nuplėš tau tuos žalius akinius, apsimetėle.

VACIUS. Nu, nu, šalčiau.

| Kunigas numoja ranka, įpykęs sugrįžta į bažnyčią |

VACIUS. Niekur jis neskambins. Jis neturi laiko. Tuoj bus mišios.

MOTINA. Pasaulis pilnas žiaurių žmonių… Jie negali mūsų pakęsti.

VACIUS. Taigi. Mane tiesiog jėga norėjo išvežti į „bogadielnę“. Tai aš su ramentu taip apšventinau sanitarą, kad tas pabėgo spjaudydamas kraujais.

| „Asmens sargybinis“ kvatoja, paskui išsitraukia gertuvę, abu su Vaciumi gerokai trūkteli. Renkasi žmonės į bažnyčią, dažnas meta pinigų į ubagų skardinėles |

MOTINA. Kur tas mano sūnus prapuolė? (Vaciui) Šįryt mums atjungė elektrą. Pagalvok, kontrolierius tikriausiai tykojo visą naktį prie durų. Atrodo, kad valstybė sugrius dėl tos mažos neapmokėtos sąskaitėlės… (Susimąsčiusi) Prieis ir butui eilė… Kaupiasi skola.

VACIUS. Kaip tu taip nusigyvenai? Aš tai… aišku, kas mane pražudė… (Duoda sprigtu sau į pasmakrę)

MOTINA. (pradžiugusi) O štai ir mano vaikas!

| Sūnus prieina nešinas ryšulėliu valgio. Abu valgo.
Paskui Sūnus pasitraukia toliau, atsisėda ant laiptų, kad galėtų stebėti Motiną. Staiga privažiuoja autobusiukas. Iš jo išlipa valdininkas su papke rankose. Pasirodo ir Policininkas
|

POLICININKAS. (ubagams) Visi sulaikomi už viešosios tvarkos pažeidimą. Sėskite į mašiną.

UBAGĖLĖS. (persigandusios) Kur jūs mus vešite?

POLICININKAS, O kaip jūs galvojate? Visi visi… paskubėkite.

| Bažnyčios tarpduryje pasirodo Kunigas. Šypsodamasis žiūri, kaip vyksta sulaikymas |

ASMENS SARGYBINIS“. Aš čia pašalinis. Aš štai šito bekojo draugas. Man elgetauti nereikia, aš turiu ūkį kaime ir žmoną. Aš į Vilnių atvažiavau tik prasiblaškyti.

POLICININKAS. Išsiaiškinsim. Lipkit į mašiną. O jūs? (Atsisuka į Motiną) Ar sugebėsite pati įlipti į mašiną?

MOTINA. Kas čia darosi? Nieko nesuprantu, nieko nematau. Kokia čia dar mašina? Palikite mane ramybėje.

| Kunigas ištiesia ranką ir nuplėšia Motinai žaliuosius akinius |

KUNIGAS. (Policininkui) Ji apsimetėlė! Matote?

| Motina tuo tarpu pasičiumpa savo skardinėlę su pinigais ir žvalgosi Sūnaus |

MOTINA. Sūnau, pasiimk pinigus! Ir nesirūpink, aš greit grįšiu!

| Jai pavyksta perduoti pinigus Sūnui ir jis sprunka tolyn |

VACIUS. (Policininkui, grumdamasis) Tau tai atsirūgs. Neturi teisės manęs suimti. Aš su dokumentais, aš su ramentais. Jeigu aš neturiu pinigų, tai ką? – aš ne žmogus?.. Per dieną aš kartais „pasidarau“ šimtą litų. Tu tiek negauni.

| Policininkas užtrenkia dureles ir mašina nuvažiuoja |


Trečias paveikslas
| Motina pareina namo. Ji pavargusi, sunkiai velka kojas. Kambaryje prieblanda, dega viena žvakė. Sūnus guli savo lovoje aukštielninkas, įbedęs žvilgsnį į lubas|

MOTINA. (sėdasi prie jo) Štai ir aš. Sakiau, kad greit grįšiu, tačiau užtrukau. Pirmiausia nuvežė į sanitarinę tarnybą, tikrino sveikatą, na, dar ar neturiu parazitų, ar nesergu niežais… Tikrino ir regėjimą. Žaliųjų akinių negrąžino, pridėjo prie bylos…

SŪNUS. (susijaudinęs) Prie bylos? (Puola prie Motinos ir apkabina ją)

MOTINA. (tapšnoja jam pečius) Juokinga, ar ne? O paskui nugabeno į komisariatą. Ten pasodino ant suolo tarp prostitučių, ir išlaukiau eilėje penkias valandas… Merginos labai gražios, išsikvepinę, malonios – nebuvo nuobodu… (Žvalgosi) Žinai, kokia man kilo mintis? Juk turime daugybę knygų… Mes jas parduosime ir turėsime pinigų. Bent kurį laiką ramiai atsikvėpsime.

SŪNUS. Mama, sovietinių knygų niekas neperka. Na, gal žodynus…

MOTINA. Dar mes turime du sidabrinius šaukštus. Laikiau juodai dienai. Buvau visai pamiršusi. Rytoj nunešiu į supirktuvę.

SŪNUS. Vis tiek niekas neatstos mūsų uždarbio prie bažnyčios…

| Pasigirsta beldimas į duris |

MOTINA. Ša! Tikriausiai atėjo atjungti dujų.

SŪNUS. Taip vėlai? Gal tėvas?

MOTINA. Tyliau. Girdi, kaip šnopuoja? Kas ir sutvėrė tokius padarus! Neleidžia ramiai atsikvėpti.

SŪNUS. Einu ir atidarysiu. Geriau žiauri tiesa nei ta nuolatinė įtampa.

MOTINA. Palauk. O ant ko virsime valgį? Nei elektros, nei dujų. Gražus gyvenimėlis.

SŪNUS. (pamąstęs) Kiek tau dar liko iki pensijos?

MOTINA. Dar penkeri metai. Tiek mes neištempsime.

SŪNUS. Pati sakei, kad visos bėdos praeina.

MOTINA. Tai tiesa. (Įsiklauso) Atrodo, nuėjo.

SŪNUS. Bet kodėl tave atleido iš darbo?

MOTINA. Pasielgiau kvailai. Atsisakiau išeiti neapmokamų atostogų… Pirmai progai pasitaikius, mane atleido… (Patylėjusi, karčiai) Ne mane vieną. Ir moteris su mažais vaikais. (Nelinksmai juokiasi) Netardyk manęs.

SŪNUS. Greičiausiai eisiu dirbti į kepyklą. Bent prisivalgysiu bandelių… Žinoma, jeigu ta vieta dar neužimta… Banko apiplėšti vis tiek nepavyks… Norėčiau bent pasižiūrėti į maišus dolerių, eurų, litų, svarų…

MOTINA. Jau daugybę mėnesių nesu laikiusi rankoje stambesnio bank-noto. Galiu tik svajoti apie tą saldžią akimirką…

| Abu nutyla. Motina stojasi, ima raustis komodos stalčiuose |

SŪNUS. Ko tu ieškai?

MOTINA. Čia kažkur buvo tavo senelio akiniai mėlynais stiklais. Žali ar mėlyni stiklai – koks skirtumas. Svarbiausia, kad žmonės atkreiptų dėmesį…

SŪNUS. Bet, mama, kunigas neleis ten sėdėti, vėl išvarys.

MOTINA. (įniršusi) Kas jis? Dievas? Va, radau. (Užsideda akinius mėlynais stiklais) Na, kaip atrodau?

SŪNUS. (pralinksmėjęs) Labai gerai.

MOTINA. Atrodo, mes išgelbėti. Dabar tokių akinių nebegamina.

SŪNUS. Bet kam seneliui jų reikėjo?

MOTINA. Jis juk vaidino liaudies teatre. Čia bus iš rekvizito…

| Motina sėdasi į aptriušusį vytelių krėslą, užsimąsčiusi supasi. Sūnus vėl gulasi į lovą, susideda ant krūtinės rankas ir įbeda žvilgsnį į lubas. Tuo metu žvakės likutis ima rūkti ir galiausiai užgęsta |


Ketvirtas paveikslas
| Vėl siaura gatvelė prie bažnyčios. Pasirodo Motina su Sūnumi. Ji vėl įsitaiso savo „nišoje“, Sūnus apklosto jos kojas pledu. Pasirodo abi Ubagėlės, liesos senutės; atkibilkščiuoja Vacius, šįkart be „Asmens sargybinio“ |

MOTINA. (Sūnui) Eik, kaip visada, į turgų, pasivaikščiok, užkąsk.

| Sūnus nueina |

VACIUS. Namo priverčiau policiją mane parvežti. Teko pasišvaistyti ramentu, tai vėl vos neuždarė… O tu?

MOTINA. Neklausk. Man konfiskavo žaliuosius akinius.

VACIUS. Bet šitie tau labiau tinka. Atrodai kaip iš kitos planetos, kur nėra žalios spalvos.

MOTINA. Tikrai? (Neramiai apsidairo) Kunigas dar nepraėjo?

VACIUS. Tik jau nepergyvenk. Palik man šį reikalą tvarkyti.

MOTINA. O „asmens sargybinio“ šiandien nebus?

VACIUS. Jam labai nepasisekė. Jį uždarė. Pasirodo, tai ieškomas vagis. (Piktokai) Nemoku aš pasirinkti žmonių. Niekada nemokėjau. Va, susidėjau su tokiu nusikaltėliu… Teistas tris kartus. Policija ne iškart patikėjo, kad aš jo visai nepažįstu… Bet gėrimas iš jo „fleškės“ buvo geras, seniai tokio buvau ragavęs… (Pasirausęs kišenėse, išsiima pusiau nugertą portveino butelį, geria pasiskonėdamas) Šitas irgi neblogas!

VACIUS. (Ubagėlėms, čepsėdamas) O jus, peliukės, kada išleido iš policijos?

I UBAGĖLĖ. Mūsų ilgai nelaikė, paleido, tik atėmė viską, ką turėjom kišenėse… Viską, viską…

II UBAGĖLĖ. Maldaknyges, raktus, pinigus.

VACIUS. (švilpteli) Pinigus? Kiek?

I UBAGĖLĖ. Mano buvo trys šimtai, o jos visi penki. Mes kaip tik ruošėmės nešti į banką… Sakė, prijungs prie bylos.

VACIUS. Oho, merginos! Tai jums dideli nuostoliai.

I UBAGĖLĖ. Tai kad nelabai… (Įsižiūri į tolį) Ateina! Kunigas ateina!

| Pasirodo Kunigas. Pamatęs senąją kompaniją, akimirksniui apstulbsta, paskui numoja ranka ir įeina bažnyčios vidun.

Ištuštinęs vieną butelį, Vacius išsiima antrą. Užsivertęs geria. Atsirėmęs į sieną, ima snausti. Motina dairosi Sūnaus, pagaliau jis pasirodo. Viskas kaip visada – Sūnus sėdasi ant laiptelių ir žiūri iš tolo į žybsinčius mėlynus Motinos akinių stiklus. Jau padaugėja praeivių, skimbčioja monetos, metamos į skardinėles |



Šio kūrinio rankraštį redakcijai perdavė rašytiniu Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės Bitės Vilimaitės (1943–2014) palikimu besirūpinantis kūrėjos sūnėnas Darius Vilimas. Dėkojame už suteiktą galimybę išspausdinti kūrinį.

Bitė Vilimaitė. Pelkių drugiai

2017 m. Nr. 8-9 / Štai jau antras mėnuo Lilė, garsaus profesoriaus duktė, svečiavosi kaime pas gimines. Ji universitete studijavo žurnalistiką. Lilė vaikščiojo po apylinkes, kalbino sutiktus žmones, kurie nuo jos tiesių klausimų šasteldavo…

Bitė Vilimaitė. Pelkių drugiai

2017 m. Nr. 7 / Už Velnio raisto prasidėjo gražus spygliuočių miškas. Ten buvo nutarta perkelti partizanų stovyklą. Reikėjo viską paruošti artimiausiomis dienomis. Po to, kai Podė susprogdino milicijos nuovadą…

Bitė Vilimaitė. Pelkių drugiai

2017 m. Nr. 5-6 / Romano fragmentas (Pradžia) / Pradedame spausdinti Bitės Vilimaitės (1943–2014) romano „Pelkių drugiai“ fragmentus. Jau po rašytojos mirties rastas rankraštis pateikiamas be didesnių redagavimų…

Bitė Vilimaitė. Rudens veidas. Drama

2016 m. Nr. 8-9 / Vieno veiksmo, penkių paveikslų drama. Šio kūrinio rankraštį redakcijai perdavė ir publikaciją parengti leido rašytiniu Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės Bitės Vilimaitės (1943–2014) palikimu besirūpinantis