literatūros žurnalas

„Ribos rašytojui – tai mažiausiai pageidaujamas dalykas“

2018 m. Nr. 3

Rašytoją Undinę Radzevičiūtę kalbina Jurga Tumasonytė


Prozininkė
Undinė Radzevičiūtė pirmą kartą debiutavo 2003-iaisiais romanu „Strekaza“. Neįprasta, su kitais lietuvių autoriais nepalyginama autorė iš karto susilaukė didelio skaitytojų dėmesio ir kritikų pripažinimo, o 2015 m. už romaną „Žuvys ir drakonai“ buvo įvertinta Europos Sąjungos literatūros premija. Pernai ji išleido penktąją knygą „Kraujas mėlynas“, kurioje savitu stiliumi ir su sau būdingu humoru pasakoja apie narsią ir ambicingą viduramžiais už LDK sienos gyvenusią aristokratų šeimą.

 

Jūsų naujausias romanas „Kraujas mėlynas“ prasideda nuo priešistorės – protėvių iš Kurliandijos ieškojimų pradžios. Pasakojate apie savo giminės moteris, purkštaujančias, kad „Undynei ant visko nusispjaut“, ir per Talino rašytojų festivalį parke pamatytas varnas. Kai viena iš medžiuose tupinčių varnų užskrido Jums ant galvos, gindama ant takelio iškritusią jauniklę, paukščiai simboliškai priminė giminės herbą, kuriame vaizduojamos trys kuosos… Ar prisimenate kitų savo knygų atsiradimo priešistores?

U. R. Dauguma mano knygų susijusios su vietomis, kuriose aš gyvenu. Septynerius metus aš gyvenau Vilniaus China Towne. Ten pradėjau rašyti knygą ,,Žuvys ir drakonai“ apie XVIII a. jėzuitų misionierius Kinijoje. Mano knygos dažniausiai yra apie tai, kas man labai įdomu, arba labai svarbu, todėl galima sakyti, kad kiekviena knyga – tai dar viena mano vidinės biografijos dalis.

Romano „Kraujas mėlynas“ laikas skaitytojus nukelia į XV amžių. Viename interviu esate minėjusi, kad pagrindinė medžiaga, kuria rėmėtės, buvo: „Livonijos kronikos, Ordino įstatai, Baltijos kilmingųjų sąrašas, istorikų, rašiusių apie Livonijos istoriją, ir istorikų, rašiusių apie Borchų (Burgų, Borgų) šeimą, darbai, elektroniniai archyvai, bendravimas su kitais žmonėmis, ieškančiais savo borchiškųjų šaknų, galiausiai išlikusios Livonijos pilys“. Paskui užsiėmėte detektyvo darbu. Kokie nepanaudoti, tačiau atradimo džiaugsmą ar nusivylimą keliantys faktai liko už Jūsų knygos ribų?

U. R. XV a. faktų apie vieną konkrečią giminę ne tiek ir daug, todėl panaudojau viską, ką radau. Tačiau beieškodama medžiagos apie Borchus aš radau kai ką susijusio su savo vaikyste.

Kai aš dar mokiausi mokykloje, sklido kalbos, kad mūsų geo-grafijos mokytoja buvo deklasuota ir iš jos šeimos atimtas dvaras. Tarybiniais laikais kiekvieną vasarą vyresnius mokinius mėnesiui siųsdavo padirbėti darbo ir poilsio stovykloje, padėti žemdirbiams kaime, ir atvykę mes gyvendavome dvare, komunistų nacionalizuotame iš mūsų geografijos mokytojos.

Mūsų mokytoja buvo didelė, nerangi ir turėjo tik vieną chaki spalvos sarafaną, kurį kasdien dėvėjo kaip uniformą. Per pamokas ji labai mėgo vaikščioti atbula, ir kartą, jai atbulai besiartinant, aš, norėdama pasirodyti, ranka imitavau pliaukštelėjimą, o ji tuo metu žingtelėjo atgal ir aš pliaukštelėjau jai iš tikrųjų. Į pačią nepadoriausią vietą.

Ir niekas manęs nenubaudė, nes visi, kuriems aš turėjau papasakoti, ką padariau, labai juokėsi, ir siųsdavo pas ką nors kitą, kad jis nuspręstų, ką su manimi daryti.

Po daugiau nei trisdešimt metų rinkdama medžiagą apie Borchus ir domėdamasi Livonijos pilimis, aš radau viduramžių pilį, priklausiusią mūsų geografijos mokytojos šeimai, ir apsiverkiau.

Viduramžiais gyvenusių žmonių mąstymo kodas turbūt smarkiai skyrėsi nuo mūsiškio – su kokiais iššūkiais susidūrėte interpretuodama surinktus faktus?

U. R. Ne tiek mąstymo kodas, o greičiau mąstymo būdas. Šiuolaikinis žmogus jeigu nori taikos, tai reiškia, kad jis nenori karo, o viduramžių žmogus – nebūtinai. Sprendžiant iš Livonijos kronikos, kartais ordino magistras nori karo ir taikos beveik vienu metu. Arba, pavyzdžiui, magistras pripažįsta, kad karas buvo neteisingas, ne bellum justum, o tada nubaudžia tuos, kurie nedalyvavo kare, ir atima jų žemes. Loginio mąstymo viduramžiais buvo mokoma universitetuose. Ir žmogus, viduramžiais baigęs universitetą, galėdavo užimti aukštą postą: tapti vyskupu ar valdovo patarėju.

O faktus interpretuoti nėra sunku. Sunku interpretuoti tuščią periodą tarp faktų. Sakysim, perspektyvus baronas Livonijoje veda žlugusios imperijos princesę, o po metų vienas iš sutuoktinių miršta tolimoje Graikijos saloje. Norint nukeliauti iki tos salos, kelionė iš Livonijos truks vos ne pusę metų. Kas įvyko, kodėl vienas iš sutuoktinių staiga po vestuvių atsidūrė tolimoje saloje? Šioje vietoje reikalinga detektyvo fantazija.

Pabaigoje konstatuojate, kad teta Liucina, perskaičiusi romaną, tikriausiai patenkinta neliks: „Jau daug geriau, kad visi toje knygoje vaikščiotų baltais drabužiais ir „strauso“ plunksnomis ant skrybėlių, jodinėtų ratais aplink ežerą, šoktų, dainuotų.“ Jūsų romane patetikos nėra. Kodėl pagrindinį veikėją Bernhardą von der Borchą be skrupulų pavaizdavote kaip ambicingą niekšą? Kodėl nesuteikėte jam daugiau sąžinės ar gėdos jausmo?

U. R. Jūs žiūrite į pagrindinį veikėją šiuolaikinio žmogaus akimis. Jis buvo ne niekšas, o žmogus, turintis viziją, ir dėl tos vizijos jis galėjo padaryti bet ką, ir paaukoti bet ką. Viduramžių žmogaus akimis žiūrint, jo nusikaltimai ne tokie ir dideli.

O dėl gėdos jausmo… Tai šiuolaikinio žmogaus jausmas, o viduramžių žmogus turėjo didžiulį krikščionybės suformuotą kaltės jausmą. Ir pagrindinis herojus Bernhardas von der Borchas tą kaltės jausmą turi labai stiprų. Ir nuolat atgailauja.

Ką tol, kol ėmėtės archyvų, Jums reiškė giminės pasakojimas, kad esate kilusi iš baronų? Ir kaip tai pasikeitė po ilgo darbo su istorine medžiaga bei įvykių rekonstravimo, paverčiant juos grožine literatūra?

U. R. Šeimos pasakojimas apie mano prosenelių deklasaciją visada skambėjo ir labai liūdnai, ir labai juokingai. Tą visą juokingai graudžią istoriją galima perskaityti knygos ,,Kraujas mėlynas“ prologe. O kai ėmiausi istorinės medžiagos, mane apėmė visai kitos emocijos. Tai buvo didžiulis nustebimas ir siaubas.

Kaip manote, ar Rytų Europa su savo specifinėmis patirtimis ir literatūrinėmis tradicijomis tebeegzistuoja?

U. R. Nieko negaliu pasakyti apie Rytų Europos specifines patirtis ir literatūrines tradicijas, nes aš gyvenu Šiaurės Europoje. Lietuvoje.

Kokios tradicijos ir ritualai Jūsų gyvenime svarbūs?

U. R. Tik arbatos gėrimo. Ir nors sakoma, kad ritualai sukuria saugumo jausmą, kartu jie labai aiškiai apibrėžia žmogaus ribas. O ribos rašytojui – tai mažiausiai pageidaujamas dalykas.

Ką tik baigėte skaityti romano „Žuvys ir drakonai“ anglišką vertimą. Ar aptikote į tą kalbą neišverčiamų sakinių? Taip pat smalsu, kaip reagavote į kitus savo kūrybos vertimus – teko daug taisyti?

U. R. Malonus dalykas: viską, ką parašiau, į anglų kalbą išversti buvo įmanomą.

Nemalonus dalykas: anglų kalboje yra tam tikros sakinio struktūros taisyklės, ir jų laikantis poetinis tekstas pradeda atrodyti vos ne kanceliarinis. Atsiranda visokių papildomų žodelių, artikelių, kurie sakinyje atrodo kaip kokie lingvistiniai parazitai. Jie trukdo sakinio ritmui ir užmuša sakinio grožį.

Mes daug bendravome su vertėju gerb. Romu Kinka, ir manau, kad angliškas vertimas bus labai artimas lietuviškam originalui. Manau, devyniasdešimt aštuoniais procentais.

Vokiškojo knygos ,,Žuvys ir drakonai“ leidimo aš neskaičiau, nes vokiškai moku tik penkis žodžius ir tų pačių geriau neištarti garsiai. Tokiu atveju lieka tik pasitikėti vertėju.

O estų leidėjai mane nustebino. Knygą jie vertė tiesiai iš lietuvių kalbos, o redaktorė tą tekstą redagavo šalia pasidėjusi ir vokišką vertimą. Kad galėtų palyginti.

Kokie Jūsų įspūdžiai iš bendravimo su skaitytojais ir leidėjais užsienyje?

U. R. Su skaitytojais ir leidėjais – malonūs. O žurnalistai nustebino. Ypač vokiečių.

Gal net ne patys žurnalistai, o jų klausimai: „Ar Jums neatrodo, kad Lietuva skiria per daug lėšų ginklavimuisi? Koks Jūsų požiūris į Trumpo atėjimą į valdžią? Kokias emocijas Jums kelia devyniasdešimtiniai metai? Ką galėtumėte patarti Angelai Merkel?“

Ne, tas paskutinis klausimas buvo skirtas ne man, o kitai rašytojai.

Tiesą sakant, aš esu apolitiška, – sakau vokiečių žurnalistams. – Bet kokia politika yra laikinas dalykas, o kūrėjas ieško amžinųjų, fundamentaliųjų dalykų ir nori apie juos kalbėti. Kūrėjui nieko nėra pavojingiau, kaip tapti valstybės ar politinės jėgos įrankiu.“

Negaliu nepaklausti, – sako man vienas vokiečių žurnalistas, dirbantis Šveicarijoje, – o Jūs nesiruošiate rašyti knygos apie žydus?“

Galite spėti iš trijų kartų, ką aš jam atsakiau.

Ar Jums priimtinas terminas „moteriška literatūra“, kodėl?

U. R. Negalėčiau į tai atsakyti, nes mane domina išimtinai vyrai. Plačiąja to žodžio prasme. Kaip vyrai, kaip rašytojai ir kaip personažai. Knygoje ,,Kraujas mėlynas“ iš penkiasdešimties herojų keturiasdešimt penki yra vyrai, du yra miestai, viena – šalis ir tik dvi moterys. Ir tos pačios – princesės.

Esate minėjusi, kad humoras yra vienas pagrindinių Jūsų ginklų. Kada paskutinį kartą teko jį išsitraukti?

U. R. Kai abi tetos, kurioms buvo paskirta knyga ,,Kraujas mėlynas“, kategoriškai atsisakė atvykti į mano penkiasdešimties metų jubiliejų.

Jurga Tumasonytė. Karalystė

2019 m. Nr. 3 / Aukštas kumptelėjęs vyras pasitrynė uodų sugeltą šoną ir švelniai pašaukė mergaitę, spėriai renkančią į glėbį šakas. „Užteks“, – pasakė rišdamas nemenką krūvą virve.

„Aš nemoku būti komandoje“

2018 m. Nr. 12 / Poetę Giedrę Kazlauskaitę kalbina Jurga Tumasonytė / Nauja poetės Giedrės Kazlauskaitės knyga „Gintaro kambarys“ tik paimta iš spaustuvės pirmiausia atsidūrė „Poetiniame Druskininkų rudenyje“ …

„…rašysiu ten su savo mylimu šunim“

2018 m. Nr. 5-6 / Poetę Neringą Abrutytę kalbina Jurga Tumasonytė / – Ką reiškia išleisti knygą po keturiolikos metų? Su kokiais iššūkiais teko susidurti dėliojant eilėraščių rinkinį „Atostogos“? Išleisti elektroninę ar popierinę? Ir dar po tiek daug metų?

„Literatūra karo metu nėra beprasmė“

2017 m. Nr. 1 / Ukrainiečių rašytoją Liubov Jakimčiuk kalbina Jurga Tumasonytė / Liubov Jakimčiuk vardą įsidėmėjau perskaičiusi Mariaus Buroko išverstų eilėraščių, kurie stebino intymiu kalbėjimu…

„Apie Lietuvą man buvo prikalbėję tiek nesąmonių“

2016 m. Nr. 8-9 / Rašytoją Karolį Gintarą Žukauską kalbina Jurga Tumasonytė / Čikagoje 1973 m. gimęs ir augęs rašytojas Karolis Gintaras Žukauskas lietuvių publikai šiek tiek pažįstamas iš dviejų romanų…