literatūros žurnalas

ŠIMTMEČIO ANKETA: Dalia Staponkutė, Donatas Petrošius, Elžbieta Banytė

2018 m. Nr. 3

Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą, etninės atminties ištvermingumą. Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis – proga apmąstyti mūsų literatūros ir kultūros raidą, įvardyti žymiausius asmenis, prisiminti jų nuopelnus kraštui. Kokie vardai, judėjimai, iniciatyvos, darbai ir kūriniai Jums atrodo iškiliausi mūsų laisvėjimo kelyje?

Kaip apibūdintumėte šiandieninę mūsų literatūros, kultūros ir visuomenės situaciją? Kokios gyvenimo galimybės bei pokyčiai nuteikia viltingai, įkvepia kūrybai? Kokias didžiausias problemas bei iššūkius visuomenei, tautai ir valstybei kelia naujųjų laikų procesai?

Per šimtą metų lietuviška knyga patyrė nepaprastą kokybinį šuolį – iš didaktinės epochos amžiaus įšokome į moderniausios literatūros kontekstus, ir tai mums teko daryti gerokai sparčiau nei daugeliui Europos tautų. Per pastarąjį šimtmetį subrendo lietuvių literatūrinė kalba, išaugo meniškumo reikalavimai. Kokią lietuvių literatūrą įsivaizduojate po kelių dešimčių ir daugiau metų?



Prozininkė, vertėja Dalia Staponkutė

Man, kaip literatūros ir mokslo žmogui, svarbaus šimtmečio akivaizdoje žvelgiant į lietuviškos minties laisvėjimą, padėjusį pamatus nepriklausomybei, norisi išskirti kai kuriuos mūsų laisvėjimo ypatumus. Jie prašosi platesnių ribų nei lietuvių kultūros erdvė, juk tikrasis laisvėjimas ateina per akiračio platėjimą, tautinės savimonės atspalvių ryškėjimą ir atvirumą pasauliui. Laisvė rašytojui pirmiausia yra gimtojo žodžio laisvė ir laisvė kurti gimtąja

kalba. Kraštui laisvėjant – tai sudėtingas, ne vienus metus trunkantis socialinis-kultūrinis virsmas, dažnai veikiamas ne tik vidinių, bet ir išorinių jėgų. Jos iškelia švieson ir nuopuolius, ir pasiekimus, o kadangi viena kitą pakeitusios epochos pirmiausia palieka įspaudus kultūroje, tai „klydusiųjų“ ir „teisiųjų“ vardai tarpusavyje susiję kaip vieno tautos medžio šakos.

Senesniajai kartai tikrosios laisvės pradžia buvo 1918-ieji, jaunesniajai – 1991-ieji, nors istoriniu požiūriu abi epochos arti, jos – to paties šimtmečio, o labiausiai jas sieja bendras bruožas – objektyvios sąlygos ir globalių pokyčių įtaka lietuvių nepriklausomybės išsipildymui. Tie patys procesai veikė ir Lietuvos kultūrą, kuri, vykstant taikioms lietuviškoms revoliucijoms, suvaidino vieną pagrindinių vaidmenų. Praeito amžiaus pradžioje nepriklausomybę padėjo atkurti pasaulinio karo metu susiklosčiusios aplinkybės ir vieningi Lietuvos intelektualai, o amžiaus pabaigoje – Vakarų kultūros „modernistinis renesansas“, kuris pirmiausia keitė lietuvių kultūrą ir paslankiausią visuomenės dalį – jaunimą. Tik dabar pradeda ryškėti laisvėjimo iš sovietmečio priešistorė: pavyzdžiui, tokie vardai kaip Vitas Luckus arba hipių ir pankų judėjimai, nors Lietuvoje tai nebuvo akcentuojama ir, regis, nėra muziejinės erdvės, skirtos radikaliam aštuntojo ir devintojo dešimtmečio menui, padėjusiam pagrindus revoliuciniam virsmui kultūroje.

Išskirčiau keturis mūsų kultūros laisvėjimo ypatumus, nors jais galima ir abejoti, tačiau, anot Algirdo Juliaus Greimo, su kurio darbais pirmiausia siečiau mūsų minties išlaisvėjimą globaliu mastu: „Tiki tas, kuris abejoja, o ne tas, kuris žino.“ Pirma, laisvėjimas kaip žavėjimasis Vakarais… Didžiausią įtaką laisvėjimo kelyje darė ne atskiri Lietuvos veikėjai, jų idėjos ir netgi ne lietuvių literatūra, o Vakarų kultūrų, atvirų ir Rytams, gyvenimo romantizavimas. Sąjūdžio metu tokie dvidešimtmečiai kaip aš skaitė Kobo Abę, Hermanną Hessę, Michailą Bulgakovą, Gabrielį García Márquezą, Marcelį Proustą, domėjosi psichoanalize, Rytų filosofija, net okultinėmis tendencijomis. Tai vyko ne tik Vilniuje, bet ir mažesniuose Lietuvos miestuose, tai vyko ir Rusijoje, tai vyko globaliai, tik kiekvienoje kultūros erdvėje skirtingu mastu ir gyliu. Štai Talino šiuolaikinio meno centre KUMU yra įdomus skyrius, skirtas vadinamajai „laisvų plotų“ tradicijai, kurią sovietmečiu savo kukliuose namuose puoselėjo menininkai Tonis Vintas, Mare Vint, Andresas Toltsas ir kiti: ten rinkdavosi estai, rusai, lietuviai – įvairios menininkų grupės ir „undergroundas“ – kaip stiprus minties laisvėjimo branduolys tuomet politiškai suvaržytoje erdvėje. Lietuvoje irgi vyko panašūs sambūriai, diskusijos, susiėjimai, ir būtent jų idėjų fone Sąjūdis atrodė ryškiausiai – kaip piltuvas, į kurį sutekėjo visos šios energijos iš artesnių ir tolimesnių kultūrų, sukurdamos unikalų judėjimą. Tai buvo autentiškas lietuvių politinės kultūros ir lietuviškos retorikos atgimimas. Jam pritilus, kaip kad nutinka po visų revoliucijų, energijos pasuko į meną, pirmiausia į literatūrą. Atgijo asmeninio pasakojimo žanrai, autobiografijos, prisiminimai, dienoraščiai, eseistika. Literatūrai ir kalbai – kaip pačiai jautriausiai kultūros daliai – būdinga perimti tradiciją iš praėjusios epochos. Kultūra nemėgsta vakuumo ir tuštumos. Kultūra turtėja tik versdama buvusios epochos vertybes į naują kalbą, o ne jas trindama. Šitaip ji išsaugoja ir praturtina kalbą, ir, žinoma, emociškai artimiausia ir suprantamiausia būna tik ką nuėjusio laiko dvasia.

Iš paskutiniųjų praeito amžiaus dešimtmečių literatūrinės tradicijos, stipriai paveiktos Vakarų literatūros vertimo, išaugo daugybė šiuolaikinių autorių, kuriuos galima sieti su minties ir žanro kismu lietuvių literatūroje. Nereikia pamiršti, kad Lietuva yra iš tų Europos kraštų, kur gyventojų išsilavinimo lygis buvo ir tebėra vienas aukščiausių ir nėra neraštingumo (kai kurios Vakarų šalys neišsivaduoja iš šios problemos iki šiol, nors ir su klestinčiais universitetais). Šitai taip pat turėjo įtakos įdomios, savitos, intelektualios, įvairių ir mišrių žanrų literatūros gyvavimui. Tiesa, lietuvių literatūros kritikai, žvalgydamiesi į tarptautinės knygų rinkos reikalavimus arba pasaulinės literatūros tendencijas, savo smailiagale vis bado lietuvių literatūros kūną, klausinėdami, kur detektyvas, kur tarptautinės reikšmės romanas… Viskas ateis, jei toliau rašysime lietuviškai, tapdami trimate erdve ir kurdami į gylį, ne į plotį. Kalba, kuri dėl politinių priežasčių arba vietinių ambicijų ir netoliaregiškų konfliktų ilgą laiką nebuvo naudojama įvairiapusės filosofinės ir mokslinės minties užrašymui, negali staiga pagimdyti įvairesnio žanro literatūros. Jai dar stinga patirties kurti daugiamates vizijas, tačiau tai nereiškia, kad nuo šito kenčia rašymo kokybė ar literatūrinis intelektas. Jis tiesiog tampa labiau „įvietintas“, įcentrinis, susitelkęs į save, intravertiškas. Antrasis mūsų laisvėjimo ypatumas – laisvėjimas kaip filosofija – yra dar neišnaudota galimybė, neišsemtas klausimų ir problemų šaltinis.

Kol šalyje nėra gilesnės filosofinės diskusijos – o Lietuvoje tai riboja komerciniai (veikiau ūkiški „neapsimoka“) išskaičiavimai, okupavę net švietimo ir mokslo sritis, – sunkoka tikėtis ir įvairesnės meno ir mokslo sričių paletės. Mes kaip savita kultūra susikūrėme savitą laisvo gyvenimo viziją. Nuraminę žavėjimąsi Vakarų kultūra, pradėjome žavėtis jų galia, ir mūsų nepriklausomybė palaipsniui įsiliejo į bendros Europos rinkos, kaip mūsų laisvo pasirinkimo, erdvę. Šiandien tai suvokiame kaip savo laisvės garantiją, ir ji turi savo kainą. Lietuvos likimo atskaitos taškas – jau ne sovietmetis, kuriam pasibaigus užaugo nauja karta, o Europos šiandiena. Ji parodo, kas esame čia ir dabar, ką susikūrėme ir kur link savarankiškai einame. Didelė Lietuvos kultūros dalis šiandien grindžiama Europos projektais ir globalios rinkos reikalavimais. Atsivėrė daugybė naujų ir patrauklių nišų, tačiau šalia populiarėja ir tai, kas nepatrauklu, užtat pelninga: ne gilus, bet skandalingas arba „madingas“ menas, menas kaip populiarus skandalas, menas kaip triukšmas, kaip rožinės „muilo operos“. Visados verta eiti priešinga tokiai dominuojančiai tendencijai kryptimi, ir jei šiandien „neišpopuliarėsi“, tai rytoj dovanosi pamoką kitiems, kad nebuvai kūrėjas be charakterio.

Šiandienos lietuvių literatūra ir menas dar nepakankamai byloja apie tai, kas iš tikrųjų vyksta Lietuvoje, ypač Lietuvos kaime, iš kurio masiškai traukiasi žmonės. Beveik nėra socialinės kritikos tekstų ir romanų. Paminėčiau man artimus Danutės Kalinauskaitės, Sigito Parulskio, Giedros Radvilavičiūtės esė, kuriose jaučiama socialinė drama ir susirūpinimas. Manau, išplėtus jų esė gvildenamas temas iki romano apimties, sulauktume stipraus socialinės kritikos kūrinio. Tiesa, Rimanto Kmitos „Pietinia kronikas“ priskirčiau socialiniam romanui, nors jis ir pavadintas popromanu. Šalies istorijoje, kuri užrašyta tik iš dalies arba nuolatos perrašoma, irgi norisi gilesnio literatūrinio žvilgsnio į jos dramą, kuri beveik dar neatskleista. Šiuo klausimu įdomūs įkvėpimo šaltiniai yra ir čia gyvenančių lietuvių mokslininkų, ir išeivijos atradimai, kurie turėtų suartėti ir suteikti mūsų kultūrai kūrybingos pusiausvyros, tačiau jie vieni apie kitus iki šiol mažai težino. Pavyzdžiui, filosofo Zenono Norkaus sodrūs tekstai apie daug ką byloja ir kiekvienam humanitarui, ir politikui, bet apie juos irgi menkai žinoma. Kitaip tariant, mūsų literatūra dar nepakankamai atspindi lietuvio, gyvenančio Lietuvoje, taip pat išvykstančio iš jos, tikrovę, todėl darosi įtaru dėl pačios tikrovės. Kokia ji? Sava? Importuota?

Literatūra ir menas, žinoma, ne vėliava, kurią iškėlus pãskui drieksis atsakymų į sunkius klausimus virtinė. Literatūra tik atskleidžia problemą ir išreiškia abejones. Jos misija – ne atspindėti, o nujausti, tačiau šios nuojautos išraiška daug kur lieka neaiški, tarsi gyventume ne „ant žemės“, o orinėje tranzito erdvėje. Mūsų santykis su tikrove ir savo artimiausia aplinka – santykis su vyru, santykis su moterimi kaip visuomenės ląstelėmis – lieka neišpasakotas, todėl sudėtingas. Tai neretai veda link nesusikalbėjimo tarp kelių kalbos lygmenų, įskaitant kūno kalbą, ir netgi jų neigimo, tarsi jos būtų viena kitai negiminiškos. Kai atsiranda pernelyg didelė kalbinė (ne tik turtinė) atskirtis tarp visuomenės ląstelių ir sluoksnių, iškyla pavojus žodžio laisvei, išnyra mitologinės sąmonės apraiškos, atsiranda savicenzūra, lengvai vedanti diktatūros link (juk visas pasaulis kritiškai stebi, kaip dėl šių procesų kenčia ir keičiasi globaliai lyderiaujanti JAV visuomenė). Tikrasis laisvėjimas ateina per visapusį kalbos intelekto išnaudojimą, o be šito gali nutikti taip, kad kursime tik į plotį, bet ne į gylį: visko daug, bet esmės maža. Mūsų laisvėjimo pagrindas – mūsų kalbos intelekto galimybės. Ten ir turėtume ieškoti visų savo praradimų, atradimų ir įkvėpimo. Lietuvių kalba – tai pasakojanti kalba, ir nenoriu sakyti, kad savo lietuvišką pasakojimą nutylime, bet tai dar vyksta. Lietuvių kalba, lygiai kaip graikų ar vokiečių, itin paslanki filosofijos rašymui ir terminų kūrybai. Tai – valdinga, gramatiškai beribė kalba, viena iš tų, kurios ateityje kodų pavidalu valdys pasaulį, mums nė nenutuokiant. Nebūna mirusių kalbų, tačiau būna mirę jos vartotojai. Mirę ne fiziškai, o socialiai. Nuo senų laikų graikai juokauja, kad „vynas suartina žmogaus ir Dievo logiką“, ir tai turbūt reiškia, jog kalba – tai Dievas, kurio neįmanoma pajusti kitaip, kaip tik per laisvą, atpalaiduotą, atvirą mintį. Visa, ką norime apie save sužinoti, yra mūsų kasdienėje kalboje, jos tone, pustoniuose, prasmėse, turinyje.

Didaktinė sovietinė epocha suteikė lietuviams pamokų, iš kurių galima mokytis, tačiau ar verta teigti, kaip kad dažnai teigiame, jog buvome tokie miklūs ir pagreitintai „įšokome“ į Vakarų modernizmą? Mintis ir saviraiška – ne paprastas laukas, ir sėjos jame neįmanoma pagreitinti, kaip ir neįmanoma įsisavinti dvejų metų kurso per dvi dienas. Tai – iliuzija arba paklaida. Arba kvailystė. Nei mūsų vystymasis buvo „sustabdytas“, nei reiktų tam tikrą istorinį etapą traktuoti kaip nuo-puolį. Atvirkščiai. Istorija dovanojo mums skaudžią patirtį tam, kad praturtėtume, kad mūsų kultūroje susikirstų sudėtingos vizijos, ir nesvarbu, kaip tai vadinama politinių interesų grupėse, nes politika yra tik laikina registratorė (kartais labai neatidi) ir ji vadovaujasi kitais principais. Beje, Plutarchas rašė, kad į politiką turėtų eiti žmonės tik iš pašaukimo ir jokiu būdu ne mizantropai.

Kiekviename Europos krašte šiandien gyvena keliolikos tautų atstovai, ir geriausiai sekasi tiems, kurie moka savo istorinę patirtį kūrybingai integruoti į dabartį. Po kelių dešimtmečių Lietuvą taip pat užpildys daugybė kitų tautų ir rasių žmonių. Tai įvyks savaime, nes kiekvieno krašto gyvavimui reikalinga įvairovė. Ji – kaip sėjomaina, be kurios dirva miršta ir joje įsiveisia parazitai. Jei, būdami stipraus stuburo, kokie esame, ir gerais pavyzdžiais, kokie tebesame, išmokysime atvykėlius kalbėti ir rašyti lietuviškai, šie žmonės savo kitonišku žvilgsniu, gebančiu žvelgti per atstumą, pasakys daug tiesos apie mūsų kraštą. Jei ir nepasakys, bylos jų fizinis buvimas išvien su mumis. Tai bus emigrantų vaikai, politiniai ir karo pabėgėliai, keliaujantys specialistai, mišrios poros ir šeimos. Šiuos žmones vadinu „diogeniškais“ – kilusiais iš dviejų tautų, jiems kasdien tenka derėtis ir su kitu, ir su savimi kaip „kitu“.

Dar vienas mūsų laisvėjimo ypatumas – laisvėjimas kaip „projektas“. Niekur tiek daug nekalbama apie projektus kaip Lietuvoje, ir kartais tai kelia klausimus: visa kultūra kaip vienas didelis rašomas projektas? Ar tai netapo įpročiu, panacėja, idée fixe? Be projekto „nebeįmanoma“ nei rašyti, nei keliauti, nei pažinti kito? Projektas suteikia galimybių, bet jeigu jo neliktų, ar atsiskleistų naujos laisvėjimo spalvos ir formos?

Išvykimas iš savo šalies – dar vienas mūsų laisvėjimo bruožas. Jis būdingas ne tik lietuviams. Jis aktualus visai Europai, pirmiausia jaunimui. Vis girdžiu mane palietusius savo studento graiko žodžius: „Dar negimę, jau esame emigrantai.“ Kai kurios tautos emigraciją priima kaip prigimtį, juk išvykstame tik dėl vienos priežasties – siekdami išsilaisvinti: nuo nedarbo, nuo šeimos, nuo politikos, nuo vienatvės, nuo persekiojimo, nuo nelaimingos meilės, nuo to, kas erzina, svarbiausia – nuo savęs pačių… Tačiau mes, lietuviai, galime guosti save tuo, kad esame turtingi globalia mintimi ir ja gerokai lenkiame savo kaimynus. Mūsų mintis kupina kelionės po pasaulį, plačių kaip Emmanuelio Levino, Alphonso Lingio, Algirdo Juliaus Greimo ar Antano Maceinos vizijų…

Lietuva, palyginti su senaisiais Atėnais, dar jauna ir graži valstybė, o gražioje šalyje su gražiais žmonėmis viskas turi būti gražu. Ir mintijant apie ateitį tai jaudina.



Poetas, eseistas Donatas Petrošius

Enciklopedinis klausimas. Sąžiningiausia būtų perversti „Visuotinę lietuvių enciklopediją“ ir nurašyti visų, kurie daugiau ar mažiau krutėjo Lietuvos labui, pavardes, išvardyti jų darbus. Visi svarbūs. Kurie svarbiausi – apie tuos ilgesni straipsniai, kurie mažiau svarbūs – apie tuos mažiau prirašyta. Kiekvienas savaip svarbus, nė vieno negalima išbraukti. Nebent ką įrašyti – turbūt esama smulkių netikslumų ar apmaudžių nepaminėjimų, bet iš esmės enciklopedijomis pasitikiu.

Jei būčiau egzaminuojamas be galimybės pasitelkti pagalbą iš šalies, turbūt pradėčiau vardijimus nuo tų asmenybių, kurių dėka turime bendrinę – literatūrinę – kalbą. Tas pasiekimas man aktualiausias ir brangiausias. Į šitą herojų sąrašą patektų bent penkios kapos rašytojų ir ypač kalbininkų – nuo Maironio iki Zigmo Zinkevičiaus.

Šį tą pakalbėčiau apie Vaižgantą. Man imponuoja jo politinės pažiūros, siekis telkti, taikyti ir gelbėti. Raginčiau atidėti dėdes su dėdienėmis ir studijuoti Vaižganto publicistiką.

Atkreipčiau dėmesį, kad kuriantis valstybei daug rašytojų dirbo diplomatinėje tarnyboje: Jurgis Baltrušaitis, Oskaras Milašius, Ignas Šeinius, Vincas Krėvė. Ir Žemaitė buvo pati tik-riausia diplomatė. Ir Gabrielė Petkevičaitė-Bitė tikra politikė. Ir dar daug kitų, tačiau, deja, išmintis ir politinė nuojauta nėra kolektyvinis turtas, ką įrodė kairieji rašytojai, leidęsi apmulkinami Stalino agentų.

Reikia minėti visus partizanus ir disidentus – nuo Broniaus Krivicko iki Juliaus Sasnausko. Tremtinius – Dalią Grinkevičiūtę, Vladą Kalvaitį ir ypač tuos, kurių neišliko nei vardų, nei darbų.

Vidinius ir išorinius emigrantus – žemininkus, Antaną Škėmą, Algimantą Mackų, Albiną Žukauską, Vytautą P. Bložę, Marcelijų Martinaitį, Sigitą Gedą (Justiną Marcinkevičių galiu praleisti, nes jį dešimteriopai paminės jo draugai ir nedraugai) – visi jie man svarbūs mano asmeniniame laisvėjimo kelyje. Ir ypač visi kiti, kurie jau po – už – prieš – tarp ir šalia šitų išvardintųjų.

Kaip ir Vytautas Kavolis, Algirdas Julius Greimas, Arvydas Šliogeris, Algis Mickūnas, Leonidas Donskis, Tomas Venclova, Viktorija Daujotytė – mano skaitomiausių knygų autoriai. Taip pat dėstytojai – Vanda Juknaitė, Kęstutis Nastopka, Vytautas Martinkus, Vincentas Drotvinas, Skirmantas Valiulis.

Ir Gintaras Beresnevičius.

P. S. Vos nepamiršau. Tokia proga būtų kiauliška nepadėkoti Vytautui Landsbergiui – už kolūkių sugriovimą ir visą kitą geopolitinę veiklą. Ir už tekstus „Literatūroje ir mene“. Ir už tai, kad profesorius – prezidentas yra lakmusas. Pavyzdžiui, kai kas nors garsiai ištaria „Landsbergis“, lietuviai skubiai susiskirsto į gentis, rūšis, porūšius – pagal savo emocinį intelektą, mentalitetą ir gyvenimo teksto suvokimą.

Literatūroje ir kultūroje – ramybė. Eina į pabaigą viena epocha ir jos pasekmės, pradeda po truputį megztis kita – laisvos šalies ir sveikos visuomenės kultūrinė gyvensena. Po kokių dešimties–dvidešimties metų turėtų atsirasti šis tas įdomaus. O gal ir greičiau. Nesiruošiu nieko skubinti nei raginti, man patinka gyventi neįdomiais laikais. Tokiais neįdomiais, kad išnyko lietuviškas kinas (tiesa, yra Šarūnas Bartas ir kitų bandymai, bet išimtys tik pagrindžia taisykles).

Šiuo metu vieni asketiškai ilsisi, kiti – tarsi nujausdami kažką negero – skubiai kemša į skilvius pusfabrikačius, iš inercijos auginasi moralinius ir fiziologinius lašinius, treti – susitelkę į materialinių gėrybių iš Vakarų importą. Natūrali ir nesmerktina veikla tautai, menančiai tai, kad penkiasdešimt metų kraštą plėšė sovietiniai okupantai ir vietiniai kolaborantai.

Pastaruosius trisdešimt metų vyksta pušinėjimas patamsyje. Gyvenam užsimerkę. Įsitikinę, kad būtinas permainas įvykdys kiti. Arba tos permainos susipras ir į mūsų tikrovę įsidiegs pačios.

Visuomenė eina savo keliu, aš savo. Retkarčiais tie keliai susikerta. Susinervinu dėl visuomenės nevisuomeniškumo, bet paskui susiimu ir mėginu apsimesti, kad niekas nerūpi.

Mane kūrybai įkvepia mano vaikystė, literatūra, filosofija, atsitiktinumai ir paslaptys.

Jei karų ir naujų okupacijų nebus – išsigydysim kompleksus ir traumas, tapsim viena iš tų nuobodžių pirmojo pasaulio valstybių, kuriuo nors pavidalu – fiziniu arba skait-meniniu – išliksim.

Neįsivaizduoju, kokia realybė bus ateityje. Tai, ką aš gebu įsivaizduoti, – juokingi satyriški epizodai. Manau, kad jei civilizacijai bus leista vystytis be kataklizmų, ateities kartų laukia linksma nerūpestinga ateitis. Gyvenimėlis be stokos, ligų ir kančių, galbūt net kultūra bus reikalinga daugiau nei dviem ar trim procentams (kaip kad yra dabar), o visiems trisdešimčiai–penkiasdešimčiai.

Net jei civilizacijos raida užstrigs dabarties lygyje, neabejoju, kad ateity po hipių ir hipsterių ateis kokių nors hipisterių era, kurioje vintažines knygas su parudavusio popieriaus lapais nešiotis po pažasčia ir vartyti kavinėse bus madinga, net jei nebeliks adekvačiai suvokiančių, kas ten parašyta.

Esu optimistas. Manau, kad dabar gyvename tamsiųjų amžių pabaigoje, o ateinantys laikai bus šviesūs ir laimingi. Ir palankūs literatūroms. Net lietuvių.

Net jei žmonės iš laimės galutinai išprotės, neabejoju, kad savadarbio intelekto evoliucijoje rasis mašingyvių, kurie nuoširdžiai domėsis indoeuropiečių prokalbės liekanomis gyvosiose kalbose, prasto oro įtaka rytinio Baltijos jūros kranto prozininkų psichikai ir herojų paveikslų netolydumui bei estetiniam neryžtingumui. Ir, savaime suprantama, bręstant dirbtinio intelekto savimonei bei smalsumui, augs susidomėjimas semiotika, lietuvių mitologijos studijomis, o tai reiškia – visomis – gyvomis ir nelabai – A. J. Greimo žaidimo figūromis, tai yra mumis.



Literatūros kritikė Elžbieta Banytė

Manau, kiekviena valstybė – ar švenčianti šimtmetį, ar, kaip kokia Britanija, jau paminėjusi tūkstantmetį, – gali pasakyti, kad jos istorija patyrė sunkių išbandymų. Tiesa, mane vis dar nepaprastai maloniai stebina, kad Lietuva per šimt-metį iš Rusijos imperijos provincijos tapo palyginti kultūringa ir ne tokia jau vargstančia, kaip kartais mėgstama kalbėti, valstybe. Nesakau, kad neturime problemų, – dar ir kiek, dar ir kokiais mastais. Bet vis dėlto galime dirbti savo krašto labui be baimės būti kur nors išvežti, nušauti ar uždaryti – tai normalu, bet šimtmečio įvykių kontekste rodosi kone prašmat-nu. Kalbant apie ekonominę ir politinę situaciją, gyvename geriau negu kada nors. Kalbant apie kultūrinę – jaučiu šiokią tokią pelkę, nes viena viešųjų intelektualų, tokių kaip Tomas Venclova, karta, kuri buvo labai aktyvi ir stipri, nuo scenos nueina, o jos vietą užimti bando ideologiniai rėksniai ir visokie „nuomonės lyderiai“: dalis pastarųjų – protingi, kiti – visiški chamai. Tačiau anksčiau ar vėliau pereinamasis periodas baigsis, matau daug kylančių išmintingų žmonių.

Nors kultūra, be abejo, išgyvena savų lūžių ir kinta, vis dėlto jaučiu tęstinumą. Turime ir Algirdo Juliaus Greimo, ir Vinco Mykolaičio-Putino, ir Tomo Venclovos, ir Sigito Gedos, ir svarbių politikų, tokių kaip Vytautas Landsbergis, Leo-nidas Donskis bei kiti, gerbėjų ir pasekėjų. Žmonės domisi partizanais, liaudies kultūra, kritiškai permąsto sovietmetį – išties intelektualinis laukas labai margas, gal tik kartais dėl nežmoniško biurokratizmo sunku rasti laiko ne tik pločiui, bet ir gyliui. Todėl ir žodį „raida“, kalbėdama apie literatūrą ir kultūrą, irgi vartoju labai atsargiai. „Raida“ suponuoja kitimą į gerąją pusę: nesu linkusi sutikti, kad šis iš gamtos mokslų perimtas supratimas šimtu procentų tinka kalbant apie kultūros ir ypač literatūros reiškinius. Kai kas perimama, kai kas sugalvojama, kai kas užmirštama. Natūralu, kad visada vyksta šioks toks kartų konfliktas. Nemanau, kad verta tai dramatizuoti, netgi priešingai – tai rodo, kad ir toliau laisvėjame.

Mane viltingai nuteikia tie keliasdešimt išmintingų žmonių, kuriuos pažįstu, ir kai kurie buvę mokiniai. Tikiuosi, kad jų nesugadins bendras visuomenės negatyvumas. Tos asmenybės nebūtinai daug kalbančios ar šmėžuojančios ekranuose (tiksliau, tikrai ne tos), bet – darbščios, kūrybingos, kuriančios mūsų kultūros lauką, kuris, nepaisant kai kurių jėgų pastangų, gyvuoja ir gyvuos. Taip pat randasi naujų išraiškos formų, kurios kartais išpopuliarėja kaip poetinis slemas – ilgai žiūrėjau į šiuos pasirodymus su lengva šypsena, bet dabar matau, kad „slemeriai“, tokie festivaliai kaip „Paviljono knygų savaitgalis“ ar „Literatūrinės slinktys“ sutraukia labai daug jaunų, dar mokykloje besimokančių žmonių. Ir, laimei, – kiekviena karta turi pasirašyti savo poeziją.

O apskritai mąstant, visi laikai yra „naujieji laikai“, nes jais gyvena „nauji žmonės“, o tam tikros grėsmės (tikros ar tariamos) pojūtis pokyčių fone yra suprantama individo ir visos bendruomenės būsena. Vis dėlto mane gąsdina pykčio ir nepakantumo kiekis viešojoje erdvėje: darosi baisu kalbėti apie aktualius ir ypač skaudžius klausimus, nes viena pusė ims kaltinti empatijos stoka, kita – kvailumu, o jei tiesiog pasidalysi patirtimi, pradės aiškinti, kad asmeninius modelius primeti visiems. Vieniems bendri pagrindai atrodo grėsmingi, nes neva pažeidžia jų teisę į individualų pasirinkimą, o kitus siutina liberalios pirmųjų nuostatos.

Kitaip tariant, grėsmę matau būtent grėsmingumo mite – pavyzdžiui, kad žmonės kvailėja (todėl jiems reikia nebūtinai mandagiai paaiškinti, kaip gyventi, pakeliui užklijuojant kokią nors etiketę), kad tauta ir kalba miršta arba išsigimsta (todėl jas reikia gelbėti, pastatant gelbėtoją ant pranašo pjedestalo, – parodykit nors vieną tikrą pranašą, kuris angažuotai rėkia iš tribūnos), kad esti kažkokių „vidaus priešų“, kurie ardo mūsų buvimą (todėl juos reikia išstumti į sociumo pakraščius ir užčiaupti)?.. Nesiimu spręsti ir nenoriu teisuoliškai steigti visuotinės santarvės normų, bet kartais rodosi, kad vis minimo pilietinio (būtent pilietinio, kuris įtraukia visus suinteresuotus, o ne etninio, kuris išstumia „ne taip“ kalbančius ar rašančius ir ne tos odos spalvos) sąmoningumo galėtų būti ir daugiau. Buitinis primityvus nacionalizmas ir įvairūs draudimai, kurių idiotiškai daugėja, grėsmės mitą palaiko ir augina, o iš jo kylanti slogi nuotaika tikrai neskatina nei sugrįžti emigrantų, nei čia pasilikti gerų specialistų.

Aišku, visa tai vyksta smarkiai politizuotos informacijos fone. Labai tikiuosi, kad klystu, bet dabar atrodo, kad santykinai daugėja radikalizmo (ypač politinio, neretai pigiai nacionalistinio), gilėja duobė tarp skirtingą nuomonę turinčių. Norisi trauktis į savo kiautą ir tiesiog ramiai sėdėti tarp knygų, niekur nesivelti, nes visi rėkaujame tiek, kad prasmingiau atrodo tiesiog patylėti. Sąvoka „diskusija“ niveliuojama iki beprasmio ginčo, kur vienas kito net nebandome išklausyti. Gal tai kuria medijos (atrodo, kad kai kuriose situacijose gyvename labiau jose negu realybėje, – juokinga, kad „Facebook“ tapo politikų įrankiu), bet jos tikriausiai tėra iškreiptas mūsų veidrodis. Dabartinė būklė – iššūkis mums visiems, ne tik kūrėjams.

Kalbant apie juos, kultūra, priklausoma nuo valstybės finansavimo, susinama, dusinama. Žinoma, čia kaltas ne tik finansavimo modelis: tenka pripažinti, kad kai kurios paramą gavusios knygos, ypač verstinės, leidyklai padaro „biznį“, bet išleidžiamos ganėtinai vidutiniškai. Manau, toks pragmatiškas dalykas kaip finansai ir politikų požiūris į kultūros poreikius tikrai prisideda prie bendros nuovargio atmosferos. Ji nėra nei ekstravagantiška, nei prisitaikėliška, tiesiog daugelis rieda pramintu keliu, nes eksperimentai ne taip lengvai finansuojami. Nežinau, kiek tai grėsminga, bet faktas, kad reikėtų šį tą keisti. O jeigu galime keisti, vadinasi, valstybė veikia ir nesam aukos, būtinai reikalingos išorės gelbėtojų ir pačios negebančios susitvarkyti su savo bėdomis. Žinoma, dabar kalbu kiek schematiškai ir supaprastintai (kiekviena problema sudaryta iš daugybės mažesnių), bet gerai gyvename tol, kol dirbame dėl pokyčių, o ne vien sėdime ir burbame.

Nesu nei Delfų pitija, nei Kumų sibilė, bet visi mėgsta įsivaizduoti ateitį, tad štai kuklūs bandymai. Jeigu neįvyks koks nors kataklizmas, manau, ir toliau plėsis temų ratas, – jau turime romaną apie homoseksualų meilę, ko gero, rasis grožinės literatūros kitomis nepatogiomis, kontroversiškomis, net skaudžiomis temomis. Tikiuosi, kad aktyviau bus permąstoma istorija: ir tarpukario, ir sovietmečio, nes dabar mūsų išties turtinga istorija neišnaudota fikcijai. Kaip sakė Aristotelis, poezija rodo ne tai, kas įvyko, bet tai, kas galėtų būti, todėl labai reikėtų, kad mūsų literatūroje šie du matmenys susijungtų. Tai padėtų visuomenei pasveikti: nujaučiu (nors neturiu tvirtų įrodymų), kad Sigmundas Freudas buvo teisus ir kad neįsisąmoninta trauma tikrai linkusi kartotis. O kiek (ar) esame įsisąmoninę savo istorines traumas, nežinia ir kelia abejonių.

Be abejo, ranka rankon su istorinės medžiagos meniškai vertingu peržaidimu eina žanrinė literatūra: trileriai, detektyvai, nuotykių romanai, fantastika. Drįstu įsivaizduoti, kad kuo toliau, tuo mažiau literatūroje liks saldumo, melancholijos, graudumo, kaimo tematikos. Lietuva niekada nebuvo vien kaimas ir valstietija, juolab dabar. Detektyvai, ko gero, galėjo prasidėti nuo tarpukario Kauno – juk kaime žmogžudį išaiškintų po minutės, mat bendruomenės ryšiai labai artimi. Tačiau Kauno populiarioji literatūra, kurios tikrai būta, laiko išbandymo neatlaikė, o po Nepriklausomybės detektyvas vyko tikrovėje – yra studijų, teigiančių, kad kriminaliniai žanrai populiariausi ten, kur visuomenė jaučiasi saugi ir nusikalstamumo lygis itin žemas. Tada nusikaltimas ima atrodyti egzotika, o mums grėsmės pojūtis neleidžia įsivaizduoti, kad Agnė nunuodys Kazį. Geriau tegu būna kokia Liza ir Svenas. Dar vienas faktorius, kuris, mano galva, lems žanrinės literatūros gausėjimą – poetinės prozos tradicijos nykimas. Aišku, ji niekur nedings, bet nemanau, kad po poros dešimčių metų tokių tekstų bus itin daug.

Poeziją įsivaizduoju įvairesnę, į save įtraukiančią iš užsienio literatūrų (tikrai ne tik anglakalbės, rusų, vokiečių, lenkų ir prancūzų) įtakas ir intonacijas. Aišku, keisis formos: manau, drąsiau bus naudojamasi hiperteksto galimybėmis. Gali stoti toks „skaitmeninis avangardas“, nors abejoju, kad koks nors avangardas kada nors ilgai truko. Jeigu taip, tikėtina, kad baigsis visuotinė verlibro mada ir rasis daugiau klasikinės metrikos, toks savotiškas neoklasicizmas kaip pasipriešinimas visokiems eksperimentams. Įsivaizduoju mažas ant prašmatnaus popieriaus gurmanams ir kolekcininkams spausdinamas knygutes.

O šiaip garantuoju, kad nieko panašaus neįvyks ir visa literatūra keisis į visai priešingą pusę: visos ateitys, anot rašytojo Italo Calvino, turi vieną bendrą bruožą: niekad nebūna tokios, kaip jas įsivaizduojame.

Eva Stamou. Žemėlapis

2019 m. Nr. 5-6 / Drėgmė ir žmogaus kūno kvapas įsigėrė į sienas, medines grindis, dėmėtas užuolaidas. Kambaryje tvyro salsvas dvėsenos tvaikas. Palubėj kabančios nuogos lemputės šviesa meta sunkius šešėlius…

„Poezijos pradžiai reikia alkio, blizgančių akių, lengvo pamišimo“

2019 m. Nr. 5-6 / Poetą Donatą Petrošių kalbina Gediminas Kajėnas. / Man savęs nebereikia įtikinėti – verta ar neverta rašyti, kurti. Tai mano galvoje ir popieriuose vyksta be mano norų, sutikimų ar planavimų.

Apie literatūrinį pasaulį su lietuvišku akcentu

2019 05 14 / Pirmojo pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimo atgarsiai: Tomo Venclovos, Antano Šileikos, Evelinos Gužauskytės, Dalios Staponkutės, Vasilij Jaškino ir Akvilinos Cicėnaitės-Charles mintys

Ramutė Dragenytė. „Poezijos pavasario“ almanachas: kai muilas – nė krust

2019 m. Nr. 5-6 / Poezijos pavasaris 2019. – Sudarė Elžbieta Banytė, Marius Burokas, Viktoras Rudžianskas, Audinga Peluritytė, Vytas Dekšnys (užsienio poetai). – Vilnius: Rašytojų sąjungos fondas, 2019. – 274 p. Knygos dailininkė – Lina Sasnauskaitė.

Donatas Petrošius. Malkos ir laikraščiai poteisybės epochoje

2019 m. Nr. 1 / Tikrovė nėra tokia niūri, kai žvelgi į smulkmenas. Nuo 2019-ųjų sausio pažadėta ženkliai sumažinti PVM malkoms ir spaudai. Tarsi ir yra kuo džiaugtis – kasmet turiu reikalų su abiem reiškiniais.

Dalia Staponkutė. Rašytojas it „nepritapėlė“ Graikija

2018 m. Nr. 12 / Šiandien norisi pamąstyti apie rašytojo vietą – simbolinę, tikrąją, apie vietos nebuvimo arba „nepritapėlio“ dramą ir tragediją. Komediją paliksiu nuošalyje, nors, kalbant apie

Giorgos Chouliaras. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 4 / Giorgos Chouliaras – graikų poetas, prozininkas, eseistas ir vertėjas. Gimė Salonikuose, nuo 1975 m. mokėsi ir paskui ilgokai dirbo Niujorke ir Dubline.

Elžbieta Banytė. Reiškiasi, bet ar reiškia?

2017 m. Nr. 12 / Dovydas Grajauskas. Apie reiškinius. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 111 p.

Elžbieta Banytė. Poezija, kad ir kas ji būtų

2017 m. Nr. 10 / Donaldas Kajokas. Poezija, o gal ne ji. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 494 psl.

Donatas Petrošius. Tarp plieno ir anglių

2017 m. Nr. 10 / Jei ne „Brexitas“, turbūt taip ir nebūčiau radęs akstino pasikapstyti, kas slypi už mano paviršutiniško kaleidoskopinio – tarsi žinojimo – kokioje ekonominėje ir geopolitinėje sanklodoje gyvename.

Donatas Petrošius. Kada ir kam dingo Vytautas P. Bložė su visa poezija?

2017 m. Nr. 2 / Rudenį skaitydamas Sigito Gedos literatūros kritikos straipsnių rinktinę „Ežys ir Grigo ratai“, rašinyje, skirtame Jono Juškaičio lyrikos recepcijai, užkliuvau už sakinių, kur teigiama…

Elžbieta Banytė. Atokuma su gulbėm ir kregždėm

2016 m. Nr. 3 / Antanas Kalanavičius. DVI SAUJOS LAIKO. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 176 psl.