literatūros žurnalas

Eugenijus Žmuida. Rūpintojėlio protestantizmas

2018 m. Nr. 3

Rūpintojėlis

Dievuli mano, kas per šviesios naktys!
Ir kas plačių padangių per aukštumas!
O žvaigždės, žvaigždės! didelės ir mažos
Taip spindi, net graudu, Dievuli mano.

Išeisiu, sau tariau, ant lygaus kelio:
Ant lygaus kelio tai valia valužė,
Ant lygaus kelio šviesiąją naktužę
Tai tik jaunam plačias dūmas dūmoti.

Bet kam gi tu, budrus Dievuli mano,
Prie lygaus kelio rūpestėliu rymai?
Prie lygaus kelio, kur vargų vargeliai
Vieni per dieną dūsaudami vaikšto.

Dievuli mano, argi mūsų godos
Tave prie kelio iš dangaus atprašė,
Ar gal tos šviesios rudenio naktužės
Tave iš mūsų žemės išsapnavo?

Priimki gi mane, budrus Rūpintojėli,
Prie lygaus kelio šiąnakt padūmoti. –
O kad aukštam danguj tos šviesios žvaigždės
Taip spindi, net graudu, Dievuli mano.

Vincas Mykolaitis-Putinas

Daug lietuvių poetų yra reflektavę Rūpintojėlio vaizdinį, užėmusį svarbią vietą tautos mentalitete slogiais priespaudų ir nelaimių metais. Vinco Mykolaičio-Putino 1926 metų eilėraštis „Rūpintojėlis“ išlieka kaip viena įspūdingiausių kontempliacijų šia tema. Prie jos detaliau sustosime poeto jubiliejinių metų proga. Tačiau prieš tai – nedidelė Rūpintojėlio kaip religinio reiškinio atsiradimo ir reikšmės apžvalga.

Simbolinę Rūpintojėlio figūrą įprasta tapatinti su kenčiančio Kristaus figūra. Tokia įvaizdžio kilmė bei prasmė nusistovėjusi ir nekvestionuojama. Savo mokslinę veiklą Rūpintojėlio studijoms paskyrusi Gabija Surdokaitė-Vitienė tai įtvirtina neseniai pasirodžiusios knygos pavadinimu: „Susimąstęs Kristus: nuo religinio atvaizdo iki tautos simbolio Rūpintojėlio“1. Knygoje pateikiama plati skulptūrinio vaizdinio išplitimo Europos kraštuose panorama, tačiau apie raidą kalbėti yra sudėtinga – kiekviena tauta šiame vaizdinyje mato tai, ką nori matyti, ir šie turiniai rodo skirtingas istorinių įvykių ir specifinių lūkesčių įtakotas interpretacijas. Savo kilme šis vaizdinys jau yra biblinio siužeto interpretacija, inkliuzas, nes Kristaus istorijoje tokio momento, kai jis sėdi susimąstęs, tiesiog nėra. Todėl ir į knygos pavadinimą iškeltas vardas („Susimąstęs Kristus“), siekiąs apibendrinimo, yra sąlyginis, nes nė vienoje šalyje ta skulptūra taip nevadinama2. Savo reikšme tokiam monografijos pavadinimui artimiausias yra dar bendresnis „Mąstančio žmogaus“ arba tiesiog „Mąstytojo“ vardas, kuriuo pavadinta, tarkim, žinoma Augusto Rodeno skulptūra ar paleolitinės ant rankos parimusio žmogaus figūrėlės3. Tačiau G. Surdokaitė-Vitienė nuo jų sąmoningai atsiriboja, teigdama, jog „Susimąsčiusio Kristaus atvaizdas į Lietuvą atėjo su krikščionybe“4. Tai yra, žinoma, teisinga nuostata, tik reikėtų akcentuoti skirtį tarp bažnyčiose vaizduojamo Kristaus ir liaudies mene išplitusių figūrėlių, kurioms rastas taiklus Rūpintojėlio pavadinimas. Bažnytinis menas buvo pavyzdys liaudies meistrams, tačiau Rūpintojėlį vis dėlto reikėtų nagrinėti ne bažnytinio meno, kur jis gali būti lyginamas tik su Kristumi, bet liaudiškojo meno – kitų koplytstulpinių skulptūrų – kontekste. Jų siužetai dažnai nukrypsta nuo pirminių pavyzdžių, atspindi istorijos aktualijas, įtraukia ikikrikščioniškuosius tikėjimus ir ima reikšti daugiau, nei pirminis, bažnytinis, įvaizdis „norėtų“. Todėl pavadinti Rūpintojėlį „Susimąsčiusiu Kristumi“ reikštų ne išplėsti jo reikšmę, bet susiaurinti. Rūpintojėlis nėra vien Kristus, nors su juo panašumo daugiausia. Paklausus lietuvio, kas tai yra „Rūpintojėlis“, atsakytų – Dievulis. Bet ne Kristus5. Ir ne Dievas Tėvas. Apskritai, pasigilinus į šio įvaizdžio kilmės ir reikšmės semantiką, „liaudies Kristaus“ ir bažnyčios Kristaus reikšmės išsiskiria. Į šią skirtį čia ir norima atkreipti dėmesį ir kelti mintį, jog Rūpintojėlis įkūnija liaudiškąjį tikėjimą viršžmogiškąja esybe ir savo liaudiškumu yra netgi opozicija sankcionuotoms bažnyčios dogmoms ir praktikoms.

Norint tai geriau suvokti, pravartu trumpai žvilgtelėti į Europos religinio gyvenimo korekcijas per paskutiniuosius du tūkstančius metų. Ankstyvoji krikščionybė buvo erezija judaizmo ir vėlyvojoje antikoje vyravusių tikėjimų atžvilgiu. Taigi dviguba erezija. Romos imperijos politeizmo atžvilgiu krikščionybė buvo žingsnis į monoteizmą. Politeizmas darėsi labai sudėtingas ir painus helenizmo laikotarpiu. Per tūkstančius kilometrų išsiplėtojusioje Romos valstybėje ideologinis religinių tikėjimų ir praktikų apdorojimas, reikalingas valstybės stabilumui, stokojo griežtesnės vizijos ir vėlavo. Tikėjimų pliuralizmas ir valstybinė tolerancija sudarė sąlygas plisti krikščionybei, kuri ženklino krizę, sprendė sintezės problemą ir siūlė ateities perspektyvą. Iš liaudies kylančias idėjas ėmėsi apdoroti aukštieji dvasininkai, derindami Senojo Testamento knygų išmintį, mesianizmo idėjas ir tuometinį „naujos eros“ lūkestį. Ilgainiui per atrinktus ir sankcionuotus apaštalų raštus iškilo patrauklus Jėzaus Kristaus gyvenimo siužetas – paprastas ir aiškus, gražus, graudus, dramatiškas, sukrečiantis ir apvalantis – drama su katarsio pabaiga. Toks teatras, arba tokia klasikinė drama, kurią išpopuliarino gladiatorių arenose stojiškai mirštantys krikščionių kankiniai, sprendė komplikuotą antikinio žmogaus savijautą psichologiniu, moraliniu ir netgi estetiniu požiūriu. Antrosios evangelistų kartos krikščionybės ideologų sukonstruotos6 Kristaus istorijos išpopuliarėjimą pagoniškose Šiaurės Europos šalyse lėmė sumanus jo gyvenimo etapų susiejimas su tūkstantmečiais žemdirbių kultais, jau senas tradicijas turinčiomis kalendorinėmis šventėmis. Kartu tai buvo religijos supaprastinimas, vienas siužetas talpino savyje daugybę sakralių sferų ir mitinių aprašų, juos absorbavo, priartino abstraktų Dievą prie žmogaus: Dievas vaikščiojo žeme ir kentėjo, kaip kiekvienas mirtingasis.

Judaizmo išpažinėjai krikščionybės nepripažįsta kaip savo tąsos, nepripažįsta Dievo žmoguje, tai laiko kryčiu atgal į politeizmą tuo metu jau griežtai monoteistinio judaizmo atžvilgiu, monolitinio Dievo išskaidymu į Dievą Tėvą, Dievą Sūnų ir Šventąją Dvasią. Krikščionybė siekia sintezuoti įvairias religijas, yra veikiama neoplatonizmo filosofijos. Skelbti meilę, o ne imperatyvų paklusnumą tikėjimo esme, skelbti visų luomų lygybę, vadinti tikinčiuosius vaikais reiškia grįžti, be kita, netgi prie Deivės-Motinos religijos. Šis žingsnis, subrendęs ne tik sektų bendruomenėse, bet ir glūdėjęs kolektyvinėje įvairių tautų pasąmonėje, įgalino krikščionybės išplitimą tarp vadinamųjų barbariškųjų tautų, legalizavo ir sankcionavo aukščiausiu lygiu pasąmoninį motiniškosios meilės lūkestį7. Krikščionybė buvo atsigręžimas į plačiąsias mases. Dievas tapo suvokiamas ir prieinamas ne paskiriems išminčiams ir rašto aiškintojams, bet atsidūrė šalia žmogaus, tarp žmonių – kaip jų bendras ir užtarėjas. Krikščionybė išpopuliarėjo žemuosiuose sluoksniuose, tik vėliau tapo oficialiai įteisinta, nes tai, be kita, buvo paranku valdantiesiems.

Vieno asmens kultas buvo palankus monarchijoms susikurti. Europos valstybių istorijose valstybės susikūrimas praktiškai sutampa su krikščionybės įsivyravimu tame regione. Kaip ir faktas, kad pirmaisiais krikščionimis tampa valdovo šeima. Oficialus krikščionybės įteisinimas ir Bažnyčios institucijos įsivyravimas Europoje užtruko daugiau kaip tūkstantmetį. Nenuostabu, kad tai nebuvo tolydus procesas, raidos etapus žymi įtrūkiai, arba schizmos, kurių svarbiausia – Stačiatikių bažnyčios atsiradimas (XI a.). Įdomus periodas yra X–XIII amžiai, kai suklestėjo Švč. Mergelės Marijos Dievo Motinos kultas ir Rytų, ir Vakarų krikščioniškose valstybėse, vėl priartindamas išstumtąją Deivės Motinos religiją8. Europoje, ypač Prancūzijoje, statomos veik vien Dievo Motinai ar Švč. Mergelei skirtos katedros. Nuo XIV amžiaus prasidėjusi visuotinė raganų medžioklė buvo ir reakcija į šį kultą. Dar neužgesus inkvizicijų laužams katalikybė patyrė kitą ryškų skilimą, žinomą reformacijos vardu. Reformacijos esmė – priartėti prie Kristaus mokymo, eliminuoti tarpininkus – kunigus ir netgi bažnyčią, su Dievu bendrauti eiliniam žmogui suprantama kalba. Adolfas Harnackas veikale „Krikščionybės esmė“ (1900), priminė, kas skatino reformaciją: Jėzaus Kristaus pamokslauta Dievo karalystė buvo vidinė, egzistuojanti individualaus tikinčiojo širdyje; Kristus neįsteigė Bažnyčios; šį veiksmą jam priskyrė jo sekėjai, kurie patys įkūrė Bažnyčią ir jų įsteigtoji Bažnyčia išdavė Kristaus mokymą; Kristus neįsteigė ir sakramentų sistemos, per kurią Bažnyčia gali perduoti Dievo malonę žmonijai.

Taigi bažnyčia – nereikalingas tarpininkas. Žmogus nori ir gali bendrauti su dievybe tiesiogiai, savo mintimis, savo kalba, būti suprastas ir išklausytas. Šią dievybės intenciją ir stengiasi perduoti dievadirbiai. Protestantai nekūrė naujo tikėjimo, jie vadino save krikščionimis, sugrįžtančiais prie krikščionybės ištakų.

Visi krikščionybės raidos etapai paliko savo įspaudus ne tik aukštajame, bet ir liaudies mene, liaudiškojo pamaldumo praktikose9.

Į Rūpintojėlio figūrą ir jam priskirtinas funkcijas galime, iš esmės ir turime, žiūrėti kaip į alternatyvą katalikiškajai bažnyčiai, bažnyčios siūlomam apeiginiam santykiui su Dievu per tarpininką kunigą. Rūpintojėlio dievadirbiai nestoja į teorinį ginčą su krikščionybės ideologija ir menu, bet užsiima praktinių žmonių poreikių tenkinimu. V. Mykolaičio-Putino, pažinusio katalikišką struktūrą iš vidaus, santykis su bažnyčia buvo labai komplikuotas ir netgi konfliktiškas, todėl jo parašytas „Rūpintojėlis“ perteikia jo paties ir liaudies, iš kurios buvo kilęs, Rūpintojėlio sampratą. Čia tobulai susilieja intelektualus subtilumas ir liaudies dainos paprastumas – eilėraščio sintaksėje, leksikoje, visoje poetikoje. Valstietis, o dar labiau elgeta, kurių V. Mykolaičio-Putino vaikystės laikais keliuose vaikščiojo šimtai, bažnyčioje jautėsi nejaukiai, mišių metu dažniausiai likdavo už durų. Pirmose eilėse sėdėdavo turtingiausi parapijos gyventojai, aristokratai ir kiti „ponai“, už jų – pasiturintys valstiečiai, prie durų grūdosi vidutiniškoji dauguma, o skurdžiams vietos nelikdavo; pagaliau jie ir nesiveržė vidun, nes neturėjo ko aukoti. Bažnyčios lankytojų hierarchija, atspindėjusi socialinę visuomenės gradaciją, greičiausiai ir lėmė pakelės smūtkelių atsiradimą Europoje reformacijos išvakarėse ir vėliau. Jie išplito pirmiausia Vokietijoje ir Austrijoje, bet daugiausia ir ilgiausiai sėdintį dievulį vaizduojantis menas išsilaikė Lenkijoje ir Lietuvoje,

skurdžiausiuose katalikiškuose kraštuose. Rūpintojėlių nerasime protestantiškose žemėse (netgi Latvijoje). Tai tik patvirtina Rūpintojėlio protestantizmą – jį galima vadinti sublimuota ir nesąmoninga protestantizmo forma, bet nėra abejonės, jog Rūpintojėlis simbolizuoja tiesioginį santykį su Dievu, reprezentuoja tokį poreikį, yra jo reinkarnacija.

Liaudies kuriami pasakojimai apie pakelėje sėdintį Kristų atsirado kryžiaus žygių į Jeruzalę metu10 – pakelėse prisėsdavo parymoti keliauninkai, galbūt galvodami apie Šventąją Žemę ir Jėzų, o vėliau atsirado inversinė sėdinčio žmogaus projekcija11. Vis dėlto jei galime nuspėti, apie ką mąstė piligrimai, vadindami Rūpintojėlį Susimąsčiusiu Kristumi, turėtume klausti, apie ką gi jis mąsto. Tai nėra retorinis klausimas, nes nuo mąstymo turinio, kurį kiekviena tauta sukuria pagal savo poreikius, priklauso ir statulėlės reikšmė. Pakelėje į Golgotą prisėdęs Kristus gali mąstyti apie Dievą (taip, kaip jis mąsto ant kryžiaus: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!“ (Mk 15, 33–34), gali mąstyti apie žmonių niekingumą (Judo išdavystė), bet taip negali mąstyti Rūpintojėlis. Jis mąsto apie žmones, jų vargus, jų patiriamas neteisybes. Artimos Rūpintojėliui savo funkcija yra Aprūpintoju, Aprūpintojėliu, Smūtkeliu, Mūkiuku, Plikdei-veliu vadinamos figūros. V. Mykolaičio-Putino eilutės „Dievuli mano, argi mūsų godos / Tave prie kelio iš dangaus atprašė, / Ar gal tos šviesios rudenio naktužės / Tave iš mūsų žemės išsapnavo?“ vaizdžiai nusako Rūpintojėlio idėjos kilmę – ji ateina iš tėviškojo dangaus ir motiniškosios žemės, o ne iš Šventojo Rašto, ne iš Kristaus siužeto.

Liaudiškasis Kristus, o ypač lietuviškas Rūpintojėlis, liaudies sąmonėje tik tolimu atbalsiu asocijavosi su Kristaus kelio į Golgotą kančiomis. Paraleliai pakelėse buvo statomi mediniai Gailestingosios, Maloningosios ir pan. Motinos koplytstulpiai, atlikę panašią guodimo funkciją. Abiem atvejais svarbus tampa ne konkretus, su tam tikra erdve ir istorija susijęs, bet visuotinis kentėjimo ir susimąstymo, atjautos ir bendrabūvio aspektas. Evangelijos Kristus Rūpintojėlio figūroje yra gerokai transformuotas: tai senas, daug matęs ir patyręs asmuo, pajėgus suvokti eilinio „vargų vargelio“ dalią, suteikti jam paguodos, užuojautos, savo buvimu palaikyti jį ir sustiprinti.

Lietuvių pasakojamojoje tradicijoje giliai įsirėžęs senelio Dievo vaizdinys. Rūpintojėlio prasmių lauke gerasis senelis Dievas, veikiantis pasakose ir legendose, yra nustelbęs kanoninio Kristaus, jo Golgotos kančios įvaizdį ir perprasminęs jo semantiką į valstiečių buičiai, jų kasdieniams rūpesčiams artimo ir kartu sakralaus dieviškumo įsikūnijimą. Iš Kristaus perimama kančia, erškėčių vainikas, iš Dievo tėvo – senelio įvaizdis, o Šventoji Dvasia, kaip nematoma, bet juntama, suvokiama kaip gerumo, atjautos, buvimo kartu ir paguodos, žodžiu, dar ir motiniškuoju aspektu. Galėtume čia matyti visą trejybę, tik vėl reikia atminti, jog ji nėra krikščionybės „išradimas“, dieviškoji trejybė gerai žinoma, pavyzdžiui, hinduizmui.

V. Mykolaičio-Putino „Rūpintojėlis“ neiškrinta iš poeto filosofinės (šiuo atveju gal tiksliau sakyti – metafizinės) lyrikos konteksto, bet kaip tik jį palaiko ir labai įdomiai išplečia. Šiame žiedine kompozicija parašytame kūrinyje matome tipišką V. Mykolaičio-Putino nakties meditacijų situaciją: lyrinis herojus po atviru, žvaigždėtu nakties dangumi – ne po bažnyčios, bet po visatos skliautais, išsivadavęs iš dienos rutinos, išeinąs į savo subjektyviąją laisvę pajusti dvasinės harmonijos, pasimėgauti savo jaunyste, pabūti su savimi. Bet kartu tai ne visai tipiška situacija – kitoniškumą sukuria Rūpintojėlio figūra, jos buvimas šalia sutrikdo įprastą didesnę ar mažesnę kūrinio subjekto ir numanomo „viešpačio“, individo ir visuomenės, vidinio bei išorinio, „tikro“ ir „netikro“ pasaulio konfrontaciją, kelia nuostabą ir neįprastus klausimus.

Eilėraštis netikėtas ir tuo, kad iš pažiūros jis labai paprastas: čia nuolat kartojami tie patys žodžiai ar žodžių

junginiai, bet vos imamės eilėraštį nupasakoti, pajuntame, kad jis sudėtingas ir daugiareikšmis, kelių dimensijų, – ir sunku paaiškinti, kaip tos dimensijos sukuriamos tokiomis nesudėtingomis priemonėmis. „Rūpintojėlis“ turi ir tai, kas sudaro lyrikos šedevrą, – paprastą formą ir gilų turinį. „Tautosakine tradicija remiama lyrika atrodo esanti priešingame poliuje negu refleksyvi, filosofinė lyrika. Tipologinėje klasifikacijoje taip ir yra“, – rašo Viktorija Daujotytė12. „Rūpintojėlis“ įveikia šias klasifikacijas ir reprezentuoja šių dviejų tipų meninę sintezę.

Pakartojimai, kurių tekste tiek daug, archajiški žodžių persidengimai („dūmas dūmoti“, „rūpestėliu rymai“, „vargų vargeliai“) sudaro neskubraus pasakojimo įspūdį, sulaiko dėmesį – intensyvina ne veiksmą, bet išgyvenimą, tarytum kviečia užsibūti ir pajusti, kaip skleidžiasi tam tikras net ir eilėraščio subjektui mažai žinomas būties paveikslas. Kūrinyje vartojami paprasti žodžiai, ir mintys, atrodo, paprastos, ir nevyksta nieko ypatingo, bet tuo pačiu užvaldo nuojauta, jog kažkas kaupiasi ir bręsta. Intensyvumą sukuria ir besikeičiantis kalbėjimo modusas: pirmoje strofoje svarbiausias – kreipinys, antroje dominuoja ketinimas, toliau – klausimas, ketvirtoje strofoje – spėjimas, o penktoje – prašymas. Taigi paprastumas apgaulingas: tarytum ore plevenančios kūrinio auros negalime paaiškinti leksikos, sintaksės, melodikos formomis ar kitais poetikos dalykais – prasmė gimsta ne tiesiogiai, bet kaip visų elementų ryšys ir dinamiška sąveika.

Kreipinys „Dievuli mano“, kuriuo eilėraštis prasideda ir kuris yra kartojamas kiekvienoje strofoje (išskyrus antrąją), primena ir liaudies dainą, ir maldą. Tautosakinis elementas „Rūpintojėlyje“ labai stiprus – ir pakartojimai, ir deminutyviniai žodžiai („naktužė“, „rūpestėlis“), ir nusistebėjimui reikšti vartojamas tarminis posakis „kas per“, ir laisvės vardas – „valia valužė“. Grįžtant prie „Dievuli mano“ tuo pačiu galima atkreipti dėmesį, kad nors panašumas su liaudies dainos refrenu neabejotinas, bet jis nėra tapatus. Refrenas dainoje nekeičia nei dainos turinio, nei reikšmės, tiesiog palaiko ritmą. Tuo tarpu eilėraštyje žodžių junginys patiria net kelias moduliacijas. Iš pradžių „Dievuli mano“ galima skaityti kaip šūksminę eilutę, nieko, be emocinio krūvio, nereiškiančią, nors pats tokio semantiškai prisodrinto žodžio („Dievas“) minėjimas be reikšmės sunkiai įsivaizduojamas. Kartu negalima nepastebėti kreipiniu išsakyto noro bendrauti, dalintis įspūdžiu, kurį sukelia žvaigždėmis nusėtas dangaus skliautas, nebūtinai atmenant, jog Dievulis gali būti ir to skliauto kūrėjas. Trečioje strofoje „Dievulis“ įgauna labai konkretų pakelės smūtkelio pavidalą, „pririšdamas“ žvaigždėtą dangų ir kalbėtojo „poetišką“ nusiteikimą prie lietuviško pakelės peizažo ir prastuolių, kurie dainomis išdainuoja savo vargus (čia atsiranda dar vienas svarbus veikėjas). Tad kai penktoje, paskutinėje, strofoje grįžtama prie žvaigždžių ir vėl kartojama „Dievuli mano“, tai jau nėra tie patys žodžiai, kuriais prasidėjo eilėraštis. Jie yra gerokai praturtėję: išlaikę ir pirminį nusistebėjimo emocionalumą, ir pasipildę „žemišku“ turiniu – žmonių vargais, Rūpintojėlio skausmingu budėjimu, kalbėtojo noru įminti jo mįslę ir galiausiai noru dalyvauti šiame rūpestyje – budėti kartu. Kreipinys semantiškai turtėja ir tuo pačiu atlieka dainos pakartojimui būdingą funkciją – kuria išgyvenimo ritmą ir nuotaiką kaip pastovų foną arba, tiksliau, kūrinio intonaciją – šiuo atveju vaiskią ir graudžią lyg Jono Aisčio lyrikoje.

V. Mykolaitis-Putinas geba pasukti eilėraštį refleksijos (čia jis stipriausias) linkme, nepažeisdamas bendros nuotaikos, tik suteikdamas jai gylį. J. Aisčio skaidrumas, bet putiniška dimensija, kurios J. Aistis savo eilėraščiu nesiekia. Vytautas Kavolis eilėraštyje dar atpažįsta Antaną Vienažindį13. Kreipiniu prasideda ir maldos – nebūtinai krikščioniškos, tačiau mažybinė forma, taip būdinga lietuviškai kalbai ir mąstysenai, nukreipia mus į tautosakos ir pagoniškos mitologijos lauką, kur Dievulis egzistuoja kaip koks visuotinis gamtoje ištirpęs darnos principas, visiškai beasmenis. Deminutyvas atima bet kokį rūstumą iš „Dievo“, įsivaizduojamo kaip tėvas, jį „suminkština“ ir paskleidžia motinišką švelnumą, artumą14.

Ryšį su krikščionybe, krikščioniška malda palaiko bendra, nuodėmes apvalantį išgyvenimą primenanti kūrinio nuotaika. Kita vertus, į Dievulį kreipiamasi tartum į asmenį, kreipinys suponuoja artimą, šiltą santykį, ir galėtume matyti Dievulį kaip kokį šalia esantį bičiulį, su kuriuos norime pasidalinti savo įspūdžiu. Tad galime jį traktuoti kaip šviesaus ir gero jausmo, sukelto žvaigždėtos nakties, personifikaciją, kuri niekur kitur, išskyrus mūsų pačių vidų, neegzistuoja15. Kaip simbolis, Rūpintojėlis jungia dangų ir žemę ir, žinoma, yra daugiareikšmis: susijęs su „vargų vargelių“ godomis ir sap-nais – taigi, kaip sakoma eilėraštyje, yra jų sutvertas; senas indoeuropiečių mitas (žinomas antikoje, „Fauste“ jį panaudoja Johannas Wolfgangas Goethe, vėliau aptaria Martinas Heideggeris) pasakoja apie dievybę (romėnai vadina ją Cura, t. y. Rūpesčiu), kuri dalyvauja žmogaus kūrime: Žemė (žemės Deivė) duoda jam kūną (nulipdomas iš molio), tad po žmogaus mirties kūnas vėl atitenkąs žemei; dangus (dangaus Dievas) įkvepia dvasią, taigi po mirties siela keliaujanti dangun; tačiau kol žmogus gyvas, jis priklauso Rūpesčiui – taigi mitas mus nukreipia individualios būties link. Filosofiniam žvilgsniui Rūpintojėlis simbolizuotų tiesiog pačią būtį. Taigi „Dievulį“ galime atrasti net keliose dimensijose: matyti danguje, jausti esant šalia ir patirti viduj. Jis tarytum visur. Rūpintojėlis yra ir „šiapus“, ir „anapus“, tai, kas sakralu, nepriklausomai, kiek tame sakralume rastume krikščioniško, kiek pagoniško turinio, kiek vyriškos, kiek moteriškos substancijos16.

Rūpintojėlio figūra semantiškai turtėja, nes jai vis daugiau reikšmės suteikia lyrinis subjektas, kurio besikeičiantis santykis su aplinka yra svarbiausias kūrinio turinys. Sekdami herojaus veiksmus pastebėtume, jog „Rūpintojėlis“ chronologiškai turėtų prasidėti antrąja strofa, nes čia sakoma „išeisiu, sau tariau“, tad herojus dar nėra išėjęs arba „prisimena“ savo ketinimą išeiti į naktį (V. Mykolaičiui-Putinui būdingas komponavimas: veikėjas pasirodo antroje strofoje), į lygų kelią, kurio atvirumas skatina plačias dūmas dūmoti. Ketinimas, apgaubtas šviesaus nusiteikimo, išsakomas džiaugsminga ir švelnia intonacija, sukuriama žodelių „valia valužė“, „šviesiąją naktužę“, ir tas „ant lygaus kelio“, tautosakiškai kartojamas tris kartus, byloja apie didelę vidinę harmoniją su savimi bei pasauliu ir norą išsiveržti, bet ne įveikiant kliūtis, o tik dėl to, kad ta laisve vadinama plati erdvė kviečia savęsp, į šventą naktį (balta spalva koreliuoja su mažybinėmis formomis). Skambus žodis „laisvė“, taip liaudiškai pavadinta valuže, vėlgi neturi jokio metafizinio turinio (to paties pobūdžio transformacija kaip ir su Dievu – jis virtęs Rūpintojėliu), o tik valiūkišką norą pasidžiaugti savo jaunyste – į valias valioti. Jaunatviškas energijos perteklius yra noras dalintis, bendrauti, džiaugtis ir galbūt atlikti ką nors kilnaus. Dabar jau galim suprasti, jog ta „geroji“ valia, arba nusiteikimas, patiria esminį lūžį – atsitinka kažkas, ko herojus nesitikėjo, jis pasielgia taip, kaip neketino.

Sakralumas, įsiveržiąs stebėtojo vidun kartu su išvystu nakties vaizdu ir užpildąs subjektą, tapdamas jo turiniu, tą pačią akimirką išsiveržia atgal nuostabos šūksniu. Svarbu pastebėti šį abipusį ir labai staigų santykį: kalbėtojas tarytumei ištiktas „šoko“ – lyg pirmąkart viską matytų. „Rūpintojėlyje“ perduodamas tiesioginis nuostabos išgyvenimas, atkuriamas „pirmykštis“ naivumas, kai susitinkama su visiškai nauja, nežinoma patirtimi, ir lyrinis subjektas lyg vaikas, lyg nubudęs Buda pirmąkart suvokia ne tik koks nuostabus pasaulis, bet kad jame yra ir skausmas, ir senatvė, ir mirtis.

Be lyrinio „aš“, gaubiančio dangaus ir šalia rymančio Rūpintojėlio, eilėraštyje yra ketvirta semantiškai reikšminga figūra – „vargų vargeliai“ – žmonės, kurių gyvenimą gerai pažįsta eilėraščio veikėjas, net pasijunta vienu jų. „Vargeliai“ – tai pažemintųjų ir nuskriaustųjų, išvarytųjų pasaulis, kuris anksčiau nepatekdavo lyrinio subjekto refleksijų akiratin. Išvarytieji turi savo Dievą, į juos panašų užmirštąjį Dievulį, kuris nesiruošia kovoti už jų teises. Jo paskirtis – pabūti, parymoti ir taip padėti nešti vargų naštą. Tiesą sakant, galbūt jie ne visada prisimena Dievulio egzistavimą, jo nenutrūkstamą „darbą“ – budėti dieną ir naktį, ir tai ypač sujaudina lyrinį subjektą: jam tartum keistas šis nusižeminimas iki nuskriaustųjų Dievo ir savanoriškas rūpestis. Tai esmingai koreguoja subjekto nusiteikimą: Rūpintojėlio dėka pajuntamas noras susikaupti ir įminti naujai atsivėrusios būties mįslę. Nuolatinis subjekto žvilgsnis į dangaus skliautą implikuoja mintį, jog vargas turi aukštesnį pateisinimą – jo prasmė didelė kaip spindintis dangus, ir reikšminga, jog rūpestis yra kosminės prigimties, o kentėjimas turi tiesioginį ryšį su transcendencija.

Žmogus nėra izoliuotas, vienas jo ryšių – su „vargų vargelių“ būtimi. Eilėraščio subjektas jaučia, kaip vidinis energijos perteklius ima skambėti netikėtu kvietimu lig šiol nežinotai būties tiesai, jis paklūsta šiam būties šauksmui ir pasijunta pašauktas įsipareigojimui ir prasmei: jame subręsta būtinumas, išsipildantis laisva, patį subjektą apvalančia auka. „Auka yra laisva nuo bet kokios prievartos, nes ji yra išeikvojimas, nukreiptas palaikyti būties tiesą esinio labui. Aukoje glūdi paslėpta padėka“, – rašo M. Heideggeris17. Auka yra aukščiausia koegzistencijos su pasauliu forma. Eilėraštyje gimsta ir susiformuoja pajauta ontologinės priklausomybės žemei, jos socialinei tiesai.

Lyrinio subjekto kartojamai pabrėžiamas regimasis grožis („žvaigždės, žvaigždės“) ir sieloje išsikerojęs kilnus noras prisirišti, dalyvauti aukoje, paaukoti savo laisvę ir tapti „būties sargybiniu“ išryškina tą paslaptingą, sunkiai paaiškinamą, tik sielos gelmėse intuityviai nujaučiamą ir tik ten egzistuojančią estetikos ir etikos vienovę, kurią Immanuelis Kantas išsakė nepamirštama metafora – „žvaigždės virš mūsų galvų ir moralinis dėsnis mumyse“ ir kuri V. Mykolaičio-Putino eilėraštyje iškyla visa savo tiesa.



1 Surdokaitė-Vitienė G. Susimąstęs Kristus: nuo religinio atvaizdo iki tautos simbolio Rūpintojėlio. – Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2017. – P. 544.
2 Juolab Lietuvoje; vadindami gimtinę rūpintojėlių kraštu, mūsų poetai kalba apie vargo ir nelaimių šalį, ne mąstytojų.
3 Gimbutas M. The ‚Sorrowful God‘ // The Goddesses and Gods of Old Europe 6500–3500 B. C. Myths and Cult Images. – Berkeley and Los Angeles: University of California Press, 1974. – P. 230–234.
4 Surdokaitė-Vitienė G. Susimąstęs Kristus. – P. 19.
5 Yra daug medinių skulptūrėlių, vaizduojančių būtent Kristų, tačiau nemažai ir vengiančių bet kokios konkrečios nuorodos; tik jas ir reiktų laikyti Rūpintojėliais. Nuorodos į Kristų neaptiksime ir V. Mykolaičio-Putino eilėraštyje.
6 „Mūsų turimos evangelijos buvo perredaguojamos, todėl jų originalų atkurti nebeįmanoma“, – pabrėžia Archibaldas Robertsonas, žr.: Robertson A. Krikščionybės kilmė // Ankstyvoji krikščionybė / Sudarė Martynas Yčas. – Kaunas: Candela, 1997. – P. 290.
7 Psichologinis Kristaus mokslo ir moteriškosios išminties aspektas svarstomas ne vienoje studijoje; naujausia knyga šia tema – Douglas S. Early Church Understandings of Jesus as the Female Divine. – London: Bloomsbury Publishing, 2016.
8 Mariją kaip Dievo Motiną įteisino 431 metų Efeso bažnytinis susirinkimas. Motinos su kūdikiu atvaizdas, iš pradžių išplitęs Bizantijos dailėje, nuo VII a. sklidęs į Vakarus, buvo žinomas ir paleolitiniame mene, Deivės Motinos kultuose.

9 Švč. Mergelės Marijos siužetų grupė – antroji savo gausa po Kristaus. Kai kurie jų taip pat nėra apokrifiniai, pvz., Malones Teikiančioji, Gailestingoji, Užtarėja yra liaudies modifikuoti Marijos vaizdiniai. Tai pasakytina ir apie kitų šventųjų vyrų ir moterų siužetus. Pvz., ispanų šventasis Izidorius Lietuvoje virto valstietiškos išvaizdos Dzidoriumi, artojų, sėjikų ir pan. globėju; daug šventųjų vyrų ir moterų buvo apdovanoti archajiškais bruožais, susijusiais su Žemės, Saulės, Perkūno garbinimu, derlingumo, vaisingumo skatinimu ir pan. Žr.: Kargaudienė A. Dievai
10 Surdokaitė-Vitienė G. Susimąstęs Kristus. – P. 31.
11 Tokia inversine projekcija reikėtų laikyti ir sėdinčiam Kristui liaudiškosios išminties priskiriamą gailestį padarius žemėje tvaną ir pražudžius daug nekaltų žmonių; Dievulis gali klysti, atgailauti už nuodėmes prieš žmones.
12 Daujotytė V. Putinas: pasaulėvaizdžio kontūrai. – Vilnius: Tyto alba, 2003. – P. 175.
13 Kavolis V. Sąmoningumo trajektorijos // Kavolis V. Žmogus istorijoje. – Vilnius: Vaga, 1994. – P. 226.
14 Rūpintojėlio motyvai, pasklidę po kitus poeto eilėraščius, dar labiau išryškina šį aspektą: „Sustoki prie kryžkelio liūdno smūtkelio: / Šią naktį jo akys kaip motinos meilė“ (eil. „Nuostabios naktys“); „Bet leiski man, savo paklydusiam sūnui, / Tyliai prie tavęs ligi ryto pabūti“, – prašoma eilėraštyje „Lietuva“.
15 V. Kavolis taip ir supranta „Rūpintojėlio“ svarbiausią mintį: „Dievo simbolis, žmogaus sukurtas, funkcionuoja analogiškai tam, kas žmogui svarbiausia.“ Žr.: Kavolis V. Žmogus istorijoje. – P. 227.
16 „Kada gi gimtosios sodybos / Ir tie Smūtkeliai prie kelių, / Kaip tėvas – motina parimę, / Sulauks sugrįžtančių vaikų?..“ – klausia tremtyje atsidūręs poetas Pranas Lembertas, smūtkelyje matydamas tiek motiną, tiek tėvą; žr.: Lembertas P. Tau sesute. – New York: Brooklyn, 1969. – P. 148.
17 Heidegger M. Kas yra metafizika? // Heideggeris M. Rinktiniai raštai / Vertė Arvydas Šliogeris. – Vilnius: Mintis, 1992. – P. 133.

Ula Zaleskytė. „Mylima Ly…“

2019 m. Nr. 8-9 / „Mylima Ly“ – taip švelniai kreipėsi laiškuose į žmoną Emiliją rašytojas Vincas Mykolaitis-Putinas, pasirašydamas „Tavo Vy“. Šešis laiškus iš keliolikos, saugomų V. Mykolaičio-Putino memorialiniame bute-muziejuje,

Eugenijus Žmuida. Pralaimėtos Kęstučio Navako lenktynės su Jorgeʼe Luisu Borgesu (kurį visi skaito ir mėgsta)

2019 m. Nr. 3 / Kęstutis Navakas. Privatus gyvulėlių gyvenimas. – Vilnius: Tyto alba, 2018. – 200 p. Knygos dailininkė – Asta Puikienė.

Eugenijus Žmuida. Trumpa Sigito Parulskio laimė, arba Užsikirtęs triukšmas ir įniršis

2018 m. Nr. 11 / Sigitas Parulskis. Amžinybė manęs nejaudina. – Vilnius: Alma littera, 2018. – 240 p. Knygos dailininkas – Agnius Tarabilda.

Eugenijus Žmuida. Smaragdinis metalo laužas, arba Nepaprasti Pelagijos nuotykiai azuritų šalyje

2017 m. Nr. 8-9 / Jurga Žąsinaitė. Azuritijos kardinolai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 288 p.

Eugenijus Žmuida. Kęstučio Navako lenktynės su Jamesu Joyce’u, kurio niekas neskaitė

2016 m. Nr. 11 / Kęstutis Navakas. Vyno kopija. – Vilnius: Tyto alba, 2016. – 199 p.

Vytautas Kubilius. Literatūra katastrofos akivaizdoje

1993 m. Nr. 1 / didžioji lietuvių literatūros dalis nepasinėrė į šitą pavojingą pralaimėjimo ir nevilties gilumą, kurią suformavo viena iš praeinančių žmonijos krizių.