literatūros žurnalas

John Fante. Kelias į Los Andželą

2018 m. Nr. 3

Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas

Johnas Fante (1909–1983) – italų kilmės JAV rašytojas, romanų, apsakymų ir filmų scenarijų autorius, kito legendinio JAV rašytojo Charleso Bukowskio įkvėpėjas, kritikų neretai lyginamas ir su dar viena JAV literatūros garsenybe – Jerome’u Davidu Salingeriu. Knyga, kurios ištrauka pateikiama „Metų“ skaitytojams, parašyta 1933 m., tačiau tada neišleista – veikiausiai konservatyviai to meto amerikiečių visuomenei kūrinys buvęs pernelyg drąsus. Rankraštis rastas tik po autoriaus mirties ir paskelbtas 1985 m. Tai vienas keturių vadinamojo Arturo Bandinio (literatūrinio autoriaus alter ego) ciklo romanų. Kol kas lietuvių kalba yra pasirodžiusios dvi rašytojo knygos: „Paklausk dulkių“ (vertė Saulius Repečka, „Kitos knygos“, 2008) ir „Sulauk pavasario, Bandini“ (vertė Gediminas Pulokas, „Kitos knygos“, 2014).

 



Pirmas skyrius

Los Andželo uoste spėjau padirbėti daug kuo – mūsų šeima vertėsi vargingai, o ir tėvas buvo miręs. Pirmiausia, baigęs mokyklą, iškart įsidarbinau griovių kasėju. Kas vakarą nugarą geldavo taip, kad negalėdavau užmigti. Plynam lauke rausėm tranšėją – nebuvo nė menkiausio pavėsio, saulė plieskė tiesiai iš giedro dangaus ir aš plūkdavausi tam griovy drauge su dviem raumenuočiais, kuriems šis užsiėmimas aiškiai patiko – jie visąlaik kvatodavo ir skaldydavo juokelius, kvatodavo ir pešdavo aitrų tabaką.

Į darbą kibau su tikru įsiūčiu, bet tiedu tik nusižvengė ir pareiškė, kad galbūt šį tą ir išmoksiu po kurio laiko. Netrukus kirtiklis ir kastuvas gerokai pasunkėjo. Čiulpdavau įtrūkusias pūsles ir degiau neapykanta tiems žmogėnams. Kartą vidudienį nusivaręs atsisėdau, pažvelgiau į savo rankas. Ir pamaniau: gal laikas mesti šitą darbą, kol jis manęs nepražudė?

Atsistojęs smeigiau kastuvą į žemę.

Vaikinai, – tariau, – man jau gana. Nusprendžiau priimt pasiūlymą įsidarbinti Uosto komisijoj.

Tada tapau indų plovėju. Kaskart pažvelgęs pro lango plyšį anapus pamatydavau krūvas šiukšlių, ir taip diena iš dienos – musės zvimbdavo, o aš stypsodavau lyg kokia namų šeimininkė palinkęs prie nešvarių indų kalno, mano rankos žvilgtelėjus atrodė tarytum nugaišę, vandeny mirkstą žuveliokai, ir kone atsisakydavo man paklusti. Viršininkavo čia rubuilis virėjas. Tarškindavo puodais ir versdavo mane dirbti. Be galo džiūgaudavau, kai ant mėsingo jo skruosto nutūpdavo musė ir niekaip nenorėdavo skristi šalin. Šitam darbe ištempiau keturias savaites. Arturai, tariau sau, jokių perspektyvų čia nesišviečia, kodėl gi tau šį pat vakarą netrenkus durimis? Kodėl nepalinkėjus tam virėjui tiesiog užsikrušti?

Tačiau net iki vakaro neišlaukiau. Tą pačią rugpjūčio popietę, palikęs už nugaros kalną neplautų indų, nusirišau prijuostę. Suėmė noras išsišiepti.

Ko toks linksmas? – paklausė virėjas.

Viskas. Man jau gana. Dėl to ir linksmas.

Išėjau pro galines duris, skimbtelėjo skambutis. Palikau virėją stovintį ir besikasantį pakaušį tarp šiukšlių ir nešvarių indų. Prisiminęs tas lėkštes kaip-mat nusikvatodavau – man visa tai rodėsi be galo juokinga.

Įsidarbinau patarnautoju sunkvežimyje. Vienintelis dalykas, kuriuo užsiimdavom, – išvežiodavom dėžes su tualetiniu popieriumi iš sandėlio į pauostės bakalėjos parduotuves San Pedre ir Vilmingtone. Dėžių būta nemenkų: kiek-viena trijų kvadratinių pėdų dydžio, sverianti po penkiasdešimt svarų. Naktim vis galvodavau apie jas vartydamasis lovoj.

Mano šefas vairuodavo sunkvežimį. Jo rankas puošė tatuiruotės. Dėvėdavo kūną itin aptempiančius geltonus polo marškinėlius. Raumenys pūpsote pūpsodavo. Glostydavo juos tarsi mergaitės plaukus. Nuolat magėdavo pasakyt jam ką nors tokio, kad raitytųsi trilinkas. Dėžes laikydavo sukrautas vieną ant kitos didžiulėm penkiasdešimties pėdų krūvom, iki pat lubų. Šefas, sunėręs rankas ant krūtinės, liepdavo man tas dėžes suvilkt prie sunkvežimio. Į priekabą jas pats pakraudavo. Arturai, tariau sau, privalai apsispręsti: gal šis vyrukas ir atrodo kietas, bet tau kas iš to?

Kartą parkritęs smarkiai trenkiausi pilvu į dėžės kampą. Šefas kriuktelėjo ir palingavo galva. Jis man priminė koledžo komandos futbolininką – tįsodamas ant grindų susimąsčiau, kodėl gi jo krūtinės nepuošia emblema. Atsikėliau šypsodamasis. Vidudienį užkandžiavau labai iš lėto: baisiausiai skaudėjo sumuštą vietą. Po priekaba buvo vėsu, kaip tik čia ir drybsojau. Pietų pertrauka pralėkė labai greit. Išėjęs iš sandėlio šefas išvydo, kaip mano dantys susminga į sumuštinį, o desertui atsineštas persikas guli dar nepaliestas.

Moku tau ne už tai, kad trūnytum pavėsy, – pareiškė jis.

Išsiropščiau iš po priekabos ir atsistojau. Žodžiai, regis, patys išsprūdo iš burnos, sulaukę tinkamos progos.

Išeinu, – tariau. – Tu ir tavo kvailas raumenynas gali čiuožti velniop. Man jau gana.

Puiku, – tarė jis. – Tenai ir susitiksim.

Man jau gana.

Ir ačiū Dievui.

Ir dar vienas dalykas.

Koks?

Mano nuomone – tamsta esi peraugęs šliundravaikis.

Manęs jis jau nebepavijo.

Vėliau parūpo, kas nutiko persikui. Tikriausiai šefas sutraiškė jį bato kulnu. Po trijų dienų nuėjau patikrinti. Persikas tebegulėjo šalikelėj, ant jo puotavo gal šimtas skruzdėlių.

Paskui įsidarbinau pardavėju vienoj bakalėjos krautuvėj. Ji priklausė pilvūzui italui – bičo pilvas buvo tiesiog neįtikėtino dydžio. Vos tik Toniui Romero atsirasdavo laisva minutėlė, jis kaipmat įsitaisydavo prie sūrio statinaitės ir atsignybdamas pirštais po kąsnelį kimšdavo jį sau į burną. Verslas jam sekės kuo puikiausiai. Visa uosto liaudis, užsimaniusi importinio maisto, traukdavo pas jį.

Vieną rytą įkrypavęs į parduotuvę Tonis užtiko mane su bloknotu ir pieštuku. Dariau inventorizaciją.

Inventorizacija? – paklausė jis. – Kas tai yra?

Paaiškinau, bet jam nepatiko. Jis apsižvalgė.

Imkis darbo, – paragino. – Juk liepiau tau kas rytą pirmiausia iššluoti grindis.

Vadinasi, nenorit, kad užsiimčiau inventorizacija?

Ne. Eik dirbt. Jokių čia man inventorizacijų.

Kasdien trečią valandą mus užplūsdavo pirkėjai. Vienas su tokiu srautu nesusitvarkysi. Tonis Romero plušėjo nenuleisdamas rankų, ir vis tiek nespėdavo – krypuodavo po parduotuvę išpiltas devinto prakaito, bet žmonės apsigręždavo ir išeidavo lauk, nenorėdami gaišti laiko. Kartą Tonis niekur negalėjo manęs rasti. Atskubėjęs į tarnybines patalpas ėmė belst į tualeto duris. Tuo metu skaičiau Nyčę – kaip tik mokiausi mintinai ilgoką ištrauką apie geidulingumą. Beldimą kuo puikiausiai girdėjau, bet nekreipiau į jį jokio dėmesio. Tonis Romero prisistūmė dėžę kiaušiniams ir ant jos užsiropštė. Virš pertvaros pasirodė stambus jo smakras – pažvelgęs žemyn jis tuoj išvydo, kuo užsiimu.

Mannaggia Jesu Christi!1 – užbliuvo jis. – Lįsk lauk!

Pasakiau, kad tuojau ateisiu. Jis pasitraukė baisiausiai plūsdamasis. Tačiau manęs vis dėlto neatleido.

Vieną vakarą jis tikrino prie kasos dienos kvitus. Buvo jau vėlu, beveik devinta valanda. Ketinau dar užlėkti į biblioteką, kol neužsidarė. Tonis Romero nusikeikė sau po nosimi ir pasišaukė mane. Priėjau.

Trūksta dešimties dolerių.

Juokaujat? – nustebau.

Jų čia nėra.

Tris kartus atidžiai perskaičiavau pinigus. Dešimkės iš tiesų trūko. Įdėmiai apžiūrėjom grindis, pakeldami į orą pjuvenų debesis. Tada dar kartą patik-rinom kasos aparatą, net ištraukėm jo stalčių ir dirstelėjom į vidų. Pinigų ten nebuvo. Paklausiau, ar kartais per klaidą neatidavė dešimkės su grąža. Tonis patikino, kad tikrai ne. Apsičiupinėjo visas marškinių kišenes. Jo pirštai atrodė kaip parūkytos dešrelės. Dar kartą paplekšnojo sau per kišenes.

Duok cigaretę.

Išsitraukiau pakelį iš užpakalinės kišenės, bet kartu su cigarete išplasnojo ir dešimties dolerių kupiūra. Buvau sugrūdęs ją į pakelio vidų, bet toji kažkaip sugebėjo išsprukti. Ji nusileido ant grindų tiesiai tarp mūsų. Tonis stipriai suspaudė kumštyje pieštuką, šis net trekštelėjo. Jo veidas pamėlynijo, skruostai išsipūtė, tada susitraukė. Jis loštelėjo ir spjovė man į veidą.

Ak tu, šlykšti žiurke! Lauk iš čia!

Gerai, – tariau. – Žinokitės.

Išsitraukiau iš po prekystalio savąjį Nyčės tomelį ir patraukiau durų link. Nyčė! Ar tas niekingas prekijas ką nors nutuokia apie Frydrichą Nyčę? Suglamžęs dešimkę Tonis švystelėjo ją man pavymui.

Tavo atlyginimas už tris dienas, vagišiau!

Gūžtelėjau pečiais. Nyčė – ir dar tokioj vietoj, tik pamanykit!

Išeinu, – tariau. – Neįsijauskit.

Nešdinkis!

Jis stovėjo nuo manęs už gerų penkiasdešimties pėdų.

Klausyk, – tariau. – Aš netgi džiaugiuos, kad išeinu. Mane vemt verčia nuo tavo seilėtos, gremėzdiškos veidmainystės. Ištisą savaitę kirbėjo noras mesti šitą absurdišką darbą. Todėl gali čiuožt velniop, suktas makaronininke!

Bėgti lioviausi tik atsidūręs prie bibliotekos. Tai buvo vienas iš Los Andželo viešosios bibliotekos padalinių. Tą vakarą čia dirbo panelė Hopkins. Jos šviesūs plaukai buvo ilgi ir itin kruopščiai sušukuoti. Man amžinai kirbėdavo pagunda priglausti prie jų veidą ir pauostyti. Pačiupinėti juos. Bet panelė Hopkins buvo tokia daili, kad vargiai sugebėdavau jai išlementi žodį. Ji šyptelėjo. Uždusęs dirstelėjau į laikrodį.

Maniau, jau nespėsiu, – tariau.

Panelė Hopkins atsakė, kad turiu dar kelias minutes. Užmetęs į ją žvilgsnį nudžiugau, kad vilki laisva suknele. Jei kokia nors dingstimi priversčiau ją pakilti, galbūt pasisektų pamatyti jos kojų kontūrus. Man visada knietėjo sužinoti, kaip atrodo jos kojos po tomis žėrinčiomis pėdkelnėmis. Darbu ji nebuvo apsikrovus. Prie stalų tik kokie du seniokai skaitė laikraščius. Kol ji užregistravo grąžinamą Nyčės tomelį, atgavau kvapą.

Gal parodytumėt, kur istorijos skyrius? – paklausiau.

Ji nusišypsojusi linktelėjo ir aš nusekiau jai iš paskos. Viskas veltui. Suk-nelė pasirodė esanti ne tokia, kokios reikėjo, – buvo žydra ir nepersišvietė. Įsistebeilijau į jos kulnus. Magėjo juos išbučiuoti. Prie istorijai skirtų lentynų panelė Hopkins atsigręžė ir kaipmat perprato mano nederamas mintis. Pajutau nuo jos padvelkiantį šaltuką. Ji grįžo prie stalo. Traukiau iš lentynos knygas, dėjau atgal. Ji ir toliau tarsi skaitė mano mintis, tačiau apie nieką kitą galvoti tiesiog neįstengiau. Panelė Hopkins po stalu užsimetė koją ant kojos. Jos buvo nuostabios. Troškau jas apkabinti.

Mūsų žvilgsniai susitiko, ji šyptelėjo. Šypsena tarsi bylojo: nagi, vėpsok, jei taip patinka – nieko negaliu pakeisti, nors tvoti tau per marmūzę ir norėtųsi. Troškau pasikalbėti su ja. Galėjau pacituoti kietų dalykėlių iš Nyčės, kad ir tą „Zaratustros“ ištrauką apie geidulingumą. Ak! Ne, vis dėlto jai apie tai prabilti nė už ką neišdrįsčiau…

Devintą ji paskambino varpeliu. Nuskubėjau prie filosofijos skyriaus ir čiupau pirmą pasitaikiusią knygą. Ir vėl Nyčė: „Žmogus ir Antžmogis“. Žinojau, kad tai neliks jos nepastebėta. Prieš užrašydama knygą, pervertė kelis puslapius.

Oho! – tarė. – Na ir knygas skaitai!

Hm. Nieko ypatingo, – atsakiau. – Pigūs skaitalai – ne man.

Ji šyptelėjo atsisveikindama.

Ekstraordinarus vakaras, – tariau. – Efemeriškai ekstraordinarus.

Tikrai? – perklausė ji ir keistai į mane dėbtelėjusi perbraukė pieštuku sau plaukus.

Žengiau atatupstas, kone išvirtau pro duris ir tik vos ne vos atgavau pusiausvyrą. Lauke pasijutau blogiau – vakaras buvo anaiptol ne ekstraordinarus, o šaltas ir ūkanotas, gatvės žibintai blausiai švietė migloje. Šalikelėje stovėjo automobilis su vyriškiu prie vairo ir birzgiančiu varikliu. Vyriškis laukė panelės Hopkins, kad parvežtų ją į Los Andželą. Man jis atrodė kaip visiškas idiotas. Ar jis skaitė Špenglerį? Ar žino, kad Vakarų civilizacija ritasi į pražūtį? Ir ką dėl jos ketina daryti? Ogi nieko! Tikrų tikriausias mulkis ir chamas. Velniop jį.

Rūkas apgaubė ir smelkėsi į mane, įsikandęs smilkstančią cigaretę žengiau tolyn. Užsukau į „Svečiuose pas Džimą“ Anaheime. Prie baro užkandžiavo pažįstamas žmogėnas. Dažnai jį matydavau dokuose. Dirbo kroviku, pavarde Heizas. Atsisėdau greta ir užsisakiau pavalgyti. Kol gamino maistą, nuėjau prie knygų lentynos ir apžiūrėjau, kas ten sudėta. Vien perleidimai po dolerį už vienetą. Išsitraukiau penkis. Tada nukėblinau prie žurnalų stovo ir permečiau akimis visus „Artistai ir modeliai“ numerius. Išsirinkau du, kuriuose moterys buvo mažiausiai apsirengusios, ir, kai Džimas atnešė patiekalą, paprašiau, kad viską suvyniotų. Jis klausiamai dirstelėjo į Nyčės tomelį man po pažasčia. „Žmogus ir Antžmogis“.

Ne, – tariau. – Šitą taip nešiuos.

Tekštelėjau knygą ant baro. Heizas pažvelgė į viršelį ir perskaitė pavadinimą. „Žmogus ir Antžmogis.“ Veidrody mačiau, kaip jis į mane įsistebeilija. Įnikau į didkepsnį. Džimas nenuleido nuo manęs akių, mėgindamas nuspėti, ar mėsa gerai iškepusi. Heizas vėl sužiuro į knygą.

Džimai, – tariau, – šitas tavo kramtalas turbūt dar prieštvaninis.

Džimas paklausė, ką turiu galvoj, o Heizas pakėlė galvą nuo lėkštės ir ištempė ausis.

Šitą kepsnį, – patikslinau. – Jis archajiškas, pirmykštis, paleontologinis, akmenamžiškas. Trumpiau tariant – atsiduoda senove.

Džimas šyptelėjo parodydamas, kad vis dar nesupranta, apie ką aš, o krovikas iš susidomėjimo net liovėsi žiaumojęs.

Kaip suprast? – paklausė Džimas.

Aš apie mėsą, drauguži. Apie mėsą. Apie kramtalą mano lėkštėj. Jis kietas kaip velniai žino kas.

Grįžtelėjau į Heizą, tas kaipmat nudelbė akis. Džimas dėl kepsnio nusiminė, palinko virš baro ir sumurmėjo mielai pagaminsiąs man kitą.

Po šimts kelmų, žmogau! Puiku! Šitai pranoksta netgi geidautiniausias mano aspiracijas.

Veidrody mačiau, kokiu tiriamu žvilgsniu Heizas į mane stebeilijasi. Jo akys nuolat nukrypdavo tai į mane, tai į knygą. „Žmogų ir Antžmogį“. Kramčiau ir spoksojau priešais save, nekreipdamas į jį jokio dėmesio. Heizo dėmesys neišblėso visą laiką, kol valgiau. Vienu metu ilgai apžiūrinėjo knygą. „Žmogus ir Antžmogis“.

Pavalgęs nuėjo prie kasos atsiskaityti. Ten kurį laiką dar pasišnibždėjo su Džimu. Heizas palinksėjo galva. Džimas sukikeno ir jiedu vėl suskato šnibždėtis. Galiausiai Heizas šyptelėjo, palinkėjo gero vakaro ir paskutinįkart atsigręžęs nužvelgė mane per petį. Prisiartinęs prie manęs Džimas tarė:

Tas bičas klausinėjo apie tave.

Nejau?

Sakė, kad šneki kaip tikrai galvotas vaikis.

Nieko sau! O jis kas toks ir kuo užsiima?

Džimas atsakė, kad tai Džo Heizas, uosto krovikas.

Nykoka profesija, – tariau. – Uzurpuota asilų ir mulkių. Gyvenam skunkų ir antropoidų pasaulyje.

Ištraukiau dešimtdolerinę kupiūrą. Džimas atnešė grąžą. Pasiūliau jam dvidešimt penkis centus arbatpinigių, bet jis atsisakė.

Impulsyvokas gestas, – tariau. – Tikras draugiškumo ženk-las. Man patinka, kaip tvarkaisi, Džimai. Tikrai nusipelnai reveransų.

Stengiuos, kad visiems būtų malonu.

Ką gi, kaip pasakytų Čechovas: neturiu kuo skųstis.

Kokias cigaretes rūkai?

Pasakiau. Jis atnešė man du pakelius.

Vaišinu, – tarė.

Įsidėjau juos į kišenę. Tačiau arbatpinigių jis vis tiek nepanoro imti.

Paimk! – paraginau. – Juk tai tik gestas.

Jis atsisakė. Mes atsisveikinom. Jis nunešė nešvarias lėkštes į virtuvę, o aš patraukiau prie išėjimo. Prie durų nuo lentynos pagriebiau du šokoladukus ir pasikišau po marškiniais. Tada nėriau į rūką. Šokoladukus suvalgiau traukdamas namo. Dėl rūko pasisekė, nes ponas Hačinsas manęs nepastebėjo. Jis stovėjo savo nedidelės radijo imtuvų parduotuvėlės tarpdury. Aiškiai laukė manęs. Už mūsų imtuvą buvau skolingas jau keturias įmokas. Būtų galėjęs mane paliesti, bet visiškai nematė.


Antras skyrius

Gyvenom daugiabuty greta filipiniečių kvartalo. Jų antplūdis priklausydavo nuo metų laiko. Prasidėjus žvejybos sezonui jie sugužėdavo į pietus, o artėjant vaisių ir salotų skynimo metui grįždavo į šiaurę prie Salinaso. Viena filipiniečių šeima gyveno ir mūsų name, tiesiai po mumis. Tai buvo tinkuotas rožinis dviaukštis su didelėm per žemės drebėjimus nuo sienų nubyrėjusio tinko properšom. Kiekvieną naktį rūkas į tinką įsigerdavo lyg į sugertuką. Rytais sienos atrodydavo jau ne rožinės, o raudonos. Tas raudonumas man patiko netgi labiau.

Laiptai cypdavo tarsi pelių lizdas. Mūsų butas antram aukšte buvo pats paskutinis. Vos palietęs durų rankeną pasijutau labai prislėgtas. Namai visuomet mane taip veikė. Net kai dar buvo gyvas tėvas ir gyvenom normaliam name, man ten vis tiek nepatiko. Visada troškau ištrūkti arba ką nors pakeisti. Mėgindavau įsivaizduoti, kokių namų norėčiau, tik niekaip nesugalvodavau, ką būtent turėčiau pakeisti.

Pravėriau duris. Tamsa – tamsa, atsiduodanti namais, atsiduodanti vieta, kurioje gyvenu. Uždegiau šviesą. Mama gulėjo ant sofos, šviesa ją pažadino. Ji pasitrynė akis ir palinkusi į priekį parimo ant alkūnių. Kaskart pamatęs ją tokią apsimiegojusią prisimindavau, kaip vaikystėj rytais šmurkštelėdavau pas ją į lovą ir uosdavau, kuo ji kvepia, o paskui, kiek paaugęs, lioviausi tai daręs, stabdė mintis, kad ji vis dėlto mano mama. Kvapas būdavo sūrokas, be to, primindavo aliejų. Baisu ir pagalvoti, kad ji sensta. Ši mintis net nutvilkė. Mama atsisėdo ir šyptelėjo, jos plaukai buvo susitaršę. Kad ir ką ji darė, viskas man priminė tuos laikus, kai gyvenom normaliam name.

Jau maniau, kad niekada nebepareisi, – pasakė.

Kur Mona? – paklausiau.

Mama atsakė, kad bažnyčioj.

Nieko sau – mano tikra sesuo nusirito iki poteriavimo! Tikras mano kūnas ir kraujas. Šventeiva, davatka! Kokia barbarybė!

Tik jau nepradėk, – sudraudė mama. – Per daug knygų prisiskaitei, berniūkšti.

Tau tik taip atrodo, – atkirtau. – Visiškai akivaizdu, kad niekaip neatsikratai savo obsesijų.

Jos veidas pabalo.

Ko tokio?

Nesvarbu, – numojau, – kokia prasmė ką nors aiškint kaimo stuobriams, liurbiams ir imbecilams? Išmintingam žmogui priešais tokią auditoriją verčiau laikytis rezervuotai.

Ji persibraukė plaukus ilgais, į panelės Hopkins panašiais pirštais – tik mamos pirštai buvo nebe tokie dailūs, gumbuoti ir raukšlėti ties sąnariais, be to, ant vieno puikavosi sutuoktuvių žiedas.

O ar žinai faktą, – tariau, – kad vestuvių žiedas – ne tik vulgarus, falu atsiduodantis simbolis, bet ir rudimentinė primityvaus netašytumo liekana, visiškai iškrentanti iš šiandieninio vadinamojo apšvietos ir proto amžiaus konteksto?

Ką? – paklausė mama.

Tiek to. Net jei ir paaiškinčiau, moters protas to vis tiek nesuvoktų.

Dar pridėjau, kad ji gali juoktis kiek tinkama, bet vieną dieną kitaip užgiedos, o tada nusinešiau savo naujas knygas ir žurnalus į asmeninį kabinetą – drabužinukę. Elektros čia nebuvo, todėl naudojausi žvakėmis. Apėmė nuojauta, kad, man išėjus, kažkas čia spėjo apsilankyti. Apsižvalgęs supratau, kad taip ir yra: ant vienos pakabos suposi rožinis mano sesės megztukas.

Nukabinau jį ir pareiškiau:

Ką nori pasakyti čia kybodamas? Kas leido? Ar nesupranti, kad įsibrovei į meilės namų šventovę?

Pravėriau duris ir švystelėjau megztuką ant sofos.

Kad daugiau man čia nekištumėt jokių drabužių! – surikau.

Atskubėjo mama. Užtrenkiau duris ir užkabinau kabliuką. Girdėjau, kaip ji prieina. Suklibėjo rankena. Išvyniojau paketą. Vaizdeliai „Artistuose ir modeliuose“ buvo tiesiog pasaka. Išsirinkau sau mieliausią. Ji tįsojo ant balto kilimėlio glausdama prie skruosto raudoną rožę. Padėjau atverstą žurnalą ant grindų tarp žvakių ir puoliau ant kelių.

Chloja, – tariau jai, – lenkiuosi prieš tave. Tavo dantys – lyg avių kaimenė ant Gileado kalno, ir tavo skruostai meilingi. Aš – nuolankus tavo tarnas, siūlau tau amžiną meilę.

Arturai! – šūktelėjo mama. – Atidaryk.

Ko reikia?

Ką ten darai?

Skaitau. Mokausi! Negi net šito negaliu savo paties namuose?

Ji pabarškino į duris megztuko sagutėm.

Nežinau, kur padėt megztuką, – tarė ji. – Turėsi užleist man drabužinukę.

Neįmanoma.

Ką ten darai?

Skaitau.

Ką skaitai?

Literatūrą!

Eiti šalin ji nė neketino. Pro durų tarpą apačioje matėsi jos kojų pirštai. Nesišnekėsiu gi dabar su savo mergina. Padėjau žurnalą į šalį ir ėmiau lūkuriuot, kol mama nueis. Bet ji nesitraukė. Nė nekrustelėjo. Praėjo penkios minutės. Žvakės liepsnelė užspringo vašku. Visa drabužinė prirūko dūmų. Mama nesitraukė nė per colį. Galop sukroviau žurnalus ant grindų ir uždengiau dėžute. Mamą stačiai norėjosi apstaugti. Kad būtų bent krustelėjusi, išleidusi kokį nors garsą, treptelėjusi ar švilptelėjusi.

Pasiėmiau pirmą pasitaikiusią knygą, įkišau tarp lapų pirštą – suprask, laikau pasižymėjęs vietą, ties kuria baigiau skaityt. Vos pravėriau duris, ji kaipmat įsispitrijo man į akis. Atrodė, regi kaip nuluptą. Įsispendusi delnais į klubus pauostė orą. Akylai viską apžiūrėjo – pakampes, lubas, grindis.

Ką, po galais, čia veiki?

Skaitau! Aštrinu protą. Uždrausi man net tai?

Kažkas čia labai įtartina, – konstatavo ji. – Ar tik vėl neskaitinėji tų šlykščių knygiūkščių su paveiksliukais?

Savo namuose nepakęsiu jokių metodistų, šventeivų ir kitų nepadorių insinuacijų. Man jau gana to šeškiško puritoniškumo. Baisu pagalvoti, kad mano tikra motina tėra nykiausios padermės nešvankybių persekiotoja.

Man jie koktūs, – metė ji.

O aš atkirtau:

Paveikslėliai čia niekuo dėti. Esi krikščionė, tikra Epvorto lygos2 ir visos Biblijos juostos3 reprezentantė. Frustruota dėl to savo menkaverčio pamaldumo. O širdies gilumoje tu – nenaudėlė ir kvaiša, storžievė ir išvėpėlė.

Mama stumtelėjo mane ir įžengė į drabužinę. Viduj tvyrojo svylančio vaško ir ką tik grindis nutaškiusių aistrų kvapas. Ji puikiausiai suprato, ką slepia prietema. Vos įėjusi, tuojau metėsi atgal.

Viešpatie aukščiausias! – šūktelėjo. – Pasitrauk!

Stumtelėjo mane darkart, užtrenkė duris. Išgirdau, kaip virtuvėj sužvanga puodai ir keptuvės. Netrukus trinktelėjo ir virtuvės durys. Užsirakinau drabužinukėj, užsidegiau žvakes ir vėl atsiverčiau nuotrauką. Po kurio laiko pasibeldusi mama pranešė, kad vakarienė pagaminta. Atsakiau, kad esu pavalgęs. Ji lūkuriavo prie durų. Pamažu ir vėl įsiusdama. Aiškiausiai tą jutau. Anapus durų stovėjo kėdė. Išgirdau, kaip mama ją prisitraukia ir atsisėda. Žinojau, kad sėdi sukryžiavusi rankas ant krūtinės, žvelgdama į savo batelius, ištiesusi kojas – šitaip ji visada sėdėdavo ko nors laukdama. Užverčiau žurnalą ir taip pat ėmiau laukti. Jeigu ji gali, kodėl negaliu aš. Ji ėmė bilsnoti į kilimą batelio nosimi. Kėdė girgžtelėjo. Bilsnojimas stiprėjo. Staiga mama pašoko ir puolė trankyti drabužinės duris. Skubiai jas atidariau.

Išeik tuojau pat! – riktelėjo.

Nieko nelaukdamas išmoviau lauk. Mama nusišypsojo – pavargusi, bet atlėgusi. Jos dantys buvo smulkučiai. Apatinėj eilėj vienas styrojo atsikišęs, tarsi kareivis, žygiuojantis ne į ritmą. Mama buvo vos penkių pėdų trijų colių, bet apsiavusi aukštakulnius atrodydavo nepaprastai aukšta. Tikrąjį amžių geriausiai atspindėjo jos oda. Jai buvo keturiasdešimt penkeri. Už ausų oda atrodė šiek tiek suglebus. Džiaugiausi, kad mama dar nepražilus. Nuolat ieškodavau jos galvoje žilų plaukų, bet nerasdavau. Stumtelėjau ją ir pakutenau, mama nusikvatojusi klestelėjo ant kėdės. Tada nuėjau prie sofos, išsitiesiau ant jos ir užsnūdau.


Trečias skyrius

Nubudau grįžus sesei. Skaudėjo galvą ir atrodė, lyg būčiau pasitempęs nugaros raumenį, – vis tik puikiausiai supratau, dėl ko man taip, – ogi dėl per dažno galvojimo apie nuogas moteris. Laikrodis ant radijo imtuvo rodė vienuoliktą valandą. Sesė nusivilko paltą ir patraukė drabužinukės link. Perspėjau, kad nekištų nosies, kitaip bus šakės. Ji niekinamai vyptelėjo, tačiau paltą nunešė į miegamąjį. Atsiverčiau ir nuleidau kojas ant žemės. Paklausiau, kur bastėsi, bet ji neatsakė. Labiausiai mane erzindavo tai, kad ji į mane nekreipdavo jokio dėmesio. Neapykantos dėl to nejutau, nors kartais visai norėdavau. Sesė buvo daili šešiolikos metų mergiotė. Truputėlį aukštesnė už mane, juodais plaukais, tamsiom akim. Sykį mokykloj laimėjo gražiausių dantų konkursą. Užpakaliukas priminė du itališkos duonos kepaliukus – apvalius, taisyklingus, žodžiu, tokius, kokių reikia. Pastebėdavau, kaip vyrukai juos nužvelgia. Bet sesė buvo šalta, ir toji jos eisena – apgaulinga. Vyrukų žvilgsniai jai nerūpėjo. Buvo įsitikinusi, kad tai nuodėminga, bent jau taip sakė. Kartodavo, kaip tai šlykštu ir gėdinga.

Kai palikdavo miegamojo duris praviras, aš ją stebėdavau, o kartais vogčiom spoksodavau net pro rakto skylutę arba pasislėpęs už lovos. Ji stypsodavo nugara į veidrodį ir tyrinėdavo savo užpakalį, plekšnodavo per jį, stipriai aptempusi suknelę. Vilkėdavo tik tokias, kurios išryškindavo liemenį ir klubus, ir visada prieš atsisėsdama ant kėdės nubraukdavo nuo jos dulkes. Tik tada atsisėsdavo, pabrėžtinai santūriai ir šaltai. Ne kartą įkalbinėjau ją surūkyti cigaretę, bet ji atsisakydavo. Maža to, stengdavausi patarti jai apie gyvenimą ir seksą, bet ji galvojo, kad man galvoj negerai. Ji priminė mūsų tėvą – buvo labai tvarkinga ir uoliai kibdavo į darbą ir mokykloj, ir namie. Komanduodavo motinai. Buvo už ją kur kas sumanesnė, nors aštriu protu vis tiek nė iš tolo man neprilygo. Šiaip jau vadovauti ji mėgo visiems, tik ne man. Po tėvo mirties, tiesa, mėgino. Bet leistis stumdomas neketinau – kur tai matyta, kad man nurodinėtų tikra sesuo?! – galiausiai ji nusprendė, kad aš apskritai nevertas jos dėmesio. Nors retkarčiais vis dėlto nusileisdavau – kad pademonstruočiau savo asmenybės nevienpusiškumą. Ji buvo tyra kaip ledas. Ir sutarėm mudu kaip katė su šuniu.

Manyje slypėjo kažin kas, kas jai nepatiko. Ko ji negalėdavo pakęsti. Spėju, nujautė apie tas nuotraukas su moterimis drabužinukėj. Kartais ją suerzindavau pliaukštelėjęs per užpakalį. Iš pykčio ji stačiai pasiusdavo. Sykį, kai taip pasielgiau, čiupo mėsos kapoklę ir leidosi gainiotis mane po visą butą. Paskui nesišnekėjo su manim dvi savaites ir mamai pareiškė, kad niekada daugiau man nė žodžio nepratars ir prie vieno stalo su manim nevalgys. Ilgainiui ji atlėgo, bet aš visam laikui įsiminiau jos įsiūtį. Tąkart būtų sukapojus mane į gabalus, jei tik būtų pagavus.

Ji turėjo vieną tėvo savybę, kuria nei aš, nei mama negalėjom pasigirti. Turiu omeny valyvumą. Kartą vaikystėje mačiau, kaip barškuolė kaunasi su trim škotų terjerais. Šunys užtiko ją ant akmens besišildančią saulutėj ir sudraskė į gabalus. Gyvatė grūmėsi iš paskutiniųjų, nė akimirkai neprarasdama kovingumo, nors žinojo, kad jai galas, šunys pasidalijo kiekvieną jos kruviną gabalėlį. Liko tik uodegėlė su trim barškučiais – ji vis dar rangėsi. Net ir sudraskyta į gabalus ta gyvatė man atrodė tikras stebuklas. Priėjau prie krauju sulaistyto akmens. Bakstelėjau į kraują pirštą ir jį lyžtelėjau. Raudojau kaip vaikas. Niekada tos gyvatės nepamiršau. Ir vis dėlto – jei ji būtų likusi gyva, prie jos nė nesiartinčiau. Panašus mano santykis buvo ir su sese, ir su tėvu.

Atrodė, jei jau sesutė tokia išvaizdi ir mėgsta komanduoti, galėtų tapti puikia žmona. Bet buvo pernelyg šalta ir religinga. Kad ir koks šaunus vyrukas pakviesdavo ją į pasimatymą, visada jį atstumdavo. Pastypsodavo tarpdury ir net nepakviesdavo jo užeiti į vidų. Ketino tapti vienuole – štai kur bėda. Nuo vienuolystės ją kol kas sulaikė tik motina. Sesuo buvo nusprendusi luktelėti dar keletą metelių. Pasak jos, vienintelis vyras, kurį ji myli, yra Žmogaus Sūnus, ir vienintelis jai skirtas jaunikis yra ne kas kitas, o Kristus. Tai skambėjo kaip tipiški vienuolių paistalai. Pati, be kitų pagalbos, tokių dalykų tikrai nebūtų sugalvojusi.

Pradžios mokyklos dieneles ji praleido pas San Pedro vienuoles. Vėliau tėvas neturėjo iš ko leisti jos į katalikišką mokyklą, todėl Monai teko lankyti paprastą Vilmingtono vidurinę. Bet galiausiai ten baigusi mokslus vėl pradėjo lankytis San Pedre pas vienuoles. Praleisdavo su jomis ištisas dienas – padėdavo tikrinti sąsiuvinius, vesti pamokėles darželinukams ir panašiai. O vakarais duodavosi po Vilmingtono bažnyčią anoj įlankos pusėj, gėlytėm puošdama altorių. Ne išimtis buvo ir šis vakaras.

Ji išėjo iš miegamojo susisupusi į chalatą.

Ir kaip šiandien laikosi Jehova? – paklausiau. – Gal sužinojai, koks Jo požiūris į kvantinę teoriją?

Mona pasuko į virtuvę ir ėmė kalbėtis su motina apie bažnyčią. Susiginčijo dėl gėlių: kokios rožės geriausiai tinka prie altoriaus – raudonos ar baltos.

Jahvė, – tariau. – Kai kitąkart matysi Jahvę, perduok, kad turiu jam kelis klausimėlius.

Jos toliau sau šnekėjosi.

O, Viešpatie Švenčiausiasis Jehova, pažvelk į pamaldžiąją Moną, suklupusią prie Tavo kojų, apsiseilėjusią kvailą šventeivą. O, Jėzau, kokia ji šventa. Viešpatie Jėzau Kristau aukštielninkas, ji tikriausias tyrumo įsikūnijimas.

Arturai, liaukis, – įsiterpė mama. – Tavo sesė pervargus.

O, Šventoji Dvasia, o, Šventasis Persipūtęs Trigubas Vieni, išvesk mus iš Depresijos. Išrink Ruzveltą. Išlaikyk mus susietus su aukso standartu. Lai susimauna Prancūzija, bet mus, vardan Kristaus, išlaikyk su juo susietus.

Arturai, liaukis.

O, nuolat kintantis ir neaprėpiamasis Jehova, gal susimildamas sukrapštytum kokią monetukę Bandinių šeimynėlei?

Mama atrėžė:

Gėda, Arturai. Gėda.

Stryktelėjęs ant sofos riktelėjau:

Dievo hipotezė man nepriimtina! Šalin apgavikiškos krikščionybės dekadentizmą! Religija – tai opijus liaudžiai! Už visa, kas esam ir kuo viliamės kada nors būsią, mes skolingi velniui ir jo slapčia įsiūlytiems obuoliams!

Mama metėsi prie manęs su šluota. Kone griūdama iš pykčio užsimojo stagarais. Išsisukęs nuo šluotos nušokau ant grindų. Nusitraukiau marškinius ir nuogas iki juosmens nulenkiau priešais mamą galvą.

Nagi, išliek neapykantą, – liepiau. – Persekiok! Sodink į kankinimų suolą! Atskleisk tikrąjį krikščioniškumą! Tegu Kovingoji Bažnyčia parodo kraugerišką savo esmę! Karkit mane, išstatykit pajuokai! Įkaitintu žarstekliu išbadykit akis! Sudeginkit pamovę ant baslio, jūs, krikščionių šunes!

Nešina stikline vandens pasirodė Mona. Paėmė iš mamos šluotą ir padavė jai vandens. Mama atsigėrė ir truputėlį aprimo. Tada užspringo, sukosėjo tiesiai į stiklinę – atrodė, tuoj pravirks.

Mama! – tarė Mona. – Neverk. Jis trenktas.

Sesė nužvelgė mane sustingusiu vaškiniu veidu. Nusisukau ir priėjau prie lango. Kai atsigręžiau, ji vis dar į mane vėpsojo.

Krikščionių šunes! – šūktelėjau. – Bukoliškos surūgėlės! Patiklios primityvios amerikietės! Šakalės, žebenkštys, skunkės ir asilės – štai ir visa jūsų kvaila padermė! Vienintelis aš šitoje šeimynėlėje išvengiau kretinizmo!

Mulkis, – metė ji.

Sesė su mama išėjo į miegamąjį.

Ir nevadink manęs mulkiu, – atkirtau. – Tu, vaikštanti neuroze! Frustruota, kompleksuota, apsiseilėjus niektauza pusvienuole!

Girdėjai?! – atsiduso mama. – Siaubas!

Jos atsigulė miegoti. Man buvo atitekusi sofa, o joms – miegamasis. Jų durims užsitrenkus, išsitraukiau savo žurnalus ir šmurkštelėjau į patalus. Džiaugiausi galėdamas apžiūrėti merginas didžiojo kambario šviesoje. Tai kur kas smagiau nei toj pradvisusioj drabužinukėj. Šnekučiavau su jomis gal valandą – su Elein lipau į kalnus, su Roza leidausi po Okeaniją, o paskui, surengęs bendrą susitikimą, visoms joms aplink mane susispietusiomis pareiškiau, kad aiškių favoričių neturiu ir kad kiekviena paeiliui sulauks savo progos. Tačiau po kurio laiko siaubingai nuvargau, pasijutau kaip idiotas, galop mane visai pribaigė mintis, kad jos – tik atvaizdai nuotraukose, lėkštose ir iš esmės vienodose, panašiose kaip du vandens lašai. Visos tos merginos šypsojosi it šliundros. Nuo to pasidarė baisiausiai koktu. Pamaniau: „Tik pažvelk į save! Drybsai čia ir šnekies su krūva prostitučių. Nieko sau Antžmogis! Kas, jei dabar tave matytų Nyčė? Arba Šopenhaueris – ką pagalvotų? O Špengleris?! Ak, Špengleris tai tikrai aprėktų! Kvaily, idiote, kuily, galvijau, žiurke! Suskretęs, bjaurus ir niekingas paršeli!“ Ūmai surinkau visas nuotraukas į krūvą, sudraskiau į skutus ir išmečiau į šikinyko unitazą. Tada grįžau ant sofos, nuspyriau ant žemės apklotą. Užliejo toks stiprus pasibjaurėjimo savimi jausmas, kad sėdėjau ir įsivaizdavau apie save baisiausius dalykus. Buvau sau toks atgrasus, kad neliko nieko kita, kaip tik gult miegoti. Vis dėlto neužsnūdau dar bent kelias valandas. Rytuose pamažu sklaidėsi rūkas, o vakarus dar gaubė tamsi pilkuma. Buvo gal jau trečia valanda nakties. Girdėjau, kaip miegamajame tyliai knarkteli mama. Atrodo, nusprendžiau žudytis, bet mintydamas apie tai užmigau.


Ketvirtas skyrius

Mama pabudo šeštą ir pašaukė mane. Apsiverčiau ant kito šono – keltis visai nesinorėjo. Ji nutraukė nuo manęs apklotą. Paprastai miegodavau be apatinių, todėl tįsojau prieš ją nuogut nskyuogutėlis. Būtų dar nieko, bet rytą aš tam nebuvau pasiruošęs, ir ji viską pamatė – šiaip pasirodyti nuogas jai visai nebijojau, bet tik ne tokioj padėty, kokioj vyrukai kartais nubunda ryte. Pridengiau tą viečiukę delnu, bet mama vis tiek pamatė. Galėjai įtarti, kad specialiai kabinėjasi, – nieko sau motina.

Kokia gėda, – tarstelėjo ji, – ir nuo pat ankstaus ryto…

Gėda? – paklausiau. – Dėl ko?

Siaubas.

Viešpatie, ko jūs, krikščionys, dar prisigalvosit? Nuo šiol jau net miegoti gėdinga?!

Pats supranti, ką turiu galvoj, – pareiškė ji. – Gėda, šitokie dalykai, ir dar tavo amžiuj. Gėda. Baisu. Siaubas.

Jeigu jau taip, tai čia tau gėda. Ir krikščionybei.

Mama grįžo į lovą.

Kokia gėda, – tarė ji Monai.

Ką jis vėl pridirbo?

Siaubas.

Ką jis padarė?

Nieko, bet vis tiek baisu. Nors mirk iš gėdos.

Užsnūdau. Netrukus ji vėl mane pašaukė.

Šiandien į darbą neisiu, – tariau.

Kodėl?

Mane iš ten išmetė.

Mirtina tyla. Mama ir Mona atsisėdo lovoj. Mano atlyginimas – viskas, ką turėjom. Dar buvo dėdė Frenkas, bet jo pagalbos mums nepakako – kad išgyventume, privalėjau dirbti. Šįkart reikėjo sugalvot įtikinamą pasiteisinimą, nes abi puikiausiai žinojo, kad esu melagis. Mamą dar galėjau apsukt aplink pirštą, bet Mona manimi niekada netikėdavo, net kai sakydavau gryniausią tiesą.

Ką tik iš gimtinės atvyko pono Romero sūnėnas, – tariau. – Jam ir atiteko mano darbas.

Tikiuosi, nemanai, kad mes tuo patikėsim? – pareiškė Mona.

Ne imbecilams suprasti, ką aš manau, – atkirtau.

Mama prisiartino prie manęs. Istorija skambėjo ne visai įtikinamai, bet mama, regis, stengėsi suteikti man progą. Jei ne Mona, būčiau išsisukęs be menkiausio vargo. Mama liepė Monai nesikarščiuoti ir išklausyti mane iki galo. Savo plepalais sesuo viską gadino. Riktelėjau, kad užčiauptų kakarinę.

Nemeluoji? – paklausė mama.

Pridėjau ranką prie širdies, užsimerkiau ir atsakiau:

Visagalio Dievo ir jo dangiškojo teismo akivaizdoje iškilmingai prisiekiu, kad sakau tiesą ir ničnieko neišsigalvoju. O jei meluoju, tegu Jis nutrenkia mane šią pat minutę. Atnešk laikrodį.

Mama paėmė nuo radijo imtuvo laikrodį. Ji tikėjo stebuklais – įvairiausiais, kokiais tik nori. Užsimerkiau, jutau, kaip tvinksi mano širdis. Sulaikiau kvėpavimą. Sekundės skriete skriejo. Praėjus minutei lengviau atsidusau. Mama šyptelėjo ir pabučiavo mane į kaktą. Bet užsiputojo dėl Romero.

Jis negali taip elgtis! – pareiškė ji. – Aš jam neleisiu! Tuojau nueisiu pas jį ir išklosiu viską, ką apie jį manau!

Šokau nuo sofos. Buvau nuogas, bet man jau nerūpėjo.

Viešpatie Visagali! – sušukau. – Ką, tu neturi nė kruopelytės savigarbos, jokio žmogiškojo orumo? Kurių galų dabar pas jį trenktis – po visko, kaip jis su manimi pasielgė? Nejau nori užtraukti gėdą visai mūsų šeimai?

Mama puolė rengtis. Mona delnu persibraukė plaukus ir nusikvatojo. Įpuoliau į miegamąjį ir mamai nė nemirktelėjus nutempiau nuo kojų pėdkelnes ir surišau į mazgą. Mona krizendama palingavo galva. Pagrasinau jai priešais nosį kumščiu ir paskutinį kartą įspėjau, kad nelįstų, kur nereikia. Mama nebežinojo, ką daryti. Uždėjau jai ant pečių delnus ir pažvelgiau į akis.

Savigarba man svarbiau už viską, – tariau. – Argi šis žodis neužgauna nė menkiausios tavo nuovokos stygos? Savigarba! Visa, ką kalbu ir darau, kyla iš mano savigarbos gelmių. Be jos mano gyvenimas būtų tik slogus nusivylimas. Trumpiau tariant, skelbiu ultimatumą. Jei eisi pas Romerą, aš nusižudysiu.

Mano grasinimas ją ne juokais išgąsdino, bet Mona tik apsivertė lovoje ir puolė kaip pamišus kvatotis. Daugiau nieko nesakiau, grįžau ant sofos ir netrukus vėl užmigau.

Kai apie vidurdienį pabudau, jos buvo kažkur išėjusios. Išsitraukiau vienos senos draugužės, kurią vadinau Marcela, nuotrauką, ir mudu iškeliavome į Egiptą, o ten – suskatom mylėtis vergų Nilu plukdomame laivelyje. Mėgavausi vynu iš jos sandalų ir pienu nuo jos krūtų, o paskui liepėm vergams prisiirti prie upės kranto, kur pamaitinau ją saldžiausiam paukščių piene mirkytom kolibrių širdutėm. Kai visa tai baigės, pasijutau stačiai nelabuoju. Norėjosi pačiam sau gerai užvožti į nosį, užvožti taip, kad likčiau be sąmonės. Susižaloti, kad kaulai traškėtų. Suplėšiau Marcelos nuotrauką į skutus ir nuleidau tualete, tada priėjau prie vaistų spintelės, išsitraukiau skustuvą ir nė nespėjęs susivokti perbraukiau juo per ranką žemiau alkūnės, nesmarkiai – tiek, kad pasirodytų kraujas, bet neskaudėtų. Pačiulpiau įpjautą vietą, bet skausmas vis tiek neužplūdo, todėl paėmiau žiupsnelį druskos ir patryniau žaizdelę – pagaliau ėmė graužti ir gelti, o tai leido atsipeikėti ir vėl pasijusti gyvam. Tryniau, kol skausmas tapo nebepakeliamas. Tada ranką apsitvarsčiau.

Ant stalo radau raštelį. Jos išėjusios pas dėdę Frenką, o sandėliuke man palikusios pusryčius. Vis dėlto nusprendžiau pavalgyti pas Džimą – šiek tiek pinigų dar turėjau. Kirtau kitoje gatvės pusėje plytintį mokyklos kiemą ir netrukus buvau ten. Užsisakiau kiaušinienės su kumpiu. Aš valgiau, o Džimas mane šnekino.

Daug skaitai, – tarė jis. – Ar niekada nemėginai pats parašyti knygos?

Štai kas viską nulėmė. Nuo tos akimirkos užsigeidžiau tapti rašytoju.

Kaip tik dabar rašau, – atsakiau.

Jam parūpo, kas tai per knyga.

Mano proza neparduodama, – tariau. – Ji skirta būsimoms kartoms.

Nežinojau, – nustebo jis. – O apie ką rašai? Gyvenimo nutikimus? Ar viską išgalvoji?

Ir viena, ir kita. Aš universalus.

A. Nežinojau.

Kitame baro gale nusipirkau pieštuką ir sąsiuvinį. Džimas pasidomėjo, apie ką rašau dabar.

Nieko ypatingo, – tariau. – Tiesiog žymiuosi pastabas būsimam straipsniui apie užsienio prekybą. Siaubingai įdomi tema, savotiškas naujas hobis, kad nesustabarėčiau.

Man išeinant jis vėpsojo į mane net išsižiojęs. Neskubėdamas nukulniavau uosto link. Buvo birželis, pats gražiausias laikas. Skumbrės migravo nuo pietinės pakrantės, ir visi konservų fabrikai dirbo kaip pašėlę, dieną naktį, ir šiuo metų laiku ore tvyrodavo tirštas puvėsių bei žuvų taukų kvapas. Kai kam jis dvokė, kai kam nuo jo darydavosi bloga, bet man asmeniškai oras nė kiek nesmirdėjo ir kuo puikiausiai tiko, išskyrus nebent žuvies kvapą, kuris nebuvo toks malonus. Mėgau tą vietą. Užuodžiau ne vieną, o gausybę kvapų, jie pynėsi ir sklaidėsi, kas žingsnis pajusdavai vis kitą aromatą. Užsisvajodavau apie tolimus kraštus, vandenynų dugne slypinčias paslaptis, vienu kartu atgydavo visos perskaitytos knygos – prieš akis iškildavo knygų veikėjai, tobulesni už tikrovės žmones: Filipas Keris4, Judžinas Vitla5 ir kiti Draizerio vyrukai.

Man patiko, kaip kvepia triumo vanduo senuose tankeriuose, į tolimus kraštus gabenti paruoštos naftos statinės, alyvos dėmės suglitėjusiam, gelstančiam, auksaspalviam vandeny, pūvanti mediena, visos tos nuo naftos ir deguto pajuodavusios į krantą išmestos atliekos, gendantys vaisiai, nedideli japoniški žvejybiniai burlaiviai, bananlaiviai, senos laivavirvės, vilkikai ir metalo laužas, o ir tas niūriai paslaptingas vandenyno alsavimas per atoslūgius.

Stabtelėjau prie baltojo tilto, kertančio kanalą iš kairės nuo „Ramiojo vandenyno pakrantės žuvininkystės“ Vilmingtono pusėj. Prie degalų dokų stovėjo iškraunamas tankeris. Šiek tiek tolėliau gatvėje japonpalaikiai žvejai taisė savo tinklus, ištemptus per kelis kvartalus palei krantinę. Amerikos–Havajų prieplaukoje darbininkai pakrovinėjo į Honolulu plauksiantį laivą. Plušėjo iki juosmens išsirengę. Dingtelėjo, kad juos būtų puiku aprašyti. Pasidėjau naująjį sąsiuvinį ant turėklo, lyžtelėjau pieštuko galą ir pradėjau traktatą apie krovikus: „Psichologinė uosto kroviko interpretacija: šiandien ir vakar. Autorius Arturas Gabrielis Bandinis“.

Paaiškėjo, kad tema ne iš lengvųjų. Buvau bepradedąs keturis ar penkis kartus, bet galop pasidaviau. Šiaip ar taip, gilintis į šį reikalą reikėtų metų metus, o grožinė kūryba kol kas netraukė. Pirmiausia, ką reikėjo padaryti, – tai surinkti faktus. Ko gero, tam prireiktų dvejų, trejų, o gal net ketverių metų – tiesą sakant, tai veikiausiai būtų viso gyvenimo darbas, tikras magnum opus. Per daug vargo. Tiek to. Nutariau, kad lengviau užsiimti filosofija. „Arturas Gabrielis Bandinis. Moralinis ir filosofinis traktatas apie vyrą ir moterį“. Blogis – silpno vyro bruožas, o silpnam būti neverta. Kur kas geriau būti stipriam, o ne silpnam, juk silpnumas – tai tvirtybės stygius. Tad būkit tvirti, broliai mano, sakau jums: jei nebūsite tvirti, blogio jėgos jus užvaldys. Tvirtybė – galios išraiška. Tvirtybės stygius – blogio. Bet koks blogis reiškia silpnumą. Tad būkite stiprūs, nes kitaip būsite silpni. O kad taptumėt stiprūs, venkite silpnumo apraiškų. Silpnybė minta moters širdimi. Vyro širdis gi penima jėga. Ar norite tapti moterimis? Jei taip, tuomet silpnėkit. Ar norite tapti vyrais? Taip, taip. Darykitės stipresni. Šalin Blogį! Tegyvuoja Stiprybė! Ak, Zaratustra, suteik kuo daugiau silpnumo moterims savo! Ak, Zaratustra, suteik kuo daugiau stiprybės vyrams savo! Moterį – šalin! Vyrui – valio!

Netrukus nuo viso šito pavargau. Nutariau, kad gal aš visai ir ne rašytojas, o dailininkas. Galbūt mano genialumas slypi dailėje. Perverčiau sąsiuvinio puslapį ir ryžausi brūkštelėti kelis eskizus – tiesiog šiaip, grynai dėl praktikos, tačiau nepastebėjau nieko, ką būtų verta įamžinti: visur vien tik laivai, krovėjai ir dokai, o jie manęs nedomino. Paprastai paišydavau kates ant tvorų, marmūzes, trikampius ir kvadratus. Tada ūmai supratau, kad aš nei dailininkas, nei rašytojas, o architektas – juk mano tėvas buvo dailidė, tad statybininko amatas mano prigimčiai būtų kur kas artimesnis. Nupiešiau kelis namus. Visi atrodė daugmaž vienodi – kvadratiniai statinukai su rūkstančiais kaminais. Užverčiau sąsiuvinį.

Ant tilto buvo karšta, saulė svilino sprandą. Pralindau pro turėklus ir patraukiau rantytų akmenų, suverstų prie pat kranto, link. Akmenys buvo didžiuliai, nuo užslenkančių potvynių pajuodę kaip anglys, kai kurie jų vos ne namo dydžio. Po tiltu juos suritino visiškai be jokios tvarkos, kaip pakliuvo, galėjai pamanyti, kad atsidūrei kažkokiam ledkalnių telkiny, ir vis dėlto tie akmenys atrodė ramūs ir laimingi.

Lįsdamas po tiltu jaučiausi taip, tarsi niekas prieš mane anksčiau to nebūtų daręs. Nedidukės uosto bangelės lyžčiojo akmenis tai šen, tai ten palikdamos gelsvo vandens balutes. Vieni rieduliai buvo gerokai apsamanoję, kiti – nutaškyti paukščių išmatomis. Dvelkė atšiaurus vandenyno kvapas. Po tilto santvarom buvo taip šalta ir tamsu, kad beveik nieko neįžiūrėjau.

Girdėjau, kaip viršuj dunda automobiliai, aidi klaksonai, šūkalioja žmonės, medinius tilto skersinius drebino galingi sunkvežimiai. Triukšmas buvo toks baisus, kad ausyse net tvinkčiojo, pamėginau sušukti, bet mano balsas nukeliavo vos kelias pėdas ir tuojau pat šovė atgal, tarsi pririštas prie gumos. Ropojau per akmenis, kol pavyko pasprukti nuo saulės spindulių. Keista vietelė. Akimirksnį net išsigandau. Atokiau gulėjo milžiniškas akmuo, gerokai didesnis už kitus, o jo viršūnė buvo nutaškyta baltom kirų išmatom. Riedulių karalius su balta karūna. Patraukiau prie jo.

Ūmai man po kojomis sujudėjo. Kažin kokių gleivėtų bjaurybių knibždėlynas. Sulaikiau kvėpavimą ir pamėginau įsižiūrėti. Krabai! Čia jų spietėsi tuntai, ištisos galybės. Iš baimės mane kone suparalyžiavo, tas iš viršaus atsklindantis triukšmas tebuvo niekis palyginus su mano širdies dunksėjimu.

Prisišliejau prie akmens ir užsidengiau veidą delnais – stovėjau taip, kol baimė atlėgo. Atitraukęs rankas tamsoj ėmiau šį tą skirti – buvo pilka ir šalta, lyg atsidūrus požeminiam pasauly. Pagaliau įdėmiai įsižiūrėjau į čia užsiveisusius padarus. Milžiniški krabai, didumo kaip namo plytos, tylūs ir plėšrūs – jie ropojo nuo didžiulių akmenų ir jausmingai, tarsi šokdami hulą, krutino grasias žnyples, pūtė savo bjaurias akis. Bet kur kas daugiau buvo mažesnių krabų, maždaug delno dydžio, jie būriais plūduriavo nedidelėse juodose balose palei akmenis, ir, kovodami dėl vietos viršuje, ropštėsi vienas per kitą, nutempdami vieni kitus atgal į tekančią juodumą. Smaginosi.

Prie savo kojų pastebėjau ir visai mažų krabukų, didumo sulig doleriu, lizdą – didelį knibždantį žnyplių gumulą. Vienas įsikibo man į kelnių klešnę. Atplėšiau jį ir apžiūrėjau, kol tas bejėgiškai mosavo galūnėm mėgindamas man įžnybti. Laikiau jį tvirtai ir jis neįstengė nieko man padaryti. Užsimojau ir sviedžiau jį į akmenį. Takštelėjo, sukežo, akimirką pakybojo prilipęs prie akmens, o tada paplūdęs krauju ir vandeniu žlegtelėjo žemėn. Pakėliau jo sugurintą šarvą ir paragavau iš jo trykštančio gelsvo skysčio – šis buvo sūrus kaip jūros vanduo ir man nepatiko. Švystelėjau kūnelio likučius tolėliau. Kurį laiką jie plūduriavo paviršiuj, bet netrukus aplinkui ėmė suktis grobį užuodusi stintukė – patyrinėjo, nusičiupo ir nusitempė su savim į dugną. Nuo krabo kraujo rankos pasidarė lipnios, persisunkė vandenyno kvapu. Ūmai pajutau, kaip mane užplūsta noras juos išžudyti – visus iki vieno. Tiesa, mažesnieji manęs nedomino, žudyti, – žudyti be atvangos, – troškau tik didžiuosius. Stiprius, nuožmius milžinus su galingais žabtais. Tik jie buvo Arturo Užkariautojo, Bandinio Didžiojo verti priešininkai. Apsidairęs aplinkui nepastebėjau jokio pagalio. Ant kranto prie betoninės atramos gulėjo krūva akmenų. Pasiraičiau rankoves ir ėmiau svaidyti juos į patį didžiausią krabą – jis snaudė ant uolos maždaug už dvidešimties pėdų. Akmenys vis atsitrenkdavo šalimais, per vieną kitą colį nuo jo, į šalis lėkė žiežirbos ir nuolaužos, bet krabas nė neatsimerkė pasidomėti, kas čia darosi. Šveičiau gal dvidešimt akmenų, kol pagaliau pataikiau. Pergalė! Akmuo suknežino jam nugarą – pasigirdo trekštelėjimas lyg perlaužus sūrų sausainiuką. Visas jo kūnas susigurino į uolą. Tada pliumptelėjo į vandenį ir ėmė grimzti tarp žalsvų teliuškuojančių putų. Stebėjau, kaip jis pradingsta po vandeniu, ir atsisveikindamas rūsčiai pagrūmojau kumščiu. Ate, ate! Be abejo, dar susitiksim anam pasauly, ir tu, Krabe, manęs nepamirši. Prisiminsi mane, savo žudiką, amžinai – per amžius amžinuosius!

Traiškyti krabus akmenimis buvo pernelyg sunku. Jų aštrios briaunos raižė pirštus. Nusiplovęs nuo rankų kraują ir gleives, patraukiau atgal į šviesą. Užsikabarojau ant tilto ir nupėdinau gatve į už trijų kvartalų įsikūrusią jūrininkų parduotuvėlę – ten buvo galima įsigyti ginklų ir amunicijos.

Baltaveidžio pardavėjo paprašiau pneumatinio šautuvo. Jis parodė man vieną galingesnį ir aš jį išsyk nusipirkau. Už grąžą nuo dešimtinės įsigijau šratinių šovinių. Baisiausiai magėjo kuo greičiau grįžti į mūšio lauką, todėl baltaveidžiui pasakiau, kad jų nevyniotų, o duotų tiesiog taip. Jam tai pasirodė keista, įdėmiai mane nužvelgė, bet aš susišlaviau nuo prekystalio šaudmenis ir nieko nelaukdamas šokau į lauką. Valią kojoms daviau gatvėje, bet pajutęs, kad kažkas mane stebi, atsigręžiau – tikrai: baltaveidis stovėjo parduotuvės tarpdury ir markstydamasis žvelgė į mane pro tirštą popietės karštį. Sulėtinęs žingsnį nužirgliojau už kampo, o tada jau dėjau į kojas iš visų jėgų.

Visą popietę šaudžiau krabus, kol įskaudo petys, o nuo taikiklio pradėjo perštėti akį. Buvau Bandinis Diktatorius, Krabijos Geležinis Žmogus. Vyko eiliniai Kruvini Valymai Tėvynės labui. Jie mėgino paveržti iš manęs valdžią, šitie sumauti krabiūkščiai, ir jiems užteko smarvės sukurstyti revoliuciją, bet dabar išmušė keršto valanda! Tik pamanykit! Mane ėmė siutas. Tie prakeikti krabai ryžosi suabejoti Antžmogio Bandinio galia! Ir kas jiems pasidarė, kad taip kvailai įtikėjo savo jėgomis? Ką gi, lai būna jiems nepamirštama pamoka. Tai paskutinis jų sukurstytas maištas, prisiekiu Kristum! Nuo šios minties net sugriežiau dantimis. Ir turėk man tiek įžūlumo! Dieve, kaip pikta!

Pyškinau išsijuosęs, ant piršto iššoko pūslė. Nugalabijau daugiau nei penkis šimtus, o sužeidžiau dar antra tiek. Pakvaišę iš pykčio ir baimės krabai mane puolė, bet jų gretos retėjo. Jie mėgino mane apsupti. Tuntais ropojo artyn. Iš vandens skubėjo pastiprinimas, kiti būriai veržėsi iš už akmenų. Nesuskaičiuojama krabų gausybė judėjo per akmeningą plynę pasitikti savo mirties, tykančios ant jiems nepasiekiamo aukšto riedulio.

Surinkęs dalį sužeistųjų ir sumetęs juos į balą, surengiau karinį pasitarimą, kuriame nusprendžiau atiduoti juos karo lauko teismui. Traukiau iš balos po vieną, sodinau priešais šautuvo vamzdį ir nuspausdavau gaiduką. Vienas krabų – ryškiaspalvis ir itin gyvybingas – priminė man moterį: akivaizdu, kad tai buvo į šį renegatų būrį įsimaišiusi princesė, tikra drąsuolė, kenčianti dėl rimtų sužeidimų, – viena jos kojelė buvo suvis nutraukta šrato, kita gailiai tabalavo ant sausgyslės. Širdį veriantis vaizdas. Sušaukiau dar vieną pasitarimą ir nusprendžiau: atsižvelgiant į ypač skubėti verčiančias aplinkybes, apie jokią lyčių diskriminaciją negali būti nė kalbos. Net ir princesei privalu mirti. Nuosprendis nemalonus, bet neišvengiamas.

Liūdesio kupina širdimi priklaupiau tarp žuvusiųjų ir mirštančiųjų ir malda kreipiausi į Dievą, šaukdamasis Jo atleidimo už šį žvėriškiausią, kokį tik gali įvykdyti Antžmogis, nusikaltimą – moters egzekuciją. Juk, šiaip ar taip, pareiga yra pareiga, senoji tvarka turi būti išsaugota, revoliucija – numalšinta, režimas privalo gyvuoti, o visi renegatai – mirti. Trumpai šnektelėjau su princese akis į akį, oficialiai atsiprašiau Bandinio vyriausybės vardu ir įvykdžiau paskutinį jos norą – leidau pasiklausyti „La Palomos“, kurios melodiją pats ir sušvilpavau, – maža to, padariau šitai taip jausmingai, kad baigdamas net apsiverkiau. Tada atkišau šautuvo vamzdį priešais jos nuostabų veidą ir nuspaudžiau gaiduką. Ji mirė iškart, šlovingai, čia pat išsitaškiusi skaisčiais sutrupinto kevalo ir gelstelėjusio kraujo purslais.

Ypatingos pagarbos ir susižavėjimo įkvėptas toje vietoje, kurioje ji krito, įsakiau pastatyti akmenį, skirtą šiai žavingai vienos įsimintiniausių pasaulinių revoliucijų didvyrei, žuvusiai kruvinomis birželio dienomis valdant Bandiniui, atminti. Tądien buvo kuriama istorija. Išnaudodamas trumpas paliaubas peržeg-nojau paminklinį akmenį, pagarbiai, o kartu gal net ir su šiokia tokia aistra jį pabučiavau ir žemai nulenkiau galvą. Ironijos kupina akimirka: ūmai man švystelėjo suvokimas, kad šią moterį aš mylėjau. Bet, ką gi, – pirmyn, Bandini! Puolimas vėl prasidėjo. Netrukus pašoviau dar vieną moterį. Sužeidžiau nesunkiai, ją ištiko šokas. Paimta į nelaisvę pasisiūlė man atsiduoti kūnu ir siela. Maldavo išsaugoti jai gyvybę. O aš tik grėsmingai kvatojau. Vis dėlto jos būta išskirtinės būtybės, tokios rausvos, rožinės, todėl galiausiai priėmiau tai kaip likimo neišvengiamybę ir su jaudinančiu jos pasiūlymu sutikau. Sudorojau ją, meldžiančią pasigailėjimo, čia pat po tiltu, tamsoj. Tebesikvatodamas švystelėjau į priekį ir, atsiprašęs dėl savo žvėriškumo, ištaškiau į gabalus.

Skerdynes galiausiai baigiau, kai dėl pervargusių akių jau net įskaudo galvą. Prieš pasišalindamas paskutinį kartą įdėmiai apsižvalgiau. Visi akmenys nutaškyti krauju. Triumfavau, pasiekęs didžią pergalę. Bridau tarp žuvusiųjų ir balsu guodžiau juos, mat nors jie man ir priešai, aš – žmogus taurus, tad gerbiau juos ir žavėjausi narsia jų kova su mano legionais.

Mirtis atsėlino jūsų, – kalbėjau jiems. – Sudie, brangieji priešai. Drąsiai kovėtės ir dar drąsiau kritote, ir Fiureris Bandinis to nepamiršo. Jis atvirai nulenkia prieš jus – žuvusiuosius – galvą.

Vis dėlto pasitaikė vienas kitas, kuriam tariau:

Sudie, niekingas baily. Tfu ant tavęs, esi pasišlykštėtinas. Tavo bailumas Fiureriui atgrasus. Bailių jis neapkenčia kaip maro. Ir po tavo mirties nenurims. Lai vandenyno potvynis nuplaus nuo žemės paviršiaus tavo piktadarybes, niekše.

Užsikabarojau į pakelę kaip tik tuo metu, kai pasigirdo šeštą valandą skelbiantys švilpukai. Patraukiau namų link. Kiek tolėliau, tuščiame sklype palei gatvę kažkokie vaikiščiai žaidė beisbolą – atidaviau jiems šautuvą su šaudmenų likučiais mainais į kišeninį peilį, kuris, pasak vieno iš jų, buvo vertas trijų dolerių. Bet manęs taip paprastai neapmausi: puikiausiai nutuokiau, kad toks peilis kainuoja ne daugiau kaip penkiasdešimt centų. Paprasčiausiai labai norėjau atsikratyti tuo šautuvu, todėl ir sutikau mainytis. Vaikiščiai palaikė mane visišku mulkiu, bet tiek to.



1 Po paraliais, Jėzau Kristau! (It.) (Čia ir toliau – vertėjo pastabos.)

2 Epvorto lyga (Epworth League) – metodistų organizacija, vienijanti aštuoniolikos–trisdešimt penkerių metų amžiaus tikinčiuosius, įkurta 1889 m. ir skirta gilesniam ir labiau apmąstytam pamaldumui skatinti.
3 Biblijos juosta (Bible Belt) – neformalus daugiausia pietryčių valstijas apimančio JAV regiono, kurio esminę kultūrinio ir socialinio gyvenimo ašį sudaro evangeliškasis protestantizmas, pavadinimas.
4 Vieno autobiografiškiausių Williamo Somerseto Maughamo (1874–1965) romano „Aistrų našta“ pagrindinis veikėjas, autoriaus alter ego.
5 Pusiau autobiografinio Theodore’o Dreiserio (1871–1945) romano „Genijus“ pagrindinis veikėjas, dėl pripažinimo kovojantis talentingas dailininkas.

 

 

Versta iš: John Fante. The Road to Los Angeles. Santa Rosa: Black Sparrow Press, 2000

Charles Bukowski. Du apsakymai

2016 m. Nr. 4 / Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas / Dailiausia moteris mieste. Kesė buvo jauniausia ir dailiausia iš penkių seserų. Apskritai dailiausia mergina visam mieste. Pusiau indėnė lanksčiu ir neįprastu kūnu