John Fante. Kelias į Los Andželą

2018 m. Nr. 3

Iš anglų kalbos vertė Gediminas Pulokas

Johnas Fante (1909–1983) – italų kilmės JAV rašytojas, romanų, apsakymų ir filmų scenarijų autorius, kito legendinio JAV rašytojo Charleso Bukowskio įkvėpėjas, kritikų neretai lyginamas ir su dar viena JAV literatūros garsenybe – Jerome’u Davidu Salingeriu. Knyga, kurios ištrauka pateikiama „Metų“ skaitytojams, parašyta 1933 m., tačiau tada neišleista – veikiausia, konservatyviai to meto amerikiečių visuomenei kūrinys buvęs pernelyg drąsus. Rankraštis rastas tik po autoriaus mirties ir paskelbtas 1985 m. Tai vienas keturių vadinamojo Arturo Bandinio (literatūrinio autoriaus alter ego) ciklo romanų. Kol kas lietuvių kalba yra pasirodžiusios dvi rašytojo knygos: „Paklausk dulkių“ (vertė Saulius Repečka, „Kitos knygos“, 2008) ir „Sulauk pavasario, Bandini“ (vertė Gediminas Pulokas, „Kitos knygos“, 2014).

 

Romano Ištrauka

Pirmas skyrius

Los Andželo uoste spėjau padirbėti daug kuo – mūsų šeima vertėsi vargingai, o ir tėvas buvo miręs. Pirmiausia, iškart po mokyklos, įsidarbinau griovių kasėju. Kas vakarą nugarą geldavo taip, kad negalėdavau užmigti. Plynam lauke rausėm tranšėją – nebuvo nė menkiausio pavėsio, saulė plieskė tiesiai iš giedro dangaus ir aš plūkdavausi tam griovy drauge su dviem raumenuočiais, kuriems šis užsiėmimas aiškiai patiko – jie visąlaik kvatodavo ir skaldydavo juokelius, kvatodavo ir pešdavo aitrų tabaką.

Į darbą kibau su tikru įsiūčiu, bet tiedu tik nusikvatojo ir pareiškė, kad galbūt šį tą ir išmoksiu po kurio laiko. Netrukus kirtiklis ir kastuvas gerokai pasunkėjo. Čiulpdavau įtrūkusias pūsles ir degdavau neapykanta tiems žmogėnams. Vieną vidudienį nusivaręs atsisėdau, pažvelgiau sau į rankas. Ir pamaniau: gal laikas mesti šitą darbą, kol jis manęs dar nepražudė?

Atsistojęs smeigiau kastuvą į žemę.

– Vaikinai, – tariau, – man jau gana. Nusprendžiau priimt pasiūlymą įsidarbinti Uosto komisijoj.

Po to tapau indų plovėju. Kaskart pažvelgęs pro lango plyšį, anapus pamatydavau krūvas šiukšlių, ir taip diena iš dienos – musės zvimbdavo, o aš stypsodavau lyg kokia namų šeimininkė palinkęs prie nešvarių indų kalno, ir rankos, vos permetus žvilgsniu, kaip jos, tarytum nudvėsę žuveliokai, mirksta vandeny, kone pačios atsisakydavo man paklusti. Viršininkavo čia rubuilis virėjas. Tarškindavo puodais ir versdavo mane dirbti. Be galo džiūgaudavau, kai ant mėsingo jo skruosto nutūpdavo musė ir niekaip nebenorėdavo skristi šalin. Šiam darbe pratempiau keturias savaites. Arturai, – tariau sau, – jokių perspektyvų čia nesišviečia, kodėl gi tau dar šį pat vakarą netrenkus durimis? Kodėl gi nepalinkėjus tam virėjui tiesiog užsikrušti?

Tačiau iki vakaro išlaukti nebesugebėjau. Dar tą pačią rugpjūčio popietę palikęs už nugaros kalną neplautų indų nusirišau prijuostę. Pajutau poreikį išsišiepti.

– Ko toks linksmas? – paklausė virėjas.

– Viskas. Man jau gana. Dėl to ir linksmas.

Išėjau pro galines duris, skimbtelėjo skambutis. Palikau virėją stovintį ir besikasantį pakaušį tarp šiukšlių ir nešvarių indų. Vos prisiminęs visas tas lėkštes kaipmat nusikvatodavau – man visada tai rodėsi be galo juokinga.

Įsidarbinau patarnautoju sunkvežimyje. Vienintelis dalykas, kuriuo užsiimdavom – išvežiodavom dėžes su tualetiniu popieriumi iš sandėlio į pauostės bakalėjos parduotuves San Pedre ir Vilmingtone. Dėžių būta nemenkų: kiekviena trijų kvadratinių pėdų dydžio, sverianti po penkiasdešimt svarų. Naktim vis galvodavau apie tai ir vartydavaus lovoj.

Mano šefas vairuodavo sunkvežimį. Jo rankas puošė tatuiruotės. Dėvėdavo kūną tvirtai aptempiančiais geltonais polo marškinėliais. Raumenys pūpsote pūpsodavo. Glostydavo juos tarsi mergaitės plaukus. Nuolat magėdavo pasakyt jam ką nors tokio, dėl ko jis imtų keturpėsčias raičiotis. Dėžės būdavo laikomos sukrautos viena ant kitos didžiulėm krūvom po penkiasdešimt pėdų, iki pat lubų. Šefas sunėręs rankas ant krūtinės liepdavo vilkt man tas dėžes prie sunkvežimio. Į priekabą pats jas pakraudavo. Arturai, tariau sau, privalai apsispręsti: gal šis vyrukas ir atrodo kietas, bet tau kas iš to?

Tądien parkritau ir smarkiai trenkiausi pilvu į dėžės kampą. Šefas kriuktelėjo ir palingavo galva. Jis man priminė koledžo komandos futbolininką – tįsodamas ant grindų susimąsčiau, kodėl gi jo krūtinės nepuošia emblema. Atsikėliau šypsodamasis. Vidudienį užkandžiavau labai pamažu: baisiausiai skaudėjo tą vietą, kuria rėžiausi į dėžę. Po priekaba buvo vėsu, būtent čia ir drybsojau. Pietų pertrauka pralėkė labai greit. Išėjęs iš sandėlio šefas pamatė, kaip mano dantys susminga į sumuštinį, o desertui laikomas persikas vis dar guli šalia nė nepaliestas.

– Moku tau ne už tai, kad trūnytum pavėsy, – pareiškė jis.

Išsiropščiau iš po priekabos ir atsistojau. Žodžiai, regis, patys išsprūdo iš burnos, tik ir telaukę tinkamos progos.

– Išeinu, – tariau. – Tu ir tavo kvailas raumenynas gali čiuožti velniop. Man jau gana.

– Puiku, – tarė jis. – Tenai ir susitiksim.

– Man jau gana.

– Ir ačiū Dievui.

– Ir dar vienas dalykas.

– Koks?

– Mano nuomone – tamsta esi peraugęs šliundravaikis.

Manęs jis jau nebepavijo.

Vėliau pasidarė įdomu, kas atsitiko mano persikui. Galbūt šefas sutraiškė jį savo kulnu. Po trijų dienų nuėjau išsiaiškinti. Persikas nė nepaliestas tebesivoliojo šalikelėj, ant jo puotavo koks šimtas skruzdėlių.

Paskui įsidarbinau pardavėju vienoj bakalėjos krautuvių. Ji priklausė pilvūzui italui – bičo pilvas buvo tiesiog neįtikėtino dydžio. Vos tik Toniui Romero atsirasdavo laisva minutėlė, jis kaipmat įsitaisydavo prie statinaitės sūrio ir gnaibydamas pirštais po trupučiuką kimšdavosi šį sau į burną. Verslas jam sekės kuo puikiausiai. Visa uosto liaudis, užsimaniusi importinio maisto, traukdavo pas jį.

Vieną rytą įkrypavęs į parduotuvę Tonis užtiko mane su bloknotu ir pieštuku. Dariau inventorizaciją.

– Inventorizacija? – paklausė jis. – Kas tai tokio?

Paaiškinau, bet jam nepatiko. Jis apsižvalgė.

– Imkis darbo, – paragino. – Juk liepiau tau kas rytą pirmiausia iššluoti grindis.

– Vadinasi, nenorit, kad užsiimčiau inventorizacija?

– Ne. Eik dirbt. Jokių čia man inventorizacijų.

Kiekvieną dieną trečią valandą mus užplūsdavo pirkėjai. Vienam žmogui su tokiu srautu susitvarkyti būdavo neįmanoma. Tonis Romero plušėjo nenuleisdamas rankų, ir vis tiek nevaliojo suspėti – krypavo po parduotuvę, prakaitavo, bet žmonės apsigręždavo ir eidavo lauk, nes nenorėjo gaišti laiko laukdami. Tonis negalėjo manęs niekur rasti. Jis atskubėjo į parduotuvės pagalbines patalpas ir puolė belst į tualeto duris. Tuo metu skaičiau Nyčę – kaip tik mokiausi mintinai ilgoką ištrauką apie geidulingumą. Beldimą kuo puikiausiai girdėjau, bet nekreipiau dėmesio. Tonis Romero prie durų pasistatė kiaušiniams skirtą dėžę ir ant jos užsiropštė. Virš pertvaros pasirodė stambus jo smakras – pažvelgęs žemyn jis tuoj mane pamatė.

– Mannaggia Jesu Christi!¹ – užbliuvo jis. – Lįsk lauk!

Pasakiau, kad tuojau pat ateisiu. Baisiausiai kaukdamas jis pasišalino. Tačiau manęs vis dėlto neatleido.

Vieną vakarą prie kasos aparato jis tikrino visos dienos kvitus. Buvo jau vėlu, beveik devinta valanda. Norėjau spėti į biblioteką, kol ta dar neužsidarė. Jis nusikeikė sau po nosimi ir pasišaukė mane. Priėjau.

– Trūksta dešimties dolerių.

– Juokaujat? – tariau.

– Jų čia nėra.

Atidžiai viską perskaičiavau dar tris kartus. Dešimkės iš tiesų trūko. Įdėmiai apieškojom grindis, į orą pakeldami ištisus pjuvenų debesis. Tada dar kartą apžiūrėjom kasos aparatą, galiausiai ištraukėm netgi jo stalčių ir dirstelėjom į vidų. Pinigų ten nebuvo. Paklausiau, ar jis kartais neatidavė tos dešimkės per klaidą kartu su grąža. Tonis buvo įsitikinęs, kad tikrai ne. Apsičiupinėjo visas savo marškinių kišenes. Jo pirštai atrodė visai kaip parūkytos dešrelės. Tada dar kartą paplekšnojo sau per kišenes.

– Duok cigaretę.

Ištraukiau pakelį iš užpakalinės kišenės, kartu su cigarete išniro ir dešimties dolerių kupiūra. Buvau sugrūdęs ją į pakelio vidų, bet ta kažkaip sugebėjo atsilaisvinti. Ir nukrito ant grindų tiesiai tarp mūsų. Tonis suspaudė kumštyje pieštuką taip, kad šis net trekštelėjo. Jo veidas net pamėlynijo, skruostai išsipūtė, tada susitraukė. Jis loštelėjo kiek atgal ir spjovė man į veidą.

– Ak tu, šlykšti žiurke! Lauk iš čia!

– Gerai, – tariau. – Žinokitės.

Išsitraukiau iš po prekystalio savąjį Nyčės tomelį ir patraukiau durų link. Nyčė! Ar tas niekingas prekijas nutuokia bent ką nors apie Frydrichą Nyčę? Sumaigęs dešimkę Tonis švystelėjo ją man pavymui.

– Tavo atlyginimas už tris dienas, vagišiau!

Gūžtelėjau pečiais. Nyčė – ir dar tokioj vietoj, tik pamanykit!

– Išeinu, – tariau. – Neįsijauskit.

– Nešdinkis!

Jis stovėjo nuo manęs už gerų penkiasdešimties pėdų.

– Klausyk, – tariau. – Aš netgi džiaugiuos, kad išeinu. Mane vemt verčia nuo tavo seilėtos, gremėzdiškos veidmainystės. Jau ištisą savaitę kirbėjo noras mesti šitą absurdišką darbą. Todėl gali čiuožt tiesiai velniop, suktas makaronininke!

Bėgti lioviausi tik kai atsidūriau prie bibliotekos. Tai buvo vienas iš Los Andželo viešosios bibliotekos padalinių. Tą vakarą čia darbavosi panelė Hopkins. Jos šviesūs plaukai buvo ilgi ir itin kruopščiai sušukuoti. Man amžinai kirbėdavo pagunda priglausti prie jų savo veidą ir juos pauostyti. Sugniaužti juos savo kumščiuose. Bet panelė Hopkins buvo tokia daili, kad aš vargiai sugebėdavau jai ir žodį pratarti. Ji šyptelėjo. Uždusęs dirstelėjau į laikrodį.

– Maniau, jau nespėsiu, – tariau.

Panelė Hopkins atsakė, kad turiu dar kelias minutes. Mestelėjęs žvilgsnį virš stalo nudžiugau, kad ji vilki laisva suknele. Jei kokia nors dingstimi priverčiau ją pereiti per patalpą, galbūt pasisektų pamatyti jos kojų kontūrus. Man visada knietėjo sužinoti, kaip atrodo jos kojos po tomis žėrinčiomis pėdkelnėmis. Darbu ji nebuvo apsikrovus. Prie stalų sėdėjo vos du seniokai, skaitė laikraščius. Kol ji registravo atneštą Nyčės tomelį, šiaip ne taip atgavau kvapą.

– Gal parodytumėt, kur istorijos skyrius? – paklausiau.

Ji nusišypsojusi linktelėjo ir aš nusekiau jai iš paskos. Viskas veltui. Suknelė pasirodė esanti ne tokia, kokios reikėtų – buvo žydra ir šviesa per ją nepersišvietė. Įsistebeilijau į jos kulnų linkius. Magėjo juos išbučiuoti. Prie istorijai skirtų lentynų panelė Hopkins atsigręžė ir kaipmat užpelengavo mano nederamas mintis. Tuojau pajutau nuo jos padvelkiantį šaltuką. Ji grįžo prie stalo. Traukiau iš lentynos knygas, dėjau jas atgal. Ji ir toliau juto mano mintis, tačiau aš apie nieką kitą galvoti tiesiog neįstengiau. Po stalu panelė Hopkins užsimetė koją ant kojos. Šios buvo nuostabios. Troškau jas apkabinti.

Mūsų žvilgsniai susitiko, ji šyptelėjo. Toji šypsena tarsi bylojo: nagi, vėpsok, jei jau taip patinka – nieko negaliu pakeisti, nors tvoti tau per marmūzę ir norėtųsi. Troškau pasikalbėti su ja. Galėčiau pacituoti kietų dalykėlių iš Nyčės, kad ir tą „Zaratustros“ vietą apie geidulingumą. Ak! Ne, vis dėlto prabilti jai apie tai nė už ką neišdrįsčiau…

Devintą ji paskambino varpeliu. Nuskubėjau prie filosofijos skyriaus ir čiupau pirmą pasitaikiusią knygą. Ir vėl Nyčė: „Žmogus ir Antžmogis“. Žinojau, kad tai neliks jos nepastebėta. Prieš pažymėdama knygą, ji pervertė kelis puslapius.

– Oho! – tarė ji. – Na ir knygas skaitai!

– Hm. Nieko ypatingo, – atsakiau. – Pigūs skaitalai – ne man.

Ji šyptelėjo atsisveikindama.

– Ekstaordinarus vakaras, – tariau. – Efemeriškai ekstraordinarus.

– Tikrai? – paklausė ji ir keistai į mane dėbtelėjusi perbraukė pieštuku sau plaukus.

Žengiau atatupstas, kone išvirtau pro duris ir tik vos ne vos atgavau pusiausvyrą. Lauke pasijutau blogiau – vakaras buvo anaiptol ne ekstraordinarus, o šaltas ir ūkanotas, gatvės žibintai blausiai švietė pro miglą. Šalikelėje stovėjo automobilis su vyriškiu prie vairo ir birzgiančiu varikliu. Vyriškis laukė panelės Hopkins, kad parvežtų ją į Los Andželą. Man jis atrodė kaip visiškas idiotas. Ar jis skaitė Špenglerį? Ar žino, kad Vakarų civilizacija ritasi į pražūtį? Ir ką dėl to ketina daryti? Ogi nieko! Tikrų tikriausias mulkis ir chamas. Velniop jį.

Rūkas vijosi aplink ir sunkėsi į mane, įsikandęs smilkstančią cigaretę žengiau pirmyn. Užsukau į „Svečiuose pas Džimą“ Anaheime. Prie baro užkandžiavo pažįstamas žmogėnas. Dažnai jį matydavau dokuose. Dirbo kroviku, pavarde Heizas. Atsisėdau greta ir užsisakiau pavalgyti. Kol gamino maistą, nuėjau prie knygų lentynos ir apžiūrėjau, kas ten sudėta. Vien perleidimai po dolerį už vienetą. Išsitraukiau penkis. Tada nukėblinau prie žurnalų stovo ir permečiau akimis visus „Artistai ir modeliai“ numerius. Išsirinkau du, kuriuose moterys buvo nufotografuotos mažiausiai apsirengusios, ir, kai Džimas atnešė patiekalą, paprašiau, kad viską suvyniotų. Jis klausiamai dirstelėjo į Nyčės tomelį man po pažasčia. „Žmogus ir Antžmogis“.

– Ne, – tariau. – Šitą taip nešiuos.

Tekštelėjau knygą ant baro. Heizas pažvelgė į viršelį ir perskaitė pavadinimą. „Žmogus ir Antžmogis.“ Veidrody mačiau kaip jis į mane įsistebeilija. Įnikau į didkepsnį. Džimas nenuleido akių nuo mano žandikaulių, mėgindamas nuspėti, ar mėsa minkšta. Heizas vėl sužiuro į knygą.

– Džimai, – tariau, – šitas tavo krimstalas turbūt dar prieštvaninis.

Džimas paklausė, ką turiu galvoj, o Heizas pakėlė galvą nuo lėkštės ir ištempė ausis.

– Šitą kepsnį, – patikslinau. – Jis archajiškas, pirmykštis, paleontologinis, akmenamžiškas. Trumpiau tariant – atsiduoda senove.

Džimas šyptelėjo taip parodydamas, kad vis dar nesupranta, apie ką aš, o krovikas iš susidomėjimo net liovėsi žiaumojęs.

– Kaip suprast? – paklausė Džimas.

– Aš apie mėsą, drauguži. Apie mėsą. Šitą krimstalą priešais mane. Jis kietas kaip velniai žino kas.

Vos grįžtelėjau į Heizą, tas kaipmat nudelbė akis žemyn. Džimas dėl kepsnio nusiminė, palinko virš baro ir sušnibždėjo, kad su džiaugsmu galėtų pagaminti man kitą.

– Po šimts kelmų, žmogau! Puiku! Šitai pranoksta netgi labiausiai geidautinas mano aspiracijas.

Veidrody mačiau, kokiu tiriamu žvilgsniu Heizas į mane stebeilijasi. Jo akys nuolat vis nukrypdavo tai į mane, tai į knygą. „Žmogų ir Antžmogį“. Kramčiau ir spoksojau į priekį, nekreipdamas jokio dėmesio. Jo dėmesys neišblėso visą tą laiką, kol valgiau. Kažkuriuo momentu akimis įsisiurbė į knygą kiek ilgėliau. „Žmogus ir Antžmogis“.

Pavalgęs nuėjo prie kasos atsiskaityti. Ten kurį laiką dar pasišnibždėjo su Džimu. Heizas palinksėjo galva. Džimas sukikeno ir jiedu vėl suskato šnibždėtis. Galiausiai Heizas šyptelėjo, palinkėjo gero vakaro ir paskutinįkart atsigręžęs sau per petį nužvelgė mane. Grįžęs prie manęs Džimas tarė:

– Tas bičas klausinėjo apie tave.

– Nejau?

– Sakė, kad šneki kaip iš tiesų galvotas vaikis.

– Nieko sau! O jis kas toks ir kuo užsiima?

Džimas atsakė, kad tai Džo Heizas, uosto krovikas.

– Nykoka profesija, – tariau. – Uzurpuota asilų ir mulkių. Gyvenam skunkų ir antropoidų pasaulyje.

Ištraukiau dešimtdolerinę kupiūrą. Džimas atnešė grąžą. Pasiūliau jam dvidešimt penkis centus arbatpinigių, bet jis atsisakė.

– Impulsyvokas gestas, – tariau. – Tikras draugiškumo ženklas. Man patinka, kaip tvarkaisi, Džimai. Tikrai nusipelnai reveransų.

– Stengiuos, kad visiems būtų malonu.

– Ką gi, kaip pasakytų Čechovas: neturiu kuo skųstis.

– Kokias cigaretes rūkai?

Pasakiau. Jis atnešė man du pakelius.

– Vaišinu, – tarė.

Įsidėjau juos į kišenę. Tačiau arbatpinigių jis vis tiek nepanoro imti.

– Paimk! – paraginau. – Juk tai tik gestas.

Jis atsisakė. Mes atsisveikinom. Nešinas nešvariom lėkštėm jis nuėjo į virtuvę, o aš patraukiau prie išėjimo. Prie durų iš lentynos pagriebiau du šokoladukus ir pasikišau juos sau po marškiniais. Tada nėriau į rūką. Šokoladukus suvalgiau traukdamas namo. Dėl tvyrančio rūko pasisekė, nes ponas Hačinsas manęs nepamatė. Jis stovėjo savo nedidelės radijo imtuvų parduotuvėlės tarpdury. Aiškiai laukė manęs. Už mūsų imtuvą jam buvau skolingas jau keturias įmokas. Ištiesęs į priekį ranką butų galėjęs mane paliesti, bet visiškai manęs nematė.

Antras skyrius

Gyvenom daugiabuty greta filipiniečių kvartalo. Jų antplūdis priklausydavo nuo metų laiko. Prasidėjus žvejybos sezonui jie sugužėdavo į pietus, o artėjant vaisių ir salotų skynimo metui grįždavo į šiaurę prie Salinaso. Viena filipiniečių šeima gyveno ir mūsų name, tiesiai po mumis. Tai buvo rožinis tinkuotas dviaukštis su didelėm dėl žemės drebėjimų nuo sienų nubyrėjusio tinko properšom. Kiekvieną naktį rūkas į tinką įsigerdavo lyg į sugertuką. Rytais sienos būdavo jau nebe rožinės, bet raudonos, perdrėkusios. Šis jų raudonumas man patiko netgi labiau.

Laiptai cypsėdavo tarsi pelės iš perpildyto lizdo. Mūsų butas buvo pats paskutinis antram aukšte. Vos prisilietęs prie durų rankenos pasijutau nepaprastai prislėgtas. Namai mane visuomet šitaip paveikdavo. Net kai dar buvo gyvas tėvas ir mes gyvenom normaliam name, man ten vis tiek nepatiko. Visada troškau ištrūkti arba kažką pakeisti. Vis mėgindavau įsivaizduoti, kaip viskas atrodytų, jei tuose namuose būtų kitaip, tik niekada taip ir nesumojau, ko būtent turėčiau griebtis, kad kas nors pasikeistų.

Pravėriau duris. Tamsa – tamsa, atsiduodanti namais, atsiduodanti ta vieta, kurioje gyvenu. Įjungiau šviesą. Mama gulėjo ant sofos, šviesa ją pažadino. Ji pasitrynė akis ir palinkusi į priekį parimo ant alkūnių. Kaskart pamatęs ją tokią apsimiegojusią prisimindavau, kaip vaikystėj rytais šmurkštelėdavau pas ją į lovą ir uosdavau, kuo ji, mieganti, kvepia, o paskui, kiek paaugęs, lioviausi tai daręs, nes niekaip nebepajėgiau išsivaduoti nuo minties, kad ji vis dėlto mano mama. Kvapas būdavo sūrokas, bet to, primindavo aliejų. Baisu ir pagalvoti, kad ji sensta. Ši mintis net nutvilkė. Mama atsisėdo ir šyptelėjo, jos plaukai buvo susitaršę nuo pagalvės. Kad ir ką ji darė, viskas man priminė tuos laikus, kai gyvenau normaliam name.

– Jau maniau, kad niekada nebepareisi, – pratarė.

– Kur Mona? – paklausiau.

Mama atsakė, kad ji bažnyčioj.

– Nieko sau – tikra mano sesuo, o nusirito iki poteriavimo prietarų! Tikras mano kūnas ir kraujas. Šventeiva, dievamylė! Kokia barbarybė!

– Tik jau vėl nepradėk, – sudraudė mama. – Per daug knygų prisiskaitei, berniūkšti.

– Tau taip tik atrodo, – atkirtau. – Visiškai akivaizdu, kad niekaip neatsikratai savo obsesijų.

Jos veidas pabalo.

– Ko tokio?

– Nesvarbu, – tariau, – kokia prasmė kažką aiškint kaimo stuobriams, liurbiams ir imbecilams? Išmintingam žmogui priešais tokią auditoriją verčiau laikytis rezervuotai.

Ji perbraukė sau plaukus ilgais, į panelės Hopkins panašiais pirštais – tik mamos pirštai buvo kur kas labiau suvargę, gumbuoti ir raukšlėti ties sąnariais, be to, ant vieno iš jų puikavosi sutuoktuvių žiedas.

– O ar žinai faktą, – tariau, – kad vestuvių žiedas – tai ne tik vulgarus, falu atsiduodantis simbolis, bet ir šiaip rudimentinė primityvaus netašytumo liekana, visiškai iškrentanti iš šiandieninio vadinamojo apšvietos ir proto amžiaus konteksto?

– Ką? – paklausė mama.

– Tiek to. Net jei ir paaiškinčiau, moters protas to vis tiek nesuvoktų.

Dar pridėjau, kad ji gali juoktis kiek tinkama, bet vieną dieną kitaip užgiedos, o tada nusinešiau savo naujas knygas ir žurnalus į asmeninį kabinetą – drabužinukę. Elektros čia nebuvo, todėl naudojausi žvakėmis. Apėmė nuojauta, kad kol nebuvau namie, kažkas čia spėjo apsilankyti. Apsižvalgiau ir supratau, kad taip ir yra: ant vienos iš pakabų kybojo rožinis mano sesės megztukas.

Nukabinau jį ir pareiškiau:

– Ir ką nori pasakyti tuo, kad čia kybai? Kas leido? Ar nesupranti, kad įsibrovei į meilės namų šventovę?

Pravėriau duris ir švystelėjau megztuką ant sofos.

– Kad daugiau man jokių drabužių į šią patalpą! – surikau.

Atskubėjo mama. Užtrenkiau duris ir užkabinau kabliuką. Girdėjau, kaip ji prieina. Suklibėjo rankena. Išsipakavau ryšulį. Vaizdeliai „Artistuose ir modeliuose“ buvo tiesiog pasaka. Išsirinkau sau mieliausią. Ji tįsojo ant balto kilimėlio glausdama prie skruosto raudoną rožę. Padėjau nuotrauką ant grindų tarp žvakių ir parpuoliau ant kelių.

– Chloja, – tariau jai, – lenkiuosi prieš tave. Tavo dantys – lyg avių kaimenė ant Gileado kalno, ir tavo skruostai meilingi. Aš – nuolankus tavo tarnas, nešu tau amžiną meilę.

– Arturai! – šūktelėjo mama. – Atidaryk.

– Ko reikia?

– Ką ten darai?

– Skaitau. Mokausi! Negi net šito negaliu savo paties namuose?

Ji pabarškino į duris megztuko sagutėm.

– Nežinau, kur padėt megztuką, – tarė ji. – Turėsi atiduot man šią drabužinukę.

– Neįmanoma.

– Ką ten darai?

– Skaitau.

– Ką skaitai?

– Literatūrą!

Eiti šalin ji nė neketino. Pro durų tarpą apačioje matėsi jos kojų pirštai. Nesišnekėsiu gi su savo mergina mamai ten stypsant. Padėjau žurnalą į šalį ir ėmiau lūkuriuot, kol ji nueis. Bet mama nesitraukė. Nė nekrustelėjo. Praėjo penkios minutės. Žvakės liepsnelė suspringčiojo. Dūmai vėl užliejo kone visą patalpą. Mama nesitraukė nė per colį. Galop sukroviau žurnalus ant grindų ir uždengiau juos dėžute. Mamą norėjosi stačiai apstaugti. Kad būtų bent sukrutėjusi, išleidusi bent kokį nors garselį, treptelėjusi ar švilptelėjusi.

Pasiėmiau pirmą pasitaikiusią knygą, įgrūdau tarp lapų pirštą – suprask, laikau pasižymėjęs vietą, ties kuria baigiau skaityt. Vos pravėriau duris, ji kaipmat sužiuro man į akis. Atrodė, pažįsta mane kaip nuluptą. Įsirėmusi delnais į klubus pauostė orą. Žvilgsniu nuodugniai viską apšniukštinėjo – pakampes, lubas, grindis.

– Ką, po galais, čia veiki?

– Skaitau! Aštrinu protą. Uždrausi man net tai?

– Kažkas čia visgi baisiausiai ne taip, – tarė ji. – Ar tik vėl neskaitinėji tų šlykščių knygiūkščių su paveiksliukais?

– Savo namuose nepakęsiu jokių metodistų, šventeivų ir jokių nepadorių insinuacijų. Gana man jau viso to šeškiško puritoniškumo. Baisu net pagalvoti, kad tikra mano motina tėra pačios nykiausios padermės nešvankybių persekiotoja.

– Man jie koktūs, – tarė ji. O aš atkirtau:

– Tie paveikslėliai čia niekuo dėti. Esi krikščionė, tikra Epvorto lygos² ir visos Biblijos juostos³ reprezentantė. Frustruota dėl to savo menkaverčio pamaldumo. O širdies gilumoje tu – nenaudėlė ir kvaiša, storžievė ir išvėpėlė.

Mama stumtelėjo mane į šalį ir įžengė į kambarėlį. Viduj tvyrojo svylančio vaško ir trumpalaikių grindis nutaškiusių aistrų kvapas. Ji puikiausiai suprato, ką slepia ši prietema. Vos įėjus, tuojau metės atgal.

– Viešpatie aukščiausiasis! – šūktelėjo. – Pasitrauk!

Stumtelėjo mane darkart, užtrenkė duris. Išgirdau, kaip virtuvėj sužvanga puodai ir keptuvės. Netrukus trinktelėjo ir virtuvės durys. Užsirakinau kambarėly, užsidegiau žvakes ir vėl atsiverčiau nuotrauką. Po kurio laiko pasibeldė mama ir pranešė, kad vakarienė pagaminta. Pasakiau, kad esu jau pavalgęs. Ji liko lūkuriuot prie durų. Pamažu ją ir vėl apėmė siutas. Aiškiausiai tai jutau. Anapus durų stovėjo kėdė. Išgirdau, kaip ji prisitraukia ją arčiau ir atsisėda. Žinojau, kad ji sėdi sukryžiavusi rankas ant krūtinės, žvelgia sau į batelius, kojas ištiesusi – šitaip ji visada sėdėdavo ir laukdavo. Užverčiau žurnalą ir taip pat pradėjau laukti. Jeigu ji gali, kodėl aš negalėčiau. Batelio galu ji ėmė bilsnoti į kilimą. Kėdė girgžtelėjo. Bilsnojimas stiprėjo. Staiga mama pašoko ir puolė trankyti duris. Skubiai jas atidariau.

– Išeik tuojau pat! – riktelėjo.

Nieko nelaukdamas išmoviau lauk. Mama nusišypsojo – pavargusi, bet su palengvėjimu. Jos dantys buvo smulkučiai. Apatinėj eilėj vienas jų styrojo išsikišęs į priekį, tarsi kareivis, žygiuojantis ne į ritmą. Buvo vos penkių pėdų trijų colių, bet kai apsiaudavo aukštakulnius atrodydavo nepaprastai aukšta. Tikrąjį amžių geriausiai atspindėjo jos oda. Jai buvo keturiasdešimt penkeri. Už ausų oda buvo šiek tiek susmukus. Džiaugiausi, kad ji dar nepražilo. Nuolat stengdavaus įžiūrėti bent vieną žilą plauką, bet niekada taip ir nepastebėjau. Stumtelėjęs ją pakutenau, ji nusikvatojo ir žlegtelėjo ant kėdės. Tada patraukiau prie sofos, išsitiesiau ir trumpam nusnūdau.

Trečias skyrius

Prabudau sesei grįžus namo. Skaudėjo galvą ir dar kai ką – atrodė, lyg būčiau pasitempęs kokį nugaros raumenį, – vis tik puikiausiai žinojau dėl ko man taip – ogi dėl per dažno galvojimo apie nuogas moteris. Laikrodis ant radijo imtuvo rodė vienuoliktą valandą. Sesė nusivilko paltą ir patraukė drabužinukės link. Perspėjau, kad nekištų ten nosies, kitaip bus šakės. Ji niekinamai vyptelėjo, tačiau paltą nunešė į miegamąjį. Persiverčiau ir nuleidau kojas ant žemės. Paklausiau, kur bastėsi, bet ji nieko neatsakė. Labiausiai mane visada erzindavo tai, kad ji į mane nekreipdavo jokio dėmesio. Neapykantos jai dėl to nejutau, nors kartais pajusti visai ir norėdavau. Sesė buvo daili mergička, šešiolikos metų. Truputėlį aukštesnė už mane, juodais plaukais, tamsiom akim. Sykį mokykloj buvo laimėjusi gražiausių dantų konkursą. Pasturgalis priminė itališkos duonos kepaliukus – apvalus, taisyklingas, žodžiu, toks, kokio ir reikėtų. Pastebėdavau, kaip vyrukai jį nužvelgia, jis juos masinte masino. Bet sesė buvo šalta, o toji jos eisena – apgaulinga. Vyrukų žvilgsniai jai anaiptol nepatiko. Buvo įsitikinusi, kad tai nuodėminga, bent jau taip sakė. Vis kartodavo, kaip tai šlykštu ir gėdinga.

Kai ji palikdavo miegamojo duris praviras, aš ją stebėdavau, o kartais vogčiom žvelgdavau net pro rakto skylutę arba slėpdamasis už lovos. Ji stypsodavo nugara į veidrodį, tyrinėdama savo užpakalį, braukydama per jį delnais, tvirtai aptempdama aplink jį suknelę. Nešiodavo tik tokias sukneles, kurios deramai išryškindavo jos liemenį ir klubus, ir visada prieš atsisėsdama ant kėdės nubraukdavo nuo jos dulkes. Ir tik tada sėsdavosi, pabrėžtinai santūriai ir šaltai. Ne kartą mėginau įkalbėt ją surūkyti cigaretę, bet ji atsisakydavo. Maža to, stengdavausi patarti jai šį tą apie gyvenimą ir seksą, bet jai atrodė, kad man galvoj negerai. Ji priminė mūsų tėvą – buvo labai tvarkinga ir uoliai kibdavo į darbą ir mokykloj, ir namie. Komanduodavo motinai. Už šią buvo kur kas sumanesnė, nors pagal proto skvarbumą man vis tiek nė iš tolo neprilygo. Šiaip jau, vadovauti ji stengdavosi visiems, tik man – ne. Po tėvo mirties, tiesa, mėgino. Bet leistis stumdomas aš nė neketinau – kur tai matyta, kad man imtų nurodinėti tikra sesuo?! – ir ji galiausiai nusprendė, kad aš jos dėmesio apskritai nevertas. Nors retkarčiais jai vis dėlto nusileisdavau – tačiau tiktai tam, kad pademonstruočiau savo asmenybės nevienpusiškumą. Ji buvo tyra kaip ledas. Ir sutardavom mes kaip katė su šuniu.

Manyje slypėjo kažin kas, kas jai nepatiko. Ko ji negalėdavo pakęsti. Spėju, nujautė apie tas nuotraukas su moterimis drabužinukėj. Kartais ją suerzindavau puolęs tapšnoti jai per užpakalį. Iš pykčio ji stačiai pasiusdavo. Sykį kai taip pasielgiau ji čiupo mėsai kapot skirtą peilį ir leidosi gainiotis mane po visą butą. Paskui nesišnekėjo su manim dvi savaites ir mamai pareiškė, kad niekada daugiau man nė žodžio nepratars ir prie vieno stalo su manim nevalgys. Ilgainiui ji atlėgo, bet aš visam laikui įsiminiau jos įsiūtį. Tąkart būtų sukapojus mane į gabalus, jei tik būtų pagavus.

Ji turėjo tai, ką ir tėvas, ir kuo nei aš, nei mama nepasižymėjom. Turiu omeny valyvumą. Kartą vaikystėje mačiau, kaip barškuolė gyvatė kaunasi su trim škotų terjerais. Šunys užtiko ją ant akmens besišildančią saulutėj ir sudraskė į gabalus. Gyvatė grūmėsi iš paskutiniųjų, nė akimirkai neprarasdama kovingumo, ji žinojo, kad jai jau galas, ir kiekvienas šuo nusinešė po varvantį gabalą jos kūno. Liko vos uodegėlė su trim barškučiais – ši ir toliau vis rangėsi. Net ir sudraskyta į gabalus man ta gyvatė atrodė kaip tikras stebuklas. Priėjau prie krauju sulaistyto akmens. Įmerkiau į kraują pirštą ir jį lyžtelėjau. Raudojau kaip vaikas. Niekada tos gyvatės nepamiršau. Ir vis dėlto – jei ji būtų likusi gyva, prie jos būčiau nė nesiartinęs. Kažkuo panašus mano santykis buvo ir su sese ir tėvu.

Atrodė, kad jei jau mano sesutė tokia išvaizdi ir mėgsta komanduoti, tai galėtų tapt puikia žmona. Bet buvo pernelyg šalta ir religinga. Kad ir koks vyrukas ateidavo pas mums pakviesti jos į pasimatymą, ji visada jį atstumdavo. Pastypsodavo tarpdury ir net nepakviesdavo jo užeiti į vidų. Ketino tapti vienuole – štai kokia bėda. Nuo vienuolystės ją kol kas sulaikė tik mūsų motina. Sesuo buvo nusprendusi luktelėti dar kelis metelius. Pasak jos, vienintelis vyras, kurį ji myli, yra Žmogaus Sūnus, ir vienintelis jai skirtas jaunikis yra ne kas kitas, o Kristus. Tai skambėjo kaip tipiški vienuolių paistalai. Pati, be pašaliečių pagalbos, tokių dalykų Mona tikrai nebūtų sugalvojusi.

Pradžios mokyklos dieneles ji praleido San Pedro vienuolių draugijoje. Vėliau tėvas neturėjo iš ko leisti ją į katalikišką mokyklą, todėl Monai teko keliaut į paprastą Vilmingtono vidurinę. Bet kai tik galiausiai ten baigė visus reikalus, vėl pradėjo važinėt į San Pedrą pas tas savo vienuoles. Praleisdavo su jom ištisą dieną – padėdavo tikrinti sąsiuvinius, vesti pamokėles darželinukams ir panašiai. O vakarais duodavosi po Vilmingtono bažnyčią anoj įlankos pusėj, įvairiausiom gėlytėm puošdama altorių. Ne išimtis buvo ir šis vakaras.

Ji išėjo iš miegamojo susisupusi į chalatą.

– Ir kaip ten šiandien Jehova? – paklausiau. – Gal sužinojai, koks Jo požiūris į kvantinę teoriją?

Mona pasuko į virtuvę ir ėmė kalbėtis su motina apie bažnyčią. Susiginčijo dėl gėlių: kokios rožės geriausiai tinka prie altoriaus – raudonos ar baltos.

– Jahvė, – tariau. – Kai kitąkart pamatysi Jahvę, perduok, kad norėčiau jam užduot kelis klausimėlius.

Jos toliau sau šnekėjosi.

– O, Viešpatie Švenčiausiasis Jehova, pažvelk į šią pamaldžiąją šventeivą Moną prie savo kojų, šią apsiseilėjusią kvailą pamaivą. O, Jėzau, kokia ji šventa. Viešpatie Jėzau Kristau aukštielninkas, ji juk tikrų tikriausias tyrumo įsikūnijimas.

– Arturai, liaukis, – įsiterpė mama. – Tavo sesė pervargus.

– O, Šventoji Dvasia, o, Šventasis Persipūtęs Trigubas Vieni, išvesk mus iš Depresijos. Išrink Ruzveltą. Išlaikyk mus susietus su aukso standartu. Lai susimauna Prancūzija, bet mus, vardan Kristaus, išlaikyk su juo susietus.

– Arturai, liaukis.

– O, nuolatos vis kintantis ir begalinis Jehova, gal susmildamas galėtumei sukrapštyti vieną kitą monetukę Bandinių šeimynėlei?

Mama atrėžė:

– Gėda, Arturai. Gėda.

Užšokęs ant sofos riktelėjau:

– Dievo hipotezė man nepriimtina! Šalin apgavikiškos krikščionybės dekadentizmą! Religija – tai opijus liaudžiai! Už visa, kas esam ir kuo viliamės kada nors būsią, mes skolingi velniui ir jo slapčia įpirštiems obuoliams!

Mama metėsi prie manęs su šluota. Vos ne griūdama grėsmingai bedė mano veido link jos galą su šiaudų kuokštu. Stumtelėjau šluotą į šoną ir šokau ant grindų. Tada mamos akivaizdoj nusivilkau marškinius ir atsistojau nuogas iki juosmens. Palenkiau priešais ją galvą.

– Nagi, išliek savo nepakantumą, – tariau. – Persekiok! Sodink į kankinimų suolą! Atskleisk savo tikrąjį krikščioniškumą! Tegu Kovingoji Bažnyčia parodo kraugerišką savo esmę! Karkit mane, išstatykit pajuokai! Įkaitintu žarstekliu išbadykit akis! Sudeginkit pamovę ant baslio, jūs, krikščionių šunės!

Nešina stikline vandens pasirodė Mona. Paėmė iš mamos šluotą ir padavė jai vandens. Mama atsigėrė ir truputėlį aprimo. Tada springtelėjo, sukosėjo tiesiai į stiklinę – atrodė, tuoj pravirks.

– Mama! – tarė Mona. – Neverk. Jis trenktas.

Sesė nužvelgė mane sustingusiu vaškiniu veidu. Nusisukau ir priėjau prie lango. Kai atsigręžiau, ji vis dar į mane vėpsojo.

– Krikščionių šunės! – šūktelėjau. – Bukoliškos surūgėlės! Patiklios primityvios amerikietės! Šakalės, žebenkštys, skunkės ir asilės – štai ir visa jūsų kvaila padermė! Vienintelis aš iš visos šitos šeimynėlės išvengiau kretinizmo žymės!

– Mulkis, – tarė ji.

Sesė su mama išėjo į miegamąjį.

– Ir nevadink manęs mulkiu, – atkirtau. – Tu, vaikštanti neuroze! Frustruota, kompleksuota, apsiseilėjus niektauza pusvienuole!

– Girdėjai?! – atsiduso mama. – Siaubas!

Jos atsigulė miegoti. Man buvo atitekusi sofa, o joms – miegamasis. Kai jų durys užsidarė, išsitraukiau savo žurnalus ir šmurkštelėjau su jais į patalus. Džiaugiausi galėdamas apžiūrinėti merginas didžiojo kambario šviesoje. Kur kas smagiau nei toj pradvisusioj drabužinukėj. Prasišnekučiavau su jomis maždaug valandą – su Elein lipau į kalnus, su Roza leidausi po Okeaniją, o paskui surengęs bendrą susitikimą, visoms joms aplink mane susispietusiomis pareiškiau, kad aiškių favoričių neturiu ir kad kiekviena jų sulauks savo progos paeiliui. Vis dėlto po kurio laiko siaubingai nuvargau, ėmiau jaustis vis didesniu idiotu, kol galop visai apkarto mintis, kad jos – tik atvaizdai paveiksliukuose, lėkštuose ir iš esmės vienoduose, be galo primenančiuose vienas kitą ir pagal apšvietimą, ir pagal šypsenas. Visos tos merginos šypsojosi kaip šliundros. Visa tai tapo baisiausiai koktu. Pamaniau: „Tik pažvelk į save! Drybsai čia ir šnekies su krūva prostitučių. Nieko sau Antžmogis iš tavęs! Kas, jei dabar tave matytų Nyčė? Arba Šopenhaueris – ką jie pagalvotų? O Špengleris?! Ak, Špengleris tai tikrai aprėktų! Kvaily, idiote, kuily, galvijau, žiurke! Suskretęs, bjaurus ir niekingas paršeli!“ Ūmai sustūmiau visas tas nuotraukas į krūvą, sudraskiau į gabalus ir išmečiau į šikinyko unitazą. Tada grįžau į lovą, nuspyriau ant žemės apklotą. Užliejo toks stiprus pasibjaurėjimo savimi jausmas, kad atsisėdau ir ėmiau galvoti apie save baisiausius dalykus. Netrukus tapau pats sau tiek atgrasus, kad daugiau neliko nieko kita kaip tik gulti miegot. Vis dėlto užsnūsti negalėjau dar bent kelias valandas. Rytuose pamažu sklaidėsi rūkas, o vakarus vis dar gaubė tamsi pilkuma. Buvo gal jau trečia valanda nakties. Girdėjau, kaip miegamajame tyliai vis knarkteli mama. Galop kone apsisprendžiau žudytis, ir mintydamas apie tai užmigau.

Ketvirtas skyrius

Mama pabudo šeštą ir pašaukė mane. Apsiverčiau ant kito šono – keltis visai nesinorėjo. Pačiupusi apklotą jinai jį nutraukė. Kadangi paprastai miegodavau be jokių apatinių, likau tįsoti nuogut nuogutėlis. Būtų nieko baisaus, bet dabar buvo rytas ir aš tam nebuvau pasiruošęs, tad ji viską pastebėjo – šiaip pasirodyti jai nuogas anaiptol nebijojau, bet tik jau ne tokioj padėty, kokioj vyrukai kartais nubunda ryte. Mėgindamas paslėpti tą viečiukę, suskubau pridengti ją delnu, bet mama vis tiek pamatė. Galėjai pamanyti, kad specialiai ieškojo to, kuo galėtų mane sugėdinti – nieko sau, tikra motina.

– Kokia gėda, – tarstelėjo ji, – ir jau nuo pat mielo ryto…

– Gėda? – paklausiau. – Dėl ko?

– Siaubas.

– Viešpatie, ko dar jūs, krikščionys, prisigalvosit? Nuo šiol jau net ir miegoti gėdinga?!

– Pats supranti, ką turiu galvoj, – pareiškė ji. – Gėda, šitokie dalykai, ir dar tavo amžiuj. Gėda. Baisu. Siaubas.

– Jeigu jau taip, tai čia tau gėda. O ir krikščionybei – gėda.

Mama grįžo į lovą.

– Kokia gėda, – tarė ji Monai.

– Ką jis vėl pridirbo?

– Siaubas.

– Ką jis padarė?

– Nieko, bet vis tiek baisu. Nors mirk iš gėdos.

Užsnūdau. Netrukus ji ir vėl šūktelėjo mano vardą.

– Šiandien į darbą neisiu, – tariau.

– Kodėl?

– Mane iš ten išmetė.

Mirtina tyla. Mama ir Mona atsisėdo lovoj. Mano atlyginimas – tai viskas, ką turėjom. Dar buvo dėdė Frenkas, bet jo pagalbos mums vis tiek nebūtų pakakę – kad išgyventume, privalėjau dirbti. Šįkart reikėjo sugalvot šį tą iš tiesų įtikinama, nes ir mama, ir Mona puikiausiai žinojo, kad esu melagis. Mamą dar galėjau apsukt aplink pirštą, bet Mona manimi apskritai niekada netikėdavo, net kai sakydavau gryniausią tiesą.

– Ką tik iš gimtinės atvyko pono Romero sūnėnas, – tariau. – Jam ir atiteko mano darbas.

– Tikiuosi, nemanai, kad mes taip lengvai imsim ir tuo patikėsim? – pareiškė Mona.

– Ne imbecilams spręst apie tai, ką aš manau, – atkirtau.

Mama priėjo prie sofos. Istorija skambėjo ne visai įtikinamai, bet mama, regis, pati stengės suteikti man progą. Nebūtų šalia Monos, išsisukčiau be menkiausio vargelio. Ji liepė Monai nesikarščiuoti ir išklausyti viską iki galo. Savo plepalais Mona viską gadino. Riktelėjai jai, kad užčiauptų kakarinę.

– Nemeluoji? – paklausė mama.

Pridėjęs ranką prie širdies užsimerkiau ir atsakiau:

– Visagalio Dievo ir jo dangiškojo teismo akivaizdoje iškilmingai prisiekiu, kad sakau tiesą ir ničnieko neišsigalvoju. O jei meluoju, tegu Jis nutrenkia mane dar šią pat minutę. Atnešk laikrodį.

Mama paėmė nuo radijo imtuvo laikrodį. Ji tikėjo stebuklais – įvairiausiais stebuklais, kokiais tik nori. Užsimerkiau, jutau, kaip tvinksi mano širdis. Sulaikiau kvėpavimą. Bėgo sekundės. Praėjus minutei atsidusau. Mama šyptelėjo ir pabučiavo mane į kaktą. Bet dabar jau užsiputojo dėl Romero.

– Jis negali taip pasielgti! – pareiškė ji. – Aš jam neleisiu! Tuojau nueisiu pas jį ir išklosiu viską, ką apie jį manau!

Šokau iš sofos. Buvau nuogas, bet tai man jau neberūpėjo.

– Viešpatie Visagali! – sušukau. – Tu ką, neturi nė kruopelytės savigarbos, jokio žmogiškojo orumo? Kurių galų dabar pas jį trenktis – po viso to, kai jis pasielgė su manim šitaip klastingai ir nedorai? Nejau nori užtraukti gėdą dar ir visai mūsų šeimai?

Mama puolė rengtis. Mona delnu persibraukė plaukus ir nusikvatojo. Įpuoliau į miegamąjį ir mamai nė mirktelėti nespėjus nutempiau jai nuo kojų pėdkelnes ir suveržiau jas į mazgą. Mona krizendama palingavo galva. Kyštelėjau jai priešais nosį kumštį ir paskutinį kartą įspėjau, kad nelįstų, kur nereikia. Mama nebežinojo, ką daryti. Uždėjau jai ant pečių delnus ir pažvelgiau į akis.

– Savigarba man svarbiau už viską, – tariau. – Argi šis žodis neužgauna nė menkiausios tavo nuovokos stygos? Savigarba! Visa, ką bekalbėčiau, ką bedaryčiau, kyla iš pačių to klodo, kurį vadinu Savigarba, gelmių. Be šio jausmo mano gyvenimas būtų tik slogus nusivylimas. Trumpiau tariant, skelbiu tau ultimatumą. Jei eisi pas Romerą, aš nusižudysiu.

Mano garsinimas ją ne juokais išgąsdino, bet Mona tik persivertė lovoje ir puolė kaip pamišus kvatotis. Daugiau nieko nebesakiau, tik grįžau ant sofos ir netrukus vėl užmigau.

Kai apie vidurdienį pabudau, jos buvo kažkur išėjusios. Išsitraukiau vienos savo senų draugužių, kurią vadinau Marcela, nuotrauką ir mes leidomės į Egiptą, o ten – suskatom mylėtis vergų Nilu plukdomame laivelyje. Mėgavausi vynu iš jos sandalų ir pienu nuo jos krūtų, o paskui liepėm vergams prisiirti prie upės kranto, kur pamaitinau ją saldžiausiam paukščių piene mirkytom kolibrių širdutėm. Kai visa tai baigės, pasijutau stačiai nelabuoju. Norėjosi pačiam sau gerai užvožti į nosį, užvožti taip, kad likčiau be sąmonės. Susižaloti, kad kaulai net traškėtų. Suplėšiau Marcelos nuotrauką į skutus ir nuleidau juos tualete, tada priėjau prie vaistų spintelės, išsitraukiau skustuvą ir nespėjęs dorai nė susivokti perbraukiau juo per ranką šiek tiek žemiau alkūnės, tačiau nesmarkiai – tik tiek, kad pasirodytų kraujas, bet neskaudėtų. Pačiulpiau įpjautą vietą, bet skausmas vis tiek neužplūdo, todėl paėmiau žiupsnelį druskos ir patryniau ja žaizdelę – pagaliau pradėjo graužti ir gelti, o tai leido atsipeikėti ir vėl pasijusti gyvam. Tryniau tol, kol skausmas tapo nebepakeliamas. Tada ranką apsitvarsčiau.

Ant stalo buvo paliktas raštelis. Perskaičiau, kad jos išėjo pas dėdę Frenką ir kad sandėliuke man palikta maisto papusryčiauti. Vis dėlto nusprendžiau eiti pavalgyti pas Džimą – šiek tiek pinigų dar turėjau. Perėjau priešais mūsų daugiabutį kitoj gatvės pusėj plytėjusį mokyklos kiemą ir netrukus atsibeldžiau į vietą. Užsisakiau kiaušinienės su kumpiu. Kol valgiau, Džimas mane šnekino.

– Daug skaitai, – tarė jis. – Ar niekada nemėginai pats parašyti knygą?

Šitai viską ir nulėmė. Nuo tos akimirkos užsimaniau tapti rašytoju.

– Kaip tik dabar rašau, – atsakiau.

Tada jam parūpo, kas tai per knyga.

– Mano proza neparduodama, – tariau. – Ji skirta būsimosioms kartoms.

– Nežinojau, – nustebo jis. – O ką rašai? Apie gyvenimo nutikimus? Ar viską grynai išgalvoji?

– Ir viena, ir kita. Aš universalus.

– A. Nežinojau.

Nuėjau į kitą baro galą ir nusipirkau pieštuką ir sąsiuvinį. Džimas pasidomėjo, apie ką rašau šiuo metu.

– Nieko ypatingo, – tariau. – Tiesiog žymiuosi paskirus pastebėjimus būsimam straipsniui apie užsienio prekybą. Siaubingai įdomi tema, toks savotiškas naujas hobis, kad nesustabarėčiau.

Man išeinant jis vėpsojo į mane net išsižiojęs. Neskubėdamas nukulniavau uosto link. Buvo birželis, pats gražiausias laikas. Skumbrės migravo nuo pietinės pakrantės ir visi konservų fabrikai dirbo kaip pašėlę, dieną naktį, ir šiuo metų laiku oras be perstojo būdavo persisunkęs puvėsiais ir žuvų taukais. Kai kuriems žmonėms jis dvokė, kai kuriems nuo jo darydavosi bloga, bet man asmeniškai šis oras nė kiek nesmirdėjo ir viskas atrodė kuo puikiausiai, išskyrus nebent tiktai žuvies kvapą, kuris anaiptol nebuvo malonus. Man čia patiko. Tai buvo ne vienas kvapas, o gausybė kvapų, jie čia pynėsi, čia sklaidėsi, ir kiekvienam žingsny pajusdavai vis kitą aromatą. Užsisvajodavau ir imdavau godoti apie tolimus kraštus, vandenynų dugne slypinčias paslaptis, ir visos perskaitytos knygos čia pat vienu kartu atgydavo – prieš akis iškildavo kur kas geresni nei realybėje žmonės-knygų veikėjai: Filipas Keris⁴ Judžinas Vitla⁵ ar kiti Draizerio išgalvoti vyrukai.

Man patiko, kaip kvepia triumo vanduo senuose tankeriuose, į tolimus kraštus gabensimos žaliavinės naftos statinės, alyvos dėmės suglitėjusiam, gelstančiam, auksaspalviam vandeny, pūvanti mediena, visos tos nuo naftos ir deguto pajuodavusios į krantą išmestos atliekos, gendantys vaisiai, nedideli japoniški žvejybiniai burlaiviai, bananlaiviai, senos laivavirvės, vilkikai ir metalo laužas, o ir patsai tas niūriai paslaptingas vandenyno dvelksmas per atoslūgius.

Stabtelėjau prie baltojo tilto, kertančio kanalą iš kairės nuo „Ramiojo vandenyno pakrantės žuvininkystės“ Vilmingtono pusėj. Prie degalų dokų stovėjo iškraunamas tankeris. Šiek tiek tolėliau gatvėje japonpalaikiai žvejai taisė savo tinklus, ištemptus per kelis kvartalus palei krantinę. Amerikos-Havajų prieplaukoje darbininkai pakraudinėjo į Honolulu plauksiantį laivą. Plušėjo iki juosmens išsirengę. Staiga pasirodė, kad juos aprašyti būtų visai puiki mintis. Atrėmiau naująjį sąsiuvinį į turėklą, lyžtelėjau pieštuko galą ir ėmiausi rašyti traktatą apie krovikus: „Psichologinė uosto kroviko interpretacija: šiandien ir vakar. Autorius Arturas Gabrielis Bandinis.“

Paaiškėjo, kad tema anaiptol ne iš lengvųjų. Buvau bepradedąs gal keturis ar penkis kartus, bet galop pasidaviau. Šiaip ar taip, gilintis į šį reikalą reikėtų metų metus, o grožinei kūrybai potraukio kol kas nejutau. Pirmiausia, ką reikėjo padaryti, – tai surinkti į vieną visumą faktus. Ko gero, tam prireiktų dvejų, trejų, o gal net ketverių metų – tiesą sakant, tai veikiausia būtų viso gyvenimo darbas, tikras magnum opus. Per daug vargo. Tiek to. Nutariau, kad lengviau bus užsiimti filosofija. „Arturas Gabrielis Bandinis. Moralinis ir filosofinis traktatas apie vyrą ir moterį.“ Blogis – silpno vyro bruožas, o silpnam būti neverta. Kur kas geriau būti stipriam, o ne silpnam, juk silpnumas – tai tvirtybės stygius. Tad būkit tvirti, broliai mano, sakau jums: jei nebūsite tvirti, blogio jėgos jus užvaldys. Tvirtybė – tai galios išraiška. Tvirtybės stygius – blogio. Bet koks blogis reiškia silpnumą. Tad būkite stiprūs, nes kitaip būsite silpni. O kad taptumėt stiprūs, venkite silpnumo apraiškų. Silpnybė minta moters širdimi. Vyro gi širdis penima jėga. Ar norite tapti moterimis? Jei taip, tuomet silpnėkit. Ar norite tapti vyrais? Taip, taip. Tuomet darykitės stipresni. Šalin Blogį! Tegyvuoja Stiprybė! Ak, Zaratustra, suteik daug silpnumo moterims savo! Ak, Zaratustra, suteik daug stiprybės vyrams savo! Moterį – šalin! Vyrui – valio!

Netrukus nuo viso šito pavargau. Nutariau, kad gal aš galų gale visai ne rašytojas, o dailininkas. Galbūt mano genialumas slypi dailėje. Perverčiau sąsiuvinio puslapį ir ryžausi brūkštelėti kelis eskizus – tiesiog šiaip, grynai dėl praktikos, tačiau nepastebėjau nieko, ką būtų verta įamžinti: visur vien tik laivai, krovėjai ir dokai, o jie manęs nedomino. Paprastai paišydavau kates ant tvorų, marmūzes, trikampius ir kvadratus. Tada ūmai supratau, kad aš nei dailininkais, nei rašytojas, bet architektas – juk mano tėvas buvo dailidė, tad statybininko amatas mano natūrai būtų kur kas artimesnis. Nupiešiau kelis namus. Visi atrodė daugmaž vienodi – kvadratiniai statinukai su rūkstančiais kaminais. Užverčiau sąsiuvinį.

Ant tilto buvo karšta, saulė svilino sprandą. Pralindau pro turėklus ir patraukiau rantytų akmenų, suverstų prie pat kranto, link. Akmenys buvo didžiuliai, nuo užslenkančių potvynių pajuodę kaip anglis, kai kurie jų vos ne namo dydžio. Po tiltu juos suritino visiškai be jokios tvarkos, kaip pakliuvo, galėjai pamanyti, kad atsidūrei kažkokiam ledkalnių telkiny, ir vis dėlto tie akmenys atrodė ramūs ir laimingi.

Lįsdamas po tiltu jaučiausi lyg niekas anksčiau prieš mane to niekada nebūtų daręs. Nedidukės uosto bangelės vis lyžtelėdavo akmenis ir tai ten, tai šen palikdavo gelsvo vandens balutes. Kai kurie rieduliai buvo gerokai apsamanoję, kai kurie – nusėti paukščių išmatų dėmėm. Dvelkė niūrokas vandenyno kvapas. Po tilto santvarom buvo taip šalta ir tamsu, kad beveik nieko negalėjau įžiūrėti.

Girdėjau, kaip viršuj dunda automobiliai, aidi klaksonai, šūkalioja žmonės, medinius tilto skersinius drebina galingi sunkvežimiai. Triukšmas buvo toks baisus, kad ausyse net tvinkčiojo, pamėginau sušukti, bet mano balsas nukeliavo vos kelias pėdas ir tuojau pat movė atgal, tarsi pririštas prie guminės virvelės. Ropojau per akmenis tolyn tol, kol pavyko ištrūkti iš saulės spindulių. Keista viečiukė. Trumpam net išsigandau. Kiek tolėliau gulėjo milžiniškas akmuo, kur kas didesnis už visus kitus, o jo viršūnė buvo klote nuklota baltom kirų išmatom. Visų šitų riedulių karalius su balta karūna. Patraukiau prie jo.

Ūmai man po kojom viskas sujudėjo. Kilo tikrų tikriausias kažin kokių gleivėtų ropinėjančių bjaurybių knibždėlynas. Sustingęs sulaikiau kvėpavimą ir pamėginau įsižiūrėti. Krabai! Čia jų spietėsi tuntai, ištisos galybės. Iš baimės mane kone suparalyžiavo, ir visas iš viršaus atsklindantis triukšmas dabar jau tebuvo niekis palyginti su mano širdies dunksėjimu.

Prisišliejau prie akmens ir užsidengiau veidą delnais – stovėjau taip, kol baimė praėjo. Kai rankas atitraukiau, tamsumoj ėmiau šį tą įžiūrėti – buvo pilka ir šalta, galėjai pamanyti, kad atsidūrei požeminiam pasauly – niūriam, nuošaliam užkampy. Pagaliau pirmą kartą įdėmiai įsižiūrėjau į čia besiveisusius padarus. Didžiuliai krabai, ne ką mažesni už namo plytas, tylūs ir negailestingi – jie tiesėsi nuo didžiulių akmenų, jausmingai, tarsi šokdami hulą, krutino grasius čiuptuvėlius, pūtė savo nemalonias, šlykščias akeles. Vis dėlto gerokai daugiau buvo mažesnių krabų, maždaug delno dydžio, jie būriais plūduriavo nedidelėse juodose balose palei akmenų kraštus, ir kovodami dėl vietos viršuj ropštėsi vienas per kitą ir tempė vieni kitus atgal į tekšinčią juodumą. Smaginosi iš širdies.

Prie pat savo kojų pastebėjau netgi dar mažesnių krabukų, kurių kiekvienas buvo maždaug sulig doleriu, lizdą – vientisą didelį besimuistančių, persipynusių tarpusavyje kojyčių gumulą. Vienas jų įsičiupo man į kelnių klešnę. Atplėšiau jį nuo savęs ir apžiūrėjau, kol tas bejėgiškai mosavo galūnėm mėgindamas man įžnybti. Tačiau laikiau jį tvirtai ir nieko man padaryti jis neįstengė. Užsimojau ir sviedžiau jį į akmenį. Jis trakštelėjo, mirtinai sukežo, akimirką pakybojo prilipęs prie akmens, o tada paplūdęs krauju ir vandeniu žlegtelėjo žemėn. Pakėliau sugurintą šarvą ir paragavau iš jo trykštančio gelsvo skysčio – šis buvo sūrus kaip jūros vanduo ir man nepatiko. Švystelėjau kūnelio likučius tolėliau. Kurį laiką jie plūduriavo paviršiuj, bet netrukus aplinkui sukti ratus suskato grobį užuodusi stintukė – iš pradžių tik tyrinėjo, bet galop nirčiai įsikando ir nusitempė kartu su savim kažkur į dugną. Nuo krabų kraujo rankos pasidarė lipnios, persisunkė vandenyno kvapu. Ūmai pajutau, kaip mane užplūsta noras juos išžudyti – visus iki paskutinio. Tiesa, mažesnieji manęs nedomino, žudyti, – žudyti be atvangos, – troškau tik didžiuosius. Tuos stiprius ir nuožmius dičkius, su galingais žabtais. Tik jie vieni buvo Arturo Užkariautojo, Bandinio Didžiojo verti priešininkai. Apsidairiau aplink, tačiau nei kokio nors pagalio, nei žabo niekur nepastebėjau. Prie pat kranto, greta betoninės atramos gulėjo krūva akmenų. Pasiraičiau rankoves ir ėmiau svaidyti juos į patį didžiausią krabą iš tų, kuriuos man pavyko įžiūrėti, – jis snaudė ant uolos maždaug už dvidešimties pėdų. Akmenys vis atsitrenkdavo šalimais, per vieną kitą colį nuo jo, į šalis lėkė žiežirbos ir nuolaužos, bet krabas nė neatsimerkė pažiūrėti, kas čia darosi. Šveičiau gal dvidešimt akmenų, kol pagaliau pataikiau. Pergalė! Akmuo suknežino jam nugarą – pasigirdo trekštelėjimas lyg perlaužus sūdytą sausainiuką. Pataikiau idealiai, visas jo kūnas susigurino į uolą. Tada pliumptelėjo į vandenį ir ėmė grimzti tarp žalsvų teliuškuojančių putų. Stebėjau kaip jis pradingsta po vandeniu ir atsisveikindamas jo pusėn rūsčiai pagrūmojau kumščiu. Ate, ate! Be abejo, dar susitiksim anam pasauly, ir tu, Krabe, manęs nepamirši. Prisiminsi mane, savo nukariautoją, amžinai – per amžius amžinuosius!

Galabyti krabus akmenimis tapo pernelyg sunku. Jų briaunos buvo tokios aštrios, kad užsimojant raižė pirštus. Nusiploviau nuo rankų kraują ir gleives, ir patraukiau atgal į šviesą. Užsikabarojau ant tilto ir nupėdinau gatve tolyn į už trijų kvartalų įsikūrusią jūrininkų parduotuvėlę – ten buvo galima įsigyti ginklų ir amunicijos.

Baltaveidžiui pardavėjui pareiškiau, kad man reikėtų pneumatinio šautuvo. Jis parodė man vieną galingesnių ir aš atkišęs pinigus jį išsyk ir nusipirkau – be jokių klausimų. Už tai, kas liko iš dešimtinės, įsigijau šratinių šovinių. Baisiausiai magėjo kuo greičiau grįžti į mūšio lauką, todėl baltaveidžiui pasakiau, kad jų nevyniotų, o duotų tiesiog taip. Jam tai pasirodė keista ir jis įdėmiai mane nužvelgė, bet aš tuojau susišlaviau nuo prekystalio šaudmenis ir nieko nelaukdamas, tik ginkdie ne bėgte, išmoviau į lauką. Valią kojoms daviau jau lauke, bet netrukus pajutęs, kad kažkas mane stebi, atsigręžiau – ir iš tiesų: baltaveidis stovėjo tarpdury ir markstėsi žvelgdamas į mane pro tirštą popietės karštį. Sulėtinęs žingsnį spėriai nutipenau už kampo, o tada jau ir vėl dėjau į kojas iš visų jėgų.

Visą tą popietę prašaudžiau krabus, galiausiai nuo šautuvo įskaudo petys, o nuo taikiklio pradėjo perštėti akį. Buvau Bandinis Diktatorius, Krabijos Geležinis Žmogus. Vyko eiliniai Kruvini Valymai Tėvynės labui. Jie mėgino paveržti iš manęs valdžią, šitie sumauti krabiūkščiai, ir jiems užteko smarvės sukurstyti revoliuciją, bet dabar išmušė keršto valanda! Tik pamanykit! Mane ėmė siutas. Tie prakeikti krabai ryžosi suabejoti Antžmogio Bandinio galia! Ir kas jiems pasidarė, kad taip kvailai įtikėjo savo jėgomis? Ką gi, lai tai būna jiems pamoka, kurios niekada nepamirš. Tai paskutinis jų sukurstytas maištas, prisiekiu Kristum! Nuo šios minties net sugriežiau dantimis. Ir turėk man tiek įžūlumo! Dieve, kaip pikta!

Pyškinau išsijuosęs, ant piršto išdygo pūslė. Nugalabijau virš penkių šimtų, o sužeidžiau dar dvigubai tiek. Pakvaišę iš pykčio ir baimės krabai mane puolė, bet jų gretos retėjo dėl žuvusiųjų ir sužeistųjų. Jie mėgino mane supti. Tuntais ropojo artyn. Iš vandens skubėjo pastiprinimas, dar kiti būriai veržėsi iš už akmenų. Nesuskaičiuojama krabų galybė judėjo per akmeningą plynę pasitikti savo mirties, tykančios ant jiems nepasiekiamo aukšto riedulio.

Surinkęs dalį sužeistųjų ir sumetęs juos į balą surengiau karinį pasitarimą, kuriame nusprendžiau atiduoti juos karo lauko teismui. Traukiau iš balos po vieną, sodindavau priešais šautuvo vamzdį ir spusteldavau gaiduką. Vienas krabų – ryškiaspalvis ir itin gyvybingas – priminė man moterį: akivaizdu, kad tai buvo į šį renegatų būrį įsimaišiusi princesė, tikra drąsuolė, kenčianti dėl rimtų sužeidimų – viena jos kojelių buvo suvis nutraukta šrato, kita – gailiai tabalavo ant sausgyslės. Širdį veriantis vaizdas. Sušaukiau dar vieną pasitarimą ir nusprendžiau: atsižvelgiant į ypač skubėti verčiančias aplinkybes, apie jokią lyčių diskriminaciją negali būti nė kalbos. Net ir princesei privalu mirti. Reikalas ne iš maloniųjų, bet neišvengiamas.

Liūdesio kupina širdimi priklaupiau tarp žuvusiųjų ir mirštančiųjų ir malda kreipiausi į Dievą, šaukdamasis Jo atleidimo už šį žvėriškiausią, kokį tik gali įvykdyti Antžmogis, nusikaltimą – moters egzekuciją. Juk, šiaip ar taip, pareiga yra pareiga, senoji tvarka turi būti išlaikyta, revoliucija – numalšinta, režimui privalu gyvuoti, o visiems renegatams – mirti. Trumpai šnektelėjau su princese akis į akį, oficialiai atsiprašiau Bandinio vyriausybės vardu ir įvykdžiau paskutinį jos norą – leidau pasiklausyti „La Paloma“, kurios melodiją pats ir sušvilpavau, – maža to, padariau šitai taip jausmingai, kad baigdamas net apsiverkiau. Tada atkišau šautuvo vamzdį priešais jos nuostabų veidą ir nuspaudžiau gaiduką. Ji mirė iškart, šlovingai, čia pat išsitaškiusi į šalis skaisčiais sutrupinto kevalo ir gelstelėjusio kraujo purslais.

Ypatingos pagarbos ir susižavėjimo vedinas toje vietoje, kurioje ji krito, įsakiau pastatyti akmenį, skirtą šiai žavingai vienos įsimintiniausių pasaulinių revoliucijų didvyrei, žuvusiai kruvinomis birželio dienomis valdant Bandiniui, atminti. Tądien buvo kuriama istorija. Išnaudodamas trumpas paliaubas peržegnojau paminklinį akmenį, pagarbiai, o kartu gal net ir su šiokia tokia aistra, jį pabučiavau ir žemai nulenkiau galvą. Ironijos kupina akimirka: ūmai man švystelėjo suvokimas, kad šią moterį aš mylėjau. Bet, ką gi, – pirmyn, Bandini! Puolimas vėl prasidėjo. Netrukus pašoviau dar vieną moterį. Sužeidžiau nesunkiai, ji liko ištikta šoko. Paimta į nelaisvę pasisiūlė man atsiduoti kūnu ir siela. Maldavo išsaugoti jai gyvybę. O aš tik grėsmingai kvatojau. Vis dėlto jos būta išskirtinės būtybės, tokios rausvos, rožinės, todėl galiausiai priėmiau tai kaip likimo neišvengiamybę ir su jaudinančiu jos pasiūlymu sutikau. Sudorojau ją, meldžiančią pasigailėjimo, čia pat po tiltu, tamsoj. Tebesikvatodamas švystelėjau į priekį ir, atsiprašęs dėl savo žvėriškumo, ištaškiau į gabalus.

Skerdynes galiausiai baigiau, kai dėl pervargusių akių jau net įskaudo galvą. Prieš pasišalindamas paskutinį kartą įdėmiai apsižvalgiau. Visi akmenys nutaškyti krauju. Triumfavau, pasiekiau didžią pergalę. Bridau tarp žuvusiųjų ir balsu guodžiau juos, mat nors jie man ir priešai, aš – žmogus taurus, tad gerbiau juos ir žavėjausi šitokia narsia jų kova su mano legionais.

– Mirtis atsėlino jūsų, – kalbėjau jiems. – Sudie, brangieji priešai. Drąsiai kovėtės ir dar drąsiau kritote, ir Fiureris Bandinis to nepamiršo. Jis atvirai nulenkia prieš jus – žuvusiuosius – galvą.

Vis dėlto pasitaikė vienas kitas ir toks, kuriam sakiau štai ką:

– Sudie, niekingas baily. Tfu ant tavęs, esi pasišlykštėtinas. Tavo bailumas Fiureriui atgrasus. Bailių jis neapkenčia kaip maro. Ir po tavo mirties nenurims. Lai vandenyno potvynis nuplaus nuo žemės paviršiaus tavo gąslias piktadarybes, niekše.

Užsikabarojau į pakelę kaip tik tuo metu, kai pasigirdo šeštą valandą skelbiantys švilpukai. Patraukiau namų link. Kiek tolėliau, tuščiame sklype palei gatvę kažkokie vaikiščiai žaidė beisbolą – atidaviau jiems savo šautuvą su šaudmenų likučiais mainais į kišeninį peilį, kuris, pasak vieno iš jų, buvo vertas trijų dolerių. Tik manęs taip paprastai neapmausi: puikiausiai nutuokiau, kad toks peilis kainuoja ne daugiau negu penkiasdešimt centų. Paprasčiausiai labai norėjau atsikratyti tuo šautuvu, todėl ir sutikau mainytis. Vaikiščiai palaikė mane visišku mulkiu, bet ir tiek to.

Versta iš: John Fante. The Road to Los Angeles. Santa Rosa: Black Sparrow Press, 2000

---

1 Po paraliais, Jėzau Kristau! (it.) (Čia ir toliau – pastabos vertėjo.)
2 Epvorto lyga (Epworth League) – metodistų organizacija, vienijanti 18–35 metų amžiaus tikinčiuosius, įkurta 1889 m. ir skirta gilesniam ir labiau apmąstytam pamaldumui skatinti.
3 Biblijos juosta (Bible Belt) – neformalus daugiausia pietryčių valstijas apimančio JAV regiono, kurio esminę kultūrinio ir socialinio gyvenimo ašį sudaro evangeliškasis protestantizmas, pavadinimas.
4 Vieno autobiografiškiausių Williamo Somerseto Maughamo (1874–1965) romano „Aistrų našta“ pagrindinis veikėjas, autoriaus alter ego.
5 Pusiau autobiografinio Theodore’o Dreiserio (1871–1945) romano „Genijus“ pagrindinis veikėjas, dėl pripažinimo kovojantis talentingas dailininkas.