literatūros žurnalas

Gintaras Bleizgys. Į Lukiškes

2018 m. Nr. 3

| Romano „Gyvulėliai“ fragmentas |

 

Išvežtas iš teismo rūmų porą valandų praleidau automobilyje.

Sunku pasakyti, kur mane vežiojo. Tikriausiai tvarkė su kitų žmonių sekimu ir tyrimais susijusius reikalus. Aš jau buvau praeitis. Niekam neįdomus, „įformintas“ – laiko terliotis su manimi dabar bus į valias, niekur nepabėgsiu, nesipriešinsiu, o jeigu priešinsiuosi, gausiu į snukį (veido tokie kaip aš jau neturi). Taigi sėdėjau sau automobilyje ir tylėjau. Jaučiausi kaži koks apspangęs, susvetimėjęs: žiūrėdamas pro langą neatpažinau Vilniaus pastatų ir gatvių, kuriomis mane vežė.

Cik cik cik, ciksėjo laikas mano sąmonėje – pėstute, ristute, pyzdute… Kažkoks nusivylimas, beprasmybė. Baimė? Gali būti, kad ir baimė, bet jos nesuvokiau.

Ypatingomis savo gyvenimo akimirkomis žmogus nebijo. Ar tai buvo ypatinga mano gyvenimo akimirka? Nieko sau – ypatinga.

– Ypatinga, nors daug ko stinga…

– Ką? – į ypatingą mano gyvenimo akimirką įsiterpė automobilį vairuojantis pareigūnas.

– Nieko.

– Dar išsidirbinėji?

– Nedirbu, nes ne darbe esu.

– Ką?

– Nieko.

– Tu ką?

– Nieką, nes mano rankos surakintos.

– Prisiprašysi, – įsijungė dar vienas, šalia vairuotojo sėdintis pareigūnas.

Jo balsas skambėjo kaži kaip keistai, pažįstamai… Taip, šitas balsas iš mano ankstyvos vaikystės, iš už jūrų marių – Veisiejai, aplink ežerą šlama vasaros pradžioje ryškiai žalius lapus išskleidę alksniai, močiutė… Vaikams patinka siaubo istorijos, o močiutės moka tokių istorijų papasakoti…

Seniai seniai, kai Lietuva dar buvo apaugusi didžiulėmis giriomis, – pasakoja man močiutė, – eina per girią toks žmogus. Visą dieną eina, o girios krašto nematyti, jau ir saulė leistis pradėjo, temsta, staugia vilkai… Nenori žmogus girioje nakvoti, bijo, kad jį vilkai sudraskys. Tik žiū – tarp medžių tokia trobelė. Įeina žmogus vidun, ten vienas kambarys, kambario viduryje nabašninkas pašarvotas karste guli, aplink karstą dega žvakės – nė gyvos dvasios. Keleiviui baisu, bet ką darysi, nusprendžia jis verčiau namelyje negu girioje nakvosiąs, išsitraukia iš kišenės rožančių, apsuka tuo rožančiumi numirėliui rankas, tada iš kitos kišenės išsitraukia dar vieną rožančių, supančioja juo numirėliui kojas, atsisėda prie karsto ir meldžiasi.

Tikriausiai užsnūdo, Gintarėli, jis besimelsdamas, tik kaip pradės lygiai vidurnaktį kažkas baladotis. Nubunda keleivis ir girdi balsą:

– Negyvėli negyvėli, paimk gyvėlį.

– Negaliu, mano rankos surištos.

Keleivis žegnojasi, dairosi išsigandęs, bet nieko nemato.

Ir vėl tas pats balsas:

– Negyvėli negyvėli, paimk gyvėlį.

– Negaliu, mano kojos surištos, – atsako karste gulintis.

Tada balsas dar kartą – tik daug garsiau:

– Negyvėli negyvėli, paimk gyvėlį!

Karste gulintis negyvėlis ima visaip judinti rankas, paskui kojas, bet negali rožančių nutraukti.

– Negaliu, – atsako tam balsui, – mano rankos ir kojos surištos.

Balsas daugiau nebekalba.

Vos rytui praaušus keleivis kaip šoko nuo suolo ir pro duris…

– O tuos rožančius ar pasiėmė?

Negaliu prisiminti močiutės atsakymo.

– O tuos rožančius ar pasiėmė? – burblenu po nosimi spectarnybų automobilyje, žiūrėdamas į antrankiais surakintas savo rankas.

– Ko nerimsti! – piktinasi pareigūnai.

– Negyvėli negyvėli, paimk gyvėlį, – atsakau.

– Blet, išprotėjo, – susižvalgo pareigūnai ir bumbsėdami tarsi kokie kamuoliai atšoka nuo mano gyvenimo.

Durys atsidaro. Spragsi metalas. Bumbt – vėl užsidaro.

Tikrina dokumentus. Atsisveikina su mane atlydėjusiais pareigūnais. Kažko klausia, veda koridoriumi.

Ant sienų blykčioja šešėliai, ankštos durys, erdvi patalpa. Šūdą erdvi – pilna prigrūsta visokių pertvarų, durų durelių. Purvais apskretusios grindys, sienos, lubos, durys durelės angelės sparneliai – lyg vaikščiotum po šiknaskylę… Susikaupk, Gintarai, gerbk savo skaitytojus: ne po šiknaskylę, oi ne, tirlim papam, rašyk – lyg vaikščiotum po paskendusio laivo triumus, apleisto fabriko persirengimo kambarius, gamybines sales… Daug šūdo čia prigamina, cit, rupūže, susikaupk, nekalbėk taip, yra dalykų, apie kuriuos gali rašyti, yra dalykų, apie kuriuos turėsi nutylėti, juk tavo romaną gali skaityti ir egzaltuoti skaitytojai… Ar tokie, kurie apsivemia nuo savo išmatų kvapo?.. Na, nurimk, juk tu pakliuvai į sanatoriją… taip taip, mielieji skaitytojai, Lukiškės po areštinės Kosciuškos gatvėje iš tikrųjų yra lyg sanatorija. Lukiškėse daug erdviau, daug švariau, beveik nėra apsivėmusių, į kelnes prisivariusių benamių, ir utėlės jiems iš tarpukojo nebėgioja… Čia ne kokia miesto areštinė, čia – respublikinis lygis – šviesu, erdvu ir galinga… žinoma, sąlygiškai, žinoma, kad yra ir skreplių, bet tikrai mažiau, oi šik drim cik drumbacele, tikrai mažiau negu Kosciuškos areštinėje…

Įvedė į tokią kamaraitę – viena siena tik pusės metro ilgio ir kita tik pusės. Tik pyst uždarė už nugaros duris ir likau vienas. Stoviu ir dairausi – sienos ištepliotos visokiomis žmogaus kūno išskyromis, vietomis išgremžtos, prirašinėtos – ajajai kaip įdomu. Esu erdvioje patalpoje, kuri suskirstyta į dešimtis mažų kamarėlių…

– Esi paskirstymo punkte, Gintarai, – sakau pats sau.

Niekas neatsako. Net pats sau neatsakau, todėl kalbu toliau:

– Esu erdvioj ir ankštoj patalpoj…

Vėl niekas neatsako.

– Tai vis dėlto apsispręsk, – tęsiu keldamas balsą, – vienu metu būti ir ankštoj, ir erdvioj patalpoj neįmanoma…

– Ai ai! – kad ims rėkti kaži kas keliomis kamarėlėmis-gardais dešiniau nuo manęs. – Bloga!

– Raminkis, – atsako jam iš kamarėlės priešais mane į kairę.

– Ai ai! – rėkia tasai. – Jau pusę dienos čia, noriu į šikinyką!

– Užsičiaupk! – atsišaukia dar vienas. – Į kokį dar šikinyką?! Šiknius esi ir jau sėdi šikinyke, ko tau dar reikia?!

– Blet, kai išeisiu, tai kaip duosiu į snukį! – atrėžia šiknius.

– Raminkis! – rėkia iš gardo priešais mane į kairę.

– Tu čia man?! – grėsmingu balsu įsijungiu ir aš, norėdamas pasirodyti esąs tikras vyras.

– Čia tas naujokas kalba? – klausia iš gardo priešais mane į kairę.

– O tu seniokas? – atšaunu.

– Koks tavo vardas? – toliau klausinėja iš gardo priešais mane į kairę.

– Auksinis kardas, – rėžiu.

– Gal turi vokų?

– Kam tau vokai?

– Rašysiu laišką.

– Ir kur jį dėsi?

Kiti nutilę klausosi mūsų pokalbio.

– Kaip tai kur – siųsiu.

– Maniau, šikną nusišluostyt nori…

Visi ima žvengti. Laiškarašys – irgi.

– Durnas, – sako man, bet jau visai nepiktai, – noriu laišką mamai parašyt…

Erdvioj patalpoj, kurioje pilna ankštų kamarėlių, stoja mirtina tyla.

Šiknius iš paskutiniųjų kenčia ir tyli, nes jeigu dabar pasakys, kad nori šikti, jo noras bus sulygintas su kito noru rašyti laišką mamai ir įvertintas kaip mirtinos patyčios; tada, kai jiedu susitiks kur nors koridoriuje arba kameroje, tas, kuris nori rašyti laišką mamai, galės suvesti su šikniumi sąskaitas, tikėtina, kad tos sąskaitos bus labai žiaurios ir suvesti jas pavyks, nes jam pritars absoliučiai visi lukiškėnai – juk negalima, net ir gyvuliui aišku, kad negalima tyčiotis iš motinų…

– O tavo koks vardas? – klausiu laiškarašio.

– Auksinė raidė, – atrėžia (bet nepiktai).

– Tai čia tokia pavardė, – sakau irgi nepiktai (netgi šypsodamasis). – O vardas?

– O vardo aš neturiu.

– O veido aš neturiu: jokio žmogiško veido… – uždainuoja kažkur iš visai kitoje eilėje išrikiuotų gardelių.

– Tyl-o-o-os! – šaukia į erdvią, ankštų kamarėlių prigrūstą patalpą įbėgę kalėjimo prižiūrėtojai.

– Kad man nė šnipšt! – riaumoja vienas ir kaip duos gumine lazda į sieną.

– Oi, – ironiškai cypteli kažkurios mirtinos kamarėlės gyventojas, – ir vėl pro šalį!

– Oi, ir kodėl aš taip visada nepataikau! – pamaiviškai paplonintu balsu atsiliepia iš kitos kamarėlės.

– Gal kad esu žvairas, trailas ir pyderas, – sucypia dar iš kažkur.

Gardelių gyventojai prapliumpa juokais.

Kalėjimo prižiūrėtojai rėkia, liepia nutilti ir guminėmis lazdomis tvatina į duris.

Nutylame. Juk pareigūnams reikia paklusti.

Tylime ir klausomės kiekvienas savo tylos, kiekvienas savo širdies, kiek-vienas savo demono, kiekvienas savo angelo, kiekvienas taip, kaip esame įgudę, išmokyti, pripratę…

Ką mes girdime, mielasis skaitytojau? Ką girdi tu?

Tą vakarą į ilgesnes diskusijas nesileidome.

Protarpiais į erdviąją, ankštomis kamarėlėmis užgrūstą patalpą, vedini areštuotuoju, įžengdavo kalėjimo prižiūrėtojai. Dzin pin – atidarydavo vis kitas duris, įgrūsdavo į vidų naują gyventoją ir išeidavo.

Kartais būdavo atvirkščiai: atsidaro durys dzin pin ir žmogų išveda lauk.

– Šihira dvasių pasaulyje, – konstatavau pamatęs po geros valandos prie mano kamarėlės durų atvestą seselę.

Prižiūrėtojai atidarė duris, ji užsimovė gumines pirštines, nusišypsojo.

– Esate gražiai apsirengęs, – pasakė (vis dar – jau trečia diena – buvau su kostiumu, kaklaraiščiu ir prabangiu, „naujausią mados klyksmą“ atspindinčiu juodu – viduje raudonas pamušalas – lietpalčiu).

– Tikra Šihira dvasių pasaulyje, – pakartojau.

– Aš ar Jūs? – šypsojosi, o tas „Jūs“ labai stebino, visi čia yra „tu“ ir jokių „Jūs“ čia nebūna.

– Kaip pažiūrėsi, – šypsojausi ir aš.

– Narkotikai, raminamieji, alkoholis?

– Ką?

– Ar esate pripratęs, ar galėsite ištverti be narkotikų, raminamųjų, alkoholio? – ramiai, bet jau be šypsenos tęsė ji. – Pereinamuoju laikotarpiu galiu pasirūpinti, kad būtų šiek tiek lengviau.

– Ne, – atsakiau.

– Kas ne?

– Narkotikai, raminamieji, alkoholis – ne…

– Džiugu, – vėl ėmė šypsotis, įpratusi nepasitikėti areštuotaisiais. – Nusirengiam paltą, kelnes ir triusikus nusimaunam iki kelių.

Suabejojau, ar tikrai privalau vykdyti. Klausiamai pažvelgiau į jai už nugaros (anapus įėjimo į kamarėlę) stovinčius du kalėjimo prižiūrėtojus. Tie linktelėjo galvomis. Nusivilkau lietpaltį, iki kelių nusismaukiau kelnes.

– Pasiraitojam rankoves, – komandavo seselė.

Pasiraitojau. Ji apžiūrėjo rankų venas – ar nėra dūrių, tada pasilenkė, pakrapštė ir apžiūrėjo mano kirkšnis, atsitiesė ir, dešine stipriai sugriebusi už mano vyriškumo atributo, lūpomis įsisiurbė į ausį.

– Gaila, katuk, kad greit išeisi, – sušnibždėjo į tą pačią ausį (kalėjimo prižiūrėtojai už jos nugaros stovėjo negyvais, bereikšmiais veidais), tada atsikrenkštė, spjovė man po kojomis riebų skreplį ir išėjo.

Dzin pin užsitrenkė kamarėlės durys. Atsargiai, stengdamasis neįsilipti į riebųjį medicinos darbuotojos skreplį, užsitraukiau kelnes, susikišau į jas marškinių skvernus, apsivilkau lietpaltį…

– Ką ji tau pasakė? – išgirdau iš gretimos kamarėlės.

– Nieko.

– O man pasirodė, kad kažką pasakė, ar ne, vyrai, – balsas kreipėsi į visą erdvios patalpos ankštų kamarėlių auditoriją.

– Ūūūūūū, – ėmė ūžti iš visų pusių.

– Sakė, kad mėgsta kates, – atrėžiau.

– Ūūūchacha, – šurmuliavo vyriška auditorija.

– O skreplį kur spjovė?

– Tarp kojų.

– Reikėjo ir tau jai tarp kojų.

– Tyl-o-o-os! – ėmė rėkti į patalpą vėl sugrįžę prižiūrėtojai.

Tylėjome.

Man iš kairės ir iš dešinės, taip pat ir tolumoje vis sudzimpsėdavo kamarėlių durys. Areštuotuosius vesdavo lauk. Balsų erdvioje mirtinų kamarėlių gyvenvietėje vis mažėjo. Nuo pakliuvimo čia jau praėjo mažiausiai pora valandų. Stovėjau savo mažyčiame namelyje su riebiu seselės skrepliu ir klausiausi, kaip eina mano gyvenimo laikas.

– Visai gerai būti sraige, – pasakiau.

Tyla.

– Kodėl visi tylit?

Tyla.

– Ką, ar jau nė vieno neliko?

– Gal turi voką? – išgirdau kažkur iš tolumos.

– Dar vienas?

– Koks vienas?

– Norintis rašyti laišką.

– Kaip tai dar vienas, jeigu tu man to voko taip ir nedavei.

– Tau?

– Man.

– Kad tu neprašei.

– Kaip tai neprašiau, naujoke?

– Senioke, čia tu?

– Čia Auksinė raidė.

– Tai kad tave jau seniai išvedė.

– Nu išvedė ir vėl parvedė, bet į kitą vietą. Ir ką?

– Kam tau vokas?

– Noriu rašyti laišką.

– Kam?

– Sakiau gi, kad mamai.

– Tai rašyk.

– Tu ką, tyčiojiesi?

– Kodėl?

– Kad sakai: rašyk.

– Taigi, jeigu nori, imk ir rašyk, kam tau tas vokas.

– Taigi kad galėčiau išsiųsti.

– O tu rašyk, net jeigu ir negalėsi išsiųsti.

– Nu blet, ar tu tyčiojiesi, naujokas, ar ką?

– Iš kur aš tau paimsiu tą voką, juk žinai, kad įeinant į čia viską atima.

– Žinau.

– Tai ko tada klausi, ar turiu voką.

– Nes noriu rašyt laišką.

– Tai aš ir sakau: jeigu nori rašyt, imk ir rašyk.

– O tu visą laiką imi, blet, ir padarai tai, ką nori?

Dzyn pyzdryn atsidaro senioko kamarėlės durys, girdžiu, kaip prižiūrėtojai jį išveda, o tas rėkia:

– O tu pagalvok, naujokas, ar visada padarai tai, ką nori!..

Galvoju. Daug laiko turiu galvojimams. Daug turiu tylos. Erdvią patalpą mirtinų kamarėlių ankštybėse – –

Žuvytės plaukioja upėje. Žuvytės plaukioja ir ežere. Kūdroje veisiasi buožgalviai. Jūroje nardo rykliai ir banginiai.

Ežero dugne yra kalvų. Jūros dugne – ištisi kalnynai. Povandeninis pasaulis. Pogrindis. Kanalizacijos vamzdžiai. Laiko upėmis ir upeliūkščiais kanalizuojama sąmonė.

Žuvį praryja žuvis. Kūdra nusenka. Banginiams susimaišo protas ir jie plaukia į seklumas, paskui negyvi jų kūnai voliojasi pakrantėje – talžomi vėjo, skalaujami seklumos bangelių, draskomi plėšrūnų.

Kūdra susigeria į žemę, ne, iš pradžių susigeria į dangų: sausringą vasarą purvinas kūdros vanduo ima garuoti – kyla oru tie garai, iki pat debesų, paskui kaupiasi, kaupiasi tuose debesyse – debesų kūdros ir čiožilkos, žiūrėk, tik pyst, trenkia koks perkūnas, prakiursta debesys, pasipila žemėn vanduo, tokiomis lietaus kasomis, grandinėmis, dangų su žeme surakinusiais antrankiais, geriasi iš debesų nusileidęs vanduo vis gilyn į žemę, kaupiasi požeminiuose rezervuaruose, moliu apspaustose saugyklose, žemiškojo laiko atminties kertelėse, tik pyst, ima ir prakiūra kokia saugykla, žiūrėk, ir šaltinis iš žemės kokioje pakalnėje betrykštąs, žiūrėk, ir dar vienas, ir trečias, garma tie šaltinių vandenys, genami reljefo netolygumų, Žemės sukimosi aplink savo ašį, mėnulio traukos, šūdo, o ne mėnulio, šaltiniai – it kokie kapiliarai ant Žemės plutos, smegenų plutos, slapčiausiųjų smegenų vingių, pavingiavimų, paraliavimų, atmintėlių; subėga šaltiniai į upelį, upelis – į ežerą, plečiasi vandenys, apsemia klonius ir tuštumas, tirpdo druską, įsisūdydami į jūras ir vandenynus… gausiuose pasaulio vandenyse gausiai veisiasi gausinga pasaulio gyvybė – visokie vienaląsčiai ir daugialąsčiai, žolės ir žiobtai, akys ir uodegos, pelekai, šlapimo pūslės, žvynai, gyvatės ir žinduoliai, delfinai, kurie tik pyst, iššoka iš vandens, pamojuoja uodegomis, sucypia, lyg pasityčiot iš mūsų norėtų… tada dar kartą iššoka iš vandens, pamojuoja uodega, sucypia… ir dar kartą… būna, kad užknisa mus tie delfinai… ir banginiai užknisa, ir kūdros, ir upeliūkščiai, ir visas šitas nepaliaujamai aukštyn žemyn cirkuliuojantis vanduo… šitie smegenų kapiliarai, smegenų purkštukai ir praustukai… plauna plauna mums smegenis, ir tik pyst lyg perkūnas iš giedro dangaus kažkas labai keisto mūsų gyvenimuos – kartais iš debesų, kartais iš požemių, kartais iš mūsų atminties, iš kokių nors pasiutusių poelgių, vandens apytakos rato, jonų ir elektronų…

– Ar čia iš tikro taip tylu? – klausiu balsu likęs vienas erdviosios menės mirtinų kamarėlių dugne.

Niekas man neatsako.

– Ar čia tylu, ar ką?

Ką – ką – aidi kamarėlių tyloje. Lyg kas juoktųsi iš manęs, tyčiotųsi, erzintų.

Pridedu prie burnos delnus ir tai uždarydamas iš burnos einančio oro bangą, tai ją atverdamas, kad mano skleidžiamas balsas tai garsėtų, tai nutiltų, tai aidėtų visokiais diapazonais, pradedu:

– A-a-a…

– Ū-ū-ū…

– Uliu-liu-antukai ir vištukai…

– Ya-a ya-a, chū-chū…

– Be-e-e be-e-e…

– Vanduo yra juodas, prūde nėra varlių!..

– Kaip gerai būti viskuo!..

– Chū-chū chū-chū-chū!

– Užsičiaupsi ten vieną kartą, sūka! – liepia man prižiūrėtojas.

– Sūka sūka! – kartoju aš. – Chū-chū!

– Tu nejuokauk ten, nes tuoj į snukį prisiprašysi! – rėkia man.

– Prašyk ir bus duota! – atrėkiu. – Prūde nėra varlių!

– Durnių atvežė, – sako vienas prižiūrėtojas kitam.

– Durnių laive guli didžuvė, žarnos ir griaučiai, – nesiliauju, – vaikštau po denį, gražiai mirksi žvaigždės, kai mirsi, tai nematysi žvaigždžių…

– Užsičiaupk! – tildo į erdviąją kamarėlių menę gužantys kalėjimo prižiūrėtojai.

– Ana garnys, – tęsiu, – skrenda dangum, driežas ryja kopūstą, plaukia laivas per juodąją jūrą, deny žarnos ir griaučiai, jeigu jų paragausi, su garniene į dangų keliausi…

– Blet, jis užpisa, – aiškina prižiūrėtojas prižiūrėtojui.

– Žmogus žmogui – vilkas, – nenutylu, – pisk nepisęs, pavalgyk verčiau…

– Tu nurimk vieną kartą!

– O kodėl?

– Kas kodėl?

– Kodėl turėčiau nurimti?

– Nes aš taip sakau!

– Kas tu toks?

– Tuoj, blet, sužinosi!

– Tuoj sužinosiu, ko nežinojau, ir pamatysiu, ko nemačiau…

– Nu, blet, jis iš tikro tyčiojasi.

– Iš tigro, liūto ir kiškio kopūsto.

– Kas tau yra?

– Netrukdyk man būti vienam.

– Čia tau ne kokia sanatorija, blet, užčiaupk žabtus.

– Netrukdyk man kiškiakopūstėliauti.

Kaip piso iš guminės lazdos į kamarėlės duris.

– Višteli šviesverti, – kažkodėl staiga prisiminiau Sigito Gedos eilėraštį, – žmogau visutėliausias, palikęs pavyzdį seniausiojo soneto…

– Nenorėk, kad atidaryčiau duris!

– Nenoriu.

– Gerai, kad bent tiek supranti.

– Vis tiek atidarysi.

– Ką?

– Noriu nenoriu – nesvarbu, nesvarbu, ir ko nori tu, vis tiek duris galiausiai atidarysi.

– Kuria prasme?

– Tiesiogine: aš gi šitoj spintoj tai amžinai nesėdėsiu.

– Tai stovėk.

– Matai, Višteli šviesverti, stovi tu, o aš sėdžiu.

– Tu, kurva, blet, vis tiek prisiprašysi!

– Prašykite ir bus jums duodama.

– Mišias laikai?

– Tuoj tau bus ir mišios.

– Ne, nu, vyrai, aš nežinau, durnas jis ar pasipūtęs.

– Jeigu nežinai, tai pagalvok.

– Ką pagalvot?

– Visus jau išvedė, o aš vis dar čia.

– Ir ką?

– Ir tą, kad su manim reikia atsargiau.

– O, žiūrėkit, vyrai, Napoleoną turime.

– Nepataikei, Višteli…

Pyst papyst atsidaro kamarėlės durys. Prižiūrėtojas įniršęs. Lyg lenktyninis ristūnas, tigras ir liūtas viename kailyje, lyg sadistas, žmogžudys, moterų skriaudėjas…

– Mes turime daug veidų, – sakau jam ramiu balsu.

Jis užsimoja guminiu bananu, bet nekerta.

– Ir kiekvienas plaukas ant mūsų galvų suskaitytas, – tęsiu. – Štai grįši namo ir gyvensi, o aš irgi vieną kartą iš čia išeisiu ir gyvensiu…

Jis klauso, net galvą kraipo, užsimojęs tuo savo guminiu bananu, bet nekerta. Matau, kad jau ir nekirs.

– Ir atpažinsiu tave gatvėje, – tęsiu.

– No, no, – kudakuoja mano Vištelis šviesvertis lyg būtų paprasčiausia kaimo višta, kišdamasis už diržo guminį bananą, – tik nereikia, gerai?

– Sakiau gi, kad vis tiek vieną kartą atidarysi šitas duris.

– Ir manai, kad esi protingas.

– Požiūrio reikalas.

– Tai žiūrėk!

Kaip vožė durimis į staktą, paskui vėl atidarė, tada vėl kaip duos su didžiausiu trenksmu ir uždarė. Ir vėl atidarė.

– Matai? – klausia.

– Ką matau?

– Koks esi durnas.

– Kodėl?

– Todėl, kad aš daug kartų duris atidariau ir vėl uždariau, o tu manei, kad atidarysiu tik tave išvesdamas. Atsikvošėk, pienburni, nieko tu neišmanai ir nežinai, kas tavęs laukia. Čia esi niekas!

Jis trenkė duris ir nuėjo. Kažkur šalimais stovėję jo bendrai (nemačiau, tik girdėjau) nuėjo drauge su juo. Ant jūros kranto išmesto banginio griaučiuose ir žarnose įsiviešpatavo mirtina tyla.

Vis dėlto – ne, mielasis skaitytojau, žarnose buvo tyla, o tarp griaučių švilpavo vėjas. Stovėjau ant jūros kranto, iki pat horizonto plytėjo ošiantis vandenynas, o atlėkęs vėjas ir švilpė, ir šnypštė, ir, įsivėlęs į didžuvės griaučius, grojo pačias įvairiausias melodijas. Dvi paras buvau menkai miegojęs ir dar menkiau valgęs, o dar tris paras prieš tai – taip pat menkai miegojau ir valgiau, todėl, vakaro sutemose stovėdamas didžuvės viduriuose ir žvelgdamas į neaprėpiamas vandenyno platybes, galėjau girdėti ir suprasti daug daugiau, negu girdi ir supranta sotus ir gerai išsimiegojęs žmogus – –

Mane suėmė pirmadienio rytą. Ginkluoti, juodai apsirengę, bet be didelių vaidinimų: atėjo į biurą, uždraudė kalbėti telefonu, išeiti iš patalpos… Vienas buvo labiau išsilavinęs: jis susirinko reikiamus buhalterinius dokumentus, iš buhalterinės programos atsispausdino tam tikras ataskaitas, paprašė, kad pateiktume sąskaitas ir sutartis su tam tikromis įmonėmis; gavęs viską gražiai susidėjo, vestuvinį žiedą ir pinigus patarė palikti biure… Kitas buvo menkiau išsilavinęs, reikalingas tik tam tikram atvejui, pavyzdžiui, jeigu sumanyčiau dokumentų nepateikti arba mėginčiau pasišalinti iš biuro – šitas visur sekiojo man iš paskos, o pamatęs, kad atsiliepiau į telefono skambutį, ėmė piktai rėkti…

Žinojau, kad ateis suimti. Nežinojau, kada tiksliai – pirmadienį ar antradienį, bet abejonių, kad suims, nekilo. Praėjusią savaitę, antradienį, iš pasaulio dingo vienas mano kolega, jo žmona taip pat – telefonai išjungti, niekas nežino, kur jie yra, du mažamečiai vaikai perduoti auklei… Ketvirtadienį sužinojau, kad tai – specialiųjų tarnybų darbas. Penktadienį tapo aišku, kad netrukus būsiu areštuotas ir aš. Pasiruošiau. Dabar juokinga taip sakyti, nes iš tikrųjų neturėjau žalio supratimo, kas manęs laukia. O dar labiau iš tikrųjų, turiu prisipažinti, kad turėjau puikų supratimą – pro sapnus, pro kaži kokias nuojautas – lyg būtų ne pirmas kartas – kai pakliuvau į Lukiškes, rodėsi, kad čia jau esu buvęs, kad visa čia pažįstu, net kamera ir jos bendrai, į kurią ir su kuriais vėliau mane perkėlė gyventi, atrodė seniausiai pažįstami: kaip jau sakiau – iš sapnų, iš nuojautų, iš kaži kokios miglos; tarsi pro rūką, tarsi pro aptemdytas akis jau esu tai regėjęs… girdėjęs… gyvenęs…

Esu įsitikinęs, kad mes žinome, kas mūsų laukia, kas mums nutiks. Esu įsitikinęs, kad pro laiko užuolaidą savo ateitį galima matyti aiškiai ir suprantamai. Ne visi norime matyti, ne visi ryžtamės, ne visi pripažįstame, jog suprantame, kas mūsų laukia. Dažnai iš baimės. Dažnai tai, kas turi įvykti, bet dar neįvyko, mums atrodo nepakeliama, atrodo, sudaužys mus, pervers, išvolios, sutryps, nepajėgsime… Aš nebijau to, kas manęs laukia. Rytojus man nėra baisus. Esu alkanas vilkas, į rytojų žengiantis lyg į sėkmingą medžioklę. Visa, kas vyksta aplink mane ir su manimi, yra mano augimas, mano tapsmas, mano žingsnis į neaprėpiamo vandenyno pakrantę, gyvenimo jūrą, siautulį… Štai vaikštau po pūvančios didžuvės griaučius, klausausi iš begalybės atlėkusio vėjo, klausausi iki horizonto nusidriekusio vandenyno ošimo – – ir man yra gera – – ir geriau yra niekam neiti su manimi – – nes čia yra mano pakrantė – – nes mano šis vandenynas – – ir vėjas, ir debesys – – nes mano šita tuštuma ir pilnatvė – – nes kiekvienam reikia rasti savo pakrantę, savo debesis ir savo vėją, savo giedrumą ir audras, savo didžuvę ir žiburėlį pūvančiuose jos viduriuose, savo laiką ir amžinybę, savo vienatvę – – savąjį taką, kurs išveda iš kūdrų ir požemių, kalnynų ir kanalizacijos vamzdžių, žuvų ir žuvelių, skumbrių, ryklių ir banginių – – nestovėk, turi eiti, privalai – – vaikas žiūri į liepsną ir grožisi, paskui paliečia ją ranka ir pradeda klykti, medžiotojas taiko į lekiančią stirną, o ši nežino, kas yra šautuvas, tigras, susidūręs su raganosiu, traukiasi atbulas, urzgia, gervė skrenda virš ežero ir nesupranta, kad skrist nėra lengva, kad žiogas toks mažas ir skruzdė, o karvė nemoka skraidyti, kraujas teka per kūną ir žmogus juda, kvėpuoja, o upei išsekus žuvytės numiršta – – yra amžina gyvastis ir mirimas – – mirimas vis lyja, krenta nuo gyvasties, tvirčiausi kardai atsimušę į ją sutrupa – – esu gyvas, esu labai gyvas, vandenys plauna mane, todėl be baimės brendu į jūrą…

Kaip poetas prozininku tapo…

2011 m. Nr. 1 / Rašytojas Ramūnas Kasparavičius atsako į Romo Daugirdo klausimus / Šioje ašarų pakalnėje tikiuosi numirti ir būti palaidotas aukštame kalnelyje…

Romas Daugirdas. Ir uždangą pavogs lyg tvarstį. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 3 / kai kojas apsemia vaikystėj neišgertas pienas nutrūksta žaismo priedainis dar jo neįpusėjus ir vėjas spaudžia iš balasto medų mes remontuojam utėles…

Lina Buividavičiūtė. Sunkių metaforų arimai

2017 m. Nr. 8-9 / Romas Daugirdas. Baladės link kvadrato pilnaties. – Vilnius: Versus aureus, 2017. – 112 p.

Iš gyvenimo užkulisių

2016 m. Nr. 11 / Rašytojas Vytautas Čepas atsako į Romo Daugirdo klausimus / Kaip prozininkas debiutavai vėliau nei Žemaitė, bet būdamas panašaus amžiaus kaip Umberto’as Eco…

Romas Daugirdas. Baladės link kvadrato pilnaties

2016 m. Nr. 7 / Pertrauka. Neliko geležinkelio virš upės, o tie, kurie žadėjo, atsisakė perkelt. Neleido net vaivorykštės nutiesti tarp krantų. Ir mes pakliuvome į spąstus pertraukos, kuri vis plėtės į visas puses. Kol apglėbė ir pamažu ištirpdė…

Aistra skaityti, drąsa nerašyti

2016 m. Nr. 3 / Literatas Laimantas Jonušys atsako į Romo Daugirdo klausimus / Tu, kaip Ričardas Gavelis, Kornelijus Platelis, Vytautas P. Bložė, daug metų praleidai Druskininkuose. Nelengva rasti...