literatūros žurnalas

Romas Gudaitis. Per mirksnį akies

2018 m. Nr. 3

Prie Šešupės, netoli Tarpučių, mažajam gimnazistui Kudirkų Vincukui nesmagu, sarmata kalbėtis su tėvu lietuviškai. Kaip, kokiu būdu užvaldo Jį ir kitus, pasišventusius darbuotis – ne „dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto“, – aistringa lietuvybė? Juk ne džiova sudegina, kai jau laimėtas mūšis dėl lietuviško rašto, kada grumtasi Žalgirio dvasia ir laimėta, – niekados neišnyko, buvo idealas gyventi ir mirti. Šitoje žemėje ir po šituo dangum. Savos valstybės idealas. Dar be žodžių, tačiau jau išgiedotas mažojo gimnazisto ilgesio atsisveikinant su tėvu ir jo šiaudgalėtu vežimu, kuris darda dabar per genetiškai paveldėtą kodą, jo paslaptį ir lietuviškąją grožinę valstybės formą.

Platus kelias, Lietuvos kelias, kuriuo visada atžengia Jonas iš Ožkabalių ir kiti mūsų Didieji Vilniun ir Lietuvon, Lietuvon ir Vilniun.

Per mirksnį akies – akimirką, vadinamą kažkodėl šimtu metų, – dukart atgimė valstybė! Praūžė per Lietuvą du niokojantys, visa teriojantys pasauliniai karai, sugriuvo dvi mus pavergusios imperijos, keitėsi sanklodos ir kultūrinis, dorovinis klimatas. Sumaištis keitė sužydėjimo viltis.

Prisilytėkime šios akimirkos, iš tūkstančių metų, sustabdę pašėlusiame laiko lėksme, prisiglauskime prie jos širdimi! Šią praeities dimensijos neturinčią akimirką. Nes praeitis – dabar, čia. Tik dabar.

Ir tyliai tyliai nusilenkime.

Tautos dvasiai ir sielai, Tautos energijai. Tautos kūrybai, kuri visados egzistavo, net tada, kai atrodė, jog nebeliko Tautos, tik salos grasaus nutautėjimo dykroje. Dabar, šią akimirką, atžengia nuo gimtosios gimnazijos, per Marijampolės–Starapolės–Senapilės bruką galingas Atžalynas, o su jais – visi išleistieji semtis mokslų į Mintaują, Dorpatą, Seinus, Varšuvą, Sankt Peterburgą ir Kijevą: pasižiūrėti Gedimino kalno, savų nesavų paminklų, pasigrožėti, kokia atsikvošėjusi mūsų dvasia. Dabar, šią akimirką, skrebena plunksnos Štralio name. Dabar, šią akimirką, miršta kautynių laukuose savanoriai ir ant jų bevardžių kapų mirksniu akies sulapoja ąžuolų girios, ošia krūptelėję nuo kirvio šilai. Dabar, šią akimirką, gimsta stebuklas.

Literatūra, mūsų sielų almanti verdenė, ėjo su šiuo stebuk-lu, literatūra jį brangino. Kiekvienas mūsų Didysis kalbina šią žemę ir tautą savu pasauliu, tiktai taip, kaip niekas kitas, be jo, negali prakalbinti. Tie įvairūs balsai ir susilieja į literatūros gyvastį. Išplėši – kraujuos, ir žaizda neužsitrauks. Niekada.

Kada užgimė lietuvių literatūra? Tada, kai sustiprėjo mūsų protėviuose sąžinė, ilgesys, liūdesys. Viskas prasidėjo nuo bernelių, nesugrįžtančių iš karo Gudo šaly, ir piečiau vorkslų volynių, ir Rytuose, ir iš ten, kur – išgirdo tiktai Maironis, išdainavo – „nebegrįžta nuo Malburgo mielas bernužėlis“, kur prūsai, pražūdami be savo valstybės, užstojo ir gelbėjo mus, savo gentainius, valstybę turinčius. Iš frontų, miškų ir bunkerių, iš amžino įšalo sibiruos, sugrįžimo lūkesčio – vėliau. Mes neturėjom, išskyrus Kristijoną Donelaitį, savojo Homero. Tačiau juk buvo pirmas pradininkas, pranokėjas, literatūros genijus – pirmasis negrįžtantis, suradęs būdą pasilikti su mumis universalia metafora: „Žemė kėlė žolę, žolė kėlė rasą, rasa kėlė pasagėlę, pasagėlė – žirgą.“ Žirgas – tai jau vaizdinys pakeliui į valstybę. Niekados, po jokiu jungu neišnykęs genetinis valstybės piliakalnis, užuovėja artojui ir kariui – ir Simono Daukanto, Vaižganto, Vinco Krėvės, Justino Marcinkevičiaus ir Juozo Grušo raštuose toks prasižiūri. Iki pokarinės dainuotosios poezijos baladžių, Jono Aisčio ir Bernardo Brazdžionio, iki Jono Strielkūno ir po jo – kai „iš Lietuvos išėję, mes ir vėl sugrįžtam Lietuvon“. Su pavasario balsais ir šarūnais. Vis kad Mindaugui būtų savo krikščioniškai pagoniškose dausose dėl mūsų ramiau. Vis kad atlaidžiau žvelgtų protėvių vėlės į begalinį žvalų plepėjimą apie apokalipses, laukiančias visų be išimties mūsų ir Lietuvos, pragaištingus ateities scenarijus, į išrodymus atrodyti gražiau, nei esame.

Gimtosios kalbos, vaizdų, paveikslų, metaforų spalvos, briaunos ir rakursai… Literatūra turi savybę begaliniais žodžio pavidalais ir vaizdiniais iškelti savo estetinį idealą, nepastebimai primesti jį ir suabsoliutinti. Nesuplakime grynosios kūrybos su visuomenine rašytojų veikla, nors tai lengviausia. Geriausiais kūrybos pavyzdžiais rašytojas išpranašauja ir sveikina naują – valstybės ir vilties – rytą. Būtį, egzistencinius pasirinkimus. Tačiau…

Per tą savo širdies karštį – degantį ir sudeginantį – rašytojas hiperbolizuodamas, deja, gali suklysti. Lai lieka jam ši teisė, ir tegu niekados nepasimiršta, jog tikrieji paminklai rašytojui yra jo kūryboje. Tiktai ten ir niekur kitur! Niekur niekada rašytojas nenusipelno didesnio prakeikimo kaip politikoje, tegu ir trumpalaikėje ar visai epizodinėje. Kūryba eina sau, vingiai biografijose sau – literatūros ir taip pat vienos jos akimirkos su savo valstybe ir tauta paveikslas susideda, ačiū Dievui, ne iš jų. Todėl – jauskime ir atjauskime tuos, kurie myli tautą, tačiau, anot Henriko Radausko, neveda tautos. Bus kam. Pati eis.

Tauta pati atėjo į Nepriklausomybės atkūrimą Kovo vienuoliktosios išvakarėse ir po jos! Jėgų ir asmenybių vaidmuo čia – svarbus, bet, nuliūdinsime ar papiktinsime kitaip manančius, dzinguliuojančius nuopelnus ir aureoles aplinkui kulnis bučiuojančius, – antrinis! Tik antraeilis. Ėmė ir atėjo metas lietuviškai kalbančiai, kultūrinę savastį, istorinę atmintį lyg gintarą išsaugojusiai Tautai pačiai lemti savo likimą. Jei delsi – laukia mirtis. Todėl ir pašaukė būtent tada Tauta mus iš naujo atgimti Atgimime! Iš dėkingumo pašaukė – juk Tautos kultūros medyje literatūros šakos ir šaknys buvo galingiausios. Inspiracijų pačių įvairiausių kultūroje būta daugybės, literatūrinės – bene svarbiausios. Užmaskuotos Ezopo kalba, paradoksuose, amžinuose vidinės laisvės ieškojimuose.

Apdairiai, kaimiškai, gaspadoriškai, taupiai kurta, saugota, be šūvio „legaliai“ atiduota, už tai spektaklio režisierius Dekanozovas penkiasdešimt trečiaisiais kaip padėką gauna kulką į kaktą, kai Jonas Žemaitis Lubiankoj dar laukia nuosprendžio – ir mūsų šiandieninė Lietuva… Prievarta nutraukta valstybės statyba – ir galimybė, būtinumas kurti savo Lietuvą… Savo… Savo…

Išeina Jovaras į pokarinę, apsvaigusiųjų nuo kruvino nebaudžiamumo tribūną ir staiga, spjovęs į visokiausius „tegyvuoja“, prabyla apie du banditus, kam, girdi, jie nedaužę snukių viens kitam, dabar gi per juos, tik per juos – Hitlerį ir Staliną – žuvo milijonai! – šių žodžių nepamirškime! Ir bandito generalisimo mundierium, nuteplioto portrete, veizėjančio į poetą! O žodžius šiuos tarė, gyvybe rizikuodamas, „Ko liūdi, berželi, ko liūdi“ autorius, be jo šedevro nebūtų Pauliaus Širvio „Aš – beržas“. Tarė – o galėjo ir nutylėti. Tarė – dabar koneveikiamas Petras Cvirka – apie tirono ūsus ir kaip juos nukirptų, smagiai rizikavo tabaluodamas ilgu šaipoko liežuviu Klangiuose, po kurio laiko čekistų suredaguota telegrama tėviškei smogė – „žuvo“… Rašytojo žodžiai – akibrokštas, kūriniai – akibrokštas… Tuo literatūra – nenuspėjama. Ir kuo dar. Kuo dar. Tik ne mitais, gandais ir pramanais – šalia, greta, apie… Kuo dar.

Kur ir kam pluša išsijuosę didžiai gerbiami literatūros taisinėtojai, moderniais bezmėnais sveriantys vertes mokyklų programose ir akyse mikliai nusverinėjantys „savus vertuosius“ aiškiai ne tikrai vertųjų naudai, bet, būdami teisiausieji ir įžvalgiausieji, iš anksto sprendžia ir smerkia – nutylėkime. Tik neskubėkite, o meldžiamieji, įšaldyti karštų širdžių į negyvo teksto ir nuosprendžių ledą, įkalinti rafinuotų schemelių retežiais – vagi ims padauža laikas ir pasijuoks iš jūsų literatūrologinių balučių ir „aktualių“ formulių atspindžio jose! Kas tada, pavasarį, išgirdęs abiturientų rašinių pavadinimus, tas mandrapypkių plėnis, jau juokiasi, – vypso Dovinės pelkių palių Pinčiukas, kadangi Kazys Boruta nemylėjo visų valdžių, o jos su kaupu už tai atsimokėdavo rašytojui. Ir nežinia, kokiais padargais skaitoma literatūra, kaip ji dėstoma, kad jau įmantrybių džiunglės lenkia varžybas rafinuotumu. Tai kur, išdrįstame klausti, čia įsiterps tolimi daugiausia angliškai vograujančiai aukštuomenei vargšai literatūros prasčiokėliai: Vincas Pietaris su savo „Algimantu“, Jonas Biliūnas su Juozapota, sintautiškio zanavyko Prano „Yra šalis, kur upės teka“, Juza iš Kairabalės, pusmaišis lopytas jo su prancūzišku vertimu ant kupros, ir net didysis epikas Jonas Avyžius su romanų kalnu?

Literatūra – nevaldoma, mėginę, paskutinieji buvo bolševikai, – apsilaužė nagus. Ir ne provininkų maloningų snapui – merkia mums Pinčiukas ar mes jam – skirstyti valandas klasikams ar visai jų neduoti – lemia žodinės tėvynės giminystė su tikrąja – mūsų visų Motina. Akim tyliųjų ežerų. Lyg eidama linelių rauti. Kad mane – taip sutiktų tėvynė… Sieloj visada visada – tiktai iš didžiosios raidės. Patinka ar ne, tačiau dėsnis: kuo įnirtingiau trinami, raunami ar ujami tikrieji klasikai, tuo labiau jie įsitvirtins tautos sąmonėje! – išrastas čia!

Tai – ir dramų, tragedijų akimirka. Natūrali literatūros raida sugriauta trėmimų, pražudytų talentų miškų jaurose, paveikta egzodo, išlikusi ir išsaugota. Su tokia literatūra atėjome į Atgimimą. Esame savo nepriklausomoje valstybėje. Būsime. Tiktai leiskime kiekvienam talentui giedoti ir godoti.

Dėkoti už laimę kūryba tarti Lietuvai, savo valstybei – Tu mūsų ir mano!

Ties Valkininkais „Lietuvos patriotą“ Želigovskį sustabdo savanoriai ir šarvuotas traukinys „Gediminas“, o ministras pirmininkas Kazys Grinius siūlo už pergalę ties Širvintomis ir Giedraičiais apdovanoti generolą Žukauską, kuris mūšio metu ramiausiai sau medžiojo, reporterių šuniškai nesuuostas, – kuo ne literatūra, kuo ne siužetas!.. Medaliai jų misinginiai prie dulkės teprisegti – dainavo apie žuvusiuosius Alfonsas Maldonis. Motinų tiek metų auginti, tačiau – „akimirkomis – prarandami“. Su rasom, pasagėlėm, vosilkom ir mylimom akim. Su smigia kulka tiesiai į širdį ir neišsiskleidusį literatūroje talentą.

…O pro merdintį Balį Sruogą, atlikusį paskutinę išpažintį Vincui Mykolaičiui-Putinui, nusinešusiam tą paslaptį į Rasas, slenka ir slenka Tauro kalnu pilkos kalinių voros, o jose – Antanas Miškinis ir nežinomi poetai, ir giesmės viešnelei žydriajai… Ir – kodėl gi ne! – amžinai užsivožiant švino sunkumo akių vokams: sveikas, gyvenime, mirštantis sveikina tave, ir tave, Tave, o brangi mano Tėvyne!.. Tau dar reikia daug, daug gerų poetų!..

Ir kūrėjai, kaip ir visos žemės dulkelės, susilaukia iš Aukščiausiojo Kūrėjo atpildo, nes literatūros visados nuplėš užmaršties valktį nuo akių sau ir mums – ir mes žodžiu ir širdimi, lietuvių kalbos grožiu joje sugiedosime: vienai akimirkai į Lietuvą atėjau – akimirkoje savo Lietuvą jums atradau!

Viktorija Daujotytė. Lyg ir nemažai padaryta

2024 m. Nr. 2 / Romas Gudaitis. Cezario kančios. – Vilnius: Homo liber, 2023. – 191 p. Knygos dailininkas – Rimantas Tumasonis.

Jūratė Sprindytė. Trys knygos, kuriose pasaulis nesibaigia

2022 m. Nr. 3 / Apžvalgoje rašoma apie Romo Gudaičio „Vėlyva malda“, Viktorijos Prėskienytės-Diawaros „Dvylika pasakojimų apie vieną gyvenimą“ ir Vitos Vilimaitės Lefebvre Delattre „Kvėpuoti kitais“.

Romas Gudaitis. Nemurienė ir sūnaitėlis jos Nemura. Novelė

2019 m. Nr. 4 / Važiuoju andai pro Ąžuolų Būdą, pro kapines pušyne. Sustabdo mane Nemurienės skepetaitės baltumas. Sulinkimas lig žemės. Sulaiko jos žiurstas, kauptukai…

Romas Gudaitis. Atsisveikinant su Vidmante

2018 m. Nr. 8–9 / Dievas miršta vienišas, žmogus miršta vienas… Kodėl, Vidmante. Todėl, kad rašytojas panašus į Atpirkėją, kuris turi iškentėti pasaulio ligas, kad šis taptų sveikesnis?

„Metų“ anketa. Romas Gudaitis, Arūnas Spraunius

2014 m. Nr. 4 / Į „Metų“ anketos klausimus atsako Romas Gudaitis, Arūnas Spraunius / Įpusėjo antrasis dvidešimt pirmojo amžiaus dvidešimtmetis. Kaip apibūdintumėte rašytojo vaidmenį dabartinėje epochoje? Kokiuose lietuvių autorių kūriniuose…

Alfredas Guščius. Į Prahą – lyg į kurortą

2012 m. Nr. 3 / Romas Gudaitis. Invazija į Prahą ir širdis: romanas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011.

Romas Gudaitis. Taikos balandėlis viršum Propojsko

2011 m. Nr. 8–9 / Menu akimirką žavingą, kadangi orus žilabarzdis daktaras Faustas myli grakščią jaunučiukę madam Bovari kūniška meile, rūmų grindys išklotos knygelėmis „Ustav strojevoj služby“, gi kolonos apvyniotos raudonais audeklais…

Apie Sausio 13-ąją. Po dvidešimties metų

2011 m. Nr. 1 / Pasisako Donaldas Kajokas, Vytautas Martinkus, Valentinas Sventickas, Romas Gudaitis, Liudvikas Jakimavičius, Kornelijus Platelis, Marytė Kontrimaitė.

„Metų anketa“. Romas Gudaitis, Juozas Girdzijauskas, Algimantas Lyva, Gintaras Grajauskas

2009 m. Nr. 7 / 1. Šiemet minime Lietuvos vardo tūkstantmetį. Kokias mintis žadina Lietuvos nueitas kelias? Koks ir kas esu aš, lietuvis, dabar?